trėmimai

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie trėmimus į Sibirą.

1941 m. gegužės 23 d. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymu Nr. 0037 buvo sudarytas Lietuvos žmonių trėmimo operatyvinis štabas, susidedantis iš devynių čekistų. Kiekvienoje apskrityje trėmimui rengti ir vadovauti buvo paskirti vadinamieji operatyviniai trejetai (operatyvinės trejukės), sudaryti iš NKGB ir NKVD pareigūnų, kurių dauguma buvo rusai, atsiųsti iš įvairių SSRS respublikų ir sričių.

Anykštėnų trėmimus rengė ir jų vykdymą kontroliavo Utenos apskrities operatyvinis trejetas: Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininkas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Aleksandras Železniakovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Nikolajus Kuzminas ir Vilniaus miesto NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, valstybės saugumo seržantas Sergejus Metelkinas, kartais jį pavaduodavo LSSR NKGB tardymo dalies tardytojas, valstybės saugumo leitenantas Ivanas Nozdrevas. Šeimų trėmimus Anykščių valsčiuje tiesiogiai vykdė Utenos apskrities NKVD-NKGB skyriaus ir Utenos apskrities LKP(b) partijos ir vykdomojo komiteto potvarkiais sudarytos operatyvinės trėmimo vykdytojų trejukės.

Tuo metu Utenos apskrities NKVD skyriui vadovavo Georgijus Leonovas, LKP(b) partijos komitetui – Vilhelmas Mačiūnas, Vykdomajam komitetui – Petras Kukta. Vadovaudamiesi valsčių vadovų atsiųstomis rekomendacijomis, jie paskyrė trėmimų vykdytojus vietose. Anykščių valsčiuje trėmimų vykdytojus iš vietinių sovietinių įstaigų darbuotojų ir sovietinių aktyvistų pasiūlė Anykščių apskrities LKP(b) partijos komiteto sekretorius Petras Katinas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Andrius Navickas, bet operatyvinių trejukių vadovais buvo paskirti Utenos apskrities NKVD skyriaus čekistai iš NKVD kariuomenės dalinių, kurie buvo atsiųsti į Lietuvą trėmimams vykdyti. Rengiantis trėmimams informaciją apie asmenis, numatytus ištremti, rinko sovietinių įstaigų darbuotojai, sovietiniai aktyvistai ir sovietų saugumo agentai. Vadovaujantis jų surinkta medžiaga (valsčiaus vykdomojo komiteto pažymomis, agentų pranešimais), buvo sudaromos trėmimų bylos.

Teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, sovietų valdžios nerėmė. Labiausiai jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija. 1941 m. birželio 14 d. iš Anykščių miesto okupantai ir jų talkininkai ištrėmė 10 žydų šeimų ir 7 lietuvių šeimas. 2 tremtinių šeimos buvo turtingų žydų, 3 šeimos – žydų sionistų ir 5 šeimos – žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. iš viso buvo ištremti 79 Anykščių miesto gyventojai, iš jų 43 žydai (10 šeimų), 5 lenkai (1 šeima) ir 31 lietuvis (7 šeimos). Dar papildomai 29 lietuviai (7 šeimos) ir 3 lenkai (1 šeima) ištremti iš Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių.

Pateikiami žydų prisiminimai apie trėmimą

Samuelis Taicas:
Žydus vežė į Sibirą kaip ir lietuvius. Antai Kagano šeimą ištrėmė vien todėl, kad vienas sūnus Hiršas buvo sionistas-revizionistas. Juos bandė gelbėti antrasis sūnus Rufkė, komunistas. Tėvų reikalu jis nuvažiavo į Vilnių, į CK. Tėvai jau buvo nuvežti iki Švenčionėlių, bet juos sugrąžino, tačiau seserys Minucha ir Brainė vis tiek atsidūrė Sibire. Beje, seserys liko gyvos, o tėvus nužudė Anykščiuose.

Naumas Eingornas:
Tą liūdną birželio naktį mus iš namų išvedė raudonarmiečiai ir keli vietos komjaunuoliai žydai. Taigi lietuviai man nieko blogo nepadarė. Na, o tėvo turtelis buvo visai menkas: jei pirkdavo karvę, niekad neužtekdavo savų pinigų, reikėdavo skolintis. Vienintelis jo „nusikaltimas“ tegalėjo būti tai, kad savanoriu ėjo į Lietuvos kariuomenę. Bet argi Lietuva jam – ne tėvynė?

Danielius Eingornas:
Buvo penktadienis, baigiau darbą, laukėm šabo. Ketvirtą valandą ryto prie mūsų namų suburzgė mašina, pabeldė keli vyrai. Jie buvo ginkluoti, vieną iškart pažinau – Dovydą Pamą. Stovėjau vienais apatiniais, bet, pistoletu pasidrąsinęs, naktinis „svečias“ dėl visa ko patikrino, ar po naktiniais neturiu ginklo… Paskui pasakė: „Duodam 40 minučių, ruoškitės!“ Išsigandę, nieko nesuprasdami, sumetėm daiktelius į vežimą (mašina nubirbė toliau, matyt, pas kitus…), ant jų susodinom vaikus. Mudu su žmona iki stoties paskui vežimą ėjome
pėsti. Žmonai ta kelionė buvo apskritai baisi, nes jai artėjo laikas gimdyti…

Nors iš Anykščių žydų (43 asmenys, 10 šeimų) buvo ištremta daugiau negu lietuvių (31 lietuvis, 7 šeimos), bet lietuviai 1941 m. trėmimo dienomis kalbėjo, kad žydai tremia žmones.

Valerija Žemaitytė:
1941 m. birželio 14-ąją išgirdom: „Žydai žmones veža!“ Tokia buvo anykštėnų lietuvių reakcija į pirmąjį masinį trėmimą. Netrukus sužinojom, kad išvežtos ir kelios turtingesnių žydų šeimos. Bet niekas tuo netikėjo, sakė: pavežės dėl akių iki kito miestelio ir paleis. Juk valdžioj – vieni žydai!

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad operatyvinėse trejukėse buvo žydų tautybės sovietinių aktyvistų, bet jų viršininkais buvo skiriami enkavėdistai, dažniausiai įvairių NKVD kariuomenės dalinių kariškiai, atvykę tremti Lietuvos gyventojų. Tarp Anykščių valsčiaus trejukių narių buvo ir sovietinių aktyvistų – lietuvių bei rusų. Vieną operatyvinę trejukę sudarydavo nuo dviejų iki keturių asmenų. Paprastai viena operatyvinė grupė (trejukė) turėdavo iš namų išvaryti ir nuvežti arba pėsčiomis nuvaryti iki Anykščių geležinkelio stoties 2–3 tremtinių šeimas. Kai kuriose tremtinių bylose išliko trėmimo vykdytojų (trejukių narių) pavardės. Anykštėnus trėmė enkavėdisto Aleksandro Čiupachino vadovaujama grupė, kurią sudarė pats Čiupachinas, Anykščių veltinių artėlės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas ir kino teatro direktorius Abelis Zilberis (ši grupė ištrėmė ir Eingornų šeimą), enkavėdisto Konstantino Farafonovo grupė, kurią sudarė pats Farafonovas, komjaunuolis Nikolajus Šaripovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicininkai Petras Bareikis ir Jonas Ilčiukas, enkavėdisto Ivano Sibatorkino grupė, kurią sudarė pats Sibatorkinas, komunistas Abraomas Dovidavičius ir Anykščių MTS direktoriaus pavaduotojas Abrosimas Baranovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus darbuotojo Georgijaus Konstantinavo grupė, kurią sudarė pats Konstantinovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicijos įgaliotinis Antanas Vilimas ir 1-osios apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas J. Tutkus, enkavėdisto Ivano Alajevo grupė, kurią sudarė du nariai – Alajevas ir Andrioniškio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Ignas Labeika. Tarp trėmimo vykdytojų – operatyvinių trejukių narių – nurodyti 7 rusai, 5 lietuviai ir 3 žydai, dauguma rusų, penki iš septynių, buvo nevietiniai NKVD dalinių kariškiai ir čekistai, atsiųsti į Anykščius trėmimo metu.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Operatyvinių trejukių nariai tremtinių šeimas nuveždavo arba nuvarydavo pėsčiomis į Anykščių geležinkelio stotį. Ten juos prieš išvežant saugojo enkavėdistai ir vietiniai Anykščių valsčiaus milicininkai bei sovietiniai aktyvistai. Palyginus 1941 m. archyvinius dokumentus trėmimų bylose ir liudininkų pasakojimus apie trėmimus 1994–1995 m., matyti, kad jie sutampa. 1941 m. tremiant Kaganų šeimą iš Anykščių, sustojus tremtinių ešelonui Švenčionėliuose, jie buvo ešelono viršininko įsakymu, jam gavus nurodymą iš Vilniaus, išlaipinti, paleisti ir autobusu parvežti atgal į Anykščius, bet iš ešelono ištrūkti pavyko tik komunisto Ruvino Kagano, tuo metu dirbusio Vilniuje, tėvams Bereliui ir Lėjai Kaganams. Matyt, kalbos Anykščiuose, kad žydai tremia savus tik iki artimiausios geležinkelio stoties, pasklido, kai Kaganai grįžo namo, nors jų dukros ir Ruvino seserys Braina ir Minucha Kaganaitės buvo ištremtos. Tėvus nuo dukrų atskyrė čekistai, kai tėvai, paleisti iš vagono, nuėjo į stotį tvarkytis dokumentų, o nepilnametės seserys perone liko saugoti iš vagono iškrautų daiktų. Tuo metu jas, besėdinčias perone, pamatė ešelono sargybiniai, kurie nežinojo, kad Kaganai paleisti, o seserys to paaiškinti nesugebėjo, nes rusiškai nemokėjo, ir kol jų tėvai buvo stotyje, Braina ir Minucha vėl buvo sukištos į vagoną ir iškeliavo į Altajaus kraštą.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iš tremtinių ešelono išleido ne tik žydus Kaganus, bet ir vieną lietuvį, Anykščių verslininką, komunistų rėmėją Joną Laskauską. Jis buvo išleistas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tiesioginiu LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ešelono viršininkui, deja, Laskausko žmona Ona ir mažametė dukra Nijolė tuo metu jau buvo vežamos kitu ešelonu į tremtį per Baltarusiją. Prasidėjus karui ir kilus suirutei, A. Gudaičio-Guzevičiaus telefonograma ešelono viršininko nepasiekė, ir komunistų rėmėjo Laskausko šeima atsidūrė Altajaus krašte.

Tačiau neabejotina, kad žydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant kraštą negali būti pagrindas kaltinti visą Lietuvos žydų etninę bendruomenę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę už Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai).

2023.05.07; 08:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau mažai belikę senolių, galinčių papasakoti apie patirtus praėjusio  karo baisumus. Baimėje  augo, gyveno turėjusi paklusti okupanto valiai pokarinė karta. Partizanų kovos, tremtinų, politinių kalinių kančios, kitaminčių  persekiojimai… Nyku ir liūdna, prisiminus tas slogias dienas.

Smurtas ir priespauda, skaudžios netektys drumstė vaikystės džiaugsmus, visi buvome kaustomi baimės. Bėgantis laikas neištrina iš atminties tų pačių dramatiškiausių  pokario  istorijų. Manau, kad mano  bendraamžiai, tos jau išeinančios pokario metų kartos atstovai, buvę okupacinio režimo liudininkai daug ką galėtų papasakoti. Atminties akimis matau save, mažą berniūkštį pokarinės Lietuvos kaime, kur teko patirti okupantų smurtą ir melą. Matau ir  to smurto vykdytojus sužvėrėjusius stribus, plėšikaujančius buvusius rusų kareivius, kuriuos mano kaimo žmonės vadino trofeičikais. Matau duoneliaujančias vokiečių moteris, išniekintus partizanų kūnus, ašarotas tremiamų kaimynų akis…

Nusprendžiau pasidalinti tais prisiminimais su skaitytojais.

Vygandas RAČKAITIS                   

ABLAVAS (1)

Šitą žodį rašau taip, kaip jį tardavo sunerimę ir išsigandę mano kaimo žmonės. Ką jis reiškia sužinojau tą vasarą, kai karas jau buvo pasibaigęs, mūsų krašte ėmė šeimininkauti rusai. Tada mažai betrūko, kad likome gyvi, nesušaudyti.

Karo dienų ir įvykių aš neprisimenu. Buvau dar per mažas suvokti aplink esantį pasaulį. Menu tik mane labai bauginusias, ieškančias padangėje skraidančių lėktuvų galingų prožektorių šviesas. Man atrodė, kad tos slankiojančios šluotos nušluos žvaigždes nuo dangaus ir visus mus paskandins tamsa. Dar prisimenu į pašešupio lankas nukritusį lėktuvą. Parašiutų šilkas pravertė kaimo merginoms, panorusioms pasisiūdinti nuotakos suknią.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuslinkus karo pavojams sodiečiai kibo į ūkio darbus. Niekas nenujautė, kas laukia pasibaigus karui, nesitikėjo, kad bus pralieta daug  kraujo, degs sodybos, kone į kiekvienus namus belsis mirties  grėsmė. O tas įvykis, susijęs su žodžiu ablavas, įsirašė į mano vaikiškos galvelės atmintį taip ryškiai ir detaliai lyg tai būtų įvykę vakar.

Močiutė ir kartu su ją gyvenantis dėdė Andrius džiaugėsi geru rugių derliumi, užderėjo ir vasarojus. Tą dieną vežėme rugius į kluoną. Dėdė Andrius iš gubų nešė rugių pėdus vežiman, ten juos tvarkingai sukraudavo močiutė, jos padėjėja buvo kaime atostogaujanti  gimnazistė, mano sesė Laimutė. Talkino ir pas mus atvažiavusieji svečiai, teta Bronė ir jos vyras Povilas. Grėbė šiaudų padraikas ir nešė pagrėbstus  į vežimą. Tik mudu su jų sūnumi Mindaugėliu nežinojome ką veikti, bet buvome kartu su dirbančiaisiais.

Su Mindaugėliu aš greitai susidraugavau. Jis gal tik kokiais metais už mane vyresnis, jau ėjo mokyklon. Mane labai juokino tai, kad jis bijojo varlių. Mindaugėlis man pasakojo, jų namuose Kauno Žaliakalnyje šeimininkauja raudonieji, tėvelis labai bijąs rusų. Užtat ir atvažiavę pas  mus į Gulbiniškius, gal čia jų niekas neieškos.

Vakarop darbas buvo baigtas, į kluono šalinę sukrauti paskutiniai rugių pėdai. Dėdė Andrius iškinkė arklį, išstūmė tuščią vežimą į kiemą ir išsivedė Bėrį į ganyklą. Netrukus sugrįžo kažko sunerimęs. Pasakojo, sutikęs Petronių Vytelį , kuris sakė, kad kaimą supa kareiviai, o po sodybas pasklidę stribai, ieško vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje vaikinų. Ablavas! Vytelis bėga slėptis miškan. Tada pirmą kartą išgirdau tą mįslingą rusišką žodį, reiškiantį kažką baisaus ir lemtingo. Mūsų kauniečiai svečiai labai nusigando, matyt, žinojo kas yra tas ablavas.

  • Bėk slėptis ir tu, Poviliuk, – paliepė Bronė savo vyrui. Tasai nieko nelaukęs, tiesiai per ražienas nužingsniavo į artimiausią alksnyną.
    Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Saulė jau sėdo už vėjo plaikstomų pakluonės gluosnių, parausvėję spinduliai tryško pro mirguojančius lapus, kažko neramiai raibuliavo kiemą apklėtę  šešėliai. Nepamačiau, kaip ir iš kur atsiradę įvirto trobon trys vyrai. Du kareiviai ir trečias pusiau kareivis, apsirengęs nei šiaip, nei taip. Kareiviškos kelnės, auliniai batai ir baltų naminių siūlų megztinis. Garbanoti, vario spalvos plaukai sulipę nuo prakaito, blizgantis raudonas veidas. Jis kalbėjo lietuviškai, kamantinėjo, ar nėra šauktinių į kariuomenę, ar nesislepia pas mus fašistai, banditai. Panoro apžiūrėti visus kambarius. Pravėrus seklyčios duris, įsibrovėlių akys nukrypo į stalą, kur gulėjo atversta knyga ir paauksuotais rėmeliais akiniai, ant kėdės atkaltės kabojo gražus tamsmėlis švarkas. Raudonplaukis spoksojo artyn priėjęs prie stalo, paskui atsigręžė ir nuvėręs akimis dėdę Andrių  užriko:

  • Kieno šita drapana? Kur slepiasi tas buržujus?
  • Nėra pas mus jokių buržujų,- sutrikęs aiškino dėdė. – Švarką aš pirkau turguje, ketinau nešti pas siuvėją pataisyti…
  • Nekalbėk jerundos, svolačiau! – Plyšojo įširdęs raudonplaukis. Jis išsitraukė po megztiniu už diržo užkištą revolverį ir juo mostaguodamas liepė visiems mums išeiti į kiemą. Stot visiems prie vežimo, – komandavo buržujų ieškotojas. – Greičiau, greičiau, jabujamat.

Negirdėjau, ką kalbėjo dėdė Andrius, teta Bronė, nes mūsų Sargis ėmė pašėlusiai skalyti, tiesiog draskytis nuo grandinės. Šuns lojimas, matyt, erzino atėjūnus. Krūptelėjau išgirdęs paeiliui du šūvius ir pamačiau, kaip Sargis persivertė kūliais ir sudribo ant žemės. Jis dar bandė kelti galvą, laižyti iš šono alvantį kraują, bet jau neįstengė ir išsitiesė visu kūnu.

  • Vot tak, svolači, – žvarbiu balsu pareiškė egzekutorius, – jei nepasakysite, kur slepiasi tas pabėgėlis, jūs būsite sušaudyti. Poniali?

Nustėrę iš baimės tylėjome. Suklupusi močiutė, apglėbusi mane ir Mindaugėlį, ėmė maldauti:

  • Šaudykit mane, bet vaikus palikite gyvus… Bijokit Dievo!..
  • Raudonplaukis atsigręžė į atokiau stovėjusius kareivius ir kažką jiems rusiškai pasakė. Jie nusiėmė nuo pečių šautuvus ir prisiartino.
  • Skaičiuoju iki trijų, – vėl sugergždė baudėjo balsas, – jeigu tas jūs globotinls brangesnis už  pačių gyvybę, tai žinokitės…  Vienas!..

Jis mostelėjo kareiviams rankoje laikomu revolveriu. Tie atstatė šautuvus ir nukreipė į mus jų vamzdžius. Už jų nugarų skaudžiai tavaravo  kraujo spalva pražydę močiutės jurginai. Aš paleidau savo dūdas, garsiai  pravirko Mindaugėlis, tyliai ašarojo mano sesė Laimutė. Dar neištarus lemtingo du, išgirdom slopų  tetos Bronės balsą;

  • Palaukite, aš einu jo ieškot.

Taip pasakius ji sparčiai nužingsniavo link alksnyno  šaukdama „Povilai, Poviliuk“. Jai iš paskos panorusį bėgti  Mindaugėlį raudonplaukis stvėrė už sprando ir bloškė mane glėbiančiai močiutei. Pasakė:

  • Bachuras tegu… Visi stovėkit ir laukit. Nė iš vietos! Jei negrįš, sušaudysiu…

Stovėjome mes ilgai. Baisiai ilgai. Atrodė, kad nesulauksime nė Bronės, nė Povilo.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kareivai pakabino ant peties šautuvus, vienas dūmijo iš laikraščio susuktą machorką, kitas sėdėdamas ant šulinio rentinio gliaudė saulėgrąžas, lukštai biro į šulinį. Tik raudonplaukis nenurimo, žingsniais matavo kiemą ir vėrė mus plėšrūno žvilgsniu.

Teta Bronė grįžo kartu su Povilu. Jį pamatę „ablavsčikai“ pripuolė prie jo it vanagai prie savo aukos. Neleido nei atsisveikinti, nei pasiimti to išdaviko švarko ir akinių.

Daugiau jau niekada nematėme Povilo. Kaip ir rytojaus dieną išvažiavusios tetos Bronės su Mindaugėliu. Po kiek laiko pasiekė žinios, kad Povilas mirė nukankintas kalėjime, mirė ir Bronė išvežta į Sibirą. Mindaugėlį priglaudė vaikų namai, jo likimas nežinomas.

Ablavas… Paskui, kai tik pasklisdavo žinia apie prasidėjusį ablavą, močiutė imdavo žegnotis, o dėdė Andrius virpančiais pirštais kimšdavo tabaką į riestu cibuku pypkę.

2022.06.01; 07:00

Aktualijos

Įrengiamas kapas Rudnike 1960 m.

2022 m. gegužės 23 – birželio 2 d. Karagandos lietuvių bendruomenės ,,Lituanica“ pirmininko, LR garbės konsulo Kazachstane Vitalijaus Tvarijono kvietimu Kazachstane vieši Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Centro vyresnysis patarėjas, prof. Algis Vyšniūnas ir Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Kalvaitis. Komandiruotės metu jie lankysis Balchašo, Karagandos, Nur Sultano, Džezkazgano miestuose, kur susitiks su Kazachstano lietuvių bendruomenės nariais.

,,Baigta unikali lietuvių palaikų iškėlimo operacija. Kazachstane palaikai ekshumuoti iš naikinamų kapinių Rudnike ir perlaidoti Spaske (už 700 km)“, – sakė Centro vyresnysis patarėjas prof. A. Vyšniūnas. Paminklo atidarymo iškilmės įvyks 2022 m. gegužės 31 d. Spaske (Karagandos sr., Kazachastanas).

Ši diena pasirinkta neatsitiktinai, nes būtent šią dieną Kazachstane pagerbiamas politinių represijų aukų atminimas.

Istorija – skaičiai ir faktai, paminklo statymo istorija

 Kazachstane, neskaitant Rusijos Federacijos, buvo didžiausia represijas patyrusių lietuvių tremties ir kalinimo vieta. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1948–1949 m. į spec. gyvenvietes buvo perkelta 49331 lietuvių (žr. „Спецпереселенцы в Карагандинской области. 1931–1960 гг.“. Сборник документов. Караганда. 2002, с. 172.). 1951 m. duomenimis, iš Baltijos šalių į Kazachstaną buvo atvežta  94300 žmonių (rus. спецпереселенцы), tarp jų iš Lietuvos – 45 304 žmonės.

1953 m. sausio mėn. 1 d. duomenimis, Kazachstane buvo 75024 suaugę lietuvių kilmės asmenys – tremtiniai (rus. переселенцы). 1953 m. liepos mėn. 1 d. duomenimis, Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuviai tremtiniai (iš jų – 19 859 vaikai), ištremti 1944֪–1953 m. Šie įspūdingi skaičiai rodo, kad lietuvių koncentracija įvairiose Karagandos srities vietose išties buvo didžiulė.

LGGRTC vyr.patarėjas A.Vyšniūnas 2018.05.20

Be tremties vietų, šioje respublikoje įkurtuose ypatinguose lageriuose kalėjo iki šiol tiksliai nenustatytas skaičius lietuvių politinių kalinių, nuteistų pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 1954 m. birželio mėn. 10 d. duomenimis, vien tik Steplage kalėjo 2690 lietuviai.

Čia palaidotas Augustinas BAKUS (1939-1956). (Nuotrauka iš Jono Bakaus asmeninio archyvo)

Daug lietuvių dėl įvairių priežasčių negrįžo į Lietuvą – mirė nuo bado ir įvairių ligų, žuvo lageriuose arba buvo tiesiog nužudyti. Svetimoje žemėje, įvairiose vietose liko palaidoti tautiečiai, kai kurie –  bendruose kapuose prie lagerių, kiti vieni palikti stepėse ir pan.

1990 m. rugpjūčio mėn. į Kazachstaną nuvyko buvusių politinių kalinių ekspedicija (apie 60 žmonių), kurios nariai aplankė buvusius lagerius ir savo draugų, negrįžusių į Lietuvą, kapus. Apie šią ekspediciją 1991 m. sukurtas filmas „Karlagas – mirties žemė“ (režisierius – V. Gruodis).

Viena iš aplankytų vietų – Rudniko miestas (prie Žezkazgano). Čia aptiktas unikalus atvejis – bendras kapas, kuriame palaidoti 9 lietuviai. Ekspedicijos dalyviai aplankė savo draugų kapą, padėjo gėlių. Iš esmės tai buvo atsisveikinimas, nes, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., niekas nebesitikėjo vėl atvažiuoti į šias vietas.

Taip atsitiko, kad 2009 m. į Rudniką atvyko žurnalistas A. Seikalis (1933–2022) ir architektas A. Vyšniūnas. Tai buvo Kazachstano Respublikos ambasados Lietuvoje projektas, kuriam vadovavo žymi Kazachstano diplomatė Aigul Kuspan. Susitikimo Žezkazgano akimate metu akimas K. Balmagambetovas informavo, kad Rudniko miesto apylinkėse rastas didelis geologinis vario telkinys, todėl nutarta iškelti visą Rudniko miestą ir šalia esančias kapines į kitą vietą. Gyventojų iškėlimui ir palaikų perlaidojimui buvo numatytas 10 metų pereinamasis periodas, t. y. iki 2019 m.

2019 m. rugsėjo mėn. Žezkazgane atidengtas paminklas, skirtas Kengyro sukilimo 65-osioms metinėms pažymėti. Atidarymo renginiuose Žezkazgane dalyvavo akimo pavaduotoja Z. Akilbekova, LR ambasadorius Kazachstane G. Vasiulis, atašė E. Jelanskis, Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, architektas prof. A. Vyšniūnas ir kt. LR ambasados Kazachstane atstovai susitiko su Žezkazgano miesto akimu K. Begimovu ir jo pavaduotoja Z. Akilbekova. Susitikimo metu kalbėta apie Rudniko kapinių likvidavimą. Žezkazgano akimas pažadėjo visokeriopą pagalbą sprendžiant lietuvių, palaidotų tose kapinėse palaikų iškėlimo klausimus.

Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas ,,Lituanica“ V. Tvarijonas 2019 m. spalio 19 d. oficialiai kreipėsi į LGGRTC su prašymu pradėti oficialią palaikų perlaidojimo procedūrą nurodydamas, kad būtina neatidėliojant pradėti ekshumavimo procesą. Apie ketinimus perlaidoti lietuvių palaikus informuota Kazachstano vietinė valdžia, LR ambasadorius Kazachstano Respublikoje G. Vasiulis.

Ekspedicija iš Lietuvos Rudnike 1990 m.

Kapinių likvidavimo procesas prasidėjo 2020 m. Prof. A. Vyšniūnas parengė specialią programą, kurios tikslas – maksimaliai išsaugoti didelę istorinę ir memorialinę vertę turinčias kapavietes, pagerbti lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Kazachstano lageriuose. Programai pritarė LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

Numatomi programos vykdymo partneriai – LRS Istorinės atminties komisija, Karagandos lietuvių bendruomenė „Lituanica“, LR Kultūros ministerija, LR KM Kultūros paveldo departamentas, LR Užsienio reikalų ministerija, LR ambasada Kazachstano Respublikoje, LRV kanceliarija, bendrija „Lemtis“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

2020 m. pradėti ekshumavimo ir perlaidojimo darbai, kuriuos atliko UAB ,,Kultūros vertybių paieška‘‘ specialistai. Ekspedicijoje į Kazachstaną dalyvavo archeologai dr. L. Kvizikevičius ir R. Lisis, garbės konsulas V. Tvarijonas ir architektas prof. A. Vyšniūnas. Palaikai iš Rudniko kapinių perlaidoti šalia Spasko memorialo.

Paminklo statymo reikalai pajudėjo, kai buvo paskirtas naujas LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys. 2021 m. parengtas kapavietės Spaske sutvarkymo ir paminklo techninis projektas (projekto vadovas –  V. Rudokas). Tų pačių metų rugpjūčio mėn. prasidėjo statybos darbai, kurie jau užbaigti ir oficialus paminklo atidarymas įvyks 2022 m. gegužės 31 d.

Nuotraukos iš asmeninio LGGRTC vyresniojo patarėjo prof. A.Vyšniūno archyvo

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2022.05.26; 05:25

Žvalgyba

Aurelija Juodytė (LGGRTC)

Lietuviai – Anderso armijoje su trispalve

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų išanalizuoti ir pradėti viešinti dokumentai rodo, kad sąjungininkų prieš nacistinę Vokietiją gretose kovoję Didžiojoje Britanijoje iš Lenkijos Respublikos piliečių suformuoto Anderso armijos korpuso kariai pokariu sovietų nemalonę pelnė viešai palyginę gyvenimą demokratiniuose Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje.

Be to, 1951 m. trėmimo operacijos „Sever“ („Šiaurė‘) neišvengė ir specialiais SSRS nutarimais iki šios armijos suformavimo amnestuoti Lenkijos pilietybę turėję kariškiai. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų. Iš 50 buvusių karių 25 – lenkų tautybės asmenys, 17 – lietuvių, 5 – rusų, 2 – totorių ir vienas baltarusis. Viešinami visi sprendimai ištremti, sovietinės pažymos apie tremiamus asmenis, sovietinio saugumo informatorių pranešimai apie Lenkijos kariškių pokalbius, jų pasisakymus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Skelbiami ištremtųjų laiškai su prašymais paleisti iš tremties ir valdžios atsakymai, kodėl jie neišleidžiami. Pateikiama ir dalis tardymo protokolų. Be to, paviešintuose dokumentuose publikuojamos ir tų žmonių nuotraukos, sąjungininkų kareivių knygelė. Kuo reikšmingi pradėti skelbti dokumentai?

Lietuviai – Anderso armijoje

„Visų pirma, tai istoriniai dokumentai, kurie rodo tuometės oficialios Maskvos dviveidiškumą ir požiūrį į savo sąjungininkus“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius istorikas dr. Arūnas Bubnys. „Kai mūšiams trūksta kovotojų, tinka ir į lagerius kaip „priešiškas sovietinei armijai elementas“ išsiųsti politiniai kaliniai, amnestuojami ir kriminaliniai nusikaltėliai. Tačiau pergalė yra tik valdžiai, nes po karo artimųjų ilgesio į tėvynę atgintiems kariams pažadėtas „rojus“ tęsiasi neilgai: jau 1951 m. išleistas įsakas pradėti užsienį regėjusių ir su sovietine realybe jį lyginančių kariškių trėmimus.“

Pasak dr. A. Bubnio be kitų, tarp ištremtųjų iš Lietuvos buvo ir kolūkio pirmininkas, ir apylinkės deputatas, ir žmogus, laikraščiuose šlovinęs sovietinę valdžią, per radiją kvietęs kitus, tarnavusius Anderso armijoje, grįžti į tėvynę. Primintina, kad 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui abiejuose Anderso armijos Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.

Viešinami dokumentai yra svarbus susistemintas istorinis šaltinis. Nuodugnus susipažinimas su juo padeda dar geriau suprasti Putino režimo ištakas.

Trėmimas „Sever“ („Šiaurė“) pradėtas vykdyti naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d., į ištremtųjų skundus nereaguota

Represuotasis Vladislavas Kazakas

1951 m. vasario 13 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr. 377-190 ss (ss – „soveršenosekretno“; liet. k. „visiškai slaptai“), nurodantį ištremti visus grįžusius iš Didžiosios Britanijos Lenkijos armijos kariškius ir jų šeimos narius. Kodinis buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimos narių trėmimas buvo pavadintas „Sever“ („Šiaurė”).

Represuotasis Vaitiekus Kašėta

Pasiruošimas trėmimams vyko iš karto gavus nutarimą. Smulkesnė informacija apie trėmimo vykdymą 1951 m. kovo 5 d. SSRS MGB įsakymu Nr. 00193 nurodė, kad kartu su Lenkijos kariškiais turėjo būti tremiami ir Jehovos liudytojai. Trėmimas prasidėjo naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų, kuriose užfiksuoti 187 ištremti asmenys. Dokumentai rodo, kad trėmė visus, net lojalius sovietinei valdžiai. Kartu su buvusiais Lenkijos kariškiais trėmė ir gimines, kurie kartu su tremiamaisiais gyveno, vedė bendrą namų ūkį. Tačiau kitų giminių, kurie gyveno atskirai, nepersekiojo, taip pat ir buvusių žmonų skyrybų atveju, arba jei pora juridiškai nebuvo apiforminusi savo santykių. Vis dėlto, trėmimų neišvengė ir tos šeimos, kurių vyrai dar prieš trėmimus buvo nuteisti ir kalėjo, nesvarbu, ar nuteisti buvo pagal politinį 58 straipsnį, ar už chuliganizmą.

Pirmieji ištremtųjų bandymai apskųsti trėmimo nuosprendį ir prašymai grįžti į tėvynę užfiksuoti 1955 m., kai buvo paskelbta amnestija vokiečių karo belaisviams bei sovietiniams piliečiams, kovojusiems vokiečių pusėje ir nepadariusiems karo nusikaltimų. Tačiau visi prašymai buvo atmesti motyvuojant, kad jie ištremti teisėtai, nes prieš fašistus jie kovėsi ne SSRS, o sąjungininkų gretose.

Kitas toks bandymas buvo 1956 m., po Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimo, kai buvo pasmerktas Stalino kultas. Nuo tada prasidėjo stalinizmo aukų reabilitavimas, tačiau jis nepalietė Lenkijos armijos kariškių, kariavusių prieš nacius sąjungininkų pusėje. Taigi 1957 m. vėl buvo atmesti visi tiek reabilitavimo, tiek paleidimo iš tremties prašymai.

Kodėl Lenkijos kariškiai sovietams atrodė baisesni už nacių kariškius, jų talkininkus?

Iš bylų dokumentų matome, kaip žmonės patekdavo į Anderso armiją. Vienas įdomesnių atvejų – tai lietuvio Alfonso Kiaulėno likimas. Gimęs Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, jis 1926–1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1929 m. emigravo į Argentiną, kur 1942 m. savanoriu stojo į Didžiosios Britanijos karines pajėgas ir buvo pasiųstas į Lenkijos armiją, formuojamą Didžiojoje Britanijoje. A. Kiaulėnas dalyvavo kovose prieš nacius Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Buvo sunkiai sužeistas, apdovanotas Didžiosios Britanijos ir Lenkijos medaliais. 1947 m. grįžo į Lietuvą. A. Kiaulėnas –ne vienintelis lietuvis, užsienyje stojęs kovoti prieš nacius sąjungininkų gretose.

Edvardas Doveika, represuotas už tarnavimą Anderso armijoje

Kitas lietuvis – Leonas Lapinas – gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kur įsitraukė į lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą, priklausė lietuvių kultūrinei Šventojo Kazimiero organizacijai, buvo šios organizacijos Švenčionių skyriaus pirmininkas. Kai Lietuva atgavo Vilnių, jis reikalavo, kad Sovietų Sąjunga grąžintų visas lietuvių žemes pagal 1920 m. Taikos sutartį, todėl 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo nuteistas pagal 58 straipsnį už antisovietinę agitaciją, kaltinant tuo, kad nuo Sovietų Sąjungos bandė atplėšti jos teritoriją. 1941 m. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, L. Lapinas iš kalėjimo buvo paleistas ir mobilizuotas į Anderso armiją kaip buvęs Lenkijos Respublikos pilietis. Kovėsi Italijoje. 1948 m. puikiai žinodamas, kas jo laukia Lietuvoje, vis tiek grįžo į tėvynę ir iš karto pradėjo antisovietines kalbas tarp vietos gyventojų, pasakojo tiesą apie paprastų žmonių gyvenimą Anglijoje. Už tai 1949 m. jį antrąkart Ypatingasis pasitarimas (t. y. be teismo) nuteisė 10 metų lagerio. Jo žmona buvo ištremta 1951 m.

Taigi faktiškai Lenkijos kariškiai buvo užsitraukę sovietų nemalonę dėl pokalbių apie gyvenimą demokratinėje Didžiojoje Britanijoje ir ypač – dėl gyvenimo palyginimo tarp demokratinių Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Štai Liudvikas Avlasas gyvenimą Vakaruose prilygino gyvenimui rojuje. Tą patį tvirtino ir Justinas Cicėnas: esą Anglijoje jis gyveno gerai, o po karo grįžęs – blogai. Visi, kurie nebijojo išsakyti savo nuomonės, gyrė gyvenimą užsienyje ir peikė gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje. Ištrėmimo dokumentuose didžiajai daugumai buvo įrašyta, kad jie nusiteikę antisovietiškai, tarp gyventojų veda antisovietinę propagandą, giria gyvenimą užsienyje. Be to, dalis jų sakė, kad jeigu prasidėtų karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, tai jie kariautų Vakarų pusėje.

Represuotasis Martynas Grigas

Paleisti iš tremties pradėta tik 1958 m., bet tremtinių nereabilitavo, neleido grįžti atgal į Lietuvą, todėl kai kurie jų, kaip buvusieji Lenkijos Respublikos piliečiai, su šeimomis išvyko gyventi į Lenkiją, tarp jų – ir dalis lietuvių.

Kaip buvo suformuota Anderso armija?

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1941 m. liepos 3 d. SSRS priėmė nutarimą formuoti karinius dalinius iš čekų, slovakų, jugoslavų ir lenkų. Liepos 11 d. Londone, susitarus tarp Anglijos, Lenkijos emigracinės vyriausybės (oficialus pavadinimas – Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė; lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) ir SSRS, priimtas nutarimas Sovietų Sąjungoje kurti autonominę Lenkijos armiją. Autonomine armija pavadinta todėl, kad ji nebuvo pavaldi sovietinėms institucijoms ir veikė pagal Lenkijos kariuomenės statutą bei Lenkijos įstatymus, tik kariniais klausimais liko pavaldi Maskvai. Liepos 30 d. gen. W. Sikorski, Lenkijos emigracinės vyriausybės vadovas, ir SSRS pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje I. Maiskis pasirašė dokumentą dėl diplomatinių santykių atnaujinimo ir bendros kovos prieš nacistinę Vokietiją. Taip pat pasirašytas protokolas, kad SSRS skelbia visiems Lenkijos piliečiams amnestiją – karo belaisviams, nuteistiems kalėti ir tremtiniams. Kariuomenės vadu Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo paskirtas generolas Vladislavas Albertas Andersas, kuris tuo metu buvo Sovietų Sąjungos nelaisvėje. Generolas V. A. Andersas į sovietų nelaisvę pateko sužeistas, buvo gydomas. Tai, ko gero, jam ir išgelbėjo gyvybę, nes daugumą lenkų karininkų sovietai 1940 m. kovo mėn. sušaudė. Po gydymo iki išlaisvinimo V. A. Andersasbuvo laikomas NKVD vidaus kalėjime Lubiankoje. Rugpjūčio 6 d. iš Liubiankos kalėjimo paleistas jis iš karto buvo paskirtas Lenkijos armijos vadu SSRS teritorijoje. Generolo asmenvardžiu buvo pavadinta su naciais kovoti suformuota armija.

Anderso armiją sudarė 2 korpusai, jų sudėtyje buvo ir lietuvių tautybės karių

Kariuomenės branduolį sudarė buvę Lenkijos kariuomenės karo belaisviai, tačiau į kariuomenę buvo mobilizuojami ir kiti buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, tuo metu gyvenę Sovietų Sąjungoje. Dauguma jų buvo ištremti kaip priešiškas elementas sovietinei santvarkai. Tačiau prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos jiems buvo paskelbta amnestija. Sovietai juos mobilizavo į Anderso armiją, taip pat amnestavo net kalinčius kalėjime. Į Anderso armiją buvo mobilizuoti 75 tūkst. 491 karininkas ir kareivis, tarp jų – ir lietuviai, buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, nepaisant to, kad 1939 m. jiems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, taip pat – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kurie iki Lenkijos okupacijos turėjo Lenkijos pilietybę. Iš pradžių buvo planuojama, kad Anderso armija kariaus sovietų teritorijoje, bet 1942 m. ji buvo išvesta į Iraną, iš ten – į Iraką ir Palestiną. 1943 m. liepos mėnesį ji performuota į 2-ąjį Lenkijos korpusą. Kartu su kariškiais į Iraną pasitraukė ir 37 tūkst. civilių Lenkijos Respublikos piliečių.

Išvada dėl Edvardo Doveikos veiklos

Kitas lenkų korpusas buvo suformuotas Didžiojoje Britanijoje iš užsienyje gyvenančių Lenkijos piliečių. Į jį stojo taip pat lietuviai, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje. Karo metu korpusų sudėtį papildydavo išvaduotieji iš karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų, išsiųsti į Vakarų Europą dirbti, tarnavę Vermachte Lenkijos piliečiai. Tarp jų buvo ir žmonių iš Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Pasibaigus karui Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. 1947 m. Lenkijos daliniai buvo išformuoti, o visi juose tarnavę kariškiai grįžo į Didžiąją Britaniją. Nuo tada sovietai pradėjo agituoti, kad Lenkijos kariškiai, 1939 m. gyvenę teritorijose, kurios atiteko Sovietų Sąjungai, grįžtų atgal į savo tėvynę. Dalis buvusių kariškių, patikėję apie sovietinį „rojų“, grįžo į savo gimtinę, nors daugumai grįžusių svarbiausia buvo susitikti su savo šeimomis.

Šia tema svetainėje Kgbveikla.lt iš viso planuojama paviešinti apie 200 istorinių dokumentų. Juos parengė Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas Gintautas Miknevičius.

Apie svetainę Kgbveikla.lt

Pažymėtina, kad svetainė Kgbveikla.lt sukurta 2011 m. vykdant LR Seimo papildytą Lietuvosgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą. Joje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, liudijantys apie sovietinės represinės įstaigos, kuri Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, t. y. Valstybės saugumo komiteto (rus. KGB) – veiklą Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2022.04.05; 10:40

Aktualijos

Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsias 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros.
 
Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
 
Apsnigtos žeminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.
 
Virtualioje parodoje – prieš 70 metų stalininio režimo įvykdyta masinė lietuvių trėmimo operacija „Osenj“. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
 
Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
 
Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
 
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.
 
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.
1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. Iš LGGRTC nuotr.
 
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
 
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
 
Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2021.10.02; 06:00
Aktualijos

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.
 
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
 
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje.
 
Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato.
 
Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
 
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
 
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti pirmadienį prasidės pilietine iniciatyva „Gyvybės medis” bendrojo ugdymo įstaigose ir švietimo institucijose.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Trėmimai Latvijoje. Slaptai.lt nuotr.

11.55 val. – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas sostinės Lukiškių aikštėje. Renginio metu Aukų gatvės pievelėje bus užbaigta instaliacija „Atminties saugikliai”.
 
Minėjimą tiesiogiai transliuos LRT televizija.
 
Valanda po vidudienio prasidės Atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok”. Tai bus tremtinių ir politinių kalinių vardų skaitymo akcija prie Tremtinių aukuro, Aukų gatvėje Vilniuje. Akcija vyks ir virtualiai. Tiesioginė transliacija vyks per LRT televiziją.
 
14.00 val. okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
 
Pavakarę – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Jas transliuos LRT Plius.
 
Vakare – koncertas „Lux aeterna” Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.
Lageriuose ir tremtyje
 
Gedulo ir Vilties diena, Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antradienio, birželio 15-osios, rytą bus dedamos gėlės prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale sostinės Antakalnio kapinėse ir prie paminklo Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietų ir nacių okupacijų aukoms – Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune.
 
Tos dienos vakarą – Atminimo vakaras „Daugiau niekada…” Lukiškių aikštėje Vilniuje.
 
Minint Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas. Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios. Ūtos kaime, Varėnos rajone, pasieniečio pagerbimo ceremonija rengiama jo žūties vietoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.14; 00:30
Aktualijos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido paskutinę knygą – vardyną, skirtą Lietuvos gyventojams, nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino režimo.

Ši 576 puslapių apimties knyga – tai daugiau kaip 30 metų rengiamo tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ (toliau – Vardynas) V tomo antroji dalis. Vardynui medžiaga pradėta rinkti dar 1989 m., kai buvo įsteigta  Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, visą šį laiką Vardyno atsakingoji redaktorė yra Teresė Birutė Burauskaitė.

Vardyno V tomas skirtas 40-čiai tūkstančių 1950–1953 metais nuo sovietinio režimo represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Šiame tome pateikti duomenys apie 25,6 tūkst. ištremtųjų, kurie 1951 metais masinių trėmimų akcijos „Osen“ („Ruduo“) metu buvo sugauti besislapstantys nuo paskutinio masinio trėmimo. Čia pateko ir antihitlerinės koalicijos generolo V. Anderso armijos kariai, ištremti pagal atskirus Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius, taip pat Jehovos liudytojų sektos nariai, 1951 metų rudenį „iškeldinti“ iš Lietuvos pagal LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865. Be to, knygoje pateikti duomenys apie 1950–1953 metais kovose žuvusius, nužudytus ir įkalintus partizanus bei apie beveik 10 tūkst. politinių kalinių.

Vardyno I tomas, skirtas  1939–1941 metais sovietinių okupantų ištremtiems, įkalintiems ir nužudytiems Lietuvos gyventojams, buvo išleistas 1992 m., papildytas ir patikslintas 1999 m. Jame pateikti duomenys apie 30,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, nukentėjusių per pirmąją sovietinę okupaciją.

Vardyno II tomas, susidedantis iš trijų knygų, yra skirtas 1944–1947 metų žiauriausio teroro ir didžiausių netekčių laikotarpiui, kurio metu nukentėjo 85,3 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Vardyno III tome, kurį sudaro dvi knygos, pateikti duomenys apie sovietų valdžios surengtą ir kartu su vietos komunistais kolaborantais 1948 m. gegužės 22–25 d. įvykdytą masinių trėmimų akciją „Vesna“ („Pavasaris“), kurios metu daugiau kaip 40,2 tūkst. žmonių buvo ištremta ir daugiau kaip 13 tūkst. tais pačiais metais nužudyta bei įkalinta.

Vardyno IV tome, taip pat sudarytame iš dviejų knygų, suregistruota 46,7 tūkst. 1949 metais sovietinio režimo represijas patyrusių Lietuvos gyventojų, tarp jų 38,1 tūkst. ištremtų per masinių trėmimų akciją „Priboj“ („Bangų mūša“).

Dabar rengiamas VI tomas, apimsiantis nukentėjusius Lietuvos gyventojus nuo 1954 m. iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11. Šioje knygoje dominuos partizanai, politiniai kaliniai ir disidentai, ją tikimasi išleisti kitais metais. VI tome taip pat bus visų šešių knygų pavardžių rodyklė ir buvusių knygų papildymai.

Vardyno rengėjai dėkoja visiems, siuntusiems laiškus, anketas, atsiminimus, kitą informacinę medžiagą, ir tikisi sulaukti patikslinimų bei papildymų šiai knygai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Dalius Egidijus Stancikas, Vyriausiasis  specialistas)

2021.03.09; 14:30

Aktualijos

Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimena ir pagerbia masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
 
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukotos Šv. Mišios.
 
Likus minutei iki vidudienio susikaupta Tylos minutei pilietinėje akcijoje pagerbiant okupacijos aukas.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje pakelta Valstybės vėliava. Ceremonijoje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, profesorius Vytautas Landsbergis, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, parlamentarai.
 
„Jei žaliuojančiam medžiui nuskintume žiedus ir nulaužytume šakas, medis žūtų. Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuvos medis žydėjo, bet neteisėta teisė ir teisėtvarka, kilusi iš Molotovo-Ribentropo pakto, mūsų tautos žiedą ėmė naikinti, žeminti, purvinti. Be tautos žiedo ir šakų neliko nacionalinio saugumo, užvaldyta buvo valstybė, Lietuvos medis turėjo nudžiūti.
Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
 
Turėjo nudžiūti, tačiau… „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad Tu – šventovė. Todėl, kad Tu – Tėvynė.” Šiandien mes turime Lietuvos Respublikos pilietybę, turime savo valstybę Lietuvą, ją puoselėjame, didžiuojamės ja ir nebeleidžiame „laužyti”. Šiemet minime iškilmingas ir prasmingas sukaktis. Praėjo šimtmetis nuo pirmųjų, visų piliečių lygiomis teisėmis, rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Respubliką. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė”, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusioje Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
 
Po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.
Lageriuose ir tremtyje
 
„Birželio vidurys mūsų istorinėje atmintyje pažymėtas tamsiomis spalvomis, prieš 80 metų įvykdyta sovietinė okupacija atnešė Lietuvai sisteminį gyventojų naikinimą. Šiandien minime 79-ąsias masinių trėmimų metines. Su giliu liūdesiu ir gėla prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, kurie buvo jėga atplėšti nuo savo šaknų, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išbarstyti Sibiro platybėse. Pirmasis trėmimas kartu buvo ir skaudžiausias: masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Okupantų nusikaltimai paliko mums gilių, iki šiol neužgijusių žaizdų”, – prie Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus sakė valstybės vadovas G. Nausėda.
 
Prezidento teigimu, trėmimai buvo visų Lietuvoje gyvenusių žmonių tragedija. „Skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas užmiršti, paneigti ir suklastoti istoriją. (…) Tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmą, bet ir skatino nepasiduoti. Istorinės skriaudos atminimas grindė kelią nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Šiai svajonei išsipildžius, mūsų pareiga užtikrinti, kad istorinės tragedijos nesikartotų naujais pavidalais”, – sakė Lietuvos vadovas.
Trėmimai. Slaptai.lt nuotr.
 
12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidėjo istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok”. Skaitymus pradėjo prezidentas G. Nausėda su žmona D. Nausėdiene, juos tęsė Seimo pirmininkas V. Pranckietis, ministras pirmininkas S. Skvernelis, prezidentė D. Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
 
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
 
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse.
 
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
 
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
 
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.15; 00:30
Trumposios naujienos

Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Estijos sostinėje Taline vandalai išniekino memorialą komunizmo aukoms, ant jo išraižydami penkiakampes žvaigždes ir kitokius įrašus, praneša naujienų agentūra dpa.
 
Informaciją apie nusikaltimą patvirtino Estijos istorijos institutas, kuris kreipėsi į policiją.
 
Panašus įvykis nutiko ir 2018 m. lapkritį, netrukus po memorialo atidarymo.
 
Memorialas, kuriame įrašyti 1940-1953 m. 22 000 nužudytų, įkalintų ar ištremtų estų vardai, įrengtas netoli didelio tarybinio paminklo ir vokiečių karių kapų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.31; 07:04
 
 
Politinės intrigos

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Onos Voverienės naujają knygą

Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.

Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)

Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų  ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.

Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes. 

voveriene_1
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.

Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“

O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio  – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą  išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.

Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”

Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga  Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.

Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.

Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“

Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…

O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…  

Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.

Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.

Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.

Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…

        Dėl jos ištirpt galiu

                         Aš Tėviškę turiu ir – Lietuvą!

                         Jai meilė didelė ir dar, kas lieka, va:

                         Ją visą į save kvepiu kaip gėlę,

                        Gerbiu kaip savo protėvių neramią vėlę,

 

                         Skverbiuos į josios atmintį lyg akmenį,

                         Kaip Salomėja klausiu: „Ar Tu atmeni

                         Mane grumstu pavirsti pasiruošiusią

                         Ir ežero banga švelniai suošusią?“

 

                        Kaip gydanti dėlė siurbiu aš Tavo kraują,

                        Bet todėl, kad noriu save naują

                        Atrasti, dvasią atgimdyti – noriu

                        Prie kryžkelių Rūpintojėlių atsistoti,

                        Suvokti Lietuvos badmetį ir sotį…

 

                         Aš Tėviškę myliu ir Lietuvą –

                         Dėl jos ištirpt galiu,

                         Pavirst bet kokia liekana –

                         Gal smilga  gal daina,

                         Gal būsimo lietuvio

                        Aimana…      

 2018, rugpjūtis. 24

Aktualijos

Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Aktualijos

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Trumposios naujienos

Mūsų tauta neturės ateities, jei neprisimins savo praeities. Prieš keletą dienų minėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną, tačiau šiemet jos niekas neatsiminė, nei Prezidentė, nei Vyriausybė, nei Seimo nariai, nei didžioji dauguma žiniasklaidos.

O ši data yra tikrai ne mažiau svarbi nei trėmimų, partizanų žūčių ar holokausto minėjimai.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Tautininkų Sąjungos aktyvistai organizuoja Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimą.

2016-10-19 dieną, 12.00 valandą Vilniuje, prie Rusijos Federacijos ambasados išskleisime 6 metrų Mažosios Lietuvos vėliavą ir uždegsime atminimo žvakutes.

1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.

Sovietų sąjunga, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.

Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, bloškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.

Ten, kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

Neturime to užmiršti, tai mūsų tautiečių genocidas!

Pranešimo autorius – LTJS vicepirmininkas Julius Panka.

2016.10.19; 04:47

Fotoreportažai

Slaptai.lt pristato savo skaitytojams Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“, kuri ne sykį buvo demonstruojama Lietuvos Seime Vitražo galerijoje.

Paroda „Karas po karo“ parengta teminiu principu, joje pasakojama apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes ir neišvengiamas netektis nelygioje kovoje. Prieš lankytojų akis iškyla įvairiapusis paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Daugiausia eksponuojama partizaninio laikotarpio nuotraukų ir dokumentų, tačiau esama ir ankstesnių metų – būsimųjų kovotojų vaikystės bei vėlesnių – rezistencijos dalyvių ir jų šeimų gyvenimo tremtyje Sibire. Parodoje atsiskleidžia paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: užfiksuoti parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ eksponatai.

« ‹ 1 iš 2 › »

2016.06.21; 17:00

Fotoreportažai

« ‹ 2 iš 2 › »

Rugpjūčio 1-ąją 8 valandą ryto iš kelionės „Misija Sibiras – 2014“ sugrįžo šešiolika ekspedicijos dalyvių. Ekspedicijos tikslas – aplankyti Krasnojarsko krašte gyvenančius lietuvius – buvusius tremtinius ir politinius kalinius, jų vaikus ir anūkus. Ekspedicijos dalyviai taip pat tvarkė ten nykstančias lietuvių kapinaites.

Manoma, kad 1990-aisiais Rusijos Krasnojarsko platybėse gyveno per 20 tūkst. lietuvių, atsidūrusių ten dėl tremčių ir politinių represijų, patirtų sovietiniais metais. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941-aisiais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską ištremta net 21 tūkst. lietuvių. Tuomet Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų daug jų nesulaukė šios dienos.

Dabar Krasnojarse gyvena vos keli tūkstančiai lietuvių.

Tai – jau dvyliktoji ekspedicija į lietuvių tremties vietas.

Artimiausiu metu portalas slaptai.lt pateiks videoreportažą, pasakojantį apie „Misijos Sibiras – 2014“ dalyvių sutiktuves Vilniaus geležinkelio stotyje.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.08.01; 10:44

Aktualijos

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė” →

Aktualijos

Prieš gerą dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti, kad didieji vokiečių dienraščiai  Rusijos imperijos ir jos komunistinės įpėdinės vykdytą ištisų tautų naikinimo politiką pavadintų genocidu. Spaudoje ir konferencijose buvo piktinamasi„dviejų genocidų teorija”, nors ne taip tūžmingai, kaip tai daro liberalų sąjūdžio žmogus Leonidas Donskis.

Padėtis ėmė keistis po to, kai būsimasis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas 2008 metais pasirašė Prahos deklaraciją. Vokietijos spaudoje pradėta skelbti publikacijas, kritiškai vertinančias Ribentropo – Molotovo pakto padarinius, vadinamąjį Rusijos antifašizmą, karo nusikaltimus žudant civilius gyventojus, deportuojant ištisas tautas.

Continue reading „Pamirštasis čerkesų genocidas” →

Lietuvos partizanai

Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.

Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.

Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.

Continue reading „L.Berijos raportas apie Lietuvą” →

Aktualijos

Kovo mėnesį Briuselyje, vienoje Europos Parlamento salėje, vyko tarptautinė konferencija „Dovydas ir Galiotas: mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų“ („David and Golliath: Small nations under the totalitarian rule“) pagal bendro Europos projekto „Susitaikymas Europos istorijose. Kad geriau suprastume bendrą Europos istoriją“ programą.

Konferencija buvo surengta žymios latvių politikės, Europos Parlamento deputatės, profesorės, Europos tautų partijos (Krikščionių demokratų) grupės Biuro narės Inesos Vaiderės iniciatyva.

Continue reading „Europos Parlamente – tarptautinė konferencija „Mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų”” →

akcentai_111
Žurnalisto užrašai

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Continue reading „Kartų kaita ir tautos atmintis” →