tremtiniai

Gordijo mazgas

Tatjana Poloskova

Politikos mokslų daktarės, filosofijos mokslų kandidatės, RF pirmojo rango valstybės patarėjos Tatjanos Poloskovos komentaras portale Slaptai.lt

– Tatjana Viktorovna, Jūs ilgai profesionaliai užsiiminėjote Baltijos šalimis, iš pradžių kaip ekspertė, o vėliau kaip Rusijos valstybės valdininkė. Jūs esate knygų, taip pat ir 2010 metais išleistų memuarų „Baltijos mazgas arba kaip mes traukėmės iš Pabaltijo“, autorė. Be to, Jūs gimusi Permės mieste. Kaip Jūs sutikote žinią, kad pašalintas memorialas, skirtas sovietų politinių represijų laikotarpiu į Permės kraštą miškų darbams ištremtiems lietuviams ir lenkams atminti?

– O kaip į tai gali reaguoti kiekvienas normalus žmogus? Žinoma, griežtai neigiamai. Kovoti su mirusiais – tai paskutinis dalykas. Tie, kas davė nurodymą nugriauti paminklą, galėtų susimąstyti, kad ir jie neamžini. Ir dar nežinia, kaip ainiai vertins jų veiklą. Mano reakcija į memorialo sunaikinimą skausminga dar ir dėl to, kad aš pati esu iš represuotos šeimos. Aš esu lenko, ištremto į Vakarų Uralą už dalyvavimą 1863–1864 metų lenkų sukilime, tiesioginė palikuonė. Mano prosenelis, Rusų stačiatikių cerkvės protojerėjus, 1937 metais buvo areštuotas ir Permėje sušaudytas. Šeima buvo persekiojama. Vėliau prosenelis buvo reabilituotas, bet aš neatleidau ir neužmiršau. Ir jeigu kas nors masinių sušaudymų vietoje nugriautų paminklą, aš rasčiau būdą, kaip šioje žemėje pamokyti tokį kovotoją prieš atmintį. Istorija yra istorija, ir joje nieko ištrinti negalima. Aš tai sakau kaip žymaus sovietų istoriko, Permės Valstybinio universiteto profesoriaus Levo Kertmano mokinė, beje, jis Permėje irgi atsidūrė anaiptol ne savo valia.

Manoji karta gerai atmena filmą „Ilga kelionė per kopas“, ir tą sceną, kur Lilitos Ozolinios herojė Marta, ištremta su mažu vaikeliu į miškus darbams, išsigandusi žvelgia į trobos, kur ją apgyvendino, šeimininkus. O jie irgi elgiasi atsargiai (juk jiems sakyta, kad ji nacistė, vokiečių aviganė ir t. t., ir t. t.), tačiau tiesiog po kelių akimirkų specialiesiems perkeltiesiems jau duoda maisto. Urale niekada niekas neišvarydavo žmonių iš trobos į šaltį. Jau tolimais 2005 metais aš susitikau su Lilita Ozolinia Maskvoje, per priėmimą Latvijos ambasadoje, ir ji, sužinojusi, kad aš iš Uralo, pravirko ir pasakė: „Daugelis mūsiškių išgyveno dėka vietinių pagalbos“. O ką dabar ji man pasakys?

Ir dar turiu pasakyti, kad už pagalbą specialiesiems perkeltiesiems daugelis mano žemiečių užmokėdavo savo pareigomis ir gyvybėmis. Mano senelis Nikolajus Popkovas visą karą ištarnavo Uralo savanorių tankų korpuse, o kai grįžo ir išsiskyrė su mano senele, buvo pasiųstas į Komių–Permės apygardą „kelti“ ūkį. Beje, jį ten žmonės iki šiol prisimena. Ir iš jo, ir iš kitų žmonių girdėjau istorijų, kaip atvažiuodavo tikrintojai ir piktindavosi, kodėl toks mažas specialiųjų perkeltųjų mirtingumas. Po to sekdavo organizacinės išvados. O tai irgi reikia užmiršti?

Aš esu net labai patenkinta, kad paminklo pašalinimo faktas sukėlė tokią karštą ne tik teisės gynėjų, bet net ir tų, kurie iš principo yra lojalūs valdžiai, reakciją. Pasirodė publikacijų žiniasklaidoje, aštrią medžiagą pateikė leidinys „Kommersant“, buvusi regiono ombudsmenė, ŽTT (Žmogaus teisių taryba) narė Tatjana Margolina ketina pasiųsti oficialius užklausimus apie įvykį. Neabejotina, kad represuotieji ir jų giminaičiai turi teisę į atminimą.

Kaip praneša leidinys „Kommersant“, ir technika paminklui nugriauti buvo pasiųsta patylomis. „Beje, technika tam vykdyti nevažiavo per tą kaimą, kuriame jie (vietiniai gyventojai, – leidinys “Ъ”) gyvena. Ji važiavo aplinkkeliu, – sakė žiniasklaidai Permės krašto Prezidento Žmogaus teisių tarybos narė Tatjana Margolina. – Man labai gėda dėl tokių veiksmų Permės krašte. Gėda dėl atminimo. Tai, kaip pasielgta, nesuderinama su valstybės politikos politinių represijų aukų atminimo įamžinimo koncepcija. Tai prieštarauja jai“.

Beje, visi žmonės, kurių pavardės išvardintos ant paminklo, buvo Rusijoje reabilituoti kaip politinių represijų aukos. Ką toliau griausime?

– Šiuo atveju tenka kliautis pilietinės visuomenės aktyvumu. Ar jo yra Rusijoje?

–  Yra, bet jis nesistemingas. Putinui atėjus į valdžią pirmą kartą, o ypač rotuojantis su Medvedevu (o aš dalyvavau ir vienoje, ir kitoje rinkimų kampanijose) visos valstybės jėgos buvo mestos valdžios struktūroms ir jų veiklai stiprinti. Kartais kokybės bei personalijų sąskaita.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Pilietinė visuomenė – tai ne vienodai apkirpti valdžios organizuotų ir apmokėtų forumų bei renginių nuolatiniai lankytojai. Pilietinė visuomenė privalo mokėti ir norėti ginti gyventojus nuo valdžios. Potiomkino tipo kaimų ir taip gausu.

Atkreipkite dėmesį, apygardos vadovė pareiškė, kad apskritai apie griovimą nebuvo girdėjusi. Tai yra, ji nežino, kas dedasi jai patikėtoje teritorijoje? O valdžia nesiteikė paklausti gyventojų nuomonės apie paminklą? Esu įsitikinusi, kad jie nebūtų į tai numoję ranka. Toks ir atsakymas į Jūsų klausimą. Apie valdžią ir pilietinę visuomenę.

Užuot tokiais nepaprastais laikais stiprinusi dialogą su gyventojais, valdžia pati provokuoja nepasitenkinimą. Beje, nūdienos Rusijoje žodis „dialogas“, taip pat ir tarptautinių santykių sferoje, ir nemadingas, ir nėra kas galėtų jį vesti.

Slaptai.lt informacija

2023.04.26; 15:00

Aktualijos

Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.

Šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyks tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Jis organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį.
 
Į sąskrydį renkasi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, kitų patriotinių organizacijų nariai, Ariogalos miestelio, aplinkinių rajonų gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos. Tai puiki galimybė kasmet pasimatyti su tais, kurie taip pat patyrė sovietinio okupanto represijas, aptarti svarbius dabarties klausimus.
 
Šventinė dalyvių eisena ir šiemet patrauks į Dubysos slėnį, kur iškilmingai bus pakeltos vėliavos, bus aukojamos Šv. Mišios tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti. Vidudienį bus įžiebtas sąskrydžio aukuras, vyks šventės atidarymas, koncertuos jungtinis tremtinių choras.
 
Šventinės popietės metu gros liaudiška kapela „Salduvė“.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
 
Sąskrydyje bus įrengta ir partizanų stovykla, kurioje buvo galima susipažinti su partizanų gyvenimo detalėmis, uniformomis ir ginklais. Vyks įvairios teminės diskusijos, buvo skaitomos paskaitos, pristatomos knygos.
 
32-ojo sąskrydžio vėliava bus nuleista 16 val.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2022.08.06; 09:00
Aktualijos

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Laimos Penek/LRV nuotr.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė kartu su Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ nariais Rumšiškių liaudies buities muziejuje šeštadienį dalyvavo Gedulo ir vilties dienos minėjime. Brolijos pirmininkas Jonas Markauskas įteikė premjerei Dalios Grinkevičiūtės atminimo ir pagarbos medalį. Šis apdovanojimas taip pat skirtas žymiam fotografui ir dailininkui Rimantui Dichavičiui.
 
„Prieš 13-a metų teko būti finansų ministre ir bandyti užtikrinti šalies ekonomikos veikimą, priimti sudėtingus, skausmingus sprendimus, dėl kurių labai krimtausi. Būtent Jūsų bendruomenė tuomet man paaiškino, ką gi reiškia vienas ar kitas mūsų dažnai vartojamas žodis. „Krizė – kai plaukai prie lovos prišąla, kai tavo artimieji šalia miršta iš bado. Palyginus, tai tik laikinas nepatogumas“, – šie žodžiai anuomet man buvo labai svarbūs, jie mane stiprina iki šiol.
 
Neseniai lankiausi Ukrainoje, vietose, kurias ką tik buvo nusiaubę okupantai, kaip tai darė ir tie, kurie žudė mūsų pokario partizanus, trėmė visus neįtikusius valdžiai į atšiauriausias vietas. Mačiau, kaip žmonės stengiasi išgyventi. Jie tiki. Jie tiki, kaip tikėjote Jūs. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai anuomet man, paauglei, buvo labai didelis sukrėtimas. Sunku patikėti, kad tai galėjo įvykti, kad žmonės gali taip elgtis su kitais žmonėmis. Iš šių atsiminimų iki šiol semiuosi stiprybės ir drąsos.
 
Visada sakau, kad dirbu kaip galiu, ir tikrai ne dėl to, kad mane pagirtų ar apdovanotų. Bet kai sulaukiu įvertinimo iš žmonių kaip Jūs, tampa lengviau. Jūs savo gyvenimu įrodėte, kad esame tuo, kuo pasirenkame būti. Jeigu patys pasirinksime būti Tėvyne, Tiesa ir Meile kitam žmogui, tokie ir būsime. Ačiū Jums, man yra labai didelė garbė“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.
 
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Laimos Penek/LRV nuotr.

„Lapteviečiai“ vienija 1941-ųjų birželio 14 d. ištremtus į Altajaus kraštą Lietuvos gyventojus, vėliau perkeltus prie Laptevų jūros. Viena lapteviečių – Dalia Grinkevičiūtė, savo atsiminimais įamžino Arkties tremtinių pasipriešinimą nužmoginimui, parodė jų ryžtą išgyventi, oriai priešinantis neteisybei.
 
D. Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalis teikiamas žmonėms, savo veikloje akcentuojantiems tiesą kaip pagrindinę vertybę, prisidedantiems prie istorinės atminties išsaugojimo ir nesavanaudiškai dirbantiems valstybės kūrimo darbus.
 
D. Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalis, kurį sukūrė skulptorė Skaistė Žilienė, teikiamas nuo 2018 metų. Vyriausybės komunikacijos departamentas primena, kad juo apdovanota prezidentė Dalia Grybauskaitė, Gražinos ir Vytauto Landsbergių, Rūtos ir Jono Kronkaičių, Gražinos ir Kazio Sajų šeimos, profesorė Irena Veisaitė, kultūros istorikė Birutė Kulnytė, tapytojas ir rašytojas Leonardas Gutauskas bei kiti nusipelnę Lietuvos politikai ir kultūrai asmenys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.06.12; 00:30
Aktualijos

Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsias 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros.
 
Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
 
Apsnigtos žeminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.
 
Virtualioje parodoje – prieš 70 metų stalininio režimo įvykdyta masinė lietuvių trėmimo operacija „Osenj“. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
 
Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
 
Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
 
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.
 
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.
1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. Iš LGGRTC nuotr.
 
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
 
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
 
Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2021.10.02; 06:00
Aktualijos

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Ariogaloje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) sąskrydyje „Su Lietuva širdy“.
 
Pasak prezidento, visada gera būti gausiame būryje žmonių, kuriuos vienija Tėvynės meilė, pagarba bendrai praeičiai ir teisingos vertybės.
 
„Daugelį metų Jūs nepaliaudami darbavotės, ir vis dar darbuojatės, Lietuvos naudai. Tikėjote Lietuva ir tuomet, kai mūsų šalies laisvę pasiglemžęs totalitarinis režimas mėgino brutalia jėga Lietuvos žmonių širdyse ištrinti tikėjimą ir viltį. Todėl noriu, kad jūs jaustumėtės vertinami, o mes parodytume jums pagarbą ne tik kalbomis, bet ir jums naudingais sprendimais“, – sakė šalies vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonės remia tuos, kurie kovoja prieš tironiją, ir drąsiai pasitinka pastarąsias savaites mums tenkančius iššūkius. „Lietuvos istorija įtikinamai parodo – svarbiausios pergalės visų pirma iškovojamos žmonių širdyse“, – savo kalboje sakė valstybės vadovas.
 
G. Nausėda, kaip pažymima Prezidentūros pranešime, palinkėjo Lietuvos politiniams kaliniams, tremtiniams ir Laisvės kovų dalyviams išlikti stipriems, neišsižadėti savo įsitikinimų ir toliau likti tvirta mūsų valstybės atrama.
 
LPKTS vienija per 40 tūkstančių dalyvių ir turi 53 filialus visoje Lietuvoje, kurių nariai buriasi į chorus, rengia ekspozicijas, užsiima leidybine bei švietėjiška veikla.
 
Politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis šiemet vyksta jau 31 kartą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.07; 20:13
Aktualijos

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Gerbdama Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių patirtą skausmą ir kančias, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija siūlo Seimui paskelbti 2023 metus Tremtinių ir politinių kalinių metais.
 
Tokį nutarimo projektą įregistravo šios komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė ir komisijos nariai.
 
Nutarimo projekte kalbama apie tremtinių ir politinių kalinių meilę Tėvynei, susitelkimą ir vienybę, taip pat pabrėžiamas  Lietuvos gyventojų netekčių sovietų okupacijos metais mastas ir padariniai Lietuvos valstybei.
 
Projekto autoriai siekia paskatinti visuomenę domėtis Lietuvos valstybingumo raida, valstybės istorija ir kultūra. Jie taip pat deklaruoja siekį apsaugoti ir gaivinti tautos istorinę atmintį.
 
Nutarimo projekte Vyriausybei siūloma iki 2022 m. birželio 14 d. parengti Tremtinių ir politinių kalinių metų programą ir ją patvirtinti; taip pat numatyti lėšų jai įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.03; 00:30
Aktualijos

Sibiro madona

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Sibiro madona“, sudarytą autentiškų tremtinių liudijimų pagrindu (sudarytoja – Birutė Panumienė). Per vienos nedidelės tremties vietos – miško kirtimo punkto Korbiko (Krasnojarsko kr.) – prizmę atspindima daugumos ištremtų ir įkalintų Lietuvos žmonių jausena.

Tai knyga apie stiprią tikėjimo reikšmę, ištveriant ištikusią tragediją – prievartinį atskyrimą nuo tėvynės. Politinio kalinio Jono Maldučio 1955 m. išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kaip bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms, buvo vienintelė tokia visame Sibire.

2010 m. skulptūra pargabenta į Lietuvą ir po sudėtingo restauravimo 2018 m. sausio 13 d. pašventinta Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. ją pagerbė popiežius Pranciškus.

Pateikiame kelias knygos ištraukas:

Iš skulptoriaus brolio, tremtinio Juozo Maldučio atsiminimų:

„Jonas iš pradžių buvo kalinamas Archangelsko srityje. Ten buvo žiauru. Jis kalėjo ne su politiniais, o su kriminaliniais. Buvo jau atsisveikinimo laišką parašęs. Bet 1950-aisiais jį perkėlė į Irkutsko sritį, į Vichorevką.  <…>

…Moterys pradėjo prašyti, kad Jonas išdrožtų Mariją. Jos paveiksliuką kažkas turėjo maldaknygėje.

Julius Lukys parvilko traktoriumi iš miško storą pušį. Reikėjo instrumentų, nebuvo nieko, tiktai kirvis. Kažkokius įrankius jam padarė netoliese gyvenęs kalvis Juozas Katilevas.

Jonas Mariją dirbo ne viešai – užsidarydavo, kad žmonės aplink nevaikščiotų ir netrukdytų, sakė: „Jeigu dirbi, tai visos kitos mintys turi dingti.“

Išdrožė Mariją ir pastatė Korbiko kapinaitėse. Paminklas ne kam nors vienam, bet visiems ten palaidotiems, visiems tremtiniams.“

Iš 1941 metų tremtinio, skulptūros pargabenimo iniciatoriaus ir vykdytojo Rimvydo Racėno teksto:

„Skulptūra nebuvo antkapinis paminklas. Tai labai aukšto meninio lygio, didelio sakralinio įtaigumo, malonios veido išraiškos Madonos statula, išdrožta su tokia meile ir taip preciziškai, kad buvo matyti net raukšlelės ant rankų. Tai tikėjimo ir vilties, Tėvynės ilgesio ir lietuviškų tradicijų saugojimo simbolis, globos ir užtarimo prašančių vargšų tremtinių paguoda. <…>

Daugelis tremtinių, kurių artimieji mirė Sibire, niekada neras jų kapų. Net nesužinos, kokioje pievoje, o gal šiukšlyne, jie užkasti. Šis paminklas yra vienintelis autentiškas jų skausmo liudininkas. Kenotafas be vardų…

2018 m. rugsėjo 22 d. popiežius Pranciškus vizito Lietuvoje metu lankėsi Vilniaus arkikatedroje. Tremtinių koplyčioje pagerbdamas Švč. Mergelę Mariją, kurios įvaizdį čia sukuria iš Sibiro pargabenta skulptūra, padėdamas prie jos gėlių, pasimelsdamas ir paliesdamas ją, pagerbė visų nuo sovietų okupacijos nukentėjusiųjų kančias ir priminė pasauliui, kad žmonija turi mokytis iš klaidų ir eiti į priekį jų nekartodama.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.02.10; 14:10

AktualijosSkaitomiausios

Kazachstane perlaidoti lietuvių politinių kalinių ir tremtinių palaikai. Kultūros min. nuotr.

Iš Rudnyko miesto kapinių Kazachstane į memorialinį kompleksą Spaske rugsėjį perkelta 14 lietuvių kilmės politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų palaikų, o iš apleistų Saranės kapinių – partizaninės kovos dalyvio Prano Perevičiaus palaikai.
 
Perlaidojimo vietoje įrengta atminimo plokštė su politinių kalinių pavardėmis, pervežti lietuvių kapavietę Rudnyke žymėję antkapiniai paminklai ir kryžiai, pranešė Kultūros ministerija.
 
„Perlaidoti palaikus buvo būtina dar šiemet dėl realios Rudnyko kapinių likvidavimo grėsmės artimiausioje ateityje. Nepaisant epidemiologinės situacijos keliamų iššūkių bei atšiauraus klimato, suplanuoti darbai buvo atlikti sėkmingai“, – teigė Lietuvos ekspedicijos į Kazachstaną vadovas, viešosios įstaigos ,,Kultūros vertybių globos tarnyba“ direktorius archeologas dr. Linas Kvizikevičius.
 
Šiuos istorinės atminties išsaugojimo darbus, įgyvendinant projektą „Negrįžusių Tėvynėn Lietuvos politinių kalinių kapų, esančių Kazachstano Respublikoje, išsaugojimas“, koordinavo ir finansavo  Kultūros ministerija.
 
Prie projekto įgyvendinimo žymiai prisidėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos ambasada Kazachstane bei garbės konsulas Karagandoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.29; 16:00
Aktualijos

G. Nausėda dalyvavo sąskrydyje Ariogaloje. Prezidentūros nuotr.

Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai susirinko į trisdešimtąjį sąskrydį, kviesdami visus Lietuvos žmones prisiminti tai, kas kiekvienam iš mūsų brangiausia – laisvę, pažymėjo sąskrydyje Ariogaloje dalyvaujantis prezidentas Gitanas Nausėda.
 
„ (…) Patyrę lemties išbandymus, atlaikę pavergėjų patyčias ir represijas, išsaugoję brutaliausiais būdais tryptą orumą, persekioti, žeminti, bet nepalaužti ir nepalūžę – Jūs visuomet tikėjote laisve. Puoselėjote ją širdyse Sibiro tremtyje; akylai sergėjote ją įkalinti lageriuose; tausojote sovietinio režimo sąlygomis, neprarasdami vilties net ir tuomet, kai Lietuvos nebuvo Europos politiniame žemėlapyje. Karta iš kartos perdavėte laisvės kibirkštį tam, kad tiestųsi mūsų visų bendras kelias į Nepriklausomybę“, – sakė prezidentas sąskrydžio dalyviams.
 
Pasak šalies vadovo, „nors daugybę žmonių pavyko išplėšti iš Lietuvos, bet Lietuvos iš žmonių – ne. Su Lietuva širdy jie ištvėrė kasdienybės siaubus, o tie, kuriuos pakirto badas, kankinimai ar kulka, atgulė amžino poilsio – taip pat su Lietuva širdy“.
 
Prezidentas dėkojo tremtiniams, politiniams kaliniams ir Laisvės kovų dalyviams už tai, kad nuolat yra primenama laisvės kaina ir vertė, už laisvės idėjos skiepijimą jaunimui, patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymą, istorinės atminties puoselėjimą. Taip pat „už tai, kad ir šiandien esate pirmose gretose, kai reikia ginti Lietuvą“.
 
G. Nausėda pabrėžė, kad naujausia grėsmė Lietuvai – atominis monstras šalies pašonėje, su kuriuo niekada nenustosime kovoti. „Ačiū už tai, kad galime gerbti Jus kaip Lietuvos moralinį kompasą, kuris neleidžia iškrypt iš Laisvės kelio“, – savo kalboje sakė valstybės vadovas.
 
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga vienija per 40 tūkstančių dalyvių ir turi 53 filialus visoje Lietuvoje, kurių nariai buriasi į chorus, rengia ekspozicijas, užsiima leidybine bei švietėjiška veikla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.01; 16:15
Aktualijos

Į Ariogalą, Dubysos slėnį, šeštadienį vėl rinksis buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, kitų patriotinių organizacijų nariai, Ariogalos miestelio, aplinkinių rajonų gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos.
 
29-asis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ kvies visus susitikti ir pabendrauti su svarbiomis Lietuvos istorijai asmenybėmis: buvusiais politiniais kaliniais, tremtiniais, partizanais, išgirsti sąskrydžio dalyvių prisiminimus apie istorinius įvykius.
 
Sąskrydis, kaip kasmet, prasidės šventine eisena į Dubysos slėnį ir šv. Mišiomis. Vidudienį vyks sąskrydžio atidarymas. Jame dalyvaus ir prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Vėliau vyks Jungtinio tremtinių choro koncertas, parodos, diskusijos. Visą dieną slėnyje veiks patriotinių leidinių knygynėlis, „Misija Sibiras” dalyvių palapinė. Atkurta istorinė rekonstrukcija pasakos apie to meto partizanų gyvenimą, kasdienybę, jų uniformas ir ginklus. Į šokių ir dainų popietę kvies atlikėjai Romas Dambrauskas, tarptautinių konkursų laureatas Rytis Janilionis, Vladas Daugintis ir kapela „Šlamutis“.
 
Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy” organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Ariogaloje. 1990-2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms”. Sąskrydis kiekvieną vasarą čia suburia skaudaus likimo lietuvius, praėjusius kančias Norilske, Novosibirske, Omske, Tomske, Magadane, Igarkoje, Krasnojarske ir kitose Sibiro vietose.
 
Sąskrydį organizuoja Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjunga.
 
2019.08.03; 09:00
 
Aktualijos

Lietuva pasitinka iš Igarkos pargabentus tremtinių palaikus. Kęstučio Jurelės (ELTA) nuotr.
Kėdainiuose sekmadienį minimas tremtinių palaikų pargabenimo iš Igarkos į Lietuvą, Kėdainių karinį aerodromą, 30-metis. Minėjimą rengia Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių filialas.
 
Vidurdienį Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už gyvus ir mirusius tremtinius ir politinius kalinius. Po Mišių bus šventinama atminimo lenta, o daugiakultūriame centre bus surengta Atminties valanda, žodžio ir muzikos dedikacija trėmimų aukoms atminti, bus parodytas filmas apie palaikų iškasimą Igarkoje ir pargabenimą į Lietuvą.
 
1989-ųjų birželio 29 d. į Igarką išvyko penkiolikos asmenų grupė, kuri tuomet nesiruošė palaikų parvežimui, o turėjo tikslą tik surasti kapus, tik atpažinti. Vienas po kito ekspedicijos nariai surado savo artimųjų kapus, deja, dalis bendrakeleivių taip ir nesurado lopinėlio Sibiro žemės, priglaudusios brangius jiems žmones…
 
1989-ųjų liepos 28-ąją, skambant varpams, iš Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios karinio aerodromo link pajudėjo gausi tikinčiųjų procesija. Buvo nešamos gedulo kaspinais perrištos trispalvės ir bažnytinės vėliavos, procesijos dalyvių rankose – žvakės ir gėlės.
 
Į Kėdainių aerodromą niekas žmonių nekvietė, o suvažiavo mašinų kolonos, susirinko daugiatūkstantinė minia ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vietų. Susirinko sutikti ir pagerbti tremtinių palaikų, sugrįžtančių iš Igarkos, iš amžino įšalo žemės. Betoniniu taku atriedėjo didžiulis karinis transporto lėktuvas, parvežantis 120 tremtinių palaikų iš Igarkos. Vienas po kito iš lėktuvo buvo išnešami cinkuotos skardos karstai, visi buvo uždengiami trispalvėmis, gėlėmis. Aidėjo maldos žodžiai, karstai buvo pašventinti. Spontaniškai minia užgiedojo „Marija, Marija“. Susirinkusiųjų veiduose – didžiulis skausmas, akyse – ašaros, lūpose –– aimanos, tos dienos atmosfera prisimenama Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių filialo pranešime.
 
Po trumpo mitingo karstai buvo sukelti į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus sunkvežimius, kėdainiečiai su žvakelėmis rankose išlydėjo tremtinių palaikus į paskutinę kelionę – į amžino poilsio vietas Lietuvos miestų ir kaimų kapinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.28; 00:30
Aktualijos

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Prezidentūroje susitiko su projekto „Misija Sibiras‘19“ komanda, poryt išvyksiančia į Kazachstaną.

Prezidentas, „Misijos Sibiras‘19“ dalyviams perduodamas simbolinę žvakelę, kuri bus uždegta ant lietuvių kapų, pabrėžė, kad šis projektas taip pat atspindi vienos Lietuvos idėją, nes įtraukia pilietišką jaunąją kartą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tarp šešiolikos projekto dalyvių yra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti lietuvė, pažadėjusi savo patirtimi po ekspedicijos pasidalyti su JAV lietuvių bendruomene.  

„Misijos Sibiras‘19“ dalyviai padėkojo Prezidentui už palaikymą ir įteikė savo marškinėlius.

Nuo 2006 m. plėtojamame projekte per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 lietuviškų kapinių.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
 
2019.07.16; 05:00
AktualijosSkaitomiausios

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Trumposios naujienos

Lietuvos Prezidentūroje – susitikimas su projekto „Misija Sibiras” dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitiko iš ekspedicijos po lietuvių tremties vietas Irkutske sugrįžusius „Misijos Sibiras’17“ dalyvius ir pakvietė juos pusryčių. Prezidentė dvi savaites Sibire ekspedicijoje praleidusius jaunuolius vaišino lietuvišku maistu, savo šilauogėmis ir obuolių sultimis.

Pasak Prezidentės, pilietiškas ir sąmoningas jaunimas yra mūsų šalies stiprybė ir ateitis. „Misija Sibiras“ – išskirtinis mūsų skaudžios istorijos įprasminimas ne tik saugant atmintį, bet ir perduodant ją ateities kartoms. Kol atsimename, kokią kainą tauta sumokėjo už laisvę, tol niekuomet nepritrūksime stiprybės kovoti už savo šalį.

Prezidentės teigimu, tikroji dalyvių misija prasideda būtent dabar – šviesti, mokyti, ugdyti kitus, perteikiant ekspedicijos tikslus ir įspūdžius. Tai galimybė dar sykį pagerbti tremtinius, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, be kurių pasiaukojimo nebūtų šių dienų Lietuvos. Prezidentė palinkėjo, kad jaunimui nepritrūktų jėgų tęsiant pradėtą misiją – taip, kaip jos netrūko keliaujant po atšiaurias vietoves, tvirtai laikantis komandoje, tvarkant sunkiai atpažįstamas lietuvių kapines.

Šiemet „Misija Sibiras“ projektas prisijungė prie Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Iš ekspedicijos Sibire grįžę misijos dalyviai lankysis vaikų globos namuose, vaikų dienos centruose ir pasakos okupacijos ir trėmimų istoriją.

Šešioliktoji „Misija Sibiras“ vyko į Irkutską, kur sovietų represijų laikotarpiu buvo ištremta daugiau kaip 12 tūkst. lietuvių. Šių metų ekspedicija sutvarkė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, pėsčiomis nuėjo 100 kilometrų. „Misija Sibiras“ ekspedicijos vyksta nuo 2006 metų, iš viso sutvarkyta per 100 lietuvių kapų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.02; 04:44

Trumposios naujienos

Politinių kalinių ir tremtinių drąsa, jų meilė Lietuvai gyva ir šių laikų jaunimo širdyse. Tai geriausias įrodymas, kad skaudi šalies istorija niekada nenugrims į užmarštį, sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Prezidentūroje penktadienį susitikusi su į ekspediciją Irkutske netrukus iškeliausiančiais „Misijos Sibiras 2017“ dalyviais.

Šių metų misijos tikslas – sutvarkyti Tuluno ir Nižneudinsko rajonuose esančias kapines ir pabendrauti su Sibire likusiais tremtiniais iš Lietuvos.

Valstybės vadovė pabrėžė, kad ekspedicijos dalyvių misija svarbi ne tik Sibiro platybėse, ji tęsiasi ir grįžus iš kelionės. Būtent čia, Lietuvoje, „Misijos Sibiras“ dalyvių laukia ypatinga užduotis – dalytis su jaunąja karta įspūdžiais ir patirtimi iš lietuvių tremties vietų. Tai, pasak Prezidentės, ypač reikalinga, kad istorija gyvuotų ne tik knygose, bet ir liudininkų pasakojimuose, atsiminimuose.

Prieš dar vieną istorinę kelionę projektas „Misija Sibiras“ prisijungia ir prie Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Iš Irkutsko grįžę dalyviai važiuos per Lietuvos vaikų dienos centrus, globos namus ir pasakos apie ekspedicijos patirtis, okupacijos ir trėmimų istoriją ir taip prisidės ugdant pilietiškumą bei patriotiškumą.

Šių metų ekspedicija – 16-oji. Per 12 „Misija Sibiras“ gyvavimo metų sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių.

Nuo 2006 m. norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.15; 05:17

Aktualijos

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

Politinės intrigos

Šiuolaikinių technologijų ir informacijos amžiuje didelį bei svarbų vaidmenį vaidina plačiai vertinami ir naudojami masiniai informacijos šaltiniai, tokie, kaip pasaulinė elektroninė enciklopedija Wikipedija. 

Tema - LTSR.
Tema – LTSR.

Savo žiniomis ten gali dalintis kiekvienas, todėl atrodytų, jog objektyvumas ir nešališkumas ten turėtų būti tokio aukšto lygio, kiek yra argumentuojamos ir pasveriamos daugybės diskutuojančių autorių nuomonės.

Tačiau taip atrodo tik Wikipedijos derklaruojamos vertybės.

Faktiškai lietuviškoje šio autoritetingu ir plačiai pripažįstamo šaltinio versijoje apstu propagandos, diletantiškumo ir paranoiško žmogiškojo faktoriaus.

Mistiniai, niekam nepažįstami lietuviškos Wikipedijos administratoriai imasi vienašališkai spręsti, kuris turinys tinka, o kurį dažniausiai reikia trinti beatodairiškai.

Nelengva vertinti, ar tai pasikėlimas į puikybę, ar paranoiška pokyčių baimė, ar speciali kenkėjiška veikla, tačiau negatyvus ir šališkas, o kartais ir su sveiku protu prasilenkiantis turinys Internete jau bado akis. 

Tema - savanoriai.
Tema – savanoriai.

Antai, aktualūs pasaulio įvykiai – karai, konfliktai, politika lietuviškoje Wikipedijoje lieka beveik be dėmesio arba pateikiami tendencingai. Nesunku suprasti, kad toks jautrus Wikipedijos turinys apaugęs arba neišmanymo maurais, arba sustriguotuotas raudonais Kremliaus siūlais.

Baltos dėmės Lietuvos istorijoje

Įžūlus akibrokštas perpildė kantrybę, pasidomėjus, kas lietuviškoje Wikipedijoje parašyta apie Lietuvos Laisvės kovas. Žinoma, Lietuvos partizanų pasipriešinimas, pokario Lietuvos istorija lietuviškoje Wikipedijoje yra atspindėta, tačiau anaip tol – nepakankamai! 

Pirmiausia – savanorių ir tremtinių sąvokos. Toje nuorodų karalijoje čia nėra vietos net menkiausiam sakiniui apie Lietuvos didvyrius: puslapyje “Savanoriai” paminėtas kaimas ir nuoroda į sovietinį (LTSR) šaltinį, o “Tremtiniai” aprašyti, kaip “tremtyje gyvenantys žmonės”.

Tema - Atgimimas.
Tema – Atgimimas.

Atrodytų, tarsi per daugiau nei dešimtmetį, kol gyvuoja lietuviška Wikipedija, tokios gėdingos spragos turėtų būti užpildytos, Lietuvos istorija būtų pateikta išsamiai, pasitelkiant gausų dokumentų ir faktų archyvą, atvaizduojant ir skleidžiant informaciją apie Lietuvą visam pasauliui.

Tačiau realybė yra kitokia – lietuviškoje Wikipedijoje siautėja kai kurių moderatorių nekompetencija, grubumas, nebaudžiamumas ir paranoinė ksenofobija.

Straipsnį apie tremtinius lygiai prieš šešeris metus gausiai papildė anoniminis vartotojas. Skurdų kaimų aprašymą jis papildė beveik trimis tūkstančiais ženklų, o tai prilygsta daugiau nei pilnai prirašytam puslapiui.

“Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių”, – papildė tremtinių straipsnį lietuviškoje Wikipedijoje vartotojas, toliau primindamas apie 1945 – 1952 metų tremtis. 

Tačiau jau tą pačią dienną nuožmusis lietuviškos Wikipedijos moderatorius, mistiškai prisidengęs Hugo.arg pseudonimu, pašalino iš enciklopedijos tą įrašą, plačiau aprašantį tremtinius! Jokių argumentų, tiesiog įprastas, beatodairiškas susidorojimas su kita nuomone!

Atskirti nuo pasaulio

Net jei lietuviškumas, patriotizmas ir šiuolaikinis mąstymas yra tolimi kai kuriems lietuviškos Wikipedijos šeimininkams, tai tarptautinė padėtis atrodo kaip tolima ir nepažįstama teritorija, kuri prasideda kažkur už kaimyno tvoros.

Panašu, kad čia, o ypač dabar – kai vyksta informacinis karas su Rusija – lietuviškos Wikipedijos moderatoriai kaunasi tarsi fronte, šalindami akivaizdžiai kenkėjišką turinį, atremdami tikras informacines atakas. 

Taip, ta kova tikra, tačiau joje prarandame savo tapatumą, santalką ir tvirtumą. Kodėl nestipriname savo pozicijų gausia ir objektyvia informacija apie Lietuvą ar atstovaujame legitymią, civilizuotą pasaulėžiūrą?

Todėl, kad enciklopedijos valdovams atrodo geriau viską ignoruoti, negu dirbti, profesionaliai atliepiant šiandienos modernėjančio pasaulio iššūkius. 

Lietuviška Wikipedija nusipelno griežtos kritikos ne tik dėl savo esminio – laisvo redagavimo principo paniekinimo, bet ir dėl pateikiamos informacijos neadekvatumo bei tendencingumo.

Šitaip, dėl administratorių užsispyrimo enciklopedijoje gausiai ir vaizdingai aprašomas sovietizmo laikotarpis, demonstruojama sovietinė simbolika. 

Maža to, karšti geopolitinių konfliktų taškai lietuviškoje Wikipedijoje vaizduojami, švelniai tariant, kraupiai: demonstruojama neegzistuojančių, pseudovalstybių simbolika, teigiama, kad jos, neva “nepriklausomos”. Pavyzdžiui, Luhanskas pripažįstamas Rusijos, o Kalnų Karabachas priskirtas Armėnijai.

Galų gale, pažiūrėkime, kaip Lietuva vaizduojama pasaulinėje Wikipedijoje. Panaršykime mūsų šalies aprašymus kitomis kalbomis ir netruksime suprasti, kiek daug trūksta iki pilnavertiško Lietuvos pristatymo pasauliui.

Tema - tremtiniai.
Tema – tremtiniai.

Kur taip nueisime?

Netiesa, kad Wikipedija yra laisva ir ją gali pildyti kiekvienas. Lietuviškas Wikipedijos pavyzdys rodo, kad vietiniai administratoriai beatodairiškai blokuoja bet kokią iniciatyvą, tyčiojasi iš autorių bei toleruoja dezinformaciją ir šitaip nuvilia bet kokią iniciatyvą – blokuoja naujus autorius ir juos nuvilia.

Nepamirškime, kad Wikipedja, kaip vienu šaltinių, aktyviai naudojasi jaunimas, kuris šitaip dažnai gauna pirminių žinių savo besiplečiančiame išsilavinime, todėl poreikis pateikti tinkamą informaciją yra akivaizdus, objektyvus ir aktualus!

Skaudžiausia mums – lietuviško turinio vartotojams – neryžtingumas ir apsileidimas, puoselėjant mūsų istoriją ir tapatumą. Wikipedijoje Lietuva turi būti prezentuojama tiksliai, išsamiai ir suprantamai – neturi likti vietos dviprasmybėms ar baltų dėmių.

Akivaizdu, kad tuo turime pasirūpinti pirmiausia patys, efektyviai išnaudodami Wikipediją, kaip svarbų, autoritetingą ir masinį informacijos šaltinį, nepaisant to, kad teks susiremti su moderatorių užsispyrimu!

Autorius – Antanas Juozas Krušnauskas.

2016.10.19; 13:50

Aktualijos

Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.

Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.

Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.

Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.

Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.

Tirpti  lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.

Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.

Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą. 

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.

Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.

Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.

Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.

Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.

Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?

Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.

Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.

2016.09.13; 07:26

Trumposios naujienos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su „Misijos Sibiras’16” komanda, kuri Pasaulio lietuvių vienybės dieną, liepos 17-ąją, iškeliaus į ekspediciją Igarkoje.

Misija Sibiras - 2016
Misija Sibiras – 2016 dalyvių susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite.

Prezidentė „Misijos Sibiras” dalyviams perdavė laiškus, skirtus ekspedicijoje sutiktiems Sibiro lietuviams, jų bendruomenėms.

„Mus visus vienija mūsų tėvų ir protėvių žemė – Lietuva. Mes visi kartu atmintyje ir širdyje saugome tautos istoriją, paženklintą dideliais išmėginimais, nulėmusiais daugelio žmonių, taip pat ir Jūsų, gyvenimus”, – rašoma Prezidentės laiške.Misija Sibiras - 2016

Šiuo laišku Prezidentė atsiliepė į ekspedicijos dalyvių Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime paskelbtą kvietimą parašyti atvirlaiškius Sibiro lietuviams.

Pasak Prezidentės, „Misijos Sibiras” dalyviai tampa lietuvybės ambasadoriais, kurie savo žygiu parodo, kad lietuviai gerbia ir brangina savo praeitį. Sibire išlikusios lietuviškos kapavietės, kurias toliau tvarkys ekspedicijos nariai, yra reikšmingas istorinis šaltinis, liudijantis apie mūsų tautos patirtą prievartą, kančią ir aukas.

Prezidentės susitikimas su „Misijos Sibiras‘16“ komanda.Šiemet birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint Lietuvos piliečių masinių trėmimų pradžios 75-metį, Prezidentė dalyvavo „Misijos Sibiras” surengtoje akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok”, kurioje buvo skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai.

Liepos 17 d. į ekspediciją išvyks 16 jaunuolių. Jie lankysis vienoje šiauriausių lietuvių tremties vietų – už poliarinio rato prie Jenisiejaus esančioje Igarkoje, į kurią vien 1948 m. buvo ištremta apie 8 tūkstančius lietuvių.

Igarkoje yra išlikusios trys lietuvių kapinės – vienos didžiausių Rusijos teritorijoje. Vienoje jų esama net apie tūkstantį kapaviečių, daugelis paženklintos lietuviškais kryžiais.Prezidentės susitikimas su „Misijos Sibiras‘16“ komanda.Prezidentės susitikimas su „Misijos Sibiras‘16“ komanda.

„Misijos Sibiras” dalyviai sugrįžę iš kelionės turės atlikti ne mažiau svarbią misiją – dalytis įspūdžiais ir patirtimi su jaunais žmonėmis, taip prisidedant prie naujos kartos pilietiškumo ir brandos ugdymo, geresnio Lietuvos istorijos suvokimo, platesnio akiračio.

Projektui „Misija Sibiras” pernai sukako 10 metų. Norinčiųjų dalyvauti ekspedicijoje kasmet daugėja. Šiemet misijos komanda buvo atrinkta iš daugiau nei 800 žmonių.

„Misija Sibiras’16” išlydėtuvės įvyks liepos 17-ąją, sekmadienį, 18.30 val. Vilniaus geležinkelio stotyje, Geležinkelių muziejuje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos (Robertas Dačkus).

2016.07.15; 07:22

Fotoreportažai

Gedulo ir Vilties dieną būkime kartu – pagerbkime tuos, iš kurių buvo atimta tai, kas svarbiausia, brangiausia, – Laisvė ir Tėvynė.

Praėjus net 75 metams Lietuva prisimena anas baisias dienas. Baisybių, kurios anuomet nutiko, neįmanoma pamiršti. Negalima pamiršti. Gedulo ir Vilties dieną mes minėsime ir po šimto, ir po tūkstančio metų. Juk dėl masinių tremčių į Sibirą ir kitus atokius tuometinės Blogio imperijos pakraščius Lietuva neteko trečdalio gyventojų.

Šiandien, birželio 14-ąją, visoje Lietuvoje pagerbiamas tremtyse žuvusiųjų lietuvių atminimas. O aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukų, kurios pasakoja, kaip ši kiekvienam lietuviui svarbi diena minėta Lietuvos sostinėje Vilniuje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.14; 06:47