Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
2023.01.24; 09:00
