Turkijos įsigyjamos rusiškos zenitinės raketų sistemos S-400 „Triumf“ Jungtinėms Valstijoms kelia nepriimtiną riziką, teigia JAV gynybos ministro patarėjas Europos ir NATO politikos klausimams Andrew Winternitzas, pabrėždamas, kad jokios pastangos negalės panaikinti šio nerimo.
 
„Turkijos įsigyjamos raketų sistemos S-400 kelia JAV nepriimtiną riziką. Nėra tokių priemonių, kurios galėtų sumažinti mūsų nerimą šiuo klausimu. Šis sandoris yra nesuderinamas su Turkijos įsipareigojimais NATO“, – „Foreign Policy“ organizuotoje konferencijoje kalbėjo A. Winternitzas.
 
„Apie tai mes nuolat kalbame su Ankara ir toliau tęsime šias diskusijas. Esame visada pasiruošę jose dalyvauti“, – teigė A. Winternitzas.
 
Atsakydamas į klausimą apie diskusijų su Turkija eigą ir tolesnius Vašingtono veiksmus, jis pažymėjo kol kas nenorįs „veltis į hipotetinius išvedžiojimus“.
 
„Pažiūrėsime, kas pavyks, o tada priimsime sprendimą. Nenoriu veltis į hipotetinius išvedžiojimus dėl to, ką mes galime, o ko negalime padaryti“, – sakė JAV gynybos ministro patarėjas.
 
Vis dėlto A. Winternitzas išreiškė viltį, kad Ankara „priims sprendimą nepirkti S-400 iš Rusijos“.
 
Balandžio pradžioje JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as pareiškė, kad Vašingtonas nestovės šalia tuo metu, kai NATO narė perka ginkluotę iš Rusijos.
 
„Turkija turi pasirinkti – ji nori likti svarbia sėkmingiausio karinio aljanso pasaulio istorijoje nare, ar rizikuoti šia partneryste priimdama tokius neapgalvotus sprendimus, kurie kenkia visam Aljansui“, – sakė M. Pence’as.
 
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas.
 
S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.07; 06:00

Paryžiaus sprendimas įsteigti balandžio 24-ąją Nacionalinę armėnų genocido atminimo dieną neigiamai atsilieps Turkijos ir Prancūzijos santykiams. Tai ketvirtadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

„Prancūzijos pozicija Turkijos atžvilgiu tolima draugystės principams. Neabejotina, kad ji neigiamai atsilieps Turkijos ir Prancūzijos santykiams“, – cituoja URM vadovo žodžius Anatolijos naujienų agentūra.

Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.12; 06:56

Turkijos sprendimas įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemų S-400 „Triumf“ yra iššūkis, tačiau jis nebuvo aptartas Vašingtone vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime, teigia Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

„Sprendimą dėl to, kokias ginkluotės sistemas pirkti, priima konkreti šalis. Mes pripažįstame, kad šis klausimas kelia iššūkių. Šį dalyką būtina aptarti“, – sakė J. Stoltenbergas ir pridūrė, kad „šis klausimas nebuvo įtrauktas į ministrų susitikimų darbotvarkę“.

Pasak generalinio sekretoriaus, NATO suteikia platformą, kurioje šalys gali diskutuoti įvairiais jiems rūpimais klausimais.

„NATO taip pat ir šiame susitikime suteikia platformą plėtoti Aljanso narių dialogą. Žinoma, mes sveikiname, kad NATO tampa platforma aptarti klausimus, dėl kurių kyla nesutarimai“, – kalbėjo J. Stoltenbergas.

Jo teigimu, NATO jau stiprina Turkijos oro erdvės gynybą moderniomis raketų sistemomis.

„Turime prisiminti, kad NATO stiprina Turkijos gynybą – dislokuotos ispanų „Patriot“ sistemos ir nemažai Italijos sistemų“, – sakė J. Stoltenbergas ir tikino palankiai vertinantis dialogą tarp JAV ir Turkijos dėl raketų sistemų „Patriot“ tiekimo Ankarai.

Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, atmesdamas Vašingtono siūlymą įsigyti „Patriot“ raketų sistemas, pareiškė, kad Turkija tęs rusiškų raketų sistemų įsigijimą.

„Susitarėme su Rusija dėl S-400 pirkimo, negalime dabar to atšaukti. Tai jau padaryta“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas. Pasak Turkijos lyderio, šalis tikisi jau šių metų liepą sulaukti rusiškų S-400 sistemų pristatymo.

Laikinasis JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas antradienį pareiškė esąs įsitikinęs, kad Turkija atšauks planus įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400 „Triumf“ ir vietoj jų įsigis amerikietiškas „Patriot“ sistemas.

Pirmadienį Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos. Toks žingsnis, Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, keltų grėsmę NATO, kurios narė yra ir Turkija, vientisumui.

Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Darius Mikutavičius (ELTA)

Rusijos konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Vadovauti Klaipėdai nėra lengva. Mūsų uostamiestis – specifinis miestas. Jame nuo seno įsikūrusi stipri Rusijos šnipų bazė. Šitaip teigdamas mintyse turiu Rusijos Federacijos konsulatą Klaipėdoje. Kas bent sykį matė tą milžinišką pastatą, suvokia, jog aukštos tvoros bei gausybė kambarių erdviame kelerių aukštų pastate – ne šiaip sau, ne atsitiktinai. Akivaizdu, kad rusų diplomatai čionai ne atostogauti sugužėjo. Ne poilsis prie smėlėto jūros kranto jiems rūpi. Jie intensyviai dirba. Pluša, žinoma, ne Lietuvos labui.

Kas slypi už Rusijos konsulato sienų

Kad komfortiškai Klaipėdoje įsikūrę Rusijos diplomatai darbuojasi be laisvadienių, be atokvėpio, netiesiogiai byloja ir prie konsulato įrengta erdvi stovėjimo aikštelė, kurioje nuolat gausu tai išvažiuojančių, tai parvažiuojančių automobilių, pažymėtų diplomatiniais numeriais.

Štai tuomet, atidžiai žvelgiant į Rusijos konsulatą Klaipėdoje, nejučiom ir randamas atsakymas, kodėl tokie uostamiesčio gyventojai kaip Viačeslavas Titovas, net šmeiždami žymiausius mūsų partizanų vadus, vis tik jaučiasi ramūs, saugūs, įtakingi.

Belieka nuoširdžiai užjausti Klaipėdos merą. Be gausybės ekonominių problemų jam, skirtingai nei kai kurių kitų Lietuvos miestų ir miestelių vadovams, tenka galynėtis su tarsi nepastebima, bet vis tik realia Rusijos įtaka.

Lietuvos rinkėjai nulėmė, kad uostamiesčiui antrą sykį vadovaus Vytautas Grubliauskas. Tai reiškia, kad būtent V.Grubliauskui mažų mažiausiai dar keletą metų teks rūpintis ne vien buitiniais klaipėdiečių reikalais. Jam teks atremti Rusijos konsulato kurpiamas intrigas. Politinių intrigų būta ir pirmosios kadencijos metu, nesumažės jų ir dabar.

Dovana nelygu dovanai

Viena iš labiausiai matomų rusiškų klastų – pastangos svetimomis rankomis kiršinti uostamiestyje gyvenančias tautines bendrijas. Vadovaujantis sveiku protu, lietuviams neturėtų būti nei labiau mylimų, nei mažiau gerbtinų tautų. Jei gyveni Lietuvoje, gerbi lietuviškus įstatymus, neini obuoliauti su mūsų priešais, – vadinasi, esi toks pat brangus ir gerbtinas, kaip ir visi kiti, gerbiantys bei mylintys Lietuvą.

Bet būtent Klaipėdoje pastebimi dvigubi standartai. Vienoje iš Klaipėdos aikščių prieš keletą metų išdygo armėniškas kryžius – chačkaras. Paminkle iškalti žodžiai: „Armėnų bendruomenės „Van“ dovana Klaipėdos miestui“.

Chačkaras Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Jei tai – nuoširdi dovana, kodėl nepasidžiaugus? Ir vis tik dovana nelygu dovanai. Kai kurios dovanos – su vadinamuoju „dvigubu dugnu“, su „gilia potekste“.

Prieš laiminant chačkaro statybą uostamiesčio savivaldybės atstovams derėjo bent jau pasidomėti turkiškąja Osmanų imperijos istorijos versija.

Tada jie būtų supratę, jog chačkarai dažniausiai statomi siekiant pagerbti 1915-ųjų metų aukas.

Taigi mums įpiršta dovana – tai spjūvis Turkijai, mūsų sąjungininkei NATO aljanse. O spjūvis yra spjūvis. Ne veltui apžiūrėti chačkaro į Klaipėdą buvo atvykę Lietuvoje reziduojantys turkų diplomatai.

Turkija – vis dar NATO narė

Temperamentingas turkų šokis. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Beje, mums neturėtų itin rūpėti, kas nūnai valdo Turkiją. Pašliję Ankaros santykiai su JAV ir Europos Sąjunga – ne pats didžiausias galvos skausmas. Svarbiausia, kad Turkija – vis dar NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Turkija neatšaukusi NATO aljansui duotų įsipareigojimų. Jei Baltijos šalys būtų užpultos, Turkijos kariuomenė privalėtų mus ginti.

Be abejo, Lietuva – per maža, kad pajėgtų suteikti reikšmingos karinės ar ekonominės pagalbos. Juolab tokioms didelėms ir įtakingoms valstybėms kaip Turkija (vienintelė iš Aljanso narių išdrįso numušti jos oro erdvę pažeidusį Rusijos naikintuvą).

Bet jei Turkija vis dar įsipareigojusi NATO aljansui (tikėkimės, jog taip bus ir ateityje), tai ir Lietuva privalo mažų mažiausiai gerbti Turkijos nuomonę, įsiklausyti į jos žodžius. Lietuva prieš suteikdama leidimą chačkaro statybai neabejotinai privalėjo pasidomėti, kaip šiuos kryžius vertina turkų diplomatai.

Klaipėdiečiams pritrūko įžvalgumo

Bet Klaipėdos valdžiai pritrūko politinio įžvalgumo. Tuometiniai uostamiesčio savivaldybės atstovai nepastebėjo politinių niuansų. Jie tarsi apsimetė nematą milžiniškų skirtumų tarp Turkijos ir Armėnijos. Todėl priminsiu: jei Turkija – NATO narė, tai Armėnija ne tik nepriklauso Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansui, bet ir ilgam įsileidusi Rusijos karines bazes. Šiandieninė Armėnija – Baltijos šalims grasinančio bei Ukrainą, Gruziją, Moldovą terorizuojančio Kremliaus sąjungininkė.

Kada pagerbsime turkų karių atminimą?

Žodžiu, naujoji uostamiesčio valdžia, jei jai rūpi NATO narių solidarumas, privalėtų ištaisyti klaidą. Griauti chačkaro niekas neragina. Tačiau jei lietuviai gerbia armėnų aukas, tai kodėl mums neprisiminti 1915-aisiais žuvusių turkų karių? Juolab kad apie turkų – armėnų santykius Lietuva turi per mažai žinių, kad būtų kategoriška, skubėtų palaikyti vieną ar kitą pusę.

Lietuva pasielgtų protingai, jei, prieš žengdama bet kokį žingsnį, pirmiausia įsigilintų į istoriją – atidžiai išklausytų ne tik armėnų, bet ir turkų argumentus. Nes tarp Turkijos ambasados ir Lietuvos kultūros ministerijos tik dabar pasirašytas bendradarbiavimo dokumentas, leidžiantis mūsų istorikams, žurnalistams, politikams svečiuotis Stambulo ir Ankaros archyvuose. Mano žiniomis, iki šiol Turkijos archyvuose nėra dirbęs nė vienas lietuvių istorikas, žurnalistas, politikas. Bet Lietuvoje jau pastatyti net trys chačkarai (vienas Kaune, kitas – prie Šiaulių, trečias – Klaipėdoje).

Jei Klaipėdos meras – įžvalgus vyras, galėtų organizuoti bent vieno Klaipėdos istoriko kelionę į Turkiją. Patys išsiaiškinkime, kas rašoma apie 1915-ųjų tragedijos priežastis Osmanų imperijos dokumentuose.

Organizuoti mūsų istorikų išvykų į Armėnijos archyvus neraginu. Oficialusis Jerevanas, skirtingai nei Ankara, svetimtaučių į savo archyvus neįsileidžia. Keista: jei Armėnija jaučiasi esanti visiškai teisi, kodėl ji vengia viešumo? Galvoje kirba net tokie įtarimai: kai į gabalus buvo plėšoma Osmanų imperija, kas karinių susidūrimų išvakarėse ėmė talkinti turkus puolančiai rusų kariuomenei? Todėl galima manyti, jog turkų nemalonėn jie pateko visai ne todėl, kad yra armėnai ir krikščionys, o dėl to, kad išdavė tuos, kurių žemėje gyveno.

Žodžiu, antrąją mero kadenciją pradedančio V. Grubliausko laukia rimtas darbas – užglaistyti Turkijos susierzinimą.

Kodėl azerbaidžaniečiams neleidžiame turėti paminklo?

Bet tai – ne vienintelis naujojo mero darbas. Kai Klaipėdoje buvo pastatytas armėniškas chačkaras, savo paminklą panoro turėti ir azerbaidžaniečiai. Bet jiems turėti savo paminklo iki šiol neleidžiame. Oficiali priežastis – kai savivaldybės nariai laimino šį sprendimą, pritrūko balsų… Suprask, niekas nekaltas, taip nulemta demokratinio balsavimo metu. Bet tiek ponas V.Grubliauskas, tiek ir visi kiti Klaipėdos savivaldybės nariai puikiai suvokia, kaip kartais koreguojami balsavimai…

Suprantama, Azerbaidžanas – ne NATO narė Turkija. Bet Azerbaidžane, skirtingai nei Armėnija, nėra ir Rusijos karinės bazės. Be to, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga įsitikinusi, jog, padedama rusų karinių junginių, Armėnija okupavo 20 proc. Azerbaidžano teritorijos – Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos reikalauja kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Bet oficialusis Jerevanas vis išsisukinėja, muistosi, teisinasi, ieško pačių keisčiausių priežasčių, kaip pasilikti svetimose žemėse.

Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.

Tad jei ir naujosios Klaipėdos savivaldybės kadencijos metu uostamiesyje neatsiras nė vieno azerbaidžanietiško bei turkiško paminklo, norom nenorom kils įtarimų: kodėl čia dienos šviesą išvysta tik Rusijos karines bazes įsileidusiai, svetimas teritorijas puldinėjančiai Armėnijai svarbūs atminimo ženklai, o NATO narės Turkijos bei rusiškų karinių bazių neįsileidusio Azerbaidžano paminklų – nė vieno.

Atsakymo į šį klausimą, žinoma, derėtų ieškoti Rusijos konsulate Klaipėdoje. Už konsulato sienų besislepiantys rusų diplomatai puikiai žino, ką, kaip ir su kuo kiršina, kaip manipuliuoja asmeninėmis mūsų politikų ambicijomis.

Ir vis dėlto antrąją mero kadenciją pradedantis V.Grubliauskas pats privalo būti politiškai labai atidus ir įžvalgus.  

2019.04.01; 10:09

Pasklidus informacijai, kad kruviną išpuolį Naujojoje Zelandijoje surengęs australas galėjo kelis kartus lankytis Turkijoje, Ankara pradėjo tyrimą, praneša AFP.

Vieno Turkijos pareigūno teigimu, šioje šalyje kelis kartus lankėsi ir nemažai laiko praleido 28 metų australas, kuris įtariamas 49 žmonių nužudymu Naujojoje Zelandijoje.

„Manome, kad įtariamasis galėjo lankytis ir kitose valstybėse Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Mes tiriame, kur jis keliaudavo ir su kuo bendraudavo“, – sakė anonimu norėjęs likti pareigūnas.

Turkijos žiniasklaida pranešė, kad internete išplatintame šaulio manifeste buvo užuominos apie Turkiją ir Sofijos soboro minaretus Stambule. Šiame pastate dabar yra muziejus, tačiau kadaise tai buvo bažnyčia, kuri Osmanų imperijos laikais buvo paversta į mečetę.

Bulgarija taip pat paskelbė besiaiškinanti ar joje 2018 m. lapkritį lankėsi išpuolio vykdytojas.

Manoma, kad australas 2016 m. gruodį galėjo keliauti ir po Balkanus – Serbiją, Kroatiją, Juodkalniją ir Bosniją ir Hercegoviną.

Karolis Broga (ELTA)
 
2019.03.17; 05:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai iškilmingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Nuo šiol kiekvienais metais oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius minės ne tik kaip armėnų genocidą. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – labai gražu. Nieko nematau blogo ir tada, kai Emanuelis Makronas teigia, jog „Prancūzijoje gyvenančių armėnų istorija – tai Prancūzijos istorija“.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai, į kapus nusinešę milijonus gyvybių, buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.

Ypač svarbu pabrėžti, kad šie įvykiai Europoje nėra labai atidžiai išnagrinėti. Jie neanalizuoti pirmiausia dėl Armėnijos kaltės, nes ši valstybė, skirtingai nei Turkija, savų archyvų neatidariusi iki šiol. Ko ji bijo, ką slepia? Gal atidžiai išstudijavus armėniškus archyvus paaiškėtų, kad teisūs būtent tie, kurie sako, jog „turkai gynėsi nuo jų priešams ginklu ir klasta talkinusių armėnų“, jog „daug armėnų tąsyk žuvo dėl siautėjusių ligų“, jog „žuvusiųjų armėnų skaičius dirbtinai padidintas, nes tuometinėje Osmanų imperijoje tebuvo vienas milijonas armėnų“, jog „nuo armėnų teroristų rankų žuvo daug turkų“?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galų gale nepamirškime, jog Turkija savarankiškai, be niekieno skatinimų žiauriai nubaudė ranką prieš civilius armėnus pakėlusius saviškius, jog turkai patyrė ne mažesnių nuostolių nei armėnai.

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei asmeniškai atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei. O gal štai tokiomis priemonėmis Prancūzijos galva nori įgelti įtakingai, savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Atsakymų į šiuos klausimus nesužinosime, nebent Prancūzijos prezidentas E.Makronas sutiktų duoti nuoširdų, išsamų interviu. Tiesa, Prancūzijos lyderis, balandžio 24-ąją paskelbęs nacionalinio gedulo diena, įspėjo Turkijos vadovybę apie savo sprendimą iš anksto (gražiai pasielgė), bet tuo pačiu pridūrė, kad su oficialiąja Ankara nenori pyktis (diplomatinė vingrybė). Beje, šis paaiškinimas kai kuriuos politikos apžvalgininkus tik dar labiau paskatino analizuoti E.Makrono elgesį: „oficialusis Paryžius nesąmoningai keršija šiandieninei Turkijai už tai, kad ši kadaise buvo užkariavusi beveik visą Europą, o šiandien nepasiduoda Briuselio spaudimui“.

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai suvokiamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti, turi už ką atgailauti, turi dėl ko jaustis kalta.

Omenyje turiu prancūziškas kolonijas. Prisiminkime kad ir tuos laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Prancūziška okupacija tęsėsi nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus. Jei jau Pancūzijos prezidentas toks jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti jautrus Alžyro žmonių skausmui?

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro – užtektinai nuoširdžiai liūdi dėl šios šalies gyventojams padarytų skriaudų?

Kadangi literatūros šiuo subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpi sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Jei Prancūzija yra demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė, turėtų atsakyti, paaiškinti. Palauksime – pamatysime.

Beje, pataikaudama Armėnijai keistai elgiasi ne vien Prancūzija. Lietuvą irgi derėtų priskirti šalims – keistuolėms. Tik šiemet Lietuvos kultūros ministerija su Turkijos institucijomis pasirašė bendradarbiavimo sutartį archyvų srityje. Tik nuo 2019-ųjų vasario mėnesio Lietuvos archyvų atstovai, mūsų mokslininkai, istorikai galės laisvai naudotis Osmanų ir Turkijos Respublikos archyvų medžiaga. Tokį dokumentą pasirašė Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Gokhanas Turanas.

Tai reiškia, kad nė vienas Lietuvos istorikas, mokslininkas, tyrinėtojas iki šiol nėra pravėręs turkiškų archyvo durų.

Ir vis tik Lietuva jau seniausiai pripažinusi 1915-ųjų įvykius „armėnų genocidu“. Armėniškų archyvų mes nesame matę, nes Armėnija nieko neįsileidžia, turkiškų archyvų neanalizavome, nes tingėjome ar neturėjo noro, tad kaip, kam ir kodėl iš Lietuvos politikų kilo mintis 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijos teritorijoje pavadinti „armėnų genocidu“?

2019.02.11; 13:24

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitikęs su naujuoju Turkijos ambasadoriumi Gokhanu Turanu aptarė bendradarbiavimo perspektyvas kultūros srityje.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas (deš.) susitiko su naujuoju Turkijos ambasadoriumi Gokhanu Turanu. KM nuotr.

Ministras pažymėjo, kad Lietuva yra suinteresuota pasirašyti Lietuvos ir Turkijos bendradarbiavimo archyvų srityje protokolą. Tokį tarpinstitucinį susitarimą galėtų pasirašyti abiejų šalių valstybinės archyvų institucijos, dokumento tekstas yra parengtas, tačiau reikia pabaigti spręsti procedūrinius klausimus.

Protokolas skatintų tiesioginį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Turkijos archyvų institucijų, suteiktų galimybę Lietuvos archyvų atstovams, mokslininkams, tyrėjams naudotis Osmanų archyvo bei Turkijos Respublikos archyvo medžiaga, ypač tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, rengti bendras parodas, ekspozicijas, publikacijas, katalogus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.09; 05:50

Turkija griežtai sukritikavo Prancūzijos planus balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Jo šalis smerkia šią iniciatyvą, trečiadienį pareiškė Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano atstovas.

„Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė atstovas, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra „Andolu“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antradienį tviteryje pareiškė, kad ketina balandžio 24-ąją paskelbti nacionaline masinių armėnų žudynių atminimo diena. „Prancūzija žvelgia istorijai į veidą“, – teigė jis. Prancūzija žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje yra oficialiai pripažinusi genocidu. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą armėnai buvo sistemingai persekiojami. Skaičiuojama, kad 1915/1916 metais Osmanų imperijoje žuvo iki 1,5 mln. armėnų. Armėnija jau seniai reikalauja, kad Turkija, kuri yra Osmanų imperijos teisių perėmėja, žudynes pripažintų genocidu. Turkija, priešingai nei daugelis istorikų, neigia, kad tai buvo genocidas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.07; 02:30

Turkijos teismas penktadienį patvirtino kaltinimus šnipinėjimu ir bandymu nuversti vyriausybę Jungtinių Valstijų konsulato Stambule darbuotojui, praneša valstybinė Anatolijos naujienų agentūra.

Metinas Topuzas, dirbantis su JAV narkotikų kontrolės agentūra, yra kaltinamas palaikant ryšius su JAV gyvenančiu Fethullah Gulenu. Ankara kaltina F. Guleną organizavus nepavykusį 2016 m. valstybės perversmą, tačiau jis kaltinimus neigia.

Stambulo teismas, patvirtinęs prokurorų gruodį iškeltus kaltinimus, nurodė M. Topuzą ir toliau laikyti kalėjime, skelbia Anatolijos agentūra. M. Topuzas yra sulaikytas jau nuo 2017 m. rugsėjo.

Kaltinamo M. Topuzo teismo procesas prasidės kovo 26 d., o pirmasis posėdis truks 3 dienas. Jei M. Topuzas bus pripažintas kaltu, jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.

Konsulato darbuotojas yra įtariamas palaikius ryšį su buvusiais policijos pareigūnais ir iš Turkijos pabėgusiu prokuroru, siejamais su F. Guleno judėjimu.

Agentūra pridūrė, kad pateiktuose kaltinimuose teigiama, jog M. Topuzas palaikė ryšius su policijos pareigūnais, minimais 2013 m. valdžios pareigūnų korupcijos tyrime. Savo ruožtu, Ankara tvirtina, kad 2013 m. korupcijos tyrimas yra F. Guleno judėjimo organizuoto perversmo dalis.

Informacijos šaltinis ELTA

2019-02-02

Turkijos Alanijos mieste oficialiai atidarytas šeštasis Lietuvos Respublikos garbės konsulatas šioje šalyje.

Paskirtasis garbės konsulas Mehmetas Sahinas – Alanijos pramonės ir prekybos rūmų prezidentas. Lietuvos garbės konsulato atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Lietuvos užsienio reikalų ministras džiaugėsi, kad naujo garbės konsulato atidarymas Alanijoje rodo Lietuvos interesą plėtoti glaudesnius ryšius su šiuo svarbiu Turkijos regionu. Pasak L. Linkevičiaus, garbės konsulatas ypač didelį dėmesį turėtų skirti dvišalių ekonominių ryšių ir investicijų skatinimui bei naujų rinkų lietuviškoms prekėms paieškai. 

Pagal pranešimą, dvišaliame susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru aptartos užsienio politikos aktualijos, regioninio saugumo ir dvišalio bendradarbiavimo klausimai, situacija Juodojoje ir Azovo jūrose. 

„Šiuo sudėtingu metu NATO turi didinti paramą su naujais Rusijos išpuoliais susiduriančiai Ukrainai. Aljanso partneriai turi vieningai paremti Ukrainą, kad ji būtų labiau pasirengusi apsiginti nuo išorės agresijos. Tik tvirtas ir vieningas tarptautinės bendruomenės atsakas gali sustabdyti tolesnius Rusijos agresyvius veiksmus“, – sakė ministras. Lankydamasis Alanijoje, L. Linkevičius taip pat susitiko su lietuvių bendruomenės Turkijoje atstovais. Šio miesto lietuvių bendruomenė Alanijos miesto savivaldybėje įregistruota 2014 metais. Tai – pirmoji oficialiai užregistruota lietuvių bendruomenė Turkijoje. Lietuvos ambasados duomenimis, Turkijoje šiuo metu gyvena apie 600 lietuvių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.09; 02:00

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

 

2018.12.02; 08:32

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00

SOCAR – Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija

Pirmoji nauja naftos perdirbimo gamykla per paskutinius 30 metų Turkijoje Izmiro mieste šalia Egėjo jūros buvo atidaryta naftos kompanijos SOCAR. SOCAR – tai valstybinė Azerbaidžano naftos kompanija. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdogan ir Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev.

Naftos gamyklos atidarymo iškilmės Turkijos mieste Izmire. Pirmoje eilėje iš kairės: Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev ir Turkijos preziidentas Recep Tayyip Erdogan

6,3 milijardo JAV dolerių kainavusi naftos perdirbimo gamykla STAR sumažins Turkijos priklausomybę nuo importuojamų naftos produktų. Ji taip pat padidins Turkijos naftos gamybą 30-čia procentų.

 „Atidarius STAR gamyklą, Turkijos ir Azrbaidžano broliški strateginiai ryšiai pereis į naują lygį,“ – sakė Turkijos vadovas R. T. Erdogan savo kalbos metu, pridėdamas, kad ši gamykla buvo „didžiausia investicija į žaliąją zoną Turkijoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius.

R. T. Erdogan pastebėjo, kad „ši gamykla leis Turkijai sutaupyti 1,5 milijardo JAV dolerių per metus“ ir pridūrė, kad gamykloje bus sukurta per 1100 darbo vietų.

Azerbaidžano lyderis I. Aliyev teigė, kad šie dvišaliai susitarimai tarp valstybių buvo aukščiausio lygio, pridėdamas, kad tai buvo gana normalu žmonėms, buvusiems kartu per daugelį amžių.

Jis taip pat pastebėjo, kad Turkija ir Azerbaidžanas parodė tvirtą politinę valią papildydamos Eurazijos energergetinį ir transporto žemėlapius.

 „Šiuos žemėlapius, reikalaujančius didelių investicijų, puošia mūsų parašai,“ – sakė Aliyev apie naujas bendras su Turkija investicijas.

Informacijos šaltinis: commonspace.eu su Hurriyet Daily News

2018.10.21; 09:25

Žurnalistas Jamalis Khashoggis, pagarsėjęs Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano kritika. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prokurorai pradėjo tyrimą dėl dingusio žurnalisto iš Saudo Arabijos, informuoja BBC.

Žurnalistas Jamalis Khashoggis, pagarsėjęs Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano kritika, paskutinį kartą matytas antradienį, kai atvyko į Saudo Arabijos konsulatą Stambule.

„Reuters“ ir „Washington Post“ šaltiniai Turkijoje mano, kad žurnalistas galėjo būti nužudytas konsulato pastate. Tiesa, šie šaltiniai nepateikė jokių įrodymų ar informacijos apie tai, kaip J. Khashoggis galėjo būti nužudytas.

Saudo Arabijos pareigūnai situacijos kol kas nekomentuoja. Tačiau šaltinis konsulate, anot „Reuters“, šiuos kaltinimus pavadino nepagrįstais.

Tuo metu „Washington Post“ cituojamas šaltinis tvirtina, kad žurnalistą nužudė 15 narių komanda, specialiai dėl šios užduoties atsiųsta iš Saudo Arabijos.

Jeigu gandai pasitvirtins, Saudo Arabijos užsakytas žinomo disidento nužudymas Turkijos teritorijoje tik dar labiau pablogins įtemptus abiejų šalių santykius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.08; 04:30

Disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis. EPA – ELTA nuotr.

Saudo Arabija sekmadienį paneigė pranešimus, kad žymus 59-erių disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis buvo nužudytas jos konsulate Stambule.

Žurnalistas, iki šiol aštriai kritikavęs įtakingą Saudo Arabijos kronprincą Mohammadą bin Salmaną, dingo antradienį, lankydamasis savo šalies konsulate Turkijoje. Šeštadienio vakarą artimas vyro draugas naujienų agentūrai DPA anonimiškai papasakojo, kad konsulate J. Khashoggis buvo nužudytas. Anot šaltinio, tai pavirtino ir Turkijos policija. Disidento kūnas esą rastas sukapotas į gabalus.

Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjas sekmadienį Saudo Arabijos konsulatą paragino pasiaiškinti dėl žurnalisto dingimo. Pasak patarėjo Yasino Aktay’aus, J. Khashoggis konsulato pastato nepaliko „įprastu būdu“. Patarėjas taip pat pridūrė, kad turkų policija tiria visas galimas versijas, o prezidentas pats „labai atidžiai seka“ bylos eigą.

Savo ruožtu Saudo Arabija tvirtina, kad J. Khasoggis konsulato teritoriją paliko dar prieš pradingdamas.

Šeštadienį kalbėdamasis su „Bloomberg“, 33-ejų sosto įpėdinis princas Mohammadas bin Salmanas teigė, kad žurnalisto Saudo Arabijos konsulate Stambule nebebuvo, o jo šalis esą pasiruošusi leisti Turkijos pareigūnams apieškoti pastatą.

Anot su žurnalistu dirbusio JAV dienraščio „Washington Post,“ J. Khashoggis nuo praeitų metų gyveno savanoriškoje tremtyje Jungtinėse Valstijose, nes baiminosi, kad gali būti suimtas ar neteks teisės keliauti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.08; 02:30

R. T. Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje. EPA-ELTA nuotr.

Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje, informuoja BBC. Kelne tą pačią dieną mitingus surengė ir R. T. Erdogano rėmėjai, ir oponentai.

Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje.

Pasak prezidento, Kelno mečetė yra taikos simbolis. Jis taip pat padėkojo Vokietijos vyriausybei nepasidavus protestams ir prisidėjus prie islamo šventyklos statybų.

R. T. Erdoganui lankantis Kelne, kur gyvena daug emigravusių turkų, policijos pajėgos buvo ypač sustiprintos.

Trijų dienų prezidento vizitas laikomas prieštaringu, nes Turkijos lyderis viešnagės metu nevengė pakritikuoti jį priimančią šalį. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie 3 milijonus turkų išeivių.

Kelno centrinę mečetę pastatė islamo grupė, palaikanti artimus ryšius su Turkijos valstybe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 07:00

Vokietijoje vyksta protestai prieš artėjantį R. T. Erdogano vizitą. EPA-ELTA nuotr.

Keliuose Vokietijos miestuose šeštadienį žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš šalyje planuojamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vizitą. 

Keli šimtai žmonių dalyvavo demonstracijoje Vokietijos sostinėje Berlyne. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Erdoganas nelaukiamas“. Kelių vakarinių Vokietijos miestų gatvėmis žygiavo nuo 80 iki 200 žmonių grupės. 

Ateinantį penktadienį ir šeštadienį Berlyne ir Kelno mieste planuojami keli didžiuliai protestai. Kiekviename iš jų tikimasi sulaukti iki 10 tūkst. dalyvių. 

Turkijos prezidentas atvyksta ketvirtadienį. Šeštadienį numatytas jo apsilankymas Kelne. 

Siekiant pralaužti ledus dvišaliuose santykiuose, kurie atšalo po sužlugdyto karinio perversmo Turkijoje 2016 metais, vizito Vokietijoje metu R. T. Erdoganas turi susitikti su Vokietijos lyderiais. 

Po nesėkmingo bandymo įvykdyti karinį perversmą Turkijoje prasidėjo susidorojimas su tūkstančiais įtariamų perversmininkų. Berlynas griežtai kritikavo žmogaus teisių pažeidimus  vykdant susidorojimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-09-23

 

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė Turkijos svarbą NATO aljansui ir teigė tikįs, kad dvišaliai ekonominiai saitai turi potencialo stiprėti.

„Turkija yra viena svarbiausių NATO partnerių, reikšminga partnerė kovoje su terorizmu, atlieka vadovaujantį vaidmenį NATO misijoje Afganistane. Didžiulė šalies reikšmė Europos energetiniam saugumui ir sprendžiant migracijos iššūkį. Esame dėkingi už solidarumą ir paramą NATO sprendimams dėl Baltijos šalių saugumo sustiprinimo galimų grėsmių iš Rusijos pusės akivaizdoje“, – sakė ministras pirmininkas.

Susitikimo metu aptartas dvišalės prekybos augimo potencialas, ypač aukštųjų technologijų, chemijos pramonės ir gyvybės mokslų srityse. Spalį Turkijoje vyks pirmasis dvišalis ekonomikos ir prekybos komisijos (JETCO) posėdis.

Lietuvos ir Turkijos Vyriausybės jau yra pasirašiusios susitarimą dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Turkijos verslas pakviestas naudotis Klaipėdos uostu, Vilniaus ir Kauno intermodaliniais terminalais bei tarptautiniu konteinerių traukiniu „Vikingas“.

Aptartos ir turizmo galimybės. Lietuvos gyventojams Turkija yra viena populiariausia atostogų kryptis – nuo Nepriklausomybės atkūrimo daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų aplankė Turkiją. Turkijos gyventojai atranda Lietuvą – 2017 m. Lietuvą aplankė apie 9 tūkst. Turkijos gyventojų ir, palyginti su 2016 m., šis skaičius išaugo 12,5 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 07:30

Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.

Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.

Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.

Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.

Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.

Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.

Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.08.28; 17:15

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.

Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.

Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.

M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 14:00