Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad Armėnija yra pasirengusi surengti diskusijas dėl santykių atkūrimo su Turkija, ilgalaike buvusios sovietinės šalies prieše.
 
Armėnija ir Turkija niekada neužmezgė diplomatinių santykių, abiejų šalių bendra siena uždaryta nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Santykiai įtempti dėl masinių armėnų žudynių per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje, Armėnija reikalauja, kad šie žiaurumai būtų pripažinti genocidu. Neseniai jie dar labiau pablogėjo dėl Turkijos paramos Azerbaidžanui, pernai kariavusiam trumpą, bet žiaurų karą su Armėnija dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės.
 
N. Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad naujausi Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano komentarai suteikia „galimybę pokalbiui dėl santykių sureguliavimo“. „Mes pasiruošę tokiai diskusijai“, – sakė jis ministrų kabineto posėdyje.
 
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

R. T. Erdoganas praėjusį mėnesį sakė, kad Ankara pasirengusi normalizuojant ryšius su Armėnija, jei Jerevanas „pareikš savo pasirengimą judėti šia linkme.“
 
Armėnija ir Turkijos sąjungininkė Azerbaidžanas kariavo šešių savaičių karą dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per jį žuvo maždaug 6500 žmonių. Rusijai tarpininkaujant buvo sudarytos paliaubos, tačiau Jerevanas turėjo atsisakyti dešimtmečius valdytos teritorijos.
 
N. Pašinianas trečiadienį pabrėžė regioninių transporto jungčių atidarymo svarbą ir sakė, kad „mūsų regioną reikia paversti kryžkele, jungiančia Vakarus ir Rytus, Šiaurę ir Pietus.“ 2009 m. Armėnija ir Turkija pasirašė santykių normalizavimo sutartį, kuri būtų atvėrusi bendrą sieną. Tačiau Jerevanas niekada sutarties neratifikavo, o 2018 m. nutraukė procesą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA (Viljama Sudikienė)
 
2021.09.09; 08:45

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Radikaliam islamo Talibanui perėmus valdžią Afganistane, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas įspėjo Europą dėl užsidarymo nuo pabėgėlių politikos.
 
Anot jo, Europa negali bėgti nuo „problemos“, sandariai uždarydama savo sienas. „Jei tai darys, Europa pažeis ne tik tarptautinę teisę, bet ir atsuks nugarą humanitarinėms vertybėms“, – pabrėžė R. T. Erdoganas. Kalbėdamas apie savo šalies vaidmenį, jis sakė, kad Turkija nėra įsipareigojusi „būti Europos pabėgėlių stovykla“‘. Tai esą nėra nei jos uždavinys, nei atsakomybė.
 
Turkija yra priėmusi daugiau pabėgėlių už bet kokią kitą šalį. Be 3,6 mln. sirų čia jau gyvena šimtai tūkstančių kitų migrantų, tarp jų – daug žmonių iš Afganistano. Sostinėje Ankaroje pastaruoju metu būta išpuolių prieš pabėgėlius iš Sirijos, jų būstus ir parduotuves.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.21; 09:52

Tūkstančiai ugniagesių Turkijoje toliau kovoja su jau savaitę liepsnojančiais miškų gaisrais. Antradienį nuo liepsnų į saugias vietas vėl teko evakuoti gyventojus ir turistus. Marmario kurorte prie Egėjo jūros ūkininkai savo galvijus iš degančių tvartų gynė į paplūdimius. Milo mieste ugnis priartėjo prie šiluminės elektrinės. Situacija labai rimta, vaizdo įraše tviteryje sakė meras.
 
Turkijos vyriausybės duomenimis, nuo praėjusios savaitės visoje šalyje registruoti 145 gaisrai. Devyni jų pirmadienį dar nebuvo užgesinti. Su ugnimi kovoja per 5 000 ugniagesių.
 
Pirmadienį ES į Turkiją nusiuntė gesinimo lėktuvų, kad padėtų kovoti su miškų gaisrais. Tai didžiausi gaisrai Turkijoje per daugiau kaip dešimtmetį. Nuo metų pradžios, žinybų duomenimis, liepsnos jau nuniokojo beveik 95 000 hektarų plotą.
 
Gaisrai Turkijoje iki šiol pareikalavo aštuonių žmonių gyvybių.
 
Turkijoje rekordinės virš 40 laipsnių temperatūros daugelyje miestų rekordiškai išaugino ir elektros suvartojimą. Dėl to tokiuose didmiesčiuose, kaip Stambulas ir Ankara pirmadienį vis nutrūkdavo elektros energijos tiekimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.04; 07:40

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.

Lietuvos bailumas ir neprincipingumas

Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.

Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…

Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!

Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?

Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?

Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.

Pavojingas užmaršumas

Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?

Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?

JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines  rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.

Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.

Išdavystė ar pagalba?

Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.

Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.

Begėdiškas Dž. Baideno  elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?

Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai

Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).

Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai

Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai;  jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.

Taigi Vakarų  nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.

Kinijos faktorius

Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.

Kinijos karys. Youtube.com
Kinijos karys. Youtube.com

Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas  jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.

Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!

Azerbaidžanietiškas pavyzdys

Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.

Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija

Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.

Kur važiuoja šie tankai

Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.

Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?

O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.

2021.08.01; 07:00

Turkijoje trečią parą gesinami miškų gaisrai. EPA-ELTA nuotr.

Turkijoje trečią parą gesinami dideli miškų gaisrai, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Šeštadienį Antalijos provincijoje žuvo du miškus gesinę girininkai. Per gaisrus iš viso žuvo jau šeši žmonės.
 
Šiuo metu vis dar aktyvūs 10 gaisrų, trys iš jų Antalijos provincijoje. Apie tai šeštadienį tviteryje pranešė žemės ūkio ir miškininkystės ministras Bekiras Pakdemirli.
 
Manavgato mieste, į rytus nuo Antalijos, ugnis jau pasiglemžė dalį namų ir iš ten buvo evakuoti dar dviejų rajonų gyventojai.
 
Gaisrai ypač stiprūs Viduržemio jūros pakrantėje, kur vėjas apsunkina gesinimo pastangas. Daugelio viešbučių svečiai buvo evakuoti, ir turistai laivais nugabenti į saugias vietas.
 
Turkijai paramą gesinant gaisrus pažadėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris šeštadienį kalbėjosi telefonu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoğanu.
 
Dėl ko miškai užsidegė, tebelieka neaišku. Teisėsauga pradėjo tyrimą ir neatmeta padegimo versijos.
 
Turkijoje, Viduržemio ir Egėjo jūrų pakrantėse, artimiausiomis dienomis prognozuojamas 40 laipsnių Celsijaus karštis, o tai ir toliau apsunkintų ugniagesių darbą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.01; 00:30

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?

Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.

Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.

Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.

Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.

O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.

Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.

Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?

Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?

Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.

„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto

Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?

Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.

Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.

O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.

Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.

Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.

Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.

Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“

Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?

Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?

2021.07.26; 10:00

Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniaus Tech parke posėdžiaujančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis nesiryžo prognozuoti, kada nelegalių migrantų srautas galėtų sumažėti. Tačiau jis pabrėžė, kad itin svarbu informuoti apie nelegalią migraciją galvojančius asmenis, kad tokia kelionė jiems neatsipirks. Tai užsienio reikalų ministras sako akcentavęs ir šią savaitę vykusių vizitų Turkijoje ir Irake metu.
 
„Komunikacinė kampanija yra labai svarbu. Vienas iš uždavinių, kurį kėliau vizito metu, ne tik kalbėtis su valdžia, bet kalbėtis tiek, kiek išeina žiniasklaidos pagalba su žmonėmis. Mano pagrindinė žinia ir Turkijoje, ir Irake buvo ta, kad jūs sumokate labai didelius pinigus“, – po TS-LKD tarybos posėdžio atsakinėdamas į žurnalistų klausimus sakė G. Landbsbergis.
 
Pasak politiko, migrantai turi žinoti, kad jie išleis itin didelius pinigus už tai, kad kelis mėnesius praleistų palapinėje ir galiausiai būtų grąžinti į šalį, iš kurios atvyko.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„15 tūkst. eurų netgi Lietuvoje yra dideli pinigai. Tai milžiniški pinigai, kuriuos jūs sumokate už bilietą į Europos Sąjungą. Atvykstate į ES ir esate palapinių stovykloje, 35 laipsnių karštyje. Ir joje būsite, nes Lietuva turi įsipareigojimą jūsų nepraleisti. Mes negalime jūsų praleisti.
 
Jeigu jūs surasite būdą pabėgti į Lenkiją, jus grąžins Lenkija atgal“, – tvirtino konservatorių pirmininkas, kartu pridurdamas, kad jis iš asmenų, galvojančių apie nelegalią migraciją per Lietuvą, sulaukia ir feisbuko žinučių su prašymu juos praleisti.
 
„Šiandien aš gaunu 100 žinučių iš arabiškai kalbančių žmonių į feisbuko paskyrą: praleiskite mus, mes tik norime kirsti Lietuvos sieną. Suprantame, deja, bet mūsų įsipareigojimas yra jus sulaikyti“, – pasakojo G. Landsbergis.
 
Šeštadienį į posėdį Vilniuje susirinko TS-LKD taryba. Konservatoriai, reaguojant į susidariusią politinę padėtį, planuoja aptarti saugumo ir gynybos klausimus, šalies pasirengimą atremti hibridines grėsmes iš Lietuvai nedraugiškų valstybių bei kitus partijai aktualius klausimus.
Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija jau sulaikyti daugiau nei 2 tūkst. neteisėtų migrantų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.18; 08:47

Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad norint išardyti Aliaksandro Lukašenkos pradėtą formuoti migracijos tinklą, reikės tiek Turkijos, tiek ir Irako vyriausybių pagalbos. Ministras taip pat akcentuoja, kad nei Turkija, nei Irakas nenori tapti nelegalios migracijos auka.
 
„Tai nėra tai, ką anksčiau Europos Sąjunga yra patyrusi, kai tvarkėsi su migrantų krizėmis. (…) Ši situacija yra kitokia. Migrantai, kurie pasiekia Lietuvą, iš Irako jie atvyksta nusipirkę bilietus oficialiose turizmo agentūrose, skrenda iš Irako Kurdistano sostinės Erbilio į Bagdadą, iš Bagdado galbūt per Stambulą vėliau į Minską oficialiomis avialinijomis“, – žurnalistams teigė po dviejų dienų vizito Turkijoje ir Irake grįžęs G. Landsbergis.
 
„Perka oficialius bilietus, juos pasitinka kelionių organizatoriai, pavaišina vandeniu, pasako, ką toliau reikia daryti, palydi juos iki Lietuvos sienos, kur jau jie patenka į mūsų pasienį saugančių pareigūnų rankas“, – pridūrė jis.
 
Ministro teigimu, todėl tiek Turkijoje, tiek ir Irake daugiausia buvo kalbama apie tai, ką galima padaryti, kad tas tinklas, kuris dabar yra A. Lukašenkos pradėtas formuoti, būtų išardytas. G. Landsbergis akcentuoja, kad siekiant šio tikslo reikalingas Turkijos ir Irano vyriausybių bendradarbiavimas.
 
„Tiek Turkijoje, tiek ir Irake gavome pažadą, kad jie supranta problemą ir yra pasiruošę bendradarbiauti. Tai jau šiandieną, šiuo metu, kai mes kalbame, Stambulo oro uoste yra Lietuvos specialistų delegacija, dėl kurios buvo sutarta man tik nuvykus į Ankarą, jie kalbasi apie konkrečius žingsnius, ką galima padaryti“, – teigė G. Landsbergis.
 
„Irake situacija yra kitokia dėl to, nes ten nacionalinė šventė, kuri prasideda šiandieną, ir šventei pasibaigus mūsų delegacija vyks į Bagdadą ir Irako delegacija atvyks į Lietuvą vėlgi techniniu lygiu tiksliai susitarti, ką mes darome, padėti atpažinti žmones ir svarbiausias žingsnis – kaip mes juos grąžinsime į ten, iš kur jie yra išvykę“, – kalbėjo jis.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
 
Ministras pabrėžė, kad iš Turkijos labiausiai Lietuvai reikia žmonių, kurie kerta Stambulo oro uostą, registracijos duomenų. Tuo tarpu iš Irako, G. Landsbergio teigimu, labiausiai reikia pagalbos atpažįstant jau Lietuvoje esančius migrantus. Pasak jo, tai yra pirmas žingsnis, norint grąžinti žmones. Vis dėlto ministras pripažįsta, kad Irakas atsargiai žiūri į migrantų sugrąžinimą į jų kilmės šalį.
 
G. Landsbergis taip pat informavo, kad tiek Turkijos, tiek ir Irano buvo prašyta sumažinti į Lietuvą vykstančius skrydžius. Jo teigimu, buvo siūlyta netgi sumažinti komercinius praradimus, jeigu tokie kiltų.
 
„Jų argumentas, kurį išgirdome, – skrydžiai komerciniai, jie vyko ir iki mūsų krizės pradžios, ir jie nemato galimybės dabar greituoju būdu tuos skrydžius sumažinti“, – sakė užsienio reikalų ministras.
 
Psak ministro, Turkijos pateiktais duomenimis, maždaug trečdalis į Baltarusiją išvykstančių žmonių, atgal į Turkiją nebegrįžta.
„Turkija mums pateikė skaičių šiek tiek, mes negalime jų patikrinti, aišku, turime pasikliauti tuo, kas yra sakoma, kad apie trečdalis žmonių negrįžta atgal. Tai šiaip iš esmės bent jau mūsų skaičius atitinka“, – sakė G. Landsbergis.
 
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Tai ir yra ta bendradarbiavimo pradžia, kad jeigu mes pradedame kalbėti apie realius skaičius, oficialios aviakompanijos nustato, kiek žmonių negrįžta, vadinasi, mes galime pradėt tuos žmones identifikuoti. Ir tokiu būdu galime užkirsti jiems kelią arba grąžinti tuos, kurie yra patekę“, – teigė jis.
 
G. Landsbergis taip pat pabrėžė, kad nei Turkija, nei Irakas nenori tapti nelegalios migracijos auka.
 
„Niekas nenori tapti auka nelegalios migracijos tinkle. Ar tai būtų Turkija, ar Irakas. Vis tiek jie supranta, kad Lietuva turi viešumo galią. Mes turime įrodymus, turime gausybę liudininkų, 800 žmonių yra atėję iš Irako į Lietuvą“, – sakė ministras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.16; 18:00

GÖKHAN TURAN, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Su Turkijos Respublikos ambasadoriumi GÖKHAN TURAN 5-ųjų liepos 15-osios bandymo įvykdyti perversmą metinių proga kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Turkijos ir Lietuvos santykiai siekia dar Osmanų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai šios valstybės dalijosi siena, turėjo prekybos susitarimus ir siekė strateginio tikslo išlaikyti galios balansą regione. Moderniais laikais mūsų pirmasis diplomatinis susitarimas buvo Draugingumo sutartis, sudaryta 1930 m. rugsėjo 17 d., po kurios sekė Turkijos niekada nepripažintos sovietų okupacijos periodas. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Turkija buvo viena iš pirmųjų šalių, atidariusių rezidavimo ambasadą Vilniuje. Trumpai tariant, mes turime unikalią ilgos pažinties istoriją.

Apibusių mūsų santykių kontekste, būtų tinkama pripažinti, kad ši diena, liepos 15-oji, prieš penkerius metus tapo svarbia data Turkijos tautos istorijoje, kai buvo surengtas bandymas įvykdyti perversmą prieš jos demokratiją ir išrinktą to meto vyriausybę.

K: Lietuvos skaitytojų aiškumui, leiskite paklausti, kas tiksliai įvyko Turkijoje prieš penkerius metus, 2016 m. liepos 15 d.?

Išdavikiškas bandymas įvykdyti perversmą įvyko 2016 m. liepos 15 d. ir jis bus prisimenamas kaip juoda strėlė, taikyta į Turkijos demokratiją. Perversmo bandymas, surengtas grupės karininkų, kurie buvo Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) nariai ar su ja susiję, kėsinosi nužudyti Prezidentą Erdoğaną ir pakeisti konstitucinę tvarką bei parlamentinę demokratiją į karine chuntą.

Liepos 15-osios naktį buvo aišku, kad FETO nariai surengė puolimą prieš Turkijos demokratiją. Vaizdas, kurį Turkija išvydo nubudusi liepos 16-osios rytą, buvo tragiškas. Tai, kas įvyko, buvo siaubo naktis aršiai tratant sraigtasparnių, tankų ir F-16 naikintuvų ginkluotei. Šie įvykiai nusinešė 251 gyvybę. Daugiau nei 2500 žmonių buvo suluošinti ar sužeisti. Perversmo vykdytojai, tarp kitų įvairių vietų, bombardavo Turkijos Parlamentą, užpuolė Prezidentūros kompleksą, policijos būstinę ir Nacionalinę žvalgybos organizaciją (NŽO), taikėsi į kai kurias žiniasklaidos priemones ir Turkijos palydovinių ryšių centrą (Turksat).

Karinis perversmas Turkijoje žlugo

Tačiau dešimtys tūkstančių beginklių civilių pasipylė į Turkijos miestų gatves apginti Turkijos demokratijos bei jos teisėtai išrinktos vyriausybės ir pasipriešino perversmo sąmokslininkams. Dėl pasaulio istorijoje retai matomo epiško tautos pasipriešinimo bandymas įvykdyti perversmą buvo atremtas.

Tai buvo ne tik kruviniausias Turkijos istorijoje bandymas įvykdyti perversmą, bet taip pat labiausiai organizuotas teroristinis išpuolis, su kuriuo Turkija yra susidūrusi. Tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Turkijoje po Liepos 15-osios perversmo bandymo, pavadino jį ‘Turkijos Rugsėjo 11-ąja’.

Ar galite įsivaizduoti Lietuvos naikintuvus bombarduojant Seimą, JAV karinius lėktuvus metant bombas ant Kapitolijaus kalvos ar Vokietijos Oro pajėgas taikantis į Bundestagą, kol sraigtasparniai šaudo į minias žmonių, susirinkusių priešais Prezidentūrą? Jums gali būti sunku tai įsivaizduoti, bet Turkijoje tai įvyko. Tai buvo siaubinga tikrovė, su kuria Turkijos žmonės susidūrė tą naktį.

K: Kiek iš tiesų kariškių dalyvavo bandant įvykdyti perversmą?

Daugiau nei 10 tūkstančių kariškių ir civilių FETO organizacijos narių, 35 kariniai lėktuvai, 74 tankai, 246 šarvuoti automobiliai, 3 kariniai laivai, 3992 ginklai ir 37 kariniai sraigtasparniai dalyvavo ir suvaidino vaidmenį perversmo bandyme.

K: Kas stovėjo už Liepos 15-osios bandymo atlikti perversmą?

Net kai mūsų Parlamentas, Prezidentūra ir policijos būstinė buvo apšaudomi – ir turkams susirinkus gatvėse bei stovint prieš tankus – Turkijos prokurorai pradėjo dirbti bandydami suprasti, kas yra perversmo sumanytojai. Greitai iškilo nepaneigiami įrodymai, vedantys link Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) – pavojingos slaptos grupės Turkijoje, JAV ir kitose šalyse, kurią pastaruosius 40 metų augino Fethullah Gülenas. Šiandien Gülenas gyvena Saylorsburge, Pensilvanijoje.

Teismų metu gauti nepaneigiami įrodymai atskleidė, kad už šio išdavikiško bandymo įvykdyti perversmą stovėjo FETO organizacija. Šie svarbūs įrodymai apima audio ir video įrašus iš pervesmo bandymo nakties, susirašinėjimą tarp sąmokslininkų, kitą informaciją bei dokumentus, sulaikytų perversmo sąmokslininkų prisipažinimus ir liudijimus.

K: Kas yra FETO ir kokia yra šios organizacijos esmė, kurią pašaliniam žmogui gali būti sunku suprasti?

Spręsti apie FETO veiksmus vien iš to, kas įvyko Liepos 15-ąją, būtų nepakankama. Liepos 15-osios naktį įvykdyti nusikaltimai tebuvo ledkalnio viršūnė.

FETO yra ginkluota kulto organizacija, sudaryta žmonių, vykdančių vedlio Fethullah Güleno nurodymus. Jis yra šios slaptos, nusikalstamos ir teroristinės organizacijos vadinamasis ‘mesijas’ lyderis. FETO globalus išsikerojimas, ambicijos ir metodai neturi precedento. Lyderis Gülenas yra Vidaus reikalų ministerijos labiausiai ieškomų asmenų sąrašo raudonojoje kategorijoje.

Viskas prasidėjo po labdaringo švietimo priedanga 1970-aisiais. Fethullah Gülenas ir jo sekėjai prisistatydavo kaip nekaltas švietimo judėjimas, kai jie pradėjo mokyklų steigimo Turkijoje ir vėliau kitur pasaulyje kampaniją. Savo galios viršūnėje jie valdė tūkstančius mokyklų Turkijoje ir daugiau kaip aštuonis šimtus švietimo įstaigų pasaulyje. Jų paplitimas buvo beprecedentis.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Dabar mes suprantame, kad tai buvo pirmasis infiltracijos kampanijos žingsnis, kuriame vaikai ir jų tėvai buvo įtraukti naudojant nekaltai atrodantį geresnio išsilavinimo bei gero darbo pažadą. Šie vaikai buvo išleisti į mokyklą su akademine ir finansine parama ir buvo stipriai indoktrinuoti. Jie tapo Fethullah Güleno, kuris save vadina ‘Išrinktuoju’, klausimų nekelenčiais pėstininkais. Tikslas buvo sugriauti Turkijos valstybės demokratijos pagrindus ir įkurti naują anti-demokratinę valstybę su absoliučia Güleno valdžia. Jo mokiniai buvo įtikinti, kad siekdami savo pagrindinio tikslo – perimti valstybės kontrolę, jie turėtų slėptis ir būti labai atsargūs, taip pat, kad jiems leidžiama laužyti visas etines bei religines taisykles ir principus. Savo struktūroje skirdama didelį dėmesį konfidencialumui ir vadindama tai ‘atsargos priemone’, ši organizacija, siekdama slaptumo, suteikia savo nariams ‘kodinius vardus’, atskirus nuo jų tikrųjų vardų. Dėl to tai yra unikali ir savotiška ginkluota teroristinė organizacija, kurios net žemiausio rango nariai pažįsta vienas kitą kodiniais vardais ir kuri yra sudaryta ląstelių struktūros principu.

Vyko ir masiniai sukčiavimai atrankose, siekiant infiltruotis į svarbias valstybines pozicijas, pavyzdžiui: policijos departamentuose ir karo mokyklose.

Augant galiai, ši organizacija ėmėsi globalios mesijiškos misijos, vaizduodama Fethullah Güleną kaip ‘Visatos Imamą’.

Už viso to stovintis nusikalstamas sindikatas sukūrė ir valdė integruotą sistemą, kuri pasirūpindavo verbavimu per mokyklas, finansavimas buvo užtikrinamas per holdingo įmones ir verslo atstovų aukas. Ši organizacija taip pat steigė žiniasklaidos priemones, siekama paveikti visuomenės nuomonę už ar prieš bet kurį asmenį, grupę ar idėją. Su daugybe žmonių Turkijoje, kurie suprato, kokia tai organizacija, buvo psichologiškai ir socialiai susidorota per šias žiniasklaidos priemones. Per šias žiniasklaidos priemones buvo vykdomos susidorojimo kampanijos prieš žurnalistus, akademikus, biurokratus ir karininkus, kurie joms oponavo ar bandė atskleisti tiesą apie jas.

Turkijos teisminės institucijos priėmė daugybę nuosprendžių prieš šios nusikalstamos organizacijos nariusdėl įvairių nusikalstamų veikų, kaip kad neteisėtas pasiklausymas, įkalčių klastojimas ir neteisėti sulaikymai tų, kurie oponavo šiai organizacijai. Tebevykstantys bei pasibaigę tyrimai, baudžiamieji persekiojimai ir teismai parodė, kad Fethullah Gülenas yra FETO ginkluotos teroristinės organizacijos administratorius ir vadeiva, ir kad jis įsakė surengti perversmą.

Kai Turkijos vyriausybė suprato, kas iš tiesų vyko, pradėti būtini teisiniai veiksmai prieš FETO. Visų pirma buvo svarbu atskleisti jų slaptas ryšių sistemas.

Liepos 15-oji buvo suplanuota tuo metu, kai Turkijos vyriausybė atskleidė ir išvardijo daugumą vadinamųjų kariškių, kurie iš tikrųjų buvo FETO nariai, ir ruošėsi juos atleisti. Kitaip tariant, tai buvo ir beviltiškas paskutinis FETO žingsnis – bandymas išlaikyti savo įtaką ir kontrolę Turkijoje.

Ginkluotas bandymas įvykdyti perversmą Liepos 15-ąją parodė, kad FETO nebijo panaudoti terorizmo taktikos net prieš civilius, greta kitų nusikaltimų, ir aiškiai parodė pasauliui, kad ji yra viena pavojingiausių grupių prieš demokratinį valdymą.

Jų buvimas ir veikimo būdas toks pats tiek švietimo, nevyriausybinių organizacijų, tiek vietino verslo srityse visame pasaulyje. Mes manome, kad siekdami infiltruotis ir plėsti savo pasaulinę ekonominę bei politinę įtaką, jie kelia tiesioginę saugumo grėsmę bet kuriai šaliai, kurioje jie veikia per susijusius asmenis ir institucijas. Lietuva nėra išimtis. Turkija ir toliau aiškins ir įspės draugus bei sąjungininkus pasaulyje būti atsargiems dėl piktavališkų ir pragaištingų šios organizacijos veiksmų.

K: Kokių žingsnių Turkija ėmėsi prieš šią organizaciją, siekdama išsaugoti savo demokratiją ir stabilumą?

Pastaruosius penkerius metus, kova prieš FETO tiek Turkijos viduje, tiek už jos ribų buvo vienas pagrindinių mūsų vyriausybės prioritetų.  Turkijoje mūsų pastangos remiasi trimis gairėmis.

Pirmiausia, remiantis teisės viršenybės principu, Liepos 15-osios perversmo bandymo vykdytojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamos valdžios institucijos vis dar vykdo keletą teisminių procesų, o FETO tyrimai mūsų šalyje tęsiami.

Antra, atskleista FETO organizacinė struktūra vyriausybinėse institucijose; prieš jos narius buvo pradėtos administracinės ir teisminės procedūros, tokiu būdu „paraleli valstybės struktūra“ buvo sugriauta.

Trečia, be vyriausybinių institucijų, FETO bandymai išplisti visose ekonomikos srityse per savo priedangos bendrovės, ypač švietimo, žiniasklaidos ir bankų sektoriuose, buvo sužlugdyti mūsų šalyje.

Tuo tarpu FETO labai pasikeitė. Turkijoje praradusi savo stuburą, ši organizacija dabar bando išgyventi naudodama savo organizacinę struktūrą užsienyje. Taigi kova prieš FETO užsienyje tapo dar svarbesnė.

Turkijos kariuomenė

Kova prieš FETO struktūras užsienyje yra vienas iš mūsų šalies aukščiausių prioritetų. Mūsų pastangos gali būti apibendrintos taip:

a) Pagrindinis mūsų pastangų tikslas yra didinti kitų šalių supratimą apie šią grupuotę. Kelios tarptautinės organizacijos priėmė svarbias rezoliucijas dėl FETO. Dar daugiau, šalys, kurios tyrė ir stebėjo šią grupuotę, dažnai atskleisdavo jos dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose kaip pinigų plovimas, bauginimas, kyšininkavimas, pasų ir vizų klastojimas.

b) Mes prašėme įšaldyti FETO narių turtą ir jų ekstradicijos iš šalių, kuriose yra šie asmenys gyvena.

c) Turkijos Maarif (Švietimo) fondas taip pat tęsia savo veiklą visame pasaulyje, siekdamas užkirsti kelią bet kokiems nesklandumams, atsirandantiems dėl veiksmų, kurių imtasi prieš FETO, ypač švietimo srityje. Be to, kad beveik 40-yje šalių FETO mokyklos yra perimtos atitinkamų švietimo įstaigų, daugiau nei 20 tokių mokyklų ir švietimo centrų yra perduotos Turkijos Maarif fondui. Taip pat Turkijos Maarif fondas įsteigė mokyklas daugiau nei 20 šalių.

K: Kas išgelbėjo demokratiją tą vakarą Turkijoje?

Nors Liepos 15-osios perversmas buvo suplanuotas iki smulkiausių detalių, yra du svarbūs dalykai, kurie užkirto kelią jo sėkmei. Vienas iš jų yra tai, kad FETO nariai kariuomenėje pradėjo bandymą įvykdyti perversmą dvejomis valandomis anksčiau nei planuota, įtardami, jog Nacionalinė Žvalgybos Organizacija ir Turkijos Ginkluotojų pajėgų štabas sužinojo, kad kažkas įvyks. Tačiau pagrindinis faktorius buvo Turkijos žmonės, kurie išėjo į gatves pakvietus Prezidentui Erdoğanui.

Turkijos miestuose vyko dešimtys eisenų už demokratiją, kuriose dalyvavo milijonai mūsų piliečių, priklausančių įvairioms politinėms pakraipoms.

Po bandymo įvykdyti perversmą, Prezidentas Erdoğanas ir Ministras Pirmininkas Binali Yıldırım bei opozicinių partijų lyderiai 2016 m. rugpjūčio 8 d. susirinko į masinį mitingą Stambule. Šis didžiulis mitingas buvo istorinė tautinio ryžto išraiška ir pirmas kartas, kai visos partijos susirinko į politinį mitingą dėl vienos priežasties. Jame dalyvavo daugiau nei trys milijonai Turkijos piliečių ir tai buvo vienas didžiausių mitingų modernios Turkijos politikos istorijoje.

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.

Turkijos visų tikėjimų religiniai lyderiai, musulmonai, krikščionys ir žydai susivienijo pasmerkdami FETO bandymą įvykdyti perversmą ir išleido bendrą pareiškimą. Apibendrinant, Turkijos žmonių valia ir ryžtas išgelbėjo Turkijos demokratiją ir konstitucinę tvarką.

K: Lietuva ir Turkija yra NATO narės. Su kokiais iššūkiais abi mūsų šalys, kaip vieno Alijanso narės, susiduria šiandien?

 Nuo tada, kai Lietuva tapo NATO nare, Alijanso supratimas apie grėsmes pasikeitė. Pavyzdžiui, mes vis daugiau kalbame apie grėsmes demokratijai ir stabilumui, hibridines grėsmes ir kibernetinį saugumą. Įdomu pastebėti, kad FETO organizacija buvo gana įgali kelti grėsmes demokratijai, taip pat ir per savo kibernetinio saugumo pajėgumus. Šie naujo tipo iššūkiai neturi jokių sienų. Turime didinti sąmoningumą ir pajėgumus kovoti su jais.

Per pastaruosius kelerius metus NATO ir Europoje apskritai vis daugiau suprantama apie hibridines grėsmes ir jų komponentus. Nors technologiniai pranašumai padeda įveikti hibridines grėsmes, būtinas didesnis informuotumas. Dezinformacija, netikros naujienos ir propaganda tapo manipuliavimo įrankiais ekstremistams ir daugeliui kitų marginalinių grupių. Norint įveikti šiuos iššūkius reikalingas didesnis žiniasklaidos priemonių išprusimas ir demokratinės visuomenės atsparumas.

Geresnis supratimas apie regionines grėsmes taip pat neabejotinai pagerins saugumo kokybę. Kalbant apie Turkiją, mes pripažįstame regioninio saugumo reikšmę Baltijos šalims.Taigi, prisidedame prie Baltijos oro policijos misijos keturiais F-16 lėktuvais, finansiškai remiame ir skiriame karininką NATO energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje, šalia kitų bendradarbiavimo formų NATO.

Kalbant apie bendrą nacionalinio saugumo koncepciją, taisyklėmis paremta ir nuspėjama tarptautinė tvarka yra pageidaujama aplinka abiem mūsų valstybėms, siekiant sustiprinti demokratiją ir mūsų žmonių gerovę.

K: Koks yra mūsų šalių bendradarbiavimo potencialas kitose srityse?

Kaip minėta anksčiau, mes esame ne tik NATO Alijanso nariai, bet ir sąjungininkai, išpažįstantys demokratijos, žodžio laisvės, laisvos rinkos ekonomikos bei tikėjimą gerbiančio gyvenimo būdo vertybes.

Kol jūs tapote ES nariais, ilgas Turkijos stojimo procesas vis dar tęsiasi. Nors derybų procesas yra užstrigęs jau keletą metų, mes siekiame ilgainiui tapti pilnateisiais ES nariais. Esame Europos peizažo ir istorijos dalis, turint omenyje, kad Europa yra daugialypė. Norint peržengti kai kurias kliūtis, reikalinga politinė išmintis ir strateginė perspektyva. Vis dėlto mes bendradarbiaujame plačiai, remdamiesi keliais oficialiais susitarimais, įskaitant Muitų sąjungą su ES. Turkija labai vertina Lietuvos paramą, paremtą jos unikalia patirtimi, Turkijai siekiant narystės ES. Mes norėtume, kad ji būtų garsesnė ir pastebimesnė.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Mes palaikėme Lietuvos siekį įstoti į praktiškai kiekvieną regioninę ir pasaulinę organizaciją per pastaruosius 30 metų. Mūsų parama jūsų narystės NATO procese buvo bene svarbiausia iš jų.

Ekonominiuose santykiuose mūsų dvišalis potencialas yra neišnaudotas. Pernai, nepaisant Covid-19 pandemijos sąlygų, mūsų dvišalė prekyba pasiekė 765 milijonų dolerių. Turkija yra septinta didžiausia ekonomika Europoje ir 18-ta pasaulyje. Ji siūlo puikias galimybes Lietuvos verslui. Taip pat reikia daugiau informacijos apie galimybes, kurias Lietuva siūlo Turkijos verslininkams. Galima sakyti, kad mūsų ekonomikos papildo viena kitą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, logistikos ir transporto srityje abi šalys gali veikti kaip regioniniai centrai viena kitai.

Bendradarbiavimas gynybos pramonėje turi didelį potencialą. Platus Turkijos gynybos pramonės gaminių asortimentas, ypač moderniausi Turkijos civiliniai ir kariniai dronai, gali būti įdomūs Lietuvos kariuomenei ir saugumo institucijoms.

Daugiau turkų studentų atranda pasaulinio švietimo galimybes per įvairias programas, pvz., „Erasmus“. Lietuvos universitetų programos anglų kalba yra labai populiarios tarp Turkijos „Erasmus“ studentų.

Mes turime istorinius žmogiškuosius ryšius per Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes. Turkijoje taip pat turime nemažą totorių bendruomenę iš Krymo.

Taip pat džiaugiamės matydami, kad Turkija tradiciškai yra viena iš labiausiai Lietuvos turistų mėgstamų vietų. 2019 m., paskutiniais metais prieš pandemiją, Turkijoje lankėsi 230 000 lietuvių. Tai buvo rekordas, kurį norime pagerinti per ateinančius metus. Mes sveikiname žmonių kontaktus, tikimės toliau plėtoti mūsų abipusį potencialą.

2021.07.15; 06:00

Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.

Liepos 13 dienos vakare užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Vyriausybės kanclere Giedre Balčytyte bei vidaus reikalų viceministru Arnoldu Abramavičiumi atvyko į Ankarą, kur susitiko su Turkijos užsienio ir vidaus reikalų ministrais Mevlütu Çavuşoğlu bei Süleymanu Soylu.

Pagrindinis vizito į Ankarą tikslas yra susijęs su bendrų veiksmų paieška, stabdant išaugusios nelegalios migracijos srautus per Baltarusiją į Lietuvą, užkertant kelią naujo nelegalios migracijos maršruto į Lietuvą per Baltarusiją atsiradimui bei išardant šiuo metu veikiančias nusikalstamas žmonių gabenimo schemas.

Ministras G. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuva ir Turkija yra partnerės, kurios sėkmingai bendradarbiauja Šiaurės Atlanto organizacijoje. „Lietuva patiria ne pabėgėlių krizę – tai Aliaksandro Lukašenkos režimo hibridinis karas prieš Lietuvą. Baltarusijos režimas, prisidengdamas reguliaraus komercinio oro susisiekimo veikla, galimai naudoja Turkijos Stambulo oro uostą kaip tranzitinį punktą režimo organizuojamos nelegalios migracijos  kelyje“, – teigė G. Landsbergis.

Susitikimuose sutarta dirbti kartu, siekiant sustabdyti nelegalios migracijos srautus į Europą. Turkija tampa vis didesne nelegalių migrantų iš kaimyninių regionų tranzito šalimi. Galimai apie 20 proc. atvykstančiųjų lėktuvais tranzitu per Stambulo oro uostą į Minską yra nelegalūs migrantai. Ministras G. Landsbergis paprašė Turkijos valdžios atstovų skirti daugiau dėmesio ir pastangų, užkertant kelią Baltarusijos režimo prieš Europą vykdomai hibridinei atakai, kurių metu nelegali migracija  naudojama kaip ginklas. 

Turkijos pareigūnai patikino, kad šalies institucijos artimiausiu metu yra pasiruošusios pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis su Lietuvos pareigūnais dėl efektyvaus sienų valdymo ir nustatant trečiųjų šalių piliečių tapatybę. Sutarta, kad dar šią savaitę į Turkiją atvyks nedidelė ekspertų delegacija konkrečioms bendradarbiavimo priemonėms aptarti. Daug dėmesio ministro susitikimuose buvo skirta informacijos tarp šalių keitimosi klausimams, siekiant operatyviai nustatyti nelegalių migrantų tapatybę.

Iš Ankaros užsienio reikalų ministras G. Landsbergis vyks į Bagdadą (Irakas), kur ketina aptarti bendradarbiavimo galimybes nelegalios migracijos srityje su Irako užsienio reikalų ministru Fuadu Husseinu. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija

2021.07.14; 13:00

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

Turkijos turima patirtis neteisėtos migracijos stabdymo srityje būtų labai svarbi, sprendžiant Baltarusijos prieš Europą vykdomą hibridinę ataką, pasitelkiant nelegalią migraciją prieš Lietuvą, teigia užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Turkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų susitikimas. URM.lt nuotr.
 
„Neteisėta migracija, siunčiant į Lietuvą migrantus iš Irako ir Sirijos, yra Baltarusijos atsakas į̨ Europos Sąjungos įvestas sankcijas. Turkijos turima patirtis neteisėtos migracijos stabdymo srityje būtų labai svarbi, sprendžiant šią dirbtinai sukeltą krizę“, – Italijoje po sekmadienį įvykusio susitikimo su Turkijos kolega Mevlütu Çavuşoğlu sakė G. Landsbergis.
 
Ministrai, kurie pirmadienį dalyvauja Globalios koalicijos kovai prieš Daesh/ISIS užsienio reikalų ministrų susitikime, taip pat aptarė saugumo situaciją Rytų partnerystės regione, sakoma pranešime.
 
Turkijos užsienio reikalų ministras priėmė G. Landsbergio kvietimą atvykti į̨ Ukrainos reformų konferenciją, kuri liepos 7–8 dienomis vyks Vilniuje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.28; 11:00

Prezidentas Gitanas nausėda su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Lietuvos Prezidento kanceliarija (Robertas Dačkus).

NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Briuselyje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu. Pokalbyje aptarti Baltijos ir Juodosios jūrų saugumo ir gynybos klausimai.

Lietuvos Prezidentas atkreipė Turkijos lyderio dėmesį į besikeičiančią geopolitinę situaciją rytiniame Aljanso flange, Rusijos ir Baltarusijos režimų nenuspėjamumą, papildomas grėsmes, kylančias euroatlantinės erdvės saugumui. Rusija veikia tiek Baltijos, tiek Juodosios jūrų regionuose, todėl sąjungininkų tarpusavio koordinavimasis yra būtinas.

„2019 m. pasiektas susitarimas su Turkija lėmė NATO gynybos planų atnaujinimą Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Tai buvo svarbus žingsnis, užtikrinęs ne tik Baltijos jūros regiono, bet ir viso Aljanso saugumą. Dabar turime žengti dar vieną žingsnį ir reaguoti į greitai besikeičiančią situaciją rytiniame NATO flange. Lietuva pasisako už NATO atgrasymo ir gynybos priemonių stiprinimą“, – teigė Prezidentas.

Šalies vadovas pristatė Turkijos lyderiui Rusijos ir Baltarusijos karinių pajėgų integracijos grėsmę. Prezidentas pabrėžė, kad NATO turi išlikti budri ir pasirengusi reaguoti į įvairius scenarijus.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2021.06.13; 21:30

Ankara: Lenkijos ir Turkijos prezidentų susitikimas

Andžėjus Duda padėkojo Turkijai už tai, kad jos karo lakūnai su savo naikintuvais F-16 saugos Lenkijos oro erdvę. Lenkijos prezidentas A.Duda taip pat patvirtino, kad Varšuva įsigys Turkijos gamybos bepiločių skraidyklių Bayraktar TB 2, kurios ir kokybiškos, ir modernios.

Oficiali Varšuva pavadino Turkiją patikimu partneriu. 

Šiuos žodžius Lenkijos prezidentas ištarė spaudos konferencijoje Ankaroje, kurioje dalyvavo ir Turkijos prezidentas Redžepas Taipas Erdoganas.

Slaptai.lt informacija

2021.05.25; 00:30

Turkijos vėliava

Turkijos URM pasmerkė ir pavadino neteisėta ketvirtadienį Latvijos parlamento priimtą deklaraciją, smerkiančią armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
 
„Šiandien Latvijos parlamento priimtas sprendimas pripažinti 1915 metų įvykius „genocidu“ yra nepagrįstas mėginimas perrašyti istoriją dėl politinių priežasčių. Mes atmetame ir griežtai smerkiame šį neteisėtą sprendimą“, – sakoma Turkijos URM pareiškime.
 
„Užuot vadovavusis tam tikrų sluoksnių, mėginančių sukelti priešiškumą, darbotvarke, mes siūlome Latvijos parlamentui ištaisyti šią klaidą ir paremti pastangas, kuriomis siekiama taikaus sambūvio regione, ypač tarp turkų ir armėnų tautų“, – pareiškė Turkijos URM.
 
Iniciatyvą priimti deklaraciją artėjant Armėnų genocido aukų atminimo dienai iškėlė grupė Latvijos parlamentarų. Ši diena Armėnijoje kasmet pažymima balandžio 24-ąją. Saeima priėmė šį dokumentą balsų dauguma.
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
 
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.07; 07:01

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gintaras Visockas

Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.

Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?

Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo

Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.

O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.

Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais

Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?

Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu

Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?

Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?

Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.

Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.

Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.

Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?

Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.

Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui

Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.

Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.

https://www.youtube.com/watch?v=pRqZVqoj_nM

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?

2021.05.03; 09:45

Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.

Ankara griežtai atmetė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen kaltinimus, susijusius su jos vizitu Turkijoje prieš tris savaites.
 
Kilęs skandalas dėl sėdėjimo tvarkos neturi nieko bendra su U. von der Leyen kaip moters, kaip europietės vaidmeniu ar su Turkijos pasitraukimu iš Stambulo konvencijos, trečiadienį Ankaroje pareiškė Užsienio reikalų ministerijos atstovas Tanju Bilgiças. Jis pridūrė, kad „beprasmiška šioje situacijoje ieškoti kokių nors ketinimų ar piktavališkumo“.
 
Problema esą kilo dėl „planavimo stokos ir aplaidumo“ iš ES pusės. „Mes tikimės, kad ES institucijos ras tarpusavyje sutarimą ir panašių problemų kitur šiuo klausimu nebus“, – pabrėžė atstovas.
 
U. von der Leyen pirmadienį kalbėdama Europos Parlamente metė sunkius kaltinimus Turkijai ir pareiškė, kad su ja buvo elgiamasi ne pagal jos pareigybes todėl, kad ji yra moteris. Komisijos vadovė dar kartą sukritikavo Turkijos pasitraukimą iš Stambulo konvencijos dėl moterų apsaugos.
 
Per vizitą Turkijoje balandžio pradžioje šalia prezidento Recepo Tayyipo Erdogano galėjo sėdėti tik Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis. U. von der Leyen turėjo prisėsti toliau ant sofos. Dėl to šis skandalas buvo pavadintas „sofageitu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.29; 00:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

Gintaras Visockas

Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla ginčų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.

Labiausiai rūpėjo išgirsti, kaip šiemet pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Juk Dž. Baideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas (Donald trump) vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barakas Obama (Barackas Obama), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat nevartojo šio apibrėžimo.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, JAV prezidentas Dž. Baidenas vakar, remiantis armėniška spauda, 1915-ųjų karus oficialiai įvardino buvus „genocidu“. Šis pareiškimas niekuo neįpareigojantis. Tai – tik deklaracija. Ir vis dėlto tai – keistas 46-ojo JAV prezidento žingsnis.

Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neperprasime skelbdami politinius pareiškimus. Kvaila, primityvu ieškoti, kas prieš šimtą metų dėjosi karo frontuose, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Vienintelis teisingas kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. O šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tiksliai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Jie niekaip negali žinoti. Kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias … oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Armėnija neatsiliepė į Turkijos raginimus visoms suinteresuotoms šalims atrakinti savo archyvus, juos atidžiai peržiūrėti ir tada, susėdus prie apskritojo stalo, aptarti visas niuansus ir smulkmenas. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę nuodugniai ištirti armėniškus archyvus (turkiški archyvai, kaip jau minėjau – atviri).

Tad Dž. Baideno skubėjimas brėžti kategoriškas išvadas nesusipažinus su armėniškais archyvais, – lemtinga klaida. Dž. Baideno skubėjimas įsiteikti Jerevanui rodo ne 46-ojo JAV prezidento padorumą, jautrumą, o jo silpnumą ir primityvumą pasiduodant gausioms lobistinėms įtakoms. Tiesiog Vašingtone – gausu armėniškų lobistinių organizacijų, kurių spaudimui jis gėdingai pasidavė. Jei Dž. Baidenui rūpėtų tiesa ir teisingumas, jam būtų užtekę vienui vienintelio klausimo: ar Amerika žino, kokias paslaptis Armėnija slepia savo archyvuose? Išgirdęs atsakymą apie aklinai užrakintas armėniškųjų archyvų duris, principingas prezidentas privalėjo atkirsti: kol Jerevanas neįsileis į savo senuosius rankraštynus, tol nebus oficialaus Vašingtono pareiškimo.

Briusas Feinas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas

Galų gale Dž. Baidenui, prieš svaidantis griežtais pareiškimais, derėjo pasidomėti, ką šia tema manantis buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas. Šis JAV prezidento R.Reigano patarėjas yra ne sykį viešai teigęs, jog Baltieji Rūmai yra bandę atidžiai analizuoti „armėnų genocido“ klausimą remdamiesi prieinama informacija. Štai kokia jo išvada, kurią šiandien primena leidiniai Turkiye ir Caucasus Online: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“.

Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviai žvelgia, mano supratimu, ir armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:

„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Dėmesio verta ir blaivi, subalansuota oficialios Ankaros nuomonė: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.“

Deja, oficialusis Vašingtonas nusispjovė į visus Armėnijos oponentų argumentus. Ir tuo pačiu pravėrė garsiąją Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Jis ne tik atstūmė savo NATO sąjungininkę Turkiją, ne tik prieš save nuteikė milijonus musulmonų visame pasaulyje, bet ir suteikė teisę dideliems ir mažiems savo kritikams nuolat teirautis: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, kaip traktuotini Irako, Serbijos bombardavimai?

Galimas ir kitas Amerikos oponentų klausimas: ar verta aklai tikėti kiekvienu Vašingtono žodžiu, jei ankstesnysis JAV prezidentas savo parašu garantavo Ukrainai jos teritorinį vientisumą mainais į „atiduotas atomines bombas“, o vėlesni JAV prezidentai šį viešai, iškilmingai tartą įsipareigojimą pamiršo?

2021.04.25; 07:39

JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas sveikina Amerikos prezidento Joe Bideno ketinimą oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame jo pareiškime.
 
Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
 
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
 
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą oficialiai gali paskelbti šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas gali apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
 
J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose apie 1915 metų įvykius. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas. Tai sukėlė didelį Ankaros nepasitenkinimą.
 
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
 
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.23; 03:00

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Joe Bidenas ruošiasi pripažinti Pirmojo pasaulio karo metu Osmanų imperijos vykdytas armėnų žudynes genocidu, paskelbė JAV žiniasklaida.
 
1915 metų balandžio 24-oji laikoma armėnų genocido pradžia. Istorikai laiko šias žudynes pirmuoju XX amžiaus genocidu, buvo nužudyta apytikriai 1,5 mln. armėnų. Osmanų imperijos paveldėtoja Turkija įnirtingai neigia, kad šios žudynės prilygsta genocidui.
 
Tikėtina, kad šis JAV žingsnis dar labiau padidins įtampą su NATO sąjungininke Turkija, kuri griežtai atmeta genocido pavadinimą, nors dešimtys šalių, įskaitant Prancūziją ir Rusiją, vartoja šį terminą armėnų žudynėms.
 
Kaip teigia „The New York Times“ ir „Wall Street Journal“, J. Bidenas genocidą turi pripažinti šeštadienį, minint 106-ąsias šių masinių žudynių metines. Žudynės prasidėjo 1915 metais, kai Osmanų imperija kovojo su carine Rusija per Pirmąjį pasaulinį karą dabartinės Armėnijos teritorijoje.
 
J. Bidenas taptų pirmuoju JAV prezidentu, atvirai pavadinusiu žudynes genocidu. Nors tai neturėtų jokių teisinių pasekmių, jis supykdytų Ankarą, kuri tvirtina, kad genocido nebuvo ir abi pusės karo metu vykdė žiaurumus.
 
Kiek anksčiau daugiau kaip 100 JAV Kongreso narių parašė prezidentui laišką, ragindami jį laikytis rinkimų kampanijos pažadų ir pripažinti genocidą. JAV Kongresas dar 2019-ųjų gruodį pripažino žudynes genocidu.
 
„Dešimtmečius, kol pasaulio lyderiai pripažįsta pirmąjį XX amžiaus genocidą, JAV prezidentas tyli“, – laiške rašė Kongreso nariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.22; 00:30