Robertas Muras – naujasis MI6 vadovas

Saulius Kizelavičius

Didžiojoje Britanijoje – svarbus įvykis. Keičiasi britų žvalgybos vadovai.

Nuo šiol britų žvalgybai MI-6 nurodinės Ričardas Muras, buvęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos politinių klausimų skyriaus direktorius. 

Ką praverstų žinoti apie naująjį britų Secret Intelligence Service (SIS) direktorių? Jam – 57 metai. Visų britų „džeimsų bondų“ veiklą koordinuoti pradėjęs ponas R.Muras laisvai kalba turkiškai, jo žmona, beje, taip pat šneka turkiškai be akcento.

R.Muras turi filosofjos ir politinės ekonomijos bakalauro laipsnį. Jis studijavo Oksforde, vėliau mokslus krimto Harvardo universitete, 2007-aisiais – studijavo aukštojoje verso mokykloje Stenforde.

R.Murą pažinoję kolegos tvirtina, kad šis sugeba valdyti savo jausmus, išlieka šaltakraujiškas net pakliuvęs į nemalonias situacijas. Moka kęsti alkį, šaltį bei visus kitus nepriteklius. Meistriškai slepia savo simpatijas ir antipatijas. Britų aukštuomenė tokius bruožus labai vertina – jei žmogus sugeba išlikti ramus net didžiausios nelaimės akivaizdoje.

Šaltakraujiško džeimso bondo bruožai Londonui labai pravers, nes laikai – tikrai neramūs. Įtemti Londono santykiai su JAV ir Europa, kinų ekspansijos keliamos problemos, Rusijos intrigos, rusiškos diversijos, po pasaulį pasklidęs terorizmas, koronavirusas, Artimųjų Rytų galvosūkiai, – štai kokias temas gvildenti teks naująjam Didžiosios Britanijos žvalgybos bosui.

Britų žvalgybos būstinė

Be kita ko, R.Muras britų žvalgyboje dirba nuo 1987 metų ir niekad iš jos nebuvo pasitraukęs. Tiesiog žvalgybininko veiklą kartais derino su diplomato, ambasadoriaus pareigomis. Nūnai sunku perprasti, kas jam labiau prie širdies – žvalgyba ar diplomatija. Greičiausiai – ir viena, ir kita. Juk R.Muras diplomatu yra dirbęs Vietname, Pakistane, Malaizijoje, Turkijoje, kur, be jokios abejonės, atlikdavo tiek žvalgybines, tiek diplomatines funkcijas.

Ypatingai draugiški satykiai jį sieja su Turkija. Bent jau šitaip buvo iki šiol. Jis ne tik geba laisvai turkiškai kalbėti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Jis palaiko draugiškus, abipusiai pagarbius santykius su šiandieniniu Turkijos prezidentu Redžepu Erdoganu. Jis talkino šiam Turkijos prezidentui keliaujant po Europą, rūpinosi, kad Europos spaudoje pasirodytų Turkiją objektyviai vertinančių publikacijų.

Beje, britai nuo seno bičiuliavosi su Turkija – dar nuo Osmanų imperijos laikų. Pavyzdžiui, abi šalys talkino viena kitai iš regiono išstumiant Vokietiją.

R.Muras niekad neslėpė įsitikinimų, jog Turkija yra itin svarbus žaidėjas regione, pajėgus priešintis Rusijos ir Kinijos įtakoms.

R.Muras taip pat yra svečiavęsis Azerbaidžane, puikiai susipažinęs su Šiaurės Kaukazo skauduliais.

Taigi šis vyras nuo šiol formuos ne tik JK politines, bet ir britų žvalgybines operacijas.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.08.02; 10:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Pamaldos prie Šv. Sofijos soboro. EPA-ELTA nuotr.

Aukštas pareigas užimantis ES pareigūnas penktadienį pasmerkė Turkijos sprendimą paversti Šv. Sofijos soborą Stambule mečete ir įspėjo, kad Ankara kenkia savo santykiams su Europa.
 
„Kaip graikas, esu gana pasipiktinęs. Jaučiuosi gana piktas dėl to“, – teigė Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas.
 
Vicepirmininko komentarai pasirodė po to, kai penktadienį mečete paverstame Šv. Sofijos sobore buvo surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus, anksčiau šį mėnesį panaikinus soboro muziejaus statusą.
 
„Manau, kad Turkija tam tikru metu turėtų nuspręsti, kokia turėtų būti jų geopolitinė pozicija ir į ką jie nori lygiuotis ateityje“, – teigė M. Schinas.
 
„Ar Turkija norės dirbti kartu su ES ir remtis Europos vertybėmis? Ir, jei taip, tai, kas šiandien vyksta su Sofijos soboru, tikrai yra blogas pradinis taškas“, – pridūrė vicepirmininkas.
 
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete. Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
 
Soboras 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.25; 05:00

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Stambule penktadienį surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus.
Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios musulmoniškos pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
 
Šv. Sofijos soboras 1934 metais buvo paverstas muziejumi. Soborą, kuris 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kasmet aplankydavo milijonai turistų.
 
Šių metų liepos 10 dieną Turkijos aukščiausiasis administracinis teismas panaikino soboro muziejaus statusą ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nurodė, kad nuo liepos 24 dienos čia bus rengiamos musulmonų pamaldos. Sprendimą paversti soborą mečete sukritikavo tiek religiniai, tiek politiniai pasaulio lyderiai.
 
1 500 metų senumo statinyje penktadienį susirinko daugybė žmonių, tarp jų ir prezidentas R. T. Erdoganas. Prezidentas prieš prasidedant pamaldoms padeklamavo kelias eilutes iš Korano.
Stambulo gyventojai džiaugiasi. EPA – ELTA nuotr.
 
Prezidentą į pamaldas atlydėjo kabineto nariai, tarp kurių R. T. Erdogano žentas Beratas Albayrakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 15:30

Liepos 20 dieną užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo tradiciniame kasmetiniame Baltijos šalių ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitikime Taline (Estijoje). Susitikime svarstyti Europos Sąjungos, saugumo, Rytų partnerystės ir kiti aktualūs užsienio politikos klausimai.
 
„Remiame Vokietijos pirmininkavimo Europos Sąjungos taryboje prioritetus. Transatlantinis ryšys turi būti išsaugotas – jam alternatyvos nėra. Dėl mėginimų perrašyti istoriją ir įteisinti dabartinius ir galimai būsimus veiksmus, sankcijos Rusijai turi būti išlaikytos iki bus pasiekta pažanga Minsko procese. Darbotvarkėje taip pat lieka Rytų partnerystės klausimas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Ministrai taip pat pasikeitė nuomonėmis apie situaciją Sirijoje ir Libijoje. Sutarta, kad su NATO sąjungininke Turkija reikia palaikyti nuolatinį dialogą ir tęsti bendradarbiavimą.
 
Trijų Baltijos šalių ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitikimai vyksta kasmet nuo 1996 metų paeiliui vis kitoje šalyje. Šių metų susitikimo organizatorė – Estija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.21; 05:00

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.

Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi  turkiški kontrargumentai. Tik tiek.

Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.

Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.

Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių

Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.

Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?

Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).

Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.

Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).

Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.

Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.

„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“

Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.

Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.

Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.

Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.

Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.

Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?

Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.

Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.

Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.

Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.

Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.

Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai

Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).

Turkijos žvalgybos emblema

Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.

Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.

Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.

Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas “July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.

Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.

2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.

Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.

Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.

2020.07.19; 20:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Armėnijai tenka atsakomybė už padėties pasienyje su Azerbaidžanu pablogėjimą ir apkaltino ją provokacijomis, kuriomis esą siekiama sudaryti regione dar vieną įtampos židinį.
 
„Mes griežtai smerkiame Armėnijos išpuolius prieš broliškąjį Azerbaidžaną. Mes labai susirūpinę dėl nesibaigiančių Armėnijos atakų. Tai sąmoningas puolimas. Jo tikslas – sukurti naują įtampos židinį regione ir užblokuoti Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo procesą“, – sakė antradienį Turkijos prezidentas žurnalistams.
 
Jis pažadėjo Azerbaidžanui Turkijos paramą „atremiant bet kokias atakas“.
 
Liepos 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje prasidėję karo veiksmai tęsiasi jau trečią dieną besiribojančiuose Tovuzo (Azerbaidžanas) ir Tavušo (Armėnija) rajonuose, kurie yra už kelių šimtų kilometrų nuo Kalnų Karabacho, kur šiuo metu situacija rami.
 
Baku duomenimis, iki šiol žuvo 11 Azerbaidžano kariškių, tarp jų – generolas. Jerevanas praneša, kad žuvo keturi Armėnijos kariškiai, o dar penki buvo sužeisti.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 03:00

Jungtinės Valstijos penktadienį pareiškė esą „nusivylusios“ Turkijos sprendimu paversti Bizantijos laikų monumentą Sofijos soborą mečete ir paragino visiems lankytojams suteikti vienodą prieigą.
 
„Esame nusivylę Turkijos vyriausybės sprendimu pakeisti Sofijos soboro statusą“, – sakė Valstybės departamento atstovė Morgan Ortagus.
„Mūsų žiniomis, Turkijos vyriausybė išlieka įsipareigojusi prie Sofijos soboro suteikti prieigą visiems lankytojams, tad mes nekantraujame išgirsti Sofijos soboro priežiūros planus, siekiant užtikrinti, kad jis visiems išliktų prieinamas be trukdžių“, – pridūrė ji.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad liepos 24 dieną į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktame statinyje vyks musulmonų pamaldos.
 
Daugybę turistų pritraukiantis Sofijos soboras Bizantijos imperijos gyvavimo laikais buvo pastatytas kaip bazilika, tačiau po to, kai 1453 metais Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, jis buvo paverstas mečete.
 
Turkijos prezidentas ėmėsi veiksmų nepaisydamas to, kad apie religijos laisvę neretai kalbantis JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo NATO sąjungininkei paskelbė atvirą kreipimąsi.
 
Praėjusią savaitę paskelbtame pranešime M. Pompeo soboro muziejaus statusą pavadino „pavyzdiniu“ Turkijos „įsipareigojimu gerbti religijų tradicijas ir įvairialypę šalies istoriją“, ir teigė, kad pokyčiai rizikuoja „sumenkinti šio nuostabaus statinio palikimą.“
 
Demokratų partijos kandidatas į prezidentus Joe Bidenas penktadienį taip pat pareiškė, kad labai apgailestauja dėl Turkijos sprendimo.
 
J. Bidenas paragino R. T. Erdoganą sprendimą atšaukti „ir vietoje to palikti šios vertingos vietos muziejaus statusą, visiems užtikrinant vienodą prieigą.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 11:00

Darius Kuliešius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Darius Kuliešius pabrėžia, kad neseniai patvirtintas NATO gynybos planas Baltijos šalims ir Lenkijai turi strateginę atgrasymo reikšmę nuo potencialaus priešininko. Pasak jo, tai dar kartą patvirtino, kad Baltijos šalys ir Lenkija nėra vienos grėsmės akivaizdoje.
 
„Naujienos geros, bet labai konfidencialios, informacija turi jautrumo (…) Deja, labai giliai negalėsime šia tema atsakyti. Prezidentui yra labai svarbus nacionalinis saugumas, regioninis saugumas. Šiandien susitikime su krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu buvo aptartos Lietuvos regioninio saugumo ir gynybos temos, NATO ir nacionalinių planų įgyvendinimo temos. Viena iš svarbiausių žinių tai, kad šiandien turime baigtą derinti NATO regioninį Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos gynybos planą. Planas svarbus būtent tuo, kad sustiprina regioninį saugumą bei sustiprina atgrasymą bei reiškia, kad Lietuva ir Baltijos šalys nėra vienos grėsmės akivaizdoje“, – po susitikimo teigė Nacionalinio saugumo grupės vadovas D. Kuliešius.
 
Prezidento patarėjui pritarė ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
 
„NATO turi planus ir reikiamus planus ateityje, kad užtikrintų NATO partnerių ir šalių gynybą. Baltijos šalims ir Lenkijai skiriamas ypatingas dėmesys ir beprecidentinio dydžio pajėgos šiam regionui“, – sakė R. Karoblis.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Paklaustas, ar NATO derybose su Turkija aljansas pažadėjo politinę paramą Turkijai kovojant su kurdų liaudies apsaugos daliniais, R. Karoblis teigė to negaįs komentuoti.
 
„Aljansas yra trisdešimties šalių, natūralu, kad kai kurios šalys turi skirtingas nuomones, pozicijas svarbiausias klausimais. Nuo nacionalinių aplinkybių priklauso, kiek tos pozicijos yra tvirtos. Visas aljanso grožis, kad iš bet kurių situacijų randama išeitis ir sprendimai priimami konsensusu, tas, kas ir buvo padaryta“, – teigė R. Karoblis.
 
Nepaisant užtrukusių derybų tarp valstybių, pasak kariuomenės vado Valdemaro Rupšio, NATO karinio planavimo procedūra niekada nebuvo nutrūkusi. Taip pat, anot jo, keisti gynybos planą reikėjo ir dėl Ukrainos krizės 2014 m.
 
Valdemaras Rupšys. Mjr. Tomo Balkaus nuotr.

„Atgrasyti nuo potencialaus priešininko. Faktas, kad geopolitinė situacija ir saugumo situacija regione su įvykiais Ukrainoje tikrai turėjo reikšmės“, – sakė V. Rupšys.
 
Pagaliau po daugybės mėnesių trukusių derybų Turkija sutiko patvirtinti NATO gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Pasak kariuomenės vado, politinis sutarimas buvo pasiektas dar gruodžio 4 dieną, kai Londone prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Latvijos ir Lenkijos prezidentais bei Estijos ministru pirmininku susitiko su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
 
Anksčiau Turkija nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nesutiks pritarti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams, jei nesulauks tvirtesnės NATO politinės paramos kovojant su kurdų liaudies apsaugos daliniais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 13:40

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Taip, “NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

NATO tiria incidentą Viduržemio jūroje, kuomet, pasak Prancūzijos, Turkijos fregatos elgėsi „ypač agresyviai“ vieno iš Prancūzijos karinių laivų atžvilgiu, teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
 
Prancūzijos karinio jūrų laivyno laivas, vykdydamas NATO operaciją, bandė patikrinti krovininį laivą, kuris buvo įtariamas gabenęs ginkluotę į Libiją ir taip pažeisdamas Jungtinių Tautų (JT) įvestą embargą.
 
Prancūzijos pareigūnų teigimu, Turkijos fregatos įsikišo ir radarais tris kartus nusitaikė į Prancūzijos laivą, tuo parodydamos, kad netrukus paleis raketas.
 
NATO narė Turkija kaltinimus pavadino „nepagrįstais“, dabar NATO tiria šį incidentą.
 
„Užtikrinome, kad NATO karinės valdžios institucijos ištirtų šį incidentą ir išaiškintų viską, kas įvyko“, – po NATO šalių gynybos ministrų vaizdo konferencijos sakė J. Stoltenbergas.
 
Prancūzija yra itin pasipiktinusi ir Turkijos veiksmus vadina „nepriimtinais sąjungininkei“, o gynybos ministrė Florence Parly iškėlė šį klausimą NATO šalių gynybos ministrų vaizdo konferencijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 06:00

Šalims pamažu atveriant sienas turistams, kai kurie Eltos kalbinti turizmo sektoriaus atstovai prognozuoja šią vasarą išaugsiant susidomėjimui paskutinės minutės pasiūlymais.
 
Kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė Eltai sakė, kad šiuo metu bendrovė yra pateikusi prašymą išduoti leidimus vykdyti kasdienius skrydžius užsakomaisiais reisais į Bulgariją ir Graikiją.
 
„Liepą keliauti siūlome į Bulgariją, Kiprą bei į tris Graikijos kurortus – Kretą, Rodą ir Peloponesą. Stebime situaciją pasaulyje ir, atsiveriant vis daugiau šalių, tikimės dar rugpjūtį siūlomų šalių sąrašą papildyti keliautojų pamėgtomis kryptimis – Turkija, Ispanija. Keliones vykdysime tik tuomet, kai keliauti bus saugu“, – Eltai sakė I. Aukštuolytė.
 
Anot jos, vien liepą planuojama aptarnauti daugiau nei 6 tūkst. keliautojų.
 
I. Aukštuolytės teigimu, šiuo metu bendrovei pavyksta susitarti su partneriais bei išlaikyti panašų kainų lygį, koks buvo prieš apribojimus, tačiau kainų kritimo, anot jos, tikėtis nevertėtų.
 
„Įvertinus sektoriaus praradimus bei numatomą lėtą jo atsigavimą, kelionių kainos turėtų kilti“, – nurodė bendrovės atstovė.
Bendrovės „Novaturas“ atstovė Dovilė Zapkutė taip pat sakė, kad pirmiausia poilsinės kelionės atnaujinamos į Graikiją (Kretos ir Rodo salos), Bulgariją.
 
„Tikslų į Bulgarijos ir Graikijos kurortus išskrisiančių žmonių skaičių šiandien įvardyti yra sunku, nes ne visos vietos dar yra parduotos. Dalis žmonių, įsigiję keliones į Graikiją ar Bulgariją dar seniau, neabejotinai savo atostogų laukia. Kiti, kurie planavo vykti į tas šalis, kur liepą dar neskraidinsim, pavyzdžiui, Egiptas, Juodkalnija, Turkija, Tunisas, turi galimybę keisti savo planus ir šalį, bet kol kas sunku įvertinti, kiek klientų pasinaudos tokia galimybe“, – teigė D. Zapkutė.
 
„Sulaukiame besidominčių paskutinės minutės pasiūlymais – šiandienos kontekste tokie pasiūlymai bus itin aktualūs“, – pridūrė bendrovės atstovė.
 
Turizmo asociacijos vykdomoji direktorė Milda Plepytė-Rainienė, kalbėdama apie trumpąjį laikotarpį, sutiko, kad paskutinės minutės pasiūlymai bus paklausūs.
 
„Viešbučiai buvo irgi tie verslo subjektai, kurių veikla buvo sustabdyta, kurie tam tikrą laiką negeneravo absoliučiai jokių apyvartų, ir natūralu, kad jie, norėdami grįžti į rinką ir prie aptarnavimo srautų, gali teikti labai patrauklius pasiūlymus“, – Eltai sakė M. Plepytė-Rainienė.
 
Vertindama ilgesnę perspektyvą, ji sakė, kad dėl patiriamų papildomų išlaidų, įgyvendinant saugumo reikalavimus, kainos gali išaugti.
 
„Mes turime suprasti, kad visi turės tam tikrus padidintus reikalavimus veiklai vykdyti. Jeigu mes kalbėtume apie viešbučius, jie turės apmokyti personalą, skirti tam tikrą pinigų sumą įvairiausioms priemonėms, tai natūralu, kad, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, galime matyti, kad viešbučių kaštai šiek tiek išaugs, ir tai gali atsiliepti ir kelionių pasiūlymams“, – teigė asociacijos vadovė.
 
Jos teigimu, viena labiausiai lietuvių pamėgtų kelionių krypčių – Turkija artimiausiu metu, tikėtina, dar neatsidurs Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skelbiamame sąraše šalių, iš kurių grįžus nereikia laikytis 14 dienų izoliacijos.
 
„Turkija jau daug metų yra viena iš pagrindinių valstybių, galima sakyti, kad pagrindinė, į kurią Lietuvos piliečiai nori vykti, ir didžioji dauguma keliautojų Turkiją būtent renkasi kaip vasaros atostogų kryptį. Šiuo metu Turkijos SAM paskelbtame sąraše nėra – ar ji bus (įtraukta – ELTA) artimiausiu metu, vargu, ar taip gali įvykti, todėl mes keliautojus bandome nukreipti į tą pusę, kad liepos mėnesį galvoti apie keliones į Turkiją būtų gana sudėtinga“, – sakė M. Plepytė-Rainienė.
 
SAM pirmadienį paskelbė atnaujintą sąrašą valstybių, iš kurių atvykti leidžiama ir iš kurių atvykusieji privalo izoliuotis. Taip pat nustatyta, kad, atsižvelgiant į didelį sergamumą, į Lietuvą nebus galima atvykti užsieniečiams iš Švedijos, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos bei Portugalijos. Iš Belgijos ir Airijos atvykusiems užsieniečiams bus privaloma 14 dienų izoliacija.
 
Lietuvos piliečiams bus leidžiama atvykti iš bet kurios šalies, tačiau, jei 14 dienų sergamumo koronavirusu rodiklis yra 15 atvejų 100 tūkst. gyventojų, privaloma 14 dienų izoliacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.09; 07:00

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Žurnalistas Jamalis Khashoggis, pagarsėjęs Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano kritika. EPA – ELTA nuotr.

Turkija dėl Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo Stambule 2018-ųjų spalį pareiškė kaltinimus 20-iai įtariamųjų.
 
Prokurorų teigimu, buvęs Saudo Arabijos žvalgybos tarnybos vadovo pavaduotojas Ahmadas Asiris ir buvęs Saudo Arabijos sosto įpėdinio princo Mohammedo bin Salmano patarėjas Saudas al-Qahtanis kaltinami paskatinus įvykdyti žmogžudystę, o 18 kitų asmenų kaltinami įvykdžius „tyčinę ir siaubingą žmogžudystę“ Saudo Arabijos konsulate Stambule.
 
Vakarų šalių žvalgybos agentūros mano, kad įsakymą nužudyti J. Khashoggį davė kronprincas M. bin Salmanas, bet jis tokius pareiškimus neigia.
 
Stambulo generalinė prokuratūra teigia paruošusi kaltinimus, remdamasi įvairiais įrodymais: daugiau kaip 50 liudininkų, įskaitant J. Khashoggio sužadėtinę turkę Haticę Cengiz, parodymais, telefonų duomenimis ir filmuota medžiaga.
 
Prokuratūros pareiškime nurodoma, kad ieškoma visų 20 įtariamųjų, siekiant juos suimti, o tyrimas tęsiamas toliau. Tolesnio tyrimo metu siekiama nustatyti kitus galimus įtariamuosius, kurie galėjo vykdyti žmogžudystę, duoti nurodymus ar bandyti dangstyti nusikaltimą.
 
Saudo Arabijos pilietis J. Khashoggis atvirai kritikavo princą M. bin Salmaną. Jis nužudytas 2018 metų spalį, kai atvyko į savo šalies konsulatą Stambule, bet iš jo taip ir nebeišėjo. Vyro palaikai nebuvo surasti iki šiol.
 
Saudo Arabijos pareigūnai ne kartą neigė pranešimus, teigiančius, kad M. bin Salmanas yra kaip nors susijęs su nužudymu. Tačiau Turkijos ir Jungtinių Tautų (JT) ekspertai reikalauja tolesnio tyrimo, siekiant nustatyti, ar M. bin Salmanas buvo vienas iš žmogžudystės sumanytojų.
 
Pernai gruodį Saudo Arabijos teismas nuteisė penkis asmenis mirties bausme už dalyvavimą nužudant J. Khashoggį, tačiau A. Asiris ir S. al-Qahtanis nebuvo nuteisti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.26; 02:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija paprašė NATO papildomos pagalbos dėl įvykių Sirijoje, kuri padėtų apsaugoti sienas ir atsakyti į migracijos iššūkius. Tai pirmadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pranešė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
 
„Šiandien derybose mes daugiausia dėmesio skyrėme padėčiai Sirijoje. Aš pabrėžiau, kaip svarbu, kad NATO ir Aljanso šalys suteiktų Turkijai papildomą pagalbą. Sirijos ir Turkijos siena – tai pietrytinė NATO siena. Krizė Sirijoje – tai grėsmė mūsų regionui ir visai Europai tiek saugumo srityje, tiek humanitarinėje srityje. Nė viena Europos šalis negali sau leisti prabangos likti abejingai Sirijos tragedijai“, – pareiškė jis.
 
Anot R. T. Erdogano, Turkija „devynerius metus buvo Europos ir NATO bastionas prieš grėsmę iš Sirijos, buvo vienintelė NATO šalis, kuri kovojo su „Islamo valstybe“, taip pat priėmė 3,7 milijono pabėgėlių iš Sirijos“.
 
Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Briuselyje įvyksiantį R. T. Erdogano susitikimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu  Micheliu, kurie greičiausiai pareikalaus, kad Turkija vėl laikytųsi 2016 metais pasirašyto susitarimo dėl pabėgėlių. R. T. Erdoganas savo ruožtu gali reikalauti tolesnės finansinės paramos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.10; 00:30

Graikijos policija ašarinėmis dujomis stabdė migrantus iš Turkijos. EPA-ELTA nuotr.

Trečiadienį Graikijos policija ir kariuomenė panaudojo ašarines dujas prieš šimtus migrantų, mėginusių patekti į šalį iš Turkijos. Tai pranešė „Reuters“.
 
Gautomis žiniomis, susirėmimai kilo rytą. Į incidento vietą taip pat buvo nusiųsta ugniagesių automobilių.
 
Su migracija susijusi padėtis Graikijos ir Turkijos pasienyje smarkiai susikomplikavo vasario 28 d., kai Ankara paskelbė atidaranti sienas migrantams dėl to, kad Europos Sąjunga neremia Turkijos veiksmų Sirijos Idlibo provincijoje.
 
Per patį migracijos krizės įkarštį 2016 metais Briuselis ir Ankara sudarė susitarimą, pagal kurį Turkija uždarė savo sienas su ES migrantams, o Bendrija sumokėjo už tai 6 mlrd. eurų. ES taip pat pažadėjo Ankarai bevizį režimą, bet neištesėjo šio pažado, reikalaudama, kad Turkija pirma pakeistų savo antiteroristinius įstatymus.
 
Šiuo metu Turkijos teritorijoje yra daugiau kaip 3,5 mln. migrantų, norinčių patekti į Europą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00

Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
 
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
 
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
 
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
 
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
 
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
 
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
 
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
 
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
 
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
 
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00

Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad atsisakė ES pasiūlymo suteikti papildomai milijardą eurų Turkijai už 4 mln. migrantų, kurie glaudžiasi šioje šalyje.
 
„Jie mums sako „mes jums atsiųsime milijardą eurų“. Ką jūs bandote apgauti? Mums nereikia šių pinigų“, – spaudos konferencijoje teigė R. T. Erdoganas.
 
Pirmadienį ES pareigūnai išreiškė nerimą dėl situacijos Turkijos pasienyje su Graikija po to, kai Ankara pareiškė „atvėrusi duris“ į Europos Sąjungą pabėgėliams ir migrantams.
 
Trečiadienį vyks skubus ES šalių vidaus reikalų ministrų susitikimas, informavo Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris.
 
Tūkstančiai migrantų jau susirinko prie Turkijos sienos su Graikija, kuri savo ruožtu imasi skubių veiksmų užkirsti kelią migrantams persikelti į ES.
 
R. T. Erdoganas taip pat apkaltino „graikų kariškius“ nužudžius du migrantus ir sunkiai sužalojus dar vieną. Vis dėlto, Turkijos prezidentas nepatikslino aplinkybių.
 
R. T. Erdoganas, be kita ko, sukritikavo ES už tai, kad ši „nesidalija našta“ su Turkija, bandančia sulaikyti dar vieną masinę migrantų iš Sirijos bangą, kur Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo pajėgos, remiamos Rusijos, puola šiaurės vakarinį Idlibo regioną.
 
Turkija 2016 m. sutiko neleisti migrantams patekti į ES mainais už 6 mlrd. eurų paramos. Briuselis ragina Ankarą laikytis šio susitarimo.
Pirmadienį R. T. Erdoganas pareiškė, kad Turkija gavo tik dalį žadėtos pinigų sumos, tokį kaltinimą Europos šalių lyderiai neigia.
 
Sprendimas atverti migrantams Turkijos sienas su ES buvo priimtas tuo metu, kai R. T. Erdoganas siekia Vakarų paramos kovoje su Damasku.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.03; 06:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kaistant Rusijos – Turkijos – Sirijos santykiams ir irstant šiam „nemeilės trikampiui“, Turkijos valdžia neapsikentė kremlinės naujienų agentūros SPUTNIK veikla. Stambule policija sulaikė tris šios agentūros darbuotojus. Sekmadienį juos atgabeno į Teisingumo rūmus Ankaroje.

Pagal Maskvos versiją, kovo 1 d. „nežinomieji“ įsiveržė į trijų SPUTNIK Turkey skyriaus darbuotojų – šios šalies piliečių – namus ir, kaltindami juos „šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei išdavyste, reikalavo nutraukti savo veiklą. Tuo pačiu metu SPUTNIK ofise Stambule policija atliko kratą. Nuo to laiko sulaikytieji neatsako į skambučius jau devynias valandas. Tarp jų yra ir agentūros vyriausiasis redaktorius Mahiras Boztepe.

Vietos laikraštis „Sözcü“ pranešė, kad darbuotojai sulaikyti už agentūros portale patalpintą provokacinį straipsnį „Pavogtoji provincija: kodėl Prancūzija prieš 80 metų perdavė Turkijai dalį Sirijos“. Kalbama apie Chatajaus provinciją, kuri po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Sirijai, pastarąją valdė Prancūzija, o paskui ši regioną perdavė Turkijai. RT kanalo vyriausio redaktorė Margarita Simonian (beje, ji 39 m. armėnė, kilusi iš Krasnodaro krašto; jos tėvas – šaldytuvų meistras, motina turguje pardavinėjo gėlės…) pareiškė, kad į darbuotojų namus įsiveržė „nacionalistai“.

Kalnuota Chatajaus (Hatay) provincija pietų Turkijoje užima 5678 kv. kilometrų. Visai netoli provincijos sienos yra Sirijos Idlibo miestas, dėl kurio dabar verda nuožmios kautynės. Chatajuje 2009 m. duomenimis gyveno apie pusantro milijono gyventojų. 1918 m. regionas priklausė Prancūzijos užimtai Sirijai. Bet 1936 m. Turkija apskundė šią priklausomybę Tautų lygai, ir lapkritį provincijai buvo suteiktas autonomijos statusas Prancūziškosios Sirijos sudėtyje.

1938 m. prancūzai pagal gyventojų surašymą nustatė nacionalines kvotas vietos parlamente (sanžake): 22 vietos turkams, 9 arabams alavitams, 5 armėnams, dvi arabams sunitams ir dvi arabams krikščionims. 1938 m. rugsėjo 2 d. parlamentas paskelbė Chatajų Respublikos nepriklausomybę. Toks šios autonomijos pavadinimas buvo pasiūlytas Kemalio Atatiurko (Mustafa Kemal Atatürk), kuris netrukus, lapkričio 10 d., mirė nuo kepenų cirozės.

1939 m. po referendumo Chatajus tapo Turkijos vilajatu, prie jo buvo prijungtas turkiškas Dertjolo miestas. Armėnai ir arabai išvyko į Siriją. Beje, ši puiki Juodosios jūros pakrantė garsėja gavusi UNESCO „Gastronomijos miesto“ titulą, o tokių miestų pasaulyje yra tik trys – Kolumbijoje, Kinijoje ir Švedijoje.

Sputnik

Taigi, SPUTNIK, kuris pilsto propagandinį purvą visoje posovietinėje erdvėje, drėbė jo ir ant Turkijos. Agentūra, straipsnyje tvirtinusi, kad turkai „pavogė provinciją“, paniekino referendumo sprendimus ir tai, kad istoriškai net devyniose iš 12 provincijos sričių gyventojų daugumą sudaro turkai.

Agentūros darbuotojai seniai juodina ir kitas Rusijai nepalankias šalis. Jie skleidžia dezinformaciją apie Gruziją, Ukrainą, Estiją ir, žinoma, Lietuvą. Beje, Ukraina yra vienintelė posovietinė valstybė (išskyrus Turkmėnistaną), kurioje SPUTNIK nepradėjo savo darbo.

Be to, Kijeve jau daugiau nei metus už antiukrainietišką veiklą kalinamas RIA Novosti naujienų agentūros vadovas Kirilas Višinskis.

Šių metų sausį Estija ėmėsi sankcijų prieš SPUTNIK vadovą, skandalingą Kremliaus propagandistą Dmitrijų Kiseliovą. Estijos URM pranešime teigiama: „Kiseliovas yra „centrinė [Rusijos] vyriausybės propagandos, palaikančios Rusijos pajėgas Ukrainoje, figūra“, nes vadovauja Putino įsakymu 2013 m. įkurtai valstybinei naujienų agentūrai. SPUTNIK yra išskirtinai užsienio auditorijai skirtas naujienų kanalas, pranešantis vietines naujienas keliolika kalbų visame pasaulyje. Dabar agentūros Estijos redakcijoje neliko nė vieno darbuotojo.

 Latvijos juridinių asmenų registras dar 2015 m. atsisakė registruoti „Rossija segodnia“, motyvuodamas tuo, kad įmonės pateikta informacija neatitinka Latvijos konstitucijos ir normatyvinių aktų.

Pernai gegužės mėnesį Lietuvos pasieniečiai į šalį neįleido Marato Kasemo, Latvijos piliečio, kuris vėliau portale pristatytas kaip vyriausiasis „SPUTNIK Lietuva“ redaktorius. Jis įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.

Liepos pradžioje Vilniaus apygardos administraciniam teismo sprendimu buvo užblokuota prieiga prie lietuviško šios agentūros portalo, bet Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ją netrukus atnaujino.

Juodosios propagandos lizdas ardomas ir tokioje šalyje kaip Turkija, kuri puoselėja draugiškus jausmus Rusijai. SPUTNIK ir čia prieina liepto galą…

2020.03.02; 06:51

Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).

Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.

Štai pavyzdys.

Nauja konflikto kibirkštis

Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.

Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.

R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.

Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą

Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.

Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.

Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų. 

XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.

Genocido apibrėžimas netinka

Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.

Lietuva, kaip visada, paskubėjo…

Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…

Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.

Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.

2020.02.18; 13:00