Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Jei peržvelgsime, ką apie Turkijos – Graikijos konfliktą dėl įtakų Viduržemio jūroje rašo lietuviškoji spauda, neabejotinai susidarysime nuomonę, jog kaltoji pusė – Turkija. O štai Graikija – skriaudžiamoji šalis.

Lietuviškosios žiniasklaidos tendencingumas

Vien lietuviškų straipsnių pavadinimai byloja, jog Turkija – neva blogio įsikūnijimas. Štai keletas tipiškų antraščių: Graikija pasmerkė Turkijos sprendimą į Viduržemio jūrą išsiųsti dujų telkinių žvalgybos laivą; Vokietija ragina Turkiją atsisakyti provokacijų Viduržemio jūroje; Graikija ES viršūnių susitikime reikalaus sankcijų Turkijai; ES smerkia Turkijos provokacijas Viduržemio jūroje; Graikija piktinasi Turkijos sprendimu vėl pasiųsti tyrimų laivą; Sienos saugoti išėję graikai: tai Turkijos karas prieš Graikiją; Augant įtampai su Turkija, Graikija skelbia didelio masto ginklų pirkimą…

Jei perskaitysime ne vien publikacijų pavadinimus, bet ir pačius tekstus, per pastarąjį pusmetį paskelbtus delfi.lt, 15 min.lt, BNS, ELTA, Respublika.lt, LRT, tv3.lt, suprasime, jog “kirvis atitinka kotą”. Publikacijose išsamiai išdėstyti tik Graikijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos argumentai. Tad kryptingai peršama nuomonė: Turkija – agresorė, Graikija – auka.

Tačiau budresnis skaitytojas, atidžiau besigilinantis į Turkiją kritikuojančias publikacijas, pastebės akis badančią tendenciją – kodėl nėra Stambulo ir Ankaros argumentų. O jei ir esama turkiškų argumentų, tai tik viena kita užuomina, vienas kitas sakinukas, lyginant su išsamiai, plačiai, nuodugniai papasakotais graikiškais argumentais. Skaitant lietuviškąją žiniasklaidą galima pamanyti, jog Turkija – velniškai kalta, neturinti kuo atsikirsti, todėl nuolankiai tyli, nesiginčija.

Kur – oponentų argumentai?

Bet ar tikrai taip? Kur bent vienas kitas straipsnis, išsamiai, geranoriškai analizuojantis Turkijos poziciją? Tuomet, kai susipažįsti su Turkijos argumentais, į akis krenta bjaurus tendencingumas ignoruojant Kipre gyvenančių turkų teises. Graikija ir ją palaikančios valstybės visiškai pamiršta, jog Kipre gyvenanti turkų bendruomenė, kuri nė kiek nei geresnė, nei blogesnė už Kipre gyvenančius graikus. Tad tvirtinti, esą Turkija neturinti teisės į jūras netoli Kipro, vadinasi, – meluoti. Į tuos vandenis turi teisę graikai, bet kodėl NATO ir Europos Sąjungai priklausanti Graikija pamiršta Kipro turkų interesus? Kipro turkai turį tokias pat teises į jūros gėrybes kaip ir Kipro graikai. Keista, kad Graikija ir Prancūzija, būdamos ES narės, todėl visuomet demonstruojančios pagarbą žmogaus teisėms, šiuo konkrečiu atveju elgiasi priešingai. Saloje gyvenančių graikų teisės išaukštinamos, turkų – pamirštamos.

Graikijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kitas akis badantis momentas – Turkija niekad pirmoji nepradėjusi vienašališkų gręžimo darbų. Tai Graikija ėmė pirmoji savivaliauti. Turkija kantriai laukė, kada Atėnai atsikvošėsią? Ankara ne vienerius metus ragino graikus pirmiausia sėstis prie derybų stalo, ir tik po to pradėt ieškoti gamtinių išteklių. Net ir dabar Atėnai visais įmanomais būdais atidėlioja, vilkina derybas. Ne Turkija, o Graikija vilkina derybas. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis Turkija? Kantrybė nėra beribė.

Tad ar ne pats metas išklausyti turkiškų argumentų? Kokie tie turkiški argumentai?

Turkiški argumentai

Pirmasis aspektas – susijęs su jūrinės sienos nustatymu Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Pagal tarptautinę teisę pakrantės valstybės turėtų pradėti derybas, siekdamos susitarimo dėl jūrinių sienų. Tai turėtų būti grindžiama teisingumo principu.

Atsižvelgdama į tai, Turkija visada buvo pasirengusi pradėti derybas su visomis Viduržemio jūros rytinės dalies pakrantės valstybėmis, ypač su Graikija. Tačiau tai netaikoma Kipro graikų administracijai (KGA), nes ji neatstovauja Kipro turkams (KT) ar visai salai.

Antrasis Turkijos rytinės Viduržemio jūros regiono politikos niuansas yra susijęs su Kipro turkų (KT) teisių į salos išteklių jūroje apsaugą.

Kipro turkai kaip salos bendrasavininkai turi lygias teises kartu su Kipro graikais dėl jūroje esančių išteklių. Tai taip pat nusistovėjęs principas, dėl kurio buvo susitarta per dešimtmečius trukusį JT derybinį procesą.

Dėl šiandieninės įtampos Viduržemio jūroje kalta Graikija ir Kipro graikų administracija. Tiek oficialieji Atėnai, tiek Kipro graikai pasirinko  vienašališkus veiksmus, visiškai ignoruojančius Turkijos ir Kipro turkų poziciją.

Kokius pažeidimus, žvelgiant Ankaros akimis, padarė graikai?

2003 metais Kipro graikai, nepaisant turkų prieštaravimų, sudarė sienų nustatymo susitarimą su Egiptu. Šiuo susitarimu pažeidžiama tiek Turkijos teisė į kontinentinį šelfą, tiek ir Kipro turkų teisė į jūroje aplink salą esančius angliavandenilių išteklius.

Kipro graikai, nepaisydami Kipro turkų interesų, 2007 m. pasirašė dar vieną susitarimą dėl sienų nustatymo – su Libanu.

2006 m. ir 2007 m. Kipro graikų administracija, ignoruodama turkų bendruomenę, gyvenančią Kipre, vienašališkai suskirstė gavybos jūroje plotus, licencijavo tarptautines naftos kompanijas ir vykdė seisminius tyrimus.

Turkijos dujų žvalgybos laivas „Oruc Reis“. EPA – ELTA nuotr.

2010 m. Kipro graikų administracija pasirašė naują susitarimą dėl ribų nustatymo su Izraeliu. Ir šiuo konkrečiu atveju buvo nepaisoma Kipre gyvenančios turkų mažumos teisių.

Kipro gaikai 2011 m. pradėjo savo pirmąją gręžimo veiklą.

2014 m. Graikija paskelbė tarptautinį licencijavimą teritorijose, besiribojančiose su Libija, tad akivaizdžiai pažeidė Libijos teises.

Graikija ir Kipro graikai mėgino sudaryti antiturkiškas sąjungas, kurios šiame regione izoliuotų Turkijos ir Kipro turkų interesus. Graikai sukūrė įvairius daugiašalius formatus su Egiptu, Libanu, Izraeliu, Prancūzija ir net Palestina. Prie jų prisijungė net ne Viduržemio jūros regiono valstybės, tokios kaip JAE.

2020 m. graikai buvo Rytų Viduržemio jūros dujų forumo pradininkai. Forumas – puiku, bet graikai neįtraukė į jį ilgiausios pakrantės valstybės regione – Turkijos ir Kipro turkų atstovų.

Turkija mananti, jog buvo padaryta istorinė klaida, kai 2004 m. Kipro graikų administracija tapo ES nare, nepaisant to, kad atmetė JT tarpininkavimo sandorį (Anano planą). Nuo to laiko Graikija ir Kipro graikai nuolat piktnaudžiavo ES parama, siekdami primesti savo maksimalistinius reikalavimus Turkijai bei kenkti strateginiams Turkijos ir ES ryšiams.

Dar viena Graikijos nuodėmė – Graikija bandė primesti savo perteklinius jūrinius reikalavimus, pasisakydama už vadinamąjį Sevilijos žemėlapį. Tai nutiko nepaisant Turkijos raginimų pradėti dialogą.

Be kita ko, 2011-aisiais Kipro turkai pasiūlė pajamų pasidalijimo susitarimą, kurį rėmė Jungtinės Tautos. Bet Kipro graikai jį atmetė. 2012 m. Kiprto turkai pateikė dar vieną bendradarbiavimo pasiūlymą Kipro graikams, bet šie jį vėl atmetė.

2019 m. KT pateikė dar vieną pasiūlymą – dėl teisingo pajamų pasidalijimo. Šį raginimą Kipro graikai atmetė.

Nuo 2016 m. Turkija intensyviai ragino tęsti paruošiamąsias derybas su Graikija. Turkija pareiškė pasirengusi iš naujo kalbėtis su naująja Graikijos vyriausybę – pradėti derybas dėl kompleksinių klausimų rinkinio, įskaitant jūrinius reikalus. Tai ir vėl neįvyko. Graikai nepanoro.  Beje, Turkijos Prezidentas Erdoganas pasiūlė Graikijos ministrui pirmininkui Mitsotakiui atgaivinti „paruošiamąsias derybas“. Tai nutiko praėjusiais metais Niujorke ir Londone. Po to dar kelis kartus turkai pakartojo šį raginimą. Oficialieji Atėnai nieko neatsakė.

Dar labai svarbu pabrėžti: Turkija nesiėmė jokių veiksmų jūroje nuo 2003 m. iki pat pirmosios Kipro graikų administracijos atliekamų gręžimo operacijų jūroje 2011-aisiais. Turkija ir Kipro turkai nuolat ragino Kipro graikų administraciją nutraukti vienašališką veiklą jūroje tol, kol nebus iš esmės susitarta.

Kipro graikų administracijai atlikus pirmąjį gręžimą, Turkija ir Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR) neturėjo kitos išeities, kaip tik reaguoti į šiuos vienašališkus veiksmus. Po šio pirmojo gręžimo, 2011 m. Turkija ir ŠKTR taip pat pasirašė jūrų sienos nustatymo susitarimą su KT. Tada ŠKTR nustatė licencijuojamus gavybos plotus jūroje, kaip ir GKA, ir suteikė tyrimų ir gręžimo licencijas Turkijos naftos korporacijai (TNK).

Vis dėlto Turkija kantriai laukė net iki 2019 m. ir tik tada atliko savo pirmuosius gręžinius regione. Tai yra praėjus aštuoneriems metams po pirmojo Kipro graikų atlikto gręžimo.

Naujausi įvykiai

Kokie naujausi įvykiai nutiko? Šių metų liepos 21 d. turkai nusprendė išsiųsti seismologinių tyrimų laivą į savo kontinentinio šelfo pietvakarinę dalį, kuri 2004 m. buvo įregistruota JT (licencijos buvo išduotos 2009 ir 2012 m.). Taigi tai nebuvo naujas licencijuotas plotas vakaruose. Tada Vokietija ir ES atstovai paprašė turkų suteikti paskutinę galimybę susitarti diplomatijos pagalba. Demonstruodama gerą valią Turkija sustabdė planuojamą veiklą. Turkijos ir Graikijos lyderių vyresnieji patarėjai, padedami Vokietijos diplomatų, surengė keletą susitikimų. Galiausiai sutarta iš naujo pradėti paruošiamąsias derybas, pokalbius dėl pasitikėjimo stiprinimo priemonių ir politines konsultacijas. Susitarta buvo net dėl bendro pareiškimo (tai nutiko šių metų rugpjūčio 7 d.).

Tačiau likus kelioms valandoms iki bendro pareiškimo paskelbimo, graikai paskelbė pasirašę jūrinį susitarimą su Egiptu. Vokietija ir ES Komisija taip pat nežinojo apie šį provokuojantį veiksmą.

Vienašališkas Graikijos susitarimas pažeidė tiek Turkijos, tiek Libijos teises į kontinentinį šelfą (jame sutarta jūrų siena iš dalies kertasi su jau anksčiau apibrėžtomis jūrų teritorijomis tarp Turkijos ir Libijos).

Turkijos ambasada Vilniaus senamiestyje. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Graikija pasirodė nesąžininga tiek Turkijos, tiek Vokietijos atžvilgiu, bei prarado pasitikėjimą, Ankara atnaujino sustabdytą žvalgymo veiklą savo kontinentiniame šelfe. Nejaugi po tokių graikiškų akibrokštų apsiverčia liežuvis kaltinti Turkiją?

O ką tada darė Graikija? Ji eskalavo įtampą: surengdama karines pratybas, persekiodama turkų civilinį žvalgymo laivą, pažeisdama demilitarizuotą Rytų Egėjo jūros salų ir Kastelorizo statusą, ruošdamasi išplėsti savo jūrinės teritorijos plotą, baugindama Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje.

Nepaisant šių provokacinių graikiškų veiksmų, Turkija laikosi štai tokios politikos: remia Vokietijos pastangas dėl derybų, o Graikija vis tiek vilkina pradėti prasmingas dvišales derybas su Turkija be išankstinių sąlygų.

Ką dar Lietuvos skaitytojams derėtų žinoti? ES vyriausiasis įgaliotinis Borelis pasiūlė palengvinti tiesioginį Turkijos ir Graikijos dialogą, todėl Turkijos užsienio reikalų ministras Čavušoglu sutiko susitikti su Graikijos užsienio reikalų ministru Dendias. Deja, Graikija vėl atsisakė. Rugsėjo 3 d. Turkija paskelbė apie savo valstybės paramą NATO generalinio sekretoriaus iniciatyvai dėl konflikto sustabdymo ir deeskalacijos. Savo pranešime spaudai turkai pakartojo pasirengę pradėti dialogą su Graikija be išankstinių sąlygų. Deja, Graikija į šį raginimą taip pat nedavė teigiamo atsakymo.

Turkija laikosi tokios nuomonės: jei Graikija reikalaus išankstinių sąlygų, Ankara pat atkakliai laikysis savo išankstinių sąlygų, kaip antai: denonsuoti Sevilijos žemėlapį, Kipre įdiegti teisingą pajamų pasidalijimo mechanizmą, liautis bauginus Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje, nustot reikalauti ES sankcijų Turkijai.

Turkijos teisinė pozicija

Turkijos pozicija grindžiama įvairiais tarptautinių teismų sprendimais ir principais.

Kai linija nubrėžta vienodu atstumu tarp žemyninės Turkijos ir žemyninės Graikijos, visos Graikijos salos, esančios į rytus nuo šios linijos, iškreipia teisingumą. Turkija teigia, kad šioms saloms neturėtų būti suteiktas KŠ / IEZ statusas. Šią poziciją patvirtina daugybė tarptautinių teismų sprendimų ir valstybinės praktikos.

Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Saloms, iškreipiančioms teisingumą, neturėtų būti suteikta jūrinės teritorijos jurisdikcija (KŠ/ IEZ).

Pagal perteklinę graikų / Kipro graikų poziciją, visos salos automatiškai turi KŠ / IEZ statusą, remiantis vien JT jūrų teisės konvencijos 121 straipsniu dėl salų valdymo. Tačiau teisės ir ribos yra skirtingos sąvokos.

Pertekliniai graikų/KG dueto teiginiai agresyviai pasireiškia Sevilijos žemėlapyje, suteikiančiam Antalijos įlanką kaip vienintelę reikšmingą jūrinės jurisdikcijos zoną Turkijai. Tai akivaizdžiai nepriimtina ilgiausią žemyninę pakrantę turinčiai Viduržemio jūros rytų šaliai.

Kastelorizo ​​sala yra šių graikiškų perteklinių pretenzijų pavyzdys. Graikija tvirtina, kad 10 km2 sala (Kastelorizo), esanti 2 km atstumu nuo žemyninės Turkijos dalies ir 580 km nuo žemyninės Graikijos, turėtų sudaryti 40. 000 km2 KŠ / IEZ zoną.

Mano supratimu, tik išklausius šiuos turkų argumentus galima svarstyti, kuri pusė – teisi. Tačiau šių turkiškų argumentų pasigedau lietuviškoje žiniasklaidoje…

2020.10.18; 08:44

Turkijos dujų žvalgybos laivas „Oruc Reis“. EPA – ELTA nuotr.

Graikija pirmadienį pasmerkė Turkijos sprendimą į ginčytinus vandenis Viduržemio jūroje vėl išsiųsti dujų telkinių žvalgybos laivą ir apkaltino Ankarą „sistemingai kenkiant taikai ir saugumui regione“.
 
„Raginame Turkiją tučtuojau atšaukti savo sprendimą“,  – sakė Graikijos užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad šalis turėtų „nedelsiant nutraukti neteisėtus veiksmus“.
 
Turkijos karinis jūrų laivynas sekmadienį sakė, kad laivas „Oruc Reis“ pirmadienį vandenyse į pietus nuo Graikijos Kastelorizo salos pradės seisminius dujų telkinių tyrimus ir juos atliks iki spalio 20 dienos.
 
Laivas jau nuleido inkarą ir tęsia žvalgybos darbus, pirmadienį tviteryje parašė Turkijos energetikos ministras Fatihas Donmezas.
 
NATO narės Graikija ir Turkija jau kelias savaites ginčijasi dėl dujų telkinių ir jūrinių sienų, abiem šalims reikalaujant teisės toje pačioje Viduržemio jūros vietoje vykdyti dujų telkinių žvalgybą ir gręžti gręžinius.
 
Turkija šiam laivui rugsėjo viduryje nurodė dėl remonto darbų parplaukti į uostą ir sutiko įsitraukti į diplomatines derybas. Abi pusės susitarė pradėti tiesiogines diskusijas ir sumažinti įtampą.
 
Graikija sakė, kad „Oruc Reis“ sugrįžimas parodė, jog Turkija yra nepatikima ir nenori derėtis. Su Turkija dėl dujų telkinių ginčijasi ir Kipras.
Šalių ginče tarpininkauja Vokietija, o šią savaitę Atėnuose, Ankaroje ir Nikosijoje apsilankys Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 16:04

NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.

Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
 
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
 
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
 
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 06:43

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Tęsiantis ginčui dėl gamtinių dujų išteklių Viduržemio jūroje, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas griežtai sukritikavo Europos Sąjungą (ES).
 
„Europos Sąjunga, tapusi Graikijos ir Kipro graikų akiplėšiškumo įkaite, smuko iki įtakos neturinčio, paviršutiniško ir netoliaregiško darinio“, – pareiškė jis ketvirtadienį.
 
R. T. Erdoganas pabrėžė, kad nėra nė vienos problemos regione, kuri būtų išspręsta ES iniciatyva. „Visiškai priešingai: kiekviena krizė, į kurią įsikišo Sąjunga, tik įgavo naują mastą ir padidėjo“, – sakė jis.
 
ES šalių lyderiai ketvirtadienį Briuselyje prasidėjusiame viršūnių susitikime aptaria ir konfliktą bei santykius su Turkija.
 
Turkija rytinėje Viduržemio jūros dalyje vykdo dujų žvalgybos darbus, kuriuos Graikija ir Kipras vadina nelegaliais. Todėl ES rugpjūčio pabaigoje paskelbė ultimatumą Turkijai bei pagrasino naujomis sankcijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.02; 03:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį pareiškė, kad Kalnų Karabacho krizei turi būti padarytas galas.
 
„Azerbaidžanas 30 metų laukė, kol bus sureguliuota ši problema, dabar jis tai daro savarankiškai. Jeigu Armėnija tučtuojau pasitrauktų iš okupuotų Azerbaidžano žemių, būtų atvertas kelias taikai ir stabilumui regione. Krizė, prasidėjusi Kalnų Karabacho okupacija, turi baigtis“, – sakė Turkijos prezidentas Stambule. Jo kalbą transliavo televizijos kanalas NTV.
 
R. T. Erdoganas taip pat kritikavo ESBO Minsko grupę, kuri, anot jo, nesugeba išspręsti Kalnų Karabacho problemos.
 
„JAV, Rusija ir Prancūzija iki šios dienos, maždaug 30 metų, neįstengė išspręsti šios problemos. O dabar jos žarsto patarimus“, – teigė Turkijos vadovas.
 
Rugsėjo 27 d. oficialusis Baku pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos intensyviai apšaudo Azerbaidžano armijos pozicijas. Savo ruožtu Jeravanas paskelbė, jog Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą Kalnų Karabacho kryptimi ir apšaudo nepripažintos respublikos gyvenvietes, taip pat ir jos administracinį centrą Stepanakertą. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių.
 
Karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos valdžia paskelbė karinę padėtį ir atsargos kariškių mobilizaciją. Azerbaidžanas taip pat nusprendė įvesti karinę padėtį visoje šalies teritorijoje.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą tuomet sudarė armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 16:00

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.

Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.

O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.

Visus svečius privalu garbingai sutikti.

Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?

Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?

Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.

Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.

Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.

Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.

Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“

Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.

Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.

O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?

Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?

Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.

ASALA smogikai

Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.

O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.

Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.

Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?

Bet kol kas – viskas atvirkščiai.

Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…

Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą

Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.

O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.

O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.

Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.

O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?

Tik šitaip ir niekaip kitaip.

Post scriptum

Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).

2020.09.24; 08:00

R. T. Erdoganas reikalauja JT reformos. EPA-ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas per JT Generalinės Asamblėjos visuotinius debatus pareikalavo reformuoti Jungtines Tautas. „Mes matėme, kokie neefektyvūs šioje krizėje yra esami globalūs mechanizmai“, – sakė jis savo vaizdo žinutėje, turėdamas omenyje koronaviruso pandemiją. Esą prireikė savaičių ir mėnesių, kol Saugumo Taryba įtraukė pandemiją į savo darbotvarkę.
 
Turėdamas omenyje konfliktą dėl ginčytinos gamtinių dujų žvalgybos bei ginčų dėl sienų rytinėje Viduržemio jūros dalyje, R. T. Erdoganas pabrėžė, kad jo šalis pasiruošusi dialogui ir nori konferencijos šia tema su regiono atstovais. Forume esą turėtų būti atstovaujami ir Kipro turkai.
 
Praėjusiais mėnesiais rytinėje Viduržemio jūros dalyje paaštrėjo ginčas tarp Graikijos ir Turkijos bei tarp Turkijos ir Kipro. Graikija kaltina Turkiją prie graikų salų atliekant nelegalią dujų žvalgybą. Ankara kaltinimus atmeta ir teigia, kad vandenys priklauso Turkijos šelfui.
 
R. T. Erdoganas savo kalboje taip pat akcentavo, kad Turkija priėmė 4 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Turkija pasiaukojo ir „išgelbėjo visos žmonijos garbę“, sakė jis. „Deja, kai kurios šalys, įskaitant ir kai kurias Europos valstybes, pažeidžia pabėgėlių ir migrantų teises“, – kalbėjo Turkijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.23; 03:00

Europos Sąjunga dėl Kipro veto ir toliau negali paskelbti sankcijų Baltarusijai. Tai po ES užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje pareiškė Bendrijos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis. „Reikalingo vienbalsio pritarimo nebuvo“, – sakė jis. Sprendimą blokavo Kipras.
 
Kipras teigia pritarsiantis sankcijoms Baltarusijai tik tuomet, jei ES paskelbs sankcijas ir Turkijai – dėl jos vykdomos gamtinių dujų žvalgybos rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
 
Dabar sankcijų klausimą savo viršūnių susitikime savaitės pabaigoje svarstys ES šalių vadovai. Jie ketvirtadienį ir penktadienį diskutuos apie būsimus santykius su Turkija.
 
Jau rugpjūtį ES užsienio reikalų ministrai priėmė principinį susitarimą dėl sankcijų Baltarusijai. Į sankcionuojamų asmenų sąrašą įtraukta 40 asmenų – jiems bus draudžiama atvykti į ES šalis, įšaldomos čia esančios jų sąskaitos. Tačiau Kipras blokuoja sprendimą, kuris įsigalios tik tuomet, kai jam bus pritarta vienbalsiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.21; 20:13

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną žymint 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasak šalies vadovo, Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos siekia senuosius XV–XVI amžius. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento, stiprino mūsų viltį tapti laisviems ir atkurti nepriklausomybę, kurios trisdešimtmetį atšventėme pavasarį. Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių proga mūsų šalį sveikina ir Turkijos vadovas. „Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške rašo Turkijos Prezidentas, visai Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Abiejų šalių vadovai pabrėžia, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios mūsų saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

„Linkiu, kad mūsų turimas bendradarbiavimo potencialas atvertų dar daugiau galimybių plėtoti tarpusavio ryšius ir veiklas visose abiem pusėms svarbiose srityse ir būtų grindžiamas universalių vertybių ir solidarumo dvasia, auginančia dar tvirtesnį ryšį tarp mūsų valstybių ir visuomenių“, – laiške teigia Lietuvos Prezidentas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Prezidento Komunikacijos grupė

2020.09.17; 13:57

Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir Bahreinas sudarys „taikos sutartį“. EPA – ELTA nuotr.

Turkija griežtai pasmerkė Bahreino ir Izraelio susitarimą normalizuoti santykius. Ankaros teigimu, tai yra smūgis palestiniečiams, praneša AFP.
 
Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir Bahreinas sudarys „taikos sutartį“, ir tai bus antrasis toks susitarimas pastarosiomis savaitėmis tarp Izraelio ir arabų valstybių.
 
Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė susirūpinimą dėl Bahreino žingsnių ir griežtai pasmerkė susitarimą su Izraeliu.
 
„Šis žingsnis yra naujausias smūgis pastangoms apginti palestiniečių siekius ir padrąsins Izraelį toliau tęsti neteisėtus veiksmus ir bandymus Palestinos teritorijų okupaciją paversti amžina“, – pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministerija.
 
Pasak Ankaros, Bahreino ir Izraelio susitarimas prieštarauja Islamo bendradarbiavimo organizacijos (OIC) tikslams ir „Arabų taikos iniciatyvai“, kuri reikalauja, kad Izraelis visiškai pasitrauktų iš palestiniečių teritorijų, užimtų po 1967 m.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas itin remia palestiniečius ir dažnai kritikuoja Izraelio politiką Vakarų krante.
 
Rugpjūtį jis pagrasino nutraukti diplomatinius santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE) po to, kai ši valstybė taip pat sutarė normalizuoti santykius su Izraeliu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.13; 09:30

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino Europos Sąjungą (ES) Ankaros dujų ginče su Graikija elgtis „nešališkai“.
 
R. T. Erdoganas sekmadienį telefonu kalbėjosi su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu Micheliu ir ragino Briuselį ir ES šalis nares būti „sąžiningas, nešališkas ir objektyvias“ bei „atsakingai elgtis regioniniais klausimais“ – pirmiausiai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, pranešė Turkijos prezidentūra.
 
Ch. Michelis, ES atstovo teigimu, savo ruožtu paragino R. T. Erdoganą siekti konflikto deeskalacijos ir atsisakyti veiksmų, kurie toliau didintų įtampą su Graikija.
 
Rytinėje Viduržemio jūros dalyje aptikus gausių dujų išteklių, kilo didelis ginčas dėl jų gavybos. Be Graikijos ir Turkijos pretenzijas į šią jūrinę teritoriją reiškia ir Kipras. Ankara ir Atėnai į regioną nusiuntė karo laivus. Todėl santykiai tarp abiejų NATO šalių yra labai įtempti.
 
Sekmadienį Turkijos pajėgos, be to, pradėjo karines pratybas Kipro šiaurėje. Ch. Michelis penktadienį įsikišo į konfliktą. Jis pasiūlė „daugiašalę konferenciją“ dalyvaujant Ankarai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.07; 00:01

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Graikija ir Turkija dalyvaus derybose NATO, kuriomis bus siekiama užkirsti kelią atsitiktiniams susirėmimas Viduržemio jūroje, abiem pusėms nesutariant dėl jūrinių sienų ir teisės atlikti dujų telkinių žvalgybą.
 
Įtampa regione yra kilusi dėl Turkijos vykdomos dujų telkinių žvalgybos. Graikija ir Kipras teigia, kad Turkija savo veiksmais pažeidžia jų suverenumą. Siekdamos parodyti savo galią abi pusės regione dislokavo karinių laivų, taip sukeldamos tarptautinės bendruomenės nerimą dėl galimų incidentų.
 
Vis dėl to Graikija ir Turkija sutiko dalyvauti derybose, teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
 
„Po to, kai klausimą aptarėme su Graikijos ir Turkijos lyderiais, abi pusės sutiko įsitraukti į technines derybas NATO, kad būtų įtvirtinti karinio konflikto deeskalavimo mechanizmai ir sumažinta incidentų bei susidūrimų Rytinėje Viduržemio jūros dalyje rizika“, – sakė J. Stoltenbergas.
 
„Graikija ir Turkija abi yra vertinamos sąjungininkės, o NATO yra svarbi platforma diskusijoms dėl visų klausimų, kurie liečia mūsų bendrą saugumo situaciją“, – teigė jis.
 
Kadangi derybos bus techninio karinio pobūdžio, abejotina, kad pavyks rasti visišką sudėtingos ilgalaikių Graikijos ir Turkijos varžybų problemos sprendimą. Tačiau analitikai tikisi, kad derybos bent jau paklos pamatą tolimesniam pokalbiui.
 
Derybos organizuojamos JAV valstybės sekretoriui Mike’ui Pompeo paraginus abi puses mažinti įtampą ir diplomatiniais kanalais sušvelninti susidariusią krizę.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šią savaitę pareiškė pratęsiantis Turkijos dujų telkinių žvalgybos misiją ir pabrėžė, kad Ankaros neįbaugins Graikijai ES šalių, pavyzdžiui Prancūzijos, teikiama karinė parama.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.04; 08:13

Vokietija paragino Graikiją ir Turkiją numalšinti nesutarimus dėl gamtinių dujų telkinių žvalgybos Viduržemio jūros rytuose, antraip esą kilusi įtampa gali „lemti katastrofą“.
 
Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maaso pranešime paskelbtas po susitikimo su Graikijos premjeru Kyriaku Mitsotakiu ir kitais graikų pareigūnais Atėnuose. Vėliau H. Maasas keliaus į Turkiją.
 
Aptikus didelius gamtinių dujų telkinius Viduržemio jūroje, prie Kipro ir Kretos salos, kilo nesutarimai tarp Graikijos ir Turkijos dėl šių energetinių išteklių.
 
„Eskalacijos spiralė kelia didelį nerimą. Mažiausia kibirkštis gali lemti katastrofą“, – sakė H. Maasas, kurio atstovaujama šalis šį pusmetį pirmininkauja ES.
 
„Mums nedelsiant absoliučiai būtini deeskalacijos ženklai ir siekis palaikyti dialogą“, – teigė H. Maasas.
 
Vokietija siekia išspręsti ginčą diplomatiniu keliu tuo metu, kai Graikija ir Turkija žvangina ginklais Viduržemio jūroje ir siunčia savo karo laivus neva prižiūrėti ginčijamų teritorijų netoli Kretos salos.
 
H. Maasas paragino nutraukti „bet kokius destruktyvius ir provokatyvius veiksmus Viduržemio jūros rytuose“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.25; 18:00

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad aptiktas didžiausias gamtinių dujų telkinys šalies istorijoje, praneša agentūra „Reuters“.
 
Juodojoje jūroje rasta 320 mlrd. kubinių metrų dujų, penktadienį sakė R. T. Erdoganas. Be to, esą yra pagrindo manyti, kad regione yra daugiau dujų išteklių. Anot prezidento, planuojama dujų gavybą pradėti 2023 metais.
 
Agentūra „Reuters“ iš šaltinių sužinojo, kad minėto dujų kiekio pakaktų patenkinti Turkijos poreikį 20 metų.
 
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad tęs prieštaringai vertinamą išteklių žvalgybą Viduržemio jūroje. Dėl to šiuo metu vyksta konfliktas su Graikija ir ES.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 18:01

Beirutas po sprogimo. EPA – ELTA nuotr.

Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija  – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.

Beirutą ištikusi nelaimė

Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.

Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).

Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.

Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.

Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.

Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.

Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.

Kokie Turkijos interesai Libane

Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?

Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.

Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“?

Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.

Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?

Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.

Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.

Тurkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.

Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.

Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?

Apie autorių.

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.

Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.16; 16:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį teigė, kad Ankara gali nutraukti diplomatinius santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), kai šie pasirašė susitarimą su Izraeliu.
 
„Užsienio reikalų ministrui daviau įsakymą. Sakiau, kad galėtume įšaldyti diplomatinius santykius su Abu Dabio administracija arba atšaukti mūsų ambasadorių“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas.
 
Pasirašęs susitarimą Izraelis pažadėjo stabdyti suplanuotą palestiniečių teritorijų aneksiją mainais už santykių su JAE normalizavimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.15; 08:05

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkija atnaujina energetinių išteklių žvalgybą Viduržemio jūros rytuose, ir apkaltino Graikiją nesilaikant duotų pažadų.
 
„Atnaujinome gręžimo darbus. Į teritoriją nusiuntėme laivą „Barbaros Hayrettin“, – po penktadienio pamaldų Stambulo Šv. Sofijos mečetėje sakė R. T. Erdoganas.
 
Liepą Turkija sutiko „kuriam laikui“ sustabdyti naftos ir dujų žvalgybos darbus netoli Graikijai priklausančios salos pakrantės. Žvalgybos darbai turėjo būti sustabdyti, kol tęsiasi Turkijos derybos su Graikija ir Vokietija.
 
„Jie netesėjo savo pažadų“, – teigė R. T. Erdoganas.
 
Angliavandenilių paieška Viduržemio jūros rytuose tapo rakštimi Turkijos ir ES santykiuose.
 
Liepą Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Turkijai įvesti sankcijas ir apkaltino Ankarą pažeidžiant Graikijos ir Kipro teises. Šiuo metu Turkija, Graikija ir Kipras skuba eksploatuoti neseniai atrastus gamtinių dujų telkinius Viduržemio jūroje.
 
Ankara savo ruožtu tvirtina esanti pasirengusi derėtis su Atėnais be jokių išankstinių sąlygų.
 
Ketvirtadienį Graikija ir Egiptas pasirašė susitarimą dėl išskirtinių ekonominių zonų Viduržemio jūros rytuose, tačiau R. T. Erdoganas jo nepripažįsta.
 
„Šis susitarimas neturi galios“, – sakė Turkijos lyderis.
 
Pati Turkija pernai pasirašė panašų susitarimą su Jungtinių Tautų (JT) pripažįstama Libijos Vyriausybe dėl jūrų sienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 17:00

Robertas Muras – naujasis MI6 vadovas

Saulius Kizelavičius

Didžiojoje Britanijoje – svarbus įvykis. Keičiasi britų žvalgybos vadovai.

Nuo šiol britų žvalgybai MI-6 nurodinės Ričardas Muras, buvęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos politinių klausimų skyriaus direktorius. 

Ką praverstų žinoti apie naująjį britų Secret Intelligence Service (SIS) direktorių? Jam – 57 metai. Visų britų „džeimsų bondų“ veiklą koordinuoti pradėjęs ponas R.Muras laisvai kalba turkiškai, jo žmona, beje, taip pat šneka turkiškai be akcento.

R.Muras turi filosofjos ir politinės ekonomijos bakalauro laipsnį. Jis studijavo Oksforde, vėliau mokslus krimto Harvardo universitete, 2007-aisiais – studijavo aukštojoje verso mokykloje Stenforde.

R.Murą pažinoję kolegos tvirtina, kad šis sugeba valdyti savo jausmus, išlieka šaltakraujiškas net pakliuvęs į nemalonias situacijas. Moka kęsti alkį, šaltį bei visus kitus nepriteklius. Meistriškai slepia savo simpatijas ir antipatijas. Britų aukštuomenė tokius bruožus labai vertina – jei žmogus sugeba išlikti ramus net didžiausios nelaimės akivaizdoje.

Šaltakraujiško džeimso bondo bruožai Londonui labai pravers, nes laikai – tikrai neramūs. Įtemti Londono santykiai su JAV ir Europa, kinų ekspansijos keliamos problemos, Rusijos intrigos, rusiškos diversijos, po pasaulį pasklidęs terorizmas, koronavirusas, Artimųjų Rytų galvosūkiai, – štai kokias temas gvildenti teks naująjam Didžiosios Britanijos žvalgybos bosui.

Britų žvalgybos būstinė

Be kita ko, R.Muras britų žvalgyboje dirba nuo 1987 metų ir niekad iš jos nebuvo pasitraukęs. Tiesiog žvalgybininko veiklą kartais derino su diplomato, ambasadoriaus pareigomis. Nūnai sunku perprasti, kas jam labiau prie širdies – žvalgyba ar diplomatija. Greičiausiai – ir viena, ir kita. Juk R.Muras diplomatu yra dirbęs Vietname, Pakistane, Malaizijoje, Turkijoje, kur, be jokios abejonės, atlikdavo tiek žvalgybines, tiek diplomatines funkcijas.

Ypatingai draugiški satykiai jį sieja su Turkija. Bent jau šitaip buvo iki šiol. Jis ne tik geba laisvai turkiškai kalbėti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Jis palaiko draugiškus, abipusiai pagarbius santykius su šiandieniniu Turkijos prezidentu Redžepu Erdoganu. Jis talkino šiam Turkijos prezidentui keliaujant po Europą, rūpinosi, kad Europos spaudoje pasirodytų Turkiją objektyviai vertinančių publikacijų.

Beje, britai nuo seno bičiuliavosi su Turkija – dar nuo Osmanų imperijos laikų. Pavyzdžiui, abi šalys talkino viena kitai iš regiono išstumiant Vokietiją.

R.Muras niekad neslėpė įsitikinimų, jog Turkija yra itin svarbus žaidėjas regione, pajėgus priešintis Rusijos ir Kinijos įtakoms.

R.Muras taip pat yra svečiavęsis Azerbaidžane, puikiai susipažinęs su Šiaurės Kaukazo skauduliais.

Taigi šis vyras nuo šiol formuos ne tik JK politines, bet ir britų žvalgybines operacijas.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.08.02; 10:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Pamaldos prie Šv. Sofijos soboro. EPA-ELTA nuotr.

Aukštas pareigas užimantis ES pareigūnas penktadienį pasmerkė Turkijos sprendimą paversti Šv. Sofijos soborą Stambule mečete ir įspėjo, kad Ankara kenkia savo santykiams su Europa.
 
„Kaip graikas, esu gana pasipiktinęs. Jaučiuosi gana piktas dėl to“, – teigė Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas.
 
Vicepirmininko komentarai pasirodė po to, kai penktadienį mečete paverstame Šv. Sofijos sobore buvo surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus, anksčiau šį mėnesį panaikinus soboro muziejaus statusą.
 
„Manau, kad Turkija tam tikru metu turėtų nuspręsti, kokia turėtų būti jų geopolitinė pozicija ir į ką jie nori lygiuotis ateityje“, – teigė M. Schinas.
 
„Ar Turkija norės dirbti kartu su ES ir remtis Europos vertybėmis? Ir, jei taip, tai, kas šiandien vyksta su Sofijos soboru, tikrai yra blogas pradinis taškas“, – pridūrė vicepirmininkas.
 
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete. Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
 
Soboras 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.25; 05:00