Praėjusią savaitę viešėjau Turkijos ambasadoje Vilniuje. Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius ponas GÖKHAN TURAN davė išsamų interviu apie įvykius, nutikusius 2016-ųjų liepos 15-ąją jo tėvynėje.
Tema – subtili. Oficiali Ankaros pozicija – karinį pervesmą organizavo FETO organizacijos lyderis Fethullah Gülenas. Oficiali Vakarų laikysena – kitokia. Esama Europos Sąjungos valstybių, kurios FETO vadovą traktuoja kaip demokratijos šauklį. Oficialusis Vašingtonas ponui F. Gülenui suteikęs politinį prieglobstį.
Turime ginčą: NATO narė JAV nelaiko F. Güleno blogio įsikūnijimu, NATO narė Turkija mano, kad šis vyras nusipelnė kalėjimo iki gyvos galvos.
Kaip elgtis NATO narei Lietuvai, kuriai reikalinga tiek JAV, tiek Turkijos karinė parama? Atsakymas tik iš pirmo žvilgsnio sudėtingas. Jei vadovaujamės blaiviu protu, Lietuva privalo atidžiai išklausyti tiek Vakarų, tiek Turkijos argumentus. Jei ieškome tiesos, Lietuvai derėtų suteikti tribūną ne tik amerikiečių, bet ir turkų pareiškimams. Žinoma, niekas nereikalauja tikėti kiekvienu turkų žodžiu. Bet įsiklausyti į jų argumentus – pravartu. Nes ši tema – kur kas sudėtingesnė nei, sakykim, Rusijos šiokiadieniai. Rusiją mes pažįstame kaip nuluptą. Mums nereikia papildomų analizių, tyrimų, eskpertizių. Mūsų neapgausi, girdi, tai gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai užpuolė vargšę Rusiją.
Dėl Turkijos – kita situacija. Turkijos mes nepažįstame taip giliai, kad galėtume ją kritikuoti neatlikę išsamių studijų. Todėl ir sakau: bent sykį atidžiai išklausykime, ką sako turkai. Kitaip sulauksime subtilaus Turkijos politikų atkirčio: jums nerūpi turkiški reikalai, mums nusispjauti į lietuviškus reikalus.
Turkijos kariai
Sykį jau taip nutiko: oficialioji Turkijos valdžia neskubėjo palaiminti Baltijos šalių gynybos planų. Kodėl vilkino, priešgyniavo? Viena iš priežasčių – Lietuva visur ir visada pataikauja Armėnijai, leisdama jai visose lietuviškose įstaigose ir aikštėse pasakoti savas istorijas kiek geidžia širdis, o turkiškų pasakojimų mes nesiteikdavome net išgirsti. Pavyzdžiui, 2019-ųjų pabaigoje Lietuvos Mokslų Akademija įsileido armėnų istorikus pasakoti apie 1915-uosius (armėnai tuos įvykius traktuoja esant „armėnų tautos genocidu“), o Turkijos istorikus – pravijo šalin. Tąsyk turkai, konferenciją surengę privačiame viešbutyje, neoficialių pokalbių metu ironiškai juokavo: Lietuvai turkų kariškių pagalbos nereikia – lietuvius nuo Rusijos išpuolių dabar narsiai gins armėnų kariai.
Beje, dėl panašių problemų Turkija neskubėjo palaiminti ir Švedijos bei Suomijos stojimo į NATO protokolų. Žvelgiant formaliai, turkai – teisūs. Mat suomiai ir švedai visiškai ignoravo oficialios Ankaros poziciją dėl kurdų.
Taigi dvigubų standartų taikymas – pavojingas užsiėmimas. Toks kelias vingiuoja akligatvin. Vienpusė draugystė greitai išsikvėpia. Trūksta pavyzdžių? Vašingtonas baudžia Turkiją dėl jos karinio bendradarbiavimo su Rusija. Tegul baudžia. Su šiandienine Rusija bendradarbiauti – negalima. Bet kodėl tuomet Vašingtonas bičiuliaujasi su Indija, nors oficialusis Delis dar intensyviau flirtuoja su Kremliumi kariniuose reikaluose? O juk tarp Turkijos ir Indijos – milžiniškas skirtumas. Turkija – Amerikos sąjungininkė NATO aljanse, Indija – nepriklausė ir nė nesiruošia stoti į NATO gretas. Todėl Baltieji rūmai turėtų būti, regis, atlaidesni Turkijai nei Indijai. Bet viskas – atvirkščiai…
Po šių metų liepos 15-osios viešnagės Turkijos ambasadoje Vilniuje vėl brėžiu ne itin linksmą išvadą. Lietuva nepasimokė iš savo klaidų. Panašiai kaip ir 2020-aisiais bei 2021-aisiais, taip ir dabar, 2022-aisiais, lietuviškoji žiniasklaida ignoravo Turkijos ambasadoriaus pareiškimus dėl 2016-ųjų įvykių.
TURKIJOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS GÖKHAN TURAN. Slaptai.lt foto
Žvelgiant iš Turkijos pusės – menka bėda. Be lietuviškosios tribūnos ji tikrai nežlugs. Jai lietuviškieji leidiniai, atvirai kalbant, – buvę nebuvę. Lietuviški tiražai – labai menki, tarptautinė įtaka – mažytė.
O štai ar mums neprireiks Turkijos skydo, – tema vis dar gyva. Juk Kremliaus diktatorius tebesiautėja.
Deja, po 2022-ųjų liepos 15-osios Turkija ir vėl turi moralinę teisę mus ignoruoti: lietuviai nutyli turkiškas aktualijas, todėl mes neišgirsime lietuviškų temų.
Naudodamasis šia proga prisiminiau vieną atvejį, kuomet Lietuva ypač bjauriai kvailiojo. Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Žvelgiant šių dienų akimis – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgokai užtrukusių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto
Ir vis tik toji diskusija Lietuvos parlamente buvo tikras nesusipratimas. Nė vienas plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti … teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Niekas iš „taikos šauklių“ viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį (armėnija į savo archyvus svetimų neįsileidžia)? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį.
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių lietuvių politikų neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, todėl armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: Armėnija neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių.
Deja, lietuviai anuomet neieškojo tiesos, tuo pačiu įžeisdami ne tik Azerbaidžaną, bet ir Azerbaidžano sąjungininkę Turkiją.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Štai kaip viskas painu ir sudėtinga.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Su TURKIJOS RESPUBLIKOS ambasadoriumi GÖKHAN TURAN 6-ųjų LIEPOS 15-osios bandymo surengti perversmą metinių proga kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, Turkija buvo viena iš pirmųjų šalių, atidariusių reziduojančią ambasadą Vilniuje. Tiesą sakant, kai Turkija 1992-aisiais atidarė ambasadą Vilniuje, tai buvo pirmoji ir vienintelė Turkijos ambasada nepriklausomybę atkūrusiose Baltijos šalyse. Turkijos ambasados Estijoje ir Latvijoje buvo įkurtos žymiai vėliau.
Moderniais laikais mūsų pirmasis diplomatinis susitarimas buvo Draugingumo sutartis, sudaryta 1930 m. rugsėjo 17 d., po kurios sekė Turkijos niekada nepripažintos sovietų okupacijos periodas. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimas buvo natūralus žingsnis. Techniškai diplomatiniai santykiai tarp šių šalių buvo užmegzti 1991 m. rugsėjo 3 d. Iš tiesų mes turime unikalią ryšių su Turkijos tauta istorija. Reikia prisiminti, kad Turkijos ir Lietuvos santykiai siekia dar Osmanų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai šios valstybės dalijosi siena, turėjo prekybos susitarimus ir siekė strateginio tikslo išlaikyti galios balansą Rytų Europos ir Juodosios jūros regione.
Kaip draugai, o šiandien ir kaip sąjungininkai, mes turime suprasti vieni kitus. Tad būtų tinkama pripažinti, kad ši diena prieš šešerius metus tapo svarbia data Turkijos tautos istorijoje, kai buvo surengtas bandymas įvykdyti perversmą prieš jos demokratiją ir išrinktą to meto vyriausybę.
-Lietuvos skaitytojų aiškumui, gal galite paaiškinti, kas tiksliai įvyko Turkijoje prieš šešerius metus, 2016 m. liepos 15 d.?
-Klastingas bandymas įvykdyti perversmą, kuris taikėsi į Turkijos demokratiją, įvyko 2016 m. liepos 15 d. Perversmo bandymas, surengtas grupės karininkų, kurie buvo Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) nariai ar su ja susiję, kėsinosi nužudyti Prezidentą Erdoğaną ir pakeisti konstitucinę tvarką bei parlamentinę demokratiją į karinę chuntą.
Po Liepos 15-osios nakties, FETO nariai surengė puolimą prieš Turkijos demokratiją, kitą rytą atsibudusi Turkija išvydo tragišką vaizdą. Tai, kas įvyko, buvo siaubo naktis aršiai tratant sraigtasparnių, tankų ir F-16 naikintuvų ginkluotei. Šie įvykiai nusinešė 251 gyvybę. Daugiau nei 2500 žmonių buvo suluošinti ar sužeisti. Perversmo vykdytojai, tarp kitų įvairių vietų, bombardavo Turkijos Parlamentą, užpuolė Prezidentūros kompleksą, policijos būstinę ir Nacionalinę žvalgybos organizaciją (NŽO), taikėsi į kai kurias žiniasklaidos priemones ir Turkijos palydovinių ryšių centrą (Turksat).
Tačiau dešimtys tūkstančių beginklių civilių išėjo į Turkijos miestų gatves apginti Turkijos demokratijos bei jos teisėtai išrinktos vyriausybės ir aiškiai pasipriešino perversmo sąmokslininkams. Dėka epiško tautos pasipriešinimo, taip retai matomo pasaulio istorijoje, bandymas įvykdyti perversmą buvo ryžtingai atremtas.
Tai buvo labiausiai organizuotas teroristinis išpuolis ir kruviniausias bandymas įvykdyti perversmą, su kuriuo Turkija yra susidūrusi. Tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Turkijoje po Liepos 15-osios perversmo bandymo, pavadino jį ‘Turkijos Rugsėjo 11-ąja”.
Tam, kad suprastume tai, reikia įsivaizduoti Lietuvos naikintuvus bombarduojant Seimą, JAV karinius lėktuvus metant bombas ant Kapitolijaus kalvos ar Vokietijos Oro pajėgas taikantis į Bundestagą, kol sraigtasparniai šaudo į minias žmonių, susirinkusių priešais Prezidentūrą. Štai kas iš tiesų įvyko Turkijoje tą kraupią naktį.
–Kiek asmenų dalyvavo šiame bandyme įvykdyti perversmą?
-Daugiau nei 10 tūkstančių kariškių ir civilių FETO organizacijos narių, 35 kariniai lėktuvai, 74 tankai, 246 šarvuoti automobiliai, 3 kariniai laivai, 3992 ginklai ir 37 kariniai sraigtasparniai dalyvavo ir suvaidino vaidmenį perversmo bandyme.
Mūsų Parlamentas, Prezidentūra ir policijos būstinė buvo apšaudomi, tuo metu turkai susirinko gatvėse ir stojo prieš tankus. Turkijos prokurorai nedelsiant pradėjo dirbti ir greitai iškilo nepaneigiami įrodymai, vedantys link Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) – pavojingos slaptos grupės Turkijoje ir kitose šalyse, kurią pastaruosius 40 metų augino Fethullah Gülenas. Šiandien Gülenas gyvena Saylorsburge, Pensilvanijoje.
-Kas stovėjo už Liepos 15-osios bandymo įvykdyti perversmą?
-Teismų metu gauti nepaneigiami įrodymai atskleidė, kad už šio išdavikiško bandymo įvykdyti perversmą stovėjo FETO organizacija. Šie svarbūs įrodymai apima audio ir video įrašus iš pervesmo bandymo nakties, susirašinėjimą tarp sąmokslininkų, kitą informaciją bei dokumentus, sulaikytų perversmo sąmokslininkų prisipažinimus ir liudijimus.
-Kas yra FETO ir kokia yra šios organizacijos esmė, kurią pašaliniam žmogui gali būti sunku suprasti?
– Spręsti apie FETO veiksmus vien iš to, kas įvyko Liepos 15-ąją, būtų nepakankama. Liepos 15-osios naktį įvykdyti nusikaltimai tebuvo ledkalnio viršūnė.
Karinis perversmas Turkijoje žlugo
FETO yra ginkluota kulto organizacija, sudaryta fanatiškų žmonių, vykdančių vedlio Fethullah Güleno nurodymus. Jis yra šios slaptos, nusikalstamos ir teroristinės organizacijos vadinamasis ‘mesijas’ lyderis. FETO globalus išsikerojimas, ambicijos ir metodai neturi precedento. Lyderis Gülenas yra Vidaus reikalų ministerijos labiausiai ieškomų asmenų sąrašo raudonojoje kategorijoje.
Viskas prasidėjo po labdaringo švietimo priedanga 1970-aisiais. Fethullah Gülenas ir jo sekėjai prisistatydavo kaip „nekaltas“ švietimo judėjimas, kuomet jie pradėjo mokyklų steigimo Turkijoje ir vėliau kitur pasaulyje kampaniją. Savo galios viršūnėje jie valdė tūkstančius mokyklų Turkijoje ir daugiau kaip aštuonis šimtus švietimo įstaigų pasaulyje. Jų paplitimas buvo beprecedentis.
Dabar mes suprantame, kad tai buvo pirmasis infiltracijos kampanijos žingsnis, kuriame vaikai ir jų tėvai buvo įtraukti naudojant nekaltai atrodantį geresnio išsilavinimo bei gero darbo pažadą. Šie vaikai buvo išleisti į mokyklą su akademine ir finansine parama ir buvo stipriai indoktrinuoti. Jie tapo Fethullah Güleno, kuris save vadina ‘Išrinktuoju’, klausimų nekeliančiais pėstininkais. Tikslas buvo sugriauti Turkijos valstybės demokratijos pagrindus ir įkurti naują anti-demokratinę valstybę su absoliučia Güleno valdžia. Jo mokiniai buvo įtikinti, kad siekdami savo pagrindinio tikslo – perimti valstybės kontrolę, jie turėtų slėptis ir būti labai atsargūs, taip pat, kad jiems leidžiama laužyti visas etines bei religines taisykles ir principus. Savo struktūroje skirdama didelį dėmesį konfidencialumui ir vadindama tai ‘atsargos priemone’, ši organizacija, siekdama slaptumo, suteikia savo nariams ‘kodinius vardus’, atskirus nuo jų tikrųjų vardų. Dėl to tai yra unikali ir savotiška ginkluota teroristinė organizacija, kurios net žemiausio rango nariai pažįsta vienas kitą kodiniais vardais ir kuri yra sudaryta ląstelių struktūros principu.
Buvo vykdomi masiniai sukčiavimai atrankose, siekiant infiltruotis į svarbias valstybines pozicijas, pavyzdžiui, policijos departamentuose ir karo mokyklose.
Augant galiai, ši organizacija ėmėsi globalios mesijiškos misijos, vaizduodama Fethullah Güleną kaip ‘Visatos Imamą’.
Už viso to stovintis nusikalstamas sindikatas sukūrė ir valdė integruotą sistemą, kuri pasirūpindavo verbavimu per mokyklas, finansavimas buvo užtikrinamas per holdingo įmones ir dažnai gero siekiančių verslo atstovų aukas. Grupė pasinaudojo netinkama patikrinimų ir reguliavimo sistema siekdama savo tikslų. Ši organizacija taip pat steigė žiniasklaidos priemonės, siekama paveikti visuomenės nuomonę už ar prieš bet kurį asmenį, grupę ar idėją. Su daugybe žmonių Turkijoje, kurie suprato, kokia tai organizacija, buvo psichologiškai ir socialiai susidorota per šias žiniasklaidos priemones. Per šias žiniasklaidos priemones buvo vykdomos susidorojimo kampanijos prieš žurnalistus, akademikus, biurokratus ir karininkus, kurie joms oponavo ar bandė atskleisti tiesą apie jas.
Turkijos teisminės institucijos priėmė daugybę nuosprendžių prieš šios nusikalstamos organizacijos narius dėl įvairių nusikalstamų veikų, kaip kad neteisėtas pasiklausymas, įkalčių klastojimas ir neteisėti sulaikymai tų, kurie oponavo šiai organizacijai. Tebevykstantys bei pasibaigę tyrimai, baudžiamieji persekiojimai ir teismai parodė, kad Fethullah Gülenas yra FETO ginkluotos teroristinės organizacijos administratorius ir vadeiva, ir kad jis įsakė surengti perversmą.
Kai Turkijos vyriausybė suprato, kas iš tiesų vyko, pradėti būtini teisiniai veiksmai prieš FETO. Visų pirma buvo svarbu atskleisti jų slaptas ryšių sistemas.
Liepos 15-oji buvo suplanuota tuo metu, kai Turkijos vyriausybė atskleidė ir įvardijo daugumą vadinamųjų kariškių, kurie iš tikrųjų buvo FETO nariai, ir ruošėsi juos atleisti. Kitaip tariant, tai buvo ir beviltiškas paskutinis FETO žingsnis – bandymas išlaikyti savo įtaką ir kontrolę Turkijoje.
Ginkluotas bandymas įvykdyti perversmą Liepos 15-ąją nenuginčijamai parodė, kad FETO yra vienas didžiausių pavojų demokratinei valdžiai.
Jų buvimas ir veikimo būdas yra toks pats tiek švietimo, tiek nevyriausybinių organizacijų, vietino verslo srityse visame pasaulyje. Mes manome, kad siekdami infiltruotis ir plėsti savo pasaulinę ekonominę bei politinę įtaką, jie kelia tiesioginę saugumo grėsmę bet kuriai šaliai, kurioje jie veikia per susijusius asmenis ir institucijas. Lietuva nėra išimtis. Turkija ir toliau aiškins ir įspės draugus bei sąjungininkus pasaulyje būti atsargiems dėl piktavališkų ir pragaištingų šios organizacijos veiksmų.
-Kokių žingsnių Turkija ėmėsi prieš šią organizaciją, siekdama išsaugoti savo demokratiją ir stabilumą?
-Pastaruosius šešerius metus, kova prieš FETO tiek Turkijos viduje, tiek už jos ribų buvo vienas pagrindinių mūsų vyriausybės prioritetų. Turkijoje mūsų pastangos remiasi trimis gairėmis:
Pirmiausia, remiantis teisės viršenybės principu, Liepos 15-osios perversmo bandymo vykdytojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamos valdžios institucijos vis dar vykdo keletą teisminių procesų, o FETO tyrimai mūsų šalyje tęsiami.
Antra, atskleista FETO organizacinė struktūra vyriausybinėse institucijose; prieš jos narius buvo pradėtos administracinės ir teisminės procedūros, tokiu būdu „paraleli valstybės struktūra“ buvo sugriauta.
Trečia, be vyriausybinių institucijų, FETO bandymai išplisti visose ekonomikos srityse per savo priedangos bendroves, ypač švietimo, žiniasklaidos ir bankų sektoriuose, buvo sužlugdyti.
Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.
Tuo tarpu FETO labai pasikeitė. Turkijoje praradusi savo stuburą, ši organizacija dabar bando išgyventi naudodama savo organizacinę struktūrą užsienyje. Atsižvelgiant į šio slapto subjekto pobūdį, kovojant su FETO užsienyje reikia bent jau gerai sutelktos vidutinės trukmės perspektyvos. Taigi šis aspektas įgijo didesnę reikšmę.
Dėl šių priežasčių, kova prieš FETO struktūras užsienyje yra vienas iš mūsų šalies aukščiausių prioritetų. Mūsų pastangos gali būti apibendrintos taip:
a) Pagrindinis mūsų pastangų tikslas yra didinti kitų šalių supratimą apie šią grupuotę. Kelios tarptautinės organizacijos priėmė svarbias rezoliucijas dėl FETO. Dar daugiau, šalys, kurios tyrė ir stebėjo šią grupuotę, dažnai atskleisdavo jos dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose kaip pinigų plovimas, bauginimas, kyšininkavimas, pasų ir vizų klastojimas.
b) Mes prašėme įšaldyti FETO narių turtą ir jų ektradicijos iš šalių, kuriose šie asmenys gyvena.
c) Turkijos Maarif (Švietimo) fondas taip pat tęsia savo veiklą visame pasaulyje, siekdamas užkirsti kelią bet kokiems nesklandumams, atsirandantiems dėl veiksmų, kurių imtasi prieš FETO, ypač švietimo srityje. Be to, kad beveik 49 šalyse FETO mokyklos yra perimtos atitinkamų švietimo įstaigų, daugiau nei 19 tokių mokyklų ir švietimo centrų yra perduotos Turkijos Maarif fondui. Taip pat Turkijos Maarif fondas įsteigė mokyklas daugiau nei 30 šalių.
-Kas išgelbėjo demokratiją tą vakarą Turkijoje?
Yra du svarbūs dalykai, kurie užkirto kelią Liepos 15-osiops perversmo sėkmei. Vienas iš jų yra tai, kad FETO nariai kariuomenėje pradėjo bandymą įvykdyti perversmą dvejomis valandomis anksčiau nei planuota, įtardami, jog Nacionalinė Žvalgybos Organizacija ir Turkijos Ginkluotojų pajėgų štabas sužinojo, kad kažkas įvyks. Tačiau pagrindinis faktorius buvo Turkijos žmonių pasipriešinimas šiam anti-demokratiniam bandymui nuversti išrinktą valdžią. Jie išėjo į gatves atsiliepdami į Prezidento Erdoğano kvietimą demokratiniam solidarumui. Turkijos miestuose vyko dešimtys eisenų už demokratiją, kuriose dalyvavo milijonai mūsų piliečių, priklausančių įvairioms politinėms pakraipoms.
Po bandymo įvykdyti perversmą, Prezidentas Erdoğanas, Ministras Pirmininkas Binali Yıldırımas bei opozicinių partijų lyderiai 2016 m. rugpjūčio 7 d. susirinko į masinį mitingą Stambule. Šis didžiulis mitingas buvo istorinė tautinio ryžto išraiška ir pirmas kartas, kai visos partijos susirinko į politinį mitingą dėl vienos priežasties. Jame dalyvavo daugiau nei trys milijonai Turkijos piliečių ir tai buvo vienas didžiausių mitingų modernios Turkijos politikos istorijoje.
Turkijos visų tikėjimų religiniai lyderiai, musulmonai, krikščionys ir žydai susivienijo pasmerkdami FETO bandymą įvykdyti perversmą ir išleido bendrą pareiškimą. Apibendrinant, Turkijos žmonių valia ir ryžtas išgelbėjo Turkijos demokratiją ir konstitucinę tvarką.
– Lietuva ir Turkija yra NATO narės. Su kokiais iššūkiais abi mūsų šalys, kaip vieno Aljanso narės, susiduria šiandien?
Nuo tada, kai Lietuva tapo NATO nare, Aljanso supratimas apie grėsmes pasikeitė. Pavyzdžiui, mes vis daugiau kalbame apie grėsmes demokratijai ir stabilumui, hibridines grėsmes ir kibernetinį saugumą. Įdomu pastebėti, kad FETO organizacija buvo gana įgali kelti grėsmes demokratijai, taip pat ir per savo kibernetinio saugumo pajėgumus. Šie naujo tipo iššūkiai neturi jokių sienų. Turime didinti sąmoningumą ir pajėgumus tinkamai kovoti su jais.
Per pastaruosius kelerius metus NATO ir Europoje apskritai atsiranda vis daugiau supratimo apie hibridines grėsmes ir jų komponentus. Nors technologiniai pranašumai padeda įveikti hibridines grėsmes, būtinas didesnis demokratinių institucijų bendras informuotumas ir atsparumas. Dezinformacija, netikros naujienos ir propaganda tapo manipuliavimo įrankiais ekstremistams ir daugeliui kitų marginalinių grupių. Norint įveikti šiuos iššūkius reikalingas didesnis žiniasklaidos priemonių išprusimas.
Turkijos kariai
Geresnis supratimas apie regionines grėsmes taip pat neabejotinai pagerins saugumo kokybę. Kalbant apie Turkiją, mes pripažįstame regioninio saugumo reikšmę Baltijos šalims. Taigi, prisidedame prie Baltijos oro policijos misijos keturiais F-16 lėktuvais, finansiškai remiame ir skiriame karininką NATO energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje, šalia kitų bendradarbiavimo formų NATO.
Kalbant apie bendrą nacionalinio saugumo koncepciją, taisyklėmis paremta ir nuspėjama tarptautinė tvarka yra pageidaujama aplinka abiem mūsų valstybėms, siekiant sustiprinti demokratiją ir mūsų žmonių gerovę.
-Koks yra mūsų šalių bendradarbiavimo potencialas kitose srityse?
-Kaip minėta anksčiau, mes esame ne tik NATO Aljanso nariai, bet ir sąjungininkai, išpažįstantys demokratijos, sekuliarios įstatymo viršenybės, žodžio laisvės, laisvos rinkos ekonomikos bei tikėjimą gerbiančio gyvenimo būdo vertybes.
Kol jūs tapote ES nariais, ilgas Turkijos stojimo procesas vis dar tęsiasi. Nors derybų procesas yra užstrigęs jau keletą metų, mes siekiame ilgainiui tapti pilnateisiais ES nariais. Esame Europos peizažo ir istorijos dalis, turint omenyje, kad Europa yra daugialypė. Norint peržengti kai kurias kliūtis, reikalinga politinė išmintis ir strateginė perspektyva. Vis dėlto mes bendradarbiaujame plačiai, remdamiesi keliais oficialiais susitarimais, įskaitant Muitų sąjungą su ES. Turkijoje labai vertina Lietuvos paramą, paremtą jos unikalia patirtimi, Turkijai siekiant narystės ES. Mes norėtume, kad ji būtų garsesnė ir pastebimesnė. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra priminimas mums visiems, kad nestabilumas yra jautrus klausimas Juodosios jūros regione. Taika ir stabilumas neturėtų būti priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Sveika ir perspektyvi euroatlantinė integracija yra raktas į platesnę regioninę taiką ir gerovę.
Mes palaikėme Lietuvos siekį įstoti į praktiškai kiekvieną regioninę ir pasaulinę organizaciją per pastaruosius 30 metų. Mūsų parama jūsų narystės NATO procese buvo bene svarbiausia iš jų persitvarkant į demokratiją po sovietinio periodo.
Ekonominiuose santykiuose mūsų dvišalis potencialas yra neišnaudotas. Nepaisant Covid-19 pandemijos sąlygų, mūsų dvišalė prekyba pasiekė 992 milijonų dolerių. Turkija yra septinta didžiausia ekonomika Europoje ir 19-ta pasaulyje. Ji siūlo puikias galimybes Lietuvos verslui. Taip pat reikia daugiau informacijos apie galimybes, kurias Lietuva siūlo Turkijos verslininkams. Galima sakyti, kad mūsų ekonomikos papildo viena kitą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, logistikos ir transporto srityje abi šalys gali veikti kaip regioniniai centrai viena kitai.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
Bendradarbiavimas gynybos pramonėje taip pat turi didelį potencialą. Platus Turkijos gynybos pramonės gaminių asortimentas, ypač moderniausi Turkijos civiliniai ir kariniai dronai, gali būti įdomūs Lietuvos kariuomenei ir saugumo institucijoms. Šį potencialą rodo naujausia bepiločio „Bayraktar“ akcija, kurį Lietuvai padovanojo Turkijos gamintoja bendrovė „Baykar“, o Lietuva dovanoja jį Ukrainai.
Kitose sferose, daugiau turkų studentų atranda pasaulinio švietimo galimybes per įvairias programas, pvz., „Erasmus“. Lietuvos universitetų programos anglų kalba yra labai populiarios tarp Turkijos „Erasmus“ studentų.
Mes turime istorinius žmogiškuosius ryšius per Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes. Turkijoje taip pat turime nemažą totorių bendruomenę iš Krymo.
Taip pat džiaugiamės matydami, kad Turkija tradiciškai yra viena iš labiausiai Lietuvos turistų mėgstamų vietų. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet apsilanko Turkijoje. Mes sveikiname žmonių kontaktus, tikimės toliau plėtoti mūsų abipusį potencialą.
Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.
Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.
Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.
Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.
G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius.
Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.
Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir „zagonščikas” Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti
Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.
G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.
Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.
Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.
Ankara, birželio 22 d. (AFP-ELTA). Turkijos teismas panaikino apkaltinamuosius nuosprendžius ir paleido 71 kadetą, kurie buvo įkalinti iki gyvos galvos dėl kaltinimų dalyvavus 2016 metais nepavykusiame bandyme įvykdyti perversmą, trečiadienį pranešė bylą stebintis advokatas.
Iš viso 355 kadetams buvo skirtos bausmės iki gyvos galvos už įtariamą mėginimą nuversti tuometinio ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybę.
Po nepavykusio perversmo įvyko plataus masto valymai, per kuriuos dešimtys tūkstančių žmonių neteko darbo vyriausybės institucijose. Buvo nuteista beveik 5 000 žmonių, iš jų beveik 3 000 – įkalinti iki gyvos galvos.
Tačiau žmogaus teisių advokatai ir kadetų motinos jau seniai tvirtino, kad valymai baigėsi tuo, jog buvo įkalinti žmonės, neturėję jokio vaidmens bandyme įvykdyti perversmą, nusinešusį apie 250 gyvybių.
Antradienį Turkijos kasacinis teismas panaikino nuosprendžius 116 kadetų, 71 iš jų paleido į laisvę, o likusias bylas sustabdė, kol bus išnagrinėtos apeliacijos, sakė žmogaus teisių advokatas Cemilas Cicekas.
„Jų nekaltumas pagaliau buvo įrodytas, bet tik praėjus šešeriems metams, kurie buvo išbraukti iš jų gyvenimo“, – pridūrė už žmogaus teises kovojantis opozicijos įstatymų leidėjas Omeras Farukas Gergerlioglu.
Turkija kaltina JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fethullah Guleną organizavus nepavykusį perversmą, tačiau jis tai griežtai neigia.
Po bandymo įvykdyti perversmą pasikeitė visi šiuolaikinės Turkijos politikos aspektai: R. T. Erdoganas uždraudė opozicines partijas, o jo vyriausybė uždarė nepriklausomą žiniasklaidą.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.NATO būstinė Briuselyje
Briuselis, birželio 20 d. (AFP-ELTA). Suomija ir Švedija pirmadienį Briuselyje aptars su Turkija savo stringančius siekius įstoti į NATO, tačiau viltys, kad jos sugebės išspręsti ginčą iki kitą savaitę vyksiančio Aljanso viršūnių susitikimo, blėsta, teigia ekspertai.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas turi susitikti su trijų šalių atstovais ir mėgins pasiekti pažangos nagrinėjant Šiaurės šalių narystės paraiškas, kurias Ankara blokuoja. „Manau, kad tai įmanoma, bet bus labai sunku“, – naujienų agentūrai AFP sakė Stokholmo universiteto Turkijos studijų instituto direktorius Paulas Levinas. „Tam reikia, kad abi šalys parodytų tikrą norą padaryti kompromisų“, – sakė jis.
NATO ir dvi Šiaurės šalys tikėjosi, kad paraiškų teikimo procesas bus greitas. Tačiau paskutinės minutės Ankaros opozicija visus užklupo netikėtai ir tokiu metu, kai NATO siekia sutelkti vieningą frontą prieš Rusiją. Ankara kaltina Suomiją ir Švediją suteikus saugų prieglobstį uždraustai Kurdistano darbininkų partijai (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės įtraukė į „teroristinių“ grupuočių sąrašą. Ankara taip pat pareikalavo, kad jos panaikintų ginklų embargą Turkijai.
Bet kokiam susitarimui dėl narystės NATO turi pritarti visos 30 Aljanso narių, todėl vis labiau baiminamasi, kad Turkija gali neribotam laikui atidėti Šiaurės šalių siekius. Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin neseniai išreiškė nuogąstavimus, kad jei problemos nebus išspręstos „iki Madrido, yra rizika, jog padėtis bus įšaldyta“.
Didžiausias keblumas – kurdai
Ankaros pyktis pirmiausia nukreiptas į Švediją. „Švedija laiko PKK teroristine organizacija ir tokia jos pozicija yra nuo 1984 m.“, – sakė P. Levinas ir pridūrė, kad ji „neabejotinai buvo pirmoji, be Turkijos, šalis“, tai padariusi. „Taigi ta prasme Švedija nelabai išsiskiria“ iš kitų Europos šalių. Tačiau Švedija palaiko YPG – JAV remiamą Sirijos kurdų grupuotę – ir jos politinę atšaką Demokratinės sąjungos partiją (PYD). Ankara laiko Vakarų remiamą YPG, kovojusią su „Islamo valstybe“ Sirijoje, PKK Sirijos atšaka. R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.
Siekdama išsklaidyti Ankaros susirūpinimą, Švedijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson pabrėžė, kad pastaraisiais metais Švedija sugriežtino savo kovos su terorizmu įstatymus, nauji griežtesni teisės aktai įsigalios nuo liepos 1 dienos. Švedija taip pat pareiškė, kad jos nepriklausoma ginklų eksporto agentūra pasirengusi peržiūrėti savo politiką, kai šalis taps NATO nare.
P. Levinas pažymėjo, kad viena iš sričių, kurioje Švedija išsiskiria Europoje, yra ta, kad ji „paprastai labiau simpatizuoja platesniam kurdų reikalui“. Skandinavijos šalyje gyvena apie 100 tūkst. kurdų, kuriuos P. Levinas apibūdino kaip „įtakingą“ ir „gebančią mobilizuotis“ bendruomenę. „Šia prasme galbūt Turkija yra teisi, atkreipdama dėmesį į Švediją“, – sakė P. Levinas.
Pasak Upsalos universiteto politikos mokslų profesorės Li Bennich-Bjorkman, kurdai yra problemos su Ankara esmė. „Yra tikras konfliktas tarp Švedijos požiūrio į kurdų klausimą ir Turkijos reikalavimų Švedijai“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
Švedijos rankos surištos
Tuo metu Švedijos vyriausybė spaudžiama ir namų fronte, jos rankos surištos nepriklausomos kurdų kilmės įstatymų leidėjos. Amineh Kakabaveh yra buvusi Kairiosios partijos Irano kurdų kilmės narė, nuo 2019 m. nepriklausoma parlamentarė. Lapkritį jos balsas buvo lemiamas atvedant į valdžią socialdemokratus, mainais į glaudesnį bendradarbiavimą su PYD. „Ji yra labai stiprioje pozicijoje, nes socialdemokratams reikia jos balso“, – naujienų agentūrai AFP sakė Amerikos įmonių instituto Šiaurės šalių ekspertė Elisabeth Braw.
Turkijos kariaiTurkijos žvalgybos būstinė
Šią savaitę A. Kakabaveh pagrasino balsuoti prieš vyriausybės biudžeto pasiūlymą, jei Švedija sutiks parduoti ginklus Turkijai. Švedijos vyriausybės dvejas derybas su A. Kakabaveh ir Ankara „labai sunku suderinti“, pažymėjo P. Levinas. Jei problema iki tol nebus išspręsta, rugsėjį vyksiantys Švedijos įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai gali užbaigti aklavietę su Ankara. A. Kakabaveh greičiausiai nebus perrinkta į parlamentą, o tai leistų vyriausybei laisviau derėtis su Turkija.
„Tikrai atrodo, kad Švedijos vyriausybė bando pasitraukti iš šio susitarimo su A. Kakabaveh, kad galėtų diskutuoti su Turkija“, – sakė P. Levinas. Tuo pat metu pirmalaikiai rinkimai Turkijoje taip pat yra galimybė „pakeisti padėtį ir sudaryti sąlygas rasti kokį nors sprendimą“, pažymėjo jis.
Suomijos premjerė mano, kad NATO derybos gali „įšalti“. EPA-ELTA nuotr.
Stokholmas, birželio 14 d. (AFP-ELTA). Suomijos ministrė pirmininkė antradienį pareiškė, kad Suomijos ir Švedijos paraiškos įstoti į NATO gali užstrigti, jei susitarimas su Turkija, šiuo metu blokuojančia jų pastangas, nebus pasiektas iki šio mėnesio viršūnių susitikimo.
Dvi Šiaurės šalys pakeitė dešimtmečius trukusią karinio neprisijungimo politiką, gegužę pateikdamos paraiškas dėl narystės NATO, jas į tai pastūmėjo Rusijai įsiveržimas į Ukrainą. Tačiau bet kokiam susitarimui dėl narystės NATO turi pritarti visos 30 Aljanso narių, o Turkija kaišioja pagalius į ratus ir blokuoja jų prašymus.
„Manau, kad šiame etape labai svarbu eiti į priekį. Jei neišspręsime šių klausimų iki Madrido susitikimo, kyla pavojus, kad padėtis taps įšaldyta“, – per vizitą Švedijoje sakė premjerė Sanna Marin, turėdama omenyje artėjantį NATO viršūnių susitikimą Madride, turintį prasidėti birželio 28 dieną.
Ankara kaltina Šiaurės šalių kaimynes suteikus saugų prieglobstį uždraustai Kurdistano darbininkų partijai (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės laiko „teroristine“ grupuote.
S. Marin pabrėžė, kad šalys rimtai vertina Turkijos susirūpinimą ir nori į jį reaguoti, „o jei kils nesusipratimų, juos ištaisyti“. Kartu ji taip pat pažymėjo, kad Turkija anksčiau sakė, jog šalys bus laukiamos NATO, bet pateikus paraiškas narystei Ankara pakeitė plokštelę. „Manau, kad tai taip pat ir Turkijos atsakomybė mėginti rasti sprendimus šiame etape“, – sakė S. Marin per bendrą spaudos konferenciją su kolegomis iš Šiaurės šalių.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pirmadienį, lankydamasis Švedijoje, sakė, kad NATO „sunkiai ir aktyviai“ dirba, kad „kuo greičiau“ išsklaidytų Turkijos susirūpinimą. Anksčiau J. Stoltenbergas sakė, kad Švedija ir Suomija laukiamos NATO „išskėstomis rankomis“, ir tikimasi, jog Turkijos problema bus išspręsta iki artėjančio NATO viršūnių susitikimo. Tačiau sekmadienį kalbėdamas Suomijoje jis užsiminė, kad ginčas gali užtrukti, tačiau „viršūnių susitikimas Madride nėra koks nors galutinis terminas“.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, birželio 6 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pareiškė, kad Švedijos premjerė Magdalena Andersson turi atleisti iš pareigų gynybos ministrą Peterį Hultqvistą.
Tai savaitgalį pranešė portalas „Expressen“, remdamasis savo šaltiniais.
Leidinio žiniomis, Erdoğanas priminė Švedijos vyriausybei prieš dešimtmetį pasakytą Hultqvisto kalbą, kurioje jis teigiamai atsiliepė apie Kurdistano darbininkų partiją (PKK) ir kalinamą jos lyderį Abdullah`ą Öcalaną.
2011 metais Hultqvistas, tuo metu – Socialdemokratų partijai atstovaujantis parlamento narys, apsilankė renginyje Burlengės mieste, skirtame PKK 33-iosioms metinėms. Tada jis teigė dalyvavęs renginyje, kad paremtų kurdus.
Švedijos ginkluotųjų pajėgų emblema
„Turkija nori, kad Hultqvistas būtų pašalintas iš gynybos ministro posto“, – sakė „Expressen“ šaltinis. Anot jo, šis klausimas buvo keliamas per Švedijos ir Turkijos vyriausybių atstovų pokalbius.
Kaip jau buvo pranešta, Turkija prieštarauja Švedijos ir Suomijos stojimui į NATO. Ankara savo poziciją aiškina palankiu Švedijos požiūriu į kurdus ir Turkijos opoziciją, taip pat jos draudimu parduoti ginklų Turkijai.
Turkija taip pat tvirtina esą radusi Švedijoje pagamintų ginklų pas PKK kovotojus, ką Švedija neigia.
Turkish flag
Niujorkas, birželio 3 d. (AFP-ELTA). Turkija pranešė Jungtinėms Tautoms, kad jos prezidento nurodymu nuo šiol ji nori būti vadinama „Türkiye“ visomis kalbomis, ketvirtadienį paskelbė JT.
„Pakeitimai yra neatidėliotini“, – naujienų agentūrai AFP elektroniniu paštu sakė JT vadovo atstovas žiniasklaidai Stephane‘as Dujarricas.
Jis pažymėjo, kad oficialus Ankaros laiškas su prašymu pakeisti pavadinimą JT būstinėje Niujorke buvo gautas trečiadienį.
Diena anksčiau Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavasoglu tviteryje paskelbė nuotrauką, kurioje jis pasirašo laišką, adresuotą JT Generaliniam Sekretoriui Antonio Guterresui.
„Laišku, kurį šiandien nusiunčiau JT generaliniam sekretoriui, mes oficialiai skelbiame savo šalies pavadinimą užsienio kalbomis Jungtinėse Tautose kaip „Türkiye“, – rašė jis, pridėdamas umliautą virš „u“ raidės.
Jis pridūrė, kad šis pokytis užbaigs Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, kuris šaliai vadovauja jau beveik du dešimtmečius, pradėtą iniciatyvą „didinti mūsų šalies prekės ženklo vertę“.
Per pastaruosius kelerius metus šalis siekė pakeisti savo produktų ženklinimą iš „made in Turkey“ į „made in Türkiye“.
Be to, kad JT nomenklatūra atitiktų turkų kalbos rašybą, atnaujinimas taip pat padėtų atskirti šalį nuo to paties pavadinimo paukščio anglų kalba.
„Pavadinimo keitimas kai kam gali atrodyti kvailas, tačiau Erdoganui tenka gynėjo, tarptautinės pagarbos šaliai saugotojo vaidmuo“, – Džordžtauno universiteto profesorių Mustafą Aksakalą citavo „The New York Times“.
Laikraštis taip pat pažymėjo, kad šis žingsnis žengiamas prieš kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus ir valstybės įkūrimo po Osmanų imperijos žlugimo šimtmetį.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad Turkija ir dronų gamintojas dovanoja Lietuvai moderniausios komplektacijos kovinį droną „Bayraktar TB2“. Jo teigimu, visuomenės surinkta parama dronui, Turkijos prašymu, bus skirta humanitarinei ir kitokiai pagalbai Ukrainai.
„Aš to nesitikėjau, bet Bayraktaro istorija įgijo netikėtą posūkį. Turkija yra sužavėta Lietuvos žmonių noro padėti Ukrainai, ir Turkija, ir dronų gamintojas dovanoja Lietuvai moderniausios komplektacijos kovinį droną „Bayraktar TB2“ ir iki liepos mėnesio mūsų Bayraktaras bus paruoštas“, – savo feisbuko paskyroje rašė ministras.
„Laisvės TV taip pat perves 1,5 milijono eurų Krašto apsaugos ministerijai, už kuriuos Bayraktaras bus gerai apginkluotas. O likę pinigai – 4,4 milijono Turkijos atstovų pageidavimu galėtų būti skirti humanitarinei ir kitokiai pagalbai Ukrainai“, – pridūrė jis.
Anot A. Anušausko, paruošus „Bayraktarą“, šis visų pirma bus atgabentas į Lietuvą. Taip pat, ministro teigimu, turkai pažadėjo papuošti „Bayraktarą“ Lietuvos ir Ukrainos spalvomis ir jam suteiktu vardu.
A. Tapinas: Turkija šiam projektui pažadėjo maksimalų greitį
Paramos Ukrainai akcijos iniciatorius, visuomenininkas Andrius Tapinas taip pat pranešė, kad Turkija pažadėjo droną paruošti jau artimiausiu metu. Anot jo, tikėtina, kad tai galėtų įvykti per tris savaites.
„Turkija pažadėjo maksimalų greitį šiam projektui, mūsų atstovų nuomone, gal net per tris savaites mūsų „Bayraktaras” bus paruoštas ir Lietuvos karinės oro pajėgos nuskris jo parsigabenti, kad galėtų dar patys užmesti akį ir kuo greičiau perduoti Ukrainai“, – asmeninėje feisbuko paskyroje rašė A. Tapinas.
Be to, A. Tapino teigimu, kitą savaitę ketinama spręsti dėl 4.4 milijono eurų humanitarinei, gynybinei, logistinei ar atstatomajai pagalbai Ukrainai skyrimo.
„Kitą savaitę susėsim pasitarti su ekspertais, kokie yra variantai, tačiau kadangi tai yra jūsų visų pinigai – teks, matyt, daryti nacionalinę apklausą ir spręsti bendrai“, – nurodė visuomenininkas.
ELTA primena, kad visuomenininkas Andrius Tapinas inicijavo paramos Ukrainai akciją, kurios tikslas buvo surinkti 5 mln. eurų koviniam dronui „Bayraktar“ įsigyti. Šios lėšos buvo surinktas per tris dienas. Kovinį droną „Bayraktar“ ketinama padovanoti nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai.
Į Turkiją tartis dėl kovinio drono pirkimo antradienį išvyko krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
Bayraktar TB2. Vikipedija nuotr.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys teigia, kad šalies vadovas iniciatyvą, kurios tikslas buvo surinkti 5 mln. eurų koviniam dronui „Bayraktar“ įsigyti ir perduoti Ukrainai, vertina itin palankiai. Anot jo, piliečių surinkta parama dronui yra pavyzdys, kaip karo kontekste visuomenė geba solidarizuotis.
„Pilietinė iniciatyva, žinoma, kad vertinama labai gerai. (…) Mums tai yra pavyzdys diskusijose, visa ši iniciatyva ir tai, kaip ji greitai įvyko ir visa sėkmė. Ir aš ne kartą jį naudojau, sakant, kad pažiūrėkite kiek arti visuomenei yra karas Ukrainoje, koks yra mūsų solidarumas, kokioje atmosferoje mes gyvename ir kaip tai yra gyva. Tai politiškai šitas dronas tikrai skris į įvairias puses ir bus sėkmė“, – ketvirtadienį po Valstybės gynimo tarybos susitikimo žurnalistams teigė K. Budrys. Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad visuomenininkas Andrius Tapinas inicijavo paramos Ukrainai akciją, kurios tikslas buvo surinkti 5 mln. eurų koviniam dronui „Bayraktar“ įsigyti. Šios lėšos buvo surinktos per tris dienas. Kovinį droną „Bayraktar“ ketinama padovanoti nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai.
Į Turkiją tartis dėl kovinio drono pirkimo antradienį vyko krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ketvirtadienį pranešė, kad Turkija ir dronų gamintojas dovanoja Lietuvai moderniausios komplektacijos kovinį droną „Bayraktar TB2“. Jo teigimu, visuomenės surinkta parama dronui, Turkijos prašymu, bus skirta humanitarinei ir kitokiai pagalbai Ukrainai.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos viceministras Vilius Semaška pasirašė susitarimą su Turkijos gynybos agentūros prezidentu Ismailu Demiru dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Ši sutartis atveria galimybę įsigyti ir kovinių dronų „Bayraktar“.
„Ankaroje krašto apsaugos viceministras V. Semeška pasirašė susitarimą su Turkijos gynybos agentūros prezidentu prof. Ismailu Demiru dėl bendradarbiavimo gynybos srityje su Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Manau, visi supranta, kad tokie susitarimai atveria kelią arba „uždega žalią šviesą“ reikalingiems įsigijimams. Rytoj derybos Stambule dėl įsigijimo. Judam toliau. #Bayraktar“, – savo feisbuko paskyroje rašo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
A. Anušauskas antradienį teigė, kad Lietuva, mokydamasi iš karo Ukrainoje pamokų, ketina įsigyti „Bayraktar“ kovinių dronų. Turkija – Lietuva
ELTA primena, kad visuomenininkas Andrius Tapinas inicijavo paramos Ukrainai akciją, kurios tikslas buvo surinkti 5 mln. eurų koviniam dronui „Bayraktar“ įsigyti. Šios lėšos buvo surinktas per tris dienas. Kovinį droną „Bayraktar“ ketinama padovanoti nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai.
Į Turkiją tartis dėl kovinio drono pirkimo antradienį išvyko krašto apsaugos viceministras V. Semeška.
Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?
Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.
Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.
Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!
Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.
Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Merkel su Obama
Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.
Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.
Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.
Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.
Kaliningrado srities žemėlapis
Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį.
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.
Turkijos kariai
Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).
O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.
Panašiai nutiko ir skandinavams.
Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA foto
Kristiansandas, gegužės 25 d. (ELTA). Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock teigia esanti įsitikinusi, kad Turkija netrukus atsisakys savo nuogąstavimų dėl Suomijos ir Švedijos narystės NATO, praneša agentūra „Reuters“.
„Mes visi turime teisėtų saugumo interesų, – sakė A. Baerbock Kristiansande Norvegijoje, kur vyko Baltijos jūros valstybių tarybos susitikimas. – Tačiau visoms NATO narėms lygiai taip pat aišku, jog tai svarbus momentas istorijoje ir kad mums tenka bendra atsakomybė“. Todėl ji esanti tikra, kad Suomija ir Švedija taps NATO narėmis. Dėl šios plėtros Aljansas esą bus tik stipresnis.
Tai buvo pirmasis formalus Baltijos jūros valstybių tarybos susitikimas nuo 2014 metų. Pradžioje formatui priklausė ir Rusija. Tačiau dėl Krymo aneksijos 2014-aisiais ir Rusijos veiksmų Rytų Ukrainoje konsultacijos buvo sustabdytos. Po Rusijos invazijos į Ukrainą vasarį Rusijos narystė organizacijoje buvo suspenduota.
Baltijos jūros valstybių tarybą 1992 metais įsteigė Vokietija ir Danija. Jai priklauso Estija, Suomija, Islandija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Lenkija, Švedija ir ES.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Davosas, gegužės 24 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas nusiteikęs optimistiškai, kad bus išsklaidyti Turkijos nuogąstavimai dėl Suomijos ir Švedijos priėmimo į Vakarų gynybinį aljansą. Jis esąs tikras, kad bus rastas kelias, kaip išspręsti problemą, sakė NATO vadovas antradienį Pasaulio ekonomikos forume Davose. Suomija ir Švedija prisidės prie kolektyvinės Aljanso gynybos, o tai ypač svarbu Baltijos jūros regionui, pridūrė jis.
Kalbėdamas apie Turkiją, J. Stoltenbergas sakė, kad jos padėtis prie sienų su Iraku ir Sirija turi strateginę reikšmę visai NATO. Dabar esą būtina susėsti ir rasti išeitį. „Ir aš esu tikras, kad mes tai padarysime“, – pažymėjo NATO vadovas. Taip pat esą reikia spręsti nuogąstavimų, kuriuos pareiškė Suomija ir Švedija dėl pereinamojo laikotarpio iki narystės.
Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą Suomija ir Švedija praėjusią savaitę pateikė paraiškas tapti NATO narėmis. Tam pasipriešino vienintelė iš Aljanso narių – Turkija. Vyriausybė Ankaroje abi šalis kaltina tariama parama uždraustai kurdų Darbininkų partijai (PKK) ir kurdų grupuotei YPG Sirijoje. Trečiadienį Ankaroje laukiama delegacijų iš Švedijos ir Suomijos, pranešė Turkijos užsienio reikalų ministerija.
Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, gegužės 21 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį paragino Švedijos premjerę Magdaleną Andersson imtis „konkrečių žingsnių“ ir nustoti rėmus „teroristų“ grupuotes, informuoja AFP.
Pokalbio telefonu metu Turkijos prezidentas sakė premjerei, kad Švedija privalo nutraukti politinę ir finansinę paramą teroristų organizacijoms ir neberemti jų ginklais.
Turkija anksčiau grasino blokuoti Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO, kaltindama abi valstybes remiant Turkijoje draudžiamas kurdų kovotojų organizacijas.
Švedija ir Suomija išreiškė norą stoti į NATO po to, kai Rusija vasario 24 d. užpuolė Ukrainą.
Jei klausiate, ar šių eilučių autoriui patinka Švedijos ir Suomijos ketinimai įsilieti į NATO, tai atsakymas būtų kategoriškas: taip, labai patinka. Remiu visomis keturiomis.
Tačiau negaliu neprisiminti, ką esu girdėjęs, kai prieš keliolika metų viename lietuviškame įtakingame leidinyje daug rašiau karinėmis temomis. Berengiant karinį priedą „Vardan Lietuvos“ anuomet teko svečiuotis pas vokiečių, danų, lenkų, latvių, estų, čekų, belgų kariškius. Keletą sykių specialios komandiruotės buvo organizuotos ir Švedijon bei Suomijon. Užtektinai aukšto rango suomių ir švedų majorų, pulkininkų, generolų būtinai teiraudavausi, kodėl Stokholmas ir Helsinkis nestoja į NATO. Juk kartu būtume stipresni. Drauge – drąsiau, ramiau. Suomių ir švedų kariniai ekspertai atsakydavo, jog jiems nėra ko veržtis į NATO, mat jie, skirtingai nei mes, karštakošiai lietuviai, moka susitarti su Rusija. Maskvos neerzina, bet ir neišduoda savų interesų. Maždaug taip – moka laviruoti.
Negalėčiau tvirtinti, jog suomiški ir švediški paaiškinimai pasirodė itin įžeidūs. Tačiau pasipūtimo ir arogancijos niuansų įžvelgiau: tik pamanyk – jie moka derėtis su Kremliumi, o temperamentingieji lietuviai – tepykdo Kremlių!
Šiandien norėčiau atvirai paklausti anų suomių ir švedų: kas atsitiko, kad kardinaliai pakeitėte nuomonę? Praradote gebėjimus laviruoti?
Žinoma, Suomiją ir Švediją būtina kuo greičiau priimti į NATO. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal doros, sąžinigumo, padorumo principus, Stokholmas ir Švedija turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. O Ukraina privalėjome priimti nedelsiant, nes ji ne žodžiais, ne deklaracijomis, ji krauju įrodinėja, kas yra tikroji demokratija ir tikrasis teisingumas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę. Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Giuleną laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Jokiu būdu nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai buvo kvailai įkliuvusi Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai. O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: „tegul dabar jus gins padoriosios Armėnijos kariuomenė”.
Panašiai nutiko ir skandinavams. Suomija ir Švedija, matyt, manė, kad jos turinčios teisę ignoruoti Ankarą su Stambulu – niekad neprireiks turkiškos paramos. Prireikė. Toks gyvenimas. Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Beje, ant to pačio grėblio vėl lipame. Kokias išvadas galėčiau brėžti po Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Pietų Kaukaze? Štai kas nepatiko. Po susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo surengta bendra spaudos konferencija. Remiantis oficialiais pranešimais, Azerbaidžano lyderis šnekėjo ne vien apie bendradarbiavimus ekonomikoje. Jis analizavo ir Karabacho temą. Analizavo tai, kas Azerbaidžanui šiandien labai svarbu. Tuo tarpu Lietuvos vadovas kalbėjo tik apie ekonominius bendradarbiavimus. Tyčia ar per žioplumą nutylėjo kovų dėl Karabacho skaudulius. Netikiu, kad Azerbaidžanas neįsidėmėjo šios lietuviškos „smulkmenos“.
Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Iškalbinga ir tai, kad Azerbaidžanas specialiai pagerbė kadaise Baku gyvenusio ir dirbusio lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus atminimą. Rašytojas vertas, kad Azerbaidžane jo vardas skambėtų kuo plačiau. Tačiau ar prezidento G. Nausėdos patarėjai supranta, kad dabar ir Lietuva privalo atsakyti tuo pačiu – Vilniuje turėkime bent vieną azerbaidžaniečiams svarbią paminklinę lentą, biustą ar net paminklą. Draugystė vaisinga tik tuomet, kai ji abipusė. Kitaip tai jau – ne draugystė. Tačiau mes vėl greičiausiai pasielgsime nei šiaip, nei taip. Ironiškai kalbant, vietoj azerbaidžaniečiams svarbaus paminklo savo aikštėse pastatysime dar vieną … armėnišką chačkarą, primenantį apie 1915-ųjų tragediją. Nors, vėl akcentuoju, niekas iš mūsų niekad nestudijavo turkiškų archyvų (armėnai į savus archyvus tyrinėtojų kažkodėl neįsileidžia), todėl apie tuos įvykiu neturime išsamios informacijos.
O ką mūsų prezidentas veikė Armėnijoje? Džiaugėsi demokratiniais Jerevano pasiekimais ir perspektyvomis šiai šaliai įsilieti į Europą. Vaikiškas naivumas. Nejaugi tie, kurie svetimas žemes laiko užgrobtomis, vilkina jų grąžinimą teisėtiems šeimininkams, nesilaiko duoto žodžio Briuselyje ir Strasbūre, vadintini demokratais? Nejaugi tikrai manome, jog europiniai pinigai, kuriuos Briuselis skirs Armėnijai, šį sykį jau nebus išgrobstyti?
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Vašingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Trys kaukės. Slaptai.lt foto
Kaip šį sykį neprisiminus JAV nuolat kartotų žodžių, jog Vašingtonas nepripažįsta 1940-aisiais surengtos Baltijos šalių okupacijos. Labai svarbūs, labai reikalingi pareiškimai. Ačiū už tą laikyseną. Be jos būtume galbūt visai prapuolę. Būtent Amerika pralaužė geležinę Blogio imperijos geležinę uždangą. Bet kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, JAV neskubėjo pripažinti iš Sovietų Sąjungos drąsiai pasitraukusios Lietuvos. Pirmiausia mus pripažino Islandija ir Danija. Be abejo, netikiu, kad Reikjavikas ir Kopenhaga, prieš žengdami šį žingsnį, nebūtų pasitarę su Vašingtonu, nebūtų sulaukę Vašingtono palaiminimo. Ir vis tik atidžiau lygindami, kas ir kaip, matysime, kad JAV atkūrė su mumis diplomatinius santykius viena iš paskutiniųjų – tik 1991-ųjų rugsėjo 2 dieną, jau gerokai po tragiškos Sausio 13-osios ir po 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį Maskvoje žlugusio pučo.
Taigi kaip pažiūrėsi: žodžiais labai garsiai rėmė, o kai atėjo metas pripažinti – viena iš paskutiniųjų. Štai kodėl mums visuomet reikalingi palyginimai. Tik gretindami, tik sverdami matome visus kampus. Kartais labai vertinga žvilgtelėti į veidrodį – pamatyti save ir savo partnerius tarsi iš šono, tarsi kitomis akimis…
R. T. Erdoganas ragina NATO sąjungininkes gerbti susirūpinimą dėl Suomijos ir Švedijos. EPA-ELTA nuotr.
Ankara, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pagrasinęs blokuoti Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie NATO, trečiadienį paragino Aljanso nares „gerbti“ Ankaros susirūpinimą dėl dviejų šalių, kurias Turkija kaltina globojant teroristus.
„Vienintelis mūsų lūkestis iš NATO sąjungininkių yra (…) pirmiausia suprasti mūsų jautrumą, gerbti jį ir galiausiai palaikyti“, – savo partijos įstatymų leidėjams parlamente sakė R. T. Erdoganas.
Suomija ir Švedija trečiadienį pateikė bendrą paraišką stoti į NATO, Rusijos invazijai į Ukrainą privertus iš naujo įvertinti saugumą Europoje. R. T. Erdoganas apkaltino Stokholmą suteikus saugų prieglobstį uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kurią Ankara ir jos Vakarų sąjungininkės laiko teroristine grupuote, nariams.
„Prašėme išduoti 30 teroristų, bet jie atsisakė tai padaryti“, – sakė jis. „Negalite siųsti mums atgal teroristų ir tada prašyti mūsų paramos jūsų narystei NATO (…) Negalime pasakyti „taip“, kad iš šios organizacijos būtų atimtas saugumas“, – pridūrė jis.
Švedija nuo 2019 m. taip pat taiko ginklų pardavimo Turkijai embargą dėl Ankaros invazijos į Siriją. „Jautriai reaguojame į savo sienų apsaugą nuo teroristinių organizacijų atakų“, – sakė R. T. Erdoganas, paraginęs NATO sąjungininkes paremti Turkijos „teisėtas“ operacijas Sirijoje arba bent jau nestoti joms skersai kelio.
Turkijos lyderis taip pat sakė, kad jam nerūpi Švedijos ar Suomijos delegacijų prašymas atvykti į Ankarą konsultacijoms. „Jie nori atvykti pirmadienį. Nėra reikalo vargintis“, – sakė jis.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, gegužės 18 d. (dpa-ELTA). Turkija blokuoja Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO derybų pradžią, trečiadienį dpa patvirtino NATO šaltiniai.
Taigi NATO valdymo organas Šiaurės Atlanto Taryba negali priimti sprendimo, kaip planuota, pradėti stojimo procesą.
Švedija ir Suomija anksčiau trečiadienį per internetinę vaizdo įrašų ceremoniją oficialiai pateikė šalių paraiškas NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui.
Turkija negali pritarti siūlomai plėtrai, kuri pakenktų pačios NATO saugumui, trečiadienį pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, turėdamas omenyje savo kaltinimus, kad Švedija ir Suomija tariamai remia terorizmą.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, gegužės 17 d. (dpa-ELTA). Siekiant Turkijos pritarimo Suomijos ir Švedijos narystei NATO, Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino rimtai vertinti Ankaros reikalavimus. „Turkija yra svarbi Aljanso partnerė, būtina atsižvelgti į visus susirūpinimą keliančius saugumo klausimus, – pareiškė J. Stoltenbergas pirmadienio vakarą po pokalbio su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Cavusoglu. – Šiuo istoriniu momentu turime eiti išvien“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipaas Erdoganas ir užsienio reikalų ministras M. Cavusoglu prieš tai keliskart apkaltino Suomiją ir Švediją remiant kurdų Darbininkų partiją (PKK) ir Kurdų liaudies apsaugos dalinius Sirijoje (YPG) – šias grupuotes Turkija laiko teroristinėmis organizacijomis. Be to, kritikuojama, kad ir NATO šalys dėl turkų veiksmų prieš šias grupuotes apribojo ginkluotės tiekimą Turkijai.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Švedija dėl Ankaros karinės operacijos kaimyninėje Sirijoje nuo 2019 metų netiekia ginklų Turkijai.
Negalima pritarti narystei šalių, kurios įveda sankcijas Turkijai, pirmadienį Ankaroje sakė R. T. Erdoganas. Komentuodamas planuojamą Suomijos ir Švedijos delegacijos vizitą į Turkiją, prezidentas sakė, kad joms neverta stengtis.
Kaip būtų galima sulaikyti Turkiją nuo veto Švedijos ir Suomijos narystei, neaišku. Diplomatų duomenimis, čia vaidmenį gali suvaidinti abiejų Šiaurės šalių pareiškimas dėl kovos su terorizmu, o taip pat ginklų sandoriai. Vyriausybė Ankaroje, pavyzdžiui, nori JAV įsigyti F-16 naikintuvų – tačiau Vašingtone galimas sandoris kelia politinių prieštaravimų.
Suomija ir Švedija nusprendė siekti narystės NATO po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jos taip pat baiminasi dėl savo saugumo. Abi šalys iki šiol dešimtmečius laikėsi neutralumo politikos.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, gegužės 15 d. (AFP-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas nusiteikęs optimistiškai, kad Turkijos nuogąstavimai dėl Švedijos ir Suomijos narystės Aljanse bus greitai išsklaidyti. Turkija pareiškė, kad neketina blokuoti Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO, sakė J. Stoltenbergas sekmadienį pasibaigus neformalioms NATO užsienio reikalų ministrų konsultacijoms Berlyne.
Jis teigė esąs „tikras“, kad NATO ras bendrą pozicija, jei Suomija ir Švedija pateiks paraiškas.
J. Stoltenbergas pabrėžė, kad NATO gerbs „bet kokį“ Suomijos ir Švedijos sprendimą dėl narystės NATO. Suomija sekmadienį oficialiai nusprendė teikti NATO paraišką dėl prisijungimo. Panašaus Švedijos sprendimo tikimasi dar sekmadienį. Abiejose šalyse šiam žingsniui dar turi pritarti parlamentai.
