
Stokholmas, gegužės 13 d. (AFP-ELTA). Švedijos ir Suomijos užsienio reikalų ministrai penktadienį pareiškė, kad tikisi šeštadienį Berlyne susitikti su savo kolega iš Turkijos ir aptarti galimas savo šalių paraiškas dėl narystės NATO.
Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės pirmininkas Kazys Starkevičius ir pirmininko pavaduotojas Gintautas Paluckas, bendradarbiaudami su Turkijos ir Ukrainos ambasadomis Lietuvoje, įgyvendina projektą, kurio tikslas – sudaryti sąlygas Ukrainos karo pabėgėlių vaikams nemokamai pailsėti Antalijoje, Turkijoje.
„Kai Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas kreipėsi pagalbos ir pristatė šią idėją, neabejojau, kad turime prisidėti. Džiaugiuosi, kad pailsėti galės labiausiai karo baisumo pažeidžiama grupė – vaikai“, – teigė Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės pirmininkas Kazys Starkevičius.
„Coral Travel Lithuania“ ir “Odeon Tours Türkiye” grupei Ukrainos vaikų, šiuo metu gyvenančių Visagine, dovanoja vienos savaitės poilsio programą, kurios metu vaikai mėgausis atostogomis Antalijoje ir galės dalyvauti balandžio 23-iosios Vaikų dienos minėjime. Į Antaliją vaikai išvyksta balandžio 21 d.
Balandžio 23 d. Turkija mini Nacionalinio suvereniteto ir vaikų dieną. 1920 m. balandžio 23 d. susirinkęs Turkijos Didysis Nacionalinis Medžlisas paskelbė Turkijos tautos suverenitetą.
Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas paskyrė šią dieną vaikams – šalies ateičiai. Nuo 1979 m. balandžio 23 d. tapo tarptautine švente.
Informacijos šaltinis – LRS.lt
2022.04.21; 14:15
Turkijos prezidentas Redžepas Taipas Erdoganas pareiškė davęs specialų nurodymą šalies užsienio reikalų ministerijai. Tas nurodymas – išvyti iš Turkijos net dešimt užsienio valstybių diplomatų, paskelbiant juos „personomis non gratomis“. Tarp tų, kurie artimiausiu metu privalo palikti Turkiją – JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Kanados, Suomijos, Danijos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai.
Kodėl kilo šis diplomatinis skandalas? Dešimties šalių ambasadoriai pakliuvo nemalonės todėl, kad kišosi į Turkijos vidaus reikalus. Tiksliau tariant – socialiniuose tinkluose jie piktinosi, kodėl Turkijos teisėsauga teisia Osmaną Kavalą. Esą šis vyras turėtų būti paleistas į laisvę, o kaltinimai priklausius „nusikalstamai FETO organizacijai“ ir „prisidėjus Turkijoje rengus karinį perversmą 2016-aisiais“ privalo būti atšaukti. Suprask, priešingu atveju Turkija bus kaltinama antidemokratiškumu, o turkiški teismai – tendencingumu.
Parengta remiantis Anadolu agentūra
2021.10.24; 07:41
Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.
Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.
Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:
Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.
Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.
G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.
Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.
Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.
Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.
„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.
Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?
Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.
2021.10.22; 06:00
Užsienio spaudoje pasirodė pranešimų, kad Turkijos žvalgyba neseniai sulaikė 8 agentus iš Irano slaptųjų tarnybų.
Irano agentai sučiupti turkiškame mieste Vane, kur ketino pagrobti besislapstantį Irano karinių oro pajėgų pilotą Mexrdadą Abdarbaši.
Šiam į Turkiją pabėgusiam Irano lakūnui Turkija suteikė politinį prieglobstį. Irano žvalgyba nusprendė susigrąžinti vyrą.
Nutiko štai kaip. Irano agentai pirmiausia prisigretino prie lakūno žmonos. Jai buvo pasiūlyta 10 tūkst. dolerių premija, jei ji savo vyrui pakiš migdomųjų ir į namus įsileis Irano žvalgybos VEVAC darbuotojus. Priešingu atveju nukentėsią moters artimieji, gyvenantys Irane.
Tačiau lakūno žmona liko ištikima sutuoktiniui. Ji viską papasakojo. O šis – informavo jį kuravusį Turkijos žvalgybos karininką iš MIT.
Turkijos žvalgyba surengė gudrų žaidimą. Lakūno žmona apsimetė sutinkanti talkinti Irano žvalgybai. Net avansą paėmė. Bet kai vyrai iš VEVAC įsiveržė į lakūno M. Abdarbaši namus, ten jų jau laukė turkų žvalgybininkai. Likusius iraniečių specialiųjų tarnybų atstovus turkai sulaikė gatvėje, kurią puolimo metu buvo apšvietę galingi prožektoriai.
Oficialioji Ankara mano, kad lakūno pagrobimui Iranas buvo skyręs 30 tūkst. dolerių. Jų akimis – dideli pinigai. Tačiau kyla pagrįstas klausimas – kodėl Iranui toks svarbus sraigtasparnio „Cobra“ lakūnas?
Teheranui tikriausiai svarbus ne pats lakūnas, nežinantis jokių didelių paslapčių, o šalies prestižas. Suprask – visi iš Irano pabėgusieji sulauks skaudžių pasekmių. Bus pagrobti, sugrąžinti namo ir teisiami. Kita priežastis – Irano žvalgybininkai norėjo, matyt, pasipuikuoti prieš naująjį šalies žvalgybos bosą – Ismailą Chatibi.
Tai – ne pirmas sykis, kai Irano žvalgyba mėgina pagrobti į Turkiją pabėgusius savo piliečius. Pavyzdžiui, 2020 metų gruodį planuota pačiupti Chabibą Čaabą, vieno Arabų judėjimo lyderių. O prieš maždaug aštuonetą mėnesių turkų žvalgyba areštavo Irano konsulą, apsimetantį diplomatu. Diplomatiniu pasu besidangstęs profesionalus Irano žvalgybininkas – tai Mohammadas-Reza Naserzade, 2019-aisiais organizavęs Turkijoje politinį prieglobstį gavusio Irano valdininko iš Irano gynybos ministerijos pagrobimą.
Žodžiu, tarp Turkijos ir Irano žvalgybų nūnai – rimta įtampa.
Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus
2021.10.16; 07:08