Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?

Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai  skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.

Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.

Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.

Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto

Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.

Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).

Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.

Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.

Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas

Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.

Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?  

Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.

A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.

Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.

Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.

A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).

O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.

Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.

Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.

A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.

Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.

Amerikos ir Rusijos priešprieša

Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.

Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.

Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.

Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.

Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?

Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.

Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.

2022.12.27; 09:00

JT Generalinės Asamblėjos sesijoje. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, gruodžio 26 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį Ukraina paragino pašalinti Rusiją iš Jungtinių Tautų (JT), kuriose Maskva, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, gali vetuoti bet kokią rezoliuciją.
 
„Ukraina ragina JT valstybes nares (…) atimti iš Rusijos Federacijos nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės statusą ir apskritai pašalinti ją iš JT“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
 
Jame sakoma, kad po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 m. Rusija „neteisėtai užima SSRS vietą JT Saugumo Taryboje“.
 
„Teisiniu ir politiniu požiūriu išvada gali būti tik viena: Rusija yra Sovietų Sąjungos vietos JT Saugumo Taryboje uzurpatorė“, – pridūrė ministerija. „Trys dešimtmečiai nelegalaus jos buvimo JT paženklinti karų ir kitų šalių teritorijų grobimu“, – sakoma pareiškime.
 
Penkios nuolatinės 15-os vietų JT Saugumo Tarybos narės turi veto teisę ir gali blokuoti JT rezoliucijas.
 
Viljama Sudikienė (ELTA)
 
2022.12.27; 05:37

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Vakarai iki šiol neatsakė į klausimą, ką laiko Rusijos karo Ukrainoje baigtimi.
 
Todėl, pasak ministro, sąjungininkų laikysena sankcijų klausimu bei parama Kyjivui ima strigti bei svyruoti. Nepaisant to, kad Vakarų lyderiai tvirtina – Rusija privalo pralaimėti šį karą – anot Lietuvos diplomatijos vadovo, stinga sutarimo, kas iš tikrųjų slypi po šiais žodžiais.
 
„Atsakymų aš ieškočiau ne vienoje ar kitoje sostinėje, ne vienoje ar kitoje valstybėje. Aš ieškočiau daugiau psichologijoje apie tai, kaip mes suvokiame, kaip tas karas turėtų baigtis. Man esminis klausimas yra neatsakytas arba yra specialiai vengiama į jį atsakyti“, – penktadienį „Lietuvos ryto“ televizijai teigė ministras.
 
„Kai mes pradedame kalbėti apie šių žodžių turinį, kas juose yra, kas tai yra Rusijos pralaimėjimas, ką tai reiškia, turbūt visi sutaria, kad Rusijos sienos Vakarų kariuomenė ir ginklai kirsti neturi jokių ketinimų. Bet štai, pavyzdžiui, ar Ukraina turi teisę atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje kad ir savo ginklais, nevakarietiškais ginklais – kažkodėl tai pasidaro debato klausimas“, – tęsė jis ir akcentavo, jog diskutuojant su partneriais dėl Krymo, klausimas taip pat kelia tam tikrą „nepatogumą pašnekovo veide“.
 
Ministras patvirtino – diskusijų metu susidaro įspūdis, kad kai kurių politikų „galvose yra tam tikri brūkšniai sudėlioti, kur toliau eiti negalima“. Todėl kiekvienas klausimas, susijęs su Ukraina ar frontu – provokuoja.
 
„Aš nesuprantu, kodėl jis turi būti provokuojantis? Kodėl yra sunku apie tai kalbėti? Kodėl kalbėti yra sunku apie Krymo sugrįžimą Ukrainai? (…) Man yra sunku suprasti, dėl to, kad mes žaidžiame labai pavojingą žaidimą, jeigu tai yra šios žaidimo taisyklės. Paliekant Rusijai teisę braižyti sienas, tos sienos bus braižomos ir toliau“, – perspėjo politikas.
Tinginys ramiausiai miega. Slaptai.lt fotografija
 
G. Landsbergis aiškiai įvardijo, ką, jo akimis, reiškia Kyjivo pergalė. Anot jo, tai teritorijų atkovojimas, nuostolių atlyginimas bei bausmės karo nusikaltėliams. Ministras yra įsitikinęs, kad Vakarai turi resursų ir jėgų padėti Ukrainai šį tikslą pasiekti.
 
„Laimėjimas – tai yra visos teritorijos susigrąžinimas, nuostolių atlyginimas ir kaltųjų nubaudimas. (…) Labai paprasta, paprastai skamba, sudėtinga pasiekti. Bet jeigu dėlioji strategiją tiems trims tikslams įgyvendinti, manau, kad Vakarai tikrai turi pakankamai galios visus tuos tikslus padėti Ukrainai pasiekti“, – tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.
 
Paklaustas, kodėl Vakarų šalys nesiunčia rimtesnės ginkluotės kaip „Abrams“ tankų bei naikintuvų F-16, G. Landsbergis pasvarstė, jog Vakarai šioje situacijoje vadovaujasi galios svarstyklių principu. Teikiant paramą, pasak jo, stengiamasi išlaikyti balansą, mat Ukrainai nusvėrus situaciją savo naudai, derybos su Maskva taptų neįmanomos.
 
„Štai perdavus vakarietiškus tankus, Ukraina nugalės ir tada Rusija bus kažkokioje nepatogioje padėtyje, o galbūt kažkam Vakaruose norėtųsi, kad ji toje padėtyje neatsirastų. Vėlgi, mano nuomone, tai klaidingas skaičiavimas“, – situaciją iliustravo ministras.
 
„Mes kalbame apie valstybę, kurios sienos yra įtvirtintos Europoje galiojančiais susitarimais. Ir tos sienos yra pažeistos. Arba mes Europos tvarką išsaugome, apgindami tas sienas, arba Europos tvarka lieka pažeista“, – nurodė jis.
 
Augustė Lyberytė (ELTA)
 
2022.12.18; 08:00

Gruzija (Sakartvelas). Slaptai.lt nuotr.

Tbilisis, gruodžio 16 d. (ELTA). Po skandalo, susijusio su humanitarinės pagalbos Ukrainai teikimu, Sakartvelo vyriausybė vis dėlto nusprendė nupirkti ukrainiečiams generatorių.
 
Tai penktadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis naujienų agentūra „Novosti-Gruzija“.
 
Sakartvelo ekonomikos ministerija informavo, kad, vyriausybės sprendimu, skirta 1,5 mln. larių (apie 529 tūkst. eurų) pirkti generatoriams, kurie bus perduoti Ukrainai. Dabar ieškoma kompanijų-tiekėjų, tvarkomi atitinkami dokumentai.
 
„rbc.ua“ pažymi, kad Sakartvelo gyventojai greičiau sureagavo į Ukrainos pagalbos prašymą negu šalies valdžia. Per dvi savaites keli tūkstančiai žmonių surinko pinigų mažų generatorių partijai, kuri jau išsiųsta į Kyjivą.
 
Anksčiau Ukrainos laikinasis reikalų patikėtinis Sakartvele Andrijus Kasjanovas žurnalistams pareiškė, jog Sakartvelo valdžia visą mėnesį neatsiliepė į Ukrainos prašymą atsiųsti generatorių. Savo ruožtu Sakartvelo pareigūnai teigia „pirmą kartą išgirdę“ apie tokį prašymą.
 
„rbc.ua“ primena, jog anksčiau Sakartvelas pareiškė, kad negali ir neteiks karinės pagalbos Rusijos užpultai Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.12.17; 00:12

Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili. EPA – ELTA foto

Šiandien Evos Kaili pavardę žinome visi.

Štai trumpa jos dosje. Eva Kaili – Europos Parlamento narė iš Graikijos.

Prieš keliolika metų Eva Kaili dirbo televizijoje (populiarioje laidoje pranešdavo naujienas). Vėliau ji buvo laikoma Graikijos socialistų partijos PASOK žvaigžde. Kaip teigiama AFP ir ELTA pranešimuose, „iš antrojo pagal didumą Graikijos Salonikų miesto kilusi E. Kaili jauna įsitraukė į politiką; ankstyvoje paauglystėje prisijungė prie PASOK jaunimo judėjimo ir 1998 m., būdama vos 20 metų ir dar studentė, tapo Salonikų vietos tarybos nare; įgijusi architektūros bakalauro laipsnį, siekė žurnalistės karjeros, kartu studijuodama tarptautinių ir Europos reikalų magistrantūroje“.

Evos Kaili politinė karjera tikrai įspūdinga. Štai Viljama Sudikienė, remdamasi AFP informacija, rašo: „Dauguma graikų pirmą kartą sužinojo apie E. Kaili, kai ji 2004–2007 m. dirbo naujienų pranešėja viename didžiausių privačių televizijos kanalų „Mega“. Tačiau potraukio politikai ji neprarado ir 2007 m. tapo jauniausia PASOK įstatymų leidėja Graikijos parlamente, išrinkta 29 metų. Siekdama didesnių tikslų 2014 m. ji tapo Europos Parlamento (EP) nare, priklausė socialistų ir demokratų frakcijai. 2019 m. buvo perrinkta. 2018 metais E. Kaili buvo įtraukta į žurnalo „Politico Europe“ „Moterų, kurios formuoja Briuselį“ sąrašą. Šias moteris žurnalas apibūdino kaip „turinčias galių skatinti diskusijas ir įtakoti politiką“.

2022 m. sausį ji buvo išrinkta viena iš 14-os Europos Parlamento vicepirmininkių. Tiksliau tariant, tapo viena iš svarbiausių Europos Sąjungos vadovių. Tačiau neprabėgo nė vieneri metai, ir ji tapo įtariamoji tarptautinės korupcijos byloje. 44 metų E. Kaili yra aukščiausio rango pareigūnė, sekmadienį suimta dėl kaltinimų kyšių ėmimu iš pasaulio čempionato šeimininko Kataro. Jos namuose tyrėjai aptiko „maišus su grynaisiais“. Socialistės europarlamentarės ir jos, kaip vicepirmininkės, įgaliojimai buvo sustabdyti gruodžio 10-ąją, kitą dieną, kai buvo suimta. Ji yra viena iš keturių įtariamųjų, apkaltintų dalyvavimu nusikalstamoje organizacijoje, pinigų plovimu ir korupcija.

Beje, jos partneris Francesco Giorgi, Italijos parlamento socialistų ir demokratų frakcijos padėjėjas, taip pat suimtas dėl kaltinimų kyšininkavimu. Pora augina dvejų metų dukrą.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas dar svarbu? Žinotina, kad 2018 m. ji sukritikavo tuometinės kairiosios Graikijos vyriausybės ir kaimynės buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos susitarimą, užbaigusį 27 metus trukusį ginčą dėl pavadinimo. Šalis pakeitė pavadinimą į Šiaurės Makedoniją, kad jis nesutaptų su besiribojančia Graikijos Makedonijos provincija. E. Kaili sakė, kad jai „gėda dėl tokio susitarimo”.

Įsidėmėtina ir tai, kad prieš pat prasidedant pasaulio čempionatui E. Kaili lankėsi Katare. „Šiandien pasaulio futbolo čempionatas Katare iš tikrųjų įrodo, kad sporto diplomatija gali pasiekti istorinę šalies transformaciją per reformas, kurios įkvepia arabų pasaulį“, – sakė ji ES asamblėjoje lapkričio 22 dieną.

Lapkritį parlamente ji viešai pareiškė, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, nepaisant visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis išnaudojo darbininkus, stačiusius stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui.

Tarptautinė žiniasklaida savo skaitytojams dar primena, kad E. Kaili „suėmimo metu priklausė parlamentinei delegacijai ES santykiams su Arabų pusiasaliu plėtoti“.

Skandalas, kurį sukėlė E.Kaili suėmimas, – ne vienintelis kartas, kai europarlamentarams reiškiami įtarimai dėl vienos ar kitos šalies rėmimo. Graikės E.Kaili byla – ne išimtis.

Armianskaja mafija

Tačiau Vakarų žiniasklaida kažkodėl nutyli dar vieną, mano supratimu, svarbų faktą iš E.Kaili biografijos. Šį faktą viešumon kelia Azerbaidžano spauda. Ne visi žinome, kad E.Kaili – viena iš tų keliolikos europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną. Tik pamanyk, 33 europarlamentarai piktinosi Azerbaidžanu, kodėl šis jėga susigrąžina pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – iš piršto laužti, nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios taikos derybos buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą. Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstumia pasitraukti nenorinčias karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.

Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto

Be kita ko, E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“. O kuomet minima ši grupė, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos Vakaruose organizacijos. Kas joms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.

Taigi E.Kaili istorija – verta dėmesio ne vien dėl Kataro ar Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili derėtų atidžiai ištirti ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo ir sąžiningumo? 

O Europa nuo šiol turėtų elgtis žymiai žymiai kukliau. Briuseliui pravartu liautis korupcija be perstojo kaltinti kitas šalis. Pirmiausia apsikuopkime savo darže. Kritikos iš Briuselio dažnai sulaukdavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiandien pagrįstai šaiposi iš „sąžiningiausio, principingiausio, padoriausio, gražiausio, mieliausio, šviesiausio, labiausiai teisę ir teisingumą visame pasaulyje gerbiančio Europos Parlamento“.

2022.12.13; 07:42

Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto

Šiandien skelbiame antrąją pasakojimų apie Iraną dalį. Kodėl ėmėmės šios temos? Iranas tampa vis labiau atgrasus, nes padeda Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Kokia informacija portalui slaptai.lt pasirodė itin svarbi šiandien?

Kaip Iranas talkina Rusijai?

Didžiosios Britanijos žvalgybos analitikai tvirtina, kad Iranas į Rusiją tiesiogiai ir per tarpininkus tebesiunčia bepiločių orlaivių „Shahed“ bei šiems dronams specialiai pritaikytų balistinių raketų. Elektrą, šilumą, vandenį tiekiančius Ukrainos objektus rusai šiandien atakuoja būtent iranietiškais dronais. Todėl milijonai ukrainiečių priversti kęsti šaltį, gyventi be elektros, neturi vandens.

Britų žvalgyba teigia, kad Kremlius maldaute maldauja Irano, kad šis siųsti jai į pagalbą kuo daugiau bepiločių orlaivių su balistinėmis raketomis. Britų kariniai ekspertai įtaria, kad Iranas, nepaisant kai kurių pertraukų, didina karinę pagalbą Vladimiro Putino armijai. Jau galima drąsiai sakyti, kad Teherano valdžia tapo vienu iš svarbiausių ginkluotės tiekėjų Rusijai. Rusijos karinei vadovybei iranietiški dronai ir balistinės raketos reikalingi todėl, kad rusų generolai jau beveik išnaudojo nuosavas trumpojo nuotolio balistines raketas SS-26 „Iskander“, nešančias 500 kg sveriantį sprogmenį net 500 km atstumu. Tai reiškia, kad jei ne Irano ištiesta pagalbos ranka, Rusijos agresoriams dabar būtų žymiai sudėtingiau smogti Ukrainos elektrinėms, šiluminiams tinklams, vandentiekiams.

Irano žvalgybos ženklas

Kaip teigia leidinys „The Washington Post“, pastarosiomis dienomis Iranas sutiko perduoti Rusijai papildomus šešis tūkstančius dronų „Shahed“.  Remiantis aukšto rango Pentagono atstovu, Rusijai bus perduotos ir Irano kariniuose sandėliuose saugotos balistinės raketos. Taip pat į viešumą praslydo informacija, esą oficialusis Iranas pažadėjo Maskvai, kad padės jai Tatarstane pastatyti bepiločius orlaivius gaminančią gamyklą (tokios gamyklos Rusija neturi, nes iki agresijos prieš Ukrainą ne itin vertino šios rūšies ginklus).

JAV Karo tyrimų institutas (ISW) informavo, kad Rusija dronais „Shahed-136“ ir „Shahed-131“ Ukrainos nepuldinėjo nuo šių metų spalio 23 dienos iki šių metų gruodžio pradžios. Tikriausiai ji jau buvo išnaudojusi visą Irano pagalbą. Tačiau gruodžio pirmosiomis dienomis atakos iranietiškais dronais vėl atnaujintos. Tad ISW daro išvadą, jog į Rusiją atgabenta naujų iranietiškų dronų, apginkluotų balistinėmis raketomis, partija.

ISW taip pat įsitikinęs, jog Iranas bepiločius orlaivius Rusijai siunčia ne už dyką. Maskva greičiausiai Iranui atsidėkoja dovanodama branduolines technologijas, kurios reikalingos kuriant atominę bombą.

Kodėl Iranas talkina Armėnijai?

Dar verta prisiminti, jog Iranas kelią grėsmę taikai ne vien bičiuliaudamasis su Rusija. Iranas slapta bičiuliaujasi su Armėnija ir tuo pačiu grasina Azerbaidžanui. Jūs klausiate, kas bendro tarp musulmoniškojo Irano ir krikščioniškosios Armėnijos? 1988 – 1994-aisiais armėnų separatistai buvo atėmę iš azerbaidžaniečių Karabachą. Azerbaidžaniečiams šį regioną beveik visą pavyko susigrąžinti per 44 dienas trukusią karinę operaciją 2020-ųjų pabaigoje. O Iranas didžiulius plotus iš azerbaidžaniečių atėmė kur kas anksčiau. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis (sudaryta rusų – persų karo metu). Didelė dalis Azerbaidžano anuomet buvo prijungta prie Irano. Šiandien Irane gyvena apie 30 – 40 milijonų azerbaidžaniečių (pačiame Azerbaidžane – apie 10 milijonų).

Irano raketos. EPA-ELTA nuotr.
Iranas Persijos įlankoje pradėjo kasmetines pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Taigi oficialusis Iranas paniškai bijo, kad oficialusis Baku, su Turkijos pagalba 2020-ųjų pabaigoje karine jėga susigrąžinęs Karabachą, nesumanytų dar susigrąžinti ir Pietų Azerbaidžano. Štai kodėl Teheranas bičiuliaujasi su Armėnija, kurstydamas ją prieš Azerbaidžaną (apie tai, kaip Iranas kadaise okupavo Azerbaidžano žemes, rašoma istoriko Algimanto Liekio knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016 metai, Mokslotyros institutas) bei publicisto Leono Juršos knygoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017 metai, Mokslotyros institutas).

Pastaruoju metu Iranas prie sienos su Azerbaidžanu rengia agresyvias karines pratybas, mokydamas savo karius veržtis į Azerbaidžaną, Armėnijai dovanoja 600 galingų raketų, kurios neva galinčios sunaikinti net amerikietiškus tankus „Abrams“. Pačiais įvairiausiais keliais į Armėniją permesdavo armėnų separatistams reikalingų ginklų, amunicijos. Pavyzdžiui, istorikas Patrikas Volšas mano, kad Armėnija šiandien tampa šalimi, per kurios žemes iranietiški ginklai keliauja į Rusiją.

Vienas iš paskutiniųjų Irano provokacijų – į Azerbaidžano dar iki galo nekontroliuojamą Karabacho sostinę Hankendį buvo permesta 14 iraniečių. Tai nutiko šių metų lapkričio 24-ąją. Iraniečius įleido vadinamieji „rusų taikdariai“ (jie ten laikinai dislokuoti pagal trišalį Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos susitarimą, pasirašytą 2020-ųjų lapkričio 10 dieną). Oficialusis Baku mano, jog permesti iraniečiai – diversantai iš teroristinių organizacijų, kurių tikslas – rengti provokacijas prieš Azerbaidžaną.

Parengta remiantis ELTA, news.obozrevatel.com, „The Washington Post“, NBC News, Kavkaz.info, slaptai.lt informacija

(Bus daugiau)

2022.12.12; 08:00

Anglikonų Bažnyčios vadovas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby. EPA – ELTA foto

Londonas, gruodžio 2 d. (dpa-ELTA). Anglikonų Bažnyčios vadovas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby penktadienį paragino solidarizuotis su Rusijos užpulta Ukraina ir pabrėžė, kad šiai šaliai nevalia priverstinai primesti taiką.
 
Tai J. Welby pareiškė grįžęs į Londoną po trijų dienų vizito Kyjive. „Jokiu būdu negalime Ukrainai priverstinai primesti taiką ir daryti jai spaudimą“, – BBC radijo eteryje kalbėjo arkivyskupas. Nors, pasak jo, taika visuomet yra geriau nei karas, ateina laikas, kai yra būtina įveikti „blogio invaziją“.
 
Dvasininkas pridūrė, kad šioje situacijoje Ukraina yra auka, ir paragino Vakarus parodyti savo atsparumą, kuris neleistų pakartoti 1938 m. įvykių, kai, vykdant nuolaidžiavimo Adolfui Hitleriui politiką, buvo suskaldyta Čekoslovakija.
 
J. Welby savo vizito metu susitiko su Ukrainos Bažnyčių vadovais ir karo pabėgėliais. Jis gyrė Ukrainos žmonių rodomą „nepaprastą drąsą“ brutalios Rusijos invazijos akivaizdoje.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2022.12.03; 07:06

Tai – dar viena akimirka iš susitikimo su JAV gyvenančiu istoriku Jurijumi Felštinskiu. Knygų „FST sprogdina Rusiją”, „KGB žaidžia šachmatais” ir „Trečiasis pasaulinis karas” autorius mano, jog Ukraina labai greit laimėtų karą, jei tik Vakarai jai duotų užtektinai rimtos puolamosios ginkluotės.

Susitikimas su istoriku Jurijumi Feštinskiu buvo surengtas Lietuvos Nacionalinėje Martyno mažvydo bibliotekoje. Diskusijai vadovavo žurnalistas Vidmantas valiušaitis.

Video interviu trukmė – 16 min.

2022.11.28; 08:00

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto

Kyjivas, lapkričio 11 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį socialinėje žiniasklaidoje parašė, kad Chersono miestas yra „mūsų“, Rusijai paskelbus, kad ji baigė atsitraukimą iš šio regiono centro.
 
„Mūsų žmonės. Mūsų. Chersonas“, – rašė V. Zelenskis „Telegram“ kartu pridėdamas Ukrainos vėliavos simbolį ir mėgėjišką vaizdo įrašą, kuriame matyti Ukrainos kariai, susitinkantys su miesto gyventojais.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.11.12; 06:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Taip ir nutiko, kaip įtariau: Lietuva nepasveikino Pergalės dieną šventusio Azerbaidžano. Pergalės diena Azerbaidžane minima lapkričio 8 dieną. Šiandien – lapkričio 11-oji. Oficialiuose Lietuvos Prezidento ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapiuose pastarosiomis dienomis – nė užuominos apie Azerbaidžaną, kuris 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą sėkmingai išvadavo iš jo 1992 – 1994-aisiais atimtą Karabachą.

Atidžiai peržiūrėjau mūsų institucijų oficialius puslapius. Pavyzdžiui, lapkričio 10-ąją Lietuvos Respublikos prezidento komunikacijos grupė išplatino pranešimus apie Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 100-mečio proga, G.Nausėdos susitikimą su Kanados Senato Pirmininku Georgu J. Furey, apie G.Nausėdos ir Lietuvos Pirmosios Ponios Dianos Nausėdienės vizitus į Lenkiją, apie Pirmosios Ponios D.Nausėdienės padėką prisidedantiems prie kūdikių ankstukų gyvybių išsaugojimo. Visa tai, žinoma, svarbu. Bet apie Azerbaidžaną – nė žodžio.

Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Sakykim, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje rašoma apie ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimus su Vokietijos pramonininkais, apie Vilniuje įsteigtą Kohortą, didinančią atsparumą autoritarizmui, viceministro Manto Adomėno pokalbius su ESBO Vyriausiuoju tautinių mažumų komisaru, apie URM vadovų susitikimą su Rumunijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi. Apie Azerbaidžano pergalę susigrąžinant prarastas teritorijas – nė užuominos.

Azerbaidžano vėliava

Mano supratimu, tai – didelis Lietuvos netaktas. Azerbaidžanas – vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuri, byrant SSRS imperijai, patyrė teritorinių netekčių, bet vis tik sugebėjo savas žemes susigrąžinti. Nei Gruzija (Sakartvelas), nei Moldova, nei Ukraina kol kas tokiais pasiekimais negali pasidžiaugti. Tad Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga išvijusį Karabachą prieš keletą dešimtmečių okupavusius armėnų separatistus, derėtų ne tik sveikinti su Pergale, bet ir demonstruoti kaip pavyzdį. Būtent – Azerbaidžanas yra puikus principingumo, atkaklumo, drąsos pavyzdys. Štai kaip atkuriamas šalių teritorinis vientisumas, kai taikiai ir teisingai sureguliuoti konflikto nepadeda bedantė, vien tuščiai pliurpti apie taiką temokanti Europos Sąjunga! Azerbaidžaną derėtų laikyti deramu pavyzdžiu dar ir todėl, kad jis demonstruoja, kas nutinka neteisėtai svetimas žemes užgrobusiems separatistams – jiems tenka gėdingai sprukti!

Mano supratimu, po 2020-ųjų rudenį Azerbaidžano karių sėkmingos operacijos daug kas sunerimo. Sakykim, separatistai, kurie atplėšė kelis žemės gabalus nuo Gruzijos, kurie iš Moldovos atėmė Padniestrę. O ir bent keletą ėjimų į priekį numatantys žaidėjai Kremliuje greičiausiai susimąsto: ar nereikės jiems bėgti iš Ukrainos kaip armėnų separatistams – iš Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises priklausančio Karabacho? Azerbaidžano pergalė 2020-aisiais – įtaigus perspėjimas net tiems, kurie dar tik planuoja pažeisti kaimyninių šallių teritorinį vientisumą: užpulsime, užgrobsime, aneksuosime, ir galbūt mūsų iš ten neišvys, o auka susitaikys su teritorinėmis netektimis; juk Europa – tokia išskydusi, neryžtinga, tesugeba vien posėdžiauti…

Beje, tiems, kurie viešai mėgina Azerbaidžaną palyginti su agresyviai besielgiančia Rusija, o Armėniją klastingai lygina su Ukraina, belieka dar sykį priminti: visos pasaulio šalys, pasiremdamos galiojančiais tarptautiniais teritorinio vientisumo principais, Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Žodžiu, Armėnija – ne auka, ji – agresorius. Armėnija – lygiai tokia pat kaip Rusija, tik žymiai mažesnė agresorė.

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Tiesa, Armėnija, sumaniai manipuliuodama religiniais faktoriais bei savo mažumu, pasaulyje suranda lengvatikių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengiasi padėti Jerevanui bei pakenkti Baku. Štai Prancūzijoje keletas senatorių, regionų ir miestų vadovų pažėrė deklaracijų, esą oficialusis Paryžius, jei remia Ukrainą ginklais bei pinigais, neva turėtų karine amunicija ir eurais paremti ir „vargšę Armėniją“. Tie prancūziški lengvatikiai dar reikalauja, jog Europa taikytų Azerbaidžanui ekonomines sankcijas kaip ir Rusijai.

O juk viskas – atvirkščiai. Jei Europos Sąjunga būtų buvusi principinga, ji senų seniausiai privalėjo taikyti ekonomines sankcijas … Armėnijai! Gal tada nebūtų reikėję nei 2020-ųjų rudens karo. Armėnija pati būtų supratusi, jog gudrauti ir apsimetinėti nepavyks – vis vien teks grąžinti tai, kas jai nepriklauso. Tačiau Europa visus pastaruosius tris dešimtmečius glebesčiavosi su Armėnijos politikais ir ignoravo Azerbaidžano vadovus. Tokia dviprasmiška Briuselio, Paryžiaus, Berlyno, Romos laikysena skatino Jerevaną viltis, jog gal gi pavyks išlaikyti užgrobtą Karabachą. Kitaip tariant, Jerevanui teikė neteisingų iliuzijų.

Deja, lengvatikių, regis, esama ir Ukrainoje. Kaip praneša internetinis Ukrainos leidinys 5.ua, vienas Ukrainos šou verslo atstovas žinomas dainininkas Instagram-stories erdvėje rugsėjo 15-ąją pasidalio žinute, esą „Mes atsisakėme koncertuoti Azerbaidžane, nes ši šalis – agresorė“. Kaip tokiam „išminčiui“ išaiškinti, jog Azerbaidžanas tiesiog susigrąžino savo žemes, kaip dabar mūšio lauke savo teritorijas vaduoja Ukraina?

 Taip, kvailumui nėra ribų.

2022.11.11; 08:05

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pirmiausia turiu prisipažinti, jog esu Lietuvos pilietis, todėl niekaip negaliu įtakoti rinkimų JAV. Net ir šis mano tekstas skirtas ne Amerikos, o Lietuvos skaitytojams, nes surašytas lietuvių kalba.

Tačiau jei gyvename demokratinėje šalyje, man regis, turiu teisę diskutuoti, kas ir kodėl man nepatinka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač JAV, kurios elgesys mums, lietuviams,  – gyvybiškai svarbus.

Taigi: Joe Bidenas (Džo Baidenas) man atrodo prastas prezidentas vien dėl savo garbaus amžiaus. Tai kas, kad jis visur giriasi puikia sveikata. Tačiau 1942-ųjų metų gimimo žmogus, tegul ir geležinės sveikatos, vis tik neturėtų imtis prezidento pareigų, nes prezidentavimas – labai sunkus darbas. Ypač sunku būti JAV prezidentu, nes Amerikos įtaka pasauliui – akivaizdi, nenuginčijama. Pasiteisinimai, esą 46-asis JAV prezidentas turįs užtektinai patarėjų, padėjėjų, konsultantų, – niekam tikę pasiteisinimai. Rimtai į savo pareigas žvelgiantis žmogus negali remtis vien padėjėjų ar patarėjų pagalba. 80 metų ribą peržengęs žmogus juolab neturėtų svajoti apie antrąją prezidentavimo kadenciją.

Būtent dėl šios priežasties man nėra patrauklūs ir demokratai, prezidento rinkimams tesugebėję surasti 80-ies metų senolį. Demokratams turėtų būti velniškai gėda, kad į prezidento postą nerado bent kiek jaunesnio, žvalesnio žmogaus.

Kita priežastis, kodėl nemėgstu 46-ojo JAV prezidento, tai jo … menka parama Ukrainai. Per pastaruosius devynerius mėnesius J. Bideno administracija perdavė Ukrainai tiek mažai rimtų ginklų, kad toks oficialiojo Vašingtono elgesys man labiau primena slaptą sabotažą, nei nuoširdžią pagalbą. Apie tai, kad Ukrainai trūksta rimtų ginklų, visus pastaruosius mėnesius šaukte šaukia visi pagrindiniai Ukrainos vadovai, pradedant prezidentu Volodymiru Zelenskiu ir baigiant prezidento ofiso patarėjumi Aleksejumi Arestovičiumi.

Kokia menka JAV karinė pagalba Ukrainai, savuose video komentaruose ne kartą analizavo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, lygindamas, sakykim, JAV paramą Afganistanui su parama – Ukrainai. O juk Talibanas ir Rusijos kariauna – du nepalyginami vienetai. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara. Kai lyginame amerikietiškąją paramą Kabului ir Kijevui, matome, jog Ukrainai … beveik nieko neduodama. Duodama tik tiek, kad nepralaimėtų. O apie laimėjimą negali būti nė kalbos.

JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto

Tiesa, lapkričio 4 d. JAV gynybos departamentas pranešė, kad Ukrainai bus perduotas naujas karinės pagalbos paketas, kurio vertė – 400 mln. dolerių. Kaip papasakojo Pentagono atstovė Sabrina Singh, šį paketą sudarys oro gynybos sistemos „Hawk“, suremontuoti sovietų gamybos tankai Т-72, taip pat 250 pėstininkų kovos mašinų M1117, 40 šarvuotųjų katerių, 1100 dronų „Phoenix Ghost“.

Labai gražu, pagirtina. Tačiau šis ELTOS pranešimas nors ir nuteikia optimistiškai, tačiau įtariu, jog tai greičiausiai susiję su naujaisiais JAV rinkimais į Kongresą. Tokiu savo žestu J. Bideno administracija greičiausiai siekia privilioti Amerikos rinkėjus, kurie norėtų, kad jų šalis labiau nei iki šiol padėtų narsiai besiginančiai Ukrainai. Žodžiu, turiu įtarimų, jog prabėgs rinkimai, ir Baltieji rūmai vėl ims Ukrainai tiekti ginklų, vaizdžiai tariant, lašindami pipete.

Ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tokių miniatiūrinių lašinimo pipete pavyzdžių – daug. Prieš keletą savaičių JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas surengė parodamąjį mitingą Vilniuje, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai! Apie tai rašė visi pagrindiniai Lietuvos leidiniai. Bet kurie iš jų rmtai svarstė: daug tai ar mažai? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – juokingai mažai, ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi apie tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.

Dar prisiminkime nuolatinius J.Bideno viešus pareiškimus, esą ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, o štai į Ukrainos – Rusijos karą amerikiečių kariai tiesiogiai nesivels, kaip į šį konfliktą tiesiogiai nesikiš ir visų kitų NATO šalių kariai. Kas tai – tramdomieji marškiniai Vladimirui Putinui ar vis tik kapituliacija prieš agresyviai besielgiantį Rusijos diktatorių? O gal senolis J.Bidenas pamiršo 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atsisakymą turėti branduolinį ginklą?

Dar pridėkime, ką J.Bidenas pirmosiomis karo valandomis siūlė V.Zelenskiui (bėk į Ameriką, mes suteiksime politinį prieglobstį) bei kitiems aukšto rango Ukrainos pareigūnams (pirmiausia rūpinkitės savo vaikais), – ir turėsime užtektinai keistą vaizdelį.

O ką byloja paskutinieji J.Bideno prašymai? Prezidento J. Bideno administracija privačiai ragina Ukrainos vadovus parodyti, kad jie yra pasirengę derėtis su Rusija bei atsisakyti viešos pozicijos, jog nedalyvaus taikos derybose, kol prezidentas Vladimiras Putinas nebus nušalintas nuo valdžios. Šią naujieną paskelbė „Reuters“, remdamasi laikraščiu „The Washington Post“ (ją pateikia ir ELTA). Esą Amerikos pareigūnų prašymo tikslas nėra priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, o tik apskaičiuotas bandymas užtikrinti, kad Kyjivas išlaikytų kitų valstybių, kurių rinkėjai baiminasi, jog karas užsitęs dar daug metų, paramą.

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto

Kas čia per nesąmonė? Vašingtonas baiminasi, jog kai kurie JAV partneriai iš tiesų jaučia nuovargį dėl Ukrainos? Taip, nuovargis – neišvengiamas. Kuo karas ilgiau tęsis, tuo nuovargio bus daugiau. Tad duokite Ukrainai, po velnių, daugiau rimtų puolamųjų ginklų, ir karą ukrainiečiai greitai laimės. Bet kad neduodate. Kodėl neduodate?

JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake Sullivanas, neseniai lankydamasis Kijeve, sakė, kad Vašingtono parama Ukrainai išliks „tvirta ir nepajudinama“ ir po ateinantį antradienį vyksiančių Kongreso kadencijos vidurio rinkimų.

Deja, Amerikos nacionalinio saugumo patarėjas nepatikslino, kokia parama turima omenyje – rimta ar popierinė?

Tad kol kas nerandu nė vienos priežasties, kodėl man šiandien turėtų patikti J.Bidenas ir jo komanda. Pakeisiu požiūrį į J.Bideną ir jo padėjėjus tik tuomet, kai JAV ims siųsti Ukrainai tikrai skaitlingą puolamąją karinę pagalbą.

2022.11.07; 09:00

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, spalio 19 d. (ELTA). Tie dronai, kuriais Rusija dabar atakuoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Tai trečiadienį interviu naujienų agentūrai UNIAN pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka.
 
„Noriu atvirai pasakyti: aš kategoriškai nepritariu Izraelio vyriausybės pozicijai. Jie mums išvis niekaip nepadeda. Jie nepaskelbė jokių sankcijų Rusijai. Jie draudžia parduoti mums ginklus ir technologijas, kurių turi labai daug. Šalies, nukentėjusios nuo žydų tautos genocido, vyriausybė tiesiog stebi ukrainiečių tautos genocidą. Tai ukrainiečių tautos Holokaustas. Jie mums niekuo nepadeda. Manau, kad tai neliks nepastebėta“, – pabrėžė A. Heraščenka.
 
„Tie dronai, kuriais Rusija dabar bombarduoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Iranas niekada neslėpė, kad Izraelis – jo priešas“, – pažymėjo patarėjas.
 
„Šių dronų skrydžio nuotolis – 1,5 tūkst. kilometrų, jie buvo skirti smūgiams Izraelio miestams. Ir net tai matydama Izraelio vyriausybė dedasi nepastebinti, kad ukrainiečių tauta naikinama jau aštuntą mėnesį. Kuo rusai atsiskaito su iraniečiais, aš nežinau. Dabar jie sąjungininkai. Blogai, kad tokia valstybė kaip Izraelis mūsų nepalaiko“, – apgailestavo A. Heraščenka.
 
Izraelis atsisako tiekti bet kokią ginkluotę Ukrainai, būgštaudamas, kad tai gali neigiamai atsiliepti jo santykiams su Rusija, remiančia Sirijos režimą.
 
Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, kad Ukraina nusiųs Izraelio vyriausybei oficialią notą, kurioje bus prašoma skubiai perduoti Kyjivui oro gynybos sistemų ir pradėti bendradarbiavimą dėl reikiamų technologijų įsigijimo.
 
Trečiadienį Izraelio gynybos ministras Benny‘is Gantzas pareiškė, jog nors Rusija atakuoja Ukrainą Irane pagamintais dronais, Izraelis vis tiek neketina tiekti ginklų Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.10.20; 08:00

Elonas Muskas. EPA – ELTA nuotr.

Vašingtonas, spalio 15 d. (AFP-ELTA). Elonas Muskas penktadienį pareiškė, kad jo bendrovė „SpaceX“ negali nuolat finansuoti „Starlink“ palydovinio interneto ryšio paslaugų Ukrainoje, o JAV kariuomenė patvirtino besikalbanti su milijardieriaus įmone dėl svarbaus interneto ryšio finansavimo, praneša AFP.
 
Diskusijos šiuo klausimu kilo po to, kai E. Muskas viešai ginčijosi su Ukrainos atstovais socialiniame tinkle „Twitter“ nes jie pasipiktino milijardieriaus kontraversiškomis idėjomis kaip baigti Rusijos pradėtą karą. Jis pasiūlė, kad Ukraina turėtų atsisakyti Krymo pusiasalio Rusijos naudai, o laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose turėtų vykti nauji Jungtinių Tautų prižiūrimi referendumai.
 
Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas tviteryje rašė, kad E. Muskas turėtų „atsiknisti“ su tokiais pasiūlymais.
 
„Starlink“ – daugiau nei 3 000 mažų palydovų žemojoje žemės orbitoje – yra svarbūs Ukrainos komunikacijoms šaliai besiginant nuo Rusijos agresijos. Praeitą savaitę E. Muskas pateikė naujausius duomenis, kad „SpaceX“ paaukojo apie 25 000 palydovinio interneto ryšio terminalų Ukrainai.
 
Socialiniame tinkle „Twitter“ E. Muskas, turtingiausias pasaulio žmogus, regis, patvirtino CNN pranešimus, kad jis įspėjo JAV gynybos departamentą apie tai, kad jo finansinė parama gali liautis ir, kad JAV kariuomenė turėtų mokėti už interneto paslaugas.
Internetas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Anot E. Musko, paslaugų teikimas Ukrainai jo bendrovei „SpaceX“ jau kainavo 80 mln. JAV dolerių, o iki metų galo kaštai pasieks 100 mln. dolerių.
 
Tačiau pasak CNN, Gynybos departamentui perduoti „SpaceX“ duomenys rodo, kad bent dalį kainos už 85 proc. pirmųjų 20 000 „Starlink“ terminalų Ukrainai apmokėjo JAV, Lenkija ir kitos šalys, kurios taip pat padengė 30 proc. interneto ryšio kainos.
 
Pentagono atstovė Sabrina Singh penktadienį sakė, kad Pentagonas kalbasi su „SpaceX“ ne tik dėl finansavimo, bet ir kitomis temomis. Ji taip pat sakė, kad „Starlink“ ryšiui egzistuoja alternatyvų, tačiau pridėjo neatskleisianti su kuo Gynybos departamentas dar tariasi.
 
JAV tarptautinės plėtros agentūra penktadienį pranešė, kad „SpaceX“ nenutraukė paslaugų Ukrainos civilinėms ir vyriausybinėms organizacijoms, ir kritinės infrastruktūros valdytojams.
 
Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas pripažino „Starlink“ svarbą. Penktadienį socialiniame tinkle „Twitter“ jis rašė, kad E. Muskas padėjo Ukrainai atsilaikyti sunkiausiais karo momentais, o Ukraina ras būdų, kad „Starlink“ veiktų ir toliau.
 
Karolis Broga (AFP)
 
2022.10.15; 09:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.

Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.

Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.

Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.

Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.

Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.

Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.

Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.

Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.

Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.

Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…

Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.

Draugas.org

2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…

Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.10.06; 08:46

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ankara, spalio 1 d. (AFP-ELTA). Turkija šeštadienį pareiškė, kad Rusijos įvykdyta keturių Ukrainos sričių aneksija yra „sunkus tarptautinės teisės pažeidimas“, ir paragino pradėti derybas siekiant užbaigti konfliktą.
 
Užsienio reikalų ministerijos pranešime sakoma, kad Ankara nepripažino 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir laikosi tos pačios pozicijos, Rusijai penktadienį paskelbus Luhanską, Donecką, Chersoną ir Zaporižią savo teritorijos dalimi po referendumų, kuriuos visas pasaulis vadina suklastotais.
 
„Turkija nepripažino Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos po neteisėto referendumo 2014 m. ir kiekviena proga pabrėžia tvirtą paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui, nepriklausomybei ir suverenitetui“, – nurodė ministerija. Ji pridūrė atmetanti pastarąją aneksiją, „kuri yra rimtas nustatytų tarptautinės teisės principų pažeidimas“.
 
„Pakartojame, jog pasisakome už tai, kad šis vis stiprėjantis karas turi būti baigtas derybomis pasiekta teisingumu pagrįsta taika“, – sakoma pranešime.
 
NATO narė Turkija per septynis mėnesius trunkantį konfliktą stengiasi išlikti neutrali ir susilaikė prisidėti prie Vakarų sankcijų Rusijai. Ankara priklausoma nuo Rusijos naftos ir dujų, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas siekia skatinti prekybą su Maskva, taip mėgindamas stabilizuoti sunkumus patiriančią ekonomiką prieš rinkimus ateinantį birželį.
 
Praėjusį mėnesį Uzbekistane vykusio regioninio viršūnių susitikimo kuluaruose R. T. Erdoganas susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Gavusi pakartotinius JAV įspėjimus, Turkija svarsto stabdyti operacijas naudojant Rusijos mokėjimų sistemą „Mir“. Vašingtonas didina spaudimą Turkijos bankams ir įmonėms, kad jos nemėgintų pažeisti Vakarų sankcijų Rusijai, ir perspėja, jog Turkijos subjektams gali būti taikomos antrinės sankcijos.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.10.02; 00:55

Prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto

Kyjivas, rugsėjo 30 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį pareiškė, kad Ukraina pateiks oficialią paraišką dėl narystės NATO pagreitinta tvarka.
 
„De facto mes jau esame NATO nariai. De facto jau įrodėme, kad atitinkame Šiaurės Atlanto aljanso standartus“, – tviteryje jo žodžius citavo „Kyiv Independent“. – Šiandien Ukraina prašo tai padaryti de jure. Pagreitinta tvarka“.
 
Savo kalboje V. Zelenskis teigė, kad Ukraina yra pasirengusi taikos deryboms su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu.
 
Ukraina siūlė Rusijai „susitarti dėl sambūvio lygiomis, sąžiningomis, garbingomis ir teisingomis sąlygomis“, tačiau tai neįmanoma su „šiuo Rusijos prezidentu“, – sakė V. Zelenskis. – Esame pasirengę dialogui su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu”.
 
V. Zelenskio vaizdo kreipimasis paskelbtas po to, kai Maskvoje įvyko ceremonija, per kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie keturių Ukrainos regionų aneksiją.
 
„Kyiv Independent“ praneša, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas penktadienį 19 val. (Lietuvos laiku) rengia spaudos konferenciją.
 
Živilė Aleškaitienė (ELTA)
 
2022.10.01; 03:00

Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kyjivas, rugsėjo 23 d. (AFP-ELTA). Ukraina penktadienį kritikavo Iraną dėl ginklų tiekimo Rusijai, paskelbusi, jog per Rusijos ataką pietiniame Odesos uostamiestyje panaudojus Irane pagamintą droną žuvo civilis.
 
„Tai, kad Rusijos kariuomenė naudoja Irane pagamintus ginklus (…) yra Irano veiksmai prieš mūsų valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą, taip pat prieš Ukrainos piliečių gyvybę ir sveikatą“, – feisbuke parašė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atstovas Sergijus Nykyforovas.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.09.24; 11:40

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva

Daugiau jokių derybų su Rusija – net, greičiausiai ir tuo atveju, jei ji būtų priversta pasitraukti iš visos dabar užimamos Ukrainos teritorijos. Vienintelė bet kokio derybinio proceso tarp Ukrainos ir Rusijos sąlyga – Rusija turi tapti civilizuota šalimi.
 
Taip naujienų agentūros ELTA laidai „ELTA zoom‘as“ duotame vaizdo interviu sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva.
 
„Dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai“, — interviu sakė aukštas Ukrainos pareigūnas.
 
Be to, I.Žovkva tikėjosi, jog ir visos Vakarų pasaulio bendruomenės požiūris į Rusijos režimą pagaliau tampa toks pat – nepaisant Prancūzijos ar JAV vadovų pareiškimų, jog negalima „kurstyti karo“ prieš Rusiją bei vadinti jos „terorizmą remiančia“ valstybe.
 
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris

Taip pat Ukrainos prezidento komandos atstovas vylėsi, jog karinė Vakarų parama Ukrainai pagaliau virs nenutrūkstamu srautu, greitai patenkinančiu visus Ukrainos kariuomenės poreikius, o sankcijos – lygiai taip pat nesustojančiu ir vis sunkėjančiu volu, gniuždančiu Rusijos ekonomiką ir režimą.
 
Visas vaizdo interviu – https://www.youtube.com/watch?v=vxqyAO0fn68
……………………………………
– Kaip jūs matote paramos Ukrainai dinamiką Vakaruose? Kijeve buvo švenčiamas Liz Truss išrinkimas Didžiosios Britanijos premjere. Tai buvo įvertinta, kaip ženklas, jog bent jau Didžiosios Britanijos parama Ukrainai ne tik nesumažės, bet dar ir padidės. Bet kaip jūs vertinate visų Vakarų paramą – ji didėja, o gal šiuo metu šiek tiek net buksuoja?
 
– Aš tikrai manau, kad visų Vakarų parama stiprėja ir didėja. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norime. Bet tikrai judama tinkama kryptimi. Ukrainai teikiama vis daugiau ir daugiau ginkluotės, finansinės paramos, vis daugėja sankcijų Rusijai.
 
Jūs paminėjote Jungtinę Karalystę. Taip, mano prezidentas iš karto turėjo šiltą pokalbį su išrinkta Jungtinės Karalystės premjere Liz Truss. Tai, ką mes iš jos išgirdome – ji labai aiškiai orientuota į konkrečius rezultatus ir pasiruošusi suteikti bet kokią paramą Ukrainai, kokios tik reikia. Ji taip ir klausė mano prezidento: „Ką dar Jungtinė Karalystė gali padaryti dėl Ukrainos?“.
 
Be abejo, apie visa tai bus kalbama ir asmeniniame mano prezidento bei Liz Truss susitikime, kai tik ji atvyks į Kijevą. Mat prezidentas pakvietė ją atvykti į Kijevą, o ji priėmė kvietimą.
 
Taip, visa tai – labai gera tendencija, kurią demonstruoja Jungtinė Karalystė, taip pat Jungtinės Valstijos. Pastarosios ką tik paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių apimties paramos paketą. Tai labai svarbu mums.
 
Jeigu kalbėsime apie ginklus – jų vis dar nepakanka. Taip, parama ateina, tačiau mums vis dar reikia daugiau – sunkiosios ginkluotės, amunicijos jai.
 
– Kur pagrindinė problema? Kodėl ta ginkluotė teikiama ne pilno masto nenutrūkstama srove, o porcijomis, dozėmis?
 
– Manau, kad yra kelios pagrindinės kliūtys. Taip pat manau, kad tai nėra daroma tyčia. Juk viena iš problemų yra ta, kad tos šalys, kurios mums padeda, tiesiog ima pritrūkti ginklų. Juolab, kad mums reikia ne tiesiog visko ar bet ko. Kiekviena šalis žino konkrečius Ukrainos poreikius. Kiekvienas gynybos ministras turi sąrašą, gautą iš Ukrainos, kuriame tiksliai surašyta, ko mums konkrečiai reikia ir kokiais kiekiais.
 
Mes, suprantama, niekuomet neprašome tiek ir to, ką atidavusi, šalis susilpnintų savo gynybos pajėgumus. Mes neprašome visos įrangos ar amunicijos, kurią ta šalis turi. Bet vis tiek, kai kurioms šalims greičiausiai pritrūksta to „pliuso“, „viršaus“, kurio mes prašome.
 
Antra, neatmestina, kad trukdo ir biurokratinė rutina. Kartais kai kuriose šalyse net ir po to, kai sprendimą priima politinė vadovybė, biurokratinė mašinerija vilkina procesą. Taigi, tai reikia paspartinti ir šį darbą dirba mūsų ambasadoriai.
 
Be to, ir prezidentas pastoviai kalba apie tai su užsienio lyderiais ir vis primena jiems jų pažadus.
 
Taigi, visa tai juda į priekį. Lėtai, bet nuosekliai. Tad mes ir tikimės, kad ši teigiama dinamika tik stiprės.
 
 Paminėjote sankcijas. Man ir kai kuriems kitiems žmonėms labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad sankcijų politikoje yra šiokia tokia pauzė ar atoslūgis. Anksčiau, ypač, aišku, pilno masto Rusijos invazijos pradžioje, lyg ir buvo dagiau pagreičio. Koks jūsų įspūdis?
 
– Na, jei jūs kalbate apie Europos sąjungos sankcijas, galiu pakartoti, ką ir kiti mūsų aukščiausi pareigūnai – paskutinis, septintasis sankcijų paketas smarkiai neatitiko mūsų lūkesčių.
 
Tačiau gerai, kad jis buvo priimtas prieš vasaros atostogas Europos sąjungoje ir jos šalyse-narėse. Dabar, kai vasaros atostogos baigėsi, mes aktyviai dirbame su Europos Komisija ir šalimis-narėmis dėl to, kad būtų priimtas aštuntasis paketas.
 
– Ir kaip sekasi?
 
– Mano prezidentas kalbėjosi su Europos komisijos vadove Von der Leyen, prašydamas ją kuo greičiau pateikti siūlymus šiam paketui. Taip pat, kaip jums žinoma, nesename neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Prahoje buvo aptartas labai svarbus vizų Rusijos piliečiams uždraudimo klausimas.
 
Buvo priimtas dalinis sprendimas – atšauktas tik dabar galiojantis supaprastintas Europos sąjungos ir Rusijos vizų režimas. Tai gerai, tačiau to nepakanka. Tad mes tikimės, kad vizų uždraudimas vis dėlto bus sekančio sankcijų paketo dalimi.
 
Kaip, žinoma, ir kiti svarbūs dalykai. Visų Rusijos ir, aišku, Baltarusijos bankų atjungimas nuo sistemos SWIFT. Arba, pavyzdžiui, draudimas visiems Europos šalių laivams įplauti į Rusijos uostus. Ir daugelis kitų priemonių – pavyzdžiui, personalinės sankcijos visiems Rusijos režimo pareigūnams, valdančiosios partijos nariams, vietos valdžios institucijų vadovams bei pareigūnams. Jie visi atsakingi už šią agresiją.
 
Taip pat – tolesnis Rusijos propagandos kanalų atjungimas nuo Europos sąjungos rinkos.
 
Bet kartoju – šis vizų klausimas yra labai svarbus ir mes dėkingi Lietuvai už tai, ką jūsų šalis jau padarė.
 
Svarbu ir tai, kad Europos sąjunga nusprendė suteikti galimybę atskiroms savo narėms reguliuoti šį klausimą pagal savo nuostatas.
 
Lietuva supranta, kaip svarbu nebeįsileisti „paprastų rusų“, „turistų“, kurie kartais atvyksta į jūsų šalis, kaip turistai, bet po to virsta teroristais, organizuoja išpuolius – kaip įvyko Čekijoje. Arba organizuoja protestus – kaip matėme toje pačioje Čekijoje, Vokietijos miestuose.
Tai ne tik jūsų saugumo, bet visos Europos sąjungos šalių saugumo klausimas – ką jose veikia šalies-agresorės piliečiai.
 
Taigi, mes toliau sieksime įkalbėti Briuselio institucijas ir atskiras šalis-nares, kad šis vizų draudimas būtų priimtas.
 
Bet kaip tik pastarasis sprendimas dėl vizų, kurį jūs paminėjote, yra labai aiškus ženklas, kad Europos sąjunga lieka labai susiskaldžiusi kai kuriais fundamentaliais klausimais – požiūrio į Rusijos režimą, Rusiją, kaip šalį. Kitas simptomas – Prancūzijos prezidento Macrono kalba, kurioje jis pareiškė, kad Europos sąjunga neturėtų vadovautis tokių „karą kurstančių šalių“, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys, naratyvu, požiūriu. Taigi, galima matyti, kad Europos sąjunga ir visi Vakarai yra labai pasidaliję dėl pamatinio požiūrio į Rusijos režimą – ar mes pagaliau einame į pilno masto karą su šiuo režimu iki pat pabaigos, ar mes vis dar stabdome, paliekame visokius „galimybių langus“, „nekurstome karo“ ir panašiai. Ar jūs taip pat taip matote situaciją? Kas ją gali pakeisti?
 
– Žinote, Ukrainoje mes visą laiką girdime, kad Europos sąjunga didžiuojasi savo vienybe ir kad labai svarbu šią vienybę išsaugoti. Ši vienybė ir buvo matyti ligi šiol, kai buvo priimami sprendimai dėl Ukrainos – pavyzdžiui, dėl šalies-kandidatės į Europos sąjungą statuso.
 
Manau, kad Ukraina suvienijo Europos sąjungą dėl paramos sau. Tai labai svarbu. O kalbant apie Rusijos agresijos įveikimą – mes norime, kad ir šiuo klausimu Europos šalys būtų vieningos. Mes visi turime suprasti, kad jei nesustabdysime Rusijos agresijos čia, Ukrainoje, ta agresija plis toliau.
 
Tai labai gerai suprantate jūs Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Slovakijoje, Rumunijoje – mūsų kaimynėse. Tad ko bereikia? Įtikinti savo partnerius Europos sąjungoje konkrečiais argumentais, kad negalima stovėti nuošalyje, kai vyksta agresija prieš visą Europą.
 
Taip, dabar puolama viena valstybė, Ukraina. Tačiau reikia matyti platesnį vaizdą – iš esmės puolamos visos Europos vertybės.
 
Kažkas nenori, kad Ukraina būtų Europos šeimoje, nenori, kad ji turėtų europietišką ateitį, o nori, kad ji būtų sovietinėje praeityje. Ar atkurtoje Sovietų sąjungoje. O pastarojo dalyko, Sovietų imperijos, Rusijos imperijos atkūrimo, manau, savo ruožtu, nenori nei viena šalis Europos sąjungoje, kad ir kurioje Europos dalyje ji bebūtų.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris. YOUTUBE.com foto
 
Taigi, toks yra platesnis paveikslas ir mes – Ukraina bei jos artimiausi kaimynai bei sąjungininkai – turime įtikinti savo partnerius, kad vieningas pasipriešinimas Rusijos agresijai gali būti sėkmingas.
 
Juk mažiau kainuos sankcijos bei ginkluotės tiekimas Ukrainai, nei karas savo teritorijoje.
 
 Paminėjau Macrono kalbą, kuri sulaukė labai neigiamos reakcijos čia, Lietuvoje ir kitose labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse. Tačiau neseniai pasisakė ir kitas lyderis – JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Rusija neturėtų būti vadinama terorizmą remiančia valstybe, jei aš tiksliai prisimenu formuluotę. Kaip į tai buvo sureaguota Kyjive?
 
– Kaip žinote, mano prezidentas pastoviai kalbasi ir kalbėsis su prezidentu Bidenu. Ir mes būtinai aptarsime šį klausimą su juo ir jo komanda, kadangi aiškiai suprantame jo svarbą. Kartu kalbame ir su kitais savo bei JAV sąjungininkais apie būtinybę pripažinti Rusiją terorizmą remiančia valstybe.
 
Daugiau kažko konkretaus aš dabar jums negaliu pasakyti, tačiau mes tikrai manome, kad šis klausimas gali toliau būti aptariamas. Europos sąjungos šalys taip pat turi būti įtrauktos į šią diskusiją.
 
Aš suprantu, kad Europos sąjunga turi savą sprendimų priėmimo mechanizmą ir manau, kad ir jūsų šalis turi būti įtraukta į diskusiją Ukrainos pusėje. Taigi, aš manau, kad šis klausimas tikrai dar nėra uždarytas.
 
– Pakalbėkime apie Ukrainą ir Rusiją. Suprantama, dabar viskas priklauso nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir diplomatai yra šiek tiek pasitraukę į šoną, nes pagrindinį darbą atlieka kariuomenė. Vis dėlto, kada ir kokiomis sąlygomis vėl gali prasidėti koks nors diplomatinis, derybinis procesas tarp Kyjivo ir Kremliaus?
 
– Tik tuomet, kai Ukrainos teritorija bus išlaisvinta nuo bet kokių agresoriaus pajėgų. Taip pat, kai nebebus bombarduojami Ukrainos civiliai. Tai pati pirmiausia, elementariausia sąlyga. Taip pat – ukrainiečiai belaisviai, kurie dabar yra laikomi okupuotose teritorijose arba Rusijoje, turi būti paleisti.
 
Taip, jūs teisus – dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai.
 
Ukraina niekuomet nesiderės Rusijos, agresoriaus sąlygomis ir apskritai jokiomis kitomis išorės sąlygomis. Ukraina derėsis tik tuomet, kai tam bus pagrindas – kai ji kontroliuos visą savo teritoriją ir kai ji galės paisyti tik savo nacionalinių interesų.
 
Niekas negali diktuoti mano prezidentui kada, kaip ir kokiomis sąlygomis pradėti derybas. Jam labai sunku, neįmanoma, padaryti spaudimą.
Taigi, mes kauname mūšio lauke. Mes artėjame prie pergalės. Ir dabar tai – mūsų pagrindinis rūpestis ir orientyras.
 
– Kodėl aš jūsų paklausiau šio klausimo? Viena vertus, tai, ką jūs pasakėte – akivaizdūs ir visiškai suprantami dalykai, kuriuos ne kartą yra pasakę ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai. Tačiau čia aš ir noriu truputėlį pasiaiškinti situaciją. Mat tuo pačiu mes girdime tų pačių pareigūnų pareiškimus, kurie griežtai konstatuoja, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kad Rusijos režimui teisti turėtų būti sukurtas tarptautinis tribunolas – kaip Niurnberge. Žodžiu, visa Kyjivo retorika, kuri pastaruoju metu tapo visiškai griežta ir konkreti, tarsi sako, kad Kremliaus režimas apskritai neturėtų būti jokių pokalbių partneris. Juk kaip tu kalbėsi su valstybe-teroristu? Kam? Apie ką? Noriu pasakyti, kad tarsi tos dvi pozicijos viena kitai neprieštarauja, tačiau aš šiek tiek pasimetęs, kaip jas suderinti. Viena vertus, sakoma, kad mes kalbėsime su Maskva tam tikromis sąlygoms, kai visos teritorijos bus išlaisvintos, kita vertus, sakoma, kad Maskva – teroristas, su kuriuo apskritai nėra apie ką kalbėti.
 
– Na, viskas paprasta. Pirmiausia, reikia nustoti daryti teroristinius veiksmus. Nors aš nesu derybinės grupės narys, galiu pasakyti, kad jūs teisus – su Rusija pasidarė tikrai sunku kalbėti po visų Rusijos žvėriškumų, kuriuos pamatė visas pasaulis, Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje, Borodiankoje. Išties, neįmanoma kalbėti su atstovais valstybės, kuri daro tokius dalykus.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
 
Tačiau manęs nėra ko klausti, ar derėtis, ar nesiderėti su Rusija. Jei Rusija grįš į civilizuotą būvį, taps civilizuota valstybe – tai yra įmanoma. Bet jei Rusija ir toliau vykdys teroristinę veiklą, bombarduos civilinius objektus, kritinę infrastruktūrą – kaip Zaporižios atominę jėgainę… Viduryje Ukrainos, XXI a. tu bombarduoji didžiausią Europoje atominę jėgainę… Tad jei tu toliau eini šiuo keliu, tu gauni, ko nusipelnęs.
To paties tu turi nusipelnyti iš visos pasaulio bendruomenės. Tai būtų teisinga. Taigi, visa tai priklauso pirmiausia ne nuo mūsų. Tai jie turi nuspręsti, ar jie nori tikrų, rimtų, aiškių derybų, ar jie tiesiog toliau apie tai kalba vien dėl savo propagandos.
 
Galbūt paskutinis dalykas, kurio aš jūsų norėjau paklausti – Rusijos energetinis karas prieš Europą, jos šantažas, atjungiant dujų tiekimą. Kokius padarinius tai, jūsų nuomone, turės? Gal tai kaip tik privers Europą susivienyti, o ne dar labiau ją suskaldys ir privers nusilenkti Rusijai? Gal bus kaip tik priešingi padariniai, nei Kremlius tikisi ir siekia?
 
– Aš manau, kad tai jau pradėjo konsoliduoti Europą ir Europos sąjungą. Juk sumažinti rusiškų dujų vartojimą 15 proc. jau dabar — nuo rugpjūčio 1 iki kitų metų kovo — buvo vieningas sprendimas. Matau, kad šalys-narės išties daro viską, kad taip ir būtų.
 
Europos sąjunga vieningai nusprendė dar gerokai prieš žiemą užpildyti dujų saugyklas iki 80 proc. Daugelis valstybių, kurios itin priklausomos nuo Rusijos dujų, nusprendė diversifikuoti savo šaltinius. Net ir Ukrainos kaimynai, kurie itin priklausomi nuo Rusijos dujų, tai daro.
 
Taip, tai pareikalaus laiko, tačiau mums reikės ištverti šį periodą. Taip, tikriausiai ne tik Ukrainos gyventojai kentės šią žiemą. Kentės ir daugelio Europos sąjungos šalių gyventojai. Tačiau tai kaina, kurią mes turime sumokėti už tai, kad amžiams nutrauktume savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
 
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto

Šis energetinis ir dujų šantažas juk prasidėjo ne po to, kai vasarį buvo pradėtas atviras karas prieš Ukrainą. Jei pamenate, jie pradėjo žaisti dujų kainomis, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Jau tai buvo įspėjamasis skambutis visiems – teisingiau, turėjo būti įspėjamasis skambutis Europos sąjungos šalims.
 
Jau tada mano prezidentas sakė Europos lyderiams, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ neturi nieko bendra su energetika ar ekonomika, o yra tik geopolitinio šantažo priemonė. Niekas neklausė. O dabar pažiūrėkite, kur yra šis projektas. Bet vis dar žaidžiama su „Nord Stream 1“, taisoma turbina. Bet aš tikiuosi, kad visi jau suprantame, kad vieną kartą ir visiems laikams Europa turi atkirsti save nuo bet kokių Rusijos energetinių išteklių – anglies, naftos, dujų.
 
O tada, kai mes to pasieksime, bus pasiekta ir ta tikroji vienybė, kuri pakirs Rusijos galimybes mus šantažuoti.
 
Vytautas Bruveris (ELTA)
 
2022.09.15; 06:37

Pamušta rusų ginkluotė. Kijevas. Muziejus po atviru dangumi

Geriausia žinia – Ukraina perėjo į kontrpuolimą rytų bei pietų kryptimis, ir ši karinė operacija – sėkminga. Šaunioji Ukrainos kariuomenė nuo rugsėjo pradžios jau išvadavo dešimtis savo gyvenviečių bei miestų. Išlaisvinta teritorija skaičiuojama tūkstančiais kvadratinių kilometrų.

Tai, ką Rusijos okupantai sugebėjo užimti per ketverius – penkerius mėnesius, patirdami milžiniškų nuostolių, ukrainiečių kariškiai išlaisvino per keliolika dienų nepatirdami didelių netekčių.

Viešojoje erdvėje vis daugiau pranešimų, kaip rusų okupantai paniškai sprunka iš mūšio laiko. Maskvos propagandistai, iki šiol televizijos kanaluose šūkavę, esą Ukraina neturi teisės egzistuoti, esą ukrainiečių tautą būtina sunaikinti, dabar pasimetę – nebežino, kaip traktuoti Rusijos armijos pasitraukimą. Iš okupuotų teritorijų neša kudašių ir separatistų lyderiai, kadaise kūrę neva nuo Ukrainos atskilusius Donecko ir Luhansko darinius

Net Vladimiro Putino dešinioji ranka Ramzanas Kadyrovas paskelbė keistų, dviprasmiškų pareiškimų, girdi, jis pasiruošęs pamokyti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę, kaip kariauja tikri vyrai. Kodėl jis taip prabilo? R.Kadyrovas bijo, nes jei kris jo kuratorius V.Putinas, čečėno taip pat laukia liūdnas likimas. Pirma, jo nekenčia Rusijos slaptosios tarnybos, nes R.Kadyrovas jas ne sykį pažemino, šeimininkaudamas Maskvoje tarsi savo namuose. Antra, slopindamas antirusiškas nuotaikas Čečėnijoje ponas Kadyrovas susitepė savo rankas čečėnų nepriklausomybininkų krauju, tad dabar pelnytai baiminasi kraujo keršto.

Ukrainos karinės vadovybės pergales jau suskubo palankiai įvertinti net oficialusis Vašingtonas. Amerikiečių karo ekspertai pripažįsta, kad jie net nesitikėjo tokių sėkmingų ukrainietiškų atakų.

Kita puiki žinia – amerikiečių karinėje bazėje Vokietijoje nuspręsta dar stipriau, dar kiečiau remti Ukrainą rimtais ginklais. Nors ginklų tema visuomet subtili, čia galimi įvairūs sąmoningi nutylėjimai ir tyčiniai priešo klaidinimai, Ukrainos prezidento patarėjas karo reikalams Oleksejus Arestovičius viename iš paskutiniųjų savo interviu Marko Feigino internetinei televizijai pareiškė, jog – „viskas labai gerai, geriau nė nebūna“.

Taigi preteksto nerimauti, regis, nėra. Ir vis tik karas – bjaurus užsiėmimas. Atsipalaiduoti negalima nė akimirkai.

Šiandien itin svarbu ne tik nugalėti V.Putino kariauną. Labai svarbu sutriuškinti Kremliaus karinę mašiną kuo greičiau ir įspūdingiau. Kuo ilgiau užtruks karas, tuo daugiau atsiras verkšlentojų, raginančių Ukrainos prezidentą pradėt taikos derybas. Vokietijoje ir Čekijoje jau buvo surengti mitingai, kurių dalyviai šūkaliojo, esą ukrainiečiai privalo nusileisti okupantams, mat, priešingu atveju, čekams ir vokiečiams šią žiemą teks brangiau mokėti už šilumą. Laimė, tokių niekingų verkšlentojų į mitingus nesusirinko gausiai. Bet esama pavojaus, kad tokių daugės. Štai kodėl Vakarai privalo padėt Ukrainai kuo sparčiau sutriukškinti „nenugalimąją rusų kariuomenę“.

Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, kreipdamasis į Vakarų partnerius, pabrėžė, jog ši žiema – labai svarbi, gal net svarbesnė už visus praėjusius tris dešimtmečius. Be to, Ukrainos prezidentas kiekviena proga prašo teikti jo šaliai dar daugiau pačios moderniausios, pačios galingiausios ginkluotės. Jei prašo, vadinasi, privalu duoti Ukrainai tiek ginklų, kad jų užtektų. Ukrainos prezidentas neturi mūsų prašinėti, mūsų maldauti. NATO ir Europos Sąjunga privalo taip sparčiai suktis, kad Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, vaizdžiai tariant, ištartų: „ačiū, šiuo metu – užtektinai“. Štai tada bus galima pasakyti, jog Vašingtonas, Berlynas, Paryžius ir Roma padarė viską, ką privalėjo padaryti.

Kita svarbi tema – negalima prievartaut oficialiojo Kijevo sėstis prie derybų stalo. Pralaiminčiam Kremliui būtų labai paranku pradėt taikos derybas – jis svajoja įšaldyti esamą situaciją ilgiems mėnesiams. Tad leiskime Ukrainai laimėti. Tegul Ukraina sutriuškina okupantus mūšio lauke. Tuomet, išvijus svetimą kariauną iš Donbaso, Luhansko bei Krymo, bus  visai kita kalba. Tegul V.Putinas ant kelių atšliaužia maldaudamas taikos derybų. Bet net tuomet, jei atšliauš, neskubėkime su juo šnekėtis. Tegul klūpi ant kelių valandų valandas, kol bus priimtas. O po to, po kapituliacijos, į kalėjimo kamerą – iki gyvos galvos, nes, deja, nėra mirties bausmės.

be kita ko, saugokimės pranašų, įrodinėjančių, jog negalima Rusijos žeminti, jog iš Rusijos nevalia reikalauti pilnos kapituliacijos. Tokie pranašai pliurpia, girdi, ir Ukraina privalanti bent kiek nusileisti. Ypač pavojingi pranašai, kurie kužda mums į ausį, esą Ukrainai negalima leist įspūdingai laimėti, nes, priešingu atveju, ukrainiečiai užries nosį. Šio sukirpimo demagogai baiminasi, kad į NATO ir Europos Sąjungą atėjusi Ukraina nustums nuo pjedestalo Vokietiją ir Prancūziją. Gal ir nustums, paversdama Prancūziją bei Vokietija ne tokiomis svarbiomis, įtakingomis šalimis. Bet tokia konkurencija būtų sąžininga, teisinga. Juk ne Vokietija ir ne Pancūzija sustabdė Rusijos kariuomenę. Ne vokiečiai ir ne prancūzai parodė pasauliui, kokia silpna, niekinga rusų karinė mašina.

Draugas.org

Šių eilučių autorius laukia nesulaukia, kada Ukraina taps pilnateise NATO ir ES nare. Ukrainietiškas gyvybingumas, užsispyrimas, drąsa tegul tampa puiki pamoka ir Vašingtonui, kuriame būta politikų, vasario mėnesį maniusių, jog Kijevas ilgiausiai išsilaikys tik 72 valandas.

O priekyje – ruduo ir žiema. Turime daug vilčių, jog šie keleri mėnesiai taps lemiamu mūšiu, kuriame kris Rusijos imperija.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.09.15; 06:04

Oleksiejus Arestovyčius

Rusija apie Ukrainą žinojo kone viską, tačiau iš tiesų nesuprato šios šalies. Tai ir buvo esminė Kremliaus klaida, nulėmusi jo strateginį pralaimėjimą jau daugiau, nei pusmetį trunkančiame kare.
 
Taip sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius, kalbėjęs Vilniuje vykstančioje konferencijoje, skirtoje Oršos mūšio metinėms.
 
Šią konferenciją, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalei prieš Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas 1514 m. rugsėjo 8 d. dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
 
Pasak O. Arestovičiaus, didžiausias smūgis ir netikėtumas Rusijai buvo tai, kad bene labiausiai ir atkakliausiai prieš ją kaunasi rusakalbė Ukrainos visuomenės dalis.
 
„Jie nesuprato ukrainietiškos tapatybės ir to, kad kalba joje – ne pagrindinis dalykas. Jie galvojo, kad jei žmonės kalba rusiškai, tai reiškia, jie jau priklauso Rusijos įtakos sferai“, – sakė Ukrainos pareigūnas.
 
Pamuštos Rusijos ginkluotės paroda Kijeve

Tuo tarpu, pasak O. Arestovičiaus, esminė ukrainietiškos tapatybės idėja – laisvė. Taip pat – saviorganizacija. „Rusus pribloškė ir tai, kad žmonės pradėjo į juos šaudyti, net negavę įsakymo”, – invazijos vasario mėnesį pradžią prisiminė patarėjas.
 
Jis taip pat citavo Napoleoną, pasak jo, sakiusį, kad viskas, ko reikia kare – „sėkmė ir kvailas priešas“.
 
„Rusai – labai kvaili. Jie pradėjo šį karą net 9 kryptimis, nors neturėjo pajėgumų tam. Jie neturėjo pajėgumų net užimti Kijevui, o vien bandymas tai padaryti buvo labai kvailas”, – sakė kalbėtojas.
 
O. Arestovičius priminė, kad aršiausios kovos, kur rusai patiria didžiausius nuostolius, vyko ir tebevyksta Donbase, dėl Chersono, Charkovo, aršiausiai priešinosi Mariupolis.
 
Prezidento administracijos atstovas sulaukė ir klausimų apie tai, kodėl Ukrainos valdžia iki pat invazijos išvakarių neigė jos tikimybę, nors turėjo žinoti apie ją. Taip pat – kodėl nebuvo pasiruošta Kijevo, Chersono puolimui.
 
Pasak O. Arestovičiaus, pačiose invazijos išvakarėse aukščiausi Ukrainos politiniai ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, nors ir matė pavojų bei žinojo rusų planus, nesutarė dėl to, ar Rusija tikrai imsis juos įgyvendinti – pavyzdžiui, pulti Kijevą.
Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas
 
Tuo tarpu Chersone esą centrinę valdžią išdavė vietiniai Rusijos agentai, sugriovę pasirengimą atremti Rusijos puolimą iš Krymo. „Bet mes tai dabar juk atsiimame. Vienas-du mėnesiai ir mes atsiimsime Chersoną”, – sakė O. Arestovičius.
Sudegusi rusų karo mašina. Paroda po atviru dangumi Kijeve
 
Jis kartojo, jog iš Vakarų Ukrainai tereikia „dvigubai daugiau“ sunkiosios ginkluotės, nei jie teikia dabar ir Ukraina laimės karą – išstums agresorių iš visos savo teritorijos.
 
O. Arestovičius teigė, kad šis karas „bendras visų karas” ir kartojo Ukrainos valdžios pagrindinę ir nuolatinę mintį, jog jei Rusija įveiks Ukrainą, tai, pasinaudojusi jos resursais, puls Baltijos šalis ir Lenkiją.
 
Jis tvirtino „gerai žinąs” Rusiją, nes, kaip Ukrainos žvalgybos pareigūnas, dirbo ten, buvo infiltruotas į Rusijos imperialistų ir šovinistų struktūras, kurioms vadovavo Aleksandras Duginas. Pastarojo duktė neseniai buvo nužudyta Rusijoje.
 
Tad O. Arestovičius teigė, jog nors Rusija ir gali tapti demokratine šalimi ir Rusijos opoziciją reikia remti, jai turi būti duotas „vienas šansas” po dabartinio režimo žlugimo.
 
Rusija turi būti arba „demilitarizuota ir denuklearizuota”, arba „padalinta“ – kitaip po dešimtmečio vėl griebsis agresijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.09.08; 14:17