Gintaras Visockas. Pats svarbiausias mūšis


Pamušta rusų ginkluotė. Kijevas. Muziejus po atviru dangumi

Geriausia žinia – Ukraina perėjo į kontrpuolimą rytų bei pietų kryptimis, ir ši karinė operacija – sėkminga. Šaunioji Ukrainos kariuomenė nuo rugsėjo pradžios jau išvadavo dešimtis savo gyvenviečių bei miestų. Išlaisvinta teritorija skaičiuojama tūkstančiais kvadratinių kilometrų.

Tai, ką Rusijos okupantai sugebėjo užimti per ketverius – penkerius mėnesius, patirdami milžiniškų nuostolių, ukrainiečių kariškiai išlaisvino per keliolika dienų nepatirdami didelių netekčių.

Viešojoje erdvėje vis daugiau pranešimų, kaip rusų okupantai paniškai sprunka iš mūšio laiko. Maskvos propagandistai, iki šiol televizijos kanaluose šūkavę, esą Ukraina neturi teisės egzistuoti, esą ukrainiečių tautą būtina sunaikinti, dabar pasimetę – nebežino, kaip traktuoti Rusijos armijos pasitraukimą. Iš okupuotų teritorijų neša kudašių ir separatistų lyderiai, kadaise kūrę neva nuo Ukrainos atskilusius Donecko ir Luhansko darinius

Net Vladimiro Putino dešinioji ranka Ramzanas Kadyrovas paskelbė keistų, dviprasmiškų pareiškimų, girdi, jis pasiruošęs pamokyti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę, kaip kariauja tikri vyrai. Kodėl jis taip prabilo? R.Kadyrovas bijo, nes jei kris jo kuratorius V.Putinas, čečėno taip pat laukia liūdnas likimas. Pirma, jo nekenčia Rusijos slaptosios tarnybos, nes R.Kadyrovas jas ne sykį pažemino, šeimininkaudamas Maskvoje tarsi savo namuose. Antra, slopindamas antirusiškas nuotaikas Čečėnijoje ponas Kadyrovas susitepė savo rankas čečėnų nepriklausomybininkų krauju, tad dabar pelnytai baiminasi kraujo keršto.

Ukrainos karinės vadovybės pergales jau suskubo palankiai įvertinti net oficialusis Vašingtonas. Amerikiečių karo ekspertai pripažįsta, kad jie net nesitikėjo tokių sėkmingų ukrainietiškų atakų.

Kita puiki žinia – amerikiečių karinėje bazėje Vokietijoje nuspręsta dar stipriau, dar kiečiau remti Ukrainą rimtais ginklais. Nors ginklų tema visuomet subtili, čia galimi įvairūs sąmoningi nutylėjimai ir tyčiniai priešo klaidinimai, Ukrainos prezidento patarėjas karo reikalams Oleksejus Arestovičius viename iš paskutiniųjų savo interviu Marko Feigino internetinei televizijai pareiškė, jog – „viskas labai gerai, geriau nė nebūna“.

Taigi preteksto nerimauti, regis, nėra. Ir vis tik karas – bjaurus užsiėmimas. Atsipalaiduoti negalima nė akimirkai.

Šiandien itin svarbu ne tik nugalėti V.Putino kariauną. Labai svarbu sutriuškinti Kremliaus karinę mašiną kuo greičiau ir įspūdingiau. Kuo ilgiau užtruks karas, tuo daugiau atsiras verkšlentojų, raginančių Ukrainos prezidentą pradėt taikos derybas. Vokietijoje ir Čekijoje jau buvo surengti mitingai, kurių dalyviai šūkaliojo, esą ukrainiečiai privalo nusileisti okupantams, mat, priešingu atveju, čekams ir vokiečiams šią žiemą teks brangiau mokėti už šilumą. Laimė, tokių niekingų verkšlentojų į mitingus nesusirinko gausiai. Bet esama pavojaus, kad tokių daugės. Štai kodėl Vakarai privalo padėt Ukrainai kuo sparčiau sutriukškinti „nenugalimąją rusų kariuomenę“.

Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, kreipdamasis į Vakarų partnerius, pabrėžė, jog ši žiema – labai svarbi, gal net svarbesnė už visus praėjusius tris dešimtmečius. Be to, Ukrainos prezidentas kiekviena proga prašo teikti jo šaliai dar daugiau pačios moderniausios, pačios galingiausios ginkluotės. Jei prašo, vadinasi, privalu duoti Ukrainai tiek ginklų, kad jų užtektų. Ukrainos prezidentas neturi mūsų prašinėti, mūsų maldauti. NATO ir Europos Sąjunga privalo taip sparčiai suktis, kad Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, vaizdžiai tariant, ištartų: „ačiū, šiuo metu – užtektinai“. Štai tada bus galima pasakyti, jog Vašingtonas, Berlynas, Paryžius ir Roma padarė viską, ką privalėjo padaryti.

Kita svarbi tema – negalima prievartaut oficialiojo Kijevo sėstis prie derybų stalo. Pralaiminčiam Kremliui būtų labai paranku pradėt taikos derybas – jis svajoja įšaldyti esamą situaciją ilgiems mėnesiams. Tad leiskime Ukrainai laimėti. Tegul Ukraina sutriuškina okupantus mūšio lauke. Tuomet, išvijus svetimą kariauną iš Donbaso, Luhansko bei Krymo, bus  visai kita kalba. Tegul V.Putinas ant kelių atšliaužia maldaudamas taikos derybų. Bet net tuomet, jei atšliauš, neskubėkime su juo šnekėtis. Tegul klūpi ant kelių valandų valandas, kol bus priimtas. O po to, po kapituliacijos, į kalėjimo kamerą – iki gyvos galvos, nes, deja, nėra mirties bausmės.

be kita ko, saugokimės pranašų, įrodinėjančių, jog negalima Rusijos žeminti, jog iš Rusijos nevalia reikalauti pilnos kapituliacijos. Tokie pranašai pliurpia, girdi, ir Ukraina privalanti bent kiek nusileisti. Ypač pavojingi pranašai, kurie kužda mums į ausį, esą Ukrainai negalima leist įspūdingai laimėti, nes, priešingu atveju, ukrainiečiai užries nosį. Šio sukirpimo demagogai baiminasi, kad į NATO ir Europos Sąjungą atėjusi Ukraina nustums nuo pjedestalo Vokietiją ir Prancūziją. Gal ir nustums, paversdama Prancūziją bei Vokietija ne tokiomis svarbiomis, įtakingomis šalimis. Bet tokia konkurencija būtų sąžininga, teisinga. Juk ne Vokietija ir ne Pancūzija sustabdė Rusijos kariuomenę. Ne vokiečiai ir ne prancūzai parodė pasauliui, kokia silpna, niekinga rusų karinė mašina.

Draugas.org

Šių eilučių autorius laukia nesulaukia, kada Ukraina taps pilnateise NATO ir ES nare. Ukrainietiškas gyvybingumas, užsispyrimas, drąsa tegul tampa puiki pamoka ir Vašingtonui, kuriame būta politikų, vasario mėnesį maniusių, jog Kijevas ilgiausiai išsilaikys tik 72 valandas.

O priekyje – ruduo ir žiema. Turime daug vilčių, jog šie keleri mėnesiai taps lemiamu mūšiu, kuriame kris Rusijos imperija.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.09.15; 06:04

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.