Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kodėl Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip nemėgsta medžių, kad išgenėjęs želdinius gatvių pakelėse dabar kirtimus perkėlė į miesto parkus. Vienareikšmiškai neatsakysi, ar ne? Tarkime, meras užsimojo pakeisti miesto veidą iš esmės, o laisvai į visas puses besišakojantys medžiai yra nepaklusnumo administracinei valiai simbolis, tampantis nemaloniu dirgikliu užsimojusiam viską valdyti Visvaldui. Žmones priversti paklusti daug lengviau nei medžius, taigi pastaruosius reikia iškirsti.

Tačiau štai  filosofas Naglis Kardelis, neminėdamas V.Matijošaičio pavardės, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, sako, kad medžių kirtimas, paprastai sukeliantis didelį triukšmą ir pritraukiantis visuomenės dėmesį, yra patogiausias veiklos imitavimo būdas, bandant įpiršti nuomonę, kad kažkas svarbaus vis dėlto vyksta. Galimas daiktas, garbusis filosofas, taip bylodamas, dūmojo apie labai tolimus ir globalius dalykus, neturėdamas nė iš tolo jokių ketinimų laidyti dviprasmiškas užuominas V.Matijošaičio atžvilgiu, galimas daiktas!

Kita vertus, leiskite čia pasiūlyti dar paprastesnę hipotezę, atsakant į keltą klausimą, kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nedraugauja su medžiais, – tarkime, taip yra vien dėl to, jog ant medžių neauga žuvies piršteliai ir krabų lazdelės, taigi  žuvies pramonės verslininkas jaučia alergiją sausumos žalumynams kaip užimančiam daug nereikalingos vietos balastui. Plėtojant šią atsakymo versiją reikėtų pardėti baimintis, kad viską valdantis Visvaldas neužsimanytų paleisti Kauno HE šliužų, paverčiant miestą prie Nemuno naujos jūros dugnu su gyvybingais ichtiologiniais ištekliais. Kad ir kaip žiūrėsi, medžiai yra kliuvinys laivų navigacijai, rudenį kaštonai draskytų žvejų tinklus. 

Medžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinia, taip juokaujant galima ne juokais prisijuokauti. Galop palikime ramybėje tą V.Matijošaitį, juolab kad merui, kaip atrodo, simpatizuoja didžioji dauguma miestiečių, taigi ir mes skandalą dėl medžių kirtimo laikykime bemaž vieninteliu nesusipratimu, siejamu su šia garsia pavarde. Be to, čia buvo bandoma pateikti fantasmagorinį atsakymą į klausimą – kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nemėgstą medžių? Tačiau joks žanras, kaip atrodo, neteikia galimybių atsakyti į daug painesnį klausimą – kodėl Apsaugos ministerija Lietuvoje taip patologiškai neapkenčia Lietuvos miškų?

Anksčiau už aplinkosaugos reikalus šalyje atsakinga ministerija vadinosi Aplinkos apsaugos ministerija, dabar tokio rango įstaiga dabinasi nauju pavadinimu – Aplinkos ministerija. Manding pavadinimas buvo pakeistas iš tiesų neatsitiktinai, nes pasikeitė prioritetai – dabartinės ministerijos veikla teikia pagrindo manyti, kad nuo aplinkos apsaugos pereinama prie forsuoto aplinkos resursų eksploatavimo, nuo saugos prie naikinimo, nuo tausojimo prie piktavališko eikvojimo.

Šių eilučių autorius yra parašęs visą krūvą straipsnių, taip pat publikuotų ir šiame dienraštyje, kuriuose buvo, švelniai tariant, abejojama Aplinkos ministerijos užkurtos vadinamosios urėdijų reformos būtinumu. Dar kartą turiu progą paliudyti, kad nepažįstu nė vieno urėdo, jokiu būdu nesu medžiotojas, savo užsiangažavimą miškų labui galėčiau pavadinti nebent grybautojo pasija (dabar rašydamas šį prisipažinimą, be visa ko kito,  labiau juokais nei rimtai pagalvojau, kad grybautojo įsipareigojimas Lietuvoje negali būti politiškai neutralus pasirinkimas).

Tačiau dar ir dabar nesu tikras – ar tokios reformos, keliančios didžiausią pavojų miškų tvarumui, klystkeliais buvo pasukta dėl reto ministerijos buožgalvių kvailumo, darant reformą dėl reformos, siekiant trūks plyš pelnyti kvazireformatoriaus statusą, tokiu būdu užsirekomenduojant Primo ar net paties Karbauskio akyse, ar vadinamoji urėdijų reforma yra gudriai sukonstruotos korupcinės pinklės, tenkinant medžio apdirbimo verslininkų interesus, garsiųjų baldininkų poreikius pigiai ir stambiomis apimtimis pirkti medieną Lietuvos nususinimo sąskaita? Tačiau tikriausiai yra taip, kad vienas kitam neprieštarauja – buožgalvių kvailumas dera su jų suktumu, slidumu.

                                                                   čia nėra pauzių

                                                                    o tik

                                                                    tamsi

                                                                    nepertraukiama

                                                                    ir

                                                                    kieta medžiaga

                                                                    soste

                                                                    tupi

                                                                    žibantis

                                                                    buožgalvis

                                                                   pavadinimu

                                                                   „yra

                                                                   kaip

                                                                   yra“                                       

Kad ir kaip būtų, net ir  didžiausias skeptikas, regis, nesitikėjo, kol kas nelaukė, kad tik pajudėjus iš vietos vadinamajai reformai virš Lietuvos miškų iškart pradės tvenktis juodžiausi debesys, miškų išnaikinimo pavojaus kreivė šoktelės į viršų taip staigiai, tarsi būtų nulūžus spyruoklė.

Apie tai neseniai prabilo, bet labai aiškiai kalbėjo Kazys Starkevičius https://slaptai.lt/siuloma-istatymais-stabdyti-nezabota-misku-ispardavima/.

K.Starkevičiaus garbei reikia pastebėti, kad minėtas Seimo narys skambina pavojaus varpais, tarsi ir pažeisdamas savo frakcijos, kurios dauguma narių pasirinko pritarimą juodajai urėdijų naikinimo reformai, valią. Konservatoriai pritarė minėtai reformai, jeigu neklystu, gavę kažkokius valdančiųjų pažadus atsimokėti už palaikymą, grąžinti skolą, antra vertus, kas be ko, konservatoriams rūpėjo įgelti socialdemokratams, kurie bent dekoratyviai priešinosi šiai miškų naikinimo vajų užtraukiančiai pertvarkai.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paklausiu retoriškai – o kam čia rūpi Lietuvos miškai, žmonės, pati Lietuva? Kaip atrodo, dabartinių politinių partijų veikėjai  pastoviai kelia savo kvalifikaciją, tobulėja ne dienomis, o valandomis truputėlį kitoje, o būtent politinės prostitucijos sferoje. Jeigu būtų tokia olimpinė sporto šaka kaip politinė prostitucija, mes čia visados laimėtume, Lietuvos politinių partijų aplinkoje yra puoselėjami neeiliniai politinės prostitucijos talentai, išauginami tikri šitokios sferos saboniai.

Ar reikėjo didelio proto, kad galėtum suprasti, kad labai rizikinga yra laužyti tvarką, kuri labiausiai autoritetingų tarptautinių organizacijų buvo pripažinta kaip leidžianti užtikrinti geriausią pasaulyje miškų priežiūrą ir pasekti Latvijos, kuri pastaruoju metu vis dažniau yra minima tarptautiniu mastu kaip neužtikrinanti net minimalaus miško tvarumo, pavyzdžiu. Tačiau, galimas daiktas, toks keistas Lietuvos pasirinkimas turėtų būti siejamas ne tiek su proto trūkumu, kiek su nesuvaldytu, lipančiu pro kraštus srutų pavidalu gobšumo pertekliumi.

Miško teikiami džiaugsmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasitinkame Vasario 16-osios Šimtmetį užkilusių pavojų ir jų įvairovės kontekste, kai šiandien jau kalbama ne tik apie konvencinio karo, bet ir hibridinių karų pavojus, priartėjusią jų tikimybę. Tačiau jeigu leisite man kalbėti savo balsu, pernelyg nesivaržydamas pasakysiu, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybės Kultūros ir Aplinkos ministerijos jau pradėjo ir tęsia pilietinį karą su savo tauta. Tokio karo daugiau ar mažiau įsisąmonintas orientyras – Lietuva kaip dykynė, kaip metafizinė ir fizinė dykuma!

XXX

Istorija jau buvo pasibaigusi, tačiau gamta lygi ir tapati tik sau dar tęsėsi su amžinybe pavaizduojančiu vienodu monotonišku ritmu Taip pat kaip visados žaliavo medžiai rudenį į šaltą rūką krito lapai po to ant išverstų kamienų užsimiršęs dribo šviežias sniegas Tada kai šaldavo ir po sniegu rūdijo pamirštas kadaise medkirčio plieninis kirvis čia būdavo nežmoniškai gražu Dabar jau buvo išaiškėja kad grožis yra tiktai ramybę iliuzoriškai išspinduliuojantis paviršius   Kažin ar tai svarbu kam nors  Taip vėl pūga užlipdžiusi  dreves praskrieja abejingai virš išsikišusios iš sniego kankorėžio galvutės Ir vis dėlto čia  viskas palenkta kaip jau sakyta nuobodžiam pasikartojimui Tad kartais netikėtai vėl atšyla suledijusios negyvos šakos sualma pamiškės upeliai ir pievose chaotiškai pasklinda kažkiek net kvepiančios purienos Išties dabar ne tiek svarbu ar tie gelsvi žiedai teisėtai gali būti kaip kadais vadinami net mikrosaulėm Daug juokingiau kad jau prabudusio pavasario saulėtekį  prie miško pakraščio iš naujo pasitinka apžėlę samanom kelmai nelyg kokie pavargę ir pajuodę žmonės

2018.02.06; 04:40

Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.

„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.

A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.

Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.

A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).

Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.

„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.

Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.

Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.

Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.21; 06:26

Urėdijų reforma pusę metų kaitinusi politines aistras Seimo salėje pasiekė apogėjų ir atomazgą – valstiečių ir žaliųjų sąjungos su konservatoriais ir dar keliais įvairių interesų grupių parlamentarų balsais buvo priimtas urėdijų reformos projektas.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstiečių ir žaliųjų politinis darinys pademonstravo, kad yra pajėgus realizuoti savo sumanymus, nepaisant nesugebėjimo parengti ir pristatyti jų pagrindimo, o šios reformos nauda ir žala pasiliko antrame plane, užgožta politinio pokerio partijos intrigos grožio ir atgrasumo.

Kas grožėjosi, o kas bodėjosi „reformacijos“ urėdijose rezultatu? Suprantama, kad daugiausia besidžiaugiančių savimi buvo valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, netgi santūrokas parlamentaras Povilas Urbšys socialiniuose tinkluose pasidalino džiugiu šūksniu – „mes galime!“.

Žiūrėdami į save veidrodyje galėjo pasidžiaugti: „koks aš gražus“ – Aplinkos ministras Kęstutis Navickas; „koks aš gudrus“, – premjeras, o anūkas, jei pats ir nesidžiaugė, tai sulaukė senolio pagyrimo: „daryk kaip aš tau sakau, viskas ir toliau bus gerai“.

Kitokie jausmai tvyrojo socialdemokratų stovykloje – pažiūrėjęs į veidrodį Gintautas Paluckas galėjo konstatuoti, kad: „gražus, tai gražus, bet niekas tuo nebetiki“, Seimo liberalų lyderiui galėjo kilti apsisprendimo abejonių: „gražus ar negražus dabar esu?“, o lenkų šeimynos frakcija, matyt, į veidrodį ir nežiūrėjo: „dievai žino už ką tie lietuviai balsavo, bet premjeras žadėjo, tad dabar svarbu, kad ištęsėtų“.

Nuo gamtos prie politikos

Ironizuoti galima ir bus ironizuojama, nes sprendimų dėl urėdijų likimo priėmimas Seime į įprastus parlamentinio darbo rėmus netilpo ir labiau priminė pokerio lošėjų partiją. Tačiau į klausimus, kas įvyko, kas laimėjo, kam naudinga ir kokios grėsmės atsiranda – atsakyti reikėtų. Ką žiūrėdami į sąžinės veidrodį matė po priimto sprendimo politikai – tik kontekstas ironijai, nes ne apie estetiką ir ne apie gamtos sukurtą grožį reformuojant urėdijas buvo galvojama ir ne dėl to intrigos virė.

Apie Seime vykusias politines batalijas bei jų rezultatus parašė bemaž visos žiniasklaidos priemonės, tačiau įvyko reikšmingas pokytis – jei anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama reformos turiniui, motyvams ir grėsmėms, tai po balsavimo Seime dėmesys persikėlė į politines sprendimo pasekmes – išliks ar neišliks koalicija.

Reformos esmė – naikinama Generalinė miškų urėdija ir atveriama galimybė miškų valdymą perimti vienai ar kelioms institucijoms (urėdijoms), Vyriausybei perduodama teisė priimti sprendimus dėl tolimesnio miškų valdymo modelio bei su tuo susijusių veiksmų įgyvendinimo. Kaip BNS naujienų agentūrai teigė Aplinkos ministras K. Navickas, urėdijos iki 2019 m. bus sujungtos į vieną juridinį asmenį, o dabartinės urėdijos išliks nebent kaip filialai.

Naudingiau stambiosioms pramonės įmonėms

Kadangi reformą, net anksčiau nei ji tapo žinoma visuomenei, nuosekliai palaikė stambiausi medienos žaliavos naudotojai, daugiausia gaminantys ir tiekiantys medžio drožlių plokštes Švedijos kompanijai IKEA, tikėtina, kad šampano taurės pirmiausia šios interesų grupės kabinetuose ir buvo pakeltos. Tačiau ar galima kartu su jais bei valstiečiais, žaliaisiais ir konservatoriais pasidžiaugti drauge? Kad vieni ar kiti valdžios priimti sprendimai naudingi kažkuriai interesų grupei, sudaro galimybes verslininkams užsidirbti daugiau pelno, savaime nėra nei gėris, nei blogis.

Neganda tokie sprendimai tampa, jei vienos grupės interesai pažeidžia kitų grupių, svarbesnius, didesnę reikšmę visuomenės gerovei turinčius, interesus. Atrodo, kad priimant sprendimą dėl urėdijų, didiesiems Lietuvos miškų pramonės atstovams palankia kryptimi nueita toliau nei iš pradžių ketinta. Taip manyti leidžia jau paskutiniame įstatymo pakeitimų svarstymo etape, priešpaskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, trijų Seimo narių, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Ramūno Karbauskio ir Kęstučio Mažeikos, pateiktas ir Seimo priimtas pasiūlymas įteisinti medienos pardavimo ilgalaikes (3–10 metų), pusmetines ir trumpalaikes (3 mėn.) sutartis. Ankstesniame įstatyme bei Vyriausybės parengtame ir svarstytame įstatymo pakeitimo projekte tokių medienos pardavimo sutartinių terminų ribojimo nebuvo, tad apie tai ir nebuvo diskutuojama.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kad nebebus galimybių sudaryti medienos pirkimo sutarčių metams ar dviem, o tik ne trumpesniam nei 3–10 m. laikotarpiui – naudingiau stambiajam, o ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurio privalumas tėra lankstumas. Kovojant dėl išlikimo rinkoje smulkiesiems žymiai dažniau tenka pasikliauti tik 1–3, o ne 3–10 metų jų gaminamos produkcijos poreikiu, atitinkamai, tokiam laikui jiems svarbu turėti ir žaliavos įsigijimo garantijas.

Ilgalaikėmis sutartimis daugiausia disponuoja tik didieji rinkos žaidėjai, tiekiantys medienos žaliavas ar pusgaminius, medienos plokštes, tarptautinėms baldų gamybos kompanijoms. Nors ši grėsmė tik išvestinė, pagrįsta smulkaus ir stambaus verslo veikimo rinkoje praktika, tačiau priimant įstatymo pakeitimus – apie tai net ir nebuvo diskutuoja, nebuvo ir kada diskutuoti, kaip ir nebuvo atlikta jokios analizės, kokiam laikotarpiui medienos pirkimo sutartys su urėdijomis buvo dažniausiai sudaromos iki šiol.

Ar medienos rinka bus monopolizuota?

Pakito Aplinkos ministro požiūris į medienos eksportą. Jei anksčiau jis kalbėjo apie tai, kad medienos žaliavos išvežimas iš Lietuvos gali būti ribojamas (apribojimus taiko kaimynai latviai ir lenkai), tai dabar apribojimų, iš dalies apsaugančių miškus nuo intensyvaus resursų pereikvojimo, K. Navickas nebemato reikalo taikyti, – rašoma 15min.lt portale publikuojamame Mindaugo Samkaus straipsnyje.

Norom nenorom, bet ministro nuomonių pokyčiai (jeigu jie iš tiesų buvo) siejasi su K. Navicko giminaičio, Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovo, įmonės interesu – turėti daugiau galimybių medieną eksportuoti be apribojimų. Iš esmės pagrindinė reali ir visuomenės socialinei sanklodai skausmingiausia grėsmė, kurią sukuria miškų įstatymo pakeitimai – žalia šviesa medienos rinkoje pelningiau veikti monopoliniam pirkėjui ir sudarytos prielaidos lengviau išstumti iš rinkos mažesniuosius, regioninius medienos žaliavos naudotojus.

Įvairių ekspertų vertinimu – neigiamų padarinių grėsmė iškilusi nuo 5 iki 15 tūkst. šiame sektoriuje dirbančių žmonių (neskaičiuojant pačių urėdijų darbuotojų). Kadangi didieji medienos žaliavos naudotojai daugiausia parduoda vienam pirkėjui, tad apie monopolinius susitarimus net ir diskutuoti neverta, jie savaime egzistuos, nes derybose su šiuo pirkėju sąlygas mūsų verslui padiktuos tarptautinė kompanija ir mūsiškiams neliks nieko kito, kaip tik susitarti. Bet susitarti galės tik tie, kurie derybose dalyvaus, o mažosios lentpjūvės ir įmonėlės, savaime aišku, liks už durų.

Tikėtinas variantas, kad trumpuoju periodu, kol medienos pirkimo aukcionuose bandys dalyvauti ir mažieji regioninių verslų atstovai, medienos kaina netgi kils, nes didieji turės resursų pasiūlyti didesnes kainas, kol jos pasieks atsivežtinės, tarkim, iš Rusijos, žaliavos kainų ribą, kurios jau bus nepajėgūs mokėti mažesnieji. Kai mažieji medienos produktų gamintojai iš rinkos iškris, didesniesiems atsvers galimybė sumažinti kainas. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu biudžetas gaus mažiau pajamų, o siekdamas gauti tiek pat, miškų valdytojai bus priversti didinti pardavimų apimtis, t.y. kirsti daugiau miškų. Jei daugiau uždirbti nepavyks – bus pasitelktas užsienio investuotojas ir t.t.

Žinoma, tokios išvestinės „būtų, jeigu būtų“ schemos negali būti tikslios, tam reikėtų rimtesnių analizių, duomenų, prognozavimo priemonių ir kompetentingų specialistų ne vienos savaitės darbo, tačiau šių analizių pati vyriausybė neatliko, o į mokslininkų nuomones ir nekreipė dėmesio.

Nuo grėsmės, prie pasekmės

Kad grėsmės realios, kalba bendra verslo logika ir kaimyninių šalių patirtis, tačiau reformatoriams tokie dalykai buvo ir yra nesvarbūs. Smulkaus ir vidutinio verslo galimybių sumažėjimas ir dėl to tikėtinas tokių įmonių pasitraukimas iš rinkos bei medienos resursų išeikvojimas – reformos plane grėsmėmis net nelaikoma.

Šiandien parduodame medžius, kurie yra 80–100 metų gamtos ir žmonių (jei miškai sodinti) darbo vaisius. Kaip užtikrinsime, kad dabartiniais gamtos ir žmonių vaisiais naudosis šios šalies piliečiai XXI a. pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje – tokių toli siekiančių planų jokia partija neturi, matyt, ir nemato prasmės jų turėti. Tačiau gamtos atveju tik tokie planai ir tėra realūs, nes medžių augimo jokios modernios ir inovatyviausios IT technologijos dar nei kiek nepagreitino.

Reformos pasekmės paspartins pajamų regionuose, tuo pačiu ir savivaldybių biudžetų, mažėjimo tendencijas, nes bus likviduoti juridiniai asmenys regionuose, taigi ir visi darbuotojai gyventojų pajamų mokesčius, kurių dalis tekdavo savivaldybėms, mokės tame regione, kuriame bus registruotas naujas juridinis asmuo – viena urėdija ar įmonė. Ši grėsmė reformų plane numatyta, tačiau realaus sprendimo, kaip jos bus išvengta, nepateikiama. Kadangi, dalis grėsmių Vyriausybė netgi nepripažįsta egzistuojančiomis, o ir toms, kurios nėra ignoruojamos, realių sprendimų, kaip grėsmių bus išvengta, neturi, ateities scenarijus nėra optimistinis, nes reiškia, kad grėsmės taps pasekmėmis.

Laimėjo arogancija

Vyriausybė, kuriai dabar perduotos visos galios pertvarkyti urėdijas, turės svertų neigiamas pasekmes iš dalies amortizuoti. Tačiau kokiu būdu tai vyks? Reformą įgyvendins Aplinkos ministerija. O Aplinkos ministro individuli darbo maniera ir tai, kad jo suburta ministerijos politikų komanda nesugebėjo nei paruošti kompetentingo reformos plano, nei bent jau tai, kas paruošta, pristatyti visuomenei, nei susikalbėti su suinteresuotomis miškininkų grupėmis (urėdais, miškininkų profsąjungomis, mokslininkais), nei matė poreikio su jomis kalbėtis – nieko gera nežada.

Didieji medienos žaliavos naudotojai – tik viena interesų grupė, anaiptol negarantuojanti nei visos Lietuvos miškų resursų gausėjimo, nei stabdanti socialinės atskirties didėjimą regionuose. Kažką ministras nuspręs ir kažkaip padarys.

Nesinorėtų tikėti, kad jis sprendimus iki šiol paryčiui susapnuodavo ir po to įgyvendindavo. Labiau tikėtina, kad tie patys „angelai“, kurie pašnibždėjo, kaip ir kokia reforma turi būti, šnibždės ir kai reforma bus realizuojama.

Dar vienas svarbus šios reformos padarinys – visuomenės susipriešinimas. Reformos vykdymo metu dialogo su visuomene nebuvo, netgi prezidentė atkreipė dėmesį į valdančiųjų pasipūtimą ir aroganciją ir paprastų žmonių, tų pačių dirbančiųjų urėdijose, ir specialistų atžvilgiu. Todėl visuomenėje po tokios reformos tik padaugės nusivylimo, nes laimėjo ne dialogas ir susitarimas, o būtent ta pasipūtusių ir savimi patenkintų veikėjų arogancija, parodanti, kad visuomenės nuomonė jai visiškai nei svarbi, nei įdomi.

Kiek liks, dirbs, rūpinsis gamta?

Iš 4000 urėdijos darbuotojų darbo neteks nuo 400 iki 3300 dirbančiųjų. 400 asmenų skaičių įvardina patys reformos organizatoriai, o 3300 – išvestinis dydis pagal Latvijos pavyzdį, kur panaši reforma įgyvendinta. Jos pradžioje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje darbuotojų skaičius urėdijose buvo panašus, dabar šioje sistemoje dirbančiųjų Latvijoje liko 700. Todėl, kai naudojant miško resursus įsivyraus tik gaunamos piniginės naudos santykiai, tikėtina, kad Lietuvos laukia panašūs samdomos darbo jėgos poreikio pokyčiai.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat neatsakyta, kas rūpinsis rekreacine miškų paskirtimi, bioįvairovės išsaugojimu. Tiesioginės naudos ir pinigų bioįvairovė ir galimybė žmonėms per mišką pereiti rekreacijai skirtu taku miškų valdytojams neatneša, tačiau visuomenei – tai svarbios ilgalaikės vertybės. Ar bus, kaip jau ne kartą nutiko, rastas saliamoniškas sprendimas – pasivaikščiojimus miške apmokestinti, kad už šį bendrą visuomenės turtą susimokėtų vartojai? Tačiau vargu ar tokį spendimą derės laikyti didžiausiu šios reformos nuopelnu.

Politinis spektaklis Seime

Urėdijų reformos svarstymas ir miškų įstatymo pakeitimo priėmimas bei politinio žaidimo peripetijos Seime taip pat nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Valstiečiai ir žalieji, vadovaujami premjero, sužaidė sėkmingą pokerio partiją Seime, tačiau, vargu ar galima teigti, kad laimėjo daugumos nuomonė ir demokratija. Panašu, kad valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui įstatymais reglamentuotos demokratinės procedūros nėra labai reikšmingos.

Reformą vertinusių ekspertų nuomonės išsiskyrė – viena jų grupė pateikė neigiamą išvadą. Seimo aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybės parengtam miškų įstatymo pakeitimų projektui nepritarė, tačiau tai nesutrukdė sprendimą priimti – svarstytas alternatyvus Eugenijaus Gentvilo pateiktas projektas, kuris jau priėmimo etape, keičiant atskirus projekto punktus, tapo identišku vyriausybės pateiktajam. Tai rodo, kad valstiečiai perkando įstatymų priėmimo procedūrų vingrybes bei spragas, kuriomis naudojantis galima „prastumti“ bet ką ir iš šio žaidimo jie išėjo laimėtojais. Strategiškai pažiūrėjus – argi reikia valstiečiams miškų? Jiems reikia didesnių plotų dirbamiems laukams, tad rezultatas nuoseklus.

Tik nelabai tikėtina, kad veikdama buldozeriniu principu ši politinė jėga išsaugojo ar, juo labiau, padidino savo potencialų elektoratą. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu valstiečiai ir žalieji dabar bandys įrodyti, kad rūpinasi regionais, nes regionams dėl to, kad pas juos sumažės realiai veikiančių juridinių asmenų, tikrai nebus jokios naudos.

Valstiečių ir žaliųjų programoje urėdijų reformos iš viso nebuvo numatyta, tad nėra ir atsakymų, ką jie įgyvendins toliau, kieno interesus priimant kitus sprendimus atstovaus ir, juolab neaišku, kokia visuomenės grupė jais galės pasikliauti ateityje. Visuomenė anksčiau ar vėliau primirš jai labiau įpirštą nei aktualią Gretos Kildišienės turtų bei politinės įtakos atsiradimo ir pradingimo istoriją, tačiau, kad pamirš tai, kas palies daugumą piliečių tiesiogiai, jų pinigines, vertybes, žmogiškuosius santykius, melo statines išpiltas kur pakliuvo ir ant ko pakliuvo – greitai tokie dalykai nepasimiršta.

Žaidė – valstiečiai, laimėjo – konservatoriai

Įdomiausias urėdijų reformos priėmimo etape buvo konservatorių ėjimas – palaikymas bet kokios vienos reformos, mainais į kitą reformą. Jei į visą urėdijų reformavimo procesą pažvelgus ne per vertybinę prizmę, o kaip į politinio žaidimo pokerio partiją – tai ją laimėjo, be abejo, konservatoriai. Urėdijų atžvilgiu, išskyrus kelias išimtis, jų pozicija buvo panaši kaip ir prezidentės, t.y. pritarė bet kokiai urėdijų reformai. Klausimų dėl Lietuvos „žaliojo“ turto sunaikinimo grėsmės jiems nekilo, gamtos apsaugos atžvilgiu konservatorių partija jokios aiškesnės pozicijos niekada neturėjo, matyt, ir neketina jos formuluoti.

Kad Lietuvos turtas atiteks kitoms šalims, tarkim Skandinavijai ar papildys tarptautinių finansinių korporacijų kišenes – šiaip partijai ypatingų skrupulų taip pat nekelia. Iš esmės – tai jau tradicija. Ryškiausias pavyzdys – „Williams“ istorija, kai siekta už bet kiek parduoti kompaniją bet kam, tik ne rusams. Konservatoriams Lietuvą pelningai išparduoti nelabai sekėsi – „Mažeikių naftą“ galiausiai vis vien įsigijo Rusijos „Jukos“ kompanija, o šiuo metu valdo kiti Lietuvos draugai – lenkai.

Kai vyko diskusija dėl urėdijų, konservatoriai joje bemaž nedalyvavo, palikdami viską savieigai, galbūt ir nematė grėsmių, nes didžiųjų kapitalo korporacijų atžvilgiu jie iš esmės laikosi Europos konservatyviosioms partijoms būdingų nuostatų. Todėl laisvos rankos priimant spendimus dėl miškų ateities Seime, jiems leido sužaisti mažesnį, tačiau sau naudingą žaidimą. Reformai jie galėjo pritarti, nes nepritarimo argumentas buvo tik vienas – buvimas opozicijoj.

Šis argumentas lengviausiai ir peržengtas – konservatoriai tapo „valdančiąją pozicija“ ir apsukriai laimėjo galimybę padidinti savo politinį kapitalą visuomenėje, atimdami jį iš tradicinių oponentų – socialdemokratų. Mainais už palaikymą urėdijų reformai išsireikalavę vyriausybės sutikimo mažinti mokesčius už šildymą, jie gavo galimybę pelnyti to visuomenės sluoksnio, kuris potencialiai gali tapti konservatorių rinkėju, dėmesį. Jeigu iki šiol vidurinįjį visuomenės sluoksnį, nuosekliai laikydamiesi savo socialdemokratinės doktrinos, bandė atstovauti ir interesus apginti socialdemokratai, – bent jau garsiai purkštavo sudarydami gynėjų įvaizdį, kai buvo didinamas mokestis už šildymą ir net grasino inicijuoti, kad mažesnis PVM mokestį už šildymą būtų įtvirtintas įstatymu – po sumanaus konservatorių žingsnio, dabar jau jie, o ne socialdemokratai galės pretenduoti į 700 tūkst. Lietuvos piliečių palankumą, jei tik šis politinis žaidimas – sandėris su valstiečiais – konservatoriams iki galo pasiseks.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, S. Skverelis jau spėjo pasigirdi, kad „išdūrė“ konservatorius ir jokių konkrečių procentų, kiek bus mažinamas mokestis, į dviejų partijų sutartį neįrašė. Jei valstiečiams su konservatoriais draugauti nepatiks, ko gero, pasiūlys mažinti PVM mokestį už šildymą 3 proc., t.y. susieti jį su pačių konservatorių „nuopelnu“ piliečiams – 2008 m., motyvuojant finansų krize, nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM mokesčiu, o po krizės, sumažinti iki 18 proc., pamirštu.

Konservatoriams tokiu atveju tektų ginti visuomenėje nelabai palankiai prisimenamus jų valdymo padarinius ir tokiu atveju jie naujo politinio kapitalo gali ne tik nesukaupti, bet netgi išbarstyti turimą. Tačiau – tai dar tik būsimo rudens politinio sezono aktualija, kur dar daug kas gali pasikeisti. Tarkim, konservatoriai sumanys mainyti „PVM už šildymą sumažinimą“ ant kokio kito jiems patrauklesnio įstatymo, tarkim, konservatorių patriarchui prezidento statuso suteikimo ar pan., juk mainų turgelis jau atidarytas, tad įmanomas bet koks barteris.

Asmeninės ir partinės ambicijos

Valstiečių ir žaliųjų sužaista politinio pokerio partija, nors ir laimėta, bet spragų paliko. Kad urėdijų reforma sėkminga – jie dar turės įrodyti ir kol kas tų įrodymų dar nei pateikė, nei rinkti pradėjo. Rezultatas labiausiai patenkino tik dviejų politinio pokerio žaidėjų, K. Navicko ir S. Skvernelio, ambicijas, o visi kiti jų frakcijoje atliko tik aptarnaujančiojo personalo funkcijas.

Paties įstatymo priėmimo proceso metu valstiečių ir žaliųjų veikiančiųjų asmenų grupė atrodė ne kaip parlamentinė frakcija ar bet kokia kita didesnė komanda, kuri turi susitarti ir drauge kažką nuveikti, tačiau labiau priminė kortų šulerių sueigą su savais meistrais, kvailiais ir statistais. Politinių dividendų tokiu būdu priimdami sprendimus jie neužsidirbo, žaisdami žymėtomis kortomis, keisdami partnerius, pasitikėjimo irgi nepelnė, t.y., susiklosčius kitoms aplinkybėms ir jie gali būti taip pat sėkmingai išmainyti, kaip sėkmingai šio balsavimo metu išmainė socialdemokratus.

Todėl teigti, kad valstiečiai įžengė į politinių pergalių kelią – ankstoka, nes pergalės be vertybių tėra tik kortų nameliai, vieną dieną vienų šulerių, kitą dieną kitų pastatomi ir dažniausiai savaime sugriūnantys ar naujų žaidėjų, pasikeitus pamainai prie kortų staliuko, sugriaunami.

Autsaiderių pusėje

Liberalų žaidimas – ypatingo dėmesio nevertas. Jų kortos buvo prastos. E. Gentvilas po miškų įstatymo pakeitimų priėmimo bandė visiems priminti, kad tai jo pasiūlytas įstatymo pakeitimo projektas priimtas, ir tuo pačiu skųstis, kad priimtas visai ne toks, koks buvo jo pasiūlytas. Jei sutiktume su tuo, kad priimtas įstatymas naudingas stambiajam verslui, liberalai lyg ir neturėtų dėl to apgailestauti, tačiau kartais jie nori atstovauti ir smulkųjį bei vidutinį verslą, tad turėtų apsispręsti. Kitaip taps savo elektoratui juokingi ir nepatrauklūs, o Seime atliks tik atsarginių įstatymų projektų rengėjų funkciją tam atvejui, kai valdančiųjų projektai strigs ir tiks bet kokie variantai, kurie pratempti per procedūrines girnas, kažkam galbūt ir bus naudingi.

Politinio pokerio partiją pralaimėjusių socialdemokratų stovykloje turėtų įsivyrauti įtampa. Miškų įstatymo priėmimas parodė, kad didieji koalicijos partneriai jų „žmonėmis nelaiko“, o atstovaujant rinkėjų interesus – daugiau gali pasiekti partija esanti oficialioje opozicijoje, nei jie – esantys „pozicijoje“, t.y. būdami, kad ir mažesnieji, bet visgi koalicijos partneriai.

Mažo to, konservatoriai perėmė iš jų iniciatyvą rūpintis skaitlingiausio ir aktyviausio viduriniojo visuomenės sluoksnio interesais. Nesolidžiai atrodo ir jų dabartinis lyderis G. Paluckas, svaidydamasis pareiškimais, į kuriuos net jo partijos kolegos nekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad rinkimuose į socialdemokratų partijos vadus jis „de jure“ nugalėjo, bet „de facto“ lyderiu netapo ir, panašu, kad dar nežino net būdo, kaip juo tapti.

Socialdemokratai prarado savo šalininkus, galimus rėmėjus, elektoratą – prasčiau nebūna. Nors laiko ieškoti būdų, kaip iš tokios duobės išlipti, ši partija dar turi. Taip pat turi ir patirties, kadangi politinėje arenoje yra viena iš labiausiai patyrusių žaidėjų, neblogos tokių žaidimų patirties gali pasisemti ir iš savo partnerių Europoje, kur, nepaisant visų populistinių partijų pergalių, socialdemokratija dar neišnyko.

Plikas kirtimas – popietinis vakuumas visuomenėje

Apibendrinant šios reformos politines pasekmes peršasi įdomios išvados – Lietuvoje neliko partijos, kuri nuosekliai ir sėkmingai atstovautų smulkaus ir vidutinio verslo, dirbančiųjų, didžiosios dalies vartotojų, aktyviausių šalies piliečių interesus. Valstiečiai ir žalieji atstovauja patys sau, konservatoriai su liberalais atstovauja labiau stambiajam, nei smulkiajam verslui, o visiems kitiems – tik pagal aplinkybes, socialdemokratai – norėtų atstovauti, bet nesugeba.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepanašu, kad artimiausiu metu iš veikiančiųjų politinio lauko dalyvių nauja jėga, atliepianti daugumos interesus, atsirastų. Kitų pretendentų (forumų, sąjūdžių ir pan.) užimti nišą daug, bet kol kas nei vieno iš jų pretenzija 5 proc. patekimo į Seimą ribos neperžengia. Formuojasi aplinkybės, palankios naujam politinio populizmo aktoriui pasirodyti ir pasiimti nepatenkintųjų rinkėjų balsus.

Paskutiniųjų sociologinių apklausų rezultatai, kuriuos paskelbė lrytas.lt,  – tai ir atspindi. Valstiečių ir žaliųjų reitingai smunka, kitų partijų irgi nekyla, didėja tik procentas tų, kurie nežino už kurią partiją balsuotų, t.y. visų dabartinių politinių jėgų veikla rinkėjai yra nusivylę. Tai ir nenuostabu, nes stebint politinį procesą tenka padaryti išvadą, kad gamtos ištekliai ir daugumai žmonių gyvybiškai svarbūs interesai tampa tik statymų bankeliais ant politinio pokerio stalo.

2017-07-16

Daug politinių aistrų sukėlusios Miškų įstatymo pataisos, kurios padėjo pagrindus urėdijų reformai, sulaukė „palaiminimo“ Seime.

Antradienį už jas balsavo 82 Seimo nariai, 16 buvo prieš, 12 parlamentarų susilaikė. Įstatymo pataisos priimtos ypatingos skubos tvarka. Jeigu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nevetuos, jos įsigalios 2018 m. sausio 1 d.

Miškų įstatymo pataisomis nuspręsta įstatyme atsisakyti konkretaus miškų urėdijų skaičiaus nustatymo. Įstatyme įtvirtinta, kad kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdys miškų urėdija (-os). Pagal iki šiol esančią tvarką tokią veiklą vykdo 42 miškų urėdijos.

Priimtomis pataisomis taip pat nuspręsta sudaryti sąlygas likviduoti Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, svarbiausias jos funkcijas perduodant Aplinkos ministerijai.

Priimtais pakeitimais Seimas reglamentavo iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos, miško kirtimo liekanų ir nenukirsto miško mažmeninės ir didmeninės prekybos tvarką. Pagal naujas nuostatas didmeninė prekyba valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena ir miško kirtimo liekanomis bus vykdoma per elektroninę medienos pardavimo sistemą organizuojant aukcionus ilgalaikėms (nuo 3 iki 10 metų trukmės), pusmetinėms (6 mėnesių trukmės) ir trumpalaikėms (iki 3 mėnesių trukmės) sutartims sudaryti. Mažmeninėje prekyboje galės būti parduodama iki 7 proc. metinės pagrindinių miško kirtimų normos ir miško tarpinio naudojimo apimties. Mažmeninėje prekyboje bus parduodamas nenukirstas miškas ir žaliavinė mediena, prioritetą teikiant malkinės medienos pardavimui gyventojams.

Diskusijoje dalyvavę parlamentarai pasidalino į kelias stovyklas: vieni gyrė urėdijų pertvarką, kiti įžvelgė reformų pavojų urėdijų darbuotojams ir regionams, treti piktinosi dėl pataisų priėmimo būdo.

Seimo narys konservatorius Paulius Saudargas apgailestavo, kad reforma ne priimta, „o prastumta“.

Liberalas Simonas Gentvilas mano, kad reformos yra būtinos šitame sektoriuje, tačiau apgailestavo, kad įstatymo pakeitimai priimti per dieną. „Reforma netobula, bet būtina“,- sakė S. Gentvilas.

„Pademonstravome mūsų politinį brandumą, kad mes pribrendę daryti pertvarkas valstybėje, nepaisant tam tikrų ideologinių skirtumų“, – sakė „valstiečiams“ atstovaujantis Seimo narys Povilas Urbšys.

Konservatorius Andrius Kubilius pastebėjo, kad už įstatymo pataisas balsavo opozicija, todėl jis paragino valdančiąją koaliciją „išsiaiškinti koalicijos egzistavimo prasmę“.

Seimas įpareigojo Vyriausybę ir aplinkos ministrą iki šių metų gruodžio 31 d. parengti teisės aktus, reglamentuojančius Miškų įstatymo pataisų įgyvendinimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.12; 11:50

Seimas, planavęs dirbti iki liepos 13 d., antradienį užbaigė du kartus pratęstą pavasario sesiją.

„Posėdis ir sesija baigti“, – po himno giedojimo pareiškė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Seimo nariai antradienį „įveikė“ urėdijų reformą, priėmė ir kitus planuotus teisės aktus. Politikams nebuvo paslaptis, kad pagrindinis sesijos pratęsimo tikslas buvo urėdijų reforma.

Parlamentas, kovo 10 d pradėjęs pavasario sesiją, surengė 62 plenarinius posėdžius, kuriuose priėmė daugiau kaip 420 teisės aktų.

Tarp itin svarbių sesijos darbų – priimti nuo liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Darbo kodekso pakeitimai, patvirtintas valstybinių universitetų optimizavimo planas, priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis siekiama sumažinti alkoholio vartojimą ir prieinamumą. Taip pat priimtos Civilinio kodekso pataisos, kuriomis siekiama užtikrinti vaikų saugumą šeimose ir paspartinti vaikų globos ir įvaikinimo procesus.

Sesijoje buvo išklausytas Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, Vyriausybės metinė veiklos ataskaita.

Pasibaigus sesijai parlamentarų darbotvarkėje turėtų atsirasti laiko ir vasaros malonumams.

Kol kas oficialiai parlamentarų atostogos neįteisintos. Seimo narių darbą, poilsį ir socialines garantijas ateityje reglamentuos Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektas, kuris buvo pateiktas pratęstoje Seimo sesijoje. Jo priėmimas planuojamas rudens sesijoje.

Seimas kasmet renkasi į dvi eilines pavasario ir rudens sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.12; 11:42

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nemėgsta valdantieji ne tik miškininkų, tačiau ir žiniasklaidos, kultūros, švietimo, net sunku surasti sritį, kurią jie mėgtų, matyt, Lietuvos žmonių irgi nemėgsta. Turi valstiečiai žaliuosius ir vieni kitais džiaugiasi bei dar turi nei valstietį, nei žaliąjį premjerą, kuris džiaugiasi tik savimi ir savo profesionalų vyriausybe.

Bet miškininkų jie nemėgsta visi sutartinai už tai, kad liepia jiems užsimerkti ir šokti į šulinį, o tie neklauso. Neužsimerkia, nešoka ir netgi reikalauja valdančiųjų ištraukti iš maišo katę, pavadintą urėdijų reforma, ir visiems parodyti.

Urėdijų reformos idėja kilo ne šios kadencijos Seime, norėta pokyčių miškuose dar valdant socialdemokratams bei dar anksčiau, valdant konservatoriams. Tačiau įvyko atvirkščiai – situacija urėdijose buvo įšaldyta, įstatymu nustatytas urėdijų skaičius Lietuvoje, kuris tik įstatymu ir gali būti keičiamas. Tuomet reformos iniciatyvos irgi nebuvo be prieskonio. Aktyviai šiais kausimais besireiškusiai prezidentei kliuvo ne tiek urėdijos, kiek jų vadovai, daugelį metų tose pačiose pareigose dirbantys žmonės, kurie prezidentės norui, vadovaujančios grandies valstybės valdomose įmonėse ir tarnybose atsinaujinimui, nepritarė.

Nepritarimas buvo ne isteriškas, bet svarus ir argumentuotas. Tuometinis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pateikė solidžios institucijos, Jeilio universiteto kiekvienais metais skelbiamą Aplinkos gerovės indeksą (EPI – Environmental Performance Index), kuris sudaromas išanalizavus 132 pasaulio valstybių aplinkosaugą. Vienas šio indekso rodiklių – miškų išsaugojimas. Lietuvai pagal šį rodiklį 2012 m. buvo pripažinta pirmoji vieta, tarkim, Suomijai – 53, o Švedijai – tik 64. Apie tai tuo metu rašė „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“ ir kt. nepriklausoma Lietuvos spauda. Jeilio pateikti Lietuvos miškų vertinimai nėra paneigti iki šiol.

Ar miškas turi Tėvynę?

Natūralu, kad kilo klausimas, kodėl reikia reformuoti sistemą, kuri puikai funkcionuoja bei keisti vadovus, kurie tokią sistemą sukūrė? Vengiant įvardinti konkrečiai, buvo kalbama apie interesų grupes, gijas, kurios tęsėsi toli už Lietuvos ribų iki pat skandinaviškos miškų apsaugos sistemos, o tiksliau, skandinaviško miškų eksploatavimo modelio, tiesa, nelabai sėkmingo, nes miškų jiems pritrūko.

Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visuomenės susirūpinimas buvo pamatuotas, tik miškininkai neretai juo piktnaudžiavo gindami savo interesus, keldami naujus nepatogius klausimus – ar nebus privatizuoti ir iškirsti Lietuvos miškai, turtas, kurį iki šiol pavyko valstybei išsaugoti. Buvo nuolat primenama, kad tai visų mūsų, šios valstybės piliečių turtas, kurio vertė siekė 2,5–3 mlrd. eurų. Ir platesnės visuomenės, ir miškininkų klausimai pagrįsti. Į juos neatsakyta iki šiol.

Neatsako į juos ir naujosios reformos iniciatoriai bei vykdytojai. Savo paskelbtoje vadinamoje urėdijų pertvarkos programoje „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, miškų išteklių pereikvojimas ir medieną eksploatuojančių Lietuvos ir užsienio bendrovių įtaka Lietuvos miškų valdymui, netgi neįvardijama kaip potenciali grėsmė.

Negi valdantieji politikai vis dar mano, kaip ir 1990-ais metais, kad ateis gerieji užsienio kapitalistai ir rūpinsis mūsų šalies turtais ir žmonėmis. Realybė parodė, kad verslas neturi tėvynės, o tiksliau, – jo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.

Perlenkta lazda – tiesinama

Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas neatlaikęs spaudimo pasitraukė. Konkurso būdu išrinktas naujas generalinis miškų urėdas, juo tapo dr. Rimantas Prūsaitis, jis pradėjo neradikalius, tačiau nuoseklius sisteminius pokyčius urėdijose. Tačiau socialdemokratų vadovaujama marga politinių jėgų koalicija Seime nusprendė sudėti papildomų saugiklių, kad būtų nepajudinami ne tik miškai, bet ir miškininkai, visa miškų valdymo sistema, ir įstatymu įteisino 42 urėdijas Lietuvoje bei atmetė prezidentės veto, kuri bandė šį beprecedentį ir beprasmišką sprendimą sustabdyti.

Panašu, kad primityvoki miškų ir miškininkų gerbėjai padarė meškos paslaugą ir miškams, ir miškininkams. Lazda buvo perlenkta ir kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su politinėmis realijomis suprato, kad kokia valdžia beateitų po naujų Seimo rinkimų, lazda bus tiesinama.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pralaimėjimų nemėgsta ir įžeidimų nepamiršta – tai jau ne kartą matėme mūsų šalies politinio gyvenimo veidrodyje. Po rinkimų į Seimą atėjusiems valstiečiams ir žaliesiems, prievolė vykdyti urėdijų reformą atiteko. Galima formuluoti taip, kad reforma buvo „nuleista iš viršaus“ – prezidentūros, bet tai būtų tik prielaida. Iš kitos pusės, prezidento institucija Lietuvoje yra tik politinė – moralinė, o ne institucinė valstybės ūkio valdymo struktūra, tad nesvarbu, iš kur ta iniciatyva atėjo, nebus klaida ją priskirti ir premjero Sauliais Skvernelio prerogatyvai, juolab, kad bent jau iš pradžių jis prezidentės palankumą ir palaikymą turėjo.

Spąstai užsidarė

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas apie reformą paskelbė 2017 metų pradžioje, o šiek tiek vėliau nei po mėnesio, reformai pritarė ir prezidentė. Anot šalies vadovės, urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje. Pas kaimynus Latvijoje, Estijoje – 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojami kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės, – prezidentės žodžius citavo BNS naujienų agentūra. Buvo įvardinti ir terminai. Pasak šalies vadovės, Seimas turėjo pritarti institucijų reformoms dar pavasario sesijoje. Taigi, tai ką matome dabar politinėje arenoje Seime ir už jo ribų, yra prezidentės noro ar reikalavimo vykdymas ir nustatytas terminas kaip tik baigiasi.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau be galo įdomus klausimas, kam metų pradžioje pritarė šalies vadovė? Reformos idėjai, poreikiui ar reformos turiniui? Visuomenei prieinami dokumentai – Miškų įstatymo pakeitimo projektas bei „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“ projektas, kuriame keliose skaidrėse pristatoma valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra po reformos, galima pavadinti neblogu studento bakalauriniu darbu, rizikuojant įžeisti studentus, kurie parašo geresnius bakalaurinius ir magistrinius. Tikėtina, kad prezidentė vieną kitą tokį darbą, ne apie urėdijas, bet apie ekonomiką, verslą, yra skaičiusi, todėl labai abejotina, kad galėjo pritarti bet kam – „kad tik būtų urėdijos reformuotos“, be to, projekto data – kovo mėnuo, o prezidentė reformai pritarė jau vasario mėnesį, kai šio „bakalaurinio“ dar galimai net nebuvo. Tad labiau tikėtina, kad šalies vadovė suteikė pasitikėjimo avansą aplinkos ministrui, pasitikėdama jo kompetencija ir padorumu. Ir pakliuvo į savo pačios pareiškimų paspęstus spąstus.

Prezidentei jos veto atmetimas tapo principo reikalu, todėl ji reikalavo reformos ir, suprantama, jai pritarė. O kai reali „reforma“ atsirado, paaiškėjo, kad ji visai ne tai, ką buvo galima įsivaizduoti – žymiai juokingiau arba, kaip prezidentė jau metiniame pranešime valstiečių ir žaliųjų reformas apibūdino, – parodija. Nepritarti šiai parodijai reiškė susitaikyti su savo pralaimėjimu prieš pasipūtusius socialdemokratų senbuvius, o pritarti – reiškė juoktis arba verkti žiūrinti į darbus, kurie su jos palaiminimu valstiečių ir žaliųjų daromi.

Tai, kas vyko nuo reformos paskelbimo iki šios dienos, taikliausiai ir apibūdintų pačios prezidentės metiniame pranešime Seime suformuluotas dabartinių reformų prilyginimas parodijoms.

Interesai

Koks valstietiškos arba žaliosios miškų reformos turinys ir kokia šio turinio įgyvendinimo forma? Kai Aplinkos ministras K. Navickas apie reformą pranešė – susidarė įspūdis, kad turinio dar nebuvo matęs. Buvo aiškinama, kad urėdijos dirba nuostolingai, kad ten – tai ir tedaroma, kad grobstomas turtas, o jei nereformuosime urėdijų – Lietuvos nepriims į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Galiausiai, ministras pasiguodė, kad būsiąs dėl šios reformos „kalamas prie kryžiaus“. Kadangi dar prieš pora savaičių naujai iškeptas ministras džiaugėsi urėdijų darbuotojų gyventojams dalijamomis eglės šakomis Kalėdinių švenčių išvakarėse, niekas prie kryžiaus ministro nekalė, priešingai, tvyrojo nejauki tyla, nes po ministro pareiškimo miškininkai išsižiojo iš nuostabos ir kelias savaites, bandydami suprasti, kas pasikeitė, neatgavo žado.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tylą pirmieji nutraukė ne ministrą prie kryžiaus kalantys miškininkai, bet jį ginantys (nors niekas jo dar nepuolė) verslininkai. Praėjus kelioms dienoms po ministro pareiškimo, grynas.lt, kuriame savo pranešimus dažniausiai skelbia Aplinkos ministerija, pasirodė ministrą palaikantis straipsnis. Tad jeigu kalbėti, kas šia reforma suinteresuoti – tai suinteresuotieji nuo pat pradžių ir nebuvo slepiami. Reformas, apie kurių turinį dar nebuvo žinoma, bent jau visuomenė dar nieko nebuvo mačiusi, teigiamai vertino „Lietuvos medienos“ prezidentas „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, jam antrino Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Tie patys asmenys, kuriuos Seimo narys ir vienas iš prezidentės veto atmetimo iniciatorių Algimantas Salamakinas, jau pirmojo bandymo reformuoti urėdijas metu, pavadino medžio apdirbimo pramonės magnatais, papildydamas šį sąrašą, medienos produktų gamybos įmone „Juodeliai“ bei baldų pramonės gigantu IKEA.

Diskusijos „dėl paukščiuko“

Siužetas intrigų ir interesų siurealistiniame voratinklyje rutuliojosi. Miškininkai kėlė klausimus, valdantieji teigė, kad į juos atsako, tik klausimai esą nepagrįsti. Bandė miškininkus raminti, gąsdinti, žadėjo turtingą rytojų ir grasė kalėjimais, sistemingai traukė iš stalčių pažeidimus miškotvarkoje, kurių, be abejo, pasiėmus padidinimo stiklą, 42 valstybės įmonėse per visą Lietuvos teritoriją, surado. Tačiau į esminius klausimus, kurie rūpėjo ne tik miškininkams, bet visai Lietuvos visuomenei, taip iki šios dienos ir neatsakė.

Apie ką kalba tas „juokingas“ dokumentas vadinamas „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, Aplinkos ministerijos tinklapyje paskelbtas praėjus mėnesiui po pranešimo apie reformą ir pakartotinai paskelbtas dar kartą paskutinę birželio savaitę? Per tą laiką jame nepasikeitė nei viena eilutė, nors visą laiką dėl jo turinio vyko arši vieša kova žiniasklaidos priemonių puslapiuose ir nevieša kova valdžios kabinetuose. Kai dabar valdantieji tvirtina, kad diskutavo su mokslininkais, miškininkais, įsiklausė ir suprato – tai ir yra atsakymas. Išklausė, bet išeidami parodė užpakalį. Pokyčiai vyko tik kalbų lygyje, o reforma, kurios rėmas kažkurios valdžios kabinete greitai sukaltas, nei kablelio perkėlimu po tų diskusijų ir konsultacijų nepasikeitė. Ir visa tai dargi drįstama pavadinti „viešu reformos svarstymu“.

Mitai ir tiesos

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dokumentas, kuriame tikiesi pamatyti analizę, sprendimus, kas yra gerai, kas blogai ir kodėl po reformos bus dar geriau, primena propagandinį atsikalbinėjimą ir tendencingų faktų rinkinį, todėl tik dar labiau kaitina aistras. Nuogąstavimai, kuriuos visuomenė išsakė, pavadinami „mitais“, kurie neigiami vadinamosiomis „tiesomis“, pvz.: mitas – Urėdijų pertvarkos metu bus atleisti 3000 darbuotojų, o tiesa – Darbo neteks apie 400 specialistų (daugiausia bendrojo administravimo); mitas – Vykdant reformą siekiama privatizuoti valstybinius miškus ir urėdijas, o tiesa – VĮ statusas garantuoja valstybinių miškų įmonei apsaugą nuo privatizacijos; mitas – Reforma vykdoma stambiųjų pramonininkų užsakymu, siekiant sumažinti medienos kainas, o tiesa – Jokių išskirtinių sąlygų ir lengvatų medienos perdirbėjams nenumatoma, paliekama atvira prekybos apvaliąja mediena sistema (AMEPS); mitas – Rinka bus monopolizuota vienam stambiausiam tiekėjui reguliuojant medienos kainas, o tiesa – Prekybos mediena sistema (AMEPS) bus adaptuota, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas; mitas – Po pertvarkos suklestės korupcija, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nebus motyvacijos dirbti, nes pinigai suplauks į centrą, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nukentės regionai ir juose gyvenantys bei dirbantys žmonės, o tiesa – Įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą, dalis atleidžiamų specialistų įdarbinami centriniame padalinyje (ne Vilniuje), kitiems organizuojamas perkvalifikavimas ir t.t.

Reformos jovalas

Jau nekalbant apie tai, kam iš viso reformos esmę turėjusiame apibūdinti dokumente reikalingas propagandinis mitų ir tiesų mišinys, tačiau esmė tokia, kad visa tai, kuo ši reforma įtariama, pavadinti tik mitais, neužtenka. Ir jau tikrai mitai nepaneigiami bendromis frazėmis apie „darbuotojų motyvavimo sistemą“, VĮ statusą, darbuotojų iškeldinimą nežinoma kryptimi (bet tik ne į Vilnių), perkvalifikavimą, nors naujų darbo vietų nekuriama, o priešingai, jų mažinama ir t.t. Dokumente tokių kalambūrų pilna, tarkim, grėsme reformai įvardinami „galimi kaltinimai monopolistinėmis tendencijomis (viena įmonė aprėps daugiau nei 50 proc. apvaliosios medienos rinkos), kur grėsmę eliminuoja ta pati „tiesa“, kad „bus adaptuota dabartinė prekybos mediena AMEPS sistema, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas“.

Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir paviršutiniškai su ekonomika susipažinusiam asmeniui kyla klausimas, kokią kainą monopolistas padiktuos, juk tam monopolijos ir kuriamos, kad diktuotų savas, o ne vartotojams naudingas kainas. Didžiosioms įmonėms (medienos pirkėjoms) iš rinkos eliminuoti mažąsias, tereikės poros metų kryptingų pastangų. Jei jos ir turės praradimų „kainų karo“ laikotarpiu, po jo praradimus susigrąžins su kaupu. Visi tai matome ir patiriame didžiųjų prekybos centrų gyvu pavyzdžiu. Kad savivaldybės praras GPM, nes jose urėdijų iš viso nebeliks arba nebeliks ten registruotų juridinių asmenų ir GPM bus mokamas kažkokiame iki šiol nežinomame Lietuvos mieste, nepakanka atsakyti „įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą“.

Tikėtina, kad ta „galimybė“ ir teliks galimybe, nes vargu ar atsiras savižudis finansų ministras, kuris ryšis dėl išimties miškininkams sujaukti visą mokestinę sistemą Lietuvoje. Dėl Valstybinės įmonės (VĮ) statuso, kuris esą apsaugos miškus nuo privatizavimo, irgi į grėsmę neatsakyta. Iki šiol privatizuoti urėdijas iš tiesų buvo neįmanoma, o VĮ virsmas akcine arba uždarąja akcine bendrove, netgi užprogramuotas. Valstybines įmones reorganizuoti į ribotos civilinės atsakomybės bendroves rekomenduoja ta pati EBPO, tad reorganizacija labiau nei tikėtina, vadovaujantis „Europinės ir pasaulinės gerosios praktikos pavyzdžiais paremtais aukščiausiais valdymo efektyvumo ir skaidrumo standartais (EBPO reikalavimai valstybės valdomoms įmonėms). Kadangi miškų administravimas, nuo miškų resursų pardavimo (turto), gali būti atskirtas, atsivers galimybė į miškų administravimo sistemą prisitraukti užsienio kapitalą bei patarėjus, tokiu būdu atverti landą, apie kurią senai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų svajojama. Vadinamasis „konsolidavimas vienoje įmonėje“ būtų pirmas žingsnis ta kryptimi. Galima šiuos nuogąstavimus neigti, tikslinti, bet į juos argumentuotai atsakyti – privalu.

Griauti jau moka, o statyti dar mokosi

Apie reformą, kuri sugriautų, pasak tarptautinių ekspertų, vieną geriausią pasaulyje miškų valdymo sistemą, derėtų diskutuoti viešai ir išsamiai, o ne „po stalu“, juolab, kai kalbama apie 3 mlrd. eurų vertės Lietuvos piliečiams priklausančią nuosavybę. Tai visų piliečių, o ne K. Navicko, S. Skvernelio ar Aplinkos ministerijos turtas. Tai, kad bus atleista ne 3000, o tik 400 kvalifikuotų darbuotojų, kuriems bus įteiktas bilietas iš Lietuvos jų pačių pasirinkta kryptimi plušėti Skandinavijos braškių ar Ispanijos pomidorų plantacijose, irgi didele reformos nauda nevadintina. Reformą būtų galima sveikinti, jei po jos būtų įkurta 400 naujų darbo vietų Lietuvoje, atsivertų daugiau galimybių smulkiam verslui regionuose, miškai gausėtų vertinga mediena, bet apie tai reformatoriai nutyli, nes nėra kuo pasigirti. Sutaupyti galima dar daugiau, pvz., atleisti ne tuos 400, bet visus miškų sistemos darbuotojus. Tačiau, kaip bus lėšos ne sutaupytos, o uždirbtos, – argumentuotų atsakymų pateiktuose viešumai dokumentuose nerandame.

Žinoma, galima parduoti daugiau medienos, bus gauta daugiau pinigų, ką jau ir daro latviai, kur tokia monopolistinė įmonė įkurta. Tik pamirštama, kad miškas ne rugių laukas, bręsta 80 metų – tai reiškia, kad jo laikas apima 3 kartų žmonių gyvenimus. Mišką pasodina seneliai, o naudojasi jų darbo vaisiais – anūkai. Jei norima naudotis čia ir dabar – „ten ir rytoj“ nieko nebeliks.

Kodėl policininkas šauna sau į koją?

Apgailėtinos pasirodė ir valdančiųjų desperatiškos pastangos prieš reformos svarstymus Seime išpilti eilinę purvo statinę ant miškininkų ir išlaužyti rankas politiniams oponentams. Iš rankovės S. Skvernelis ištraukė 1300 pažeidimų miškininkystės sektoriuje, kurie esą buvo slepiami nuo Vyriausybės. Kadangi S. Svernelis prieš tai dirbo svarbiausiu Lietuvos policininku, norėtųsi paklausti, ką jo 1000 vadovaujamų policininkų veikė, kad nei 1 iš tų 1300 pažeidimų nepastebėjo? Ar tik ne sau koją šauna tokiais faktais švaistydamas premjeras? Šioje situacijoje netgi stebina drąsa ir ramybe pulsuojanti generalinio miškų urėdo dr. R. Prūsaičio elgsena. Žinodamas, ant kokios dalgės ašmenų sėdi ir suprasdamas, kad už menkiausią netiesos žodį, bus toli ir triukšmingai ištremtas iš miškotvarkos sistemos, jis ramiai paneiginėja premjero atradimus – tai kelia daugiau pasitikėjimo nei buvusio policijos komisaro atradimai, kurių nematė būnant policininku ir akys atsivėrė tik tapus politiku.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Seime sumanyta sudaryti komisiją, kuri tirs, kas priešinasi urėdijų reformai – tai reiškia, kad jeigu priešinatės valdančiųjų sukurtam juodojo humoro teatrui, tiesiog todėl, kad nesate jo gerbėjas, automatiškai tampate įtariamuoju. Mažai tikėtina, kad komisija, kurią sudarys valdantieji, nustatytų, kad žlugdo urėdijų reformą labiausiai jie patys, teikdami neparuoštus, neargumentuotus ir iš esmės destruktyvius reformų paketus. O gal nustatys, kad reformai priešinasi prezidentė ir inicijuos jos apkaltą? Pretekstas atsirado.

Kuris, kurį?

Šalies prezidentė nustebino. Vis dėlto peržengė savo žmogiškąsias ambicijas, kurios, kai jos veto praėjusios kadencijos valdantieji atmetė, turėjo būti užgautos. Po ilgos tylos savo nuomonę šalies vadovė išsakė: „Urėdijų ir, tiksliau, miškų reformos reikia, bet taip, kaip ji yra pradėta, kaip ji yra vykdoma, vėl yra ta pati klaida: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“, – prezidentės žodžius cituoja BNS naujienų agentūra. Šalies vadovės nuomone, tokiais savo veiksmais valdantieji urėdijų reformą griauna dar jei neprasidėjus.

S. Skvernelis sureagavo audringai, bet nenustebino, juk jis, „niekuo dėtas“, kaip jau tampa įprasta: „Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių“, – socialiniuose tinkluose paskelbtą, su prezidentės kritika susijusią, premjero žinutę cituoja „Lietuvos rytas“. Teigiama, kad S. Skvernelis netgi graso atsistatydinti, jei Seimas šiai urėdijų reformos parodijai nepritars. Atviras klausimas, ar atsistatydins Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, jei Seimas pritars reformai, nes reformą atidėti iki rudens jis neapdairiai pažadėjo miškininkų profsąjungai.

Politinė atsakomybė – rinkimai

Kol kas neturime atsakymo, ar valstiečių ir žaliųjų valdžia nekenčia tik miškininkų, ar visų Lietuvos žmonių, ar tiesiog yra politiniai avantiūristai, nemąstantys nei apie dabartį, nei apie tolimesnę ateitį ir savo pačių politikoje, ir Lietuvos piliečių savo tėvynėje. Kai K. Navickas pareiškia, kad už urėdijų reformą jis pats drauge su vyriausybe prisiimsiąs politinę atsakomybę, galima tik paskaičiuoti, kad tą „politinės atsakomybės“ prisiėmimą jau matėme: 7 kartus Seimo ir net 17 kartų – Vyriausybės. Per kitus Seimo rinkimus, kaip visada nutinka, senąją valdžią pakeičia nauja, vieną vyriausybę – kita. Tuo „politinė atsakomybė“ ir baigiasi. Jei į miškus bus įžengta su kirviu ar buldozeriu, kurio valdymo principus valstiečių ir žaliųjų valdžia demonstruoja, miškai gali neatsigauti nei po 7, nei po 17, nei po 27 būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės metų.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reformą vertino profesionalūs ekspertai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė: „Civittos“ (verslo valdymo, viešosios politikos ir plėtros konsultacinės bendrovės) ekspertai pateikė teigiamą išvadą dėl Vyriausybės teikiamo Miškų įstatymo projekto. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) ekspertinėje išvadoje, kuri viešai paskelbta birželio 30 d. nurodoma, kad reforma nėra teigiamai vertintina vadybiniu ir viešojo administravimo požiūriu, kadangi įstatymo keitimas nėra pagrįstas tvirtais skaičiavimais, o paremtas teoriniais teiginiais. Tokios ekspertų išvados reiškia, kad juodojo humoro spektaklis, kurį jau pusę metų stebime, turės tęsinį, tik vis dar nežinia, kokia drama ir isterišku kvatojimu šis veiksmas avanscenoje baigsis.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.07.02; 08:30

 

Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad valstybinių miškų valdymo reforma reikalinga, bet valdančiųjų pasirinktas kelias pertvarkant urėdijas yra netinkamas.

„Svarbiausia yra, kad būtų sutvarkyta ir centralizuota tiek miškų kirtimo, tiek miško pardavimo sistema, bet ar viena įmonė, ar dvi, ar trys – tikrai tai nėra svarbu. O pradėti nuo to, kad gąsdinama, kaip bus atleidžiami žmonės, kad tik vienintelis variantas yra svarbus – tai yra ir nekorektiška žmonių atžvilgiu, ir politiškai visiškai nesuprantama, kaip galima šitaip griauti reformą dar jai neprasidėjus“, – penktadienį žurnalistams Prezidentūroje sakė šalies vadovė.

Pasak D. Grybauskaitės, tiek Seimas, tiek Vyriausybė turi išmokti paaiškinti savo ketinimus, įsiklausyti į visuomenės lūkesčius.

„Toks vaizdas, kad valdančiajai daugumai ir Vyriausybei kartais atrodo, jog užtenka, kad jie žino, ko nori, kad kitų nuomonė nesvarbi, įtikinėti kitų nereikia, ir taip labai atvirai demonstruojama politinė arogancija. Tokiomis sąlygomis praktiškai bet kokia pradėta reforma yra ties žlugimo riba todėl, kad neradus pritarimo, supratimo visuomenėje visos reformos yra pasmerktos“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, sukritikavusi ir diskusijas dėl naujojo, nuo liepos 1 d., įsigaliosiančio Darbo kodekso, ir aukštojo mokslo reformos įgyvendinimą.

Kaip ELTA skelbė, Miškų urėdijų profesinių sąjungų federacija penktadienį, birželio 30 d., paskelbė įspėjamąjį streiką, reikalaudama skaidrumo ir konstruktyvių derybų dėl valstybinių miškų valdymo reformos. Šios kraštutinės priemonės imtasi nesugebant susikalbėti su esą neatsakingai besielgiančia Aplinkos ministerija.

Kaip žinoma, Seime svarstoma Aplinkos ministerijos rengiama valstybinių miškų valdymo pertvarka numato įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ steigimą, o šiuo metu valstybiniais miškais Lietuvoje besirūpinančios 42 urėdijos būtų sustambintos ir paverstos 25 filialais regionuose. Kartu būtų likviduojama Generalinė miškų urėdija ir Valstybinis miškotvarkos institutas.

Anot ministerijos, tokia reforma leistų sumažinti miškų valdymo biurokratinį aparatą, ir dėl to valstybė kasmet sutaupytų 13 mln. eurų. Išlaidos reformai siektų iki 5 mln. eurų. Keičiant valstybinių miškų valdymą planuojama atleisti apie 400 žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.01; 06:40

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30