Aleksandras Barauskas su žmona ir dukromis. VSAT nuotr.
Pirmadienį bus minimos 1940-ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 80-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininko A. Barausko gyvybę užpuolikai nutraukė 1940 m. birželio 15 d.
Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja šiai datai paminėti skirtus renginius.
Rytą A. Barausko atminimas bus pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime. Minėjime dalyvaus Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, įvairių institucijų vadovai ir atstovai, A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė, kiti svečiai, VSAT vadovybė.
Minėjimo metu VSAT vadas generolas Rustamas Liubajevas A. Barauską apdovanos (po mirties) VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 100“. Šiemet įkūrimo šimtmetį mininčios Lietuvos sienos apsaugos sistemos vadovas ženklą įteiks A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei.
Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje už A. Barauską bus aukojamos Šv. Mišios. Vidurdienį visuose VSAT padaliniuose pasieniečio A. Barausko atminimas bus pagerbtas tylos minute.
VSAT atstovai gėlių padės ir žuvusio pasieniečio atminimą pagerbs ir Varėnos rajono Perlojos miestelio kapinėse, kur A. Barauskas yra palaidotas.
2005 m. A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime.
2010 m., minint A. Barausko žūties 70-ąsias metines, pasienietis po mirties apdovanotas VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“, o vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus r.) auditorijų suteiktas Aleksandro Barausko vardas. Joje būsimieji pasieniečiai mokomi valstybės sienos apsaugos taktikos.
2013 m. VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmas toks medalis buvo įteiktas A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.
Naujausiam VSAT patruliniam laivui irgi yra suteiktas Aleksandro Barausko vardas. Namas, kuriame gyveno ir dirbo pasienietis Aleksandras Barauskas.
Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų, primenama VSAT pranešime.
Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybos viršininkas vyresn. policininkas A. Barauskas.
Dar 1932-aisiais jo tarnybos atestacijos lape buvo pateiktas apibūdinimas apie A. Barauską: „Politiškai patikimas, doras, kartais truputį per griežtas. Tarnyboje paslaptingas, drausmingas. Vertas paaukštinimo“. Apibūdinime pavartotas terminas „paslaptingas“ dabar suprantamas kaip mokantis saugoti tarnybines paslaptis.
A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras tėvas bei vyras. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų, įvedė gražias sargybos tradicijas. Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi iki vieno laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais. Taip pat visi kartu sutikdavo Naujuosius metus, švęsdavo Velykas. A. Barauskas mokėjo gerai groti armonika, buvo visų bendrų pobūvių siela.
Paminklas Pasienio policijos pareigūnui Aleksandrui Barauskui. VSAT nuotr.
1939-aisiais sargybos viršininkui A. Barauskui buvo pavaldūs, įskaitant jį patį, 12 vyrų: du vyresnieji ir 10 eilinių policininkų. Kadangi Ūtos kaimas atsidūrė maždaug Pasienio policijos sargybos saugomos valstybės sienos ruožo viduryje, tai jame ir buvo įkurta 2-os sargybos būstinė. Kaimo pakraštyje, vienoje iš vieno aukšto trobų, A. Barauskas nusisamdė butą, kuriame kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.
1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą, apie 3.40 val., A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių papliūpos. Iškart pabiro lango, išeinančio į miško pusę, stiklai. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.
Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai.
Tuo tarpu 2-os pasienio sargybos pasieniečiai, suradę paprastą vežimą, paguldė į jį dar rodantį gyvybės ženklus savo viršininką ir vežė pas gydytoją, tačiau kelyje A. Barauskas mirė.
Nuo pat ankstyvo pavasario, nuo Kovo 11-osios – minėjome, šventėme, didžiavomės ir džiaugėmės, nors negalėjome pamiršti, kad niūri nūdiena temdo naujausios Lietuvos istorijos horizontą, varo į neviltį ir net iš namų. Tik ištikimiausieji Nepriklausomybės gynėjai dar neklausia: o ką ji man davė? Skaudama širdimi jie gieda himną ir Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo giesmes ir dainas Nepriklausomybės aikštėje, prie Aukų muziejaus, Ūtoje ir Nemunaityje, prie Gedimino, Mindaugo paminklų, sodina ąžuoliukus ir net giraites Žalgirio mūšio pergalei.
Nelengva giedoti ir dainuoti, kai jau suniekinti visi idealai, teikę vilčių ir jėgų priespaudos metais, ir susitaikyta su sparčiai nykstančios tautos likimu. Nelengva, bet viltis miršta paskutinė. Gal dar ne viskas prarasta, ir dar kartą pabusime, prisikelsime ne tik iš ekonominės, bet, svarbiausia, ir iš dvasinės, moralinės duobės, į kurią mus įstūmė merdinti Vakarų civilizacija.
Tikiuosi, kad šįmet užfiksuotos akimirkos jums nesugadins nuotaikos ir nevarys į neviltį.
Apie bolševikinės okupacijos pradžią po septynių dešimtmečių mes dar kartą bandome kalbėti iš esmės, be išlygų. Omenyje turiu Seime pateiktą rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma, minint Birželio 15-osios ir pasieniečio Aleksandro Barausko žūties 70-metį, aiškiai pasakyti, kad ginkluotas “Ūtos pasienio užkardos užpuolimas ir jos sargybos viršininko Aleksandro Barausko nužudymas yra vienas iš faktų, kurie paneigia sovietų skleistus prasimanymus apie tai, kad prieš Lietuvą nebuvo panaudota ginkluota jėga ir ji savo noru įsileido SSRS ginkluotąsias pajėgas”.
Agresija prieš Lietuvą, įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus, prasidėjo šiek tiek anksčiau, negu daugelis manome: ankstų 1940 m. birželio 15 d. rytą, 3 val. 40 min. Būtent tada SSRS “išvaduotojai” perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė granatas. Viena jų sprogo prie namo langų.
