Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) tarybai nusprendus, jog kartu su neparlamentine Lietuvos Centro partija į išankstinius Seimo rinkimus Žiemgalos vienmandatėje apygardoje kels bendrą kandidatę – žurnalistę Rūtą Janutienę, „valstietė“ Agnė Širinskienė teigė, kad džiaugiasi tokiu partijos sprendimu.
 
„Mes visąlaik džiaugiamės, kai nauji žmonės prisijungia prie mūsų“, – Eltai sakė A. Širinskienė.
 
Anot jos, valdybos sprendimas yra galutinis ir jos nenustebino, nes, teigė ji, R. Janutienės pažiūros sutampa su daugeliu LVŽS nuostatų.
 
„Manęs tikrai nenustebino, aš ir pati su ponia Janutiene bendravau kaip su žurnaliste (…), jeigu ji suka į politiką ir kai kurios mūsų vertybės pakankamai sutampa, sutampa programiniai dalykai, kiek valdyba gilinosi, tai tikrai nematau jokios problemos“, – teigė A. Širinskienė.
 
Žirmūnų vienmandatėje apygardoje „valstiečiai“ svarsto kelti premjero patarėjo Luko Savicko kandidatūrą.
Žurnalistė Rūta Janutienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Nauji rinkimai Žiemgalos vienmandatėje apygardoje, kurioje vietą atlaisvino parlamentaras Vitalijus Gailius, po Savivaldos rinkimų tapęs meru, vyks rugsėjo 8 d. kartu su rinkimais Žirmūnų, kurioje vieta atsilaisvino parlamentarei Aušrai Maldeikienei laimėjus Europos Parlamento mandatą, bei Gargždų, kurią po Savivaldos rinkimų atlaisvino Seimo narys Bronius Markauskas.
 
ELTA primena, kad iki birželio 17 d. partijos turi užsiregistruoti politinės kampanijos dalyviais, tačiau, remiantis VRK sudarytu grafiku, konkrečius kandidatus partijos galės iškelti iki liepos 5 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.14; 07:34

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad formuojant naują valdančiąją koaliciją svarbu ne tik dalintis postus, bet ir vertybines nuostatas, nes, pasak jo, šiuo metu vykstančios derybos jam primena XIX amžių.
 
„Matau valdančiosios koalicijos pastangas tą naują koaliciją formuoti, ieškoti sąlyčio taškų, tik šioje vietoje man tai galbūt truputį primena XIX amžiaus vestuves, (…) kai piršliai derina kraičio dydį, derina kažkokius kitokius finansinius arba turtinius dalykus, bet jaunoji ar jaunasis dar tiksliai nežino, ar vienas kitam tinka ir patinka“, – trečiadienį Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Nausėda.
 
Pasak jo, potencialiems valdančiosios koalicijos partneriams yra būtina orientuotis ne vien į kėdžių Vyriausybėje pasidalinimą, bet ir vertybines nuostatas, kurios atspindėtų Vyriausybės programoje.
 
„Tikiuosi, kad per artimiausias savaites išaiškės ir tam tikros vertybinės nuostatos, kurių pagrindu reikėtų sudaryti šitą koaliciją. Vien tik portfelių pasidalinimas arba susitarimas, kam koks ministro postas atiteks yra būtina, bet akivaizdžiai nepakankama sąlyga. Kita svarbi sąlyga turi būti (Vyriausybės. – ELTA) programa arba vertybinės nuostatos. Tam tikras vertybines nuostatas aš matau, kad jos kristalizuojasi“, – teigė G. Nausėda.
 
Išrinktasis prezidentas atkreipė dėmesį, kad derybose dėl koalicijos formavimo turi būti neužmirštas ir finansinės atsakomybės aspektas.
„Reikalausiu, kad šitie dalykai būtų derinami su finansinio tvarumo sąlygomis“, – teigė G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad „valstiečiai“, „socialdarbiečiai“, „tvarkiečiai“ ir LLRA-KŠS bando formuoti valdančiąją koaliciją. Kaip viešai skelbiama, pasirašius naują koalicinę sutartį, numatančią kitokias ministerijų kvotas koalicijoje dalyvaujančioms partijoms, keistųsi dalis šios Vyriausybės ministrų. Šiuo metu vyksta derybos dėl Vyriausybės programos punktų, kuriems savus pasiūlymus turi visos keturios partijos.
 
Išrinktojo prezidento G.Nausėdos inauguracija vyks liepos 12 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.12; 05:00
 
 

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Nepaisant opozicijos būgštavimų, dėl, pasak jų, valdančiųjų bandymų demokratijos sąskaita užtildyti oponentus, „valstietė“ Agnė Širinskienė ketvirtadienį ketina pateikti dar vieną jiems nerimą keliantį įstatymo pataisų siūlymą.

Valdančioji politikė, apeliuodama į teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principus, siūlo keisti Seimo statuto nuostatas dėl teisės aktų projektų ekspertinio vertinimo. Tačiau opozicija šią iniciatyvą vertina tiesiog kaip jos galimybių apribojimą dalyvauti priimant sprendimus.

A. Širinskienė siūlo keisti šiuo metu galiojančią Seimo statuto nustatytą ekspertinio vertinimo tvarką, kuri numato, kad penktadalis parlamentarų gali prašyti teisės akto ekspertinio vertinimo. Seimo narė siekia, kad teisės akto ekspertinis vertinimas būtų atliekamas tik tada, jei tam pritaria posėdyje dalyvaujančių parlamentarų dauguma. „Valstietė“ tvirtina, kad atskira Seimo narių grupė negali įgyti didesnių galių nei visas Seimas.

Jos teigimu, šiuo metu galiojanti Statuto nustatyta ekspertinio vertinimo tvarka leidžia susiklostyti situacijoms, kai 1/5 Seimo narių teikimu sustabdoma teisėkūros procedūra, o Seimas (t. y. visi Seimo nariai) negali kvestionuoti tokio ekspertinio vertinimo pagrįstumo ir tikslingumo.

Tačiau tokie valdančiajai daugumai priklausančios politikės siūlymai ne tik nėra suprantami, tačiau ir gąsdina opozicijos atstovus.

„Valstiečiams“ oponuojantys politikai tvirtina, kad galimybė Seimo mažumai paprašyti ekspertinio vertinimo yra normali parlamentinio darbo praktika, leidžianti apsaugoti ne tik nuo neprotingų sprendimų, tačiau ir nuo Seimo daugumą turinčių politikų savavaliavimo.

„Tai yra dar vienas būdas apsunkinti galimybes opozicijai dirbti. Jiems reikalingas visiškai klusnus Seimas, neturintis net statutinės galimybės kokiu nors būdu iškelti klausimus ar atkurti kokiu nors būdu netinkamas pertvarkas“, – Eltai kalbėjo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, A. Širinskienė tokia iniciatyva tik dar kartą parodo savo požiūrį į opoziciją.

Jam antrina ir liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas. Liberalas įsitikinęs, kad dar pavasario sesijoje bandytas įgyvendinti „valstiečių“ užmojis yra ne tik grubus opozicijos teisių pažeidimas, tačiau ir savo rinkimų pažadų išsižadėjimas.

Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Tai yra grubus opozicijos teisių pažeidimas. Iš kitos pusės, „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu sakė, kad visada remsis kaštų naudos analize, remsis mokslininkų rekomendacijomis – tai dabar siekiama atimti tokią galimybę“, – pabrėžė E. Gentvilas. Politikas būgštavo, kad įgyvendinus A. Širinskienės pataisas valdantieji, turėdami daugumą, kur kas lengviau „prastums“ sau patogius įstatymus. Liberalų lyderis pabrėžė, kad į ekspertinį vertinimą turėdavo įsiklausyti net buldozeriniu principu įpratę dirbti „valstiečiai“.

„Pasakyti, kad ekspertas nusišnekėjo, nelabai išeina. Seimo teisės departamento darbuotojus galima užtildyti, tuo tarpu ekspertą pasamdžius, tikėtina, kad jis saugos savo kaip eksperto reputaciją ir rašys kaip jam atrodo, o ne tai, kaip daugumai reikia“, – aiškino E. Gentvilas.

„Tai yra visiškas visų vadelių perėmimas į savo rankas. Kitaip sakant, dauguma atima iš mažumų teises ir pasako – jūs galite kažką inicijuoti, bet susibėgsime salėje ir balsuosime, kad nereikia“, – akcentavo politikas.

Šiuo metu Statutas numato, kad 1/5 Seimo narių turi teisę kreiptis dėl ekspertinio vertinimo atlikimo, ir ekspertinė išvada yra teisės aktą lydintis dokumentas, pristatomas svarstymų komitetuose ir Seimo posėdyje metu.

ELTA primena, kad ekspertinio vertinimo teise Seimo opozicija paprašė dėl valdantiesiems „socialdarbiečiams“ naudingų pataisų, keičiančių partijų finansavimo tvarką. Tokio pat vertinimo paprašyta ir dėl Lietuvos socialdemokratų partijos lyderiui Gintautui Paluckui kelią į savivaldos rinkimus užkertančių pataisų priėmimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.11; 08:44

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Prasidedančios Seimo sesijos proga TS-LKD partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis kreipiasi į valstybės vadovus ir visuomenę, kviesdamas „atsisakyti autoritarinių iniciatyvų, nepamatuotų ir žalingų Lietuvai pseudoreformų bei sugrįžti prie konstruktyvaus Lietuvos žmonių problemų sprendimo kelio“.

„Esame pasirengę geranoriškai ir konstruktyviai dirbti bei prisidėti rengiant ir paremti reikalingas Lietuvai reformas, kaip kad šioje Seimo kadencijoje prisidėjome prie urėdijų reformos bei nacionalinio susitarimo dėl gynybos“, – bendram darbui telkia Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas G. Landsbergis.

Jis pabrėžia atsakingą požiūrį į ateinančių metų biudžeto svarstymą ir priėmimą; problemų, susijusių su etatinio mokytojų apmokėjimo tvarkos įvedimu, sprendimą; rajonų ligoninių tinklo pertvarkos, numatančios dalies iš jų panaikinimą, atšaukimą.

Tai akcentuojama TS-LKD partijos pirmininko, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio paskelbtame Atvirame laiške valstybės vadovams ir visuomenei „Dėl susitarimo vardan tvarios Lietuvos ateities“. Šis laiškas adresuotas prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui.

„Visuomenėje kylant iniciatyvoms dėl didesnio sutarimo ir konsensuso paieškų jaučiame pareigą pareikšti, kad Tėvynės Sąjunga kaip Sąjūdžio misijos tęsėja visada pasisakė už tai, kad būtų surastas sutarimas dėl svarbiausiųjų darbų Lietuvai. Nuo 1992-ųjų susitarimo dėl Konstitucijos, kuri padėjo pamatus tvariai Lietuvos raidai bei sparčiai transatlantinei integracijai, iki susitarimų dėl gynybos finansavimo Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai visada buvo valstybės pusėje. Svarbiausi sprendimai valstybėje yra tvaresni, jei priimami ieškant susitarimo. Mokesčių reforma, pensijų pertvarka – gyventojai nori žinoti, kad ne krizės metu svarbiausi sprendimai valstybėje nebus lengvai keičiami. Tačiau tam reikalinga valdžia, kuri supranta tenkančią atsakomybę, mato savo partinį gyvavimo laikotarpį ilgiau negu vieną rinkimų sezoną. Deja, tokia valdžia Lietuvą valdo retai“, – sakoma laiške.

Pasak G. Landsbergio, netrukus prasidėsianti Seimo rudens sesija suteikia progą sugrįžti prie svarbiausių Lietuvos žmonėms problemų sprendimo. Tačiau valdančiosios daugumos bei Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės elgesys pastarojoje Seimo sesijoje, jo nuomone, nesuteikia daug optimizmo dėl geranoriško ir konstruktyvaus dabartinės valdžios ir Vyriausybės pasiryžimo spręsti visuomenei aktualias problemas. „Priešingai, iki šiol matėme sistemines pastangas varžyti opozicijos demokratines teises bei spręsti ne žmonių, bet valdančiosios daugumos lyderių asmenines problemas, naudojantis valstybės ir valdžios resursais. Tokių veiksmų mes netoleruosime ir su jais nesitaikstysime“, – pabrėžia G. Landsbergis.

Laiškas

Atvirame laiške konservatorių lyderis reikalauja „sistemiškai ir konstruktyviai spręsti visuomenės ir opozicijos nepasitikėjimo dėl šališkumo ir neobjektyvumo sulaukusios Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkės Lauros Matjošaitytės klausimą dėl tolesnio darbo, artėjant net trejiems svarbiems rinkimams“.

Konservatoriai taip pat kviečia geranoriškai spręsti dėl „Agrokoncerno” advokato ir neturtinių teisių valdytojo žmonos, VRK narės, Jonės Valčiukienės, kuri VTEK pripažinta pažeidusi viešuosius ir privačiuosius interesus, tolesnio darbo VRK.

Atvirame laiške siūloma atsisakyti ir sustabdyti į autoritarizmą vedančias įstatymų leidybos iniciatyvas bei abejones keliančias valstybės įmonių iniciatyvas.

„Šiuo metu Seime valdančiųjų yra užregistruotos ir pateiktos antikonstitucinės iniciatyvos, kurios ne tik uždraustų būsimuose Seimo rinkimuose kandidatuoti vienos iš opozicinių partijų lyderiui G. Paluckui, tačiau taip pat, pažeidžiant lygiateisiškumo principus, perskirstytų esamą politinių partijų finansavimą, kuris remiasi gautu visuomenės pasitikėjimu rinkimuose, vietoj to apdovanojant valdančiosios daugumos partijas bei jų rėmėjus opozicijos finansavimo sąskaita. Dideles abejones dėl galimo valdžios spaudimo bei persekiojimo kelia ir prieš kitą opozicinės partijos pirmininką – E. Gentvilą – valstybės įmonės pateiktas daugiamilijoninis teisminis ieškinys“,- teigiama laiške.

Jame pažymima, kad visuomenei bei ekspertams kyla pagrįstų abejonių dėl Premjero S. Skvernelio „jau dabar naudojamo administracinio resurso savo paslėptai ir nepaskelbtai asmeninei Prezidento rinkimų kampanijai vykdyti“.

„Demokratiniams procesams ir visuomenės pasitikėjimui rinkimų kampanijos skaidrumu nebūtų gerai, jeigu kandidatas į prezidentus tuo pat metu būtų ir premjeras. Todėl premjeras turėtų ieškoti būdų, kaip išspręsti šią problemą, pavyzdžiui, išeidamas ilgalaikių atostogų ir kandidatuodamas kaip eilinis Seimo narys“, – mano konservatoriai.

Jie ragina premjerą S. Skvernelį iki spalio mėnesio apie savo sprendimą dėl kandidatavimo prezidento rinkimuose paskelbti viešai.

Įvertinant didėjančius pavojus, kuriuos nacionaliniam saugumui ir visuomenės atsparumui kelia vis plačiau ir efektyviau naudojamos hibridinių karų priemonės, konservatoriai ragina skubiai iki 2019 sausio 1 d. parengti Nacionalinę demokratijos apsaugos nuo hibridinių grėsmių strategiją.

Laiške taip pat raginama atsisakyti neapgalvotų populistinių bei antikonstitucinių iniciatyvų, kurios kelia grėsmę šalies demokratiniams ir konstituciniams pamatams. „Tokiomis iniciatyvomis ir grėsmėmis matome siūlomus sprendimus dėl referendumo kartelės sumažinimo bei siūlomo referendumo dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo“, – pažymi G. Landsbergis.

Politikas taip pat kalba apie, jo nuomone, neparengtas ir Lietuvos žmonėms kenksmingas reformas, kurias siūlo kartu koreguoti.

Svarbiausiu rudens politinio sezono įvykiu bus 2019 m. šalies biudžeto svarstymas ir priėmimas. „Šis biudžetas bus svarbus dar ir tuo, kad tai bus pirmasis biudžetas po vasarą patvirtintos mokestinės reformos. Tai reikš, kad 2019 m. dėl abejotino būtinumo reformos šalies biudžetas praras net 300 mln. eurų lėšų, kurios galėtų būti panaudojamos viešųjų paslaugų kokybės gerinimui, tarp jų ir mokytojų, medikų, policininkų, tarnautojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų algų didinimui. Reikšdami nepritarimą minėtai reformai, siūlome tartis tiek ir dėl mokestinių reformų stabdymo arba jų įgyvendinimo nukėlimo galimybės, tiek ir dėl to, kaip šį biudžetą paversti socialiai orientuotu ir leidžiančiu sparčiai gerinti viešųjų paslaugų kokybę, ypač regionuose“, – sako G. Landsbergis.

Jis kviečia atvirai pripažinti, kad perėjimui prie mokytojų etatinio apmokėjimo sistemos nebuvo tinkamai pasirengta, todėl daugelis mokytojų ir mokyklų vadovų iki šiol yra palikti nežinioje.

„Atsispyrus nuo drąsaus klaidos pripažinimo galima imtis korekcijų, kurios leistų tobulinti etatinio apmokėjimo sistemą. Pirmasis tikslas tokioje pertvarkoje turėtų būti aiškus užsibrėžimas, kad nė vienam mokytojui algos negali mažėti. Jeigu tai reikalauja papildomų biudžeto asignavimų, kviečiame sėsti ir kartu ieškoti reikiamų lėšų net ir dabartiniame šalies biudžete. Ilgalaikėje perspektyvoje turi būti nubrėžtas aiškus planas, kaip, kiek ir kada didės mokytojų algos. Mūsų siūlymas yra politikams aiškiai sutarti, kad kaip Vakarų valstybėse, taip ir Lietuvoje mokytojų algos turi būti 30 proc. didesnės nei šalies vidutinis darbo užmokestis. Tik toks reikšmingas mokytojų algų pakėlimas gali išspręsti mokytojo profesijos prestižo klausimą ir pritraukti naujų pedagogų į švietimo sistemą“, – mano opozicinė partija.

Sutikdami su prezidentės Dalios Grybauskaitės veto Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimams, konservatoriai mato „nerimą keliantį valdančiosios daugumos ir ministro Aurelijaus Verygos entuziazmą visgi imtis masinio rajoninių ligoninių naikinimo ir reorganizavimo“.

„Siūlome atsisakyti iki šiol padarytų sprendimų, kuriais siekiama rajoninių ligoninių uždarymo arba reorganizavimo. Patį sveikatos įstaigų tinklo pertvarkos procesą siūlome pergalvoti ir pradėti iš naujo. Jis turėtų vykti objektyviai įvertinant kiekvienos gydymo įstaigos pajėgumus teikti reikiamas paslaugas gyventojams, priežastis, kodėl ligoninei sekasi prasčiau, pacientų poreikius, derantis su gydymo įstaigų atstovais dėl geriausių kelių, kaip jas pertvarkyti“, – siūloma laiške.

Jame konservatoriai kviečia valstybės vadovus ir visuomenę „nedelsiant stabdyti demokratiją griaunančias iniciatyvas bei spręsti Lietuvos žmonėms neigiamas pasekmes sukėlusių reformų problemas“.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.09.05; 07:39

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Jeigu valdančiųjų demokratijos griovimo buldozeris nesustotų, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis neatmeta galimybės kreiptis į tarptautines institucijas telkiant pagalbą, kad Lietuva nepasuktų nedemokratinių valstybių keliu.

Pirmadienį spaudos konferencijoje jis sakė, kad pirmiausia svarstytų pradėti nuo kolegų – Europos liaudies partijos informavimo.

„Aš manau, kad mes turime informuoti savo kolegas, kad Lietuvoje yra prasidėję tokie procesai, keičiami įstatymai nepalankiai opozicijai, keičiamos rinkimų taisyklės. Tai būtų pradžia“, – sakė G. Landsbergis.

Pasak jo, vėliau būtų galimą kreiptis į ESBO, į rinkimus stebinčias organizacijas, kurios teikia konsultacijas, gali atsiųsti ekspertus, konsultuoti partijas. Anot G. Landsbergio, taip pat yra ir Europos Komisija, kuri numačiusi galimybę kreiptis dėl teisės viršenybės principo laikymosi valstybėse.

„Jeigu mes matytume, kad teisės viršenybės principas yra sistemiškai pažeidžiamas, neatmestume galimybės kreiptis ir į EK“, – sakė TS-LKD lyderis.

Seimo TS-LKD frakcijos narys Stasys Šedbaras sakė, kad jeigu bus nesiskaitoma su Konstitucija, su Konstituciniu Teismu yra galimybė kreiptis į Venecijos komisiją. „Galima būtų panaudoti ir šitą mechanizmą“, – sakė S. Šedbaras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.02; 11:25

Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.

Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?

Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.

Kur plaukiame ir kada skęsime?

Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.

Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.

Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.

Budistinis ritualas: reformos, reformos…

Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.

Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?

Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.

Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.

Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.

Kodėl Lietuvoje daromos reformos?

Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.

Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.

Politinio lojalumo stimuliavimas

Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.

Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.

Taupymas – pinigų įsisavinimas

Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.

Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus  Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.

Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami. 

Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.

Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.

Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.

Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto  – kiek Dievas davė.

Vertybinių reformų langas

Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.

Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.

Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.

Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.

Svarbu ne kokybė, bet terminai

Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.

Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.

Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.

Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.

Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.

30 metų reformų apkasuose

Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.

Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.

2017.06.18; 02:42

Metiniame pranešime Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė tai, ką daugelis galvoja: karalius yra nuogas. Taip šalies vadovės kalbą iš Seimo tribūnos įvertino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. 

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Jo vertinimu, reformoms yra nepasiruošta, o esanti situacija nekuria vilties atmosferos, už kurią balsavo žmonės rinkimuose.

„Darbų nesimato ir ta darbų imitacija, kuri šiandien vyksta, geros atmosferos Lietuvoje nekuria“, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis.

Jo nuomone, šalies vadovė labai taikliai pabrėžė ir svarbiausią problemą – emigraciją. Pasak G. Landsbergio, Lietuvos Prezidentė valdančiuosius pliekė už neapibrėžtumą ir chaosą, kurį sėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suformuotos daugumos vykdoma politika. 

„Prezidentė atkreipė dėmesį į daugelį problemų, į kurias mes, būdami opozicinė partija, nuolat baksnojome pirštais. Nors ir žadėjome paramą esminėms, valstybę į progresą vedančioms reformoms, pamatėme tik kosmetinius pakeitimus ir visuomenės supriešinimą. Belieka tik pakartoti Prezidentės žodžius, kad vietoje švietimo reformos – išgirdome apie atostogų trumpinimą. Kovoje su alkoholizmu matėme ne visuomenės telkimą, o skaldymą nelogiškais, neracionaliais draudimais. Lankstesnio darbo kodekso klausimas buvo diskredituotas. Pasisakėme už lengvatos PVM šildymui pratęsimą, tačiau valdantieji nusprendė kitaip. Galų gale – išvydome ne mokesčių reformą, o smulkius pataisymus, bloginančius dirbančių šeimų padėtį. Išsiilgtų reformų parodija – belieka antrinti Prezidentės žodžiams“, – taip Prezidentės metinį pranešimą vertino Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis.

Jo nuomone, esminė kritika yra adresuota Premjerui Sauliui Skverneliui.

„Aš manau, kad visa esminė kritika tenka Sauliui Skverneliui kaip Vyriausybės vadovui už jo nepasirengimą vykdyti reformas ir už nesutelktą Seimo frakciją. Būtų galima kaltinti ir Seime esančius valdančiuosius, tačiau Premjero lyderystė čia yra ypač reikalinga. Jis turi sodinti prie stalo Seimo narius, jeigu frakcijos to nepadaro, jis turi įtikinti, kad būtų palaikomos jo reformos“, – mano G. Landsbergis. Jo įsitikinimu, be lyderystės jokių reikšmingų reformų priimti negalima.

„Šiandien galime pasakyti, kad Vyriausybė ir premjeras nepasirengę dirbti“, – apibendrino Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.09; 07:50

 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis penktadienio „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ teigė, jog Lietuvoje išryškėjo smurto epidemijos tendencijos, kurios turi būti pažabotos.

„Šiandien vienas faktas išryškina baisias tendencijas. Vasario 1 d. pagalbos telefonu 112 sulaukta 125 skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje. Šalį sukrėtė baisi vieno berniuko žūtis, tačiau remiantis tokiais duomenimis, potencialiai yra dar 125 žmonės, kurie patiria smurtą kasdien. Lietuvoje kilo smurto epidemija su dešimtimis tūkstančių kenčiančių žmonių. Aš manau, kad Seimas turi prisiimti politinę lyderystę ir šis klausimas turi būti sutvarkytas. Taip, suprantu, kad vien smurto apibrėžimas įstatyme problemos iš esmės neišspręs, tačiau įstatymais siekiame padaryti, kad vaikų teisių apsaugos sistema veiktų. Vienas žingsnis yra jį centralizuoti, sutelkti po vienu stogu, rūpintis, kad socialiniai darbuotojai būtų parengti ir žinotų instrukcijas, galėtų koordinuoti savo veiklą. Tai yra įstatymų ir Vyriausybės veiklos junginys. Mes 27-erius metus šį klausimą atidėliojome dėl įvairių priežasčių. Šiandien ministras Linas Kukuraitis rengia susirinkimą, telkia žmones tam, kad į Seimą atkeliautų bendras ir suderintas dokumentas. Aš labai tikiuosi, jog per savaitę suderinti pozicijas pavyks. Tikrai ministrui linkiu kantrybės, nes didžiulė atsakomybė krito ant jo pečių. Įstatyme kyla pagrindinis klausimas: ar fizinės bausmės yra prilyginamos smurtui? Mano manymu taip, tai yra smurtas, ir jeigu mes apsisprendžiame, jog valstybėje turime smurto epidemiją, reikia nedelsiant imtis veiksmų“, – teigė G. Landsbergis.

Vertindamas žiniasklaidoje pasirodžiusius valstiečių-žaliųjų skandalus ir informacijos slėpimą, TS-LKD frakcijos seniūnas teigė, jog pirmojo skaidrumo egzamino valdantieji neišlaikė.

„Į bet kurį klausimą aš žiūriu paprastai. Ar tai būtų automobilio nuoma, ar kas kitą, visa esmė, ar politikas, viešas asmuo gali atsakyti į klausimus? Jeigu jis nuomojasi automobilį iš kažkokios įstaigos ar įmonės, ir jeigu žiniasklaida ar visuomenė kelia klausimus: ar tai geriausia kaina, kiek tu moki, ir pan., politikas turi pateikti atsakymus. Jei visi atsakymai pateikti, aš nematau jokios problemos. Valstiečių atveju didžiausia problema tai, jog buvo atsiribota tylos siena, ir vis kartota, jog mus visi puola, mes esame aukos. Tačiau pasirodė, jog aukos užsidariusios prabangiame automobilyje su kailiniais ir jie nieko niekam neaiškins. Štai čia yra problema. Visuomenė nori atvirumo, jai tai buvo žadėta, ir pirmasis skaidrumo egzaminas – neišlaikytas. Manau, kai nebegali atsakyti į klausimus – pasitrauki. Jei vaizdas pateikus atsakymus taip pat ne koks – dedi mandatą ir iškeliauji“.

Komentuodamas pasirodžiusią informaciją, jog JAV prezidentas D. Trumpas ketina naikinti sankcijas Rusijai, G. Landsbergis teigė, jog svarbiausia, kokia išliks Lietuvos poziciją bei ką palaikysime.

 „Man tikrai neramu. Vakar pasirodė pranešimai dėl JAV sankcijų Rusijos užsienio žvalgyboms nuėmimo, tai yra negera trajektorija ir ji man kelia nerimą. D. Trumpo ir V. Putino draugystė – Lietuvai grėsmingas ženklas. Tačiau svarbiausia, ką šioje situacijoje kalbame mes. Kai pasigirsta iš valdančiųjų, kad iš Rusijos turime ko mokytis, kad su Rusija reikia draugauti, kviestis ambasadorius, o Ukrainai pasakome, jog jie turi nustoti kovoti už savo laisvę ir teritorinį vientisumą – tai neteisinga pozicija. Mano galva, net jei D. Trumpas eis taikytis su V. Putinu, Lietuva turi likti teisybės pusėje, turi likti Ukrainos pusėje, sankcijų Rusijai pusėje, tai yra ir mūsų saugumo ir idealų už kuriuos kovojome visą nepriklausomybės laikotarpį pozicija“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Apžvelgdamas partijos pirmininko rinkimų debatus ir pagrindinius klausimus, TS-LKD lyderis pažymėjo, jog svarbiausia – tęsti pradėtus gerus darbus.

„Jau antrą mėnesį mūsų partijoje vyksta agitacinės kampanijos. Mano vizija paprasta, tam tikra prasme konservatoriška – įvertinus rezultatus, pasiekimus, ką pavyko padaryti ir ko nepavyko, tęsti gerus darbus, bet netaisyti to, kas nėra sulūžę. Taip pat manau, reikia savęs paklausti, kas iš ties mus vienija? Esame sąjunga dėl Tėvynės – Tėvynės sąjunga. Mano manymu, nereikia akcentuoti mūsų dualumo, kad esame dvi organizacijos, neva kaišančios viena kitai pagalius į ratus, neva nerandame tapatybės, neva stengiamės išgryninti ko turime daugiau: krikdemų ar nuosaikiųjų konservatorių. Aš manau, kad turime apsibrėžti, jog mus vienija Tėvynė ir meilė jai. Ir, kad dėl jos dirbame“.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2017.02.06; 06:42

Seime vykusioje Opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus spaudos konferencijoje buvo apžvelgtos svarbiausios politinės aktualijos.

Kas aiškėja po D. A. Barakausko pasitraukimo?

Ministro Dailio Alfonso Barakausko atsistatydinimas buvo dėsningas, pavėluotas ir nulemtas ne sveikatos problemų, o problemų su teisėsauga.

Continue reading „Andrius Kubilius: socialdemokratai tampa korupcinės, kriminalinės koalicijos lyderiais“

milions- 008

Pa­gal dar­buo­to­jų gau­na­mų at­ly­gi­ni­mų dy­dį iš vi­sų 27-ių Europos Sąjungos ša­lių 2010 me­tais „pir­ma­vo“ Lat­vi­ja, Lie­tu­va ir Ru­mu­ni­ja – šio­se tri­jo­se ša­ly­se dau­giau nei ket­vir­ta­da­lis vi­sų dar­buo­to­jų gau­na ma­žus at­ly­gi­ni­mus. Lie­tu­vo­je jis tik 2012-aisiais pa­di­din­tas 50 li­tų ir sie­kė vos 850 li­tų.

Su­pran­ta­ma, toks at­ly­gi­ni­mų ly­gis, at­skai­čius mo­kes­čius, yra itin že­mas, to­dėl ne vel­tui da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos par­ti­jos lai­mė­jo rin­ki­mus, iš­kė­lu­sios šū­kį pa­kel­ti mi­ni­ma­lią mė­ne­si­nę al­gą (MMA) iki 1000 ir net 1509 li­tų dy­džio.

Vie­nas pir­mų­jų nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės žings­nių bu­vo spren­di­mas nuo sau­sio 1 d. di­din­ti MMA iki 1 tūkst. li­tų. To­kį spren­di­mą pa­tvir­ti­no prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius. Prieš­ka­lė­di­nę sa­vai­tę in­ter­viu „Ži­nių ra­di­jui“ jis kal­bė­jo: „Ži­no­te, Lie­tu­vo­je ver­ga­vi­mo lai­ko­tar­pis tu­ri pa­si­baig­ti. Žmo­nės nė­ra ver­gai, o ka­da jie gaus nors tru­pu­tį di­des­nes pa­ja­mas, jas iš­leis vi­daus var­to­ji­mui. Tas ver­sli­nin­kas, ku­ris yra orien­tuo­tas į vi­daus rin­ką, po 3–4 mė­ne­sių pa­ma­tys, kad eko­no­mi­nis pro­ce­sas pra­dė­jo grei­tė­ti, per­ka­mu­mas au­ga, o di­dė­jant jam, di­dė­ja pa­ja­mos bei ga­my­ba“.

Continue reading „Apie minimalios algos didinimą“

« 1 2 »

Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.

Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.

Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?

Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.

Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja! 

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.11   

video_cip

Valdančioji dauguma kaip velnias kryžiaus bijo gausių protesto mitingų. Todėl visais įmanomais būdais tautos energiją ir dėmesį stengiasi nukreipti netikrų problemų ir rūpesčių link. Pavyzdžiui, į vadinamuosius šokių ir dainų projektus, kurių demonstravimu noriai rūpinasi mūsų populiariosios televizijos. Suprask, tegul tauta svarsto, kuri pora gražiau sukasi ant parketo, kokio dainininko balsas sodresnis ar kurios damos suknelė prabangesnė. Dėl tokių “aktualijų” besiginčijanti tauta – nekonfliktiška. Tokiomis “aktualijomis” besirūpinantys tautiečiai neina į protesto akcijas, referendumus, politines diskusijas, jiems nė motais Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo ar Medininkų žudynių bylos tyrimo peripetijos.

Stengdamasi kontroliuoti visuomenės nuotaikas, šiandieninė Lietuvos valdžia imasi ir kai kurių kitų gudrybių, neišskiriant nei grasinimų, nei bauginimų. Apie tai – Tautos Ateities Forumo (TAF) valdybos nario Rimo Urbaus komentaras. 

Continue reading „Apie valdžios intrigas slopinant visuomenės aktyvumą“

radzevicius_tttttttt

Lietuvoje valdžia, o ypač Seimas ir Vyriausybė, dažnai kaltinama, kad ji nesitaria su žmonėmis priimadmas naujus įstatymus. Paprastai sakoma, kad valdžia tik primeta savo valią. Dar sakoma, kad valdžia negirdi arba nenori girdėti žmonių. Tokių kaltinimų nė viena valdančioji dauguma nemėgo ir vis bandė gintis, kad ji visada yra atvira pasiūlymams ir tautos balsui.

Šį kartą pabandžiau sąžiningai patyrinėti bent jau Seimo “atvirumą”. Štai internetinėje mūsų Parlamento svetainėje yra tokia rubrika “Projektai, paskelbti visuomenei svarstyti”. Su šia rubrika mes galime labai lengvai susipažinti paspaudę vos vieną kompiuterio klavišą.

Continue reading „Kaip valdžia tariasi su žmonėmis? Diskusijų nėra, reikia tik pritarti“