Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prabėgo pirmasis Gitano Nausėdos mėnuo prezidento poste. Darbų derlius nemenkas.  Du vizitai į užsienį, pas artimiausias kaimynes, Lenkiją ir Latviją. Artimiausiomis dienomis Prezidentas lankysis Vokietijoje, kur susitiks su aukščiausiais šalies vadovais, o jau po to suplanuota kelionė į Estiją.

Keturi vetuoti Seimo įstatymai. Su trijų iš jų vetavimu Seimo dauguma sutiko. Dabar laukiame, kaip bus apsispręsta dėl ketvirtojo, kuriuo norima drausti vienam savininkui turėti daugiau nei 1500 ha miško ploto.

Kiekvienu atveju Prezidentas G. Nausėda, vetuodamas įstatymą, pateikia ir paaiškinimą, kodėl jis siūlo teikiamą įstatymą vetuoti. Argumentavo jis ir savo poziciją dėl miško nuosavybės ribojimo: „Jau dabar aišku, kad šias pataisas lengvai apeis nesąžiningi veikėjai, pvz., per apsimestinius sandorius ar nuosavybės padalinimą atskiriems subjektams. Tokiu būdu stabdomas sektoriaus skaidrinimas ir užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai“.

Įstatymo projektą inicijavę 8 Seimo nariai, priklausantys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, tarp kurių yra ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, nerimsta. Jie teigia, kad toks įstatymas padėtų „išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios intensyvaus miškininkavimo tikslais“ bei padėtų sumažinti neigiamą pramoninio miško kirtimo įtaką aplinkosauginiams, kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams.

Išgirdusi šitą argumentą, šokau aiškintis, ar tikrai „plynai“ kertami tik godžių privatininkų valdomi miškai, o valstybiniai puoselėjami kaip netekėjusių panelių rūtų darželiai, bet Prezidentas mane išgelbėjo nuo to nuobodoko darbo, pareiškęs, kad numatomas  ribojimas negali apsaugoti miškų nuo plyno kirtimo, nes miškų kirtimus reguliuoja kiti teisės aktai, o priežiūrą atlieka atsakingos institucijos. Ir aš juo patikėjau…

Išeitų, kad reikia ne naujus draudimus ir ribojimus kurti (beje, miškų plotų įsigijimas nėra ribojamas nė vienoje ES valstybėje), o reikalauti (ir pačiam Seimui prižiūrėti), kad už miškų kirtimus atsakingos institucijos tikrai atsakingai atliktų savo darbą!

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda iškilmingoje pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklo atidengimo ceremonijoje. LRP kanceliarijos / R.Dačkaus nuotr.

Gal būt, panašiai mano ir Prezidentas – ką liudytų ir jo veiksmai, „gryninant“ mūsų teisėjų korpusą.

Dar būtų galima prisiminti gausius šalies vadovo apsilankymus Lietuvos provincijos miesteliuose, susitikimus su valstybinių postų neužimančiais, bet nuoširdžiai savo kraštą mylinčiais žmonėmis, tačiau tai jau, galima būtų sakyti, Prezidento „laisvalaikis“.

O vienas didžiausių darbų – su premjeru suderintas naujasis Vyriausybės kabinetas. Būtent tam skiriama dauguma apžvalgininkų straipsnių, komentarų, vertinimų.

Kaip ir galima buvo tikėtis, nuomonės gana prieštaringos. Dauguma su priekaišto gaidele pabrėžia prezidento sukalbamumą ir nuolaidumą: jis sutiko palikti vyriausybėje anksčiau  kritikuotus sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrus ir neišsaugojo gerai dirbusio ir didelį visuomenės pasitikėjimą pelniusio ministro Roko Masiulio.

Pats Prezidentas savo sprendimų nelaiko pralaimėjimu ar nuolaidumu valdančiajai koalicijai ir puse lūpų užsiminė apie kažkokius pasiekimus, išgavus iš premjero prezidentui pageidautinus nutarimus. Tačiau visuomenė „iš pusės“ lūpų skaityti nesugeba, užtat ne vienas šyptelėjo, išgirdęs Prezidento paaiškinimą, kodėl ministro poste paliktas ministras A. Veryga: Prezidentas teigė iš A.Verygos išgirdęs, kad jis darys būtinas reformas, tačiau jos bus geriau apgalvotos.

Ką gi, Prezidentas, atrodo, neatkreipė dėmesio į pagrindinę ministro specialybę bei specializaciją, antraip jis seniai būtų pastebėjęs, kad šitas žmogus turi retą sugebėjimą ramiai, netgi – geranoriškai išklausyti pačias aštriausias pastabas ir pašnekovams sakyti būtent tai, ką jie norėtų išgirsti, bet nebūtinai jis tai padaro. Taip priimta psichiatrų ceche…

Kitas „specialistas“ kalbėti tai, ką klausytojai norėtų išgirsti, buvo (ir tebėra) premjeras Saulius Skvernelis.

Prieš 2016 m. rinkimus, matydamas, jog daugumą rinkėjų piktina kandidatais į Seimą partijų sudarinėjami „partiniai sąrašai, S. Skvernelis žadėjo sudarysiąs technokratišką, nepartinių profesionalų vyriausybę. Šitas manevras sužavėjo ne tik rinkėjus, bet ir kai kuriuos politologus, ir net opoziciją.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, tais pačiais 2016 m. MRU Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Virgis Valentinavičius Delfio portale rašė: „Dauguma, įskaitant opoziciją, pripažįsta, jog naujojoje Vyriausybėje surinkti žmonės palieka gerą įspūdį – tai pakankamai kompetentingų, energingų ir nesusitepusių žmonių būrys. Ir akivaizdu, kad jiems gerai atrodyti itin padeda buvusi Vyriausybė. Dabar geriau matosi, kokia vargana buvo buvusi Vyriausybė tiek savo sudėtimi, tiek tragikomiška Algirdo Butkevičiaus lyderyste“.

Šiandien vienas iš opozicijos lyderių Gabrielius Landsbergis pažymi, jog vietoje žadėtų savo sričių nepartinių profesionalų, dabar Vyriausybėje turime „niekuo nepasižymėjusius, abejotinos reputacijos partinius kadrus“, o iš jų sudarytas ministrų kabinetas esąs „Brežnevo laikų stagnacija ir visų žadėtų proveržių ir reformų kapituliacija“.

O premjeras net po naujausių pokyčių Vyriausybės sudėtyje tebegieda tą pačią giesmelę, jog ir atnaujintasis kabinetas esąs profesionalų kabinetas, nors istorija su Roku Masiuliu bei su naujai į ministrų kabinetą įtrauktais asmenimis šaukte šaukia, jog dabartinė vyriausybė – pabrėžtinai partokratinė, sudaryta vien iš juos delegavusioms partijoms ištikimų politikų.

Ar tai blogai?

Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio, politinis užnugaris svarbus ne tik ministrui, bet ir visai valdančiajai daugumai. „Žmogus, kuris nesusietas su politine jėga, o yra tik savo srities atstovas ir daugiau nieko, yra mažiau kontroliuojamas ir ne visada bando taikytis su programa ir tikslais, interesais, kuriuos deklaruoja politinė partija. Todėl politikai ministrai priimtinesni, nes mažiau problemų kyla derinant veiksmus.“

Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Toks komentaras paaiškina, kodėl Prezidentas nusileido valdančiajai koalicijai, tariantis dėl Roko Masiulio perspektyvų: „Deja, galbūt mano klausimai dėl to, kodėl R.Masiulis negalėtų tęsti savo veiklos, na, atsakymas buvo toks – kad jo iniciatyvoms bent jau pastaruoju metu nebuvo pakankamo palaikymo Seime. Turint omenyje, kad ministrų kabineto narys turi turėti visišką ministro pirmininko palaikymą, atramą Seime“.

Taigi, technokratai, Lauro Bielinio nuomone, „kartais nepastebi to, kad vienoje vietoje pabandžius kažkokius pokyčius, kitoje vietoje gali kažkas suirti. Politikams lengviau tai įvertinti. Daug kas išties buvo labai lėtame judesyje“.

Man gi, keletą metų dirbusiai švietimo srityje, nepasirodė, kad Švietimo ministerija, kai jai vadovavo J. Petrauskienė, buvo „lėtame judesyje“. Priešingai, ne tik aš, bet ir beveik visa švietimiečių bendruomenė šiurpo nuo tų tempų, kuriais buvo vykdoma pedagogų atlyginimo reforma, ko pasėkoje net buvo kilęs įsimintinas streikas…

Šiurpo nuo neišsenkančių ministro A. Verygos iniciatyvų ir tų tempų, kuriais tos iniciatyvos būdavo įgyvendinamos, sveikatos apsaugos specialistai.

O vadinamoji Urėdijų reforma? O Niagaros kriokliu ant šeimų garmėję tėvų ir vaikų santykius reguliuojantys įstatymai? Ar ir jie buvo „lėtame judesyje“?

Gal tik nuo Vilniaus bokštų į Valstiečių ir Žaliųjų vyriausybės reformas žvelgiantiems politologams jos atrodė lėtos. O staigių permainų išgąsdinta visuomenė svajojo apie tokius ministrus ir ministres, kurie išgirstų šimtmečiais patikrintą liaudies išmintį: „Septynis kartus atmatuok, dešimtąjį – kirpk“… Gal todėl šiandien visuomenė daug palankiau, nei „profesionalai“ politologai, politikai priima ir pirmuosius prezidento G. Nausėdos veiksmus, sprendimus, komentarus.

Galima suprasti ir nekantraujančią žiniasklaidą, pripratusią rašyti, komentuoti nuolatinius kivirčus, skandalingus apsišaudymus tarp  paskutiniųjų vyriausybių ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Žurnalistai ilgisi intrigos, įtampos… Dulka skambūs epitetai, etiketės, kuriomis apsikeisdavo politinio teatro pagrindiniai veikėjai ir kuriuos su įkvėpimu cituodavo žurnalistai. Beje, nuobodžiauja ir kai kurie skaitytojai – rinkėjai. Jiems šiandieniniame politiniame gyvenime irgi ima trūkti…ne, ne duonos, o kraujo.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko fotografija

„Man mūsų naujasis prezidentas toks porcelianinis: toks, nei trukt, nei stop, kad tik nesudužtų, per garsiai nesuskambėtų, bet, tuo pačiu, kad visi juo žavėtųsi. O taip norisi viesulo!“ – prisipažino vienas  facebook‘o draugų.

O žaibo į užpakalį nesinori? 

Vieni nori pamaitinti neturtėlius. Kitiems patinka vadovauti… Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas kunigas, „kiekvienas mūsų sukurtas tarnauti Dievui (tautai, valstybei, artimui…) unikaliu būdu.“

Bet kodėl taip maža norinčių TARNAUTI?

2019.08.12; 20:32

Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai pagal populiarumą lipa ant kulnų „valstiečiams“, o Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), nors ir lieka pirmoje vietoje, vis dar neperžengia 20 proc. ribos, rodo liepos mėnesio „Spinter tyrimų“ reitingai.
 
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ liepos 17-26 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad partijų vertinimo skaičiai keitėsi tik 3,1 proc. paklaidos ribose.
 
Partijų reitingų lyderiu liko TS-LKD, už kuriuos liepą Seimo rinkimuose būtų balsavę 18,2 proc., o birželį 20,2 procento respondentų.
 
Politologė atkreipė dėmesį, kad įdomiausia kova dabar verda tarp antroje ir trečioje reitingų vietose esančių valstiečių ir žaliųjų ir G. Palucko vadovaujamų socialdemokratų. Liepos mėnesį partijų rezultatų skirtumas jau net neviršijo tyrimo paklaidos.
 
Už valstiečius ir žaliuosius liepą būtų balsavę 11,5 proc., o birželį – 13,7 proc. o už socialdemokratus – atitinkamai 9,5 proc. ir 10,5 proc. apklaustųjų.
 
„Panašu, kad jie konkuruoja dėl panašių rinkėjų, kurie nori daugiau kairės politikos, valstybės globos“, – DELFI sakė politologė Rima Urbonaitė.
 
Jei rinkimai būtų vykę liepą, į Seimą taip pat būtų patekusi Darbo partija, už kurią liepą būtų balsavę 5,3 proc., o birželį – 5,2 proc. respondentų.
Barjerą būtų peržengęs ir Liberalų sąjūdis, už kurį liepą būtų balsavę 5 proc., o birželį – 4,6 proc. respondentų.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
 
Politikos apžvalgininko Virgio Valentinavičiaus nuomone, tai, kad partijai pavyko sustabdyti reitingo kritimą, yra daugiausiai šios partijos frakcijos Seime seniūnės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuopelnas.
 
„Atrodo, kad jai pavyko išjudinti Liberalų sąjūdį iš mirties taško, kuriame jis buvo vadovaujant Eugenijui Gentvilui. Ji atrodo šviežiau, patraukliau. Manau, kad tai yra didele dalimi jos asmeninis nuopelnas, kad Liberalų sąjūdžio reitingai, užuot kritę į dugną, stabilizavosi“, – sakė V. Valentinavičius.
 
R. Urbonaitė pasigenda ryškesnių šios politikės lyderystės bruožų.
 
„Ji kalba neblogai, kaip opozicijos lyderė Seime yra aktyvesnė, bet klausimas – ar ji gali partiją tempti į viršų“, – svarstė politologė.
 
V. Valentinavičius atrėmė, kad V. Čmilytei-Nielsen pavyko sustabdyti partijos skendimą, ir tai jau yra pasiekimas.
 
„E. Gentvilui nesisekė ir to padaryti. Bent jau šansų prasme, V. Čmilytė-Nielsen turi daugiau galimybių parodyti auginančią lyderystę negu E. Gentvilas arba bet kas kitas partijoje“, – sakė politikos apžvalgininkas.
 
Tarp asmenybių, kurias žmonės mato kaip tinkamiausias eiti premjero pareigas, ir toliau pirmauja parlamentarė Ingrida Šimonytė. Liepą 18,3 proc. respondentų manė, kad ji būtų tinkamiausia premjerė, o birželį tokių buvo 17,2 procento.
 
Antroje vietoje yra dabartinis premjeras Saulius Skvernelis, kurį liepą palaikė 15 proc., o birželį – 14,7 proc. žmonių.
 
TS-LKD lyderį Gabrielių Landsbergį premjero pareigose liepą norėjo matyti 7,5 proc., o birželį – 5,7 proc. respondentų.
 
Buvusio susisiekimo ministro reitingas liepą buvo 5,3 proc., o birželį – 7,3 proc., europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės – atitinkamai 3,2 proc. ir 5,2 proc., kadenciją baigiančio eurokomisaro Vytenio Povilo Andriukaičio – atitinkamai 2,7 proc. ir 3 procentai.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
2,6 proc. respondentų liepą ir 2,2 proc. birželį manė, kad geriausiu premjeru būtų „darbiečių“ lyderis Viktoras Uspaskichas. O 2,4 proc. apklaustųjų liepą ir 2,1 proc. birželį šiose pareigose norėjo matyti Rolandą Paksą.
 
Į eurokomisarus deleguojamą ekonomikos ir inovacijų ministrą Virginijų Sinkevičių kaip geriausią premjerą liepą matė 2,2 proc., o birželį – 2,3 proc. respondentų.
 
2,1 proc. apklaustųjų liepą ir 2,2, proc. birželį atrodė, kad premjero pareigas turėtų eiti valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, rašo DELFI.
 
 
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2019 metų liepos 17-26  dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.
 
Tyrimo metu buvo apklausta 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą yra proporcingas gyventojų pasiskirstymui Lietuvoje.
 
Tyrimo rezultatų paklaida 3,1%.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.12; 00:30

Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad Rolandui Paksui susitikimas su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka nepadės laimėti vietos Europos Parlamente (EP). Pasak politologo, R. Paksas yra praeities politikas, kuris nebeturi nei politinės partijos palaikymo, nei apskritai rimtų politinių idėjų, pritraukiančių Lietuvos rinkėją. 

„R. Paksui bus sunku kažką apčiuopiamo laimėti EP rinkimuose. Jo bei Tvarkos ir teisingumo partijos keliai išsiskyrė. Vienintelis dalykas, kurį R. Paksas gali daryti – tai išnaudoti savo žinomumo likučius ir taip pakliūti į naujienų antraštes tokiais skandalingais susitikimais su V. Putinu ar A. Lukašenka. Kitaip tariant, R. Paksui lieka tik fokusų rodymas, nes rimtų politinių idėjų jis seniai neturi, išskyrus viena, kaip nors atkeršyti apkaltos tariamiems kaltininkams“, – Eltai sakė V. Valentinavičius. 

Iš tokių R. Pakso susitikimų, politologas daro išvadą, kad europarlamentaras bando pritraukti sovietiniams laikams nostalgišką rinkėją. 

„Kažkokios ypatingos žalos Lietuvai šių susitikimų, aš nemanau. Kadangi R. Paksas jau labai mažai reiškiasi Lietuvos politikoje. Jis sąmoningai orientuojasi į tarybinių laikų nostalgijos kamuojamus rinkėjus ir bando kurstyti tą nostalgiją susitikimais su V. Putinu bei A. Lukašenka. Kažkiek tokių rinkėjų yra, bet aš nemanau, kad tai būtų reikšmingas skaičius R. Paksui“, – teigia politologas.

ELTA primena, ketvirtadienį R. Paksas susitiko su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, kuris tikino, kad Baltarusija nori taikių ir draugiškų santykių su Lietuva. Tuo metu pats R. Paksas teigė, neva Lietuvai nepavyksta draugiškai sugyventi su kaimyninėmis valstybėmis, o tai esą reikia keisti.

R. Paksas taip pat tikino, esą Astravo AE statybos tema Lietuvoje yra smarkiai politizuota, o Lietuva turėtų sėsti prie derybų stalo ir su Baltarusija kurti tarptautinę ekspertų grupę, stebėsiančią Baltarusijos AE veikimą.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Pasiūliau prezidentui (A. Lukašenkai) sukurti tarptautinę ekspertų grupę nuolatiniam atominės jėgainės stebėjimui. Suprantu, kad elektrinė bus pastatyta, kad ji veiks. Dabar mums reikia susėsti drauge. Ne paslaptis, kad tam tikros politinės jėgos Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, išnaudoja AE statybą politiniams tikslams pasiekti. Nemanau, kad baltarusiai sau statosi nesaugią jėgainę. Asmeniškai aš esu atominės energetikos šalininkas“, – po susitikimo žurnalistams kalbėjo R. Paksas.

Baltarusija kartu su rusų inžinieriais stato AE netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmasis elektrinės energinis blokas, planuojama, pradės veikti šių metų pabaigoje, antrasis – 2020-aisiais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 17:42

Slaptai.lt skelbia apžvalgininko, MRU docento Virgio Valentinavičiaus politinį komentarą. Dėmesio centre – Prezidentės D.Grybauskaitės ir premjero S.Skvernelio priešprieša, Rusijos kišimosi į Lietuvos politinį gyvenimą ypatumai, teroristinio akto prieš musulmonus Naujojoje Zelandijoje pamokos, keistos kai kurių kandidatų į Lietuvos prezidento postą draugystės…

Pokalbio trukmė – 18 minučių.

 2019.03.20; 08:00

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Politologo nuomone, premjero Sauliaus Skvernelio neigiamas įvaizdis gali pridaryti rimtų problemų jam siekiant prezidento posto. Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virgio Valentinavičiaus teigimu, žvelgiant į pastarąsias gyventojų apklausas, antrasis prezidentų rinkimų turas S. Skverneliui nusimato tik susiklosčius palankioms aplinkybėms.

Apklausos rodo, kad prezidentinių reitingų trejetuke esantį premjerą S. Skvernelį visuomenė yra linkusi traktuoti dažniau kaip nepatikimą nei patikimą politiką. Šiuo atžvilgiu S. Skvernelis pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą tarp pretendentų į prezidentus rodo pačius prasčiausius rezultatus. Pasak politologo, naivu tikėtis, kad asmuo, renkantis daugiau neigiamų vertinimų nei teigiamų, gali laimėti prezidento postą. 

,,Manau, neigiami vertinimai tikrai padarys įtaką rinkimams. Labai sunku tikėtis, kad bus išrinktas tas kandidatas, kurio neigiami vertinimai persveria teigiamus. Toks kandidatas gali būti išrinktas tik laimingai susiklosčius aplinkybėms – pavyzdžiui, nesant kitų alternatyvų. Bet šiuo metu alternatyvų yra. Todėl jeigu neigiami vertinimai toliau stiprės, jis gali nebeišeiti net į antrąjį prezidento rinkimų turą, juolab, kad kairėje pusėje kandidatų yra nemažai“, – Eltai teigė MRU docentas.

Pasak politologo, per kelerius Vyriausybėje praleistus metus S. Skvernelis taip ir neišmoko būti santūrus ir ramiai reaguoti į įtampą keliančias situacijas. Pasak eksperto, prezidento posto siekiantis žmogus turi būti solidus ir ramiai reaguoti į situacijas – tik tuomet, teigė jis, kandidatas įgaus žmonių pasitikėjimą ir autoritetą.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

,,Neigiami S. Skvernelio reitingai ėmė didėti kartu su mokytojų streiku. Konfliktas su prezidente dėl į aplinkos apsaugos ministres siūlytos kandidatūros apskritai sukėlė neadekvačią premjero reakciją. Mano galva, tai labai gadina S. Skvernelio reputaciją. S. Skvernelis linkęs karščiuotis labiau negu tai dera premjero ar prezidento postą užimančiam politikui“, – teigė V. Valentinavičius. 

Kita vertus, pabrėžė jis, prie S. Skvernelio reitingų prisideda ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, kuris šiuo metu turi didžiausią nepasitikėjimo reitingą 

Kaip ELTA jau skelbė, naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ sausio 23-vasario 3 dienomis atliktos apklausos metu gyventojų paprašius nurodyti visuomenės veikėjus (pavardes respondentai minėjo patys), kuriais gyventojai labiausiai nepasitiki ir kuriais labiausiai pasitiki, prasčiausių vertinimų sulaukė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis (politiku nepasitiki 16,2 proc.).

Atlikta apklausa rodo, kad sausį R. Karbauskiu pasitikėjo 4,8 proc. gyventojų, tad skirtumas tarp teigiamo ir neigiamo visuomenės požiūrio į R. Karbauskį šiuo metu siekia minus 11,4 (2018 m. spalį buvo minus 16).

Premjeru S. Skverneliu nepasitikinti gyventojų dalis nuo 2018 m. spalio padidėjo 3,4 proc. ir šiuo metu siekia 12,4 proc. Nors S. Skverneliu pasitiki 10,3 proc. šalies gyventojų (pagal šį rodiklį jis antrasis), premjeru nepasitikinčių piliečių dalis nusveria teigiamai apie jį manančius. Su tokiu rodikliu (minus 2,1) jis vienintelis iš visų pretendentų į prezidentus patenka į prasčiausiai vertinamų politikų dešimtuką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.26; 06:00

Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Mykolo Romerio universiteto docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad Vytenio Povilo Andriukaičio dalyvavimas Prezidento rinkimuose pakels Lietuvos socialdemokratų partijos reitingus. Pasak politologo, nors V. Andriukaitis vargu ar laimės rinkimus, tačiau, pabrėžia jis, pats eurokomisaro pasirodymas rinkimuose gali atimti balsų iš premjero Sauliaus Skvernelio. 

„V. P. Andriukaitis, palyginus su tais, kurie pastaruoju metu skelbė savo kandidatavimą, yra palyginti respektabilus kandidatas. Nors jis rinkimų veikiausiai ir nelaimės, vien tai, kad politikas dalyvauja, padės socialdemokratams atsistoti ant kojų. Turint galvoje jo seną kaip politiko įdirbį bei kylančius Gintauto Palucko vadovaujamos partijos reitingus, manau, kad jis bus visai rimtas žaidėjas kairiojoje politinio spektro pusėje. Nenustebčiau, kad jis gautų nuo penkių iki dešimties procentų ir tai jau padarytų jo dalyvavimą rinkimuose prasmingą“, – teigia docentas V. Valentinavičius.

Pasak politologo, V. Andriukaitis gali atimti nemažai balsų iš premjero S. Skvernelio.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Grūstis kairėje pusėje didėja. S. Skvernelis turi vis daugiau konkurentų, kurie atiminės balsus būtent iš jo, o ne iš Ingridos Šimonytės ar Gitano Nausėdos“, – teigė V. Valentinavičius. 

Socialdemokratų keliamas eurokomisaras V. P. Andriukaitis penktadienį pranešė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose. 

67 metų politikui tai bus trečiasis bandymas šalies vadovo rinkimuose. Jis dalyvavo 1997 ir 2002 metų Prezidento rinkimuose.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) dar praėjusių metų lapkritį paskelbė, kad V. P. Andriukaitis yra jų kandidatas Prezidento rinkimuose. Jo kandidatūrą iškėlė 40 LSDP skyrių. Tačiau eurokomisaras savo apsisprendimo dalyvauti šalies vadovo rinkimuose iš karto nedeklaravo.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks gegužės 12 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 07:00

Paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją apie galimai neskaidrius politikų ir verslo struktūrų ryšius, užvirė tikras viešųjų ryšių karas bei įtakingiausių politikų politinių sąskaitų suvedinėjimas.

Nors niekas iš politikų nestojo ginti politine korupcija kaltinamo „MG Baltic“ koncerno, neatsirado ir tokių, kurie mėgintų iš esmės pasižiūrėti į kilusio skandalo priežastis ir teiktų konkrečius siūlymus, kad panašių korupcinių santykių tinklai nebūtų taip sėkmingai mezgami ateityje.

Kilęs triukšmas šiuos klausimus, kaip ir diskusijas dėl svarbių reformų, nustūmė į šešėlį.

Politologai pažymi, kad politinės korupcijos skandalas tapo ne tiek apsivalymo, kaip mėgina parodyti kai kurie politikai, kiek politinės komunikacijos ir sąskaitų suvedinėjimo įrankiu.

Įtakingos Lietuvos politikos personos, pasak politologų, eskaluoja politinės korupcijos situaciją vien tik tam, kad pakeltų savus reitingus. Užuot mobilizavęsi ir susitelkę spręsti korupcijos problemą, politiniai lyderiai, ignoruodami akivaizdžius faktus, visuomenei kalba apie tai, kokios, jų nuomone, partijos yra susitepusios, o kokios ne.

Politologų nuomone, tai labai apsunkina galimybes sistemiškai išspręsti egzistuojančias problemas.

Todėl ir pasirodžiusios iniciatyvos spręsti politinės korupcijos priežastis yra paviršutiniškos. Politikai prakalbo apie konkrečių žiniasklaidos kanalų sankcionavimą ar tai, kad pats verslas turi prisiimti atsakomybę ir, pavyzdžiui, atsisakyti verslo ryšių su susitepusiu koncernu.

Anot politologų, tai rodo, kad politikai ne tik menkai susigaudo, kokios yra kilusios politinės krizės priežastys, bet ir tai, kad politikai apskritai nėra linkę į jas gilintis.

Tuo tarpu „Transparency International“ ekspertės Rugilės Trumpytės nuomone, receptas pasiekti, kad tokių politinės korupcijos skandalų tikimybė ateityje bent jau sumažėtų nėra labai sudėtingas. Reikia tik politinės valios, skaidrinti įstatymų priėmimą ir noro aiškiau reglamentuoti politikų ryšius su interesų grupėmis.

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė, vertindama, ar kilęs politinės korupcijos skandalas padės apsivalyti politinei sistemai, nebuvo labai optimistiška.

Politologė, žvelgdama į tai, kaip politikai reaguoja į paviešintą VSD ataskaitą, sako nematanti politikų rodomos atsakomybės ir realių sprendimų, neleidžiančių, kad panašios korupcijos situacijos nebepasikartotų ateityje.

„Politikai, užuot kovoję su esama problema, iš tikrųjų ieško galimybių, kad jie patys būtų vaizduojami gražesni ir geresni nei iš tikrųjų yra. Be to, tai dažniausiai vyksta juodinant politinius oponentus“, – samprotavo R. Urbonaitė.

Pasak jos, iš pastarųjų skandalų galime spręsti, kad kilęs politinės korupcijos faktas buvo tiesiog įtrauktas į tarpusavio kovas.

„Visas šis procesas niekada nebus tikras apsivalymas, kol politikai tai išnaudos tarpusavio kovai. Kol kas tai tik bandymas pasidžiaugti, kad kitų dėmės ryškesnės. Ramūnas Karbauskis šioje situacijoje yra tipinis purvus drabstančio ir dvigubus standartus taikančio politiko pavyzdys. Galima jo paklausti, jei jis iš tikrųjų skaidrus it krištolas, kodėl mes nesulaukėme Seimo tyrimo komisijos dėl žemės reikalų. Kodėl jį pričiupome ne kartą meluojant, vengiant deklaruoti interesus. Ar galime skaidrumu vadinti tai, kai matome R. Karbauskį, turintį savo prioritetinius žurnalistus“, – retoriškai klausė MRU politologė.

R. Urbonaitė, vertindama įsiplieskusį skandalą dėl korupcinių verslo ir politikų santykių, apgailestavo, kad tiek valdantieji, tiek opozicijoje esantys politikai nepakyla virš primityviausių poreikių, kurie apsiriboja tiesiog valdžios išlaikymu ir populiarumo reitingo taškų gainiojimųsi.

„Niekas iš politinių lyderių nekalba, kas bus toliau, kaip galėtume išvalyti esamą pelkę. Kaltinimų vienas kitam yra, tačiau gilesnių diskusijų, idėjų ir vizijų, kaip šią problemą spręsti, mes iki šiol nematome“, – apibendrino R. Urbonaitė.

Kitas MRU politologas Virginijus Valentinavičius taip pat akcentavo, kad politikai nerodo nei pakankamai pastangų, nei valios siekiant realiai spręsti politinės korupcijos problemą.

Politologas pabrėžė, kad vien Premjero pareiškimai, kad trys partijos Lietuvoje yra švarios, o visos kitos susitepusios, labai apsunkina galimybes sistemiškai išspręsti egzistuojančias problemas.

Kartu V. Valentinavičius aiškino, kad politikai, tam tikra prasme, patys „pripratino“ verslininkus žaisti ne pagal sutartas taisykles.

„Verslininkams, kai politikai taip lengvai parsiduoda, natūraliai kyla mintis tuo pasinaudoti. Kitas dalykas, – kalbėjo V. Valentinavičius, – prie to priprantama. Vieną kartą pabandžius ir pamačius, kad politikus galima supirkinėti urmu ir labai pigiai, verslo struktūrose ir atsiranda labai ciniškas požiūris, kuris dabartiniame skandale labai gerai matomas. Įsivaizduojama, kad politikai skirti tik tam, kad pasakytų savo kainą ir teiktų paslaugas verslui“, – kalbėjo MRU docentas.

Pasak V. Valentinavičiaus, galima kalbėti apie tam tikrą psichologiją, kurią susitepę politikai suformavo konkrečioms verslo struktūroms.

„Kai tu bendrauji vien tik su prostitutėmis, išsivysto savotiška psichologija ir tu pradedi galvoti, kad visas pasaulis yra viešnamis ir atitinkamai elgsis. Tai šioje vietoje reikia ne tik visuomenės, bet ir politinių lyderių pastangų pasakyti, kad tai yra netoleruotina, kad taip negalima, taip nėra ir pradėkime gyventi padoriai“, – kalbėjo politologas. Jo nuomone, „MG Baltic“ vadovo Dariaus Mockaus atsakymai tarsi ir rodo, kad jis paprasčiausiai nebesupranta, jog vyko dalykai, kurie yra aiškiai nusikalstami.

Politologas pabrėžė, kad siekiant išgyvendinti šias valstybei ir visuomenei žalingas praktikas yra būtinas ne tik politinių jėgų konsensusas, bet ir lyderystė.

MRU docentas išskyrė Prezidentės Dalios Grybauskaitės indėlį kovojant su neskaidriais politikų ryšiais. Pasak V. Valentinavičiaus, D. Grybauskaitės lyderystė kovoje su korupcija yra akivaizdi, nepaisant to, ką sakytų kaltinamųjų korupcija advokatai ar valdančiųjų lyderis R. Karbauskis.

Tuo tarpu „Transparency International“ projektų vadovės R. Trumpytės nuomone, dėl neskaidrių politikų ir verslininkų ryšių kilusios politinės krizės yra susijusios su tuo, kad šalyje nėra nei įstatymo, kuris aiškiai apibrėžtų verslo ir politikų santykius, nei susiformavusių tradicijų viešai diskutuoti ir priimti politinius sprendimus.

„Transparency International“ ekspertė sako, kad susidaro įspūdis, jog tokių santykių neapibrėžtumas politikus kol kas tenkina.

Nors, anot R. Trumpytės, už skaidrius santykius atsako tiek politikai, tiek verslas, kol kas ryžtingų sprendimų, galinčių prisidėti užkardant, kad panašūs korupciniai skandalai nepasikartotų, iš politikų pusės nėra.

Ekspertė pažymėjo, kad neskaidrių verslo ir politikų santykių problema Lietuvoje yra sena problema. Pasak jos, Lietuvoje piliečiai realiai nežino, kas daro įtaką politikams ir kas stovi už jų sprendimų ar kodėl atsiranda konkretūs teisės aktai. R. Trumpytė pabrėžė, kad šalies įstatymai neįpareigoja politikų pranešti apie savo santykius ar susitikimus su verslo atstovais ar kitomis interesų grupėmis.

„Lietuvoje yra tokia problema, kad politikai susitikinėja neoficialiai ir mes nežinome, kas daro realią įtaką“, – akcentavo ekspertė.

„Politinės partijos ir politikai turėtų deklaruoti susitikimus, ypač tuomet, kai jiems yra siūlomi tam tikri teisės aktų pakeitimai. Dabar mes nežinome, su kuo susitinka politikai. Jeigu pasižiūrėtume į oficialias Seimo narių darbotvarkes, pamatytumėte vos kelis deklaruotus susitikimus“, – aiškino R. Trumpytė.

Ji pabrėžė, kad patys savaime politikų santykiai su verslu nėra blogai. Kenkėjiškais politikų ir verslo santykiai tampa tuomet, kai pradedama žaisti ne pagal nustatytas taisykles.

„Su interesų grupėmis susitikinėti yra gerai ir net būtina. Nes sunku tikėtis, kad patys politikai išmanys tiek daug sričių ir tiek daug klausimų. Jiems būtina susitikti su žmonėmis, kurie dirba tam tikrose srityse. Tačiau mes turime apie tai žinoti, galbūt užduoti klausimus, kodėl buvo susitikta su vienais, o ne su kitais verslininkais, kodėl politikai priėmė vienus pasiūlymus, o ne kitus“, – samprotavo „Transparency International“ projektų vadovė.

Anot ekspertės, norint sumažinti tikimybę, kad ateityje pasikartos panašūs atvejai, kaip „MG Baltic“ koncerno politinės korupcijos skandalas, privalu šalyje taisyti ne itin gerai veikiantį Lobizmo įstatymą.

Pasak jos, Lobizmo įstatymą reikėtų siaurinti, įpareigoti politikus viešinti savo susitikimus su lobistais, suteikti galimybę lobistais užsiregistruoti ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

„Transparency International“ ekspertė taip pat pažymėjo, kad turėtų keistis ir Seime priimamų įstatymų principai. R. Trumpytė akcentavo, kad šiuo metu labai trūksta paaiškinimų, kodėl priimamas vienas ar kitas įstatymas.

„Nuėjus į Seimo interneto svetainę ir susiradus teisės aktus, įstatymus arba jų projektus, kada jie yra svarstomi, turėtume nesunkiai suprasti, kodėl konkretūs pasiūlymai atsirado. Deja, Lietuvoje dažniausiai į tokį klausimą neatsakysime, nes įstatymų aprašymai yra labai šabloniški, nėra įvertinamos neigiamos įtakos, kaštų naudos analizė“, – pasakojo R. Trumpytė ir stebėjosi, kodėl Lietuvoje taip greitai siekiama svarstyti net sudėtingiausius teisės aktus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 06:14

Ministro Pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dar neprasidėjus naujai savaitei buvo aišku, kad Vyriausybė ir Premjeras Saulius Skvernelis atsidurs dėmesio centre.

Pirmadienį pristatytos būsimos mokesčių reformos gairės, laukta ilgai žadėto kandidato į teisingumo ministrus pavardės. Taip pat nekantrauta ir dėl to, kaip į skandalą įsivėlusį žemės ūkio ministrą Bronių Markauską įvertins ir ką dėl jo likimo nuspręs Vyriausybės vadovas.

Tačiau pirmadienio rytą kiek netikėtai nustebino ir viešas diskusijas sukėlė Premjero patarėjo Skirmanto Malinausko komentaras DELFI portale, kuriame jis, užbėgdamas savo viršininkui už akių, pažėrė kaltinimų Prezidentūrai dėl, jo nuomone, Prezidentės Dalios Grybauskaitės taikomų dvigubų standartų bei kartu įvertino B. Markausko, apie kurį pats Premjeras dar aiškiai nepasisakė, elgesį.

Galiausiai S. Malinauskas reiškė būgštavimus, kad Prezidentė teikiamą kandidatūrą tiesiog atmes vien tam, kad parodytų, jog Premjeras negali pateikti tinkamo žmogaus, ar kad jis kandidatams taiko žemesnius standartus nei pati D. Grybauskaitė.

Premjero patarėjas akcentavo, kad pati Premjero teikiama „MG Baltic“ advokato Giedriaus Danėliaus kandidatūra užimti teisingumo ministro postą yra politiškai nepatogi, todėl sukels diskusijas.

Kliuvo ir konservatoriams. S. Malinauskas tvirtino, kad konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis dalykinius klausimus sprendė korupcija kaltinamo Raimondo Kurlianskio namuose, kad partijos nariai iš „MG Baltic“ gavo ne tik dovanas, bet ir paramą konservatoriams priklausančioms organizacijoms.

Šie pareikšimai įsiutino konservatorius. Atsakydami į partijai išsakytus priekaištus jie ėmė kalbėti, kad S. Malinauskas privalo trauktis iš užimamų pareigų.

Taigi dėl būsimų diskusijų, kurios kils po išplatinto komentaro, S. Malinauskas neklydo. Ir į jį karštai sureagavo ne tik konservatoriai. Žurnalistas Andrius Tapinas netruko Premjero patarėjo komentarą įvertinti neigiamai, o teikiamą kandidatūrą užimti teisingumo ministrus – kaip antivalstybinį žingsnį.

Visgi politologams užkliuvo ne tik kilusios diskusijos dėl Prezidentei teikiamo teisingumo ministro istorijos ar to, kad užsiminta apie intensyvesnius nei dabar žinoma konservatorių ir „MG Baltic“ ryšius.

Politologams į akis krito ir tai, kad Premjero patarėjas jau ne pirmą kartą kalba, iš šalies žiūrint, nuomonės nederindamas su tiesioginiu savo vadovu – S. Skverneliu. Tai, žvelgiant į aukščiausių vadovų ir jų patarėjų santykius, nėra įprasta.

Dar vasario 28 d. Premjerui pačiam atostogaujant S. Malinauskas suorganizavo spaudos konferenciją, kurioje pareiškė nepasitikėjimą teisingumo viceministru ir ministre. Ažiotažą sukėlusioje ir teisingumo ministrę bei viceministrą iš postų išvertusioje istorijoje S. Malinauskas ragino Premjerą rinktis jį arba su kalėjimo sistemos pertvarka nesusitvarkančią tuometinę teisingumo ministrę Mildą Vainiutę.

Tąkart politologai svarstė, ar Premjeras susitvarko su savo politinio pasitikėjimo komanda.

Tačiau pastarąjį Premjero patarėjo pasisakymą, kada S. Malinauskas nepabijojo išsakyti ganėtinai aštrios kritikos Prezidentūros atžvilgiu ir savarankiškai įvertinti politiškai jautrią B. Markausko istoriją, politologai vertino atsargiau.

Politologai neatmeta galimybės, kad tai yra tikslingai pasirinkta S. Skvernelio strategija, kuomet jo patarėjas tiesiog pasako tai, ką pačiam Premjerui ištarti yra nepatogu ar nenaudinga. Anot politikos ekspertų, jei S. Skvernelis nepritartų spontaniškai veikiančio patarėjo veiklai, S. Malinausko paslaugų būtų tiesiog atsisakoma.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Mykolo Romerio universiteto docentas Virginijus Valentinavičius, komentuodamas S. Malinausko komentarą, aiškino, kad S. Skvernelio patarėjas tiesiog negali elgtis spontaniškai. Todėl, politologo nuomone, S. Malinausko pasisakymai yra tiesiog sąmoningos strategijos dalis.

„Vieno iš valstybės vadovų patarėjas spontaniškai tiesiog negali veikti, nebent jis spontaniškai atspėja, ko jo vadovas nori. Antraip tokie improvizacijų ir džiazo mėgėjai yra atleidžiami labai greitai“, – kalbėjo V. Valentinavičius.

„Jeigu nėra Premjero pareiškimų apie patarėjo žodžius ar informacijos, kad S. Malinauskas už improvizacijas bus baudžiamas, vadinasi, – akcentavo V. Valentinavičius, – Premjeras pritaria. Saulius Skvernelis nei teisingumo ministrės atveju, nei dabar nebuvo užsiminęs, kad atleidžia S. Malinauską, vadinasi, kontroliuoja reikalą ir viskas yra daroma su Premjero žinia“, – apibendrino MRU docentas.

V. Valentinavičius samprotavo, kad šiame kontekste S. Malinauskas gali tiesiog atlikti tam tikrą funkciją arba juo gali būti paprasčiausiai naudojamasi.

„Nuolatinis kareivis daro visada pavojingiausią darbą, generolai yra užnugaryje, o eiliniam kareiviui duota užduotis griūti ant durklo krūtine. S. Malinauskas tą ir daro. Akivaizdu, kad Prezidentūra nesivels į ginčus su eiliniu kareiviu, nes Prezidentės lygis yra generolų lygis. Ji gali aiškintis su S. Skverneliu arba Ramūnu Karbauskiu. Ji nesivaikys S. Malinausko su pistoletu po laukus“, – akcentavo politologas.

Apibendrindamas situaciją V. Valentinavičius teigė, kad S. Malinausko pareiškimai, kuriuose reiškiama aštri kritika Prezidentūrai, jo nestebina. Pasak MRU docento, tai atitinka bendrą foną, kuriame „žalieji valstiečiai“, pirmiausia su jų lyderiu R. Karbauskiu, spinduliuoja perdėtu pasitikėjimu savimi. Pasak jo, „valdantieji tikslingai, tačiau pervertindami savo jėgas, kimba į atlapus Prezidentei.

„Mano manymu, S. Malinausko rašiniai atitinka tą bendrą „žaliųjų valstiečių“ nuostatą veltis į šiokias tokias propagandines grumtynes su Prezidente. Pastaruoju metu Premjeras yra toje pačioje „valstiečių“ rikiuotėje, nors dar prieš metus S. Skvernelio ir R. Karbauskio pozicijos dažnai išsiskirdavo. Dabar jų pozicijos vis artimesnės ir vis labiau suderintos“, – samprotavo MRU docentas.

Anot V. Valentinavičiaus, tai leidžia kalbėti apie planingai režisuojamą strategiją, skirtą savivaldybės bei prezidento rinkimams.

„Aš manau, nors skamba paradoksaliai ir absurdiškai, bet kibti Prezidentei į atlapus yra gerai apgalvota ir planingai vykdoma strategija. Matyt, daroma prielaida, kad konfrontacija su Prezidente įkvėps tam tikrą visuomenės dalį balsuoti už S. Skvernelį“, – akcentavo V. Valentinavičius.

Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas iškėlė kelias S. Malinausko nestandartiško elgesio galimybes. Kartu, pažymėjo profesorius, nebūtinai blogai yra tai, kad Premjero patarėjai gali savarankiškai pareikšti savo nuomonę.

Komentuodamas iš pažiūros nesuderintą su Premjeru S. Malinausko pasisakymą, T. Janeliūnas iškėlė dvi tokio elgesio galimybes.

„Vienas variantas, kad tai yra improvizacija. Galbūt pasisakymas nėra labai aiškiai suderintas su Premjeru. Patarėjas tiesiog laikosi savo principinių nuostatų, kurias, matyt, ir atsinešė į darbą Vyriausybėje. Antra galimybė, – akcentavo T. Janeliūnas, – tai yra su S. Skverneliu suderinta pozicija, ir Skirmantas Malinauskas bent jau perspėjo Premjerą apie tai, ką ketina daryti. Tokiu atveju Premjeras, jei ir nepalaikė, tai bent jau neprieštaravo jo nuomonei“, – galimybes vertino T. Janeliūnas.

Pastarosios galimybės atveju, anot TSPMI profesoriaus, būtų žaidžiamas tam tikras žaidimas, kad tam tikra pozicija yra išsakoma ne Premjero lūpomis.

„Tai tarsi leidžia Premjerui neiti į tiesioginį konfliktą, tarkime, su kitais „valstiečių ir žaliųjų“ partijos atstovais, ypač su Ramūnu Karbauskiu, kuris esamame konflikte labiau palaiko žemės ūkio ministrą. Kitaip tariant, vertinimas yra išsakomas, bet netiesiogiai Premjero lūpomis. Tai leidžia nesukurti tiesioginio konflikto“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Pasak TSPMI profesoriaus, nesuderinti ar nevisiškai derinti S. Malinausko pasisakymai nedaro didelės žalos Premjerui. Anot jo, jei patarėjo bei Premjero pozicijos iš esmės nesiskiria ir nuomonė išsakoma savo, o ne S. Skvernelio vardu, tai didelio prieštaravimo nėra.

„Premjeras neturi pareigos absoliučiai kontroliuoti kiekvieną žodį ar veiksmą, kurį atlieką jų patarėjai. Jeigu tai būtų daroma Premjero vardu, tai, be abejo, tokie veiksmai neišvengiamai turi būti suderinti. Šiuo atveju Skirmantas Malinauskas tarsi kalba savo vardu ir savo poziciją išdėsto. Ir autonomiškumas yra išlaikomas. Kiek tai gali būti toleruojama – čia jau kitas klausimas. Jeigu tokie asmeniniai pareikšimai prasilenktų nuolat su Premjero pozicija, tai, natūralu, kad dėl esamų pozicijų išsiskyrimo tiesiog būtų atsisveikinta su tokiu patarėju“, – aiškino T. Janeliūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.04.17; 05:25

FSB-foto

Pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje iškeltos kelios, mano supratimu, dėmesio vertos temos. Pavyzdžiui, kolega Virginijus Savukynas svarstė, ar žurnalistas gali aprašyti su juo pačiu susijusius įvykius? V.Savukynas pateikė argumentų, kodėl žurnalistas ne tik gali, bet ir privalo viešinti negeroves, susijusias tiek su kitais asmenimis, tiek – su juo pačiu. Atvirai kalbant, man net nebuvo į galvą šovusi tokia dilema: gali ar negali. Aišku, kad gali. Ne tik gali, bet ir ir privalo. Tokiais atvejais asmeniškumų nereikėtų nei slėpti, nei vengti. Karti asmeniška žurnalisto patirtis dažnusyk straipsniui ar laidai priduoda solidumo, tikroviškumo. Juk žurnalistas giliausiai išmano būtent tai, ką yra patyręs savo kailiu. Niekaip nesuprantu, kam vengti temų, kurias pajėgus atidžiausiai išnarplioti? Žinoma, tokiais atvejais dažniausiai ir susilaukiama priekaištų, girdi, esi tendencingas. Bet kas čia keisto, jei susilauki tokio pobūdžio kritikos? Joks produktyviai, kryptingai dirbantis žurnalistas negali išvengti apkalbų, šmeižto, melo. Juk tokiam žurnalistui pakenkti siekia ir ideologiniai, ir finansiniai konkurentai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tad kam bijoti to, kas neišvengiama?

Continue reading „Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus“