Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.

Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.

„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama““

7. Pravardė vietoje vardo?

Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardo rašymas istoriografijoje įgavo dvejopą tradiciją. Viena tradicija – rytietiška, paremta rusų kalba rašytais metraščiais, kai linkstama naudoti iškraipytą (surusintos transkripcijos) vardo formą – Vaišelga (nors ir rusų metraščiuose dažnai randame tikslesnių transkripcijų – Voišelk). Antroji tradicija – vakarietiška, paremta vokiečių ir lenkų kronikomis, jos atstovai nuo seno vartojo daug artimesnes lietuvių kalbos tarčiai formas – Woysalk (Rocznik kapitulny) Wesenwylto (S. Grunau.Prūsiška kronika).

Jos taip pat pakankamai iškraipytos ir tuo nereikėtų stebėtis, nes viduramžiais vakarietiškai, ypač germaniškai, klausai ir rašybai nemaža keblumų sudarė kone visų Vaišvilko vardo priebalsių – „Š“, „V“ ir „K“ tarimas bei užrašymas.

Neatsitiktinai „Rimuotosios Livonijos kronikos“ (Livlandische Reimchronik) autorius, XIII a. pabaigoje tiek daug parašęs apie karalių Mindaugą, jo žmoną Mortą, vaikus, giminaičius ir tą patį Vaišvilką, vis dėlto nesiryžo (o ir sunkiai galėjo!) įkomponuoti pastarojo vardą į trumpą rimuotą savo eilutę, tad visai jo neįvardija, nors nemažai rašo apie jo, „Mindaugo sūnaus“, žygius po tėvo mirties.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VI )“