Kapinėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas linkęs įteisinti dar vieną šventę – Mirusiųjų atminimo (Vėlines), kuri švenčiama lapkričio 2-ąją.
 
Antradienį už tokią Darbo kodekso pataisą po svarstymo balsavo 48 Seimo nariai, 13 buvo prieš, 26 parlamentarai susilaikė. Tam, kad ji būtų priimta, Seime belieka dar vienas, jau  paskutinis balsavimas.
 
Priėmus Darbo kodekso pataisą, įmonėse, įstaigose ir organizacijose būtų nedirbama ne tik kiekvienų metų lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną), bet ir lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną.
 
„Jeigu lapkričio 2 d. būtų nedarbo diena, būtų išlaikyta tradicija pagerbti mirusius“, – sakė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
 
Tuo tarpu Seimo TS-LKD frakcijai atstovaujantis Jurgis Razma mano, kad neturime didinti nedarbo dienų sąrašo, todėl  jis pasiūlė  išbraukti iš šventinių dienų sąrašo gegužės 1 d.
 
„Kiekviena tokia iniciatyva yra nuostolinga“, – jam pritarė konservatorė Gintarė Skaistė.
 
Tačiau J. Razmos siūlymas nebuvo išgirstas, nes už balsavo 29 Seimo nariai, prieš  buvo 30, susilaikė 32 parlamentarai.
 
Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas siūlė pasirinkti: minėti lapkričio 1 d. ar lapkričio 2 d., tačiau tai irgi nesulaukė kolegų pritarimo.  Už tokį siūlymą buvo tik 13 parlamentarų, prieš – 36, susilaikė 33 parlamentarai.
 
Siūloma, kad Darbo kodekso pataisa įsigaliotų nuo 2020 m. sausio 1 d. Beje, 2019 m. lapkričio 2 d. yra šeštadienis.
 
ELTA primena, kad šventinių dienų sąrašą papildyti Vėlinėmis pasiūlė 2016 m. lapkričio 2 d. Darbo kodekso papildymo projektą įregistravę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškųjų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos nariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.26; 04:00

Visoje Lietuvoje pagerbtas žuvusių laisvės gynėjų atminimas. KAM nuotr.

Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas ir Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadas pulkininkas Ramūnas Bagdonas trečiadienį padėjo gėlių prie Laisvės gynėjų memorialo (Pietos) ir prie Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę Antakalnio kapinėse.

Taip pat dalyvavo mirusiųjų pagerbimo ceremonijoje Rasų kapinėse – padėjo gėlių prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, Nežinomo kareivio, lietuvių tautos dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų bei prie paminklo ir kenotafo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Pagerbtas ir generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimas – gėlių prie paminklo Vilniaus Totorių aikštėje (prie Krašto apsaugos ministerijos) padėjo viceministras V. Umbrasas, kariuomenės atstovai, kariūnai. 

Gėlių buvo padėta ir Vilniaus Panerių memoriale prie Vietinės rinktinės karių kapo. 

Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų, Anapilin išėjusių tarnybos draugų kapus ir tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes. Lietuvos generolų antkapiai aprišami Lietuvos kariuomenės vado juosta.

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, iš viso aplankoma apie pusantro šimto karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-31

Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.

Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.

Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.

Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.

Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.

Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.

Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.

Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.

Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.

Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.

Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.

Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.

Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.

Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.09; 10:00

« 1 2 »

„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtume išnykt iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje“. Šv. Augustinas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 

2015.10.31; 17:56

« 1 2 »

Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš jūsų minčių? Mes tik išnykome jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas

Pats tikriausias būdas priartinti mus prie brangių mirusiųjų – tai ne mirtis, o gyvenimas. Jie gyvena mūsų gyvenimą ir miršta, kai mirštame mes. R.Rolanas

Yra mirusiųjų, kurie gyvesni už gyvuosius. R.Rolanas

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. N.Gogolis

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė. V.Hugo

Mirtis – tai ne tamsa – tai šviesa. Tai ne niekas – tai amžinybė. Tai ne galas – tai pradžia. V.Hugo

Bijoti reikia ne mirties, o tuščio gyvenimo. Brechtas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.11.02; 07:53

Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.


« 1 2 »

2016.11.01; 10:12

Minint visų mirusiųjų Atminimo dieną, kariai visoje Lietuvoje pagerbia žuvusių laisvės gynėjų atminimą. 

Kariai pagerbia Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kariai pagerbia Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 31 d. krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo Garbės sargybos kuopos kariai ir kiti ministerijos, kariuomenės atstovai lankėsi Antakalnio memoriale, kur išreiškė pagarbą mirusiesiems tylos minute.

Taip pat buvo padėtos gėlės prie Laisvės gynėjų memorialo ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę.

Mirusiųjų pagerbimo ceremonijos dalyviai Rasų kapinėse padėjo gėles prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiau kapo, Nežinomo kareivio ir žymiausio Lietuvos kompozitoriaus, dailininko ir visuomenės kultūros veikėjo M. K. Čiurlionio kapų bei prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gėlės padėtos ir ant Vietinės rinktinės kapų Panerių memoriale.

Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų, Anapilin išėjusių tarnybos draugų kapus ir tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes. Lietuvos generolų antkapiai aprišami Lietuvos kariuomenės vado juosta.

Lietuvos kariuomenės kariai, kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais minėdami visų mirusiųjų Atminimo dieną aplanko apie 2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.

Šiemet, kaip ir pernai Vilniaus Vingio parke organizuojamas bėgimas „In Memoriam“, skirtas pagerbti mirusius karius. Šiais metais bėgimu mirusius karius pagerbs ir užsienyje tarnaujantys kariai ir jų šeimos nariai. Bėgimas „In Memoriam“ vyks Briuselyje, Afganistano sostinėje Kabule ir Estijos mieste Tartu.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2016.11.01; 02:38

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse padėtos gėlės ir uždegtos žvalutės ant iškilių lietuvių kapų. 

Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas.
Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas.

Šalies vadovės vardu gėlių padėta prie Laisvės gynėjų memorialo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Lietuvos Prezidentų Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus ir Algirdo Brazausko bei prie nežinomų kareivių kapų.

Taip pat pagerbti Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, visuomenės veikėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetai Jonas Mačiulis-Maironis ir Justinas Marcinkevičius, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas bei pirmasis už nepriklausomybę žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius.

Gėlių padėta Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose.

2016.11.01; 02:18

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Trojos arklys prie kapinių vartų“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų spalio 28 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Trojos arklys prie kapinių vartų“

Helovynas, mano nuomone, dirbtinė šventė, suplakta iš pagonių mirusiųjų kulto ir krikščionių Visų šventųjų šventės. Populiarios žiniasklaidos lygmenyje pastebiu tendencijas Vėlines kildinti iš tos šventųjų šventės, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tai krikščionys mūsų mirusius protėvius (vėles) apiformino velniais (retais atvejais priešingai – šventaisiais) ir jų modifikuota šventė iš tikrųjų yra antrinė.

Tad vertinant ideologiškai, kai mano protėvius kunigai laiko velniais, aš visai nieko prieš per jų tą šventę su tikrais velniais ir padūkti… Man visai patinka, kad publikos pasąmonėje tie šventieji (daugiausia juk buvę pamišėliai arba išgalvotieji) atvirsta į savo tikruosius pavidalus…

Na, čia kiek utriruoju, bet Bažnyčia, taip uoliai smerkianti Helovyną, taip pat yra ne be priekaištų. Tokia situacija, o mes galime tik pasijuokti.

Continue reading „Helovynas čia ir ten“

„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje“. – Šv.Augustinas

Vytauto Visocko nuotr.

« 1 2 »

 

 

vel_1

Spalio 26 d., šeštadienį, Lietuvos jaunimo ramuva kviečia į Dvarciškius (Švenčionių raj. prie Sarių) paminėti Ilgių – Vėlinių.

Spalio pabaigoje pagal senąsias lietuvių tradicijas minimi protėviai, lankomi jų kapai. Vėlinės – mirusiųjų minėjimo metas – vienas iš akivaizdžiausių mūsų senojo tikėjimo gyvybingumo patvirtinimų. Senąjį tikėjimą liudijame kasmet lankydami savo artimųjų kapus, uždegdami žvakeles, parymodami prie kapų ir mintimis atverdami save amžinybei. Lietuvos jaunimo ramuva jau dešimtmetį prisimena, pagerbia ir senuosius protėvius – mūsų valstybės kūrėjus – sukviesdama jaunimą ant pilkapių.

Šarūnas Mikelionis, Lietuvos jaunimo ramuvos tarybos narys: „Šiais metais protėvių minėjimas prasidės talka Romuvos kaime – Dvarciškiuose: bus pastatyta  skulptoriaus A.Sakalausko nudrožta Praamžiaus skulptūra. Po pietų 17 val. bus keliaujama prie miškuose esančių pilkapių: uždegamos žvakelės, giedamos giesmės protėviams, vaišinamasi“.

Continue reading „Jaunimo ramuva kviečia paminėti protėvius“

vengrija_0

Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.

Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.

2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:

Continue reading „„Kilniaširdės drąsos ir sunkiai paaiškinamos vidinės žmogaus tvirtybės paminklas““

NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.

Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.

(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)

Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).

Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės – 2011 metų lapkričio 1-ąją.

2011.11.02

velines_0

Įvairūs, netikėti išėjusiųjų Amžinybėn literatų sugrįžimai į aktualųjį literatūros procesą. Pavyzdžiui, kad ir poeto, prozininko, žurnalisto Jono Miniaus (1895–1951). Prisipažinsiu – nežinojau apie tokio literato egzistavimą. Neatkreipiau dėmesio ir į Atgimimo metu „Dienovidyje“, „Katalikų pasaulyje“ išspausdintus kelis jo eilėraščius, apsakymus. Nedidelis jo kūrybos palikimas, ne itin garsus ir vardas: romanas „Moterys, kurios mane bučiavo“(1933), poezijos rinkinys „Gyvenimas be kaukės“ (1933), krūvelė apsakymų, eilėraščių rankraščiuose.

Continue reading „Kaip grįžta išėjusieji?“