Pieta. Vytauto Visocko nuotr.
Minint Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kariai sekmadienį pagerbs žuvusiųjų laisvės gynėjų atminimą ir padės gėlių Antakalnio ir Rasų kapinėse, Panerių memoriale ir prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko, kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovo, faktiškai vykdžiusio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos.
Gėlių kariai taip pat padės ir Panerių memoriale prie kryžiaus žuvusiems lietuviams ir prie paminklo Vietinės rinktinės kariams. Antakalnio kapinėse bus pagerbti žuvusieji už Tėvynę padedant gėlių Lietuvos karių memoriale bei prie Laisvės gynėjų. Garbės sargybos kuopos kariai kartu padės gėlių ir prie Lietuvos valstybės vadovo, kovojusio su okupacija, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo, poeto Justino Marcinkevičiaus bei prezidento A. M. Brazausko kapų. Alytaus Angelų sargų kapinėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat pagerbimo ceremonijos vyks ir Rasų kapinėse. Gėlių bus padėtos prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapo bei Nežinomo kario kapo, taip pat prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kariai apsilankys ir Rasų kapinių koplyčioje, kurioje palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai bei gėlių padės prie lietuvių tautos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kapo.
Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, Lietuvos karo akademijos kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų kapus. Jie tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes, Lietuvos generolų antkapius apriša Lietuvos kariuomenės vado juosta.
Iš viso aplankoma apie 1,5 tūkst. karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
Mamos kapas. Joniškio kapinės. Slaptai.lt nuotr.
Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvoje vyrauja susikaupimo ir rimties nuotaikos. Pagerbiant mirusiųjų atminimą, už jų vėles meldžiamasi, lankomi kapai.
Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, švenčiama pagerbiant visus žinomus ir nežinomus Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie paliko žmonijai kilnaus krikščioniško gyvenimo pavyzdį.
Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai – krikščioniškos dvasios programa. Po šventės pamaldų pradedamas maldų už mirusiuosius aštuondienis: giedamos psalmės, einamos procesijos su degančiomis žvakėmis, tvarkomi ir puošiami kapai – rengiamasi Vėlinėms.
Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės – nuo seniausių laikų minimos lapkričio 2-ąją. Katalikų bažnyčiose meldžiamasi tik už mirusiuosius, giedamos psalmės, kalbamos maldos, lankomi kapai. Joniškio kapinėse. Prie Mamos, Senelės ir Senelio kapo. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet Lietuvoje daugėjant susirgimų COVID-19, o valstybei ėmusis papildomų priemonių gyventojų sveikatai apsaugoti, bažnyčios pasilieka atvertos tiek asmeninei, tiek bendruomeninei maldai. Tačiau Lietuvos vyskupų konferencija ragina dalyvaujant Šv. Mišiose dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir išlaikyti saugų, bent 2 metrų, atstumą.
Lietuvoje ilgai tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis. Devynioliktojo amžiaus viduryje Lietuvos kaimuose buvo paprotys Vėlinių išvakarėse gerai iškūrenti pirkią, kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Joms būdavo paliekama ir vandens bei maisto. Prie Tėvo ir Senelių kapo Alytuje
Lietuvoje tvirta tradicija Vėlinių išvakarėse ir per pačias Vėlines lankyti ne tik savo artimųjų kapus, bet gėlės žiedu ar žvakute pagerbti labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių atminimą.
Vilniaus Rasų kapinėse žvakelės uždegamos ir ant tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų garsių žmonių kapų, pasimeldžiama prie žuvusių Tėvynės laisvės gynėjų memorialo Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Žmonės raginami uždegti žvakeles ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko, nes Vėlinės – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo šventė.
Vėlinių išvakarėse Karo akademijos kariūnai pagerbė žuvusių ir mirusių karių atminimą. Eimanto Genio nuotr.
Artėjant Vėlinėms, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai per rytinę rikiuotę tylos minute pagerbė žuvusių ir mirusių karių atminimą.
Akademijos auklėtiniai uždegė žvakutes ir padėjo gėlių prie vyr. leitenanto Normundo Valterio paminklinio akmens Lietuvos karo akademijoje, Lietuvos kariuomenės vado vainiką – prie generolo Jono Žemaičio paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos.
Gen. Joną Žemaitį taip pat pagerbė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys, kiti ministerijos ir kariuomenės atstovai. Gėlių vainikus padėjo Garbės sargybos kuopos kariai.
Vėlinių išvakarėse Karo akademijos kariūnai pagerbė žuvusių ir mirusių karių atminimą. Eimanto Genio nuotr.
Vyr. ltn. N. Valteris, Karo akademijos absolventas, 1996 m. balandžio 17 d. žuvo vykdydamas užduotį tarptautinėje taikos operacijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Karo mokyklos auklėtinis ir partizaninio judėjimo vadas generolas Jonas Žemaitis, kurio vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime, Maskvoje, 1954 m. lapkričio 26 d. Jono Žemaičio pastangomis 1949 m. buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku ir faktiškai ėjo prezidento pareigas.
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Sugrįžus diskusijoms dėl galimybės sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena, Lietuvos parlamentinių partijų atstovai nesutaria, vietoje ko Laisvės gynėjų diena galėtų atsirasti nedarbo dienų sąraše. Politikai vardina argumentus, kodėl Sausio 13-oji negalėtų pakeisti lapkričio 2 ar gegužės 1-ąją numatytų laisvadienių. Siūlomas ir kompromisas – nepaisyti, kiek viena diena kainuoja valstybei ir 16 šventinių dienų turinį sąrašą išplėsti.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Kirkščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, komentuodamas susidariusią situaciją tvirtina, kad negali būti jokios kalbos apie vienų dienų išbraukimą iš nedarbo dienų sąrašo kitų dienų įtraukimo sąskaita. Jis priduria, kad Lietuvoje apskritai galėtų būti įteisinta daugiau laisvadienių.
„Kuo daugiau laisvų dienų – tuo geriau. Nemanau, kad Lietuvoje yra per daug laisvadienių. Apskritai pasaulis eina ta kryptimi, kad penktadienis būtų paskelbta nedarbo diena, bent jau kai kurių profesijų atstovams. Tai vyksta dėl didelio gyvenimo tempo, žmonės praranda sveikatą ir turi pailsėti. Tad viena papildoma diena nieko nereiškia. (Per metus – ELTA) iki 20 dienų galėtų būti laisvos“, – teigė V. Tomaševskis. Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Visgi vienas iš Sausio 13-osios projekto sumanytojų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas linkęs nesutikti. Parlamentaras teigia, kad kiekviena papildoma nedarbo diena prideda papildomos įtampos valstybės ekonomikai.
„Iš tikrųjų lengviausia turbūt būtų pasakyti – pridėkite dar vieną dieną. Statistika rodo, kad mes tarp ES šalių jau dabar turime beveik daugiausia nedarbo dienų, o jeigu pridėtume dar papildomą dieną, taptume lyderiais. Tai, be abejo, turi savo kainą valstybės ekonomikai, kadangi dėl vienos nedarbo dienos išskaičiuojama apie 40-50 mln. eurų. Tai ne juokas, todėl manyčiau, kad reikia kompensacijos ar sukeitimo mechanizmo. Tad ir Valdemaro Tomaševskio pasisakymą vertinčiau truputėlį kaip populistinį“, – teigė L. Kasčiūnas.
Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas šiai idėjai oponuoja teigdamas, kad įteisinti naują šventinę nedarbo dieną apskritai nėra reikalinga. Nors jis pritaria V. Tomaševskio idėjai, kad žmonėms galėtų būti skiriama daugiau laisvadienių. Tačiau kaip geresnę alternatyvą švenčių minėjimui jis įvardina ilgesnes kasmetines atostogas, kurių metu, pasak jo, žmonės galėtų kokybiškiau pailsėti. Be to, G. Palucko manymu, nacionalinės šventės gali būti sėkmingai minimos ir nepaverčiant jų nedarbo dienomis.
„Mes galime ir turime teisę nusistatyti valstybei svarbias nacionalines šventes, kurių metu mes nedirbame, bet lygiai taip pat turime pagalvoti, kad kažkas turi dirbti. Kalbant apie įvairias papildomas nedarbo dienas, reali alternatyva galėtų būti ilgesnės kasmetinės atostogos žmonėms. Tai yra kokybiškesnis poilsis. O kalbant apie šventes – joms visiškai nereikalinga nedarbo diena. Iki šiol puikiausiai švęsdavome Sausio 13-ąją, eidavome kūrenti laužų bei kitaip minėdavome šią dieną. Todėl gal nekarpykime po papildomą netikrą nedarbadienį, o pridėkime papildomų dienų prie kasmetinių atostogų, arba atskiroms grupėms, kurios ypatingai kenčia nuo to galimo perdegimo sindromo. Tai yra normali praktika“, – teigė G. Paluckas.
Nesutariama dėl Gegužės 1-osios svarbos Lietuvoje
Dar metų pradžioje teikiant siūlymą Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena buvo siūloma tai padaryti Gegužės 1-osios sąskaita. Visgi tam paprieštaravo profesinių sąjungų atstovai, o Trišalė taryba pasiūlė Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoje Vėlinių – lapkričio 2 dienos.
Būdamas vienas iš Sausio 13-osios projekto iniciatorių, L. Kasčiūnas teigia, kad Gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena – savo svarba valstybei nusileidžia tiek Vėlinėms, tiek Sausio 13-ajai.
„Pirmiausia man yra keista, kad skaičiuojame 30-us Lietuvos nepriklausomybės metus ir Sausio 13-oji vis dar nėra paskelbta nedarbo šventine diena. Būtent šią dieną įvyko lūžis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, kadangi Vakarai galų gale suprato, kad lietuvių tauta nori turėti nepriklausomybę. Tai – moralinės pergalės diena.
Visgi natūralu, kad reikia galvoti apie (nedarbo dienų – ELTA) sukeitimą. Iš tų visų esamų nedarbo dienų vis vis dėlto aš būčiau linkęs galvoti apie Gegužės 1-ąją. Pirmiausia Gegužės 1-oji neturi labai gilių tradicijų mūsų tautoje, visų antra, daliai visuomenės ši diena asocijuojasi ir su sovietmečiu. Šios dienos minėjimas buvo primestas, jame vyravo labai daug sovietinės simbolikos, labai daug raudonos spalvos. Ir todėl aš galvočiau, kad svarba negalima nė lyginti Gegužės 1-osios su Sausio 13-ąja.
Kalbant apie Vėlines, žmonės nori aplankyti savo tėvų, protėvių kapus, galų gale šią dieną vyksta ir partizanų kapų lankymas. Manyčiau, tai visuomenei reikalingesnė nedarbo diena“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Jam antrino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė, teigdama, kad jei prireiktų pasirinkti, ar atsisakyti Vėlinių, ar Gegužės 1-osios nedarbo dienos siekiant kaip laisvadienį įteisinti Sausio 13-ąją, ji pasirinktų atsisakyti Gegužės 1-osios.
„Jei man asmeniškai reikėtų rinktis, aš greičiausiai siūlyčiau atsisakyti Gegužės 1-osios. Reikia vertinti, kiek mūsų kultūrai yra svarbesnė Gegužės 1-oji diena, kuri kai kuriems greičiausiai asocijuojasi ir su sovietmečiu, ir kiek mums yra svarbios Vėlinės, kurių metu daug žmonių lanko artimųjų kapus“, – teigė parlamentarė. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Visgi G. Paluckas tvirtina, kad Sausio 13-ąją paskelbti laisvadieniu vietoje Gegužės 1-osios būtų kvailystė, kadangi ši šventė svarbi viso pasaulio mastu. Negana to, jis pabrėžia, kad net jei visos trys minimos šventės netektų nedarbo dienos statuso, jų minėjimo tradicijų ir svarbos tai niekaip nepakeistų.
„Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoj Gegužės 1-osios vertinčiau kaip didžiulę kvailystę, nes Gegužės 1-oji tiktai Lietuvoje asocijuojasi su sovietmečiu. Bet tai yra pasaulinė dirbančiųjų šventė, ir tą dieną yra minimi ir vertinami įvairūs pasiekimai žmogaus teisių ir darbo santykių srityje. Nematau problemų, jeigu tiek Sausio 13-oji, tiek Gegužės 1-oji būtų darbo dienos.
Nepaisant to, būtų minimi tie pasiekimai, dėl kurių žmonės kovojo šimtmetį. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie Vėlines“, – kalbėjo G. Paluckas.
ELTA primena, kad Vyriausybė praėjusią savaitę posėdyje pritarė siūlymui sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – skelbti nedarbo diena.
Ministrų Kabinetas rekomenduoja naują laisvą dieną skelbti vietoje lapkričio 2 dienos laisvadienio, nes, anot Vyriausybės, Lietuva ir taip turi daug švenčių dienų, o ekonomikai tai atsiliepia neigiamai.
Lietuva šiuo metu turi 16 šventinių dienų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad tiek šventinių dienų Europos Sąjungoje turi tik Bulgarija ir Vengrija, o bendras Europos Sąjungos šventinių dienų vidurkis yra 12.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigė pritariantis paskelbti Sausio 13-ąją nedarbo diena.
„Taip, aš sutinku su Sausio 13-osios dienos paskelbimu nedarbo diena“, – pirmadienį Birštone sakė G. Nausėda.
Šiandien – 2019-ųjų lapkričio 1-oji. Susikaupimo, rimties, liūdesio diena. Šį žvarbų rudens rytą prisimename tuos, kurie mums labai artimi ir brangūs. Prisimename tuos, kurie nusipelnė Lietuvai. Prisimename visus, kurie paliko pėdsaką mūsų širdyse.
Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų.
Kapinėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas linkęs įteisinti dar vieną šventę – Mirusiųjų atminimo (Vėlines), kuri švenčiama lapkričio 2-ąją.
Antradienį už tokią Darbo kodekso pataisą po svarstymo balsavo 48 Seimo nariai, 13 buvo prieš, 26 parlamentarai susilaikė. Tam, kad ji būtų priimta, Seime belieka dar vienas, jau paskutinis balsavimas.
Priėmus Darbo kodekso pataisą, įmonėse, įstaigose ir organizacijose būtų nedirbama ne tik kiekvienų metų lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną), bet ir lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną.
„Jeigu lapkričio 2 d. būtų nedarbo diena, būtų išlaikyta tradicija pagerbti mirusius“, – sakė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
Tuo tarpu Seimo TS-LKD frakcijai atstovaujantis Jurgis Razma mano, kad neturime didinti nedarbo dienų sąrašo, todėl jis pasiūlė išbraukti iš šventinių dienų sąrašo gegužės 1 d.
„Kiekviena tokia iniciatyva yra nuostolinga“, – jam pritarė konservatorė Gintarė Skaistė.
Tačiau J. Razmos siūlymas nebuvo išgirstas, nes už balsavo 29 Seimo nariai, prieš buvo 30, susilaikė 32 parlamentarai.
Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas siūlė pasirinkti: minėti lapkričio 1 d. ar lapkričio 2 d., tačiau tai irgi nesulaukė kolegų pritarimo. Už tokį siūlymą buvo tik 13 parlamentarų, prieš – 36, susilaikė 33 parlamentarai.
Siūloma, kad Darbo kodekso pataisa įsigaliotų nuo 2020 m. sausio 1 d. Beje, 2019 m. lapkričio 2 d. yra šeštadienis.
ELTA primena, kad šventinių dienų sąrašą papildyti Vėlinėmis pasiūlė 2016 m. lapkričio 2 d. Darbo kodekso papildymo projektą įregistravę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškųjų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos nariai.
Visoje Lietuvoje pagerbtas žuvusių laisvės gynėjų atminimas. KAM nuotr.
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas ir Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadas pulkininkas Ramūnas Bagdonas trečiadienį padėjo gėlių prie Laisvės gynėjų memorialo (Pietos) ir prie Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę Antakalnio kapinėse.
Taip pat dalyvavo mirusiųjų pagerbimo ceremonijoje Rasų kapinėse – padėjo gėlių prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, Nežinomo kareivio, lietuvių tautos dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų bei prie paminklo ir kenotafo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Pagerbtas ir generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimas – gėlių prie paminklo Vilniaus Totorių aikštėje (prie Krašto apsaugos ministerijos) padėjo viceministras V. Umbrasas, kariuomenės atstovai, kariūnai.
Gėlių buvo padėta ir Vilniaus Panerių memoriale prie Vietinės rinktinės karių kapo.
Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų, Anapilin išėjusių tarnybos draugų kapus ir tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes. Lietuvos generolų antkapiai aprišami Lietuvos kariuomenės vado juosta.
Pasak Krašto apsaugos ministerijos, iš viso aplankoma apie pusantro šimto karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.
Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.
Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.
Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.
Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.
Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.
Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.
Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.
Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.
Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.
Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.
Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.
Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.
„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtume išnykt iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje”. Šv. Augustinas
Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš jūsų minčių? Mes tik išnykome jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas
Pats tikriausias būdas priartinti mus prie brangių mirusiųjų – tai ne mirtis, o gyvenimas. Jie gyvena mūsų gyvenimą ir miršta, kai mirštame mes. R.Rolanas
Yra mirusiųjų, kurie gyvesni už gyvuosius. R.Rolanas
Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. N.Gogolis
Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė. V.Hugo
Mirtis – tai ne tamsa – tai šviesa. Tai ne niekas – tai amžinybė. Tai ne galas – tai pradžia. V.Hugo
Bijoti reikia ne mirties, o tuščio gyvenimo. Brechtas
Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas
Minint visų mirusiųjų Atminimo dieną, kariai visoje Lietuvoje pagerbia žuvusių laisvės gynėjų atminimą.
Kariai pagerbia Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 31 d. krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo Garbės sargybos kuopos kariai ir kiti ministerijos, kariuomenės atstovai lankėsi Antakalnio memoriale, kur išreiškė pagarbą mirusiesiems tylos minute.
Taip pat buvo padėtos gėlės prie Laisvės gynėjų memorialo ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę.
Mirusiųjų pagerbimo ceremonijos dalyviai Rasų kapinėse padėjo gėles prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiau kapo, Nežinomo kareivio ir žymiausio Lietuvos kompozitoriaus, dailininko ir visuomenės kultūros veikėjo M. K. Čiurlionio kapų bei prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gėlės padėtos ir ant Vietinės rinktinės kapų Panerių memoriale.
Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų, Anapilin išėjusių tarnybos draugų kapus ir tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes. Lietuvos generolų antkapiai aprišami Lietuvos kariuomenės vado juosta.
Lietuvos kariuomenės kariai, kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais minėdami visų mirusiųjų Atminimo dieną aplanko apie 2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.
Šiemet, kaip ir pernai Vilniaus Vingio parke organizuojamas bėgimas „In Memoriam“, skirtas pagerbti mirusius karius. Šiais metais bėgimu mirusius karius pagerbs ir užsienyje tarnaujantys kariai ir jų šeimos nariai. Bėgimas „In Memoriam“ vyks Briuselyje, Afganistano sostinėje Kabule ir Estijos mieste Tartu.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse padėtos gėlės ir uždegtos žvalutės ant iškilių lietuvių kapų.
Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas.
Šalies vadovės vardu gėlių padėta prie Laisvės gynėjų memorialo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Lietuvos Prezidentų Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus ir Algirdo Brazausko bei prie nežinomų kareivių kapų.
Taip pat pagerbti Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, visuomenės veikėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetai Jonas Mačiulis-Maironis ir Justinas Marcinkevičius, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas bei pirmasis už nepriklausomybę žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius.
Gėlių padėta Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose.
Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Trojos arklys prie kapinių vartų“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų spalio 28 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.
Helovynas, mano nuomone, dirbtinė šventė, suplakta iš pagonių mirusiųjų kulto ir krikščionių Visų šventųjų šventės. Populiarios žiniasklaidos lygmenyje pastebiu tendencijas Vėlines kildinti iš tos šventųjų šventės, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tai krikščionys mūsų mirusius protėvius (vėles) apiformino velniais (retais atvejais priešingai – šventaisiais) ir jų modifikuota šventė iš tikrųjų yra antrinė.
Tad vertinant ideologiškai, kai mano protėvius kunigai laiko velniais, aš visai nieko prieš per jų tą šventę su tikrais velniais ir padūkti… Man visai patinka, kad publikos pasąmonėje tie šventieji (daugiausia juk buvę pamišėliai arba išgalvotieji) atvirsta į savo tikruosius pavidalus…
Na, čia kiek utriruoju, bet Bažnyčia, taip uoliai smerkianti Helovyną, taip pat yra ne be priekaištų. Tokia situacija, o mes galime tik pasijuokti.
„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje”. – Šv.Augustinas
Spalio 26 d., šeštadienį, Lietuvos jaunimo ramuva kviečia į Dvarciškius (Švenčionių raj. prie Sarių) paminėti Ilgių – Vėlinių.
Spalio pabaigoje pagal senąsias lietuvių tradicijas minimi protėviai, lankomi jų kapai. Vėlinės – mirusiųjų minėjimo metas – vienas iš akivaizdžiausių mūsų senojo tikėjimo gyvybingumo patvirtinimų. Senąjį tikėjimą liudijame kasmet lankydami savo artimųjų kapus, uždegdami žvakeles, parymodami prie kapų ir mintimis atverdami save amžinybei. Lietuvos jaunimo ramuva jau dešimtmetį prisimena, pagerbia ir senuosius protėvius – mūsų valstybės kūrėjus – sukviesdama jaunimą ant pilkapių.
Šarūnas Mikelionis, Lietuvos jaunimo ramuvos tarybos narys: „Šiais metais protėvių minėjimas prasidės talka Romuvos kaime – Dvarciškiuose: bus pastatyta skulptoriaus A.Sakalausko nudrožta Praamžiaus skulptūra. Po pietų 17 val. bus keliaujama prie miškuose esančių pilkapių: uždegamos žvakelės, giedamos giesmės protėviams, vaišinamasi“.
Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.
Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.
2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:
NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.
Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.
(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)
Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės – 2011 metų lapkričio 1-ąją.
