Vienybė težydi. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų (URK) ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai aptarė trečiųjų šalių piliečių neteisėtą migraciją į Lietuvą ir bendru sutarimu priėmė pareiškimą „Dėl vienybės ginant demokratines vertybes“. URK pirmininko Žygimanto Pavilionio teigimu, pareiškimu buvo dar karta išreikšta vienybė remiant demokratines vertybes įgyvendinant užsienio ir saugumo politiką.
„Svarbu tai, kad abu komitetai bendru sutarimu, visų partijų balsais pabrėžė, kad mes visi šiuo metu užsienio ir nacionalinio saugumo srityje veikiantys politikai esame vieningai už vertybinę užsienio ir saugumo politiką“, – Eltai teigė URK pirmininkas Ž. Pavilionis.
„Malonu, kad kolegos iš visų partijų vieningai apsisprendė ir dar kartą patvirtino, kad mes šį savo ilgametį dešimtmečiais besitęsiantį užsienio politikos kursą tęsime“, – pridūrė jis.
Komiteto pirmininko teigimu, pareiškimu taip pat bandoma atkreipti dėmesį, kad vienas iš pagrindinių šiuo metu vykstančios hibridinės atakos tikslų yra nukreiptas į Lietuvos užsienio ir saugumo politikos krypties pakeitimą.
„Šia situacija gali pasinaudoti tam tikros radikalios grupės, kurios gali būti įtakotos ta dezinformacija ar sąmoningai manipuliuojama informacija ir kviečiame piliečius būti budriems, nepasiduoti šioms provokacijoms ir tęsti tą ilgalaikį Lietuvos užsienio politikos kursą, nukreiptą į laisvės ir demokratijos erdvės įsitvirtinimą regione“, – sakė Ž. Pavilionis.
Pareiškimu, kurį bendru sutarimu priėmė komitetai, yra griežtai smerkiami Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuojami nelegalios migracijos srautai. Dokumente taip pat pažymima, kad pareiškimą priėmę komitetai laikosi nuomonės, kad beprecedentis nelegalios migracijos organizavimas yra Baltarusijos politinio režimo sąmoningai vykdoma veikla prieš Lietuvos valstybę ir Europos Sąjungą bei kryptingas siekis pakeisti vykdomos užsienio politikos kryptį.
Taip pat pareiškimu Lietuvos žmonės raginami likti pilietiškais kovojant su nelegalia migracija, be kita ko, teikti informaciją Lietuvos pareigūnams apie Lietuvos teritorijoje pastebėtus įtartinus asmenis ir jų grupes, likti atspariems manipuliatyvios informacijos ir dezinformacijos sklaidai.
Taip pat NSGK ir URK siūlo visoms valstybėms uždrausti skrydžius į Baltarusiją, nes jie, kaip įtariama, naudojami valstybės organizuojamai žmonių kontrabandai.
Pareiškimu Europos Sąjunga raginama taikyti sankcijas asmenims, dalyvaujantiems valstybei organizuojant žmonių kontrabandą per tarptautines sienas, ir ją kontroliuojančiam A. Lukašenkos režimui.
Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.
Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.
Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.
Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.
Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.
Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.
Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?
Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas, seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.
Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.
Sokratas
Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.
Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.
Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.
Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..
Kas be ko, mus vienija kalba, gimtoji žemė, istorinė atmintis ir t. t. Tačiau jau praeitą kartą sutarėme tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius?” (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kas-vienija-ir-skiria-mus-lietuvius/) padiskutuoti apie tuos probleminius vienijimosi veiksnius, kurių atatranka kartais teikia priešingą rezultatą, kai būna net taip, kad nepageidaujami pašaliniai veiksniai užgožia pozityvų rezultatą.
Dar praeitą kartą užsiminiau apie tą paradoksalų dėl masinį pavidalą įgyjančių empirinių išimčių atvejį, kai godotini tautiniai ir valstybiniai simboliai yra išniekinami meinsrtyminėje žiniasklaidoje, o valdančiąją kliką aptarnaujantys politologai nepraleidžia progos pademonstruoti savo konvulsijų ir baisios alerginės reakcijos į viešumoje pasirodžiusius tautinį tapatumą įprasminančius simbolius. Paprastu pasibodėjimu dėl psichologinių priežasčių tokios alergijos fakto nepaaiškinsi, ar ne!?! Iš tiesų, demonstratyvus valdančiųjų, švelniai tariant, atsainumas valstybingumo rekvizito atžvilgiu yra vienas iš požymių, rodančių, kad oficialiojoje Lietuvos politikoje didesniu ar mažesniu laipsniu prasimuša antinacionalinis nusiteikimas, o, iš kitos pusės, vadinamasis žiniasklaidos neutralumas labiau nei keistame kontekste galimai byloja apie tai, kad užsienio kapitalo valdomi didieji žaidėjai informacijos paslaugų teikimo rinkoje yra už virvučių tampomi mažiausiai nedraugiškų, jeigu ne priešiškų, Lietuvai užsakovų.
Kazys Škirpa – tautos didvyris. Slaptai.lt nuotr.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad dvaro politologai daro meškos paslaugą valdantiesiems, kalbėdami tik tai, ką valdančioji koalicija norėtų girdėti ir kuo yra linkusi dėl suprantamų priežasčių iškart patikėti, tokiu būdu prarasdama sveiką nuovoką ir galimybę bent iš dalies suprasti faktines aplinkybes – kodėl jų reitingai sminga į žemę su krentančios kometos pagreičiu? Kaip jau esu kelis kartus užsiminęs, tragikomiška nuoroda į komunikacijos trūkumą tokio metodiškai nuodugnaus nuosmukio nepaaiškinsi.
Toliau plėtojant temą, reikia iškart pastebėti, kad LR prezidento institucija su milžinišku žmonių telkimo geriems darbams potencialu drauge yra ne mažesniu laipsniu panašiai probleminis vienijimosi veiksnys dėl čia taip pat neretai didelę reikšmę įgyjančių empirinių aplinkybių.
Jau ta Konstitucijos išlyga, kad LR prezidentu negali būti vienai ar kitai politiniai partijai priklausantis žmogus, leidžia įsivaizduoti, jog Lietuvos prezidentas turėtų iškilti virš partiniu pagrindu kylančio susipriešinimo ir telkti žmones, be visa ko kito, dar ir kaip moralinis autoritetas. Taip suprantama prezidento institucija savaime yra vienybės simbolis. Savo ruožtu neįtikėtinai palanki mūsų godotinam idealui aplinkybė yra tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda tą vienybės užduotį yra įsisąmoninęs asmeniškai kaip savo misiją, pasižadėdamas išnaudoti prezidento institucijos teikiamas galimybes visų pirma Lietuvos piliečių ir tautos vienijimosi labui.
Lietuva. Vytauto Visocko nuotrauka
O gal prezidentas iš tiesų nekritiškai pasižadėjo daugiau nei gali, yra nepajėgus užganėdinti mūsų pernelyg aukštai užkeltų lūkesčių? Taip pagalvoti kyla pagunda, kai girdime didžiausius Nausėdos oponentus tvirtinant, kad dabar veikiantis prezidentas netęsi ir negalės tęsėti duoto vienybės pažado, bet – priešingai – neva yra dar didesnio susipriešinimo faktorius. Žinia, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Kalbėjau, kad Konstitucija labai turiningai nusako LR prezidento instituciją, drauge pastebėdamas, kad taip apibrėžta prezidento tarnystė nėra apdrausta nuo nepalankių empirinių veiksnių. Nesunku pastebėti, kad labiausiai neparankus šiandien prezidento konstitucinių galių išplėtojimui empirinis veiksnys yra konservatorių partija, Nausėdos įžengimą į postą pasitikusi su jokiais padorumo reikalavimais netramdomu išankstiniu priešiškumu. Tačiau, kaip atrodo, prezidentui Nausėdai sėkmę žada būtent tai, kad, paradoksaliai tariant, godotiną vienybės idealą prezidentas ir pseudokonsevatoriai supranta truputėlį skirtingai. Taigi, kaip atrodo bent man, pseudokonservatoriai vienybės galimybę įsivaizduoja kaip gaujos susitelkimą dėl puoselėjamos asmeninės, giminės ar vienos partijos naudos, kai savo ruožtu mums labiau viltingas yra prezidento raginimas forsuoti vienybės idealą, ieškant žmonių interesų balanso ir mažinant atskirtį tarp Lietuvos piliečių. Tokią prezidento ištarmę jau turėjau progą pavadinti raginimu keisti valstybės kursą, grįžtant prie pačių žmonių.
Iš tiesų, vienybė vienybei – nelygi. Vienybė nėra tik paprastas užkeikimas, čia labai svarbu tai – koks turinys yra įdedamas į tokį paraginimą, kaip suprantamas tas vienybės veikimo mechanizmas? Regis, išties Nausėdai organiškai svetima yra ta vienybės samprata, kai žmonių susitelkimas yra įsivaizduojamas kaip vienokio ar kitokio spaudimo padarinys. Kaip užsiminiau, Nausėda yra pasižadėjęs balanso idėjai net labiau nei įprastas įsipareigojimas palaikyti valdžių padalijimo balansą, nors ir tai svarbu. Puoselėju labai pagrįstą viltį, kad dabartinis Lietuvos prezidentas didesnio ar mažesnio laipsnio vienybės galimybę supranta kaip Lietuvos daugumos piliečių interesų derinimo su išrinktąja (arba taip pasivadinusia) mažuma procesą. Kartais atrodo, kad prezidentas iš tiesų būtų nieko prieš, jeigu tautai imtų ir prasikaltų balsas, nors čia aš tikriausiai pradėjau pernelyg daug įsivaizduoti. Kad ir kaip ten būtų, jeigu daugumos žmonių balsas bus ir toliau taip kryptingai kaip dabar nustumiamas į marginalines paraštes, tenkinant tik atskirų žmonių poreikius, įsivaizdavimus ir kaprizus, mūsų valstybę anksčiau ar vėliau ištiks koma, kai iliuzinį politinio darinio gyvybingumą teks palaikyti išimtinai tik dirbtinėmis priemonėmis. Taigi balanso paieška čia jokiu būdu nėra kažkoks populizmas, kaip būtų linkęs pasakyti papūgaujantis oponentas, o greičiau yra nacionalinio saugumo užduotis. Taip pat ir Lietuvos žmonių atskirtis tvyro ne tik socialinėje ekonominėje plotmėje, dar blogesnis dalykas yra moralinė segregacija, kai labiausiai lėkšti politikos trubadūrai tyčiojasi iš nuomonių įvairovę atstovaujančių žmonių, kurie neretai kalba labiau turininga kalba nei leidžia pirmųjų, t. y. privilegijuotų nuomonės formuotojų nususęs žodynas.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš didžiuojuosi savo tauta, kurios dauguma vis tik yra protingesnė bent už mane. Prezidento rinkimų metu po ilgų dvejonių iš dviejų kandidatų rinkausi Ingridą Šimonytę. Savo abejones esu įgarsinęs viešojoje erdvėje maždaug taip, kad protas liepia balsuoti už G.Nausėdą, o širdis traukia pasirinkti savo prezidentu žavią ir protingą damą. Tai tikrai nebuvo erotinis, o greičiau neurotinis pasirinkimas, bandant įsivaizduoti – kuo viskas gali baigti, kai prie vairo stoja žavi ir drauge protinga moteris. Savo ruožtu šiandien jau galima pasakyti, kad Šimonytės žavesys yra nepavaldus laikui, protas – funkcionalus, tačiau drauge išaiškėjo ir tai, kad anosios dalykiškumas ir funkcionalumas yra visiškai be moralinio turinio, jeigu norite, tobulai sterilus įtaisas. Šalia jos Nausėda iš tiesų atrodo kaip herojinės mitologijos kankinys, sulinkęs nuo nepakeliamos moralinės naštos, drauge kaip besiveržiantis iš labirinto, ieškantis kelio į tikrovę žmogus.
Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ar Šimonytės pavyzdys rodo bent tai, kad dirbtinis protas gali laisvai vadovauti vyriausybei. Vis tik, kaip atrodo bent man, ji nėra tokia tyra ir nepakaltinama kaip plastmasinė rožė su rasos lašeliu. Nekyla noras paneigti, kad konservatorių rinkiminio sąrašo aukštose pozicijose toks Maldeikis galimai atsidūrė ne atsitiktinai, tarkime, savo sugebėjimų pagrindu, o dėsningai kaip Maldeikienės, tulžingos bobos, dergiančios prezidentą ir šlovinančios Šimonytę dėka. Kiti šlovintojai taip pat buvo pamaloninti, bet jie nėra tokios odiozinės figūros, kad reikėtų apie tai atskirai užsiminti. O vis tik man gaila Šimonytės, kuri, kaip atrodo, yra įpareigota atsilyginti už gerą savo atžvilgiu žodį įtakingojo malonėmis, man apskritai gaila visų žmonių, gyvenančių pagal tokius papročius. Savo ruožtu savaime „maldeikienės“ nepasidaro, jas reikia užveisti, panašiai kaip skruzdės soduose užveisia amarą.
Kai viena Maldeikienė iš europarlamento tribūnų iškoneveikia žmones labiausiai nešvankiais žodžiais, kita, maldeikienė, ta iš Seimo, jau kitą dieną ateina į tų pačių žmonių minią pabendrauti su neva storžieviška liaudimi. Ką tikisi išgirsti toks provokatorius? Jeigu norite žinoti, man apskritai gaila visų maldeikienių, savo gyvastį palaikančių nešvankiu drabstymųsi ir užkilusia tulžimi, taip pat siekiančių statusą užsitarnauti nesibaigiančiomis provokacijomis…
Niekados nepuoselėjau iliuzijos, kad tauta gali tapti totaliai vieningu dariniu su vieno vado institucija priešakyje. Žinia, buvo tokių laimingų akimirkų, kai, pakilusi į kovą už laisvę, tauta susitelkdavo aplink savo šviesuomenę, o žmonės, išėję į laisvės kelią, demonstruodavo pasiaukojimo vienas už kitą stebuklus, taip išaukštindami ir Tėvynės idėją. Tačiau šiandien ta pati, dabar jau tarsi laisva bei nepriklausoma tauta, yra susipriešinusi iki tokio laipsnio, kad kartais tautiečiai tampa didesni neprieteliai vienas kitam nei tykantys savo naudos galimi užsienio agresoriai. O gal didelis pavojus mus savaime vėl suvienytų, kaip anais herojiškais laikais? Kažin kažin…
Todėl nelaukdami, kol susipriešinimo negandos išsispręs savaime taip ar kitaip, jau šiandien turėtume pabandyti apžvelgti visus veiksnius, kurie gali mus vienyti ir atskirti, dėmesį fokusuojant į tas problemine sritis, kur mes patys privalome rasti sprendimus, nelaukdami to, kad mumis pasirūpintų kiti. Jau dabar būtų laikas pabandyti prisimatuoti – kaip per išaugusią prarają būtų galima (ar negalima) permesti tiltus, leidžiančius pabandyti kiekvienai iš pusių nueiti savojo kelio dalį.
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mus, dėl daugelio klausimų susipriešinusią publiką, turėtų vienyti bent požiūris į širdžiai mielus (?) mūsų išsilaisvinimo kelio ir tautos orumo simbolius. Tačiau, kaip išaiškėja, požiūris į simbolius mus labiausiai ir atitolina vienas nuo kito, atskiria per šviesmečius.
Taupydami laiką, imkime už pagrindą tik vieną atskirą, bet labai iškalbingą pavyzdį. Štai Šeimų maršo dalyviai iš užmaršties prikėlė užsisenėjusią Trispalvės išniekinimo istoriją, kai dar 2000 metais toks Dainius Liškevičius pateikė į viešąją erdvę videoperformansą, kuriame autorius pozicionuoja save kaip titaną herojų, su trispalve nelyg kokiu skuduru nusivalantį šokoladu išteptą veidą. Ar reikėjo to maršo dalyviams dar kartą atkreipti dėmesį į sunykusios vaizduotės žmogaus norą trūks plyš susireikšminti ir, kaip matome, neradusį geresnės priemonės tokio užmanymo įgyvendinimui nei chuliganiškas išpuolis prieš vėliavą, drauge įsivaizduojantį bent tai, kad pati vėliava negali atsakyti antausiu į užpuolimą. Žinoma, jokio meno užuominų čia nerasi nė su žiburiu, dėl to nėra jokio reikalo ginčytis. Tačiau mūsų autorius užsispyręs tvirtina, kad šis performansas yra meno kūrinys, kuriame buvo įžvalgiai numatytos karštosios šiandienos aktualijos, taigi neva yra toks meniškai įprasmintas imperatyvas, kuris, kaip tvirtina autorius, mūsų dienomis skatina pasirinkti tarp LGBT bendruomenės ir tradicinės šeimos.
Trispalvė. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Menas pagal lietuvišką to žodžio etimologiją veda atminties aktualizacijos linkme, įpareigoją prisiminti ištakas, esmę, kaip žinome, menas nėra tik fotografinis tikrovės atvaizdavimas. Tikras menas yra menantis menas. Taigi ieškant ištakų pagal minėto performanso sumanytojo nubrėžtas gaires, būtų galima daryti prielaidą, kad autorius čia žaidžia giliais simboliniais užšifravimais, ekskrementų krūvelės duotybę pridengdamas šokolado įvaizdžiu, veidą suprasdamas kaip užpakalio užuominą, vėliavos simboliką susiedamas su giluminiu užpakalio viešo nusivalymo demonstracinio akto užšifravimu. Taigi, jeigu ir galėčiau vardan kompromiso, nueidamas savąją kelio dalį sutikti, kad šūdas yra šokoladas, o šokoladas yra šūdas, vis tik niekados negalėsiu pripažinti, kad aptartas vėliavos išniekinimo aktas yra meno kūrinys.
Daug netuščiažodžiaudamas paskysiu tik tai, kad pažinojau bent du žmones, kurie buvo nuteisti kalėti už trispalvės vėliavos iškėlimą pokario metais, todėl ir simbolį suprantu truputėlį kitaip.
Netrukus prasidės didžioji Olimpinių žaidinių fiesta, lauksime Lietuvai atstovaujančių krepšininkų ir kitų sportininkų pergalių. Ką turėsime progos pamatyti, stebėdami prazimbiančias mašinas Lietuvoje, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau po Joninių pradedančiais temti vasaros vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokiais atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Vinco Kudirkos paminklo papėdėje. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija.
Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr. Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų. Štai, kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo” sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti”, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę”.
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė” paaiškinama kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo”.
Vidmantas Valiušaitis
XXX
AR GERAI, KAD LIETUVIAI SUKILO PRIEŠ BOLŠEVIKUS LIETUVOJE?
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus
Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr. Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras. Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą. Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę.
„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą. Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles. Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris.
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
Vienybė. Slaptai.lt nuotr. Vis dažniau demonstruojama Rusijos ir Kinijos pagalba šalims kovoje su koronavirusu yra tik dar vienas politinis įrankis savo įtakai pasaulyje plėsti, teigia ekspertai. Anot jų, Vakarams ir Lietuvai didžiausią grėsmę keliančios valstybės – Rusija ir Kinija – gali pasinaudoti viruso krize norėdamos dar labiau susilpninti Vakarus. Todėl, pasak ekspertų, reikėtų į šių valstybių humanitarinę pagalbą žiūrėti itin atsargiai.
Politologai taip pat pabrėžia, kad didesnio solidarumo tarp ES valstybių krizinėje situacijoje kol kas taip pat nematyti. Nuo koronaviruso šiuo metu labiausiai nukentėjusi Italija jaučia didelę ES solidarumo stoką. Jei tai pradės įžvelgti ir kitos ES narės, teigia jie, euroskepticizmas Europoje gali sustiprėti dar labiau.
M. Laurinavičius: Kinijos humanitarinė pagalba Lietuvai – Trojos arklys
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti. Pasak M. Laurinavičius, Kinija humanitarinę pagalbą teikia dvišalių susitarimų su kitų šalių vyriausybėmis pagrindu, o ne per tarptautines organizacijas ir fondus.
„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Ekspertas pabrėžia, kad Kinija domisi Lietuva dėl Klaipėdos uosto bei 5G ryšio plėtros.
„Lietuvoje Kinijos interesai yra labai akivaizdūs. Galbūt jų yra ir daugiau. Mes esame ES ir NATO nariai – vien dėl to mes Kinijai esame įdomūs. Yra du akivaizdūs interesai, tai yra Klaipėdos uostas ir „Huawei“ 5G ryšio plėtra. Tai abu šie Kinijos interesai kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Bendrovė „Huawei“, teikianti technologijas 5G ryšiui, turi galimybę per duomenis šnipinėti (…) Amerikiečiai atviru tekstu pasakė, kad jeigu Lietuvoje bus „Huawei“ pagrindu plėtojamas 5 G ryšys, JAV karių mes čia neturėsime niekados. Tai nėra prekybinis šantažas, amerikiečiai paprasčiausiai tai laiko grėsme savo karių saugumui. Jeigu nenorime JAV karių Lietuvoje, tai galime plėtoti 5G ryšį „Huawei“ technologiniu pagrindu“, – sakė M. Laurinavičius. Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
M. Laurinavičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių gavo humanitarinę pagalbą iš Kinijos.
„Bendrai kalbant, šie du Kinijos interesai (Klaipėdos uostas ir 5G – ELTA) visiškai prieštarauja Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kartu, mano vertinimu, tai ir yra priežastis, kodėl mes humanitarinės pagalbos iš Kinijos apskritai sulaukėme. Pasižiūrėkime, ar kažką panašaus yra gavusi Latvija ir Estija? Tokio dalyko neradau. Iš Baltijos valstybių vienintelė Lietuva gavo humanitarinę pagalbą, nors Estijoje ligos rodikliai yra gerokai didesni nei Lietuvos“, – teigė jis.
L. Kojala: koronavirusas gali būti lūžio taškas varžybose tarp JAV ir Kinijos įtakos pasaulyje
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala teigia, kad koronaviruso krizės kontekste galima matyti didėjantį Kinijos vaidmenį globaliame pasaulyje.
„Platesniame kontekste mes matome stipriai augantį Kinijos vaidmenį globaliame pasaulyje. Yra teigiančių bei svarstančių, kad šitas koronaviruso įvykis yra lūžio taškas, kai JAV lyderystė tarsi baigiasi ir Kinijos tarsi prasideda. Aš pats taip nedramatizuočiau, bet vėlgi tai tiesiogiai susiję su Lietuvos saugumu, garantijomis iš Vakarų, ir tai galėtų turėti ilgalaikių pasekmių Lietuvos vykdomai politikai“, – Eltai teigė L. Kojala.
Ekspertas taip pat pritaria ir M. Laurinavičiaus minčiai, kad Kinijos humanitarinė pagalba turi ir kitų siekių.
„Yra dvi pusės. Viena vertus, be abejo, tai yra pagalba ir jos labai reikia. Nesvarbu, kas ją teikia, bet problema globali ir turime padėti labiausiai pažeidžiamoms valstybėms. Galiausiai, jei jos neišsivaduos iš problemų, pasekmes jaus visi. Kita vertus, natūralu, kad tai yra ir Kinijos politika ir ji bando užimti JAV vietą, parodyti savo pozityviąją pusę. Turbūt ji nori užsitikrinti ateityje didesnį praėjimą tokiems projektams kaip 5G, kurie šiuo metu visiškai dingę iš akiračio, bet netrukus sugrįš į politinę darbotvarkęi“, – sakė jis.
ES solidarumas kybo ant plauko
RESC direktorius L. Kojala atkreipia dėmesį, kad kol kas ES vieningo solidarumo dėl krizės nematyti. Pasak jo, tuo, kad valstybės problemas spręsti imasi vienos, gali pasinaudoti tiek Kinija, tiek Rusija.
„Problema yra globali ir nė viena valstybė negali nuo jos pabėgti. Nėra taip, kad virusas paisytų sienų ar kažkokių aljansų. Be abejo, reikia matyti tam tikras tendencijas, kurios gali būti negatyvios. Viena jų nekvestionuojamas europietiškas solidarumas. ES valstybės, kurios kartu yra ir NATO narės, tarsi yra pirmiausia suinteresuotos ginti savo prioritetus, o ne prisidėti prie bendrijos problemų sprendimo, net prie labiausiai pažeistų šalių sprendimo. Natūralu, kad tai naudinga tendencija toms valstybėms, kurios nebuvo patenkintos apskritai Vakarų susivienijimu“ , – teigė jis.
L. Kojala primena neseniai vykusios apklausos rezultatus Italijoje, kurie parodė, kad daugelis žmonių nusivylę ES pastangomis kovoje su koronavirusu. Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„ES daro tai, ką gali kovoje su koronavirusu, deja, jos ribota institucinė galia šioje srityje. Apsaugos sistemos yra nacionalinis valstybių reikalas ir ES turi mažiau įrankių tam spręsti. Bet akivaizdu, kad Italija daugiau nei 88 proc. apklaustųjų sakė maną, kad ES jiems nepadeda. Taip pat padaugėjo teigiančiųjų, kad ES yra nenaudinga. Tad akivaizdu, kad pažeista šalis mato solidarumo stoką. Jei tai būtų ir kitose šalyse, natūralu, kad euroskepticizmas galėtų sustiprėti. Bet vėlgi ES kažką gi ir daro, pavyzdžiui, juk Italija sulaukė medicinos pagalbos ir iš Prancūzijos, ir iš Vokietijos“, – sakė jis.
Po krizės ES gali tapti dar stipresnė
M. Laurinavičius primena, kad iki šiol iš visų buvusių pasaulinių krizių ES išbrisdavo tik stipresnė ir solidaresnė. Anot jo, ilgalaikėje perspektyvoje ES valstybės vėl solidarizuosis.
„Dabar trinčių gali įvykti ir jos vyko tarp Lietuvos ir Lenkijos, tokio pobūdžio trinčių tikrai gali būti ir tarp kitų valstybių, ir jos pakankamai lengvai prognozuojamos. Taip pat Italijos nepasitenkinimas, kad ES nesuskubo laiku padėti. Nors tai, noriu pabrėžti, dezinformacija, kad ES nepadeda Italijai. ES padeda Italijai. Amerikiečiai jau padeda Italijai. Vien tai, kad laiku ES nesugebėjo padėti ir sukelia kažkokią italų reakciją. (…) Mes tokios pasaulinės krizės dar nesame matę. Bet yra tokia taisyklė, kad iš kiekvienos krizės ES išeina tik sustiprėjusi. O tai, kas vyksta dabar, akivaizdu, kad tokių krizių atveju, vienos valstybės susitvarkyti nelabai gali. Kaip tik, netgi tos valstybės, kurios manė, kad vis dėlto gali susitvarkyti vienos, jos vis tiek galiausiai pamatys, kad tarptautinis ir sąjunginis ryšys būtinas norint įveikti krizę“, – teigė M. Laurinavičius.
Rusija naudojasi kiekviena krize
M. Laurinavičius pažymi, kad koronaviruso krizė naudinga Rusijos tikslams dar labiau skaldyti Vakarų vienybę. Ekspertas pažymi, kad Rusija naudojasi visomis krizėmis, nepaisant to, ar pati krizė susijusi su ja.
„Ši krizė – kaip ir dar viena proga Rusijos strategijoje. Nes Rusija naudojasi kiekviena krize ir priešininko silpnumu. Akivaizdu, kad Vakarai yra susilpnėję, nes jų visas dėmesys yra viruso krizei. Bet kokį silpnumą Rusija išnaudoja savo puolimui. Tas puolimas šiuo metu vyksta informacinėje erdvėje. Labai milžiniška dezinformacijos kampanija, ką oficialiai paskelbė ir JAV, ES, ir tai viskas akivaizdu. Lietuva taip pat yra bendros dezinformacijos dalis. Kas įvyko su suklastotu Krašto apsaugos ministerijos laišku partijoms, kad neva mes laukiame JAV karių ir pandemija mums nerūpi? Čia vienas iš pavyzdžių. Tų pavydžių yra ir daugiau, tokiu būdu Rusija bando Vakarus ir Lietuvą susilpninti“ , – teigė M. Laurinavičius. Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Pasak L. Kojalos, Rusijos pagalba Italijai yra noras dar labiau sustiprinti Italijos abejones dėl ES solidarumo.
„Rusija, kuri, natūralu, norėtų matyti Vakarus susiskaldžiusius, dabar padeda Italijai. Kita vertus, mato, kad ES tokio pat pagalbos vaidmens neatlieka, vadinasi, bendrija silpnėja. Ir dėl to Kremlius visiškai nenuogąstauja“ , – sakė L. Kojala.
Į politologų komentarus sureagavo „Huawei Technologies“ vadovas Baltijos šalyse
Eltai paskelbus šį komentarą, „Huawei Technologies“ vadovas Baltijos šalyse Ricky`is Chenas pabrėžia, kad „Huawei“ nepritaria 5G ir kibernetinio saugumo klausimo politizavimui. Kinijos žvalgyba
„Huawei“ nepritaria 5G ir kibernetinio saugumo klausimo politizavimui. Juo labiau šių klausimų gretinimui su esama pandemine situacija. Šiuos abu dalykus sieja tik tai, kad jie yra globalios pasaulio problemos, o ne kažkurių konkrečių šalių. Lietuvoje „Huawei“ bendradarbiauja su klientais ir partneriais, kad užtikrintų tinklų stabilumą, kuris šiuo laikotarpiu yra labai svarbus. Be to, kaip atsakinga bendrovė, „Huawei“ bendradarbiauja su vietos bendruomenėmis, kad kartu kovotų prieš COVID-19, todėl reaguojame į bendruomenių, kurioms skubiai reikia tokių daiktų, kaip kaukės, pagalbos kvietimus“, – Eltai atsiųstame komentare teigia R. Chenas.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei nukovus vieną svarbiausių Irano karinių figūrų generolą Qasemą Soleimanį, Briuselyje įvyko NATO neeilinis posėdis, kurio metu NATO vieningai pasisakė remianti JAV veiksmus Irano atžvilgiu, patvirtino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Pasak politiko, dabartinis organizacijos tikslas – koncentruotis į taikių diplomatinių sprendimų paiešką.
„Jungtinėms Valstijoms kaip sąjungininkui yra išsakytas vieningas palaikymas. Taip pat akcentas dėtas ir į diplomatinių ir taikių sprendimų paiešką… dabar reikia susikoncentruoti į tai“, – Eltai po NATO posėdžio teigė L. Linkevičius.
Anot užsienio reikalų ministro, būtent generolo Q. Sulemani vadovaujamų grupuočių veikla lėmė teroristinius veiksmus, todėl, pabrėžė jis, JAV suduotas smūgis buvo būtinas.
„Kontrproduktyvus ir žalingas Irano vaidmuo regione pastaruoju metu buvo suaktyvėjęs. Tai, žinoma, ir atvedė į šitą situaciją. Amerikiečių įsitikinimu, tas smūgis buvo reikalingas, nes jis buvo mažesnė blogybė negu nieko nedarymas. Ši situacija toliau eskalavosi ir pajėgos, kurioms vadovavo nukautas generolas, yra nevienintelis atvejis, vedęs į terorizmo aktus bei į išpuolius. Todėl veiksmų buvo būtina imtis“, – kalbėjo užsienio reikalų ministras. Lietuva ir NATO
L. Linkevičius taip pat akcentavo, kad labai svarbus yra NATO sąjungininkų deklaruotas palaikymas JAV, o kova su teroristiniais veiksmais, pasak politiko, privalo tęstis.
Užsienio reikalų ministras paminėjo ir tai, kad dėl Irano ir JAV konflikto šiuo metu yra laikinai suspenduota NATO mokymų misija Irake.
„Jeigu kalbėti apie NATO mokymo misiją, tai šiuo metu ji yra suspenduota dėl techninių ir praktinių aplinkybių. Jos ateitis bus aiški vėliau“, – patvirtino L. Linkevičius, dar kartą akcentuodamas NATO reiškiamą vieningą palaikymą JAV.
„Po šio NATO tarybos neeilinio posėdžio galima sakyti, kad tikrai jokio (euroatlantinio – ELTA) skilimo nėra, yra vieningas palaikymas“, – patvirtino L. Linkevičius.
Šiuo metu sprendžiasi naujųjų Lietuvos politinių jėgų ateitis. Laisvoje žiniasklaidoje pasipylė straipsnių, kurių autoriai šaukia vienu balsu: VIENYKIMĖS.
Ta mintis sklando ir privačiuose pokalbiuose. Tačiau pasakyti daug lengviau nei padaryti.
Pradėkime nuo norų. Juolab kalbos gali ne visada juos atitikti.
Ar visos su Teisingumo ir Tiesos vėliava pakilusios jėgos iš tikrųjų nori vienybės? Juk kai kurios jų iš pat pradžių skelbė, kad geriau į rinkimus eiti trimis sąrašais ir jungtis tik po pergalės.
Dažnai girdime, jog didžiausia lietuvių tautinio judėjimo ir pačios tautos tragedija – vadizmas. Dažnas vadukas mieliau bus didelis viršininkas siaurame ratelyje, nei gausios, vieningos ir stiprios komandos narys. Ši problema išgvildenta tiek sykių, jog dar kartą ją atrajoti nebeatrodo nei prasminga, nei perspektyvu. Šįsyk aptarkime kitą problemą – savybę, kuria pasižymintys žmonės dažniausiai laiko save idealistais ir daugelis jų tokie iš tiesų yra.
Pirmąsyk apie šią savybę susimąstyti paskatino draugo skambutis ir kvietimas į akciją už blaivybę. Tiksliau – dėl vieno iš daugelio įstatymų projektų alkoholio kontrolės klausimu. Būtent tada buvau įpusėjęs pirmąją savo monografiją – apie tautinę ideologiją ir tautinius judėjimus. Laikotarpis buvo toks įtemptas, jog dažnai nelikdavo net kada pavalgyti. Atsakiau paprastai: šiuo metu neturiu laiko. Draugo tai neįtikino: „knyga – šventas dalykas, bet, jei žlugs šis mūsų reikalas – tave gi sąžinė užgrauš!“ Kai kas iš tiesų ėmė graužti, bet ne sąžinė…
