Vengrijos premjero Viktoro Orbano valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“. EPA – ELTA nuotr.
Vengrijos premjero Viktoro Orbano valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“ traukiasi iš Europos liaudies partijos (EPP) frakcijos Europos Parlamente (EP), pranešė pats premjeras.
„Informuoju jus, kad „Fidesz“ europarlamentarai atsistatydina iš EPP frakcijos“, – laiške EPP grupės pirmininkui Manfredui Weberiui rašo V. Orbanas. Laišką „Twitter“ paskyroje paskelbė vienas iš V. Orbano ministrų.
Tokį sprendimą „Fidesz“ priėmė po to, kai EPP patvirtino taisykles, kurios leidžia už atskirų europarlamentarų pažeidimus iš grupės šalinti visą partiją.
148 EPP nariai balsavo už, o 28 – prieš priemonę, leidžiančią jiems ateityje balsuoti dėl visos partijos pašalinimo iš frakcijos.
V. Orbanas kaltino EPP „bandymu nutildyti mūsų demokratiškai išrinktus europarlamentarus“ bei pavadino balsavimą „priešišku veiksmu „Fidesz“ ir mūsų rinkėjų atžvilgiu“, kuris neva yra „nedemokratinis, neteisingas ir nepriimtinas“.
EPP, kurią sudaro pagrindinės centro dešinės partijos Europos Parlamente, yra didžiausia EP frakcija, kuriai priklauso tiek Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen, tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vengrijos parlamentarai antradienį patvirtino LGBT bendruomenei nepalankių priemonių paketą, tai dar vienas Vengrijos valdžios žingsnis, siekiant apginti „tradicines vertybes“.
Vienas iš įstatymų, kurį patvirtino premjero Viktoro Orbano vyriausybei ištikimi parlamentarai, draudžia tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikų. Pagal įstatymą, įsivaikinti gali tik susituokusios poros.
Išimtis iš įstatymo turės patvirtinti šeimos reikalų ministras.
Parlamentarai taip pat patvirtino Konstitucijos keitimą. Naujas variantas skelbtų, kad „mama yra moteris, tėvas yra vyras“.
Vyriausybė šiuos pakeitimus aiškino tvirtindama, kad „dėl naujų Vakarus apėmusių ideologinių procesų“ reikia „saugoti vaikus nuo galimos ideologinės ar biologinės įtakos“.
Dar vienas Konstitucijos pakeitimas „užtikrina, kad vaikai bus auklėjami, remiantis Vengrijos krikščioniška kultūra“.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen ketvirtadienį pareiškė susirūpinimą dėl nepaprastosios padėties koronaviruso akivaizdoje įstatymo, kuriuo premjerui nacionalistui Viktorui Orbanui suteikiamos perteklinės galios.
Nors U. von der Leyen pabrėžė, kad ES valstybės privalo imtis nepaprastųjų priemonių kovai su COVID-19 vykdyti, EK pirmininkė taip pat sakė: „Man nerimą kelia tai, kad kai kuriomis priemonėmis peržengiamos visos ribos, esu ypač susirūpinusi dėl situacijos Vengrijoje“.
Vengrijos parlamentas, kuriame V. Orbano valdančioji partija turi daugumą, balsavo už tai, kad neribotą laiką premjerui Viktorui Orbanui būtų suteikta įstatymų leidybos teisė.
Pagal naują įstatymą, informaciją, kurią valdžia laiko melagingomis naujienomis arba iškreiptais faktais, viešinantiems asmenims grės kelerių metų kalėjimo bausmė.
Vengrija ketvirtadienį atmetė ES valstybių kritiką dėl demokratiniams principams prieštaraujančių priemonių ir kaltinimus pavadino „raganų medžiokle“.
„Mus ne tik kritikuoja, tapome politinės raganų medžioklės ir žiaurios šmeižikiškos kampanijos objektu“, – tviterio paskyroje paviešintame vaizdo įraše teigė Vengrijos vyriausybės atstovas Zoltanas Kovacsas, Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen pareiškus nerimą dėl nepaprastosios padėties sprendimų šalyje.
U. von der Leyen reakcija yra tipinis politikų taikomų dvigubų standartų pavyzdys“, – teigė Z. Kovacsas.
Viktoras Orbanas smerkia ES vykdomą jo šalies „šantažą“. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas antradienį pažadėjo nepasiduoti Europos Sąjungos spaudimui sušvelninti griežtą savo poziciją imigracijos klausimu ir pasmerkė tai, ką pavadino ES vykdomu savo šalies šantažu. Tai jis pareiškė Europos Parlamento (EP) balsavimo dėl nepasitikėjimo jo vyriausybe išvakarėse.
Strasbūro Asamblėjoje pristatytą ataskaitą, kurioje jo vadovaujama vyriausybė kaltinama kelianti „sisteminį pavojų“ pamatinėms ES vertybėms, V. Orbanas pavadino įžeidžiama.
Trečiadienį europarlamentarai spręs, ar pradėti procedūrą, kuri gali lemti precedento neturinčių politinių sankcijų įvedimą Budapeštui. Manoma, kad toks žingsnis, be kita ko, Europoje galėtų padidinti susiskaldymą tarp proeuropietiškų pažiūrų centristinių partijų ir populistinių antiimigracinių jėgų.
„Kad ir koks būtų jūsų sprendimas, Vengrija nesitaikstys su tokiu šantažu“, – Strasbūre susirinkusiems Europos Parlamento (EP) nariams teigė Vengrijos vyriausybės vadovas. Jis pareiškė, esą europarlamentarai jau yra nusprendę aktyvuoti septintąjį ES sutarties straipsnį ir imtis priemonių, apribosiančių jo vyriausybės balso teisę.
„Vengrija saugos savo sienas, stabdys nelegalią migraciją ir gins savo teises“, – pridūrė V. Orbanas, teigdamas, kad ES elitas nori nubausti Budapeštą už jo antiimigracinę poziciją.
Vengrijos vyriausybė tvirtina, kad jos taikomos prieš imigrantus nukreiptos priemonės ir šalies suverenumo gynimas atitinka Europos rinkėjų nuotaikas. Kitų metų gegužę šie rinkėjai rinks naują Europos Parlamentą.
Tačiau balsavimą dėl nepasitikėjimo Vengrijos vyriausybe inicijavusi Judith’a Sargentini likusius europarlamentarus įspėjo, kad, praėjus 8-eriems V. Orbano vadovavimo metams, jiems atėjo laikas priimti „svarbų sprendimą“.
„Ar leisite, kad vyriausybė, pažeidžianti šios sąjungos pamatines vertybes, išsisuktų be pasekmių?“ – europarlamentarų klausė žaliųjų partijos atstovė iš Nyderlandų.
„Ar vis dėlto užtikrinsite, kad šios sąjungos vertybės būtų daugiau nei vien popieriuje užrašyti žodžiai“, – sakė ji.
J. Sargentini parengtoje ataskaitoje, be kita ko, reiškiamas susirūpinimas dėl Vengrijos teismų nepriklausomybės, korupcijos, žodžio, akademinės ir religijos laisvių bei mažumų ir pabėgėlių teisių.
V. Orbanas: mėginimai primesti ES šalims bendrą migracijos politiką žlugo. EPA-ELTA nuotr.
Milane apsilankęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas negailėjo pagyrų Italijos vidaus reikalų ministrui Matteo Salviniui dėl griežtos jo pozicijos migrantų klausimu. „Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas“, – pareiškė V. Orbanas.
Tūkstančiai žmonių antradienį Milane dalyvavo protesto demonstracijoje prieš M. Salvinio ir V. Orbano susitikimą. Tarp mitingo dalyvių buvo pabėgėlių, aukštų kairiųjų partijų politikų bei žmogaus teisių organizacijų aktyvistų. Protesto moto buvo „Kartu prieš sienas“.
„Orbanai, keliauk namo“, – skandavo demonstrantai. Jie laikė rankose plakatus su užrašais prieš M. Salvinio ir Italijos vyriausybės imigracijos politiką.
„Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas, – pabrėžė V. Orbanas spaudos konferencijoje Milane po susitikimo su M. Salviniu. – M. Salvinis įrodo, kad migracija Viduržemio jūra gali būti sustabdyta. Iki šiol to nepadarė nė viena šalis. M. Salvinio drąsa verta pagarbos. Mes raginame jį nenuleisti rankų ir toliau ginti Europos sienas. Mes pasiruošę užtikrinti jam visą savo paramą“.
V. Orbanas: nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas. EPA-ELTA nuotr.
Migracija, anot V. Orbano, yra didžiausia Europos problema, nuo kurios priklauso žemyno ateitis. „Vengrija įrodė, kad imigracija gali būti sustabdyta. Prieš tai visi sakė, kad tai neįmanoma nei teisiniu požiūriu, nei fiziškai“, – toliau kalbėjo premjeras. Migrantai esą turi būti ne dalijami po šalis, bet siunčiami namo. „ES elitas tvirtina, kad tai neįmanoma. Tai įmanoma, tam tik reikia ryžto ir politinės valios“, – sakė V. Orbanas.
M. Salvinis pareiškė, kad Italija bendradarbiaus su Vengrija siekiant Europos politikos reformos. Pirmoje vietoje vėl esą turi atsidurti teisė į darbą, saugumas ir sveikata. „Mūsų laukia istorinės permainos Europos lygiu“, – pabrėžė „Lega“ vadovas M. Salvinis.
Prieš susitikimą V. Orbanas sakė, jog džiaugiasi, kad asmeniškai susipažins su M. Salviniu. Jis yra „mano didvyris“, – teigė premjeras. Jis pabrėžė, kad Italijos ir Vengrijos santykiai naujos dešiniosios populistinės vyriausybės Romoje dėka yra puikūs.
Vengrija savo pasienyje su Serbija ir Kroatija pastatė šimtų kilometrų spygliuotos vielos tvorą. Nuo tada vadinamuoju Balkanų maršrutu pabėgėliai į Vidurio Europą beveik nepatenka. Tačiau tada smarkiai išaugo Viduržemio jūra keliaujančių pabėgėlių, kurių tikslas – Italija.
Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.
Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.
Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.
Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.
Vengrijos premjero partija švenčia pergalę šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.
Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“
Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.
Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.
Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.
Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.
Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.
V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.
Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.
Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.
Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.
Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius.
Rinkimai Vengrijoje. EPA – ELTA nuotr.
Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.
Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.
Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.
Su oficialiu vizitu Lenkijoje viešintis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) pažadėjo šaliai savo solidarumą konflikte su Europos Sąjunga (ES).
Po susitikimo su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Šydlo (Beata Szydlo) jis penktadienį Varšuvoje sakė, kad ES elgesys Lenkijos atžvilgiu prilygsta „inkvizicijai“ ir rodo „pagarbos stoką“, praneša agentūra AFP.
Europos Komisija pernai pradėjo teisinės valstybės principų vertinimo Lenkijoje procedūrą. „Vengrija niekuomet nerems tokios elgesio“, – pabrėžė V. Orbanas.
Lenkijos premjerė B. Šydlo pažymėjo vienybę su Vengrija ES politikos klausimais. Šalys esą turi bendrą poziciją dėl „imigracijos krizės“ bei saugumo klausimais. „Kelias, kurį mes pasirinkome dėl nelegalios imigracijos, pasirodė esąs teisingas“, – kalbėjo premjerė.
V. Orbanas sakė, kad ES yra dvi grupės: viena yra už imigraciją, kita mieliau nori savo demografines problemas spręsti šeimai palankia politika. ES ateitis esą priklauso nuo to, kaip šios grupės susitars. Vengrija, pasak V. Orbano nenori tapti imigracijos šalimi, kurioje greta gyvena „įvairios gyventojų grupės“ ir „įvairios civilizacijos“.
Ginče dėl pabėgėlių padalijimo Europos Sąjungoje (ES) Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) apkaltino Briuselį „smurtu“ prieš jo šalį. Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) „pateikta solidarumo principo interpretacija“ reiškia ne ką kitą, kaip „Vengrijos vertimą migrantų šalimi – nepaisant vengrų gyventojų valios“, – rašė V.
Orbanas laiške Ž. K. Junkeriui, kurį cituoja Vokietijos laikraštis „Bild“. Tai esą yra „ne solidarumas, o smurtas“, informuoja agentūra AFP.
Priešingai, nei „kai kurios svarbios ES šalys“, Vengrija niekuomet nebuvo kolonijinė valstybė, rašė V. Orbanas. Šios šalys esą „dėl savo įsipareigojimų, susijusių su savo buvusia, kaip kolonijinių valstybių, pozicija tapo migrantų šalimis“. Vengrija tuo tarpu nėra „migrantų šalis ir nenori tokia tapti“, – pabrėžė premjeras. Vengrija, anot jo, negali būti „verčiama tokiam pokyčiui“.
Ž. K. Junkerio „solidarumo principo interpretacija“ neatitinka nei „ES teisinių nuostatų“, nei „istorinių Vengrijos tradicijų“, akcentavo ministras pirmininkas.
V. Orbanas, be to, dar kartą pareikalavo, kad ES padengtų dalį išlaidų už pasienio tvoros statybą. Tvora ir vengrų pasieniečiai esą saugo „ne tik vengrus, bet ir austrus, vokiečius bei kitus ES piliečius“.
Nekreipdamas tarptautinio nepasitenkinimo, Vengrijos parlamentas antradienį pritarė griežtam įstatymui, nukreiptam prieš pilietinės visuomenės grupes, informuoja naujienų agentūra AFP.
Naujas įstatymas, kuriam pritarta 130 balsų prieš 40, įpareigos kasmet daugiau kaip 24 tūkst. eurų iš užsienio gaunančias nevyriausybines organizacijas užsiregistruoti kaip „užsienio finansuojamas organizacijas“, arba joms dėl nepaklusnumo grės uždarymas.
Populistas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas teigia, kad šiomis priemonėmis bus siekiama pagerinti skaidrumą ir kovą su pinigų plovimu bei terorizmo finansavimu.
Tačiau Europos Komisija (EK) ir Jungtinės Tautos (JT) pasmerkė įstatymą. Jų teigimu, šis įstatymas gali diskriminuoti ir delegitimizuoti nevyriausybines organizacijas.
Anot pranešimų, įstatymas neturi nieko bendro su skaidrumu, juo siekiama nutildyti nevyriausybines organizacijas – pilietinės visuomenės balsą. Be to, manoma, kad šiomis priemonėmis taikomasi į Vengrijoje gimusį milijardierių filantropą Džordžą Sorosą (George Soros), kuris įkūrė ir finansavo prestižinį Vidurio Europos universitetą (CEU) ir ne vieną dešimtmetį milijonus dolerių skyrė liberalios, atviros kultūros skatinimui. Šiuo įstatymu ypač taikomasi prieš tas nevyriausybines organizacijas, kurios gauna lėšų iš Dž. Soroso.
Be kita ko, anksčiau šiais metais buvo priimtas naujasis Vengrijos švietimo įstatymas, kuris gali lemti tai, kad Vengrijoje bus uždarytas Dž. Soroso įkurtas CEU. Naujosios vyriausybės priimtos taisyklės reiškia, kad CEU nebegalės teikti diplomų, nes universitetas yra registruotas Jungtinėse Valstijose. Pagal įstatymą, užsienio universitetai privalo turėti būstinę tiek Budapešte, tiek savo namų valstybėje, tačiau filantropo Dž. Soroso įkurtas CEU būstinę turi tik Budapešte ir yra vienintelis daugiau niekur kitur padalinių neturintis tarptautinis universitetas.
Vengrijos premjeras teigė, kad CEU sukčiauja, nes savo namų valstybėje neturi būstinės, tačiau išduoda diplomus, kurie pripažįstami tiek Vengrijoje, tiek Jungtinėse Valstijose.
Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.
Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“.
Koks skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.
Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.
„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.
Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.
Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.
Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.
Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.
Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.
Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.
V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“, nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.
Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.
Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.
Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“
Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.
Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.
Neseniai darbo reikalais viešėjau Hagoje, viename Europos Sąjungos institucijų renginyje, ir nutiko nemalonus incidentas, kuris privertė plačiau pagalvoti apie europines vertybes ir man, kaip politikui, pamąstyti apie gyventojų protestą, balsuojant už Donaldą Trumpą, Marine Le Pen ar Viktorą Orbaną.
Valstybė gina vagies teises!
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi buvau aukštos klasės viešbučio Hagoje vestibiulyje, kuris yra filmuojamas daugybe kamerų, kai kuo ramiausiai įėjo vagis, ir kol aš atlikau formalumus registratūroje, nemačiomis atsegė mano portfelį, ištraukė piniginę, vėl užsegė portfelį ir neskubėdamas išėjo. Atrodo, paprasta situacija, kuri gali nutikti kiekvienam, tačiau ją narpliojant jau teko susidurti su keistomis nuostatomis, kurios plečiasi ir į Lietuvą.
Aplink gausu vaizdą fiksuojančių kamerų. Paprašius, apsaugos darbuotojai peržiūrėjo įrašą, papasakojo, kad viskas yra užfiksuota, labai ryškai matomas vagies veidas, tačiau įrašą parodyti man atsisakė! Pasirėmė asmens duomenų apsaugos įstatymais, kurie draudžia apvogtajam matyti vagies veidą, kad nepaskelbčiau, kokia yra jo odos spalva, kokia lytis? Jei tai pasirodytų esąs ne baltasis, juk galėtų sudaryti įspūdis, kad visi imigrantai ar kiti mažumų atstovai linkę vogti, o tai pažeistų mažumų teises! O be to, kad aš teigiu, jog mane apvogė, dar neįrodo, kad tikrai įvyko vagystė. Būtinas nepriklausomas tyrimas, aplinkybių nustatymas, kitos pusės paaiškinimas ir teismo sprendimas. Taigi pats vagis, saugant taip keistai suprantamas „žmogaus teises“, yra įslaptintas. Suprask, vagie, tavo teises gina valstybė!
Mano nuostolis nebuvo labai didelis – su dokumentų, grynųjų ir piniginės praradimu, gal koks 100 eurų. Daugelyje senųjų ES valstybių galioja įstatymai, kad mažareikšmiams nusikaltimams neskiriama dėmesio, kadangi teisėsaugos tyrimas kainuotų daug daugiau. Taigi ši vagystė tikriausiai nebus net tiriama.
Man tikrai gaila ne to nuostolio, bet pikta dėl tokio požiūrio, kuris iš tikrųjų tik skatina nusikalstamumą. Suabsoliutintos „žmogaus teisės“ griauna piliečių pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Neatsitiktinai toks populiarus buvo Niujorko meras Rudolphas Giulianis, kuris ryžtingai kovojo su kišenvagiais ir smulkiais sukčiais, kad iš jų neišaugtų stambūs nusikaltėliai.
Leninizmas grįžo su kaupu
Visoje šioje istorijoje mane šokiravo suabsoliutintos vagies teisės. Aš nors ir nukentėjęs, traktuojamas kaip stiprioji pusė ir mano teisės apribotos, kai vagis – socialiai pažeidžiamas subjektas, todėl jis saugomas valstybės. Bet kokia čia valstybė, kur bijoma pasakyti, kad vagis yra vagis, ar politkorektiškai reikėtų sakyti: asmuo su potraukiu daiktams? Juk jau turime nemažai žodžių, kurių viešai nebegalima ištarti.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Ši istorija man priminė nesenas batalijas dėl imigrantų. Kai pasisakiau, kad esu prieš masinę imigraciją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tuojau buvau užpultas dalies aktyvistų ir apkaltintas radikalumu, šovinizmu ir man buvo primintos žmogaus teisės.
Tokios suabsoliutintos žmogaus teisės primena leninizmą Sovietų Sąjungoje, kur „visa“ liaudis statė komunizmą ir joks atskiras „elementas“ negalėjo to išvengti, jei tik nenori patekti į Sibirą ar lagerius. Atrodytų, statykit jūs tą savo komunizmą, o manęs nelieskit. Jeigu norit priiminėti imigrantus, juos mokyti kultūros ir rašto, tai priimkit pas save į namus, bet ne, jokių diskusijų, statysim komunizmą visi! Ar buvo Lietuvoje diskutuojama apie imigrantų priėmimą? Ne, tiesiog Premjeras pranešė atvykstančiųjų skaičius ir tiek.
Sovietų sąjungoje klestėjo melas. Viešumoje buvo skelbiama priešingai nei buvo realybėje. O dabar Švedijos policija negali pasakyti tiesos, kad dauguma nusikaltimų įvykdo imigrantai, Vokietijos laikraščiai negali atvirai parašyti, kad seksualinius nusikaltimus Naujųjų Metų naktį įvykdė musulmonai, o Anglijoje jau atsisakoma viešoje erdvėje pastatyti Kalėdų eglutę, kad tik nebūtų įžeistos religinės mažumos.
Radikalus melas skatina radikalų toną
Suabsoliutinus žmogaus teises iki absurdo, ir ribojant tiesą, mes pradedame gyventi melo visuomenėje, kuri neegzistuoja realybėje. Tai mažos dalies aktyvistų siekis sukurti utopiją. Štai socialdemokratų partija neseniai gyrėsi, kad jų rinkiminis sąrašas sudarytas pagal kvotas, moterų ir vyrų po lygiai. Ne, nepasigyrė, kad sąrašas sudarytas pagal kompetencijas, pagal pasiekimus, pagal garbingai pelnytą pripažinimą, bet pagal kvotas, vien dėl to, kad kažkas turi vyro ar moters lytį, kurios, ačiū Dievui, negalėjo pasirinkti iki gimdamas.
Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas.
Tokia butaforinė melo visuomenė pykdo žmones. Savo akimis matome, kad imigrantai iš Artimųjų Rytų Europoje kuria getus, žinome, kad daugybė musulmonų paveikti radikalizacijos, bet ne, taip kalbėti negalima, nes kažkas pasijus įžeistas. Aišku, šios taisyklės negalioja, kai reikia visą lietuvių tautą apkaltinti dėl žydų žudynių. Lietuviai juk ne mažuma, vadinasi, ir teisių turi gerokai mažiau!
Kai politikai nepasako tiesos, vengia diskusijų, tada visuomenė ieško tokių, kurie nebijo kalbėti aiškiai ir suprantamai. V. Orbanas atvirai pasisakė apie imigrantus, kai kiti išsisukinėjo, M. Le Pen kalba apie musulmonų getus, o D. Trumpas tiesiai rėžia, kokia bendruomenė daugiausiai įvykdo nusikaltimų JAV.
Ką mes girdime iš aukščiausių ES tribūnų apie naująją Lenkijos valdžią? Visi laikraščiai, visi ekspertai ir apžvalgininkai choru šaukia, kad Varšuvoje valdžią paėmė radikalai ir autoritarai, bet kur argumentai, kur faktai? Ką gi Lenkijos politikai padarė tokio tikrai radikalaus?
Galėtume padiskutuoti apie šiuos dalykus, bet ar diskutuoja žiniasklaida, ar diskutuoja inteligentai, ar diskutuoja isteblišmentas? Ne, iškart pasipila teisuoliškos antraštės, etikečių klijavimas ir tūžminga neapykanta kitokiai nuomonei, beje, iš tų, kurie save vadina liberalais ir gerbiančiais visų teises.
Vengrija – viena iš posovietinio bloko šalių, sėkmingai prisijungusi prie tokių tarptautinių organizacijų kaip Jungtinės Tautos, NATO ir Europos Sąjunga (ES).
Tačiau pastaraisiais metais Vengrijos ir ES vardas minimas kontraversiško atspalvio kontekste: Vengrija kaltina ES, jog ši peržengia savo kompetencijos galias, reguliuodama šalies vidaus politiką, o tuo tarpu Europos Sąjunga – Vengrijos valdžiai žeria priekaištus dėl Konstitucijos pataisų, atvėrusių kelią didesnei valdžios galiai bei Bendrijos teisės – acquis communautaire – nesilaikymui.
Lenkų futbolo sirgaliai Kijeve per rungtynes pasielgė niekingai. Šovinistinės pretenzijos į Lvovą tokiu metu, kai Rusija pamažu okupuoja Ukrainą! Šovinistinės pretenzijos iš NATO šalies, kuri Putino agresijos atveju pirmoji mus turėtų ginti, nes esame kaimynai! Šovinistinės pretenzijos į Vilnių, šį mėnesį minintį 75-uosius nepriklausomybės nuo Lenkijos metus!
Šis akibrokštas beveik sutampa su skandalingu Lenkijos Seimo pirmininko Radoslavo Sikorskio pareiškimu (o paskui paneigimu) apie ne mažiau skandalingą Donaldo Tusko pokalbį su Putinu dėl Ukrainos pasidalinimo.
Vengrijos laikraštis Magyar Nemzet, artimas dabartiniam ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui ir jo partijai Fidex, paskelbė savo portale straipsnį, iš kurio matyti, kad konkuruojančios partijos Jobbik pirmininkas Bela Kovačius neva dirbo Rusijos žvalgybai.
Skandalas įsisiautėjo beveik prieš pat rinkimus į Europos parlamentą, pabrėžia Der Standard.
Vengrijos vyriausybės atstovas Janošas Lazaras patvirtino informaciją, kad antradienį pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl Rusijos 10 mlrd. eurų kredito Vengrijai Pakšo AE prie Dunojaus galingumui išplėsti. Anksčiau opozicija pavadino šio sandėrio sąlygas neskaidriomis, vergiškomis, tokiomis, kurios ES narę Vengriją padaro priklausoma nuo Putino Rusijos.
Nuo to laiko, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, iš konservatorių vyriausybės vadovo Viktoro Orbano nebuvo nei vieno pareiškimo, kuris smerktų Rusijos agresiją Kryme. Ar ne tai galėtų būti ta lojalumo Kremliui kaina, klausia valdančiosios koalicijos oponentai.
Briuselio kova prieš Vengrijos premjerą neduoda lauktų rezultatų: „Fides“ lyderio populiarumas auga, o Europos Sąjungos niekinamas Budapeštas žengia Maskvos link“, – rašo Cicilia Tozzi laikraštyje "Legno Storto".
„Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas priešinosi kiek galėjo, gindamas demokratinį visų savo iniciatyvų charakterį, bet jam vis dėlto teko kapituliuoti. Jis buvo priverstas pakeisti Konstitucijos 4 pataisą, kad Europos Komisija neįgyvendintų grasinimų dėl taisyklių pažeidimo procedūros. Europos Sąjungos prezidentas Barozas įtikino kolegas priversti Vengriją pasirinkti: arba jūs mūsų klausysite, arba būsite nubausti sankcijomis“, – rašo žurnalistė.
Būsiu atviras: vis nepalankiau žiūriu į lietuvius, demonstratyviai ir triukšmingai pergyvenančius dėl demokratijos trūkumų svečiose šalyse.
Ypač keista atrodo pozicija tų lietuvių, kurie dėl nepagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms žmogaus laisvėms kaltina kokią nors Europos Sąjungai priklausančią valstybę.
Na, kai kritikuojame Tadžikistaną ar Uzbekistaną, – pusė bėdos. Azijos šalyse egzistuoja mūsų akiai neįprastų, nesuprantamų reiškinių. Tad čia tikrai galima aršiai pasiginčyti. Bent jau dėl to, ar visuomet europietiško gyvenimo taisykles verta piršti Azijos tautoms. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl lietuvaičiai visai neseniai į atlapus kibo Austrijai, demokratinių, nesuklastotų rinkimų būdu pasirinkusiai kraštutinių dešiniųjų partijų atstovus. Juk rinkimai Austrijoje buvo laisvi, nesufabrikuoti. Tikrai nepanašūs į tuos, kuriuos neseniai surengė Vladimiro Putino gerbėjai Rusijoje.
