Spalio 27-oji – didesnės nepriklausomybės diena


Print

Lenkų futbolo sirgaliai Kijeve per rungtynes pasielgė niekingai. Šovinistinės pretenzijos į Lvovą tokiu metu, kai Rusija pamažu okupuoja Ukrainą! Šovinistinės pretenzijos iš NATO šalies, kuri Putino agresijos atveju pirmoji mus turėtų ginti, nes esame kaimynai! Šovinistinės pretenzijos į Vilnių, šį mėnesį minintį 75-uosius nepriklausomybės nuo Lenkijos metus!

Šis akibrokštas beveik sutampa su skandalingu Lenkijos Seimo pirmininko Radoslavo Sikorskio pareiškimu (o paskui paneigimu) apie ne mažiau skandalingą Donaldo Tusko pokalbį su Putinu dėl Ukrainos pasidalinimo.

Kai matai, kaip šie du Lenkijos politikai štai jau ne vienerius metus nepavargdami šokdina mūsų valdžias (ir kalbininkus) dėl lenkiškų pavardžių ir dvigubų gatvių užrašų, norom nenorom imi tikėti – toks pokalbis tikriausiai įvyko ir buvo nuslėptas. Sikorskiui teko savo žodžių išsižadėti, juk Tuskas – nuo gruodžio 1 d. – Europos Vadovų tarybos pirmininkas.

O naujasis NATO vadovas? Ar potencialios Rusijos aukos (Lietuva, Latvija, Estija), žinodamos tikrą ir tariamą šio veikėjo praeitį, gali be išlygų juo pasitikėti? Ar ši gynybinė organizacija, jam vadovaujant, ir toliau tik bejėgiškai protestuos, kai Putinas pamažu ryja iš imperijos ištrūkusias tautas ir valstybes?

O naujasis Europos Komisijos vadovas, pirmojoje kalboje visai neužsiminęs apie Rusijos grėsmes Vakarų pasauliui – ar bus mums patikimas saugiklis?

O Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kaip rašo politikos apžvalgininkas Kastytis Stalioraitis, „…anksčiau negarsėjęs simpatijomis V.Putinui, matyt, gavo pasiūlymą „atsiimti“ vengrišką Užkarpatės gabalą. Nes taip galima paaiškinti nesuprantamą jo požiūrio į Rusiją pasikeitimą“.

Nejučiom imi galvoti, kad Putinas Europos Sąjungos reikalus tvarko nematoma, bet tvirta ranka. Italai kiekviena proga skuba advokatauti: jau reikia peržiūrėti sankcijas Putinui! Kiek galima dėl kažkokio Krymo arba Donecko bausti apsukrų vaikiną! Prancūzai vis dar neatsisako įsipareigojimų ir taip jau iki dantų ginkluotą Rusiją (lyginant su bet kuria Europos Sąjungos valstybe) pastiprinti savo gamybos lėktuvnešiais. Lapkritis jau čia pat, mesjė, laikas pasirūpinti šampano buteliu, kurį, prieš laivui išplaukiant Juodojon jūron, viešai ar paslapčia teks sudaužyti į nepaskandinamo lėktuvnešio bortą. Įsipareigojimus Europos Sąjunga vykdo – net ir  absurdiškus, jai nenaudingus.

Lvove lenkų šovinistines pretenzijas į Vilnių, prieš 94 metus klastingai Lenkijos okupuotą iki 1939-ųjų, simboliškai sušvelnino buvęs Lenkijos disidentas Zbignevas Gluza – istorijos almanacho „Karta“ vyriausiasis redaktorius. Jis mano, kad šią okupaciją Lenkija turėtų pripažinti. Būtų geriausia, jeigu lietuvių atsiprašytų pats Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis, kilęs iš Lietuvos.

Deja, istorikas neabejoja, kad daugelis sluoksnių Lenkijoj tokį atsiprašymą laikytų šalies išdavyste. Taigi, „daugelis sluoksnių“ (kaip ir tie futbolo sirgaliai) Lenkijoje įsitikinę, kad Vilnius turėtų priklausyti Lenkijai. O jeigu taip, tai visos tos pastarųjų metų kovos dėl lenkiškų pavardžių rašymo, dėl lenkiškų gatvių pavadinimų – ne kas kita, kaip pastangos ilgainiui susigrąžinti tai, kas prarasta.

O jeigu taip, tai mes niekaip neturėtumėm nusileisti, nes tai ne smulkmenos, kad ir kiek iš mūsų šaipytųsi Rimvydas Valatka ir daugelis kitų liberalų. Zbignevas Gluza, pripažindamas Vilniaus okupaciją, galėjo dar pridėti: liaukitės lietuvius terorizavę lenkiškomis pavardėmis ir lenkiškais gatvių pavadinimais, nes šie reikalavimai pirmiausia naudingi Putino Rusijai, siekiančiai okupuoti, surusinti Baltijos valstybes. Deja, net pažangiausi lenkai šito nepajėgia suprasti.

Ne paslaptis, daugelis lietuvių pagalvoja: ir tokia nedraugiška „strateginė partnerė“ mus gintų galimos Rusijos agresijos atveju?!

Rusija, be abejo, apie tai irgi pagalvoja, kai kalbasi su Lietuvai nedraugiškais Lenkijos politikais.

Tėvas man yra pasakojęs. Jo jaunystės laikais buvę labai daug vilkų. Važiuojant rogėmis miško keliu alkani plėšrūnai net bandydavę įšokti į roges. Kai gyvybei kildavęs rimtas pavojus, vežėjas jiems išmesdavęs paršelį ir taip bent laikinai atsikratydavęs parsekiotojų.

Panašiai dabar elgiasi Europos Sąjunga. Plėšrūnui numeta gabalą Gruzijos, ir kurį laiką gali ramiai tinginiauti Italijos, Ispanijos, Prancūzijos kurortuose. Bet plėšrūnas nepasotinamas – ir sočioji Europa jam numeta Krymą, Donecką. Iki mūsų dar toli, dar turime ką paaukoti ir kitą kartą. Ką?

Plėšrūnas jau parklupdė Vengriją. Tą pačią Vengriją, kurios moterys su vaikais lygiai prieš 58 metus gulė po rusiškais tankais. Girdėjau tą iš pirmų lūpų: mano pusbrolis tada tankistu tarnavo sovietų kariuomenėje ir iš Ukrainos dieną naktį važiavo į Budapeštą traiškyti sukilėlių.

Laimė, kad Rusija per visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį nepasiūlė meduolio, o tik švaistėsi bizūnu: naftotiekio „Družba“ „remontu“, nežmoniškai brangiomis dujomis, karais su pieno ir mėsos vežėjais. Būtumėm praskydę, kaip dabar vengrai.

Užtat  šiandien – nuo spalio 27-osios – esame labiau nepriklausomi, negu bet kada iki šiol.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2014.10.29; 04:50     


Prisijunkite prie diskusijos