Kodėl žydai Lietuvoje eina vieni?


Vytautas Visockas

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

2016.05.22; 09:49

print