Du plius trys


Print

Kasdien pasiskaitau, pasiklausau samprotavimų apie Ukrainą. Ar dar neokupavo visos? Kiek žuvusių, kiek tankų iš Rusijos Putinas separatistams pasiuntė per naktį? Ačiū Dievui, visos Ukrainos dar neištiko Krymo likimas. Bet kaip bus rytoj? Kaip elgsis Amerikos ir Europos galingieji? Kokia mūsų ateitis?

Nuomonių, prognozių, kaip sakoma, nors vežimu vežk. Pasirodo straipsnių, kurių autoriai apgailestauja, kad Vakarai išdavė, apgavo Rusiją, po SSRS griūties prižadėję neplėsti NATO link jos sienų. Vis minimos Baltijos valstybės, kurias reikėtų ginti, o gal nereikėtų – numesti jas kaip piktam šuniui kaulą – ir būtų ramu. Matant Europos Sąjungos neryžtingumą ir nevieningumą, mūsų ateitis neaiški, kaip ką kas besakytų.

Panašu, kad Rusija ne juokais užsimojo savaip pertvarkyti Vakarų pasaulį, ypač tą jo dalį, kuri prieš pora dešimtmečių ištrūko iš jos gniaužtų. Kai politologas Kęstutis Girnius mus ramina, kad Rusijos agresijos prieš Lietuvą pavojus nėra realus, o Rytų Europos studijų centro vyr. analitikas Marius Laurinavičius su juo nesutinka, daug kur jam prieštarauja, aš esu pastarojo pusėje. Geriau matyti mums gręsiantį pavojų ir jam nepanikuojant visapusiškai rengtis, nei nieko neveikti, nes mus apgins JAV, NATO, Europos Sąjunga.

Vis dėlto malonu, kad Australijoje Vladimiras Putinas gavo šlapia mazgote per marmūzę ir netrukus išsinešdino, pabijojęs ir kitą dieną primygtinio reikalavimo nešdintis iš Ukrainos. Senas pirdyla, tas su apdergta plike, nenorom prisidėjęs ne tik prie Berlyno sienos, bet ir prie Sovietų Sąjungos griūties, suskubo gėdinti Vakarus, pažeminusius jo šalies diktatorių. Reikia juk kaip nors bent iš dalies išpirkti kaltę dėl blogio imperijos griūties. Esą, JAV prezidentas Barakas Obama yra šluba antis. Taip pabaigti savo darbo, esą, negalima. Jis, esą, nusprendė mesti kaltinimus Rusijai.

Gal iš tiesų paskutinės kadencijos pabaigoje, po Demokratų partijos pralaimėjimo Senate ir Atstovų Rūmuose, JAV prezidentas bus ryžtingesnis: „Mes vadovaujame… priešinimuisi Rusijos agresijai prieš Ukrainą, keliančiai grėsmę pasauliui“, – Australijoje kalbėjo B.Obama. Respublikonai, atrodo, linkę labiau spausti Rusiją, o tai mums, nuolat bambarduojamiems iš vidaus, būtų naudinga.

xxx

Liberalą Rimvydą Valatką labai supykdė bandymas parengti Valstybinės lietuvių kalbos konstitucinį įstatymą vietoj prieš aštuoniolika metų priimto Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo. Seimas jo, tokio įtakingo, tokio išmintingo, nepaiso ir gana. Iki šiol dar neįteisino nei „W“, nei lenkiškų gatvių lentelių, o dabar dar vienas „mokytojo Stundžio iš Molėtų“ akibrokštas. Kliūva daug kam: tautininkų gavrošams, valdžios Vingių Jonams, visiems nemokšoms, nemokantiems anglų kalbos. „Seimo nariai užsideda patriotines kaukes, o su jomis iš kaimo tupyklos aukštumų rėžia patriotines kalbas lietuvių kalbai ginti“, – kaip visada labai užgauliai nepagrįstais kaltinimais svaidosi Valatka.

„Atskiri sveiko proto politikai suskubo paskleisti neteisingas abejones, taip patvirtindami, kad, pasižymint ir šiuo sugebėjimu, dar reikėtų ir paanalizuoti projektą, palyginti, pasikonsultuoti“, – rašo Seimo narys Valentinas Stundys. – Yra šiame įstatyme tokių dalykų, dėl kurių reikės susitarti, tačiau viešieji užrašai yra bene mažiausia diskusijų kelianti tema. Seimo komitetai pradėjo svarstyti alternatyvius Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektus. Gal todėl ir bandoma sėti nepagrįstas abejones, kelti emocijų bangas dėl Kalbos įstatymo projekto, kad jis neišvystų dienos šviesos, o tada – daryk ką sumanęs, ko reikalauja kuris nors kaimynas?

Naujasis Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas siekia reglamentuoti lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo įvairiose srityse ir atsakomybę už šio įstatymo vykdymą. Šiandien mes visi esame atsakingi ne tik už dabartį, bet ir lietuvių kalbos raidą, jos ateitį, jos gyvybingumą ir įprastoje viešumoje, ir skaitmeninėje terpėje. Mūsų kalbai tai egzistencinis iššūkis, o politikams – bent jau atsakomybės testas“.

Pamažu grįžtame į laikus, kai lietuviškai – baudžiauninkų kalba – kalbėti buvo ir gėda, ir draudžiama mokyklose, bažnyčiose, net gatvėse.

xxx

Duokite mums dvigubą pilietybę!  Reikalaujame dvigubos pilietybės! Už nuopelnus Lietuvai ir be jokių nuopelnų. Nereikia mums referendumo, referendumas mums nenaudingas, galima ir be referendumo įteisinti dvigubą pilietybę – nepaliauja įrodinėti ypač tie, kuriems ta Lietuvos pilietybė reikalinga dėl didesnių galimybių, platesnių teisių. Kai bus man naudinga –  naudosiuosi Amerikos piliečio teisėmis, kai naudinga – Lietuvos. Lietuva turi taikytis prie manęs, ne aš prie Lietuvos.

Ir Lietuva priversta taikytis, nes lietuviai nyksta išsibėgiodami, nutautėdami, negimdydami. Bet dviguba pilietybė – tik labai laikina ir nepatikima priemonė išsaugoti lietuvybę. Jeigu negimdysime bent po du vaikus – neišgelbės mūsų nei dvigubos, nei trigubos pilietybės.

Spalio 17 d. lrt. televizijos laidoje „Teisė žinoti“ apie dvigubos pilietybės problemas, pliusus ir minusus išmintingai diskutavo Seimo narys teisininkas Stasys Šedbaras ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius. Pastarasis, be kita ko, sakė:

„Kas lems Lietuvos ateitį po dvidešimties, trisdešimties metų? Kas rinks Seimą, Prezidentą, kas rinks institucijas, kurios priima įstatymus, veikiančius čia, Lietuvoje gyvenančius žmones. Ar tie asmenys, kurie turi tik Lietuvos pilietybę ir susiję su Lietyvos valstybe, ar tie asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę ir yra susaistyti su kitomis valstybėmis?“

Problema išties labai sudėtinga, daugialypė, reikalaujanti devynis kartus matuoti ir tik dešimtą kirpti, kad nepasiūtumėm rūbo, kuris tiks tik dvigubiems piliečiams arba netiks niekam.

Ne nuo to galo pradedame. Labiau negu dvigubos pilietybės reikia įstatymų, užtikrinančių gimstamumo didėjimą. Du plius trys.

Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2014.11.21; 05:33


Prisijunkite prie diskusijos