Nejaugi mes tokie silpni?


Print

Aną dieną gatvėje sutinku seniai matytą kurso draugą. Kur leki kaip akis išdegęs? – klausiu. Skubu namo. Devyniolika penkiolika – daugiaserijinis meninis lenkų filmas „Šlovės dienos“.

Aš irgi žiūriu šį filmą. Ne nuo pradžios, gal nuo kokios dvidešimt penktos serijos, ir tai su pertraukomis. Labai vėlai rodomas, lyg atliekant privalomą, bet nemalonią prievolę. Ne iš karto pastebėjau, kad kitą dieną kultūros kanalas tą seriją pakartoja patogiu laiku.

Bet ne apie šį lenkų filmą rašau. Apie mūsų šios tematikos serialus, nei anksti, nei vėlai nerodomus, nes tokių neturime. Turime visokių banalybių („Naisių vasara“, „Moterys meluoja geriau“, ) – labai mėgėjiškų, primityvių, o karo, pokario tematikos darbų vis dar tebelaukiame.

Skundžiamės, kad EŽTT išteisina stribus, kad Vakarai nežino mūsų Antrojo pasaulinio karo ir pokario istorijos. Ką ten Vakarai. Mūsų prokurorai ir teisėjai jos nežino. Televizijos ekrane panašiai kalbėjo Arvydas Anušauskas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys. Jie pamiršta, kad buvome okupuoti, taigi visa MGB, KGB veikla (žinoma, ir ne tik) buvo neteisėta, nusikalstama, todėl negalima remtis jokiais dokumentais, pateisinančiais trėmimus, partizanų žudymą. Maždaug taip jis kalbėjo.

Prokurorai neįvertino, prokurorai neatsižvelgė, prokurorai Vakarams tinkamai neišaiškino, kas Lietuvoje dėjosi 1940-aisiais ir po karo, todėl Vakarai nežino, todėl ir išteisina stribus.

Valdžios žmonės viešai vengia pasakyti tiesiai: prokurorai, lietuviškoji Temidė plačiąja prasme viską supranta, viską žino, ne iš dangaus nukritę, tik apsimeta naiviais neišmanėliais, netinkamais dokumentais remiasi ne dėl neišmanymo, o sąmoningai, nes simpatizuoja ne partizanams, rezistentams, Lietuvos patriotams, o stribams, buvusiems kagėbistams, nors Vladimiras Putinas ir sako, kad buvusiųjų nebūna.

Valdžios žmonės, nomenklatūriniai politologai ir komentatoriai vengia sakyti visą tiesą ir pareikalauti personalinės atsakomybės. Pavojinga sakyti visą tiesą, nes  įslaptinti kagėbistai niekur nedingo, kaip ir tie, kurie neprisipažino, bet taip pat niekur nedingo, valgo baltą mūsų duoną.

Todėl ir neturime serialų apie skaudžiausią XX a. mūsų istorijos laikotarpį. Žmonės, politinės jėgos, kurios galėtų juos sukurti, nesuinteresuotos, kad jaunoji karta žinotų, juo labiau – žavėtųsi patriotais, ir su ginku, ir politinėmis priemonėmis kovojusiais su okupantais. Neišvengiamai tektų nepatraukliai vaizduoti okupantų talkininkus, t.y. žmones, kurių, arba jų artimų palikuonių, kišenėse ir Lietuvos pinigai, ir valia bei galia statyti arba nestatyti sau nepalankius serialus. Geriau nestatyti. Šiaip ar taip, stribus, kagėbistus, aktyvius kolaborantus patraukliai vaizduoti juk nepatogu, o savų už savo pinigus dergti nesinori. Todėl ir žiūrime lenkiškus serialus apie Armijos krajovos žygdarbius.

Beje, apie Armijos krajovos veiklą Lietuvoje būtų galima sukurti atskirą serialą, turime daug dokumentinės medžiagos, bet čia jums ne lenkiškų pavardžių rašymas. Toks filmas ne juokais įsiutintų kaimynus – geriau jau pradžioje apsiribokime okupantais rusais, vokiečiais.

Lenkai, kaip ir žydai, – tema, apie kurią arba gerai, arba nieko. Štai dabartinės lietuvių literatūros klasikas – Sigitas Parulskis – parašė romaną „Tamsa ir partneriai“. Ne apie žydų tautos, o apie lietuvių tautos tragediją – žydšaudžius. Jam gerai sekasi, galėtų parašyti scenarijų – kaip lietuviai šaudė lenkus (juk, tikriausiai, buvo tokių išsigimėlių). Manau, zlotų tokiam filmui tikrai atsirastų. Gal ir kokia premija, apdovanojimas.

Visko turime: kryžių, atstatytų partizanų žeminių, dokumentinių filmų, monografijų ir atsiminimų, o štai dabar taip madingų serialų apie tuos tragiškus didvyriškus laikus – nė vieno. Malame ir malame tą patį „Niekas nenorėjo mirti“, dar vieną kitą, iškreiptai vaizduojančius pokarį, klaidinančius jo nemačiusį, tik iš tendencingų ir neišsamių istorijos vadovėlių įsivaizduojamą tėvų ir senelių gyvenimą karo ir okupacijos sąlygomis. Panašiai ir mes, karo ir pokario vaikai, buvome „maitinami“: Marytėmis Melnikaitėmis, jaunosiomis gvardijomis, pamokymais, kaip grūdinosi plienas… Tikroji Rusijos, Lietuvos, kitų Europos ir pasaulio tautų, vienaip arba kitaip dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, istorija tapo prieinama tik Atgimimo metais. Jos mokomės iki šiol, kai kuriuos dokumentinius filmus pirmą kartą matome tik dabar. Ir už tai esame dėkingi televizijoms, bet ne už banalybes, prievartą, smurtą, kuris liejasi kaip iš kloakos.

Nejaugi nėra, neatsiras nė vieno turtingesnio žmogaus, kuris nepagailės milijono, gal kelių milijonų ir pastatys serialą, primenantį lenkų „Šlovės dienas“? Vien tik generolo Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas ir mirtis vertas dešimčių serijų. Nejaugi tie buvusieji (buvusiųjų nebūna!) tokie stiprūs, kad naujieji lietuviai nieko negali? Ar jau nieko nenori? Štai Lukiškių aikštė – vis dar dykvietė, ir dar ilgai bus tik kosmetiškai patvarkyta. Štai ant Tauro kalno dunkso visų valdžių gėda – „Tautos namai“. Šiaip taip, vos ne vos nukėlėme Žaliojo tilto „puošmenas“, bet ir tai dar neaišku, ar būsimos komisijos jų nesugrąžins. Nejaugi mes tokie silpni?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.11.06; 04:27


Prisijunkite prie diskusijos