Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį  su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir kai kurie baltarusiai.

Agresyviai politizuotas yra  istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.

Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai, tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus „prichvatizuoti“.

Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.

O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.

Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.

Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių? Taigi…

Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.

Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų, įstaigų, užeigų pavadinimų…

Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų  globalistų).

Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.

Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“

Argumentų, kodėl turėtume savo oro uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl lyderystės  kovojančių paauglių: „Ar išdrįsi?“

Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!

Ar išdrįsime?

Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?

Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai suteikdami vardą, pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai reikia daryti?

Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi  Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?

Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame“!

Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…

Tačiau tas vardas ir tas vaizdas pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui, klajūnui, pasaulio piliečiui…

Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?

Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau estai „geriausio kultūros žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…

Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma“, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.

Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl „Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.

Bet juk traumuoti esame ne visi?

2019.01.30; 08:00

Meras Remigijus Šimašius, pažadėjęs, kad jo vadovavimo sostinei metu Vilniuje nebus Maskvos namų, kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas įvertinti numatomo kultūros ir verslo centro A. Juozapavičiaus ir Rinktinės g. sankirtoje, plačiau žinomo kaip „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ funkcinę paskirtį, ar ji nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sprendimas priimtas po to, kai VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suderinti naujus projektinius pasiūlymus ir juos pristatyti visuomenei. 

Pranešime apie projektinių pasiūlymų suderinimą teigiama, kad numatoma pagrindinė statinių naudojimo paskirtis – „kultūros ir verslo centras“. Tačiau Vilniaus miesto meras teigia, kad po šiuo pavadinimu gali slėptis Lietuvai nedraugiškos valstybės noras manipuliuoti Lietuvos visuomene, siekiant savo siaurų politinių tikslų įgyvendinimo.

„Kadencijos pradžioje sakiau, kad kol esu meras – Maskvos namų Vilniuje nebus. Laikausi duoto žodžio. Tačiau Lietuva yra teisinė valstybė ir visi teismai pasisakė, kad nors statytojas pastatė pastatą pažeisdamas aukštingumo reikalavimus, jis vis dar gali kreiptis į savivaldybę dėl naujo statybos leidimo su sąlyga, kad nusigriaus viršutinį vieną aukštą. Šiandien, nors statytojas ir pasiruošęs įgyvendinti teismo sprendimą, vis dar kyla abejonių, ar funkcinė pastato paskirtis atitinka šalies nacionalinius interesus. Todėl kviečiu savo žodį tarti Valstybės saugumo departamentą. Taip pat planuoju šį klausimą aptarti su Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Prezidentūros atstovais. Turime kartu ieškoti būdų stabdyti šį Lietuvai kenksmingą projektą, kuris yra galima priedanga Kremliaus propagandos mašinai,“ – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. 

Gavęs VSD išvadas, meras spręs dėl tolesnių veiksmų „Maskvos namų“ atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 06:17

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus taryba trečiadienio posėdyje svarstys rezoliuciją dėl viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės atšaukimo iš užimamų pareigų.

Rezoliucijoje teigiama, kad I. Romanovskienės veikla turėtų būti vertinama neigiamai, atsižvelgiant į „Vilniui – Lietuvos sostinės įvaizdžiui daromą negrįžtamą žalą tarptautiniu mastu“.

Rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę rugpjūčio pradžioje pranešė įregistravusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai).

Kaip anksčiau rašė ELTA, sąjunga teigė, kad rezoliuciją įregistravo po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis.

„Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad „Go Vilnius”, kurioje dirba 39 darbuotojai ir metinis įstaigos veiklos biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lėšos panaudojamos neefektyviai.

Remiantis „Go Vilnius” pateikta informacija, Vilnius pagal „Financial Times” fDi indeksą iškrito iš TOP 10 pagal palankumą verslui ir susisiekimo galimybes, kai anksčiau užėmė 5 poziciją, kitose kategorijose taip pat matomas ženklus kritimas“, – buvo rašoma Lietuvos laisvės sąjungos pranešime.

Jame taip pat teigiama, kad iki šiol įstaiga nėra įvedusi aiškių savo veiklos vertinimo kriterijų ir tik dabar atlieka viešąjį pirkimą, kurio laimėtojas turėtų juos suformuoti.

Pranešime pažymima, kad savivaldybės įmonė „Go Vilnius” nuo rugpjūčio 9 d., iš karto po pasaulyje minimos Tarptautinės orgazmo dienos, paleido kontraversišką reklamą „Vilnius – G-Spot of Europe“.

Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šie Vilniaus tarybos nariai pasipiktino dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo paleista Vilniaus reklaminė kampanija, kurioje miestas pristatomas kaip „Europos G taškas“. Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle „Facebook“ yra išreiškęs paramą I. Romanovskienės vadovaujamos įstaigos veiklai.

„Kuriami raštai pirmiausiai pašalinti „Go Vilnius“ vadovę, (…) mat labai naudinga per miesto tarybos posėdį sudeginti porą valandų tokiems politiniams žaidimams ir trukdyti kurti miestui naudingus darbus.

Akivaizdu, kad tamsos šaukliams inkviziciniai raganų laužai prieš popiežiaus vizitą atrodytų labiau deramas dalykas, nei normalus, kūrybingas, laisvas miesto gyvenimas“, – savo nuomonę dėstė R. Šimašius.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu. Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 08:00

Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų lietuviškų šiokiadienių temomis.

2018.09.26

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį pasaulyje pristatoma UNESCO inicijuota tvariam turizmui skirta kelionių platforma „World Heritage Journeys“ (liet. „Pasaulio paveldo kelionės“). Platformoje, kuri skatina pasaulio keliautojus pažinti UNESCO saugomas pasaulio paveldo vietoves, Vilnius atsidūrė šalia kitų 33 Europos vietų, kurių tarpe – Olimpija (Graikija), Pafos (Kipras), Potsdamo rūmai (Vokietija), Versalis ir Šampanės regionas (Prancūzija) ir kitos legendinės Europos vietos.

Lietuvos atstovai kartu su UNESCO Ir „National Geographic“ sukūrė Vilniaus pristatymą, kurio tikslas – įkvėpti aplankyti ir pažinti Lietuvos sostinę. Projektas „World Heritage Journeys“ bus oficialiai pristatytas rugsėjo 15-16 d. Paryžiuje, kai, minėdama Pasaulio paveldo dienas, UNESCO būstinė Prancūzijoje atvers duris visuomenei.

Iniciatyvą finansavo Europos Sąjunga. Ja skatinama tvariai keliauti aplankant vienas nuostabiausių UNESCO pasaulio paveldo vietų Europoje. Keliautojams siūlomas naujas būdas pažinti Europą – keliauti „kitaip“, keliauti „giliau“, aplenkiant populiariausias turistines vietoves, ilgiau pasiliekant vienoje vietoje ir pajaučiant regiono dvasią.

Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje bendradarbiauja Ūkio ministerija, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Valstybinis turizmo departamentas ir Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.

„Džiaugiamės, kad Vilnius atsidūrė tokioje prestižinėje draugijoje. Svetainėje jis įtrauktas į romantišką Europos maršrutą, kviečiant pažinti nuostabų barokinį senamiestį, Europos parką, meniškąjį Užupį, atrasti gatvės meną, susipažinti su Vilniaus legendomis, pasimėgauti kavos kultūra ar išbandyti tradicinių amatų. Tikimės, kad profesionaliai pateiktas „National Geographic“ turinys paskatins daugiau turistų iš tolimų šalių keliauti po Europą atrandant ir gražiausias Vilniaus vietas“, – teigia „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„World Heritage Journeys“ kviečia keliautojus rinktis vieną iš keturių kultūrinio paveldo maršrutų: karališkoji Europa, senovės Europa, romantiškoji Europa ir požemių Europa. Šie maršrutai pasakoja nuostabias Europos paveldo istorijas. Svetainėje galima rasti praktinės informacijos ir įrankių, padėsiančių planuojantiems atostogas Europoje ir norintiems gauti daugiau vietinių žinių apie kultūros paveldą.

„Mūsų tikslas – pakeisti žmonių keliavimo būdą. Norime paskatinti juos ilgiau likti vienoje vietoje, patirti vietos kultūrą, pajausti aplinką, sužinoti daugiau ir įvertinti pasaulio paveldo vertę“, – teigia UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Mechtild Russler.

2018 m. paskelbti Europos ir Kinijos turizmo metais – tai Europos Komisijos, Kinijos Liaudies Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos bei Europos kelionių komisijos (EKK) iniciatyva. „World Heritage Journeys“ – vienas svarbiausių būdų pritraukti kinų turistų į Europą. Svetainė paruošta anglų, kinų ir prancūzų kalbomis. Ji taip pat prisideda prie 2018 m. Europos Kultūros paveldo metų tikslų.

„Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip „National Geographic“ kiekviename mūsų įkvepia tyrinėtojus, norinčius atrasti tolimiausius Žemės kampelius. Siekiame prisidėti prie bendruomenių ekonominės gerovės visose pasaulio paveldo vietovėse ir nukreipti turistus į unikalius kultūrinius objektus bei padėti atrasti patirčių, kurias rekomenduoja patys vietiniai, – sako skaitmeninės plėtros ir turizmo programų „National Geographic Maps“ vadovas Frankas Biasi. – Svetainė, kurioje skatina keliautojus iš Šiaurės Amerikos, Kinijos ir kitų svarbių turizmo rinkų keliauti kitaip, giliau, naudotis svetaine įsikvėpti ir planuoti keliones po Europą.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.14; 10:15

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?

Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.

Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.

Kaip paneigti subinės įvaizdį?

Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva  – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis  politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti –  kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.

Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.

Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.

G-spot – bailumo apraiška

Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.

Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.

Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.

Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.

Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.

Kas yra drąsu?

Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.

antanas-mockus12303061
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras

Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus  – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.

Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.

Nuo tarpkojo iki stogo

„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.

Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur  pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.

Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.

Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.

Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.

Kai šaukštai po pietų

Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.

Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.

Įvaizdis yra viskas

Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad  Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!

R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.

Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.

Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.

Tiesa ir jos kaina

Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.

Pirma  – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.

Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Įkaitai

Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?

Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.

Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.

Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti  radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.

Slėptuvės ir evakuacija

Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.

Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…

Kuris astrologas klydo?

Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.

Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.

Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.

Dažniau, bet po nedaug

Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.

Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.

Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.

Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės  – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.

Kelias į Vakarus

Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.

Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.

Prezidentinė vėliava virš Kopgalio

Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.

Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.

Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?

Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.

2018.08.16; 05:30

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. „Go Vilnius“ nuotr.

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. Pasirodo, per pirmąsias reklamos kampanijos „Vilnius – G-spot of Europe“ dienas svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 48 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV. Vaizdo klipų peržiūros viršija 200 tūkstančių. Dėmesys kampanijai nemažėja ir socialiniuose tinkluose, teigiama „Go Vilnius“ pranešime.

Garsioji Vilniaus reklamos kampanija „Vilnius – G-spot of Europe“ mobilizavo pasaulio žiniasklaidos dėmesį Lietuvos sostinei ir paskatino kalbėti ne tik apie pačią reklamą, bet ir apie Vilnių kaip kelionių kryptį. Praėjusį savaitgalį Vilnius atsirado ne tik solidžiausių Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių leidinių puslapiuose, bet ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turinčio JAV komiko Johno Oliverio laidoje.

Reklamos efektyvumą pripažino garsiuosius Rygos įvaizdžio vaizdo klipus sukūrusių gamybos namų „Nonsense.tv“ vadovas Augustinas Katilius. Jis sakė: „Sveikinu Vilnių su G-taško kampanija. Kampanijos tikslas – kelti susidomėjimą miestu ir panašu, kad tai veikia. Taip pat panašu, kad tai yra labai efektyvi reklama, turint omenyje gamybos sąnaudas ir pasiektą poveikį. Taip, ji sulauks ir negatyvių atsiliepimų, bet nieko nėra blogiau kampanijai kaip jokie atsiliepimai. Taigi reziumuojant – tai pasisekusi kampanija, kuri yra tiek nepadori, kiek mes patys esame (pagal „sugedimo“ laipsnį). Nemačiau kitos tokios intriguojančios kampanijos, reklamuojančios Vilnių arba šalį.“

„Dabar yra pats laikas aplankyti Vilnių – Europos G tašką“, – penktadienį parašė vienas solidžiausių Jungtinės Karalystės dienraščių „Telegraph“, pateikdamas stilizuotą Vilniaus žemėlapį bei rekomendacijas, kur apsistoti, ką nuveikti ir pamatyti. Pirmadienį Vilnių kaip kelionės kryptį pristatė Prancūzijos „Le Figaro“.

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Anot „Go Vilnius“ pranešimo, pasaulio susidomėjimą Vilniumi dar pakurstė tai, kad sostinės reklama pastarosiomis dienomis sulaukė populiaraus JAV komiko Johno Oliverio dėmesio. Sekmadienį HBO televizijos satyrinėje laidoje „Last Week Tonight with John Oliver“ šiai reklamai buvo skirtas atskiras siužetas. JAV šią laidą žiūri milijonai žiūrovų, tačiau ji yra žinoma ir naujas temas diktuoja visame pasaulyje. Vilniaus reklamą J. Oliveris pavadino drąsia ir pripažino, kad jei ne reklama, Lietuva jo laidoje tikriausiai nebūtų paminėta.

Dvi dešimtis milijonų amerikiečių skaitytojų turintis portalas „Quartz“ straipsnyje „Johnas Oliveris aiškina Lietuvos keistosios „G taško“ turizmo kampanijos genialumą“ rašė: „Sukurti turizmo šūkį, kuris vilioja keliautojus, skamba ne banaliai ir yra pakankamai išsiskiriantis, kad įsimintų, yra sudėtinga užduotis netgi geriausiai įsitvirtinusioms kelionių destinacijoms.“

Iškart po J. Oliverio laidos „Google“ paieškos platforma užfiksavo daugiau nei dešimt kartų išaugusį JAV gyventojų susidomėjimą Vilniumi.

Vilniaus kampanija jau sulaukė pasaulio lygio reklamos profesionalų įvertinimo. Vienas autoritetingiausių pasaulyje reklamos profesionalų žurnalas „Lürzer’s Archive“ Vilniaus reklamą išrinko geriausia šią savaitę pasirodžiusia reklamų pasaulyje. Šiame žurnale publikuojamos reklamos yra pasaulio kūrybos „grietinėlė“ – geriausi pavyzdžiai, iš kurių įkvėpimo semiasi viso pasaulio reklamos agentūros.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.15; 07:00

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybė ketvirtadienį pradėjo turizmo skatinimo kampaniją, kur Vilnius reklamuojamas kaip Europos „G taškas“. Pasak reklamos kūrėjų, ketvirtadienį paleista reklama pranoko visus lūkesčius. Reklama per mažiau nei valandą pasidalijo apie 1000 užsienio interneto vartotojų.

„Dar neprasidėjusi ši kampanija sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Per kelias dienas apie Vilnių jos dėka jau parašė daugiau nei 900 užsienio žiniasklaidos kanalų, tarp jų didieji JAV, Jungtinės Karalystės portalai – „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Independent“. Šiandien televizijos reportažą apie kampaniją išleidžia viena didžiausių pasaulyje naujienų agentūra „Reuters“. Sukeltas didžiulis susidomėjimas, todėl tikimės kad šiandien startuojanti reklamos kampanija bus išties sėkminga ir paskatins daugelį užsieniečių pažinti Vilnių“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

„Atomic Garden“ kūrybos vadovas, tarptautinės reklamos ekspertas Antonio Bechtle sako, kad ši idėja yra studentų. Pasak dėstytojo, jis studentams pateikė užduotį paruošti reklamą, skatinantį Vilniaus turizmą. Idėjų buvo daug, bet pasikliaudamas savo reklamos patirtimi, jis išrinko būtent šią reklamą.

„Ši reklama pralenkė mano lūkesčius. Mano draugai bei pažįstami siuntė šios reklamos nuorodą man kaip pavyzdį geros reklamos ir jie net nežinojo, kad aš su tuo esu susijęs“, – spaudos konferencijoje sakė A. Bechtle.

Anot A. Bechtle, reklamos humoras skatina žmones, ypač jaunimą, keliauti į Vilnių.

„Remdamasis savo patirtimi reklamuojant vietoves, manau, kad ši kampanija yra visapusiškai teisinga ir yra didelis žingsnis pirmyn Vilniaus kaip destinacijos reklamoje. Reklama kalba tikslinės auditorijos kalba, pasitelkdama humorą ir laužydama nusistovėjusias taisykles. Svarbu tai, kad ji tiksliai suformuluoja jausmą, patiriamą Vilniuje besilankančio užsieniečio: kad atradai kažką nuostabaus, kas visuomet tai buvo, bet iki šiol apie tai nežinojai“, – sakė A. Bechtle.

Lūpos. Slaptai.lt nuotr.

Kelerius metus Vilniuje gyvenantis perujietis A. Bechtle pridūrė, kad reklama tiksliai atliepia jausmą, kurį jis pats pajuto pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Daugelis jo asmeniškai pažįstamų užsieniečių dalijosi panašia patirtimi.

Reklamos kampanija vyks mėnesį. Jos metu 18-35 m. vartotojams socialiniuose tinkluose ir „Google“ platformoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bus rodomi reklamos skydeliai ir vaizdo klipai, kurie ves į tinklapį www.vilniusgspot.com. Jame žaismingu principu atlikus testą apie savo pomėgius kiekvienam vartotojui bus pateikiamas individualus Vilniaus gidas, rekomenduojantis konkrečias sostinės vietas ilsėtis, apsipirkti, pramogauti, pavalgyti, sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose bei grožėtis miesto panoramomis.

Pasak reklamos pagrindinių kūrėjo Jurgio Ramanausko, reklama ves vartotoją į specialų tinklapį, kuriame jie atliks tekstą, pagal kurį jam bus sudarytas individualus lankytinų vietų žemėlapis Vilniuje. Kampanijos interneto svetainėje pristatomas visas spektras pramogų ir paslaugų, kuriuos Vilniuje gali rinktis turistai, įskaitant įvairius restoranus, kavines, dizainerių parduotuvėles, kino teatrus, muzikos klubus, muziejus, nuotykių ir pramogų parkus.

Dėmesį atkreipianti lauko reklama su pagrindiniu reklamos vaizdu vieną savaitę bus transliuojama populiariose žmonių susibūrimų vietose Berlyne ir Londone.

Socialiniuose tinkluose kampaniją reklamuos trumpi vaizdo klipai, kuriuose rodoma, kaip vaikinai ir mergina patiria malonumą išvydę ikonines sostinės vietas. Vaizdo klipus galima peržiūrėti youtube kanalu.

Dar nestartavusi kampanija šią savaitę jau sulaukė milžiniško susidomėjimo visame pasaulyje, pradedant Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija ir JAV, baigiant tokiomis šalimis kaip Indija ir Naujoji Zelandija.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Iš tūkstančio komentarų užsienyje ketvirtadienį, tik penki buvo neigiami.

Ši reklaminė kampanija Lietuvoje susilaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį. Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė P. Poderskis.

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis, be kitų „nuodėmių“, ir už „G taško“ reklamą, pranešė antradienį įregistravusi rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę I. Romanovskienę.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu.

Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.10; 08:46

2018-ųjų liepos 6-oji. Vilnius. Gedimino prospektas. Slaptai.lt nuotr.
Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Penktadienį viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį.

Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.

Penktadienį buvo paskelbta, kad „Vilnius – Europos G taškas“ reklamos kampanija oficialiai startuoja užsienyje. Joje Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.

2018.08.04; 08:57

« 1 2 »

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Prastas miesto planavimas, silpna strategija, ambicijų trūkumas ir politinės rietenos pradėjo duoti savo tamsių vaisių. Šiauliai jau atsilieka nuo kitų, net mažesnių miestų. Pagal vidutinį atlyginimą Saulės miesto gyventojai jau nusileidžia Panevėžiui ir Alytui. Atlyginimų augimas 2017 m. buvo mažesnis nei kitur Lietuvoje, todėl lyginant visas savivaldybes, šiauliečiai yra tik 16 vietoje, kai Vilnius, Klaipėda ir Kaunas užima pirmas tris.

Miestui trūksta ambicijų

Šiauliai, kaip ketvirtasis Lietuvos miestas, turėjo būti Lietuvos viltis, kuri kels šalies ūkį, bus patraukli vieta kurti ir pritrauks naujų gyventojų. Deja, taip nėra. Pagal daugelį rodiklių miestas atsilieka ir situacija tik blogėja. Miesto valdžia per mažai skiria dėmesio urbanistinei vizijai, o yra susitelkusi į kasdienę veiklą. Šiaulių strategijoje 2015–2024 m. kalbama apie smulkius dalykus: BMX trasas, mokyklų remontą, civilinės saugos sistemos gerinimą ir t.t. Šie dalykai irgi svarbūs, bet tai yra kasdienis rutininis savivaldybės rūpestis, o strategija turi spręsti strateginius, t.y., pagrindinius klausimus – gyventojų mažėjimą, prastą ekonominę būklę, gyventojų išsikėlimą į užmiestį, mažus atlyginimus, jaunimo emigraciją.

Trys didieji Lietuvos miestai sugebėjo rasti savo specializaciją. Vilnius pasirinko paslaugų plėtrą, Kaunas industriją ir pramonę, Klaipėda – jūrą, o ką pasirinko Šiauliai? Meras sako, kad Šiauliai tai – saulės miestas. Gražu, bet su tokiu šūkiu miestas per keletą metų prarado dar kelis tūkstančius gyventojų. Būtina nuo kalbų pereiti prie konkrečių projektų, kaip padidinti Šiaulių patrauklumą.

Kaip pastebi ekspertai, Šiauliams labai trūksta investicijų ir naujų gerai apmokamų darbo vietų. Dėl to ir vidutiniai atlyginimai yra vos 16 vietoje tarp šalies savivaldybių, o gyventojai, ypač jaunimas, nemato prasmės pasirinkti gyvenimą mieste.

Šiaulių savivaldybės administracija galėtų atkreipti dėmesį į Klaipėdos patirtį. Visai neseniai Klaipėdos valdžia priėmė strateginį sprendimą siekti, kad miestas taptų jūros ekonomikos centru. Tam susitelkė savivaldybė, jūrų uostas, universitetas, laisvosios ekonominės zonos valdytojai, verslininkai ir visuomenininkai. Iššūkis nemažas, iki 2030 m. pasiekti, kad būtų sukurta 25 tūkst. naujų darbo vietų, atsirastų 2000 naujų įmonių, pritraukti 1,5 mlrd. eurų investicijų ir išauginti eksportą 200 proc. Atitinkamai parengtas planas kaip pasiekti šiuos tikslus. Klaipėda nesiruošia degraduoti ir turi norą veržtis į priekį, tokio pat noro reikia ir Šiauliams!

Kaip naudojamos ES investicijos?

Miestams tolygiai vystytis ir siekti savo strateginių tikslų labai padeda ES investicijos. Tam specialiai veikia URBAN programa. Jos tikslas yra pritraukti daugiau investicijų į nepatrauklias miestų vietas ir paskatinti jas tapti augimo taškais. Ši programa veikia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kiekviena savivaldybė pati pasirenka kuriuos atsiliekančius kvartalus nori vystyti.

Šiauliai pasielgė labai keistai, nes vietoj to, kad susikoncentruotų į svarbiausias problemas, pasirinko už programos lėšas sutvarkyti Prisikėlimo aikštę, Saulės laikrodžio aikštę, kelias centrines gatves ir Talkšos ežero pakrantę. Tai sulaukė labai neigiamų atsiliepimų Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau po susirašinėjimo, ministerija leido skelbti konkursus, nes pamatė, kad kyla grėsmė ES lėšų išvis nepanaudoti.

Ar suremontuota pagrindinė aikštė ir Laikrodis spręs strategines miesto problemas?

Galbūt reikėjo paklausti gyventojų, ko jiems reikia? Trūksta verslo investicijų? Tam galima sukurti patrauklią infrastruktūrą. Emigruoja jaunimas? Gal reikia municipalinių būstų jaunoms šeimoms. Gyventojai išsikelia į užmiestį? Galima paruošti sklypų, kad žmonės statytų namus mieste? Žmonės nenori gyventi butuose? Būtinos naujos automobilių stovėjimo vietos, apšvietimas ir pan.?

Miesto valdžiai rūpi tik politinės rietenos

Net ir pasirinkę tokius keistus prioritetus, Šiauliai nesugebėjo per 2017 m. panaudoti ES pinigų. Gal savivaldybės specialistai yra nekompetentingi, gal jų trūksta, o realiausias variantas, kad blogai organizuojamas darbas. Šiaulių savivaldybės politikai per daug susitelkę į skandalus ir ginčus, todėl trūksta laiko atsakingiems sprendimams.

Kuo ES investicijos greičiau panaudojamos, tuo greičiau gaunamas efektas, tačiau, kita vertus, mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis, kai Šiauliai sutvarkys Prisikėlimo aikštę. Nei emigracija sumažės, nei atlyginimai pakils.

Ar galima buvo kitaip panaudoti URBAN lėšas? Užsienyje gausu pavyzdžių kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge uosto kvartalas, Kopenhagoje Popieriaus sala, Malmėje vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.

Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Taip teritorija tapo patraukli verslui, kuris ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.

Kol trys didieji Lietuvos miestai rūpinasi savo ateitimi, Šiauliai tyliai grimzta į užmarštį. Net Panevėžys ir Alytus daugeliu rodikliu jau lenkia kol kas dar 4 pagal gyventojų skaičių regiono centrą. Miesto valdžiai būtina aktyviau siekti lyderystės, nes nieko nedarant Šiauliai nebeturi perspektyvos.

2018.02.14; 06:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.

Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!

Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.

Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.

Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.

Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?

Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.

Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.

O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas. 

Izraelio vėliava

137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.

Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.

Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.

Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.

Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.

Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.

Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.

Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.

Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.

Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.

Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.

ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini

Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.

Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.

Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.

Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.

Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.

2017.12.09; 04:00

 

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Kaunas – tikroji ar laikinoji Lietuvos sostinė? Visų valstybių piliečiai sostinę laiko savo miestu ir ten kaupia ne tik valdžios rūmus, bet ir visą savo dvasios spindesį. Sostinės veidas atspindi tautos mąstyseną. Kur užsienio turistas Lietuvoje turės ieškoti šio krašto charakteristikos ir tautai būdingų simbolių, jei ne sostinėje?

Deja, Lietuva į šitą sistemą negula, nors ir kiek bebūtų kalbama apie krašto europėjimą. Kai mūsų piliečiai ieško sau Europos ir emigruoja, jie nesuvokia, kad su savimi vežiojasi savo skursną po visą Europą. Kas ją turi savyje, neprivalo jos kur kitur ieškoti.

Pasiklausius Viniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalbų viešmenyse (televizijoje ar radijuje) susidaro vaizdas, kad jo mąstysena nepraaugusi seniūno pareigybių, nes jam Vilnius – tai geriausiu atveju vienas iš Lietuvos miestų ir nieko daugiau.

Labai nenoriai kalbu apie žmonių trūkumus viešai (kun. B.Lyris moko: „Kai kito silpnumas ir klaidos Tavęs nepiktina – Tu pasieki brandą“). Bet kai žmogus užima viešąjį postą, kitaip, matyt, ir negalima.

Vilniaus meras š.m. lapkričio 29 d. pakviestas į LTV ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio užlauštas kalbėjo gan akiplėšiškai, net nesuvokdamas, ko jo iš tikrųjų laidos vedėjas klausinėja. Išmokęs savo maldelę ją ir pyškino.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Viena mano mokytoja kartodavo: „Pasakyk, koks tavo vardas, ir aš žinosiu, kas tavo tėvai“. Kas čia bendro su filosofija – paklaus ne vienas. Vardus rinkdami tėvai atskleidžia savo intelekto lygį. Jeigu suprastų, ką lotyniškai reiškia „claudus“ ir „claudius“ (šlubas, šlubis), neskubėtų savo vaikams rinkti Klaudijaus vardo.

Žavimės ir Remigijais (irkluotojais), Gitanomis, Konsuelomis ir pan. Ne, ne. Nesu nei rasistas, nei bala žino kas. Tik suprantu, kad šeimos intelektinė atmosfera labai dideliu sluogu gula vaiko sąmonę. Ir kol žmogus gyvena privatų gyvenimą, jokios reikšmės tas neturi. Bet kai eina į viešumą, ne visai tas pats, kas kaip mąsto.

Tarpukarį Lietuva gedėjo, netekusi savo senosios sostinės Vilniaus. Ją atgavusi nemoka tuo džiaugtis ir didžiuotis, nemoka išnaudoti jos poveikio visos tautos dvasiniam gyvenimui. Turėjome laikinąją sostinę Kauną, ir toji tradicija gula mūsų sąmonę, kad dar ir šiandien ne vieno valdininko sielą gniuždo.

Vyčio likimas geriausias to pavyzdys. Vytis, Lietuvos simbolis, kūrybinės dvasios polėkis, iškeliamas į laikinąją sostinę Kauną. Žinoma, dar gerai, kad ne į Sangrūdą. Drįstame pasakyti, kad Lietuvos partizanai aukojo gyvybę už Lietuvą ir kryžių, nes buvo tikintys, bet jiems ir Vytis spindėjo akyse, nes su kuo dar galėjo sieti Lietuvą, dėl kurios laisvės aukojosi.

Lietuvos sostinės nusostėjimas labai parankus kažkam, tik jau tikrai ne mūsų tautai.

2017.12.01; 05:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netolimoje praeityje Lietuva prisistatydavo kaip šalis su penkiais dideliais miestais regionų centrais. Tuo mūsų šalis buvo pranašesnė už labai centralizuotas vieno miesto valstybes Estiją ir Latviją. Dabar jau niekas nebevadina Lietuvos penkių miestų šalimi, liko trys ir mūsų visų uždavinys neleisti Šiauliams ir Panevėžiui toliau degraduoti.

Miestų amžius

Dabartinė ekonomika kuriama miestuose, aplink miestus sukasi visas šalies, regiono ir net pasaulio gyvenimas, nes jau visame pasaulyje dauguma žmonių gyvena, kuria ir dirba miestuose. XX a. pradžioje tapo galutinai aišku: kuo šalyje daugiau sėkmingų miestų, tuo ta šalis stipresnė. Sovietinės Lietuvos planas su penkiais dideliais industriniais miestais, nutolusiais panašiu atstumu ir tarpusavyje sujungtais gerais keliais buvo tam laikmečiui labai geras, tačiau griuvus planinei sistemai 1990-aisiais, nenaši ir pasenusi pramonė pasirodė esanti nekonkurencinga. Dideliems gamybos kompleksams nereikėjo tiek daug darbuotojų, o mūsų miestai kaip tik ir rėmėsi pramone. Prasidėjo Lietuvos miestų degradacija. Kuo buvo sutelkta daugiau pramonės, tuo didesnis buvo tų miestų smukimas. Kėdainiai, Jonava, Naujoji Akmenė ir Mažeikiai sugebėjo išsaugoti pagrindines gamyklas, tačiau ir jos masiškai atleidinėjo darbuotojus ir vis tiek tuos miestus ištiko krizė. Panašūs procesai vyko visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis persitvarkė Vilnius. Kaip sostinė ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje vietoje sugriuvusios pramonės ėmėsi paslaugų – turizmas, viešbučiai, restoranai, vėliau pasirodė biotechnologijos ir lazeriai, apie 2010 m. pagaliau atėjo didieji paslaugų centrai, pradedant „Western Union“.

Stipriai vėluodama į tarptautinę konkurenciją įsijungė ir Klaipėda, visą savo potencialą sutelkdama apie uostą ir jo plėtrą. Didelės investicijos į jūrą atsipirko, nes pavyksta išlaikyti vis augančius prekybos srautus, fiksuojamas tolygus krovos augimas, daugėja laivų ir turistų. Tuo tikrai galima didžiuotis, nes tokių puikių rezultatų nepasiekia ne tik latvių ar estų uostininkai, bet ir tolimesnės šalys.

Jau buvo juokaujama, kad Kaunas tėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet pagaliau atėjo ir Kauno valanda. Per pastaruosius keletą metų paskelbta apie stambius ir labai laukiamus investuotojus „Peikko“, „Festo“, „Hollister“, „Hella“, o dabar ir žymioji „Continental“. Užsienio investicijas seka statybų sektorius ir verslo centrų plėtra. Jau aiškėja Kauno specializacija – aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonė.

Šiauliams ir Panevėžiui trūksta strategijos

Trims Lietuvos miestams atrasti savo stipriąsias puses ir pasirinkti tinkamą kryptį prireikė laiko ir kol kas pirmoji sėkmė dar neduoda laukiamos naudos. Buvo stipriai pavėluota. Tai labai aiškiai matosi pažiūrėjus į demografiją – Klaipėda neteko 60 tūkst. gyventojų, Kaunas 130 tūkst., tik Vilniui pavyko išvykstančius gyventojus kompensuoti atvykstančiais. Kada pagaliau pavyks stabilizuoti gyventojų skaičių ir pamatysime miestų augimą? 

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiauliai ir Panevėžys kol kas vis dar degraduoja. Investicijų per mažai, strategijos nėra arba ji neveikia, o bendruomenė nėra susitelkusi. Miestai nepatrauklūs jaunimui, todėl nenuostabu, kad gyventojų praradimai katastrofiški. Šiauliai šį rudenį neteko 100 tūkstantojo gyventojo, Panevėžys jau neturi ir 90 tūkstančių. Jau kyla abejonių ar apskritai šie miestai pajėgūs išlikti, gal jų sėkmės valanda visai nebeateis? Gyventojai savo nuoskaudą dėl miestų žlugimo nukreipė į politikus ir išrinko nepartinius merus, tačiau tai ne tik neatnešė laukiamų teigiamų permainų, bet tik pridėjo politinio nestabilumo bei dar labiau pagilino nuosmukį. Ar Lietuva gali leisti sunykti Šiauliams ir Panevėžiui? Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų po 10 metų Panevėžys? 50 tūkst. pagyvenusių gyventojų, nors miestas pastatytas 150 tūkst., o gyventi galėtų ir 250 tūkst.? Daugiabučiai, kuriuose užimtas kas antras butas?

Panevėžį jau netrukus pasieks „Rail Baltica“, miestas vos 1,5 val. greitkeliu nuo sostinės. Šiauliai turi didelį oro uostą, tačiau tarpusavyje niekaip negali susikalbėti savivaldybė, kariškiai, aviacijos specialistai ir Vyriausybė. O juk tai didžiulė galimybė, kokios pavydi daug miestų ir šalių. Nuo nulio pastatyti tokį oro uostą kainuotų milijardus, tačiau dabar ta teritorija labiau primena Donecko oro uostą nei Europos Sąjungos centrą!

Miestai yra Lietuvos galimybė. Tik sukūrus patrauklius regioninius centrus, galima tikėtis, kad atsigavimas pasieks ir mažesnius miestelius bei suteiks jiems prasmę. Tiek Šiauliai, tiek Panevėžys turi galimybių: puikus susisiekimas, oro uostas, „Rail Baltica“, pigi žemė ir gerai išvystyta gyvenamoji infrastruktūra. Tai ko laukiama? Valstybė kartu su savivaldybėmis, verslo bendruomene ir investuotojais turėtų apsispręsti kokia galėtų būti tų miestų vizija ir sutelkti pajėgas jas įgyvendinti.

2017.11.14; 12:53

Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“. 

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.

Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).

Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.

Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.

Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystę aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse.

Vis tik nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Miestų reikšmė vis auga

J.C. Junckerio vadovaujama Komisija pastebi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausias faktorius, kalbant apie bet kokį sektorių: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl pateisinama, kad 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų vystymui ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.

Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.

Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pastebi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio augimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės faktoriai. Galima apibendrinti, pasak jo, kad miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.

Sostinės – Europos flagmanai

Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitose šalyse suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau tuo pačiu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis privalumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi turi po vieną.

Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims. Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t.t.

Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją, kad miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m., akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas pasidalino privalumus, tačiau buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis, tikriausiai, bus šviesi.

Europos miestai nedideli, bet reikšmingi

Europos statistikos agentūra „Eurostat“ įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio, nuo Valetos (7 tūkst. gyventojų) iki Londono (8,6 mln.), tačiau visi yra labai reikšmingi savo regionui. „Eurostat“ pastebi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, tačiau pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (37,8 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Aires yra gerokai didesni megapoliai. 

Lietuviški pavadinimai Vilniuje nūnai – reti. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Kaip ir kitose šalyse, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei kituose aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionais. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.

Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 proc. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris linkęs didėti. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik privalumu, tačiau ir nemažu iššūkiu.

Kaip suvaldyti sostinės augimą

Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos vyko Rygoje ir Vilniuje. 

Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos auga labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.

Lietuvos sostinė Vilnius iš viršaus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas bei tampa didelis iššūkis nacionalinei vyriausybei.

Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į ką reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinė vyriausybė turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams.

Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.

McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos augimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.

2017.04.08; 08:34

2008 metais pirmą kartą žmonijos istorijoje daugiau nei pusė visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacijos procesas nesustabdomas ir vyksta visuose žemynuose. Miestų įtaka politikai ir ekonomikai vis didėja, o valstybės tampa tik miestų sąjungomis.

Pasaulis grįžta prie panašios santvarkos, kokia buvo Antikinės Graikijos laikais.

Miestų daugėja ir jie auga

Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa mega miestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 proc. Nors dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose. 

Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 mln. žmonių. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.

Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdaliai visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra mega miestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų – Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. Dar 1995 m. jų buvo suskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.

Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus

Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.

Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Daugėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.

Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų eksportuoti miestietišką gerovę ir gyvenimo ritmą į mažesnes gyvenvietes. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, tačiau didelių mega miestų ne. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, jau nekalbant apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.

Urbanizacijos iššūkiai

Sparti urbanizacija iššaukia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, tačiau leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, tačiau dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 mln.

Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip užterštumas, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniai ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kitose priešingai, susidaro skurdo getai.

Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šią problemą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.

Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.

Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės

Pasaulio Banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai panaudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Profesorius Džonas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra yra priklausoma nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, išgryninimas stiprybių, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau apmokamas darbo vietas, o tai garantuoja ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių degraduojančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo teritorijas, bet į kitus miestus.

Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei 2/3 viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, užterštumo, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

2017.03.25; 05:50

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Švyturys“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Švyturys“