Eidamas Katedros aikšte išvydau nuotrauką – Popiežiaus Jono Pauliaus II portretą. Tai buvo ypatinga nuotrauka: užrašas kvietė, ragino, drąsino – nebijokite! Ar begali būti gražesnis, prasmingesnis linkėjimas? Tokį padrąsinimą džiugu išgirsti. Išties – kodėl turime gyventi susigūžę? Būkime atkaklesni, gajesni, tvirtesni. Drąsiau žvelkime tiek į savo asmeninę, tiek į Lietuvos ateitį!

Vaikščiodamas po Vilnių ir besidžiaugdamas priartėjusia vasara pastebėjau dar keletą dėmesį patraukusių vaizdų. Pavyzdžiui, tie vaikinai ir merginos, iš visų pusių apsėdę paminklą – gražu ar ne? Nieko smerktino, kai paaugliai taip arti … paminklo. Bet ar jie – tikrai arti Lietuvos istorijos? Ar jie žino, kas buvo Karalius, kurio paminklo papėdėje jie džiaugiasi jaunyste? Ar jie bent nutuokia, ką šis karžygys gero nuveikė Lietuvai? O gal tik pablevyzgos, prišnerkš, prispjaudys, ir tada patrauks savais keliais?

Praėjau ir pro Jaunimo teatrą, tarsi visų pamirštą, vienišą. Nebeprisimenu, kada paskutinį sykį svečiavausi šiame teatre. Kaltas, žinoma, ne vien koronavirusas. Kadaise į teatrą, ne vien – Jaunimo, susiruošdavau kartą per mėnesį. Kokių puikių, visam gyvenimui įsiminusių vaidinimų mačiau?! Prisimenu jaudulį, kuris apimdavo peržengus teatro slensktį, kai imdavo gesti šviesos, prasiskirdavo užuolaidos… Net kolekcionavau teatro lankstinukus, kuriuose buvo užrašyta, kas parašė dramą, kas – spektaklio režisierius, kokie aktoriai vaidina…

Dabar – aplenkiu visus teatrus. Tiesiog bijau išvysti tas neva šiuolaikiškas, neva prasmingas modernybes – skeryčiojimus, šūkaliojimus, drabužių draskymus. Sykį nudegiau, nutaręs pažiūrėti labai garbinamo, neva gilaus režisierio spektaklį. Anksčiau gilius jausmus išreikšdavo subtiliai: ašara, nežymiu rankos mostu, vienui vienu žingsniu, galų gale – tylėjimu. Dabar kažkodėl reikia lakstyti po sceną, klykti tarsi išprotėjusiam, keiktis tarsi vežikui…

Ne, tokius „spektaklius“ aplenkiu iš tolo. Nenoriu, kad jie bjaurotų atminty pasilikusių anų, tikrųjų, spektaklių grožį…

Gintaras Visockas

 

2020.05.24; 17:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai“. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje“ rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.

Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.

Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…

Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose“, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.

Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną. 

Pagarbiai – Gintaras Visockas

XXX

Gintaras VISOCKAS

Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė

Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.

Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.

Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.

Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?

Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.

Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.

Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.

Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.

Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!

Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.

O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.

Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.

Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.

Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.

Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.

Štai kodėl atsidūriau Danijoje.

————————————–

Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.

Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.

Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.

Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.

Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…

——————————

Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.

Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.

Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…

Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.

Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.

Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.

Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…

Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!

Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.

Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.

Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.

  • Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
  • Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…

Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?

Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?

Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.

Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.

Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?

1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?

Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:

  • Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?

Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?

  • O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.

Mano atsakymas Edgaro neįtikino. 

  • Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.

Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.

Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.

Čečėnijos dienoraštis

Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.

Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.

Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.

  • Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.

Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.

Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.

Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.

Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.

Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.

Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…

Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.

Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau nepasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…  

Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.

Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.

Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.

Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode“ antrasis viršelis.

Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…

Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…

———————————–

Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.

  • Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.

Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.

O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.

Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!

Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.

———————–

Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.

Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.

Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.

2020.05.18; 11:30

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Ši publikacija skirta tiems, kurie mėgsta grožėtis nuotraukomis.

Koronavirusu sergančių asmenų maršrutus nuo šiol bus galima sekti interaktyviame žemėlapyje „CovidApp“. Lietuvoje sukurtas įrankis suteikia galimybę patogiai ir greitai pasitikrinti, ar turėjai kontaktą su infekuotuoju.
 
Sprendimas įgyvendintas kartu su technologiniu partneriu „Baltic Amadeus“, kuriančiu unikalius IT sprendimus ir konsultuojančiu skaitmenizacijos klausimais. Žemėlapis pasiekiamas adresu www.covidapp.eu, sakoma pranešime.
 
Iki šiol patvirtintų koronavirusu sergančių asmenų maršrutus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai nurodydavo tekstiniu formatu. Tačiau aptariamų atvejų skaičiui išaugus, procesas tapo itin sudėtingas. Be to, dėl darbo apimčių specialistai ne visuomet spėja operatyviai surinkti duomenis apie naujus maršrutus ir pateikti juos viešai.
 
„Siekėme pasiūlyti patogesnį būdą pamatyti, kur lankėsi koronavirusu infekuoti žmonės. Sistema kasdien apdoroja oficialius duomenis, kuriuos surenka NVSC, ir leidžia juos filtruoti. Tai padeda įsivertinti galimo užsikrėtimo riziką. Tikimės, kad šis sprendimas palengvins ir institucijų darbą – padės surinkti tikslesnius duomenis, kur lankėsi sergantieji. Sudarome galimybę bet kuriai ligoninei ar kitai įgaliotai įstaigai į žemėlapį iš telefonų sukelti ir infekuotų asmenų judėjimo istoriją“, – sako „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas Darius Dužinskas.
 
Įrankyje duomenys atvaizduojami iš oficialių NVSC šaltinių ir yra atnaujinami kasdien. Tiesa, dėl išaugusių darbo apimčių ne visų infekuotų asmenų judėjimo maršrutai iki šiol yra žinomi ir pateikiami viešai. Nors šiuo metu interaktyvus žemėlapis prieinamas tik Lietuvos gyventojams, tikimasi netrukus jį pritaikyti tarptautinei rinkai. Prie projekto įgyvendinimo jau prisijungė ir jį remia JAV elektroninės komercijos ir debesų kompiuterijos bendrovė „Amazon“.
 
Sprendimas sparčiai plėtojamas toliau. Artimiausiu metu visiems vartotojams bus pasiūlyta galimybė į sistemą įkelti savo buvimo vietos istoriją ir taip automatiškai pasitikrinti, ar maršrutai su viruso nešiotojais nebuvo sutapę. Infekuotiems asmenims sutikus pasidalinti savo judėjimo maršrutais „CovidApp“ įrankyje, kur kas palengvėtų duomenų surinkimas. Tikimasi, kad šis interaktyvus žemėlapis padės suprasti viruso paplitimo mastą ir padidinti visuomenės sąmoningumą.
 
„Dėl galimo žemėlapio pritaikymo jau kalbamės su šalimis nuo Lenkijos ir Islandijos iki Bangladešo. Kuo daugiau pasaulio šis sprendimas apimtų, tuo tikslesnius duomenis gautume, o tai leistų numatyti viruso plitimą ir taip jį bent iš dalies valdyti“, – pasakoja „CovidApp“ idėjos bendrakūrėjas ir „Baltic Amadeus“ atstovas Mantas Mažūna.
 
Manoma, kad ateityje žemėlapio prototipas bus panaudotas ir plačiau. Pavyzdžiui, stebint gyventojų srautus miškuose ar parkuose, kad čia būtų galima apsilankyti nenusižengiant karantino taisyklėms. Taip pat – kontroliuojant kitų virusų ar ligų plitimą.
 
Pirminė idėja sukurti „CovidApp“ komandai kilo kovo pabaigoje vykusio hakatono „Hack The Crisis“ metu.
 
„Beveik 1 tūkst. valandų – tiek laiko užtrukome vystydami prototipą iki visiškai veikiančio produkto. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi visa daugiau kaip 20-ies žmonių komanda, kurios profesionalumo, proaktyvumo ir kūrybiškumo rezultatą šiandien ir matome“, – sako M. Mažūna.
 
Svarstoma idėja žemėlapio programinį kodą padaryti viešai prieinamą visiems, taip sudarant galimybę prie jo plėtojimo prisidėti ir kitų šalių profesionalams. Idėjos iniciatoriai prie komandos kviečia prisijungti specialistus (infektologus, epidemiologus ir kitus akademikus), kurių žinios ir patirtis galėtų pasitarnauti kovojant ne tik su šia, bet ir su ateities pandemijomis.
 
„Siekiame, kad šis sprendimas taptų bet kokios pandemijos prevencijos ir valdymo sistema ir galėtų būti naudojamas ne tik dabar, bet ir ateityje. Labai norėtume, kad „CovidApp“ taptų moksliniu projektu ir leistų palengvinti kovą su galinčiomis kilti rizikomis“, – užtikrina „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas D. Dužinskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.16; 00:10

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją, esą trys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – pirmauja Europoje pagal žmogžudysčių skaičių.
 
E. Šilerio teigimu, visame pasaulyje nužudymų statistika skaičiuojama skirtingai, dėl to lyginti ją – nelabai etiška.
 
„Nemanome, kad tai yra teisybė. Esminis dalykas yra tame, kad kiekviena valstybė, teikdama statistiką, ją skaičiuoja labai skirtingai – vieni skaičiuoja nužudymus, kiti – nužudymus su ginklu, kiti – žuvusius avarijose žmones ir panašiai. Dėl to tos statistikos skiriasi kartais. Būtų nelabai etiška lyginti ir ieškoti kaltų, kur koks miestas yra“, – ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje sakė E. Šileris.
 
Kartu jis ramino lietuvius – dažniausiai nužudymai, pasak E. Šilerio, įvyksta buitinių konfliktų metu.
 
„Absoliuti dauguma – virš 90 proc. yra buitiniai – ne viešoje vietoje, o dažniausiai buitinio girtavimo sugėrovai vienas kitą nužudo. Dėl to tai, kas yra viešoje vietoje, tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai turėtų jaustis pakankamai saugiai“, – pridūrė policijos generalinio komisaro pavaduotojas.
 
Pateikė statistiką: Lietuvoje išaiškinami beveik visi nužudymai
 
E. Šileris taip pat informavo, kad per metus Lietuvoje įvykdomi 1-2 nužudymai, siejami su organizuotu nusikalstamumu bei keletas nužudymų įvykdomi viešose vietose. Pareigūnas taip pat supažindino su didžiųjų miestų paskutinių metų nužudymų statistika:
2018 m. Vilniuje buvo įvykdyti 9 nužudymai ir visi išaiškinti, Kaune – 13 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, o Klaipėdoje – 7 nužudymai, iš kurių buvo išaiškinti 5.
 
Tuo tarpu 2019 m. sostinėje įvykdyta 18 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, Kaune – 13 nužudymų ir visi aiškūs, o Klaipėdoje per praėjusius metus buvo nužudyti 6 asmenys, 4 bylos buvo išaiškintos.
 
„Bendras nužudymų išaiškinamumas yra beveik 100 proc.“, – pridūrė E. Šileris, pabrėžęs, kad „absoliučiai visoje Lietuvos teritorijoje yra saugu“.
 
Žurnalistų paklaustas, ką reikėtų vis dėlto daryti Lietuvoje, kad tų pačių buitinių konfliktų metu nužudytų žmonių skaičius mažėtų, E. Šileris atsakė paprastai – vartoti mažiau alkoholio. „Mažiau gerti reikėtų, jeigu šnekėtume buitiškai“, – konstatavo pareigūnas.
 
Jo teigimu, „Fox News“ žurnalistė, rengdama publikaciją pagal Jungtinių Tautų duomenis, juos galėjo skaityti bei interpretuoti neteisingai arba tie duomenys galėjo būti pateikti netikslūs.
Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
 
„Jungtinės Tautos skamba labai gražiai ar netgi didingai, bet reikėtų suprasti, kad tai nėra tas, kas yra oficiali statistika“, – paaiškino E. Šileris.
 
Lietuvos policijos duomenimis, nužudymų skaičius nuo 2013 m. tendencingai mažėja: 2013 m. šalyje buvo užregistruoti 182 žmogžudystės atvejai, 2014 m. – 170, 2015 m. ir 2016 m. – po 160 nužudymo atvejų. Tuo tarpu 2017 m. bei 2018 m. policija registravo po 127 žmogžudystės atvejus, o 2019 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 97 nužudymai.
 
ELTA primena, kad Jungtinių Valstijų kanalas „Fox News“ trečiadienį savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį „10 mirtiniausių Europos miestų“. Šio sąrašo viršuje išsidėstė Lietuvos miestai – Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. „Fox News“ sąrašą sudarė pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žmogžudysčių skaičių, remiantis Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis.
 
Pirmąją vietą mirtiniausių miestų sąraše užima Kaunas, kuriame, pasak „Fox News“, 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 5,4 žmogžudysčių.
Antroje vietoje buvo Vilnius, kur kiekvienam 100 tūkst. gyventojų teko 3,9 žmogžudystės. Trečią vietą užėmė Klaipėda, kurioje nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2017 m. buvo toks pat, kaip ir Vilniuje, rašo „Fox News“.
 
Toliau mirtiniausių miestų dešimtuke rikiuojasi Marselis (Prancūzija), Debrecenas (Vengrija), Celjė (Slovėnija), Belfastas (Jungtinė Karalystė), Tamperė (Suomija), Budapeštas (Vengrija) ir Amsterdamas (Nyderlandai).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…

Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.

Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.

Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.

2020.02.01; 17:13

Šv. Kristoforo statulėlių įteikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jau trečius metus Vilniaus gimtadienio išvakarėse įteikti prestižiniai Šv. Kristoforo apdovanojimai. Garbingiausių Vilniaus apdovanojimų, kaip teigiama savivaldybės pranešime, nusipelno tie, kurie savo idėjas, darbus, projektus skiria Vilniui, garsina miesto vardą Lietuvoje ir visame pasaulyje.
 
Penktadienio vakarą rotušėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė 10 Šv. Kristoforo statulėlių vilniečiams, kurie per praėjusius metus labiausiai pasižymėjo savo darbais. Kandidatūras gauti šį apdovanojimą teikė visi – vilniečiai, įmonės, bendruomenės, mokslo ir meno pasaulio atstovai.
 
Šiemet garbingu apdovanojimu už rūpestį neišnešiotukais apdovanota Asta Speičytė-Radzevičienė, neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja ir vadovė, subūrusi neišnešiotų naujagimių bendruomenę. Asociacija jau daugiau kaip 7 metus buria ir skatina tarpusavyje bendradarbiauti tiek neišnešiotų naujagimių šeimas bei organizacijas, tiek politikus ir medicinos specialistus. Šv. Kristoforo apdovanojimą, pavaduodama išvykusią mamą, atsiėmė vienuolikmetė Margarita Radzevičiūtė, nuo kurios ankstyvo gimimo ir prasidėjo neišnešiotų naujagimių bendruomenės Lietuvoje būrimas.
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Už nepastebėtos Vilniaus istorijos tyrimus Šv. Kristoforą šiemet pelnė ir Vilniaus miesto bei istorijos tyrinėtojas, rašytojas ir gidas Darius Pocevičius. Istorikas parašė keturias knygas: dvi jų yra didelės apimties itin detalios iliustruotos istorinės studijos apie Vilnių. Nuo 2011 m. iki dabar surengė daugiau nei 500 pažintinių kelionių po Vilnių ir jo apylinkes. D. Pocevičiaus knygos apie Vilnių ypatingos tuo, kad pasakoja plačiai nežinomus faktus ir pateikia netikėtas įžvalgas apie Vilnių, kitokias nei gali paskaityti vadovėliuose ir turistiniuose giduose.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pernai Lietuvą visame pasaulyje išgarsinusios vilnietės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė apdovanojimą pelnė už gautą Venecijos auksą. Per šešis mėnesius Venecijos meno bienalėje veikusį Lietuvos paviljoną, kurį išgarsino menininkių opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, aplankė daugiau nei 85 tūkstančiai žiūrovų. Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. Tai pirmas kartas. kai Lietuva pelnė tokio lygio apdovanojimą.
 
Už odontologines iniciatyvas apdovanojimą atsiėmė prof. Alina Pūrienė. Jos iniciatyva pradėtas unikalus ir vienintelis toks projektas – „Odontologinės paslaugų teikimo pacientams su negalia modelio sukūrimas“. Šis projektas jungia profesionalius Naujininkų poliklinikos, Vilniaus rajono centrinės poliklinikos ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojus odontologus ir specialistus. Paslaugos teikiamos sunkiausią negalią turintiems žmonėms. A. Pūrienės iniciatyva Vilniuje vyksta ir daug kitų puikių prevencinių projektų ir programų.
Kalėdinė mugė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Treneris Kęstutis Šapka Šv. Kristoforo statulėlę gavo už sporto pasiekimus. K. Šapka – Lietuvos lengvosios atletikos sportininkas, kuris specializavosi šuolio į aukštį rungtyje. Jo šuolio į aukštį rekordas – 2,25 m išsilaikė net 18 metų, ilgą laiką buvo nacionalinis rekordas. Pastaraisiais metais lengvaatletis tapo ir Europos uždarų patalpų čempionu. Po pasitraukimo iš didžiojo sporto jis tapo Vilniaus olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneriu.
 
Už pirmąjį Vilniaus vienaragį – pasiekimą, kai neseniai susikūrusios įmonės, kurios dėl spartaus augimo ir pritrauktų investicijų išauga į didesnės nei 1 mlrd. JAV dolerių vertės bendroves, – apdovanotas lietuviškasis startuolis „Vinted“: jo kūrėjai Milda Mitkutė, Justas Janauskas, Mantas Mikuckas. Įkurtas 2008 metais, šiandien „Vinted“ veikia 11 rinkų Europoje, įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją ir Nyderlandus. Bendrovės įvairiatautė komanda dirba iš centrinio biuro Vilniuje bei padalinių Berlyne, Prahoje ir Varšuvoje.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Danske Bank“ atstovai pelnė apdovanojimą už indėlį į Vilniaus ekonomiką. Pagal įmokas „Sodrai“ tai penktas didžiausias Lietuvos darbdavys, mokantis didžiausius atlyginimus, ir šioje pozicijoje bankas atsidūrė vos per 5 metus. Banko veikla Vilniuje katalizuoja tolesnį ir spartesnį regiono ekonomikos augimą. Kasmet Vilniuje įdarbinami daugiau nei 600 darbuotojų.
 
Už atskleistas 1863-1864 metų sukilimo paslaptis Šv. Kristoforą atsiėmė prof. dr. Rimantas Jankauskas, dr. Justina Kozakaitė, prof. dr. Tamara Bairašauskaitė, archeologai Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis, teismo medicinos ekspertai dr. Giedrius Kisielius ir Jūratė Jankauskienė, kurie identifikavo 1863-1864 m. sukilėlių palaikus. 2017 – 2019 m. sostinės Gedimino kalne Lietuvos Nacionalinio muziejaus vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo rasti 1863 – 1864 m. sukilimo vadų palaikai. Bendradarbiaujant skirtingų sričių tyrėjams, buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurių istorinė reikšmė prilyginama Lietuvos Nepriklausomybės akto suradimui.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Architektui ir paveldosaugininkui dr. prof. Jonui Rimantui Glemžai įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui. J. R. Glemžos dėka Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. J. Glemža paveldosaugos srityje dirba jau 61 metus. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui, indėlis rengiant paveldosaugos specialistus.
Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Už šventę mieste ir neįtikėtino pasisekimo sulaukiančias Kalėdų egles Katedros ir Rotušės aikštėse, tiltų puošybą, kalėdinę nuotaiką Vilniaus mieste, kuri jau ne vienerius metus ne tik džiugina vilniečius, bet ir privilioja daugybę turistų bei svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio – apdovanoti Jolanta Tūraitė bei Dominykas Koncevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.26; 04:00

Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savaitgalį Vilniui sukanka 697-eri. Ta proga penktadienio vidudienį aikštėje prie miesto rotušės bus iškeltos trys Vilniaus vėliavos, pagarsintas laiškas Vilniui ir sudainuotos gražiausias Vilniui dedikuotos dainos: „Prie pasakų miesto“ ir „Senieji Vilniaus stogai“.
 
Jau trečius metus kuriama tradicija miesto gimtadienį pradėti iškeliant Vilniaus vėliavas. Miesto meras rotušės menėje pasirašo laišką – sveikinimą Vilniui ir drauge su įvairių profesijų ir kartų atstovais iš Vilniaus bendruomenių paskelbia jį susirinkusiems Rotušės aikštėje.
Susirinkusius linksmins „Jazz Island“ ir trimitininkų kvartetas iš orkestro „Trimitas“, renginį ves Jokūbas Bareikis.
 
Sausio 25-ąją gimusiems mažyliams bus padovanoti smėlinukai su Vilniaus gimtadienio atributika ir užrašu „Vilnius myli tave“. Tądien besituokiančios poros taip pat neliks be staigmenos.
 
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 24-26 dienomis gimtadienio proga sostinę nušvies antrasis Vilniaus šviesų festivalis, kuriame bus galima išvysti užsienio ir Lietuvos menininkų sukurtas 27 šviesų instaliacijas.
 
Valdovų rūmuose Vilniaus dienai paruošta didelė renginių programa: paskaitos, edukaciniai užsiėmimai, dirbtuvės, ekskursijos. Lietuvos dailės muziejus kviečia į Vilniaus paveikslų galerijos parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“.
 
Gedimino pilies bokšte lankytojai bus kviečiami pasveikinti Vilnių, palinkėti miestui arba pasižadėti kažką sau, visa tai bus įtvirtinta Geležinio Vilko ar Gedimino pilies bokšto antspaudu. Sausio 26-ąją, nemokamo muziejų lankymo dieną, lankytojai išrinks pačius originaliausius sveikinimus, kurių autoriai bus apdovanoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.24; 04:00

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad siūlymas mieste įvesti visuotinį nemokamą viešąjį transportą atneštų neigiamų padarinių.
 
„Tai pavojingas dalykas, kuris, jeigu būtų įvykdytas, atneštų neigiamų padarinių. Būtų atskira kalba, kodėl ir kaip, bet esu detaliai išsianalizavęs su visais pavyzdžiais, įskaitant ir mūsų kaimynų, ir galiu labai aiškiai pasakyti, kad tai, ką darome, su tomis investicijomis, kurias darome, jos duos labai gerą rezultatą. Pradėjimas blaškytis duotų labai blogą rezultatą“, – žurnalistams trečiadienį sakė R. Šimašius.
 
Vilniaus mero teigimu, gyventojai aktyviau naudotųsi viešuoju transportų jį atnaujinus.
 
Pasak R. Šimašiaus, Estijoje įdiegus nemokamą viešąjį transportą, „tai visiškai nepasiteisino“.
 
Portalas 15min.lt skelbia, kad Darbo partijos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė siūlo, kad nuo liepos 1 dienos Vilniuje gyvenantiems ir savo gyvenamąją vietą deklaravusiems gyventojams viešasis transportas būtų nemokamas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 00:30

Švenčių šurmuliui vis labiau įsibėgėjant sostinės viešojo transporto keleivius savaitgalį pasitiko maloni staigmena. Naujuose autobusuose ir troleibusuose jau trečiąkart įsikūrė „Ratuota muzikos diena“ – šįkart vyko mišraus choro ARTyn pasirodymai. Taip SĮ „Susisiekimo paslaugos“ artėjančių švenčių proga pasveikino savo keleivius ir padovanojo jiems netikėtų įspūdžių.
 
„Švenčių laikotarpis kupinas džiugesio, šypsenų, malonių susitikimų ir kelionių. Tačiau netrūksta ir skubėjimo, todėl sostinės viešojo transporto keleivius nusprendėme pakviesti bent akimirkai sustoti ir pasimėgauti gyva muzika, nuotaikingu choro pasirodymu. Muzika autobusuose ir troleibusuose skamba jau ne pirmąkart – „Ratuotą muzikos dieną“ suorganizavome pernai prieš Kalėdas, sulaukėme daug keleivių padėkų už originalią ir smagią idėją. Tad kartojame ir vėl planuojame kartoti, nes būtent netikėta patirtis ir įspūdis yra geriausia dovana“, – pasakoja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.
 
Šeštadienį nuo vidurdienio šventiškai pasipuošę mišraus choro ARTyn atlikėjai keliavo po Vilnių ir džiugino keleivius dainomis, sveikino juos ir ragino sveikinti vieni kitus, per daug neskubėti ir dalintis geromis emocijomis. Gyva muzika skambėjo 1G, 2G, 3G, 4G, 6G, 53, 74 maršrutų autobusuose ir 2 maršruto troleibusuose. Maršrutai, kaip teigiama įmonės „Susisiekimo paslaugos“ pranešime, parinkti taip, kad apimtų kuo didesnę miesto dalį, o gyvą muziką išgirstų kuo daugiau keleivių.
 
Vilniečiai ir miesto svečiai, netikėtai pakliuvę į koncertus viešajame transporte, buvo maloniai nustebę – ne tik klausėsi dainų, tačiau ir patys dainavo, šypsojosi, plojo ar tiesiog mėgavosi smagia akimirka.
 
„Susisiekimo paslaugos“ primena, kad Vilniuje jau važiuoja per 300 naujų autobusų ir troleibusų. Planuojama, kad per 2020 m. sostinės autobusų parkas pasipildys dar 120 naujų autobusų, taip pat ir naujais 8 troleibusais. Įgyvendinus šį ambicingą sostinės viešojo transporto atnaujinimo etapą, parke neliks senesnių nei 7 metų autobusų, o Vilnius taps kone jauniausią autobusų parką turinčia ES sostine.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.15; 00:45

Vilnius – labai gražus. Lietuviui jis gražesnis už paryžius, londonus, berlynus. Vilnius – brangus kiekvienam lietuviui. Bent jau taip turėtų būti.

Jūsų dėmesiui – naujas pluoštas Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukų, darytų klaidžiojant gražuolio Vilniaus gatvėmis. Niekad nesistengėme miesto specialiai gražinti. Kokį pamatėme, tokį ir fotografavome.

Kai kurių statinių, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro, jau nebėra. Jis nugriautas. Gal taip ir turėjo būti. Gal ir nebuvo kitos išeities. Gal vietoj jo pastatytas naujasis namas – gražesnis, vertingesnis, reikalingesnis. Bet nuo žemės paviršiaus nušluotas „Lietuvos“ kino teatras šių eilučių autoriui buvo labai brangus – kiek daug įdomių, spalvotų, vakarietiškų filmų ten pamačiau gūdžiais sovietiniais laikais?! Todėl nepykite, jei „Lietuvos“ kino teatras kartais išnyra mintyse, nors jo jau nebėra ir niekad nebebus…

Tad nebijokime vaikščioti po Vilnių, net jei keliaudami suprasime, kad jis, kaip ir visi kiti pasaulio miestai, nėra tobulas. Jis – nebe nuodėmės. Bet vis tik jis – brangus, mielas, savas. Vienintelis toks miestas pasaulyje…

« 1 2 »

Gintaras Visockas

2019.12.01; 06:0

Kartais vaikščiojant Vilniaus gatvėmis šaudavo į galvą mintis – o kodėl nenufotografuoti? Gal pravers, gal bus įdomu? Slaptai.lt skelbia keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuotos mūsų sostinės gatvės. Ir gražios, ir šiaip sau, ir brangios, ir svetimos. Visokios.

« 1 2 »

2019.11.30; 00:30

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus vardas atsidūrė pirmoje naujausio „Financial Times“ investicijų ekspertų padalinio „fDi Intelligence“ reitingo, įvertinusio įvairių pasaulio miestų pastangas pritraukiant technologijų startuolius, pozicijoje.
 
Vilnius aplenkė tokius miestus kaip Londonas, Amsterdamas, Helsinkis ir Singapūras.
 
„Vilnius išsiskiria pasaulyje tuo, kad gali pasiūlyti ambicingų specialistų, pasaulinio lygio verslo infrastruktūrą ir institucijų paramą technologiniams startuoliams. Be to, garsėjame savo atvirųjų duomenų politika – miestas suteikia laisvą prieigą prie finansinių, viešųjų pirkimų, nekilnojamojo turto, transporto ir kitų duomenų, taigi technologijų įmonės gali išbandyti savo produktus, pasinaudodamos realiais rinkos duomenimis“, – teigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Mero teigimu, pritraukti tokias įmones padeda viena kryptimi žvelgiančios viešojo sektoriaus organizacijos. Pasak jo, geriausias to pavyzdys galėtų būti finansinių technologijų sritis: daug institucijų pradėjo bendradarbiauti, kad Vilnius taptų finansinių technologijų centru, kad būtų sukurta šiai verslo sričiai draugiška teisinė aplinka, suteikiama reikiama pagalba „fintech“ įmonių ir specialistų įsikūrimui Vilniuje.
 
Vienas iš šiemet Vilnių plėtrai pasirinkusių finansinių technologijų startuolių – sparčiai auganti mokėjimų bendrovė „SumUp„ iš Londono.
 
„Sprendimą atidaryti biurą Vilniuje lėmė efektyvus licencijavimo procesas finansinių technologijų bendrovėms, talentų pasirinkimas ir institucijų parama. Prieš 6 mėnesius pradėję įsikūrimo procesą, šiuo metu jau veikiame visu pajėgumu, o darbuotojų skaičius Lietuvos padalinyje vis auga“, – sako „SumUp“ Lietuvos direktorė Sigutė Kuncevičiūtė. Jos teigimu, bendrovė Vilniuje planuoja augti ir toliau.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Daugiausiai tarp Vilniuje veikiančių technologijų startuolių yra IT ir finansinių technologijų įmonių, taip pat biotechnologijų, žaidimų vystymo startuolių.
 
Šiame mieste veiklą pradėjo tokios tarptautinės sėkmės sulaukusios įmonės kaip „Vinted“, „Trafi“, „Oberlo“, „Deeper“.
 
„Vilnius tokioms įmonėms yra kaip miesto dydžio smėlio dėžė, kur dėl miesto kompaktiškumo ir labai lengvai įvairias naujoves priimančių gyventojų sudaromos geros sąlygos greitai išbandyti verslo augimui reikalingas idėjas.
 
Pirmoji vieta tokio lygio reitinge padės skleisti žinią apie šiuos Vilniaus privalumus verslui“, – sako Vilniaus miesto turizmo ir verslo agentūros „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.
 
Šiuo metu Vilniuje veikia net septynios bandymų erdvės („sandbox“) programos: penkios finansinių technologijų, energijos ir NT technologijų.
 
Kiekvienoje suteikiamos galimybės startuoliams išbandyti ir kurti produktus realioje aplinkoje. Neseniai įkurta „GovTech“ laboratorija siekia paskatinti aktyvesnį vyriausybės ir verslo bendruomenės bendradarbiavimą, siekiant išsprenti esamus ar ateities iššūkius.
 
Pasak I. Romanovskienės, vienas svarbiausių žingsnių, siekiant į Vilnių pritraukti specialistus ir verslus iš užsienio, yra pagalba jiems integruojantis. „Vilnius deda daug pastangų, kad padėtų įmonėms čia įsikurti ir kad jos galėtų sparčiau augti.
 
Pavyzdžiui, „Go Vilnius“ sukūrė skaitmeninį įrankį „Relocation Guide“, kuris įmonėms ir jų darbuotojams suteikia visą sklandžiam įsikūrimui Vilniuje reikalingą informaciją.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Taip pat reguliariai organizuojami seminarai „Welcome to Vilnius“, kurių metu galima susitikti su įvairių sričių specialistais, supažindinančiais su aktualiausia informacija apie mokesčių mokėjimą, sveikatos priežiūros sistemą, būsto rinką.
 
Po seminarų miesto naujakurių laukia ekskursijos ir ryšių užmezgimo renginiai“, – sako „Go Vilnius“ vadovė.
 
Sudarydami „Tech Startups FDI attraction index“ reitingą „FDI Intelligence“ ekspertai vertino technologijų srities startuolių pritraukimo rezultatus gyventojų skaičiui. Globaliame reitinge vyrauja Europos miestai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.21; 10:02

Prekybos centras Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Slapto pirkėjo metodu gegužės mėnesį atliktas tyrimas Lietuvoje ir Estijoje parodė, jog abiejų Baltijos šalių mažmeninės prekybos tinkluose klientai aptarnaujami bemaž identiškai – bendri vidurkiai skiriasi vos 0,29%. Lietuva šįkart pirmauja su 77.3% aptarnavimo kokybės vidurkiu, o Estija šiek tiek atsilieka su 77.01% įvertinimu.

Slapti pirkėjai atliko vizitus Lietuvos ir Estijos mažmeminės prekybos tinklų parduotuvėse, tarp kurių ir “Rimi” bei “Maxima”, lyderiaujančios su aukščiausiais įvertinimais Lietuvos rezultatuose. Tuo tarpu, Estijoje “Maxima” pasirodė labai vidutiniškai, o “Rimi” apskritai liko bene paskutinė.

Taip pat aptarnavimo kokybė buvo ištirta ir “IKI”, “Lidl”, “Norfa”, “Čia Market”, “Aibė” (Lietuvos) bei “Coop”, “Comarket”, “Grossi”, “Prisma”, “Selver” (Estijos) prekybos tinkluose. Iš viso buvo atlikta 70 vizitų.

Slapti pirkėjai vertino parduotuvės švarą ir tvarką, darbuotojų išvaizdą, kontakto pradžią, bendravimo kultūrą, profesinius įgūdžius, kontakto užbaigimą ir papildomo pardavimo įgūdžius. Tyrimo rezultatai rodo, jog užėję į parduotuvę Lietuvoje rasite švarią aplinką ir tvarkingus, uniforma vilkinčius darbuotojus: švaros ir tvarkos (87%) bei darbuotojų išvaizdos (85%) kriterijai Lietuvoje buvo įvertinti geriausiai. Sunkiau darbuotojams sekėsi kontaktuojant su klientais: pastebėta, jog bendraudami su pirkėjais darbuotojai vengia užmegzti akių kontaktą, neretai pamiršta atsisveikinti.

Lyginant su Estija, pastebimos panašios tendencijos: parduotuvių švaros ir tvarkos aspektas, kaip ir Lietuvoje, gavo geriausią įvertinimą (95%). Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, Estijoje kontakto su klientu užmezgimo kriterijus vertinamas ypatingai gerai (93%), nors kontakto pabaigos – gerokai prasčiau (77%). Tad pirkėjas, nors ir sutinkamas maloniai, su pasisveikinimu, išeidamas gali atsisveikinimo ir nesulaukti.

“Bendri aptarnavimo kokybės vidurkiai, nors ir atrodo neblogai, iš tiesų reiškia, jog klientui suteikiamas gana vidutiniškas aptarnavimas ir tiek Lietuvai, tiek Estijai šiuo klausimu dar yra kur tobulėti.” – teigia Shopper Quality Group valdybos narė Neringa Kazlauskienė. 

Papildomas pardavimas – aptarnavimo aspektas, kurį ypatingai prastai sekėsi realizuoti tiek Lietuvos, tiek Estijos mažmeninių prekybos tinklų darbuotojams. Jis šmėžuoja pačioje sąrašo apačioje, su 24% įvertinimu Lietuvoje, ir 20% – Estijoje. Tai rodo tikrai prastą rezultatą.

Tyrimas buvo atliekamas penkiuose didžiausiuose Lietuvos ir keturiuose Estijos miestuose. Pastebėta, jog aptarnavimas svyruoja ir tarp kiekvienos šalies miestų: mažesniuose miestuose, kaip Panevėžy ir Šiauliuose, pirkėjai yra aptarnaujami geriau, tuo tarpu Vilnius liko trečioje vietoje, Kaunas – priešpaskutinis. Estijoje situacija gana panaši – pirmoje vietoje šįkart matome Tartu, o sostin

Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

ė Talinas – tik trečioje, pagal įvertinimą. 

„Shopper Quality Group“ – daugiau nei 11 metų patirtį tarptautinėje rinkoje turinti įmonė, turinti filialus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje. Įmonė teikia slapto pirkėjo, klientų pasitenkinimo tyrimų ir mokymų paslaugas.

Informaciją pateikė Neringa Kazlauskienė, Shopper Quality Group Valdybos narė

www.shopperquality.com

2019.07.04; 11:09

Vilniaus kiemuose rengiamas „apsivalymas“ kokio dar nebuvo – per birželį nebeliks stovėjimo vietas užimančių apleistų, seniai neeksploatuojamų automobilių, skelbia sostinės savivaldybė.
 
Pirmuosius 50 automobilių savivaldybė priverstinai nutemps jau pirmadienį, perimdama juos savo žinion, kol teismas priims sprendimą dėl jų pripažinimo bešeimininkiu turtu. Kiemuose atsiras daugiau vietos tvarkingiems automobiliams.
 
Iki birželio 10-osios savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai aktyviai ragino visus kuo skubiau pašalinti savo nebenaudojamus netvarkingus automobilius iš bendrojo naudojimo teritorijų įvairiose seniūnijose.
 
Savivaldybė taikys ir pinigines baudas netvarkingų seniai riogsančių automobilių savininkams: nesuskubusiems jų pašalinti per nurodytą laiką, savivaldybė skirs nuo 70 iki 300 eurų baudas su transporto priemonės konfiskavimu.
 
Savivaldybė kviečia vilniečius būti kaimyniškus, sąmoningus ir nelaukti sankcijų – pasirūpinti ne vietoje paliktu savo turtu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.10; 07:18

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.

Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.

Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.

Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.

Kalnų Karabache tebešaudoma

Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.

Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.

Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.

Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Iš gimtųjų namų išvyti azerbaidžaniečiai

Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?

O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:

„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“

Štai kokio atsakymo sulaukiau:

„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“

Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.

Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.

2019.05.15; 19:43

Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį  su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir kai kurie baltarusiai.

Agresyviai politizuotas yra  istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.

Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai, tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus „prichvatizuoti“.

Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.

O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.

Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.

Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių? Taigi…

Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.

Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų, įstaigų, užeigų pavadinimų…

Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų  globalistų).

Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.

Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“

Argumentų, kodėl turėtume savo oro uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl lyderystės  kovojančių paauglių: „Ar išdrįsi?“

Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!

Ar išdrįsime?

Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?

Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai suteikdami vardą, pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai reikia daryti?

Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi  Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?

Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame“!

Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…

Tačiau tas vardas ir tas vaizdas pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui, klajūnui, pasaulio piliečiui…

Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?

Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau estai „geriausio kultūros žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…

Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma“, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.

Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl „Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.

Bet juk traumuoti esame ne visi?

2019.01.30; 08:00

Meras Remigijus Šimašius, pažadėjęs, kad jo vadovavimo sostinei metu Vilniuje nebus Maskvos namų, kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas įvertinti numatomo kultūros ir verslo centro A. Juozapavičiaus ir Rinktinės g. sankirtoje, plačiau žinomo kaip „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ funkcinę paskirtį, ar ji nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sprendimas priimtas po to, kai VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suderinti naujus projektinius pasiūlymus ir juos pristatyti visuomenei. 

Pranešime apie projektinių pasiūlymų suderinimą teigiama, kad numatoma pagrindinė statinių naudojimo paskirtis – „kultūros ir verslo centras“. Tačiau Vilniaus miesto meras teigia, kad po šiuo pavadinimu gali slėptis Lietuvai nedraugiškos valstybės noras manipuliuoti Lietuvos visuomene, siekiant savo siaurų politinių tikslų įgyvendinimo.

„Kadencijos pradžioje sakiau, kad kol esu meras – Maskvos namų Vilniuje nebus. Laikausi duoto žodžio. Tačiau Lietuva yra teisinė valstybė ir visi teismai pasisakė, kad nors statytojas pastatė pastatą pažeisdamas aukštingumo reikalavimus, jis vis dar gali kreiptis į savivaldybę dėl naujo statybos leidimo su sąlyga, kad nusigriaus viršutinį vieną aukštą. Šiandien, nors statytojas ir pasiruošęs įgyvendinti teismo sprendimą, vis dar kyla abejonių, ar funkcinė pastato paskirtis atitinka šalies nacionalinius interesus. Todėl kviečiu savo žodį tarti Valstybės saugumo departamentą. Taip pat planuoju šį klausimą aptarti su Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Prezidentūros atstovais. Turime kartu ieškoti būdų stabdyti šį Lietuvai kenksmingą projektą, kuris yra galima priedanga Kremliaus propagandos mašinai,“ – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. 

Gavęs VSD išvadas, meras spręs dėl tolesnių veiksmų „Maskvos namų“ atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 06:17