Slaptai.lt skaitytojams pateikiame naują pluoštą nuotraukų, kurios darytos vaikščiojant Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Slaptai.lt nuotraukos

 

2020.10.04; 07:30

Turizmo diena Vilniuje – pažintinės ekskursijos troleibusais, autobusais, dviračiais ir pėsčiomis. Sauliaus Žiūros nuotr.

Sekmadienį minint Turizmo dieną, sostinės viešuoju transportu keliaus gidai, kurie keleiviams pasakos istorijas, kurias slepia pro langą matomi vaizdai.
 
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie filmai buvo sukurti Vilniaus Fabijoniškių ir Šeškinės rajonuose? Kur Naujamiestyje galima rasti galeriją po atviru dangumi? Kokias paslaptis saugo anapus geležinkelio įsikūrę Naujininkai? Norintys rasti atsakymus į šiuos klausimus kviečiami sekmadienį važiuoti Vilniaus viešojo transporto autobusais ir troleibusais.
 
Tai – dalis visą savaitę vykstančios Vilniui skirtos pažintinės programos. Nuo antradienio vykstančiose nemokamose ekskursijose mažiau turistiniuose rajonuose – Pavilnyje, Vilkpėdėje, Viršuliškėse ir kituose – jau įvyko keturiasdešimt ekskursijų, kuriose dalyvavo daugiau nei 1000 žmonių.
 
Saulėtą savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami po miestą keliauti dviračiais bei išbandyti mažiau įprastų formų ekskursijas, kurios vyks sutemus arba baigsis ypatinga vakariene. Šioms kelionių agentūrų parengtoms ekskursijoms galios specialios kainos. Iš toliau atvykstančių turistų lauks sostinės viešbučiai, paruošę specialius pasiūlymus, prie jų prisijungė ir restoranai. Turistinį savaitgalį turiningai užbaigti padės sostinės viešbučiai, kurių lankymas sekmadienį bus nemokamas, pažymima Vilniaus savivaldybės pranešime.
 
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įprasta kelionė sostinės viešuoju transportu sekmadienį pavirs pažintine. 11-ojo, 89-ojo ir 3G maršrutų autobusai bei 2-ojo maršruto troleibusais keliaus profesionalūs gidai, kurie keleiviams pasakos istorijas, susijusias su pro langus slenkančiais vaizdais. 11-ojo maršruto autobusas nubrėš nuo Vingio parko iki Užupio krantų besidriekiantį „Žaliąjį maršrutą“. Centro gatvėmis vingiuojantis 89-ojo maršruto autobusas parodys ikoninius, kiekvienam turistui privalomus pamatyti Vilniaus objektus – Gedimino pilį, arkikatedrą, Aušros vartus ir modernųjį MO muziejų.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Greitasis 3G autobusas nuveš į toliau nuo centro esančias Fabijoniškes, Šeškinę, o gidas papasakos, kokie filmai buvo sukurti šiuose rajonuose. Vilniaus studentų mėgstamas 2-ojo maršruto troleibusas, nuo studentų miestelio Saulėtekyje per Antakalnį ir centrą keliaujantis į Geležinkelio stotį, pristatys „Istorinį maršrutą“. Sekmadienį ryte vyks po dvi kiekvieno maršruto ekskursijas, prie jų bus galima prisijungti bet kurioje stotelėje, sakoma pranešime.
 
Turizmo dienos renginius organizuoja „Go Vilnius“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir turizmo skyrius. Didelis dėmesys bus skiriamas saugumui, renginių dalyviams rekomenduojama laikytis saugaus atstumo, uždarose patalpose dėvėti kaukes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:00

Slaptai.lt skaitytojams rodome pluoštą nuotraukų, pasakojančių, kaip Rugsėjo 1-oji minėta prieš penketą metų – 2015-aisiais. Tądien vakarop paskelbėme keliolika iš pasivaikščiojimo po Vilnių sugrįžusio Vytauto Visocko nuotraukų. Straipsnį autorius pavadino „Rugsėjo 1-oji. Vilnių okupavo jaunimas“. 

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2015.09.02; 08:04

Bus rekonstruojama valstybinio kelio A16 (arba Galvės g.) 5,5 km ilgio atkarpa. Sauliaus Žiūros nuotr.

Vilniaus miesto Tarybai pritarus valstybinės reikšmės magistralinio kelio A16 ruožo Vilnius–Trakai nuo sankryžos su Gunkliškių gatve iki sankryžos su Savanorių prospektu susisiekimo komunikacijos inžinerinės infrastruktūros vystymo specialiajam planui, pozityvių permainų gali tikėtis visi, keliaujantieji iš Vilniaus į Trakus ir Druskininkus ar vykstantieji priešinga kryptimi į Vilnių.
 
Įgyvendinus projektą, bus rekonstruota valstybinio kelio A16 (arba Galvės g.) 5,5 km ilgio atkarpa. Ji bus išplatinta iki 4 eismo juostų su skiriamąja juosta ir magistraliniu pėsčiųjų bei dviračių taku, o tai leis tolygiau paskirstyti transporto srautus gatvių ir kelių tinkle ir taip sumažinti bendrą transporto ridą ir aplinkos taršą. Taip pat, kaip nurodoma sostinės savivaldybės pranešime, pagerės susisiekimas viešuoju transportu, bus įrengti nauji dviračių ir pėsčiųjų takai, o tai užtikrins saugią ir darnią susisiekimo komunikacijų infrastruktūros plėtrą bei Vilniaus bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą.
 
„Didžiausios spūstys Galvės gatvėje šiandien formuojasi artėjant link kelio išsišakojimo į Druskininkus ir Trakus, kur pirmiausia ir planuojama rekonstrukcija. Kitas etapas bus šio kelio tąsos iki pat Trakų rekonstrukcija, – sakė vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis. – Patvirtinus specialųjį planą bus rengiamas techninis projektas ir planuojami darbai, už kurių finansavimą atsakinga Lietuvos automobilių kelių direkcija.“
 
5,5 km ilgio valstybinio kelio A16 atkarpa Vilniaus miesto teritorijoje yra viena iš labiausiai apkrautų ir pati sudėtingiausia, pažymima pranešime. Joje yra 2 skirtingo lygio sankryžos, 4 nereguliuojamos sankryžos, tiltas per Vokę, 3 transporto viadukai ir vienas geležinkelio viadukas. Galvės gatvė šioje Vilniaus miesto zonoje yra viena iš struktūrinių gatvių, kuriomis užmiesčio kelių trasos susilieja su miesto magistralinėmis gatvėmis.
 
Be to, tai vieni iš trijų svarbiausių miesto vartų – Galvės gatvė, Savanorių prospektas ir Kirtimų gatvės (miesto pietinis aplinkkelis) yra pagrindinės šioje pietvakarinėje miesto dalyje, kurioje, be atskirų gyvenviečių, yra pagrindinės miesto pramonės ir logistikos įmonės, formuojančios nemažus krovininių automobilių srautus. Transporto eismą stabdo nuolatinė eismo juostų skaičiaus kaita Galvės gatvės trasoje, o tai atsiliepia susisiekimo greičiui, eismo saugumui ir bendram jos pralaidumui.
 
Visoje planuojamoje Galvės gatvės atkarpoje praeina ir miesto viešojo transporto maršrutai, kurie atsišakoja į skersines gatves, bet dėl nerišlaus gatvių tinklo maršrutus organizuoti šiandien yra sunku, važiuojama kilpomis ir pan. Šiandien čia trūksta ir dviračių takų, jie – epizodiniai. Magistralinė dviračių trasa numatoma palei A16 kelio trasą.
 
Rengiant valstybinio kelio A16 (arba Galvės g.) rekonstrukcijos specialųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribose, atsižvelgta ne tik į esamą urbanistinę situaciją, bet ir į rengiamo Vilniaus miesto Bendrojo plano keitimo sprendinius. Atsižvelgiant į numatomą šios teritorijos urbanistinę plėtrą, buvo būtina atskirti šį valstybinį kelią nuo galimos urbanizacijos poveikio, formuojant dubliuojančias jungtis ir didesnio pralaidumo dviejų lygių sankryžas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.28; 06:00

Tą dresiruotą tarnybnį šunį nufotografavau prie Karininkų ramovės Vilniuje. Koks klusnus, ištikimas, draugiškas ir tuo pačiu vikrus ieškoti sprogmenų, narkotikų, nelegalių ginklų! Buvo miela matyti, kaip jis zujo tarp stalų, kėdžių, spintų, uosdamas, ar ramovėje nėra draudžiamų daiktų. Uostinėjo, šniukštinėjo taip, kad netrukdytų žmonėms. Elgėsi pabrėžtinai džentelmeniškai, kad niekas iš susirinkusiųjų neišsigąstų, nesutriktų, nepasimestų. Apsaugos pareigūnui užtekdavo mirktelėti, pajudinti pirštą ar ištarti vos pusę žodžio, ir keturkojis jau žinodavo, kaip privaląs elgtis.

O paskui, apžiūrėjęs visus kampus ir pakampes, klusniai atsitūpė prie pareigūno kojų laukdamas naujų įsakymų. Karts nuo karto atidžiai žvilgtelėdavo į šeimininką, ar tik šis nesiruošia skelbti naujo nurodymo… 

Tąsyk susimąsčiau: kokia laimė turėti tokį bičiulį!

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – dar keliolika naujų nuotraukų.

2020.08.24; 18:00

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
 
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės.
 
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – teigė A. Lukašenka.
 
KSSO yra karinis aljansas, įkurtas žlugus SSRS. Jį sudaro Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija ir Armėnija.
 
„Kurstytojai – ne gardiniečiai, ne baltarusiai. Jie sėdi ten – Varšuvoje, Vilniuje. Ir matome, kur pabėgo tie alternatyvieji, juk jų niekas neengė ir nevarė iš Baltarusijos“, – pareiškė A. Lukašenka.
 
Pagrindinė Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja prasidėjus krizei išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą.
 
Tiesa, netrukus A. Lukašenka padėkojo šalims, kurios „remia Baltarusijos pastangas užtikrinti saugumą“, ir pareiškė, kad šalis su „užsienio grėsmėmis“ susitvarkys pati.
 
„Esu dėkingas vadovams tų šalių, kurios remia Baltarusiją, tačiau esu tikras, kad mes patys susitvarkysime“, – Gardine sakė A. Lukašenka.
 
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja – 10,12 proc.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
 
Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.23; 05:40

Naujų triašių žemagrindžių MAN autobusų pristatymas Europos aikštėje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilnius tęsia viešojo transporto atnaujinimą – įsigyta dar 50 naujų „MAN Lion‘s City G“ autobusų, iš kurių pirmieji 20 jau atvyko į sostinę. Po šio atnaujinimo viešasis transportas išsiskirs visoje Europoje – mieste važiuos jau daugiau kaip 70 proc. naujų autobusų, teigia sostinės savivaldybė.
 
Pirmieji penki dujomis varomi Vokietijos gamintojo „MAN“ autobusai į gatves išvažiuos jau šį ketvirtadienį, jie važiuos didžiausius keleivių srautus aptarnaujančiais 1G, 2G, 3G ir 53 maršrutais. Planuojama, kad viešojo transporto eismą kiekvieną savaitę papildys bent 4 nauji autobusai.
 
„Tai, kas prieš keletą metų atrodė sunkiai tikėtina, virto realybe – iš vieną seniausių viešojo transporto parkų turinčio miesto Vilnius virto bene moderniausia sostine Europoje pagal autobusų amžių. Viską darome tam, kad susisiekimas Vilniuje būtų komfortiškas ir patogus kiekvienam miestiečiui“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Vokietijos gamintojas „MAN“ visus 50 ekonomiškų, šiuolaikiško dizaino ir komforto autobusų įsipareigojo pristatyti iki šių metų rugsėjo pabaigos. Šiuolaikiško dizaino žemagrindžiuose „MAN Lions City G“ autobusuose keleivių patogumui įrengta efektyvi salono kondicionavimo ir šildymo sistema, kokybiškas salono apšvietimas, galimybė ne tik naudotis transporte įrengtu WiFi ryšiu, bet ir pasikrauti išmanųjį įrenginį.
 
Žemagrinde transporto priemone vienu metu galės keliauti tiek neįgalieji, tiek tėvai su mažais vaikais vežimėliuose ar dviratininkai – autobuse jiems įrengtos dvi specialios vietos. Kokybišką informacijos perdavimą užtikrins autobuse esantys multimedijos ekranai bei keleivių patogumui autobuso išorėje įrengtos papildomos maršrutų švieslentės.
 
Žemagrindžiuose „MAN Lion‘s City G“ autobusuose vairuotojo darbo kasdienybę palengvins erdvi darbo vieta, kondicionavimą turinčios kabinos, patobulintas valdymo skydelis bei padangų techninę būklę leidžianti sekti slėgio ir temperatūros stebėsenos sistema. Taip pat autobusuose yra įrengti „A juostos“ mygtukai, kuriais vairuotojai galės fiksuoti incidentus ir tuos vairuotojus, kurie pažeisdami taisykles važiuoja viešajam transportui skirtomis A juostomis. Vairuotojų saugumui kabinoje autobusuose yra įrengtas specialus „SOS mygtukas“, kuris esant būtinybei leis informuoti atsakingas tarnybas apie vairuotojui iškilusį pavojų.
 
Naujiems „MAN Lion’s City G” žemagrindžiams autobusams įsigyti UAB „Vilniaus viešasis transportas” metų pradžioje pasirašė 14,6 mln. eurų (be PVM) sutartį su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu tiekėju UAB „Adampolis“.
 
Vilniuje kursuoja 405 autobusai, iš kurių 305 priklauso “Vilniaus viešajam transportui“, o likęs šimtas – privačiam vežėjui. Baigus 50 autobusų atnaujinimą, net 315 autobusų bus nauji arba vos 2-3 metų senumo, pažymima savivaldybės pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.17. 00:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.   

Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.

Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.

Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.

Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu. 

Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.   

Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!

                                                         X  X  X

                                             gyvenant vis dar byra visokiausios

                                                      smulkmenos

 

                                              seneliams iš galvų byra

                                              šviečiantys

                                              spaliai

                                              iš pasakų ožio byra

                                              auksinės spiralės

                                              mergaitei

                                              iš akių –

                                               ašaros tyros

                                               iš nakties šukų

                                               byra

                                               žvaigždės minkštos

                                               (kaip taškai

                                                nuo

                                                šauktukų

                                                …)

                                                 ant

                                                moters krūtų –

                                                karštos

                                                gėlės

                                                 tik

                                                Vilniuje

                                                vėl

                                               susivėlinus

                                                iš kiauro žmogaus

                                               byra ir byra

                                              smėlis

Prie Baltojo tilto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Baltojo tilto sporto aikštynas į Vilniaus gyvenimą grįžo – nuo pirmadienio čia atvira viskas – beveik 9 hektarų plote veikia devynios paplūdimio tinklinio aikštelės, trys dvipusės krepšinio aikštelės, vaikų žaidimo aikštelės, lauko gimnastikos ir lauko treniruoklių aikštelės, riedutininkų ir riedlentininkų parkas. Krepšinio aikštelės jau turi atitikimą europiniams standartams liudijantį FIBA pažymėjimą, tarptautinio lygio varžyboms pritaikyta ir didžiausia smėlio tinklinio aikštelė.
 
Oficialaus atidarymo proga pasirodymus rengė ir ekstremaliojo sporto atstovai – žinomi riedlenčių meistrai, BMX dviratininkai ir sostinės sporto mokykloms bei klubams atstovaujantys krepšininkai, tinklininkai, stalo teniso meistrai.
 
Greta atnaujintos patogesnės sporto infrastruktūros palikta erdvės ateities veikloms, kurias kurs patys vilniečiai ir miesto svečiai. Daugiausia laisvos, veja apsėtos erdvės – rytinėje teritorijos dalyje – tai neoficiali rezervacija kitoms veikloms, teigiama sostinės savivaldybės pranešime.
Aikštyno aukščių skirtumas išnaudotas amfiteatrams greta sporto zonų įrengti. Panašiu principu suformuotas ir šlaitas prie krantinės, kuriame įrengtos sėdėjimo vietos, o prieš jas vandenyje sumontuota pontoninė platforma. Platforma galės būti naudojama ne tik renginiams, bet ir laiveliams švartuoti. Baidarininkai jau kelis mėnesius naudojasi specialiai jiems įprastoje vietoje įrengtu uosteliu.
 
Krantinėje įrengti papildomi pandusai (rampos), suskaidyti tarpinėmis aikštelėmis, taip siekiant pritaikyti erdvę žmonėms su negalia bei tėveliams, stumiantiems vežimėlius su vaikais. Krantinių apatinėje dalyje sprendinių pasirinkimą daugiausia lėmė pavasarinio ledonešio tikimybė, kai vanduo didele jėga kartu su ledo lytimis stumiasi upės vaga. Atsižvelgiant į tai, krantinių apšvietimas, terasų dangos ir kiti smulkesni elementai (pavyzdžiui, turėklai, suoleliai, šiukšliadėžės ir kt.) buvo projektuojami išlaikant saugų atstumą iki vandens.
 
Kol vilniečiai patogiai leis laisvalaikį atnaujintoje sporto ir laisvalaikio infrastruktūroje, Baltojo tilto aikštyno sutvarkymo rangovas baigs tvirtinti nuo liūčių nukentėjusius krantinės šlaitus ir patobulins lietaus surinkimo sistemą. Darbų dar yra ir Baidarių uostelio prieigose, vis dėlto baidarininkai juo nepertraukiamai naudojasi jau kelis mėnesius.
 
Didžiąja pieva prie Baltojo tilto, kur įprasta matyti ne tik iškylaujančias šeimas, bet ir kylančius oro balionus, šiemet bus prašoma naudotis ją tausojant, nes dar nesutvirtėjusi veja. Tikimasi, kad šios teritorijos lankytojams bus patogesnis pakoreguotas pievos reljefas – išvalius gruntą, prie krantinės pakelta apatinė šlaito dalis.
 
Ne tik musonines primenančiomis liūtimis, bet ir šiluma išskirtinė vasara lemia tai, kad aikštyne dar iki atidarymo netrūko darbų želdynų prižiūrėtojams – gėlynai ir krūmynai jau buvo ravimi, ką tik pasėtą veją vos spėjama pjauti.
 
Darbų vykdytojų skaičiavimu, iki lapkričio mėnesio, kai numatyta darbų pabaiga, liko atnaujinti atkarpą tarp Tuskulėnų gatvės ir Karaliaus Mindaugo tilto (čia koncentruojamasi į krantinės teritorijos prie Olimpiečių gatvės tvarkymą, kur atėjo laikas betonuoti terasas. Šių darbų pabaiga planuojama rudeniop), o tada liks pabaigti atkarpą iki „Pedagoginio žiedo“.
 
Paraleliai rengiamasi ir kairiosios Neries krantinės atnaujinimo darbams – artimiausiomis savaitėmis planuojamas sutarties su rangovu pasirašymas. Pirmas etapas – nuo Žvėryno tilto iki Baltojo tilto.
 
Aplink Baltąjį tiltą esančių erdvių atnaujinimas yra vienas iš dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos etapų. Teritorijos nuo „Pedagoginio žiedo“ iki Žaliojo tilto įrengimas (į ją kaip tik ir patenka Baltojo tilto aikštynas), preliminariais skaičiavimais, kainavo 1,9 mln. eurų (be PVM).
 
Krepšinio aikštelės įrengimas kainavo 133 100 eurų su PVM, profesionali tinklinio aikštelė – 226 270 eurų, gimnastikos aikštelė – 35 090 eurų, aštuonios tinklinio aikštelės – 79 255 eurų, pontonas – 90 750 eurų, vaikų žaidimo zona – 127 050 eurų. Riedučių ir riedlenčių parko įrengimas, savivaldybės pateiktais duomenimis, kainavo papildomus 864 tūkst. eurų.
 
Aikštyno dalies įrengimas yra bendrame rangos sutarties „Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių ir pėsčiųjų takų, Vilniuje, statybos darbai su darbo projekto parengimu“ biudžete. Jos vertė yra 5,87 mln. eurų (savivaldybės dalis čia sudaro 7,5 proc., valstybės biudžeto lėšos – 7,5 proc., Europos Sąjungos – 85 proc.). Darbai apima ruožą nuo „Pedagoginio žiedo“ iki Žirmūnų tilto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 06:05

Beklaidžiodamas Vilniaus gatvėmis užfiksavau naujų sudominusių vaizdų (tiesa, keletą nuotraukų pridėjau iš kelerių metų senumo archyvo). Ypač į akis krenta, mano supratimu, Vilniaus mero sumanymas Lukiškių aikštėje įrengti paplūdymį su smėliuku, persirengimo kabinomis…

Gintaras Visockas

2020.06.26; 10:48

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kviečiame dalyvauti 1941 birželio sukilimo Vilniaus išvadavimo minėjime, kuris įvyks 2020 birželio 23 dieną, antradienį, 18:00 prie buvusios miesto areštinės, LDK generolo T.Kosciuškos g. 1, Vilniuje.

Šioje vietoje lietuviai kariai bei paprasti vilniečiai pradėjo sukilimą, iškėlė lietuvišką trispalvę Gedimino bokšte ir dar sykį išvadavo Lietuvos sostinę.  

Minėjimo  metu pasisakys istorikai ir visuomenės veikėjai, pagerbiant didvyrius bei atsakant į klausimus kuo ši vieta yra svarbi Lietuvai, Vilniui, Užupiui, bei išgirsime to meto gyvai atliekamas patriotines dainas.

Minėjimą rengia Užupio bendruomenė, vykdydama LR KAM finansuojamą projektą „1941 birželio sukilimo įamžinimas Vilniuje“.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Atminkime, kad 2021 metais garbingai švęsime šio sukilimo 80metį.

Už vilniečių kartas apgynusias savo šalies sostinę nuo priešų!

1655-1794-1831-1863-1905-1918-1939-1941-1991

Linkėjimai ir pilnas dar tikėjimo, kad turime ir dabar galinčių pasiaukoti lygiai taip pat vėl.

Tik tokių piliečių dėka Lietuva drąsi šalis ne vien popieriuose bei kalbose.

Sakalas Gorodeckis, Užupio Respublikos premjeras, seniūnaitis, 1941 birželio sukilėlių kuopos vado sūnus

(Užupyje, Baltajame skersgatvyje, gyvenusi tėvo teta Niurkienė-Gorodeckaitė 1941 metais neteko savo vyro, LK majoro, ir sūnaus, LK leitenanto, tarnavusių motorizuotoje rinktinėje, kuri buvo dislokuota Olandų gt. kariniame miestelyje).

2020.06.02; 00:30

Birželio 19-osios pavakarę į Nadruvos parką Pilaitės rajone Vilniuje rinkosi pilaitiškiai. Ne linksmintis susiburta, nors čia pat – Joninės. Šį kartą tartasi, kaip būtų galima išgelbėti dešimtmečiais puoselėtą parką. O pilaitiškių pamėgtam parkui tikrai iškilo mirtinas pavojus. Parką galime prarasti visiems laikams…

Apie tai – 11 min. trukmės slaptai.lt videoreportaže.

2020.06.21; 12:00

Slaptai.lt skaitytojams – naujas pluoštas vaizdų, užfiksuotų pasivaikščiojimų po Vilnių metų.

2020.06.18; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.

Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.

Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.

Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.

Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.

Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.

To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).

JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.

Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.

Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?

Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės“ pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…

Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.

JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“

Beje, griežčiausiai riaušininkus pasmerkė afroamerikiečiai – Detroito, Atlantos, Čikagos, Denverio miestų merai.

Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?

Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?

Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.

Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…

Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?

Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.

Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai“ svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“

Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa

Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.

Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.

Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai“. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.

Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…

Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.

 Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…

2020.06.09; 07:00

Eidamas Katedros aikšte išvydau nuotrauką – Popiežiaus Jono Pauliaus II portretą. Tai buvo ypatinga nuotrauka: užrašas kvietė, ragino, drąsino – nebijokite! Ar begali būti gražesnis, prasmingesnis linkėjimas? Tokį padrąsinimą džiugu išgirsti. Išties – kodėl turime gyventi susigūžę? Būkime atkaklesni, gajesni, tvirtesni. Drąsiau žvelkime tiek į savo asmeninę, tiek į Lietuvos ateitį!

Vaikščiodamas po Vilnių ir besidžiaugdamas priartėjusia vasara pastebėjau dar keletą dėmesį patraukusių vaizdų. Pavyzdžiui, tie vaikinai ir merginos, iš visų pusių apsėdę paminklą – gražu ar ne? Nieko smerktino, kai paaugliai taip arti … paminklo. Bet ar jie – tikrai arti Lietuvos istorijos? Ar jie žino, kas buvo Karalius, kurio paminklo papėdėje jie džiaugiasi jaunyste? Ar jie bent nutuokia, ką šis karžygys gero nuveikė Lietuvai? O gal tik pablevyzgos, prišnerkš, prispjaudys, ir tada patrauks savais keliais?

Praėjau ir pro Jaunimo teatrą, tarsi visų pamirštą, vienišą. Nebeprisimenu, kada paskutinį sykį svečiavausi šiame teatre. Kaltas, žinoma, ne vien koronavirusas. Kadaise į teatrą, ne vien – Jaunimo, susiruošdavau kartą per mėnesį. Kokių puikių, visam gyvenimui įsiminusių vaidinimų mačiau?! Prisimenu jaudulį, kuris apimdavo peržengus teatro slensktį, kai imdavo gesti šviesos, prasiskirdavo užuolaidos… Net kolekcionavau teatro lankstinukus, kuriuose buvo užrašyta, kas parašė dramą, kas – spektaklio režisierius, kokie aktoriai vaidina…

Dabar – aplenkiu visus teatrus. Tiesiog bijau išvysti tas neva šiuolaikiškas, neva prasmingas modernybes – skeryčiojimus, šūkaliojimus, drabužių draskymus. Sykį nudegiau, nutaręs pažiūrėti labai garbinamo, neva gilaus režisierio spektaklį. Anksčiau gilius jausmus išreikšdavo subtiliai: ašara, nežymiu rankos mostu, vienui vienu žingsniu, galų gale – tylėjimu. Dabar kažkodėl reikia lakstyti po sceną, klykti tarsi išprotėjusiam, keiktis tarsi vežikui…

Ne, tokius „spektaklius“ aplenkiu iš tolo. Nenoriu, kad jie bjaurotų atminty pasilikusių anų, tikrųjų, spektaklių grožį…

Gintaras Visockas

 

2020.05.24; 17:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai“. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje“ rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.

Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.

Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…

Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose“, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.

Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną. 

Pagarbiai – Gintaras Visockas

XXX

Gintaras VISOCKAS

Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė

Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.

Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.

Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.

Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?

Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.

Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.

Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.

Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.

Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!

Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.

O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.

Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.

Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.

Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.

Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.

Štai kodėl atsidūriau Danijoje.

————————————–

Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.

Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.

Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.

Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.

Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…

——————————

Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.

Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.

Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…

Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.

Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.

Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.

Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…

Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!

Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.

Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.

Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.

  • Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
  • Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…

Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?

Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?

Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.

Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.

Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?

1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?

Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:

  • Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?

Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?

  • O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.

Mano atsakymas Edgaro neįtikino. 

  • Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.

Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.

Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.

Čečėnijos dienoraštis

Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.

Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.

Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.

  • Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.

Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.

Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.

Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.

Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.

Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.

Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…

Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.

Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau nepasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…  

Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.

Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.

Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.

Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode“ antrasis viršelis.

Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…

Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…

———————————–

Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.

  • Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.

Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.

O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.

Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!

Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.

———————–

Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.

Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.

Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.

2020.05.18; 11:30

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Ši publikacija skirta tiems, kurie mėgsta grožėtis nuotraukomis.

Koronavirusu sergančių asmenų maršrutus nuo šiol bus galima sekti interaktyviame žemėlapyje „CovidApp“. Lietuvoje sukurtas įrankis suteikia galimybę patogiai ir greitai pasitikrinti, ar turėjai kontaktą su infekuotuoju.
 
Sprendimas įgyvendintas kartu su technologiniu partneriu „Baltic Amadeus“, kuriančiu unikalius IT sprendimus ir konsultuojančiu skaitmenizacijos klausimais. Žemėlapis pasiekiamas adresu www.covidapp.eu, sakoma pranešime.
 
Iki šiol patvirtintų koronavirusu sergančių asmenų maršrutus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai nurodydavo tekstiniu formatu. Tačiau aptariamų atvejų skaičiui išaugus, procesas tapo itin sudėtingas. Be to, dėl darbo apimčių specialistai ne visuomet spėja operatyviai surinkti duomenis apie naujus maršrutus ir pateikti juos viešai.
 
„Siekėme pasiūlyti patogesnį būdą pamatyti, kur lankėsi koronavirusu infekuoti žmonės. Sistema kasdien apdoroja oficialius duomenis, kuriuos surenka NVSC, ir leidžia juos filtruoti. Tai padeda įsivertinti galimo užsikrėtimo riziką. Tikimės, kad šis sprendimas palengvins ir institucijų darbą – padės surinkti tikslesnius duomenis, kur lankėsi sergantieji. Sudarome galimybę bet kuriai ligoninei ar kitai įgaliotai įstaigai į žemėlapį iš telefonų sukelti ir infekuotų asmenų judėjimo istoriją“, – sako „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas Darius Dužinskas.
 
Įrankyje duomenys atvaizduojami iš oficialių NVSC šaltinių ir yra atnaujinami kasdien. Tiesa, dėl išaugusių darbo apimčių ne visų infekuotų asmenų judėjimo maršrutai iki šiol yra žinomi ir pateikiami viešai. Nors šiuo metu interaktyvus žemėlapis prieinamas tik Lietuvos gyventojams, tikimasi netrukus jį pritaikyti tarptautinei rinkai. Prie projekto įgyvendinimo jau prisijungė ir jį remia JAV elektroninės komercijos ir debesų kompiuterijos bendrovė „Amazon“.
 
Sprendimas sparčiai plėtojamas toliau. Artimiausiu metu visiems vartotojams bus pasiūlyta galimybė į sistemą įkelti savo buvimo vietos istoriją ir taip automatiškai pasitikrinti, ar maršrutai su viruso nešiotojais nebuvo sutapę. Infekuotiems asmenims sutikus pasidalinti savo judėjimo maršrutais „CovidApp“ įrankyje, kur kas palengvėtų duomenų surinkimas. Tikimasi, kad šis interaktyvus žemėlapis padės suprasti viruso paplitimo mastą ir padidinti visuomenės sąmoningumą.
 
„Dėl galimo žemėlapio pritaikymo jau kalbamės su šalimis nuo Lenkijos ir Islandijos iki Bangladešo. Kuo daugiau pasaulio šis sprendimas apimtų, tuo tikslesnius duomenis gautume, o tai leistų numatyti viruso plitimą ir taip jį bent iš dalies valdyti“, – pasakoja „CovidApp“ idėjos bendrakūrėjas ir „Baltic Amadeus“ atstovas Mantas Mažūna.
 
Manoma, kad ateityje žemėlapio prototipas bus panaudotas ir plačiau. Pavyzdžiui, stebint gyventojų srautus miškuose ar parkuose, kad čia būtų galima apsilankyti nenusižengiant karantino taisyklėms. Taip pat – kontroliuojant kitų virusų ar ligų plitimą.
 
Pirminė idėja sukurti „CovidApp“ komandai kilo kovo pabaigoje vykusio hakatono „Hack The Crisis“ metu.
 
„Beveik 1 tūkst. valandų – tiek laiko užtrukome vystydami prototipą iki visiškai veikiančio produkto. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi visa daugiau kaip 20-ies žmonių komanda, kurios profesionalumo, proaktyvumo ir kūrybiškumo rezultatą šiandien ir matome“, – sako M. Mažūna.
 
Svarstoma idėja žemėlapio programinį kodą padaryti viešai prieinamą visiems, taip sudarant galimybę prie jo plėtojimo prisidėti ir kitų šalių profesionalams. Idėjos iniciatoriai prie komandos kviečia prisijungti specialistus (infektologus, epidemiologus ir kitus akademikus), kurių žinios ir patirtis galėtų pasitarnauti kovojant ne tik su šia, bet ir su ateities pandemijomis.
 
„Siekiame, kad šis sprendimas taptų bet kokios pandemijos prevencijos ir valdymo sistema ir galėtų būti naudojamas ne tik dabar, bet ir ateityje. Labai norėtume, kad „CovidApp“ taptų moksliniu projektu ir leistų palengvinti kovą su galinčiomis kilti rizikomis“, – užtikrina „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas D. Dužinskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.16; 00:10

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją, esą trys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – pirmauja Europoje pagal žmogžudysčių skaičių.
 
E. Šilerio teigimu, visame pasaulyje nužudymų statistika skaičiuojama skirtingai, dėl to lyginti ją – nelabai etiška.
 
„Nemanome, kad tai yra teisybė. Esminis dalykas yra tame, kad kiekviena valstybė, teikdama statistiką, ją skaičiuoja labai skirtingai – vieni skaičiuoja nužudymus, kiti – nužudymus su ginklu, kiti – žuvusius avarijose žmones ir panašiai. Dėl to tos statistikos skiriasi kartais. Būtų nelabai etiška lyginti ir ieškoti kaltų, kur koks miestas yra“, – ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje sakė E. Šileris.
 
Kartu jis ramino lietuvius – dažniausiai nužudymai, pasak E. Šilerio, įvyksta buitinių konfliktų metu.
 
„Absoliuti dauguma – virš 90 proc. yra buitiniai – ne viešoje vietoje, o dažniausiai buitinio girtavimo sugėrovai vienas kitą nužudo. Dėl to tai, kas yra viešoje vietoje, tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai turėtų jaustis pakankamai saugiai“, – pridūrė policijos generalinio komisaro pavaduotojas.
 
Pateikė statistiką: Lietuvoje išaiškinami beveik visi nužudymai
 
E. Šileris taip pat informavo, kad per metus Lietuvoje įvykdomi 1-2 nužudymai, siejami su organizuotu nusikalstamumu bei keletas nužudymų įvykdomi viešose vietose. Pareigūnas taip pat supažindino su didžiųjų miestų paskutinių metų nužudymų statistika:
2018 m. Vilniuje buvo įvykdyti 9 nužudymai ir visi išaiškinti, Kaune – 13 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, o Klaipėdoje – 7 nužudymai, iš kurių buvo išaiškinti 5.
 
Tuo tarpu 2019 m. sostinėje įvykdyta 18 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, Kaune – 13 nužudymų ir visi aiškūs, o Klaipėdoje per praėjusius metus buvo nužudyti 6 asmenys, 4 bylos buvo išaiškintos.
 
„Bendras nužudymų išaiškinamumas yra beveik 100 proc.“, – pridūrė E. Šileris, pabrėžęs, kad „absoliučiai visoje Lietuvos teritorijoje yra saugu“.
 
Žurnalistų paklaustas, ką reikėtų vis dėlto daryti Lietuvoje, kad tų pačių buitinių konfliktų metu nužudytų žmonių skaičius mažėtų, E. Šileris atsakė paprastai – vartoti mažiau alkoholio. „Mažiau gerti reikėtų, jeigu šnekėtume buitiškai“, – konstatavo pareigūnas.
 
Jo teigimu, „Fox News“ žurnalistė, rengdama publikaciją pagal Jungtinių Tautų duomenis, juos galėjo skaityti bei interpretuoti neteisingai arba tie duomenys galėjo būti pateikti netikslūs.
Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
 
„Jungtinės Tautos skamba labai gražiai ar netgi didingai, bet reikėtų suprasti, kad tai nėra tas, kas yra oficiali statistika“, – paaiškino E. Šileris.
 
Lietuvos policijos duomenimis, nužudymų skaičius nuo 2013 m. tendencingai mažėja: 2013 m. šalyje buvo užregistruoti 182 žmogžudystės atvejai, 2014 m. – 170, 2015 m. ir 2016 m. – po 160 nužudymo atvejų. Tuo tarpu 2017 m. bei 2018 m. policija registravo po 127 žmogžudystės atvejus, o 2019 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 97 nužudymai.
 
ELTA primena, kad Jungtinių Valstijų kanalas „Fox News“ trečiadienį savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį „10 mirtiniausių Europos miestų“. Šio sąrašo viršuje išsidėstė Lietuvos miestai – Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. „Fox News“ sąrašą sudarė pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žmogžudysčių skaičių, remiantis Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis.
 
Pirmąją vietą mirtiniausių miestų sąraše užima Kaunas, kuriame, pasak „Fox News“, 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 5,4 žmogžudysčių.
Antroje vietoje buvo Vilnius, kur kiekvienam 100 tūkst. gyventojų teko 3,9 žmogžudystės. Trečią vietą užėmė Klaipėda, kurioje nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2017 m. buvo toks pat, kaip ir Vilniuje, rašo „Fox News“.
 
Toliau mirtiniausių miestų dešimtuke rikiuojasi Marselis (Prancūzija), Debrecenas (Vengrija), Celjė (Slovėnija), Belfastas (Jungtinė Karalystė), Tamperė (Suomija), Budapeštas (Vengrija) ir Amsterdamas (Nyderlandai).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 00:30