Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu rmėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti,  girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnenis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja. Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savaitgalį Vilniui sukanka 697-eri. Ta proga penktadienio vidudienį aikštėje prie miesto rotušės bus iškeltos trys Vilniaus vėliavos, pagarsintas laiškas Vilniui ir sudainuotos gražiausias Vilniui dedikuotos dainos: „Prie pasakų miesto“ ir „Senieji Vilniaus stogai“.
 
Jau trečius metus kuriama tradicija miesto gimtadienį pradėti iškeliant Vilniaus vėliavas. Miesto meras rotušės menėje pasirašo laišką – sveikinimą Vilniui ir drauge su įvairių profesijų ir kartų atstovais iš Vilniaus bendruomenių paskelbia jį susirinkusiems Rotušės aikštėje.
Susirinkusius linksmins „Jazz Island“ ir trimitininkų kvartetas iš orkestro „Trimitas“, renginį ves Jokūbas Bareikis.
 
Sausio 25-ąją gimusiems mažyliams bus padovanoti smėlinukai su Vilniaus gimtadienio atributika ir užrašu „Vilnius myli tave“. Tądien besituokiančios poros taip pat neliks be staigmenos.
 
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 24-26 dienomis gimtadienio proga sostinę nušvies antrasis Vilniaus šviesų festivalis, kuriame bus galima išvysti užsienio ir Lietuvos menininkų sukurtas 27 šviesų instaliacijas.
 
Valdovų rūmuose Vilniaus dienai paruošta didelė renginių programa: paskaitos, edukaciniai užsiėmimai, dirbtuvės, ekskursijos. Lietuvos dailės muziejus kviečia į Vilniaus paveikslų galerijos parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“.
 
Gedimino pilies bokšte lankytojai bus kviečiami pasveikinti Vilnių, palinkėti miestui arba pasižadėti kažką sau, visa tai bus įtvirtinta Geležinio Vilko ar Gedimino pilies bokšto antspaudu. Sausio 26-ąją, nemokamo muziejų lankymo dieną, lankytojai išrinks pačius originaliausius sveikinimus, kurių autoriai bus apdovanoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.24; 04:00

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad siūlymas mieste įvesti visuotinį nemokamą viešąjį transportą atneštų neigiamų padarinių.
 
„Tai pavojingas dalykas, kuris, jeigu būtų įvykdytas, atneštų neigiamų padarinių. Būtų atskira kalba, kodėl ir kaip, bet esu detaliai išsianalizavęs su visais pavyzdžiais, įskaitant ir mūsų kaimynų, ir galiu labai aiškiai pasakyti, kad tai, ką darome, su tomis investicijomis, kurias darome, jos duos labai gerą rezultatą. Pradėjimas blaškytis duotų labai blogą rezultatą“, – žurnalistams trečiadienį sakė R. Šimašius.
 
Vilniaus mero teigimu, gyventojai aktyviau naudotųsi viešuoju transportų jį atnaujinus.
 
Pasak R. Šimašiaus, Estijoje įdiegus nemokamą viešąjį transportą, „tai visiškai nepasiteisino“.
 
Portalas 15min.lt skelbia, kad Darbo partijos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė siūlo, kad nuo liepos 1 dienos Vilniuje gyvenantiems ir savo gyvenamąją vietą deklaravusiems gyventojams viešasis transportas būtų nemokamas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 00:30

Švenčių šurmuliui vis labiau įsibėgėjant sostinės viešojo transporto keleivius savaitgalį pasitiko maloni staigmena. Naujuose autobusuose ir troleibusuose jau trečiąkart įsikūrė „Ratuota muzikos diena“ – šįkart vyko mišraus choro ARTyn pasirodymai. Taip SĮ „Susisiekimo paslaugos“ artėjančių švenčių proga pasveikino savo keleivius ir padovanojo jiems netikėtų įspūdžių.
 
„Švenčių laikotarpis kupinas džiugesio, šypsenų, malonių susitikimų ir kelionių. Tačiau netrūksta ir skubėjimo, todėl sostinės viešojo transporto keleivius nusprendėme pakviesti bent akimirkai sustoti ir pasimėgauti gyva muzika, nuotaikingu choro pasirodymu. Muzika autobusuose ir troleibusuose skamba jau ne pirmąkart – „Ratuotą muzikos dieną“ suorganizavome pernai prieš Kalėdas, sulaukėme daug keleivių padėkų už originalią ir smagią idėją. Tad kartojame ir vėl planuojame kartoti, nes būtent netikėta patirtis ir įspūdis yra geriausia dovana“, – pasakoja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.
 
Šeštadienį nuo vidurdienio šventiškai pasipuošę mišraus choro ARTyn atlikėjai keliavo po Vilnių ir džiugino keleivius dainomis, sveikino juos ir ragino sveikinti vieni kitus, per daug neskubėti ir dalintis geromis emocijomis. Gyva muzika skambėjo 1G, 2G, 3G, 4G, 6G, 53, 74 maršrutų autobusuose ir 2 maršruto troleibusuose. Maršrutai, kaip teigiama įmonės „Susisiekimo paslaugos“ pranešime, parinkti taip, kad apimtų kuo didesnę miesto dalį, o gyvą muziką išgirstų kuo daugiau keleivių.
 
Vilniečiai ir miesto svečiai, netikėtai pakliuvę į koncertus viešajame transporte, buvo maloniai nustebę – ne tik klausėsi dainų, tačiau ir patys dainavo, šypsojosi, plojo ar tiesiog mėgavosi smagia akimirka.
 
„Susisiekimo paslaugos“ primena, kad Vilniuje jau važiuoja per 300 naujų autobusų ir troleibusų. Planuojama, kad per 2020 m. sostinės autobusų parkas pasipildys dar 120 naujų autobusų, taip pat ir naujais 8 troleibusais. Įgyvendinus šį ambicingą sostinės viešojo transporto atnaujinimo etapą, parke neliks senesnių nei 7 metų autobusų, o Vilnius taps kone jauniausią autobusų parką turinčia ES sostine.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.15; 00:45

Vilnius – labai gražus. Lietuviui jis gražesnis už paryžius, londonus, berlynus. Vilnius – brangus kiekvienam lietuviui. Bent jau taip turėtų būti.

Jūsų dėmesiui – naujas pluoštas Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukų, darytų klaidžiojant gražuolio Vilniaus gatvėmis. Niekad nesistengėme miesto specialiai gražinti. Kokį pamatėme, tokį ir fotografavome.

Kai kurių statinių, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro, jau nebėra. Jis nugriautas. Gal taip ir turėjo būti. Gal ir nebuvo kitos išeities. Gal vietoj jo pastatytas naujasis namas – gražesnis, vertingesnis, reikalingesnis. Bet nuo žemės paviršiaus nušluotas „Lietuvos“ kino teatras šių eilučių autoriui buvo labai brangus – kiek daug įdomių, spalvotų, vakarietiškų filmų ten pamačiau gūdžiais sovietiniais laikais?! Todėl nepykite, jei „Lietuvos“ kino teatras kartais išnyra mintyse, nors jo jau nebėra ir niekad nebebus…

Tad nebijokime vaikščioti po Vilnių, net jei keliaudami suprasime, kad jis, kaip ir visi kiti pasaulio miestai, nėra tobulas. Jis – nebe nuodėmės. Bet vis tik jis – brangus, mielas, savas. Vienintelis toks miestas pasaulyje…

« 1 2 »

Gintaras Visockas

2019.12.01; 06:0

Kartais vaikščiojant Vilniaus gatvėmis šaudavo į galvą mintis – o kodėl nenufotografuoti? Gal pravers, gal bus įdomu? Slaptai.lt skelbia keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuotos mūsų sostinės gatvės. Ir gražios, ir šiaip sau, ir brangios, ir svetimos. Visokios.

« 1 2 »

2019.11.30; 00:30

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus vardas atsidūrė pirmoje naujausio „Financial Times“ investicijų ekspertų padalinio „fDi Intelligence“ reitingo, įvertinusio įvairių pasaulio miestų pastangas pritraukiant technologijų startuolius, pozicijoje.
 
Vilnius aplenkė tokius miestus kaip Londonas, Amsterdamas, Helsinkis ir Singapūras.
 
„Vilnius išsiskiria pasaulyje tuo, kad gali pasiūlyti ambicingų specialistų, pasaulinio lygio verslo infrastruktūrą ir institucijų paramą technologiniams startuoliams. Be to, garsėjame savo atvirųjų duomenų politika – miestas suteikia laisvą prieigą prie finansinių, viešųjų pirkimų, nekilnojamojo turto, transporto ir kitų duomenų, taigi technologijų įmonės gali išbandyti savo produktus, pasinaudodamos realiais rinkos duomenimis“, – teigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Mero teigimu, pritraukti tokias įmones padeda viena kryptimi žvelgiančios viešojo sektoriaus organizacijos. Pasak jo, geriausias to pavyzdys galėtų būti finansinių technologijų sritis: daug institucijų pradėjo bendradarbiauti, kad Vilnius taptų finansinių technologijų centru, kad būtų sukurta šiai verslo sričiai draugiška teisinė aplinka, suteikiama reikiama pagalba „fintech“ įmonių ir specialistų įsikūrimui Vilniuje.
 
Vienas iš šiemet Vilnių plėtrai pasirinkusių finansinių technologijų startuolių – sparčiai auganti mokėjimų bendrovė „SumUp„ iš Londono.
 
„Sprendimą atidaryti biurą Vilniuje lėmė efektyvus licencijavimo procesas finansinių technologijų bendrovėms, talentų pasirinkimas ir institucijų parama. Prieš 6 mėnesius pradėję įsikūrimo procesą, šiuo metu jau veikiame visu pajėgumu, o darbuotojų skaičius Lietuvos padalinyje vis auga“, – sako „SumUp“ Lietuvos direktorė Sigutė Kuncevičiūtė. Jos teigimu, bendrovė Vilniuje planuoja augti ir toliau.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Daugiausiai tarp Vilniuje veikiančių technologijų startuolių yra IT ir finansinių technologijų įmonių, taip pat biotechnologijų, žaidimų vystymo startuolių.
 
Šiame mieste veiklą pradėjo tokios tarptautinės sėkmės sulaukusios įmonės kaip „Vinted“, „Trafi“, „Oberlo“, „Deeper“.
 
„Vilnius tokioms įmonėms yra kaip miesto dydžio smėlio dėžė, kur dėl miesto kompaktiškumo ir labai lengvai įvairias naujoves priimančių gyventojų sudaromos geros sąlygos greitai išbandyti verslo augimui reikalingas idėjas.
 
Pirmoji vieta tokio lygio reitinge padės skleisti žinią apie šiuos Vilniaus privalumus verslui“, – sako Vilniaus miesto turizmo ir verslo agentūros „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.
 
Šiuo metu Vilniuje veikia net septynios bandymų erdvės („sandbox“) programos: penkios finansinių technologijų, energijos ir NT technologijų.
 
Kiekvienoje suteikiamos galimybės startuoliams išbandyti ir kurti produktus realioje aplinkoje. Neseniai įkurta „GovTech“ laboratorija siekia paskatinti aktyvesnį vyriausybės ir verslo bendruomenės bendradarbiavimą, siekiant išsprenti esamus ar ateities iššūkius.
 
Pasak I. Romanovskienės, vienas svarbiausių žingsnių, siekiant į Vilnių pritraukti specialistus ir verslus iš užsienio, yra pagalba jiems integruojantis. „Vilnius deda daug pastangų, kad padėtų įmonėms čia įsikurti ir kad jos galėtų sparčiau augti.
 
Pavyzdžiui, „Go Vilnius“ sukūrė skaitmeninį įrankį „Relocation Guide“, kuris įmonėms ir jų darbuotojams suteikia visą sklandžiam įsikūrimui Vilniuje reikalingą informaciją.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Taip pat reguliariai organizuojami seminarai „Welcome to Vilnius“, kurių metu galima susitikti su įvairių sričių specialistais, supažindinančiais su aktualiausia informacija apie mokesčių mokėjimą, sveikatos priežiūros sistemą, būsto rinką.
 
Po seminarų miesto naujakurių laukia ekskursijos ir ryšių užmezgimo renginiai“, – sako „Go Vilnius“ vadovė.
 
Sudarydami „Tech Startups FDI attraction index“ reitingą „FDI Intelligence“ ekspertai vertino technologijų srities startuolių pritraukimo rezultatus gyventojų skaičiui. Globaliame reitinge vyrauja Europos miestai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.21; 10:02

Prekybos centras Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Slapto pirkėjo metodu gegužės mėnesį atliktas tyrimas Lietuvoje ir Estijoje parodė, jog abiejų Baltijos šalių mažmeninės prekybos tinkluose klientai aptarnaujami bemaž identiškai – bendri vidurkiai skiriasi vos 0,29%. Lietuva šįkart pirmauja su 77.3% aptarnavimo kokybės vidurkiu, o Estija šiek tiek atsilieka su 77.01% įvertinimu.

Slapti pirkėjai atliko vizitus Lietuvos ir Estijos mažmeminės prekybos tinklų parduotuvėse, tarp kurių ir “Rimi” bei “Maxima”, lyderiaujančios su aukščiausiais įvertinimais Lietuvos rezultatuose. Tuo tarpu, Estijoje “Maxima” pasirodė labai vidutiniškai, o “Rimi” apskritai liko bene paskutinė.

Taip pat aptarnavimo kokybė buvo ištirta ir “IKI”, “Lidl”, “Norfa”, “Čia Market”, “Aibė” (Lietuvos) bei “Coop”, “Comarket”, “Grossi”, “Prisma”, “Selver” (Estijos) prekybos tinkluose. Iš viso buvo atlikta 70 vizitų.

Slapti pirkėjai vertino parduotuvės švarą ir tvarką, darbuotojų išvaizdą, kontakto pradžią, bendravimo kultūrą, profesinius įgūdžius, kontakto užbaigimą ir papildomo pardavimo įgūdžius. Tyrimo rezultatai rodo, jog užėję į parduotuvę Lietuvoje rasite švarią aplinką ir tvarkingus, uniforma vilkinčius darbuotojus: švaros ir tvarkos (87%) bei darbuotojų išvaizdos (85%) kriterijai Lietuvoje buvo įvertinti geriausiai. Sunkiau darbuotojams sekėsi kontaktuojant su klientais: pastebėta, jog bendraudami su pirkėjais darbuotojai vengia užmegzti akių kontaktą, neretai pamiršta atsisveikinti.

Lyginant su Estija, pastebimos panašios tendencijos: parduotuvių švaros ir tvarkos aspektas, kaip ir Lietuvoje, gavo geriausią įvertinimą (95%). Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, Estijoje kontakto su klientu užmezgimo kriterijus vertinamas ypatingai gerai (93%), nors kontakto pabaigos – gerokai prasčiau (77%). Tad pirkėjas, nors ir sutinkamas maloniai, su pasisveikinimu, išeidamas gali atsisveikinimo ir nesulaukti.

“Bendri aptarnavimo kokybės vidurkiai, nors ir atrodo neblogai, iš tiesų reiškia, jog klientui suteikiamas gana vidutiniškas aptarnavimas ir tiek Lietuvai, tiek Estijai šiuo klausimu dar yra kur tobulėti.” – teigia Shopper Quality Group valdybos narė Neringa Kazlauskienė. 

Papildomas pardavimas – aptarnavimo aspektas, kurį ypatingai prastai sekėsi realizuoti tiek Lietuvos, tiek Estijos mažmeninių prekybos tinklų darbuotojams. Jis šmėžuoja pačioje sąrašo apačioje, su 24% įvertinimu Lietuvoje, ir 20% – Estijoje. Tai rodo tikrai prastą rezultatą.

Tyrimas buvo atliekamas penkiuose didžiausiuose Lietuvos ir keturiuose Estijos miestuose. Pastebėta, jog aptarnavimas svyruoja ir tarp kiekvienos šalies miestų: mažesniuose miestuose, kaip Panevėžy ir Šiauliuose, pirkėjai yra aptarnaujami geriau, tuo tarpu Vilnius liko trečioje vietoje, Kaunas – priešpaskutinis. Estijoje situacija gana panaši – pirmoje vietoje šįkart matome Tartu, o sostin

Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

ė Talinas – tik trečioje, pagal įvertinimą. 

„Shopper Quality Group“ – daugiau nei 11 metų patirtį tarptautinėje rinkoje turinti įmonė, turinti filialus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje. Įmonė teikia slapto pirkėjo, klientų pasitenkinimo tyrimų ir mokymų paslaugas.

Informaciją pateikė Neringa Kazlauskienė, Shopper Quality Group Valdybos narė

www.shopperquality.com

2019.07.04; 11:09

Vilniaus kiemuose rengiamas „apsivalymas“ kokio dar nebuvo – per birželį nebeliks stovėjimo vietas užimančių apleistų, seniai neeksploatuojamų automobilių, skelbia sostinės savivaldybė.
 
Pirmuosius 50 automobilių savivaldybė priverstinai nutemps jau pirmadienį, perimdama juos savo žinion, kol teismas priims sprendimą dėl jų pripažinimo bešeimininkiu turtu. Kiemuose atsiras daugiau vietos tvarkingiems automobiliams.
 
Iki birželio 10-osios savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai aktyviai ragino visus kuo skubiau pašalinti savo nebenaudojamus netvarkingus automobilius iš bendrojo naudojimo teritorijų įvairiose seniūnijose.
 
Savivaldybė taikys ir pinigines baudas netvarkingų seniai riogsančių automobilių savininkams: nesuskubusiems jų pašalinti per nurodytą laiką, savivaldybė skirs nuo 70 iki 300 eurų baudas su transporto priemonės konfiskavimu.
 
Savivaldybė kviečia vilniečius būti kaimyniškus, sąmoningus ir nelaukti sankcijų – pasirūpinti ne vietoje paliktu savo turtu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.10; 07:18

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.

Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.

Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.

Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.

Kalnų Karabache tebešaudoma

Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.

Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.

Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.

Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Iš gimtųjų namų išvyti azerbaidžaniečiai

Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?

O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:

„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“

Štai kokio atsakymo sulaukiau:

„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“

Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.

Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.

2019.05.15; 19:43

Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį  su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir kai kurie baltarusiai.

Agresyviai politizuotas yra  istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.

Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai, tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus „prichvatizuoti“.

Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.

O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.

Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.

Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių? Taigi…

Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.

Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų, įstaigų, užeigų pavadinimų…

Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų  globalistų).

Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.

Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“

Argumentų, kodėl turėtume savo oro uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl lyderystės  kovojančių paauglių: „Ar išdrįsi?“

Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!

Ar išdrįsime?

Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?

Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai suteikdami vardą, pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai reikia daryti?

Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi  Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?

Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame“!

Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…

Tačiau tas vardas ir tas vaizdas pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui, klajūnui, pasaulio piliečiui…

Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?

Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau estai „geriausio kultūros žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…

Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma“, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.

Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl „Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.

Bet juk traumuoti esame ne visi?

2019.01.30; 08:00

Meras Remigijus Šimašius, pažadėjęs, kad jo vadovavimo sostinei metu Vilniuje nebus Maskvos namų, kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas įvertinti numatomo kultūros ir verslo centro A. Juozapavičiaus ir Rinktinės g. sankirtoje, plačiau žinomo kaip „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ funkcinę paskirtį, ar ji nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sprendimas priimtas po to, kai VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suderinti naujus projektinius pasiūlymus ir juos pristatyti visuomenei. 

Pranešime apie projektinių pasiūlymų suderinimą teigiama, kad numatoma pagrindinė statinių naudojimo paskirtis – „kultūros ir verslo centras“. Tačiau Vilniaus miesto meras teigia, kad po šiuo pavadinimu gali slėptis Lietuvai nedraugiškos valstybės noras manipuliuoti Lietuvos visuomene, siekiant savo siaurų politinių tikslų įgyvendinimo.

„Kadencijos pradžioje sakiau, kad kol esu meras – Maskvos namų Vilniuje nebus. Laikausi duoto žodžio. Tačiau Lietuva yra teisinė valstybė ir visi teismai pasisakė, kad nors statytojas pastatė pastatą pažeisdamas aukštingumo reikalavimus, jis vis dar gali kreiptis į savivaldybę dėl naujo statybos leidimo su sąlyga, kad nusigriaus viršutinį vieną aukštą. Šiandien, nors statytojas ir pasiruošęs įgyvendinti teismo sprendimą, vis dar kyla abejonių, ar funkcinė pastato paskirtis atitinka šalies nacionalinius interesus. Todėl kviečiu savo žodį tarti Valstybės saugumo departamentą. Taip pat planuoju šį klausimą aptarti su Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Prezidentūros atstovais. Turime kartu ieškoti būdų stabdyti šį Lietuvai kenksmingą projektą, kuris yra galima priedanga Kremliaus propagandos mašinai,“ – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. 

Gavęs VSD išvadas, meras spręs dėl tolesnių veiksmų „Maskvos namų“ atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 06:17

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus taryba trečiadienio posėdyje svarstys rezoliuciją dėl viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės atšaukimo iš užimamų pareigų.

Rezoliucijoje teigiama, kad I. Romanovskienės veikla turėtų būti vertinama neigiamai, atsižvelgiant į „Vilniui – Lietuvos sostinės įvaizdžiui daromą negrįžtamą žalą tarptautiniu mastu“.

Rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę rugpjūčio pradžioje pranešė įregistravusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai).

Kaip anksčiau rašė ELTA, sąjunga teigė, kad rezoliuciją įregistravo po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis.

„Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad „Go Vilnius”, kurioje dirba 39 darbuotojai ir metinis įstaigos veiklos biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lėšos panaudojamos neefektyviai.

Remiantis „Go Vilnius” pateikta informacija, Vilnius pagal „Financial Times” fDi indeksą iškrito iš TOP 10 pagal palankumą verslui ir susisiekimo galimybes, kai anksčiau užėmė 5 poziciją, kitose kategorijose taip pat matomas ženklus kritimas“, – buvo rašoma Lietuvos laisvės sąjungos pranešime.

Jame taip pat teigiama, kad iki šiol įstaiga nėra įvedusi aiškių savo veiklos vertinimo kriterijų ir tik dabar atlieka viešąjį pirkimą, kurio laimėtojas turėtų juos suformuoti.

Pranešime pažymima, kad savivaldybės įmonė „Go Vilnius” nuo rugpjūčio 9 d., iš karto po pasaulyje minimos Tarptautinės orgazmo dienos, paleido kontraversišką reklamą „Vilnius – G-Spot of Europe“.

Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šie Vilniaus tarybos nariai pasipiktino dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo paleista Vilniaus reklaminė kampanija, kurioje miestas pristatomas kaip „Europos G taškas“. Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle „Facebook“ yra išreiškęs paramą I. Romanovskienės vadovaujamos įstaigos veiklai.

„Kuriami raštai pirmiausiai pašalinti „Go Vilnius“ vadovę, (…) mat labai naudinga per miesto tarybos posėdį sudeginti porą valandų tokiems politiniams žaidimams ir trukdyti kurti miestui naudingus darbus.

Akivaizdu, kad tamsos šaukliams inkviziciniai raganų laužai prieš popiežiaus vizitą atrodytų labiau deramas dalykas, nei normalus, kūrybingas, laisvas miesto gyvenimas“, – savo nuomonę dėstė R. Šimašius.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu. Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 08:00

Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų lietuviškų šiokiadienių temomis.

2018.09.26

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį pasaulyje pristatoma UNESCO inicijuota tvariam turizmui skirta kelionių platforma „World Heritage Journeys“ (liet. „Pasaulio paveldo kelionės“). Platformoje, kuri skatina pasaulio keliautojus pažinti UNESCO saugomas pasaulio paveldo vietoves, Vilnius atsidūrė šalia kitų 33 Europos vietų, kurių tarpe – Olimpija (Graikija), Pafos (Kipras), Potsdamo rūmai (Vokietija), Versalis ir Šampanės regionas (Prancūzija) ir kitos legendinės Europos vietos.

Lietuvos atstovai kartu su UNESCO Ir „National Geographic“ sukūrė Vilniaus pristatymą, kurio tikslas – įkvėpti aplankyti ir pažinti Lietuvos sostinę. Projektas „World Heritage Journeys“ bus oficialiai pristatytas rugsėjo 15-16 d. Paryžiuje, kai, minėdama Pasaulio paveldo dienas, UNESCO būstinė Prancūzijoje atvers duris visuomenei.

Iniciatyvą finansavo Europos Sąjunga. Ja skatinama tvariai keliauti aplankant vienas nuostabiausių UNESCO pasaulio paveldo vietų Europoje. Keliautojams siūlomas naujas būdas pažinti Europą – keliauti „kitaip“, keliauti „giliau“, aplenkiant populiariausias turistines vietoves, ilgiau pasiliekant vienoje vietoje ir pajaučiant regiono dvasią.

Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje bendradarbiauja Ūkio ministerija, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Valstybinis turizmo departamentas ir Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.

„Džiaugiamės, kad Vilnius atsidūrė tokioje prestižinėje draugijoje. Svetainėje jis įtrauktas į romantišką Europos maršrutą, kviečiant pažinti nuostabų barokinį senamiestį, Europos parką, meniškąjį Užupį, atrasti gatvės meną, susipažinti su Vilniaus legendomis, pasimėgauti kavos kultūra ar išbandyti tradicinių amatų. Tikimės, kad profesionaliai pateiktas „National Geographic“ turinys paskatins daugiau turistų iš tolimų šalių keliauti po Europą atrandant ir gražiausias Vilniaus vietas“, – teigia „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„World Heritage Journeys“ kviečia keliautojus rinktis vieną iš keturių kultūrinio paveldo maršrutų: karališkoji Europa, senovės Europa, romantiškoji Europa ir požemių Europa. Šie maršrutai pasakoja nuostabias Europos paveldo istorijas. Svetainėje galima rasti praktinės informacijos ir įrankių, padėsiančių planuojantiems atostogas Europoje ir norintiems gauti daugiau vietinių žinių apie kultūros paveldą.

„Mūsų tikslas – pakeisti žmonių keliavimo būdą. Norime paskatinti juos ilgiau likti vienoje vietoje, patirti vietos kultūrą, pajausti aplinką, sužinoti daugiau ir įvertinti pasaulio paveldo vertę“, – teigia UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Mechtild Russler.

2018 m. paskelbti Europos ir Kinijos turizmo metais – tai Europos Komisijos, Kinijos Liaudies Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos bei Europos kelionių komisijos (EKK) iniciatyva. „World Heritage Journeys“ – vienas svarbiausių būdų pritraukti kinų turistų į Europą. Svetainė paruošta anglų, kinų ir prancūzų kalbomis. Ji taip pat prisideda prie 2018 m. Europos Kultūros paveldo metų tikslų.

„Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip „National Geographic“ kiekviename mūsų įkvepia tyrinėtojus, norinčius atrasti tolimiausius Žemės kampelius. Siekiame prisidėti prie bendruomenių ekonominės gerovės visose pasaulio paveldo vietovėse ir nukreipti turistus į unikalius kultūrinius objektus bei padėti atrasti patirčių, kurias rekomenduoja patys vietiniai, – sako skaitmeninės plėtros ir turizmo programų „National Geographic Maps“ vadovas Frankas Biasi. – Svetainė, kurioje skatina keliautojus iš Šiaurės Amerikos, Kinijos ir kitų svarbių turizmo rinkų keliauti kitaip, giliau, naudotis svetaine įsikvėpti ir planuoti keliones po Europą.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.14; 10:15

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?

Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.

Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.

Kaip paneigti subinės įvaizdį?

Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva  – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis  politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti –  kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.

Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.

Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.

G-spot – bailumo apraiška

Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.

Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.

Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.

Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.

Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.

Kas yra drąsu?

Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.

antanas-mockus12303061
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras

Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus  – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.

Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.

Nuo tarpkojo iki stogo

„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.

Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur  pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.

Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.

Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.

Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.

Kai šaukštai po pietų

Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.

Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.

Įvaizdis yra viskas

Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad  Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!

R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.

Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.

Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.

Tiesa ir jos kaina

Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.

Pirma  – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.

Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Įkaitai

Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?

Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.

Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.

Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti  radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.

Slėptuvės ir evakuacija

Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.

Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…

Kuris astrologas klydo?

Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.

Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.

Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.

Dažniau, bet po nedaug

Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.

Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.

Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.

Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės  – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.

Kelias į Vakarus

Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.

Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.

Prezidentinė vėliava virš Kopgalio

Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.

Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.

Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?

Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.

2018.08.16; 05:30

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. „Go Vilnius“ nuotr.

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. Pasirodo, per pirmąsias reklamos kampanijos „Vilnius – G-spot of Europe“ dienas svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 48 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV. Vaizdo klipų peržiūros viršija 200 tūkstančių. Dėmesys kampanijai nemažėja ir socialiniuose tinkluose, teigiama „Go Vilnius“ pranešime.

Garsioji Vilniaus reklamos kampanija „Vilnius – G-spot of Europe“ mobilizavo pasaulio žiniasklaidos dėmesį Lietuvos sostinei ir paskatino kalbėti ne tik apie pačią reklamą, bet ir apie Vilnių kaip kelionių kryptį. Praėjusį savaitgalį Vilnius atsirado ne tik solidžiausių Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių leidinių puslapiuose, bet ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turinčio JAV komiko Johno Oliverio laidoje.

Reklamos efektyvumą pripažino garsiuosius Rygos įvaizdžio vaizdo klipus sukūrusių gamybos namų „Nonsense.tv“ vadovas Augustinas Katilius. Jis sakė: „Sveikinu Vilnių su G-taško kampanija. Kampanijos tikslas – kelti susidomėjimą miestu ir panašu, kad tai veikia. Taip pat panašu, kad tai yra labai efektyvi reklama, turint omenyje gamybos sąnaudas ir pasiektą poveikį. Taip, ji sulauks ir negatyvių atsiliepimų, bet nieko nėra blogiau kampanijai kaip jokie atsiliepimai. Taigi reziumuojant – tai pasisekusi kampanija, kuri yra tiek nepadori, kiek mes patys esame (pagal „sugedimo“ laipsnį). Nemačiau kitos tokios intriguojančios kampanijos, reklamuojančios Vilnių arba šalį.“

„Dabar yra pats laikas aplankyti Vilnių – Europos G tašką“, – penktadienį parašė vienas solidžiausių Jungtinės Karalystės dienraščių „Telegraph“, pateikdamas stilizuotą Vilniaus žemėlapį bei rekomendacijas, kur apsistoti, ką nuveikti ir pamatyti. Pirmadienį Vilnių kaip kelionės kryptį pristatė Prancūzijos „Le Figaro“.

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Anot „Go Vilnius“ pranešimo, pasaulio susidomėjimą Vilniumi dar pakurstė tai, kad sostinės reklama pastarosiomis dienomis sulaukė populiaraus JAV komiko Johno Oliverio dėmesio. Sekmadienį HBO televizijos satyrinėje laidoje „Last Week Tonight with John Oliver“ šiai reklamai buvo skirtas atskiras siužetas. JAV šią laidą žiūri milijonai žiūrovų, tačiau ji yra žinoma ir naujas temas diktuoja visame pasaulyje. Vilniaus reklamą J. Oliveris pavadino drąsia ir pripažino, kad jei ne reklama, Lietuva jo laidoje tikriausiai nebūtų paminėta.

Dvi dešimtis milijonų amerikiečių skaitytojų turintis portalas „Quartz“ straipsnyje „Johnas Oliveris aiškina Lietuvos keistosios „G taško“ turizmo kampanijos genialumą“ rašė: „Sukurti turizmo šūkį, kuris vilioja keliautojus, skamba ne banaliai ir yra pakankamai išsiskiriantis, kad įsimintų, yra sudėtinga užduotis netgi geriausiai įsitvirtinusioms kelionių destinacijoms.“

Iškart po J. Oliverio laidos „Google“ paieškos platforma užfiksavo daugiau nei dešimt kartų išaugusį JAV gyventojų susidomėjimą Vilniumi.

Vilniaus kampanija jau sulaukė pasaulio lygio reklamos profesionalų įvertinimo. Vienas autoritetingiausių pasaulyje reklamos profesionalų žurnalas „Lürzer’s Archive“ Vilniaus reklamą išrinko geriausia šią savaitę pasirodžiusia reklamų pasaulyje. Šiame žurnale publikuojamos reklamos yra pasaulio kūrybos „grietinėlė“ – geriausi pavyzdžiai, iš kurių įkvėpimo semiasi viso pasaulio reklamos agentūros.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.15; 07:00

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybė ketvirtadienį pradėjo turizmo skatinimo kampaniją, kur Vilnius reklamuojamas kaip Europos „G taškas“. Pasak reklamos kūrėjų, ketvirtadienį paleista reklama pranoko visus lūkesčius. Reklama per mažiau nei valandą pasidalijo apie 1000 užsienio interneto vartotojų.

„Dar neprasidėjusi ši kampanija sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Per kelias dienas apie Vilnių jos dėka jau parašė daugiau nei 900 užsienio žiniasklaidos kanalų, tarp jų didieji JAV, Jungtinės Karalystės portalai – „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Independent“. Šiandien televizijos reportažą apie kampaniją išleidžia viena didžiausių pasaulyje naujienų agentūra „Reuters“. Sukeltas didžiulis susidomėjimas, todėl tikimės kad šiandien startuojanti reklamos kampanija bus išties sėkminga ir paskatins daugelį užsieniečių pažinti Vilnių“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

„Atomic Garden“ kūrybos vadovas, tarptautinės reklamos ekspertas Antonio Bechtle sako, kad ši idėja yra studentų. Pasak dėstytojo, jis studentams pateikė užduotį paruošti reklamą, skatinantį Vilniaus turizmą. Idėjų buvo daug, bet pasikliaudamas savo reklamos patirtimi, jis išrinko būtent šią reklamą.

„Ši reklama pralenkė mano lūkesčius. Mano draugai bei pažįstami siuntė šios reklamos nuorodą man kaip pavyzdį geros reklamos ir jie net nežinojo, kad aš su tuo esu susijęs“, – spaudos konferencijoje sakė A. Bechtle.

Anot A. Bechtle, reklamos humoras skatina žmones, ypač jaunimą, keliauti į Vilnių.

„Remdamasis savo patirtimi reklamuojant vietoves, manau, kad ši kampanija yra visapusiškai teisinga ir yra didelis žingsnis pirmyn Vilniaus kaip destinacijos reklamoje. Reklama kalba tikslinės auditorijos kalba, pasitelkdama humorą ir laužydama nusistovėjusias taisykles. Svarbu tai, kad ji tiksliai suformuluoja jausmą, patiriamą Vilniuje besilankančio užsieniečio: kad atradai kažką nuostabaus, kas visuomet tai buvo, bet iki šiol apie tai nežinojai“, – sakė A. Bechtle.

Lūpos. Slaptai.lt nuotr.

Kelerius metus Vilniuje gyvenantis perujietis A. Bechtle pridūrė, kad reklama tiksliai atliepia jausmą, kurį jis pats pajuto pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Daugelis jo asmeniškai pažįstamų užsieniečių dalijosi panašia patirtimi.

Reklamos kampanija vyks mėnesį. Jos metu 18-35 m. vartotojams socialiniuose tinkluose ir „Google“ platformoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bus rodomi reklamos skydeliai ir vaizdo klipai, kurie ves į tinklapį www.vilniusgspot.com. Jame žaismingu principu atlikus testą apie savo pomėgius kiekvienam vartotojui bus pateikiamas individualus Vilniaus gidas, rekomenduojantis konkrečias sostinės vietas ilsėtis, apsipirkti, pramogauti, pavalgyti, sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose bei grožėtis miesto panoramomis.

Pasak reklamos pagrindinių kūrėjo Jurgio Ramanausko, reklama ves vartotoją į specialų tinklapį, kuriame jie atliks tekstą, pagal kurį jam bus sudarytas individualus lankytinų vietų žemėlapis Vilniuje. Kampanijos interneto svetainėje pristatomas visas spektras pramogų ir paslaugų, kuriuos Vilniuje gali rinktis turistai, įskaitant įvairius restoranus, kavines, dizainerių parduotuvėles, kino teatrus, muzikos klubus, muziejus, nuotykių ir pramogų parkus.

Dėmesį atkreipianti lauko reklama su pagrindiniu reklamos vaizdu vieną savaitę bus transliuojama populiariose žmonių susibūrimų vietose Berlyne ir Londone.

Socialiniuose tinkluose kampaniją reklamuos trumpi vaizdo klipai, kuriuose rodoma, kaip vaikinai ir mergina patiria malonumą išvydę ikonines sostinės vietas. Vaizdo klipus galima peržiūrėti youtube kanalu.

Dar nestartavusi kampanija šią savaitę jau sulaukė milžiniško susidomėjimo visame pasaulyje, pradedant Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija ir JAV, baigiant tokiomis šalimis kaip Indija ir Naujoji Zelandija.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Iš tūkstančio komentarų užsienyje ketvirtadienį, tik penki buvo neigiami.

Ši reklaminė kampanija Lietuvoje susilaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį. Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė P. Poderskis.

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis, be kitų „nuodėmių“, ir už „G taško“ reklamą, pranešė antradienį įregistravusi rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę I. Romanovskienę.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu.

Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.10; 08:46

2018-ųjų liepos 6-oji. Vilnius. Gedimino prospektas. Slaptai.lt nuotr.
Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Penktadienį viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį.

Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.

Penktadienį buvo paskelbta, kad „Vilnius – Europos G taškas“ reklamos kampanija oficialiai startuoja užsienyje. Joje Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.

2018.08.04; 08:57