Prie Kapitolijaus. EPA – ELTA nuotr.

Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.

Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.

Pirmiausia persispausdinome iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą „Reichstago padegimas“ – 2021″. Dabar jūsų dėmesiui – gordonua.com paskelbtas J.Šveco interviu. Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.

Jurijus Švecas. D.Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V.Putinas

Jelena POSKANNAJA

V. Putino bendrakursis, KGB eksžvalgybininkas J. Švecas: D. Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V. Putinas

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs TSRS KGB žvalgybininkas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino KGB instituto bendrakursis Jurijus Švecas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), papasakojo, kaip pasikeitė politinių jėgų pasiskirstymas po to, kai prezidento Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų, kaip su šiais įvykiais gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, per kokias organizacijas Rusijos federalinė saugumo tarnyba (Федеральная служба безопасности (FSB)) veikia Amerikos rusakalbę diasporą ir kaip Rusijos Federacija (RF) bandė įtraukti Ukrainą į 2020 metų prezidento kampaniją.

J. Švecas: „Stipriai triukšmauja tik viena potrampinė socialinė grupė – rusakalbiai Amerikos emigrantai“.

Niekada prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis JAV prezidentas.

– Kokia dabar situacija JAV po sausio 6 d. įvykių Vašingtone?

– Tai, kas įvyko, turiu omenyje Kapitolijaus šturmą, buvo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą. Jo tikslas buvo neleisti ateiti į valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Joe Bidenui ir palikti valdžią apsišaukėliui, žmogui, kuris pralaimėjo, bet vis dar skelbia, kad jis laimėjo, – D. Trumpui.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria šį įvykį kaip vidinio terorizmo apraišką ir mano, kad tai didžiausia JAV saugumo grėsmė. Suimta daugiau nei 100 žmonių, bet tai tik pradžia. Kol kas suimami tik tie, kas išsidavė Kapitolijaus vestibiulyje. Įdomūs aukštesni pareigūnai, dėl kurių šis šturmas tapo įmanomas. Juos irgi anksčiau ar vėliau suras.

Trims žmonėms, kurie įsiveržė į Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

To, kas įvyko, išsigando net respublikonai. Daugelis iš jų laikosi distancijos nuo D. Trumpo. Bendrovės, susijusios su socialiniais tinklais ir platformomis, blokuoja jam priėjimą. Nuo jo ir nuo Respublikonų partijos laikosi distancijos ir didžiausi finansiniai donorai. Vakar gautas pranešimas, kad Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ pasirengęs dovanoti D. Trumpui 300 mln. JAV dolerių skolos, kad tuojau pat nutrauktų su juo ryšius. Ir „Signature Bank“, kuris aptarnavo D. Trumpą ir jo šeimą, taip pat nutraukia su juo ryšius.

– Kaip jūs galvojate, ko būtent D. Trumpas norėjo pasiekti, ko tikėjosi?

– D.Trumpas ilgai kaitino žmones pasakėčiomis apie tai, kad rinkimai buvo falsifikuoti, ir faktiškai nukreipė juos į Kongresą. Visa tai dokumentuota. Kiekvienas, kas supranta anglų kalbą ir matė per televiziją nufilmuotą vaizdo įrašą, negali neigti šio fakto.

Sprendžiant iš visko, gana aukštame, kariuomenės vadovybės, Nacionalinės gvardijos vadovo lygmenyje, o taip pat slaptųjų tarnybų (tarnybų, užtikrinančių prezidento, administracijos, vyriausybinių įstaigų apsaugą) vadovybėje buvo tam tikro pobūdžio sąmokslas, dėl kurio susiklostė situacija, kai sukilėliai prasiveržė į Kongresą. Kadangi juos turėjo sustabdyti gatvėje dar gerokai iki prieinant Kapitolijų, bet kelias buvo atviras. FTB vertinimu, Kapitolijų šturmavo apie 8 tūkst. maištininkų, o jiems priešinosi apie 1,4 tūkst. policininkų, kurie, iš esmės, neturėjo šansų.

Kalbomis, kad rinkimai sufalsifikuoti, tiki tik apkvailinti D. Trumpo šalininkai. Daugiau nei 60 teismų išmetė D. Trumpo komandos ieškinius dėl falsifikacijos į šiukšliadėžes. Čia tai vadinama „frivoliškais teismo ieškiniais“. Tai yra tokie ieškiniai, kurie pateikiami be jokio „faktažo“ ir įrodymų.

Priminsiu, kad per ketverius vadovavimo metus D. Trumpas paskyrė 25 proc. teisėjų. Jo šalininkai gyrėsi, kad jis faktiškai pradėjo kontroliuoti šalies teismų sistemą. JAV Aukščiausiajame Teisme iš devynių teisėjų dauguma – konservatoriai, tai yra respublikonai, o tris iš jų paskyrė būtent D. Trumpas, beje, jam tai kainavo daug pastangų. Ir vis dėlto visi teismai kaip niekam nereikalingus popierius išmetė D. Trumpo komandos ieškinius, nes jokių rinkimų masinės falsifikacijos įrodymų nebuvo.

Sąmokslininkai turėjo tokį planą: 8 tūkst. šturmuoja Kongresą, grobia senatorius ir kongresmenus, kurie tuo metu formaliai skaičiavo balsus. Pagal įstatymą Kongresas privalo tik užfiksuoti (kaip sąskaitininkas) savo dokumentuose skaičių rinkėjų, atidavusių savo balsus valstijų lygmenyje. Nei aptarinėti, nei kelti abejonių, nei imtis kokių nors kitų diskretiškų veiksmų už arba prieš šiuos balsus nei Senatas, nei Atstovų Rūmai neturi teisės.

Trims žmonėms, įsiveržusiems į JAV Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

D. Trumpo šalininkų apskaičiavimu, du senatoriai respublikonai – vienas iš Teksaso, kitas – iš Misūrio – sugalvojo, jų nuomone, genialų planą ir pasiūlė: „Mes nesakome, kad buvo masinės falsifikacijos, bet jūs juk matote, žmonės suskilę, todėl įkurkime laikiną taikinamąją komisiją, kuri išnagrinės šiuos klausimus ir taip mes sutaikysim šalį“.

Tai buvo Nikolo Makiavelio stiliaus planas, nes nėra nieko pastovesnio nei laikina komisija, kaip rodo daugelio šalių istorija. Komisija būtų dirbusi 10 dienų, dvi savaites, o D. Trumpas visą tą laiką sėdėtų. Artėja naujo prezidento inauguracijos laikas, o komisija dirba ir D. Trumpas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Paskui jie atneša D. Trumpui išnagrinėti bet kokį rezultatą, o jis teigia, kad nesutinka su išvadomis, ir komisija vėl tęsia darbą. Ir taip visus artėjančius ketverius metus. Tai yra sistema lūžta. Štai kam visa tai buvo numatyta.

Žlugo planas tik dėl vienos priežasties: kol šturmuotojai užiminėjo Kapitolijų, slaptosios tarnybos spėjo išvesti kongresmenus ir senatorius požeminėmis perėjomis į saugią vietą. Šturmuotojams nieko nepavyko užimti.

D. Trumpas, matyt, kurį laiką pats išsigando. Po šio įvykio kilo rimtas įtarimas dėl jo psichinės būklės. Jis save beveik įvarė į tą patį kampą kaip ir V. Putinas. Ir vienas, ir kitas supranta, kad vienintelis jų saugumo šaltinis – turėti valdžią. Nuėjai į šoną, ir viskas. Ir tai veikia jo psichiką.

Kitą dieną po Kapitolijaus šturmo JAV psichiatrų asociacija nusiuntė laišką į Kongresą prašydama nušalinti D. Trumpą nuo valdžios, nes jis prarado nuovoką. Nepakaltinamas žmogus, galintis prieiti prie raudonojo mygtuko, atominio ginklo, tampa pavojingas ne tik savo šaliai, bet beveik visam pasauliui.

D. Trumpas iš pradžių prigulė po kerplėša, pritilo ir net apkaltino savo šalininkus, kuriuos dar neseniai kvietė eiti šturmuoti Kapitolijų, ir pažadėjo jiems priklausančią bausmę. Kitą dieną dezavavo šį pareiškimą. Trumpai tariant, žmogus kaip nesavas.

Tuomet FTB ir teisėsaugos organai kartkartėmis paskelbia pareiškimus. Jie neatmeta tikimybės, kad iki sausio 20 d. D. Trumpo šalininkai gali suorganizuoti panašių, o gal ir pavojingesnių akcijų. Vienas iš scenarijų, kuris būtent vakar buvo įgarsintas teisėsaugos organų: apsupti Kapitolijų, JAV Aukščiausiąjį Teismą, kitas įstaigas ir suteikti respublikonams galimybę užimti valdžią organizavus valstybinį perversmą. Manau, tai nepavyks. Vašingtonas bus visiškai izoliuotas, apsaugotas, ir saugumas bus užtikrintas.

Tačiau lieka grėsmė, kad panašūs prasiveržimai gali įvykti 50 JAV valstijų. Tuomet teisėsaugos sistema bus perkrauta. Ji tiesiog neturės jėgų, kad užtikrintų saugumą.

Svarbiausia šioje situacijoje štai kas: niekuomet prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis prezidentas. Tai precedento neturintis atvejis.

– Jūsų nuomone, ar įsivėlė į šią situaciją Rusijos specialiosios tarnybos?

– Tai, kas įvyko, sukrėtė Ameriką. Rinkimai įvyko. Visuose lygmenyse net respublikonai pripažino J. Bideno pergalę. Liaudis iš esmės aprimo. Yra tik viena gyventojų socialinė grupė šioje šalyje, mano pastebėjimais, kuri yra egzaltuotos, įsiaudrinusios būsenos ir baisiai triukšmauja. Tai Amerikos rusakalbių emigrantų grupė.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Normalų išsilavinimą turintys žmonės, kurie sugebėjo įsikurti ir realizuoti save šioje šalyje, yra ramūs. Tačiau, kuo žemesnis išsilavinimas, kuo prasčiau įsikūrę, tuo jie agresyvesni ir protrampiškai nusiteikę. Vietiniai ekspertai aiškina, kad didžioji dalis rusų emigracijos – tai vadinamoji dešrinė emigracija, kuri dėl savo mentaliteto, prichotipo pavaldi išorinėms manipuliacijoms.

Tačiau aš manau, kad problema ne tik ši, bet dar ir tai, kas vadinama „Maskvos ranka“. JAV, be ambasados, Rusijos valstybę pristato organizacija, kuri vadinasi Rusijos mokslo ir kultūros centras. Jis pavaldus agentūrai „Rossotrudnichestvo“. O „Rossotrudnichestvo“ tęsia Tarybinių draugystės su užsienio šalimis draugijų sąjungos (Союз советских обществ дружбы с зарубежными странами (ССОД)) tradicijas ir yra jų paveldėtojas. Ši organizacija buvo kuriama TSRS kaip KGB išorinės žvalgybos stogas, priedanga. Aš tai žinau kaip faktą.

„Rossotrudnichestvo“ visose išsivysčiusiose šalyse, palaikančiose diplomatinius santykius su RF, laiko vadinamuosius Mokslo ir kultūros centrus. Tai FSB stogas arba priedanga. Organizacija užsienio šalyse kuria ir valdo penktąją koloną.

FSB agentūra įsiskverbė į rusų emigraciją. Čia sukasi labai dideli pinigai. Rusų emigracijoje yra visas tarpsluoksnis žmonių, kurie gyvena išskirtinai iš kešo, gaunamo iš šių centrų. Situacija tiesiog idiotiška iš JAV pusės. Tai prasidėjo dar Billo Clintono laikais ir tęsiasi iki šių dienų, nors Rusijos valdžia išvarė iš šalies visas užsienio organizacijas, susijusias su vyriausybėmis. Tarp jų British Council, ISAID ir t. t. Tačiau JAV iki šiol veikia rusų centras.

Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto

Žinoma, ne visa rusų emigracija yra potrampinės būsenos. Tačiau socialiniuose tinkluose, kad visi pradėtų spiegti, daug nereikia. Pakanka kelių žmonių, kurie gražbyliaus (tuščiažodžiaus), ir kelių trolių, kurie visa tai palaikys, kuo, tiesą sakant, jie ir užsiima.

Beje, jeigu atkreipėte dėmesį, prieš kelias dienas kelis Ukrainos atstovus įtraukė į juoduosius sąrašus už jų dalyvavimą prezidento rinkimuose JAV-2020 Rusijos specialiųjų tarnybų pusėje. Įdomus momentas. Įtariu, kad ne visi supranta, todėl paaiškinsiu.

Svarbiausia Rusijos įsikišimo į 2016 m. Amerikos rinkimus kryptis buvo tokia: programišiai įsilaužė į JAV serverius ir per „WikiLeaks“, kurią per Julianą Assangą kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos, nutekino pavogtą informaciją. 2020 m. rinkimuose buvo planuota, kad „WikiLeaks“ vaidmenį atliks grupė „draugų“ iš Ukrainos, per kuriuos Rusijos specialiosios tarnybos nutekins informaciją. Šį kartą amerikiečiai padarė tai, ką derėjo padaryti anksčiau. O derėjo iš karto pasakyti: „Bičiuliai, tai, ką nutekina „WikiLeaks“, – tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbo rezultatas“.

Tačiau 2016 m. tas nebuvo padaryta. Todėl gavo tai, ką gavo. Bet šį kartą, kai tik Kijeve pradėjo veikti aktyvistų grupė, kuriems vadovavo draugas A. Derkačius, JAV į tai iš karto atkreipė dėmesį, iš karto visi suprato ir bandymą neutralizavo gemalo stadijoje. Tai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nebuvo įtraukta į 2020 m. rinkimus pagal visą programą su visais negatyviais padariniais, kurių pasitaikytų, jeigu „draugų“ planą pavyktų įgyvendinti.

– Tai reiškia, kad Kremliaus ranka, nors ir po priedanga, bet visgi pasiekė JAV prezidento rinkimus?

Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.

– Be abejo. Ši JAV rusų diasporos egzaltacija ir bandymas naudoti Ukrainą „WikiLeaks“ vaidmenyje tik patvirtina šį faktą.

– Ir kaip, jūsų nuomone, susidariusi situacija gali išsispręsti?

– JAV teisėsauga ir FTB labai sunerimę dėl šalyje susidariusios situacijos. Manau, kad tyrimo mastai bus neregėti. Ir pagaliau bus imtasi priemonių, kurių seniai reikėjo imtis.

Amerikiečiai visgi vykdo įstatymus. Bepročių nėra daug. Branduolį ekstremistų, kurie dabar daro betvarkę, aš palyginčiau su sektantais. Su jais neįmanoma diskutuoti. Jie tiki, ir viskas. Jie bus sugniuždyti. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų jau patys suprato, kad D. Trumpas pasirodė esąs netikras pranašas, kuris gali nuvesti dievai žino kur.

Didžiausia auka bus Respublikonų partija. Jeigu pažiūrėtume į praėjusių rinkimų žemėlapį, pamatysime, kad Respublikonų partija atstovavo daugiausiai depresyvios ekonomikos valstijoms ir žmonėms, kurie gyveno Amerikos žemės ūkio regionuose. Miestai ir valstijos, kurių ekonomika yra pažengusi ir šiuolaikinė, palaikė demokratus. Ir pastarieji Kapitolijaus įvykiai paaštrins Respublikonų partijos padėtį.

Kaip jau sakiau, dabar nuo jų bėga finansiniai donorai – didžiausios Amerikos korporacijos ir bankai. T. y. D. Trumpo dėka Respublikonų partija gali virsti marginaline organizacija ir atsidurti Amerikos politinio gyvenimo pakraštyje.

Analitikai, kuriuos aš pažįstu kelis dešimtmečius ir stipriai gerbiu, tikiu jų išmintimi, sako, kad demokratai atėjo į valdžią mažiausiai 10-iai metų. Demokratai gavo vietą Baltuosiuose rūmuose ir abiejuose Parlamento rūmuose. Jie sukurs dvi naujas valstijas – Kolumbijos apygardą ir Puerto Riką – ir gaus dar keturis senatorius demokratus. Jie praplės Aukščiausiojo Teismo sudėtį iki 15 žmonių ir dar paskirs ten savo demokratų.

– O kaip ši istorija gali baigtis Maskvai?

– Čia nebus nieko gero. Rusijos centro aktyvumo pliūpsniai Amerikoje vis dar išsiveržia, tačiau aš manau, kad jie bus užgesinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose aiškiai, iš esmės suvokia ir specialiosios tarnybos, ir su užsienio politika susijusios valstybinės agentūros, kad štai už tokią „dovaną“ kaip D. Trumpas, kurią gavo Amerika pastariesiems ketveriems metams, ji turi būti dėkinga Kremliui. Taigi niekas nebus pamiršta.

Gordonua.com

2021.01.18; 19:00

Putinas senatvėje. Foto montažas

Kremliaus kritikas ir buvęs oligarchas Michailas Chodorkovskis ragina Vakarus taikyti tikslines sankcijas tam tikriems Rusijos piliečiams.
 
Vakarų šalys turi veikti, o ne kalbėti, pareiškė M. Chodorkovskis pirmadienį Londone agentūrai „Reuters“. Tik taip esą jos padarys spaudimą vadovybei Maskvoje po Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno suėmimo. Sankcijos esą turi būti skelbiamos rusams, susijusiems su Rusijos korupcinių tinklų plėtra visame pasaulyje. Tai, anot M. Chodorkovskio, yra prasmingiau nei taikytis į „Nord Stream 2“ dujotiekį, kuriuo rusiškos dujos turėtų tekėti į Vokietiją ir kitas šalis.
 
A. Navalnas pirmadienį, praėjus dienai po grįžimo į Maskvą, Rusijos teismo buvo nuteistas 30 parų arešto bausme. Jis kaltinamas pažeidę lygtinio paleidimo reikalavimus.
 
Tai komentuodamas M. Chodorkovskis sakė: „A. Navalno suėmimas reiškia, jog V. Putino režimas, jo banditų režimas, naudoja totalitarinius metodus, kad darytų spaudimą visuomenei“. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną M. Chodorkovskis pavadino „senstančiu autokratu“.
chodorkovskis
Michailas Chodorkovskis
 
„V. Putinas jaučia, jog turi parodyti, kad jis yra svarbiausias bandoje, – kalbėjo jis. – Arba šitie žmonės manys, kad jis nebėra stipriausias“.
 
Dabar 57-erių M. Chodorkovskis kadais buvo turtingiausias Rusijos žmogus. Jis buvo tarp oligarchų, kurie per chaosą po Sovietų Sąjungos žlugimo susikrovė milžiniškus turtus. Vėliau jis susivaidijo su prezidentu V. Putinu ir 2003 metais buvo suimtas dėl mokesčių slėpimo. Jis pateko į koloniją, iš kurios buvo paleistas 2013-aisiais. M. Chodorkovskio koncernas „Jukos“ buvo sužlugdytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.19; 06:00

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas kanale youtube.com paskelbė dėmesio vertą 51 min. trukmės videokomentarą. Nufilmuotas interviu įsimintinas, nes A.Navalnas pateikia pavardes tų, kurie jį stebėjo, sekė, nuodijo. Šį sykį susikoncentruota tik į vykdytojus. Kas užsakovas – jau, regis, nebeįdomu. Ir taip visiems aišku – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Bent jau A.Navalnui atrodo, kad užsakovas tegali būti tik jis – V.Putinas.

V.Putino įsakymo vykdytojus demaskuojančiam pasakojimui solidumo suteikia tai, kad opozicionierius tvirtina besiremiantis patikimų šaltinių kaip Bellingcat, The Insider žiniomis bei Bulgarijoje gyvenančio Kristo Grozevo analizėmis. Pagalbon pasitelkiamos ir Der Spiegel, El Pais, CNN publikacijos.

A.Navalno pasakojimas įtikinamas. Kodėl viskas panašu į tiesą? Opozicionierius pateikia schemą, kas ir kaip jį sekė pastaruosius kelerius metus. Schema – paprasta. Labai paprasta. A.Navalnui tereikėjo pasidomėti, ar esama „keliauninkų“, kurie jį nuolat lydėdavę  išvykose į Tomską, Archangelską, Vladivostoką, Novosibirską, Kirovą, Čeliabinską ar Kaliningradą, ir kokios jų profesijos?

Pasirodo, A.Navalną nuolat lydėdavusi ta pati komanda iš kelių vyrų. Tiesa, kartais nutikdavę taip, kad „palyda“ į miestą, į kurį susiruošdavęs A.Navalas, atvykdavusi keliomis valandomis anksčiau. Kartais A.Navalnas skirsdavo lėktuvu, o jo „eskortas“ – traukiniu. Arba – atvirkščiai. Bet tie vyrai jį ištikimai, kaip šunys, globojo nuo pat 2017-ųjų. Jei A.Navalnas skrenda į Kaliningradą, į šį miestą skrenda ir anie. Jei A.Navalnas susiruošia į Novokoznucką, iš šie beldžiasi į tą miestą. Sutapimas?

A.Navalnas tvirtina, kad nebuvo sunku įsigyti duomenų, kokios jį be perstojo sekusiųjų pavardės. Tereikėjo peržiūrėti lėktuvais skridusiųjų ar traukinio bilietus įsigijusiųjų sąrašus. Visur – tos pačios pavardės. Ištisus ketverius metus. Atsitiktinumas? Tikriausiai ne. Juolab kad tie vyrai – ne iš kelmo spirti, ne iš piršto laužti. Arba – iš FSB, arba karo medikai, arba chemikai iš karinių laboratorijų ir institutų. Štai kodėl A.Navalnas tvirtina, kad jį nuo pat 2017-ųjų visose kelionėse lydėdavusi karo medikų, chemikų ir FSB atstovų grupė. Jis pateikia jų nuotraukas, pavardes. Pavyzdžiui, Paniajevo, Frolovo ir Spiridonovo pavardes. Paskui jų pavardes ir fotografijas palygina su viešai prieinamais duomenimis, ir paaiškėja, kur iš tiesų pluša A.Navalną lydinčios grupės atstovai.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Bet tai – dar ne viskas. A.Navalnas tvirtina atsekęs, su kuo ir kada telefonais susiekdavę jį lydėjusieji asmenys. Didžiausias dėmesys kreipiamas į tuos laikotarpius, kada A.Navalnas arba jo žmona, manoma, buvo nuodijami. Pasirodo, visi keliai veda į Rusijos specialiąsias tarnybas, atsakingas už cheminius ginklus ir chemines laboratorijas.

Remdamasis šiais duomenimis A.Navalnas nė neabejoja, kad jį sekė mažų mažiausiai ketverius metus. A.Navalnas nustatęs, kad tie patys veidai šmėžuoja keliavus mažų mažiausiai po 15-a Rusijos miestų (30 maršrutų). Kai kurie užfiksuoti pokalbiai mobiliaisiais telefonais puikiai išduoda, kas su kuo ir iš kur kalbėję.

Pasiruošimas nunuodijimui greičiausiai prasidėjęs dar 2016-aisiais, kai A.Navalnas pareiškė ketinantis dalyauti Rusijos prezidento rinkimuose. Štai tada Rusijos vadovas V.Putinas mirtinai įsižeidęs.

A.Navalnas įsitikinęs, kad jį bandyta nunuodyti mažiausiai tris sykius. Nuodijo būtent cheminiu ginklu „Novičiok“, nors V.Putinas yra tvirtinęs, kad šis, kaip ir visi kiti cheminiai ginklai, Rusijoje neva buvo sunaikinti dar 2017-aisiais.

„Novičiok“ nuodas labai patogus tuo, kad, jam suveikus, nustatyti, dėl kokių priežasčių mirė žmogus, – labai sunku. Esą „Novičiok“ pėdsakai pradingsta po 48 valandų. Tačiau labai keblu, pasirodo, parinkti reikiamą dozę – kad auka per greitai nenumirtų ir kad jai nepavyktų išsikapanoti.

Žodžiu, žudikams iš FSB nuolat nesiseka – jie parenka netinkamą dozę, tad A.Navalnas išsikapstęs net ir paskutinį sykį. Beje, paskutinį kartą FSB itin negrabiai mėgino paslėpti pdėsakus – pavogė A.Navalno drabužius, sunaikino vaizdo įrašus iš stebėjimo kamerų, paskleidė gandų, esą A.Navalnas gėręs samogoną ir vartojęs narkotikus. Bet melai neprilipę. Nepriklausomi eskpertai iš Vakarų šalių neabejoja, kad paskutinį sykį A.Navalnas tikrai buvo žudomas būtent „Novičioku“, kurio pasigaminti namų sąlygomis neįmanoma. „Novičiok“ pagaminamas tik specialioje, modernioje laboratorijoje.

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus V.Putinas yra užsiminęs, kad A.Navalną išties stebėjusios Rusijos žvalgybos. Bet tik todėl, kad šiam opozicionieriui talkinanti amerikietiškoji CŽV. Dėl nuodijimo – tai A.Navalno niekas iš Rusijos slaptųjų tarnybų nenuodijęs. Pasak V.Putino, A.Navalnas – per daug susireikšmina, jaučiasi esąs per daug svarbus. Norėtų prilygti stambaus kalibro politinėms figūroms, bet neprilygsta, taigi išsigalvoja įvairiausių nebūtų dalykų.

O kaip A.Navalnas paaiškintų, kodėl Rusijos slaptosioms tarnyboms vis nepavyksta jo nunuodyti? Tame videointerviu jis pateikia atsakymą – V.Putinui vadovaujant viskas išsigimsta, taigi išsigimsta ir Rusijos slaptosios tarnybos.

https://www.youtube.com/watch?v=smhi6jts97I&feature=emb_logo

Parengė Saulius Kizelavičius

2020.12.18; 18:00

Vladimiras Putinas senatvėje. Foto montažas

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas paneigė bulvarinėje žiniasklaidoje pasirodžiusius gandus, neva Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas planuoja atsistatydinti dėl sveikatos problemų.
 
Straipsnį apie neva planuojamą V. Putino atsistatydinimą paskelbė britų bulvarinis laikraštis „The Sun“.
 
D. Peskovas patikino, kad V. Putinas tokių planų neturi, ir pridūrė, kad 68 metų amžiaus prezidentas yra puikios sveikatos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.06; 12:00

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo kalboje Jungtinių Tautų (JT) Generalinei Asamblėjai liaupsino pirmąją savo šalies sukurtą vakciną nuo koronaviruso. Rusija pasiruošusi ja nemokamai paskiepyti visus JT darbuotojus, sakė jis antradienį iš anksto įrašytoje kalboje.
 
Rusija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kuriai pavyko registruoti vakciną, pabrėžė V. Putinas. Kremliaus vadovas taip pat pasiūlė surengti virtualią konferenciją aukščiausiu lygiu tų šalių, kurios suinteresuotos bendradarbiauti kuriant vakciną.
 
V. Putinas pandemiją pavadino dideliu iššūkiu žmonijai. Ekspertai, anot jo, dar turės įvertinti visą krizės padarinių ir „socialinio ekonominio šoko“ mastą. „Tačiau jau dabar akivaizdu, kad truks ilgai, labai ilgai, kol bus atkurta globali ekonomika“, – kalbėjo V. Putinas.
 
Savo kalbos pradžioje Rusijos vadovas gyrė prieš 75 metus pasibaigus Antrajam pasauliniam karui įsteigtą Jungtinių Tautų Organizaciją, pavadindamas ją tarptautinės teisės garantu. Jis dar kartą įspėjo dėl abejonių Antrojo pasaulinio karo rezultatais ir Sovietų Sąjungos pergale prieš hitlerinį fašizmą.
 
V. Putinas, be to, pakartojo pasiūlymą keturioms kitoms didelėms branduolinėms valstybėms viršūnių susitikime aptarti globalius ateities uždavinius. Toks forumas asmeniškai susitinkant nuolatinių JT Saugumo Tarybos narėms esą galėtų būti surengtas iš karto pasibaigus pandemijai.
 
Turėdamas omenyje JAV, V. Putinas įspėjo dėk ginklų kosmose. Jis dar kartą pasiūlė kitoms kosmonautikos srityje lyderiaujančioms valstybėms pasirašyti įpareigojantį susitarimą, draudžiantį ginklus kosmose. V. Putinas taip pat priminė, kad netruks baigsis paskutinės didelės nusiginklavimo sutarties tarp Rusijos ir JAV galiojimas. NEW START sutartis dėl strateginių atominių ginklų ribojimo baigsis 2021 metų vasario 5 dieną.
 
Rusija ir JAV kalbasi dėl sutarties pratęsimo. Tačiau Maskva turi mažai vilčių, kad tai įmanoma prezidentaujant Donaldui Trumpui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.23; 05:00

Donaldas Trumpas prisipažino, kad jam patinka „griežti ir rūstūs“ užsienio šalių lyderiai. EPA-ELTA nuotr.

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį paviešintame garso įraše prisipažino, kad jam patinka autoritariški lyderiai. Jis teigė, kad kuo „griežtesni ir labiau rūstūs“ jie yra, tuo geriau jis su jais sutaria.
 
Žurnalistas Bobas Woodwardas šiuo garso įrašu pasidalijo transliuotojo NBC laidoje „Today“, likus vienai dienai iki jo knygos „Įniršis“ (angl. Rage) išleidimo, kuri grindžiama 18 interviu su D. Trumpu įrašų.
 
Naujausiame įraše D. Trumpas aiškina, kodėl jis toks artimas su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, apribojusiu žiniasklaidos laisvę ir įkalinusiu dešimtis tūkstančių žmonių dėl nesėkmingo 2016 metų perversmo.
 
D. Trumpas taip pat sulaukia dėmesio dėl to, kad palankiai vertina Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną, Kinijos lyderį Xi Jinpingą, Rusijos vadovą Vladimirą Putiną, Saudo Arabijos karūnos princą Mohamedą bin Salmaną ir kitus lyderius, kaltinamus sunkiais žmogaus teisių pažeidimais.
 
„Labai gerai sutariu su (Recepu Tayyipu) Erdoganu, nors neturėčiau, nes visi sako, kad jis siaubingas žmogus“, – sausio 22 dieną įrašytame interviu kalbėjo D. Trumpas.
 
JAV prezidentas, anksčiau išreiškęs „meilę“ Kim Jong Unui ir gyręs Xi Jinpingą, regis, neturėjo paaiškinimo savo palankumui tokiems lyderiams.
 
„Jūs man kada nors tai paaiškinsite, gerai? – jis klausė B. Woodwardo. – Ne tokius griežtus (lyderius) aš turbūt mėgstu mažiau, ar (su jais) sutariu prasčiau.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.15; 06:33

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Andrejus Ilarionovas – žinomas Rusijos ekonomistas. Rusijos prezidento patarėjo pareigas jis ėjo 2000 – 2005 metais. Po to – pasitraukė į Vakarus. Nuo 2006-ųjų A.Ilarionovas dirba Vašingtone įsikūrusiame Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

Ukrainietiškame portale gordonua.com jis paskelbė sąrašą pačių garsiausių, labiausiai žinomų nunuodijimų arba bandymų nunuodyti. Dėl visų jų įtarimai krenta pirmiausia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Analizuodamas surengtus pasikėsinimus nuodijant politikus ir žurnalistus analitikas A.Ilarionovas pastebėjo, jog išpuoliai į pagalbą pasitelkus nuodus trumpam liovėsi tik nuo 2008 metų gegužės 7-osios iki 2012-ųjų gegužės 7-osios, kai prezidentavo Dmitrijus Medvedevas. O paskui – V.Putino oponentai vėl prarasdavo gyvybes paragavę nuodų. Todėl darytina išvada, jog Kremliaus kritikai krisdavę nuo nuodų tik tuomet, kai Rusijos Federacijai vadovavo prezidentas V.Putinas.

A.Ilarionovo sudarytas garsiausių nunuodijimų arba bandymų nunuodyti sąrašas vertas dėmesio. Visos alei vienos aukos, kurias nuodijo, buvo V.Putino priešininkai arba turėjo žinių, kurios galėjo pakenkti V.Putino reputacijai. Kelios aukos tiesiog tapo asmeniniais V.Putino neapykantos taikiniais, neatmetama galimybė, jog keletas žuvusiųjų galėjo tapti atsitiktinėmis aukomis arba buvo nužudytos vien tam, kad būtų įbaiginti kiti.

Nunuodijimai, dėl kurių įtarimai krenta Vladimirui Putinui

2000 metų vasario 19 diena – Anatolijus Sobčakas (Svetlogorskas).

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

2002 metų balandžio 19 diena – Hatabas, čečėnų pasipriešinimo dalyvis (Čečėnija).

2002 metų birželio 6 diena – Dmitrijus Roždestvenskis („Ruskoje video“ įkūrėjas; Sankt Peterburgas).

2002 metų gruodžio 6 diena – Salmanas Radujevas, „Belyj Lebed“, Permės sritis. Čečėnų sukilėlis.

2003 metų liepos 3 diena – Jurijus Ščekočichinas, Rusijos politikas. Maskva.

politkovskaja 009
Ana Politkovskaja, kritikavusi Vladimirą Putiną

2004 metų kovo 12 diena – Leči Islamov (čečėnų pasipriešinimo judėjimo dalyvis, miręs Krasnodaro kalėjime).

2004 metų  gegužės 28 diena – Hizri Aldanovas (Aslano Maschadovo atstovas. Gruzija).

2004 metų rugsėjo 2 diena – Ana Politkovskaja. Rusijos žurnalistė. Beslanas.

2004 metų rugsėjo 5 diena – Viktoras Juščenko. Ukrainos politikas. Kijevas.

2004 metų rugsėjo 6 diena – Nana Ležava (gruzinų žurnalistė. Beslanas).

2004 metų rugsėjo 24 diena – Romanas Cepovas. Peterburgas.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

2006 metų spalio 16, spalio 24, lapkričio 1 dienos – Aleksandras Litvinenko, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas. Londonas.

2008 metų vasario 12 diena – Badri Patarkacišvili. Gruzinų politikas, verslininkas. Londonas.

2012 metų lapkričio 9 diena – Aleksandras Perepeličnyj. Rusijos politikas. Paryžius.

2015 metų balandžio 28 diena – Jemeljanas Gebrevas. Sofija.

2015 metų gegužės 26 diena ir 2017 metų vasario 2 diena – Rusijos opozicionierius Vladimiras Kara – Murza. Maskva.

Vladimiras Kara Murza, Rusijos opozicionierius

2016 metų vasario 3 diena – Viačeslavas Sinevas. Maskva. Rusijos Antidopingo agentūros vadovas.

2016 metų vasario 14 diena – Nikita Kamajevas. Rusijos antidopingo agentūros vykdomasis direktorius. Maskva.

2018 metų kovo 4 diena – Sergejus ir Julija Skripaliai. Solberis. Didžioji Britanija.

2018 metų birželio 30 diena. Donas Sterdžesas ir Čarlz Rouli. Eimsberis. Didžioji Britanija.

2018 metų rugsėjo 12 diena – Piotras Verzilovas. Maskva.

2020 metų rugpjūčio 20 diena – Aleksejus Navalnas. Tomskas.

Masinio apnuodijimo atvejai:

Čečėnija, nuo 2000-ųjų metų.

Nord-Ost. 2002 metų spalio 26 diena.

Sirija – nuo 2015 metų.

Visų šių apnuodijimų ir bandymų nuodyti bendrasis vardiklis yra Vladimiras Putinas.

Informacijos šaltinis – Godonua.com

2020.09.08; 08:00

Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos. 

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų“. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus. 

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.

Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.

Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.

Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių“. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.

Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.

Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.

Ką Austėja Landsbergienė žino apie „HAMAS“

Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavyzdžiui, Austėja Landsbergienė, konservatorių partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona, viešame laiške „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio elgesį palygino su „teroristine organizacija HAMAS“.

Niekuomet neapsivers liežuvis smerkti vaizdingų palyginimų.

Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…

Kokį atskaitos tašką pasirinksime?

Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?

Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė

Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.

Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.

Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas

„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.

Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?

Turkiškas motyvas  

Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.

Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.

Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.

Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.

Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos

Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.

Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.

O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.

Finansiniai ir moraliniai honorarai

Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Kada ir kodėl?

Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?

Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.

2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.

Vano sukilimas

Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.

Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.

1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.

Argi ši detalė nėra svarbi?

Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas

O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.

Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?

Aramo Andoniano klastotė

Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.

Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?

Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Armėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Štai tas sąrašas…

PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).

PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).

PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).

PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).

PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).

PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).

PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).

PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).

PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).

PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).

PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).

PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).

PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).

ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: JungtiniųTautų biure nužudytas diplomatas Evner Ergun (Viena, Austrija, 1984 lapkričio 19).

PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).

Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui

PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).

IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).

IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).

SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).

IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).

ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).

Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.

Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.

2020.07.28; 07:00

Apie tai rašiau prieš septynerius metus. Tad šiandien primenu šią šiek tiek pakoreguotą publikaciją.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

Brezhnev
Leonid Brezhnev

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Kremlius

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

Ar kas pasikeitė Rusijoje šiais laikais? Pagyvensim – pamatysim.

2020.07.12; 06:00

Romanas Putinas. Instragam.com nuotr.

Kaip praneša svoboda.org, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turįs aktyvų giminaitį. Tai – Romanas Putinas.

Visai neseniai R.Putinas pradėjo vadovauti partijai „Tauta prieš korupciją“.

Jis į šią partiją koją įkėlė vos prieš keletą savaičių. Dabar jai – vadovauja. Išrinktas balsų dauguma slapto balsavimo metu.

Kas tas Romanas Putinas? Ar jis labai artimas Vladimirui Putinui? Svoboda.org informuoja, kad Romanas – verslininkas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas.

Informacijos šaltinis – Svoboda.org

2020.07.08; 08:00

Ginklas

Austrijos policija sekmadienį sulaikė Rusijos pilietį iš Čečėnijos, kuris nušovė čečėną disidentą, praneša AFP.
 
43 metų vyro kūnas su šautinėmis žaizdomis šeštadienį buvo rastas netoli Austrijos sostinės Vienos.
 
47 metų įtariamasis buvo suimtas kitą dieną Linco mieste, 200 km nuo Vienos, o nusikaltimo motyvai kol kas neaiškūs.
 
AFP sužinojo iš Ukrainos vidaus reikalų ministerijos, kad šeštadienį nušautas žmogus 2017 m. liudijo nužudymo byloje Ukrainoje. Prieš kelis metus vienas vyras planavo pasikėsinimą į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, bet buvo sužeistas per apšaudymą Kijeve, o jo žmona žuvo.
 
Austrijos policija paskelbė, kad nužudytasis čečėnas buvo prieglobsčio prašytojas, tačiau išsamiau situacijos nekomentavo.
 
Prokuratūros atstovas spaudai atskleidė, kad auka buvo Čečėnijos valdžios kritikas Martin‘as B.
 
Prokurorai kreipėsi į teismą dėl arešto orderio įtariamajam – Austrijoje gyvenančiam čečėnui.
 
Nužudymas įvyko Austrijoje augant nerimui dėl čečėnų išeivių saugumo.
 
Vasarį Čečėnijos lyderį Ramzaną Kadyrovą kritikuojančiam tinklaraštininkui pavyko apsiginti nuo plaktuku ginkluoto užpuoliko.
 
Kovą Čečėnijos opozicijos lyderis Imranas Alijevas buvo rastas negyvas savo viešbučio kambaryje Prancūzijos Lilio mieste. Jo kūne aptikta 135 durtinės žaizdos.
 
Po dviejų karų su Rusija XX a. 10-ąjį dešimtmetį Čečėnijoje kilo migracijos banga, o daugelis čečėnų emigrantų patraukė į Vakarų Europą.
 
Pastaraisiais metais į užsienį vėl ėmė trauktis čečėnai, kurie nepritaria Kremliui palankiam Čečėnijos Respublikos vadovui R. Kadyrovui. Pastarąjį žmogaus teisių aktyvistai kaltina dėl pakartotinių žmogaus teisių pažeidimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 07:00

Vladimiras Putinas. Rusijos nacionalinės šventės renginiuose dalyvavo be kaukės. EPA-ELTA nuotr.

Rusijai minint nacionalinę dieną, prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė esąs įsitikinęs, kad liepos 1-ąją vyksiančiame referendume piliečiai pritars konstitucijos pataisoms. Dauguma rusų galvoja, kad pataisos yra reikalingos, pareiškė jis šaliai minint trisdešimtąsias Rusijos dienos metines.
 
Per pirmąjį savo viešą pasirodymą per pastarąsias savaites V. Putinas penktadienį nedėvėjo kaukės, nors Maskvoje ji yra privaloma. Ir daugelis kitų šventinės ceremonijos svečių buvo ir be kaukių, ir be pirštinių. Niekas nesilaikė socialinės distancijos – į tai dėmesį atkreipė ir valstybinė žiniasklaida.
 
Koronaviruso atvejų skaičius Rusijoje auga tūkstančiais. Penktadienio duomenimis, užsikrėtusiųjų šalyje yra 511 423.
 
Nepaisant pandemijos, Rusijos gyventojai liepos 1 dieną balsuos dėl naujos konstitucijos. Jos pataisos, be kita ko, leistų V. Putinui likti valdžioje iki 2036 metų.
 
Rusijos karinis laivynas penktadienį į savo flotilę oficialiai priėmė ultramodernų povandeninį laivą „Kunigaikštis Vladimiras“. Laivas, galintis gabenti tarpžemynines raketas ir branduolinius užtaisus, pavadintas pagal kunigaikštį Vladimirą. Rusijos stačiatikių bažnyčia jį garbina kaip šventąjį, nes jis prieš daugiau kaip 1 000 metų pradėjo Rytų slavų imperijos christianizaciją.
 
Šis povandeninis laivas yra moderniausia „Borei“ klasės versija. Jis gali būti ginkluotas 16 „Bulava“ branduolinių raketų. Valstybinė žiniasklaida 170 metrų ilgio kreiserį pavadino „labiausiai mirtinu“ iš visų branduolinių povandeninių laivų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.13; 08:46

Kremliaus bokštai

Ukrainos sociologinės tarnybos Ukrainos barometras direktorius Viktoras Neboženko gegužės 19 d. FB parašė (vertimas iš rusų kalbos):

2020 M. GEGUŽĖS 15 D. – JUODA DIENA KREMLIUI

2020 m. gegužės 15 d. Vladimiro Putino laukė blogos žinios. Maža, kad Putiną išgąsdino koronaviruso epidemija, kad jis dar ir rimtai susirūpinęs naftos krize ir prasidėjusia Didžiąja pasauline depresija. Tačiau bėda neateina viena. Ir ji dar didesnė – būtent gegužės 15 d. tuo pačiu metu du buvę sąjungininkai per Antrąjį pasaulinį karą, Japonija ir Vokietija, pateikė jam nemalonių naujienų, staigmenų su didelėmis geopolitinėmis pasekmėmis Kremliui. Šią nelemtą dieną Putino laukė ypač nemalonus aplinkybių sutapimas arba didelis atsitiktinumas.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2020 m. gegužės 15 d. Japonijos užsienio reikalų ministerija oficialiai paskelbė, kad Japonija išplėtė savo suverenitetą Pietų Kurilų saloms, kurios buvo užgrobtos per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo šio momento Tokijas šias salas atvirai laiko Rusijos okupuotomis. Dabar Japonija, kaip ir Ukraina, reikalaus atiduoti okupuotas savo teritorijas. Atitinkamai, – Kurilus ir Krymą-Donbasą.

2020 m. gegužės 15 d. Vokietija oficialiai paskelbė Rusijai, kad atsisako kovos dėl „Nord Stream-2“ likimo remdamasi Federalinės tinklų agentūros sprendimu ir atnaujintos ES dujų direktyvos normomis. Dabar Kremliui bent kurį laiką teks atsisveikinti su planais atsisakyti Ukrainos dujų transportavimo sistemų panaudojimo, ir Putinas praranda galingą šantažo Kijevui svirtį.

2020.05.20; 15:00

Rusijos opozicijos mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Jaunieji rusai kur kas konservatyvesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie savęs nelaiko europiečiais ir kategoriškai prieštarauja minčiai, jog Krymą privalu grąžinti Ukrainai.

Šią netikėtą, Vakarams nepalankią versiją paskelbė „Levada – Centras“ ir Fridricho Eberto centras. Išvados brėžiamos po 2019-2020-aisiais atliktų apklausų. Šie du įtakingi, puikios reputacijos centrai apklausė pusantro tūkstančio jaunų rusų nuo 14 iki 30 metų.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Ir štai kas paaiškėjo. Visi prisimename, kaip 2019-aisiais tūkstančiai jaunųjų rusų išėjo į gatves protestuodami prieš nesąžiningus rinkimus, korupciją ir autokratinį, dešimtmečiais užsitęsusį Vladimiro Putino prezidentavimą. Taip pat žinoma, kad Rusijos policija jaunuosius protestuotojus grubiai išvaikė, daugeliui iš jų teko pasėdėti už grotų. Omenyje turint šiuos faktus, galima susidaryti įspūdį, esą jaunieji Rusijos gyventojai nepatenkinti dabartine padėtimi šalyje.

Tačiau neapsigaukime. Vadinamoji Z karta, apimanti vaikinus ir merginas nuo 14 iki 30 metų amžiaus, kaip išryškino minėtų centrų organizuotos apklausos, laikosi labai panašių pažiūrų, kokių laikėsi jų tėvai ir seneliai. Jaunoji rusų karta beveik tokia pat konservatyvi kaip ir jų tėvai!

Pasirodo, net 60 proc. jaunųjų rusų nesidomi politika, jie susitaikę su tuo, kad Rusija ar6iai konfrontuoja su Vakarais ir visiškai pritaria Krymo okupacijai.

Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.

58 proc. jaunųjų rusų mano, kad Rusija nėra Europa, todėl Maskvai nereikia vadovautis europietiškomis vertybėmis, jas galima atmesti, galima jų nepaisyti. Maždaug 75 proc. jaunųjų rusų nejaučia nė menkiausios Vakarų įtakos, nesižavi Vakarais. Šie rusų jaunuoliai sako, kad Europa jiems nei įdomi, nei svarbi. Jie įsitikinę, kad Europa visąlaik nemėgo rusų, visuomet bijojo Rusijos, ir ši trintis – amžina. Jie taip pat įtaria arba bent jau nori taip manyti, kad Rusija dėl šios konfrontacijos mažiausiai kalta.

Tik 15 proc. jaunųjų rusų, kuriems buvo pateikti klausimai, kaltę verčia Kremliui. Tik 2 proc. jaunųjų rusų, kuriuos apklausė šie centrai, bėdą verčia armijai. Net 50 proc. jaunosios kartos atstovų didžiausiu konfrontacijos kaltininku įvardina JAV, kuri neva specialiai kiršina Europą ir Rusiją.

Tiesa, dauguma jaunųjų rusų mano, kad geri Europos ir Rusijos santykiai įmanomi, ir vis tik nepasitikėjimas, įtarumas – neišvengiami. Daug jaunųjų rusų laiko SSRS subyrėjimą tragedija. Jie svarsto, kad ir koks bjaurus bebūtų Vladimiras Putinas, bet vis tik jis yra stabilumo ir saugumo garantas.

Maskva: opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.

Be abejo, dauguma rusų norėtų demokratijos, demokratija esą geriau nei autokratija. Tačiau pusė apklaustųjų įsitikinę, jog kieta ranka, tvirtas kumštis – taip pat būtini.

Žodžiu, jaunoji Rusijos karta – visai ne tokia, kokią kartais įsivaizduoja Europos Sąjungos analitikai. Jaunoji rusų karta rūpinasi vien savo asmeniniais reikalais, o į visa kita – nusispjauti.

Parengta pagal Citos Affentranger publikaciją leidinyje „Tages-Anzeiger“

2020.05.15; 14:46

Bernie Sandersas. EPA – ELTA nuotr.

Žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams apie tai, kad Maskva kišasi į JAV prezidento rinkimus, kad padėtų Bernie Sanderso rinkimų kampanijai, demokratų kandidatas pareikalavo, kad Rusija nesikištų į rinkimus.
 
B. Sandersas žurnalistams tvirtino, kad JAV žvalgybos pareigūnai „maždaug prieš mėnesį“ informavo jį apie Rusijos bandymus kištis į 2020 m. JAV prezidento rinkimus.
 
„The Washington Post“ penktadienį paskelbė, kad pareigūnai B. Sandersui sakė, esą Maskva siekia padėti jo prezidentinei kampanijai, nors neaišku, kokiu būdu Rusijos bando padėti B. Sandersui.
 
Pasak leidinio, žvalgybininkai apie Rusijos kišimąsi informavo ir prezidentą Donaldą Trumpą.
 
„Kitaip nei Donaldas Trumpas, aš nelaikau Vladimiro Putino savo geru draugu. Jis yra autokratinis banditas, kuris bando sunaikinti demokratiją ir sutriuškinti disidentus Rusijoje“, – teigė B. Sandersas.
 
„Tiesa sakant, man nerūpi, ką V. Putinas nori matyti prezidento poste. Mano žinia V. Putinui yra aiški: nesikiškite į Amerikos rinkimus, kaip prezidentas, aš pasirūpinsiu, kad taip ir būtų“, – pareiškė demokratų kandidatas.
 
JAV žvalgybos tarnybos anksčiau patvirtino, kad Rusija kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, kad padėtų D. Trumpui juos laimėti, daugiausia tai vyko socialinių tinklų pagalba. Pats D. Trumpas ne kartą viešai abejojo žvalgybininkų išvadomis.
 
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Save vadinantis demokratiniu socialistu B. Sandersas tvirtino, kad bet koks Rusijos kišimasis yra nepriimtinas.
 
„Bjaurus dalykas, kurį jie daro – mačiau dalį jų įrašų tviteryje ir kitų dalykų – jie bando mus suskaldyti“, – Kalifornijoje žurnalistams sakė B. Sandersas, prieš išskrisdamas į Nevadą, kur šeštadienį (Lietuvos laiku – sekmadienį) vyks demokratų pirminiai rinkimai.
 
„Jie bando sukelti chaosą, jie bando sukelti neapykantą Amerikoje“, – pridūrė B. Sandersas.
 
D. Trumpas, kalbėdamas rinkimų kampanijos renginyje Las Vegase naujus pranešimus apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus vadino dezinformacija.
 
D. Trumpas sakė girdėjęs „gandą“, kad „V. Putinas nori, kad aš būčiau išrinktas“. Tačiau, klausė JAV prezidentas, „ar ne geriau jam būtų Bernie (Sandersas)?“
 
D. Trumpas ne kartą kritikavo B. Sanderso kairiųjų pažiūrų politiką, nes Vermonto senatorius esą stumia demokratų partiją link „socializmo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 07:55

Rusijos vyriausybė atsistatydina pagal šalies konstitucijos 117-ąjį straipsnį. Tai trečiadienį po Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinio pranešimo Federaliniam Susirinkimui pareiškė ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, informuoja naujienų agentūra „Interfax“.
 
Pasak agentūros, V. Putinas įpareigojo senos sudėties ministrų kabinetą eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja vyriausybė. Kaip sakė D. Medvedevas, tolesnį sprendimą dėl naujos ministrų kabineto sudėties priims valstybės vadovas.
 
Per susitikimą su Rusijos vyriausybės nariais V. Putinas paskelbė nusprendęs įsteigti Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo postą ir pasiūlyti šias pareigas D. Medvedevui.
 
V. Putinas padėkojo D. Medvedevo vyriausybei už atliktą darbą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 20:38

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Rusija kuria unikalų naujos kartos ginklą, šalies gynybinis pajėgumas užtikrintas dešimtmečiams, pareiškė RF prezidentas Vladimiras Putinas.
 
„Mes niekam negrasiname ir nesistengiame primesti savo valios. Bet visus galiu patikinti: mūsų žingsniai nacionaliniam saugumui stiprinti buvo žengti laiku ir pakankamu mastu“, – teigė V. Putinas, trečiadienį skaitydamas metinį pranešimą Federaliniam Susirinkimui, informuoja „Interfax“.
 
Pasak Rusijos prezidento, nors šalies gynybinis pajėgumas dabar iš pagrindų sustiprintas, „mes negalime ilsėtis ant laurų ir atsipalaiduoti, turime eiti į priekį, atidžiai stebėdami ir analizuodami tai, kas vyksta šioje srityje pasaulyje, kurti būsimų kartų kovinius kompleksus ir sistemas“.
 
V. Putinas teigė, kad pirmą kartą per visą raketinio-branduolinio ginklo egzistavimo istoriją, įskaitant ir SSRS laikus, Rusija šioje srityje nieko nesiveja, o žengia priešakyje. Anot jo, kitos galingiausios valstybės dar tik turės sukurti ginkluotę, kurią jau turi Rusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 14:00

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įspėjo Jungtines Amerikos Valstijas, kad jei jos pasitrauks iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutarties ir pradės kurti pagal sutartį draudžiamas raketas, Rusija darys tą patį, informuoja AP.

Rusijos vadovo teigimu, JAV sprendimas nutraukti INF sutartį reiškia, kad JAV valdžios institucijos nusprendė, kad jų šalis „turi turėti šiuos ginklus“. Rusijos atsakas, anot V. Putino, bus: „Mes darysime tą patį“.

Tokie Rusijos prezidento komentarai pasirodė praėjus dienai po JAV valstybės sekretoriaus Mike’o Pompeo pareiškimo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime, kad jei Rusija per 60 dienų nepradės laikytis INF sutarties sąlygų, Vašingtonas iš sutarties pasitrauks.

Rusija savo ruožtu paneigė pažeidžianti sutartį.

„Vėl kartojami nepagrįsti kaltinimai. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių Amerikos poziciją“, – sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Atstovė tvirtino, kad Rusija visada laikėsi sutarties, ir laiko ją „kertiniu pasaulinio stabilumo ir tarptautinio saugumo akmeniu“.

Apie ketinimus pasitraukti iš sutarties JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė jau anksčiau šiais metais ir kaltino Rusiją sutarties sąlygų pažeidinėjimu.

1987 metais tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo pasirašyta sutartis draudžia gaminti ir turėti iš sausumos paleidžiamas branduolinį ginklą galinčias nešti sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis – nuo 500 iki 5 500 km. Vašingtonas tvirtina, kad būtent Rusijos raketų sistema 9M729 pažeidžia sutartį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 07:15

Estijos gynybos ministras Juris Luikas reikalauja ryžtingo Vakarų atsako į aštrėjantį konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos, praneša agentūra „Reuters“.

„Sankcijos yra stipriausias būdas parodyti Rusijai, kad mes tai vertiname rimtai“, – pareiškė J. Luikas interviu „Reuters TV“. Ministras pabrėžė, kad Rusijos įvykdytas trijų Ukrainos karo laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje nėra pavienis incidentas. „Mes manome, kad incidentas labai rimtas. Nes jis iškelia įtampą į visiškai naują lygį“, – kalbėjo J. Luikas. Anot jo, didėja rizika, kad maža krizė gali peraugti į didesnį karinį konfliktą.

„Aš esu šiek tiek sunerimęs, kad mūsų tolerancija tokiems incidentams tapo norma, – sakė J. Luikas. – Kitais atvejais mes sakytume, kad vienas karo laivas apšaudė kitą karo laivą, tačiau dabar kalbama apie „incidentą“.

Kalbinis sušvelninimas tokioje pilkoje zonoje yra „didelė, didelė klaida“, – įspėjo J. Luikas. Esą būtina aiški NATO ir ES žinia. Vakarai yra stiprūs, kai elgiasi „aiškiai ir stipriai“. „Jei mes delsime, neaiškiai siųsime signalus, tada rizika didės“, – mano Estijos gynybos ministras.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats sakė, kad Rusija yra konflikte su Vakarais. „Aš manau, kad Ukraina yra tik indikatorius, rodantis, kokia rizikinga yra tokia strategija“, – akcentavo J. Luikas. Kiti pavyzdžiai yra rusų pratybos, pirmiausiai vadinamosios staigios pratybos, kurios vyksta netikėtai ir nestebint užsieniui, ir kurios „sunervina visus kaimynus“. Todėl esą labai gerai, kad NATO dislokavo dalinius Rytų Europoje ir Baltijos šalyse. Anot ministro, svarbu, kad Rytuose nuolat būtų karių iš kitų NATO šalių.

J. Luikas, be to, gyrė, kad JAV, o taip pat Europos valstybės suprato, koks pavojus gali būti Rusijos kibernetinės atakos ir sistemingas melagingos informacijos naudojimas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.29; 07:06