Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Siekiant maksimalaus skaidrumo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) darbe, Seimo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad būtina patikrinti informaciją, ar šio komiteto nariai konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
Jo nuomone, reikėtų išsiaiškinti, ar jie sąžiningai užpildė klausimyną ir nenuslėpė informacijos ir taip nepažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų nenuslėpti duomenų apie savo ryšius, veiklą ir faktus, turinčius įtakos sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo priėmimui, ar elgėsi sąžiningai, siekdami gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
„Jeigu šie du politikai yra nuslėpę minėtą informaciją, įstatyme aiškiai pasakyta, kad leidimai tokiems asmenims neišduodami. Todėl manau, kad artimiausiu metu būtina užklausti dėl G. Landsbergio ir L. Kasčiūno parodymų teisme. Gautą informaciją iš teismo perduoti VSD ir prašyti įvertinti, ar nebuvo nuslėpta informacija pildant anketą ir ar nebuvo pažeistas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas“, – sako D. Gaižauskas.
Kol negauta informacija, D. Gaižausko nuomone, taip pat būtina kreiptis į Seimą ir prašyti laikinai pakeisti NSGK sudėtį, siūlant komiteto narius G. Landsbergį ir L. Kasčiūną pakeisti kitais opozicijos atstovais.
„Nenustebsiu, kad po šio mano viešo laiško opozicijos lyderis imsis dar didesnės šmeižto kampanijos mano atžvilgiu, tačiau aš nežadu tylėti, visuomenė turi žinoti, kokiais metodais dirba opozicija ir jos lyderis. (….) Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis garsiai pareiškė, kad jis turi problemą – mane. Džiaugiuosi, jog jis jau viešai prisipažįsta, kad turi problemą – reiklius, siekiančius teisybės politikus, nes yra per daug „įklimpęs“ ir nebesugeba rasti logiškų pasiteisinimų, kodėl jam taip nepatinka Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas ir kiti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kolegos, kurie kelia per daug klausimų „neliečiamųjų“ atstovui“, – sako Seimo NSGK vadovas D. Gaižauskas.
Pasak jo, „konservatorių lyderis išsisukinėja duoti paaiškinimus NSGK tyrime ir vengia atsakyti visuomenei į klausimus“, kodėl pusantrų metų buvo slepiama informacija, ar įslaptinta Valstybės saugumo departamento (VSD) informacija nebuvo manipuliuojama, siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nepamirškime ir nutekintos informacijos fakto – VSD pradėjo tyrimą dėl NSGK nutekinto dokumento, kuris sudaro VSD tarnybos paslaptį bei galimai atskleidė pranešėjo anonimiškumą ir taip pažeidė Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Tad konservatorių flangas pradėjo mėtyti pėdas, kurti dirbtinius skandalus, siekdamas nukreipti dėmesį nuo juos neigiamai paveiksiančių aplinkybių“, – sako D. Gaižauskas.
Jis primena, kad VSD jau aiškinasi dėl įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo po to, kai parlamentaras Vytautas Bakas pranešė gavęs duomenų iš pranešėjo ir apie tai raštu informavo NSGK.
„VSD informuoja, kad 2020 m. kovo 5 d. naujienų portale „Delfi.lt“ publikuotame straipsnyje „Skandalą dėl VSD veiklos sukėlęs dokumentas: pateikiame pilną versiją“ atskleidžiama VSD įslaptinta informacija. Įvertinus tai, kad straipsnyje publikuota informacija sudaro tarnybos paslaptį, VSD balandžio 8 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pateikti vertinimą, ar pranešėjo apklausa vykdant tyrimą dėl galimo įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo gali būti vertinama kaip neigiamo poveikio darymas. VSD taip pat atkreipė komiteto dėmesį, kad straipsnyje pateiktas dokumentas ne tik atskleidė VSD įslaptintą informaciją, bet taip pat paviešino tam tikrus pranešėjo duomenis, kurie VSD pareigūnams ir darbuotojams leido identifikuoti pranešėjo asmens tapatybę. Kodėl tam skiriu tiek daug dėmesio? Minėto dokumento nutekėjimas įrodo, kad komitete galimai dirba politikai, kurie pažeidinėja valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas. Su šiuo įstatymu visi NSGK nariai privalėjo susipažinti prieš gaudami leidimus dirbti su įslaptinta informacija. Kyla pagrįstų abejonių, kad leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo politikai, neatitinkantys visų reikalavimų, nes leidimų negali gauti asmenys, kurie yra baudžiamųjų bylų procesų dalyviai ar turi ryšį su kaltinamaisiais baudžiamosiose bylose. Paaiškėjusios faktinės aplinkybės leidžia įtarti, kad pildant anketas dirbti su įslaptinta informacija tokių aplinkybių galėjo nenurodyti Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas“, – sako D. Gaižauskas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Anot jo, viešai buvo skelbta, kad pastarieji buvo kviečiami liudyti baudžiamojoje byloje dėl savo ryšių su kaltinamaisiais, t. y. su „MG Baltic“ atstovais.
„G. Landsbergis pietavo ir neva derino konservatorių programą, o L. Kasčiūnas buvo šios baudžiamosios bylos proceso dalyvis ir privalėjo atskleisti savo įtartinus ryšius su šios bylos kaltinamaisiais ir pasiaiškinti, kokias jų užduotis vykdė“, – sako D. Gaižauskas, siūlantis išsiaiškinti visas šias aplinkybes ir patikrinti informaciją, ar G. Landsbergis ir L. Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото Slaptai.lt
Пока в мире свирепствует коронавирус, пока всё внимание сосредоточено на этой болезни, всё же мы не должны забывать другие жизненно важные темы. Например, вопрос, касающийся спецслужб.
Я надеюсь, что нет необходимости тратить слова попусту, чтобы доказать, почему распоряжение премьер-министра Израиля Биньямина Нетаньяху, отданное внутренней разведке «Шин-Бет», собирать данные о людях, зараженных коронавирусом, и лицах, общавшихся с ними, сегодня не кажется дерзким. Очевидно, что государства ищут наиболее эффективные способы обуздания бацилл, подобных ловко замаскированному секретному агенту враждебного государства.
Неудивительно, что в то же время встречаются люди, которые игнорируют правительственные и медицинские рекомендации свести все поездки, встречи к минимуму. В Литве зафиксировано достаточно случаев, когда «смельчаки» плюют на просьбы медиков закрыться в четырех стенах. Видимо, таких «храбрецов» предостаточно и в Израиле.
Поэтому израильское правительство, чтобы обуздать распространение COVID-19, поручило одной из своих спецслужб заняться нетрадиционной деятельностью — «использовать современные технологии для наблюдения за заболевшими людьми». Это сообщение было подтверждено самой Шин-Бет. А агентство Франс Пресс (AFP) подчеркнуло, что такая мера вступила в силу «немедленно». Это означает, что служба разведки «Шин-Бет» теперь будет получать данные без разрешения судов от всех телекоммуникационных компаний обо всех так называемых «коронапациентах», а также людях, помещенных в карантин. Кроме того, Шин-Бет будет иметь полномочия отслеживать маршруты передвижения людей и устанавливать, с кем они поздоровались, разговаривали, обнимались.
Правда, перепечатывая эту информацию, литовское агентство ELTA подчеркнуло, что «правозащитные организации подвергли резкой критике решение израильского премьер-министра». Однако израильские власти не вняли гневу «правозащитных» организаций. И они, вероятно, поступили правильно не услышав. Ведь не каждый гражданин, зараженный вирусом COVID-19, открыто рассказывает врачам о своих контактах. Он может просто забыть важную деталь или злостно утаивать правду. Именно тогда и пригодилась бы информация, собранная спецслужбами, о том, где какой-то бедолага плутал.
Shin Bet («Шин-Бет»)
Я не знаю, было бы ли подходящим для Литвы решение, узаконенное в Израиле, если, скажем, число заболевших резко увеличилось бы, как в Италии или Испании. Но даже если бы это и было необходимо для пользы всех нас, подобное распоряжение вызвало бы огромное сопротивление в Литве. У нас много всевозможных защитников, которые якобы очень заинтересованы в «правах человека» и «общественных интересах». Они так «искренне» проявляют заботу, что, перефразируя героя одного фильма, «даже потеряли аппетит — и больше не хотят есть».
Почему даже ярому израильскому премьер-министру в Литве было бы трудно призвать на помощь разведку?
Вспомним одно из последних событий, когда начался спор о том, какие действия Департамент государственной безопасности Литвы не имеет права предпринимать. Обратимся к статье политического обозревателя Кястутиса Гирнюса, опубликованной на портале delfi.lt «Науседа слишком ревностно защищает Департамент госбезопасности» (9 марта 2020 г.). В этой публикации также говорится о том, что в 2018-2019 гг. сотрудники Департамента госбезопасности, возможно, могли собирать информацию о людях из оукружения тогдашнего кандидата в президенты Г. Науседы и о дипломате В. Ушацкасе.
Позвольте насторожиться: что плохого совершили наши сотрудники госбезопасности? Было бы странно, если бы Департамент госбезопасности не интересовался людьми, добивающимися самого высокого поста в стране. Политическому обозревателю К. Гирнюсу всё же кажется, что наблюдение за окружением кандидатов в президенты допускается только в особых случаях. Но разве все эти сообщения, рассказы, анализ того, как Кремль вмешиваллся в выборы в США, — не относятся к важным аргументам? Почему бы России, пытавшейся повлиять на результаты выборов в одной из самых могущественных стран мира, не насвинячить и своим маленьким соседям? Или, может быть, г-н К. Гирнюс считает, что Россия не интересуется выборами в Литве, что наша служба госбезопасности не имеет права интересоваться личностями тех, кто участвует в выборах в Литве, даже из соображений превентивности?
Да, Департамент госбезопасности не следует считать «священной коровой», которой разрешено тихо щипать траву «по ту сторону критики и надзора». Тем не менее, не следует считать «священными коровами» и политиков, журналистов, а также общественных деятелей, которые ставят под сомнение право Департамента госбезопасности интересоваться кандидатами на пост президента Литвы и их окружением. Если Департамент госбезопасности не имеет права собирать информацию о том, кто, как и почему активно участвует в президентских выборах в Литве, то какую информацию ему можно накапливать?
Скандал, который «замутил» бывший председатель Комитета национальной безопасности и обороны Сейма Витаутас Бакас, но который притушила опасность, вызванная коронавирусом, непонятен. Во-первых, информацию о якобы незаконно собранных, а затем использованных Департаментом госбесопасности данных парламентарий В.Бакас получил около года назад. Однако заговорил он об этом только сейчас, когда боссы Департамента госбесопасности стремятся, чтобы Сейм одобрил новые поправки к закону, которые позволят им работать еще более строго. Кроме того, срок полномочий нынешнего главы Департамента госбесопасности Дарюса Яунишкиса подходит к концу, поэтому возникает вопрос — назначать его на второй срок или нет?
В вышеупомянутой статье К. Гирнюса подчеркивается, что специальный комитет Сейма должен очень внимательно следить за всеми спецслужбами и разведкой, чтобы у них не возникал соблазн злоупотреблять своей властью. Это правильно. Я согласен. Только тогда хотел бы поиронизировать — за деятельностью литовской разведки не только можно, но и нужно присматривать, а вот спецслужбам не всегда дозволяется рассматривать через увеличительное стекло людей, оказывающих большое влияние на жизнь государства, а также лиц, находящихся в окружении этих людей. Требуются невесть какие особые условия.
Мне кажется, что сложно ответить на вопрос, кто имеет право указывать сотрудникам госбезопасности, за кем им надлежит наблюдать. В любом случае такое право — выбирать объект наблюдения — должно иметь и руководство Департамента госбезопасности, а не только Совет национальной обороны Литвы или кто-либо еще. Та же самая дилемма возникает и в отношении селективности. Вопрос о том, должны ли наши джеймсы бонды быть одинаково внимательными ко всем кандидатам в президенты или только к тем, у кого больше всего надежд на победу, — решает разведка! Уже много раз я писал, но могу еще раз напомнить, что разведка — слишком сложное занятие, чтобы можно было ее втиснуть в строгие рамки.
В конце концов, кому в голову пришла мысль, что наша служба госбезопасности, которая на протяжении нескольких месяцев или лет интересовалась лицами, вызвавшими подозрение, обязательно должна сообщать о своей деятельности тому лицу, за которым она наблюдала, мало того, уничтожить всю информацию, собранную о нем, даже если обвинения не подтвердились? Разве не понятно, что информация о том, кем интересовалась служба госбезопасности, а затем прекратила наблюдение, также является отличным подарком для враждебных разведок, стремящихся разобраться в том, каковы настоящие методы работы, ориентиры, приоритеты литовских спецслужб?
Вот ELTA сообщает, что член Сейма Витаутас Бакас, к которому присоединился ещё и Повилас Урбшис, в целях защиты общественных интересов и фундаментальных прав человека, а также защиты спецслужб и должностных лиц от незаконного воздействия, требует создать в Сейме специальную комиссию по расследованию. Эта комиссия должна быть якобы особенной. В нее вошли бы не члены Национального комитета безопасности и обороны, а выбранные из всего Сейма парламентарии (даже те, кто не имеет права на доступ к конфиденциальной информации?).
Витаутас Бакас. Фото Slaptai.lt.
Звучит красиво, но искренне ли?
Парламентарий заявляет: «Вопросы были подготовлены после оценки информации, предоставленной докладчиком от Департамента госбезопасности, из чего видно, что руководители Департамента госбезопасности, возможно, оказывали незаконное воздействие на внутриполитические процессы (выборы) в стране, возможно, незаконно собирали информацию о кандидатах президентских выборов 2019 года и их окружении и, возможно, незаконно использовали эту информацию. Также, возможно, были нарушены принципы законности и политического нейтралитета разведдеятельности».
По словам В. Бакаса, ответы, которые публично дал директор Департамента госбезопасности, вызывают дополнительные вопросы относительно легитимности деятельности спецслужб и безопасности докладчика. По его словам, есть признаки того, что целью является оказание давления на докладчика, сокрытие от общественности важной информации, касающейся, возможно, непрозрачной и незаконной деятельности некоторых политиков и чиновников Департамента госбезопасности.
Опять же — прекрасно, удивительно. И все же не слишком ли много этих «возможно»? Может быть, прежде чем делать громкие заявления, парламентариям следовало бы подготовиться более серьезно? Может быть, руководство Департамента госбезопасности не должно было бы отвечать на вопросы, сопровождаемые словом «ВОЗМОЖНО»?
Конечно, не всё понятно после прослушивания комментариев директора Департамента госбезопасности Д. Яунишкиса. Но сколько можно руководителей службы госбезопасности таскать на заседания, которые напоминают телевизионную игру «Что, где, когда»? Двадцать два вопроса в адрес главы Департамента госбезопасности — не слишком ли широкий размах?
Член Cейма Повилас Урбшис. Фото Гядиминаса Савицкиса (ELTA) nuotr.
По словам члена Сейма П. Урбшиса, директор Департамента госбезопасности Д. Яунишкис публично подтвердил, что он собирал информацию о кандидатах и их окружении, поэтому парламентарию кажется, что важно выяснить, были ли такие действия законными.
Здравым умом трудно понять этот вопрос. Разведка и создана для того, чтобы следить, наблюдать. Следить не за садовником, копающимся у себя в огороде, не за общественным деятелем, собравшим несколько человек под окнами министерства, а за политиком, который хочет стать президентом. Если бы служба, возглавляемая Д.Яунишкисом, не поинтересовалась компанией Г.Науседы или В.Ушацкасом, вот тогда точно стоило бы схватиться за голову.
Кстати, Elta когда-то опубликовала следующие слова П. Урбшиса: «В то же время есть явные признаки того, что целью является подавление ситуации, сокрытие от общественности информации, связанной с фундаментальными нарушениями демократических принципов. Это не только представляет угрозу, но и создает предпосылки для заключения грязных политических сделок».
Я не верю в искренность П. Урбшиса. И вот почему. Я помню, как он когда-то участвовал в деятельности созданной в сейме парламентской группы дружбы с Нагорным Карабахом. Эта группа (к счастью, она уже распалась) ясно продемонстрировала, что, хотя Литва официально признает Нагорный Карабах как неотделимую территорию Азербайджана, всё же в литовском Сейме действовал кружок, состоявший из примерно десяти парламентариев, поддерживавших сепаратистские силы, контролирующие Нагорный Карабах. Одним из таких участников был парламентарий П. Урбшис.
В то время я думал (и теперь все еще думаю так же), что эта группа подрывала международный имидж Литвы. Двойные литовские стандарты были как на ладони. Литва уважает территориальную целостность Грузии, Молдовы, Украины, поскольку в Сейме нет групп дружбы с сепаратистскими властями Абхазии, Осетии, Приднестровья или с силами, оккупировавшими Донбасс и Крым. Но в Сейме неизвестно зачем появилась группа, которая была склонна дружить с сепаратистами, обосновавшимися в Нагорном Карабахе, оторванном от Азербайджана. Кому это было нужно? Было желание стравить Литву с Турцией, которая поддерживает Азербайджан и является союзником Литвы в альянсе НАТО?
Один только этот эпизод политической биографии П. Урбшиса дает право подвергать сомнению и другие его политические шаги. Если один раз он повел себя непонятно, каковы гарантии того, что это не случилось сейчас?
Среди прочего, автора этих строк интересовали причины, побудившие П. Урбшиса подружиться с силами, оккупировавшими Нагорный Карабах.
Бинокль. Slaptai.lt
Хотите узнать, как член Сейма объяснил свое поведение? Парламентарий П. Урбшис представил «открытое письмо», написанное несколько десятилетий назад, в котором тогдашние эстонские и латвийские народные фронты, а также руководство литовского Саюдиса выражают «озабоченность событиями в Азербайджане и Армении после трагического землетрясения». В письме высказаны опасения по поводу ареста членов Нагорно-Карабахского комитета. Авторы письма также потребовали выяснения того, были ли аресты обоснованными, а также призвали обеспечить право наций на независимость и разрешать все конфликты исключительно мирными средствами. Письмо без конкретных фамилий было адресовано газетам того времени — «Известиям», «Советской Эстонии», «Советской Латвии», «Советской Литве»…
Вот и все. И тем не менее П. Урбшис утверждал автору этих строк, что такой «документ» очень важен для объяснения того, почему Нагорный Карабах не должен принадлежать Азербайджану.
Откровенно говоря, восхищение бывшего сотрудника спецслужб (который когда-то работал в структурах спецслужб) П. Урбшиса этим абстрактным письмом, якобы подтверждающим право Армении на Нагорный Карабах, вызвало удивление. Кто еще, если не бывший сотрудник спецслужб, должен знать, чем эмоционально окрашенный абстрактный текст отличается от документа, имеющего доказательную ценность?
Если теми же принципами будем руководствоваться и сегодня, задавая вопросы руководителю Департамента государственной безопасности, то это очень печально.
Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото Slaptai.lt
Не перестаю удивляться всезнайству одного литовского политического комментатора и милосердию одного бывшего чиновника…
Всеведение Кястутиса Гирнюса
Политолог, которого я имею в виду, узнав, что Дарюс Яунишкис будет оставлен на посту генерального директора Департамента государственной безопасности на второй срок, категорически заявляет: «За всеми нами не следит и Департамент госбезопасности, но он следит и наблюдает гораздо больше, чем следовало бы, чем дозволено в западных демократиях».
Черт подери, может быть, этот преподаватель Института международных отношений и политических наук прав? И все же на каком основании он говорит «гораздо больше»? Где та черта, которую нельзя перешагнуть в демократическом мире? В конце концов, одинакова ли эта черта во всем демократическом мире — в Германии и Латвии, во Франции и Литве, в США и Эстонии? Или всё-таки ситуация в Западной Европе немного отличается от ситуации в Восточной Европе, которая имеет прямую границу с Россией, агрессивной страной, не следующей цивилизованным нормам поведения, постоянно лгущей и нападающей на соседние страны?
Тот же политолог, если исхoдить из всего контекста его статьи «На пути к 1984 году?», возмущается, что Департамент госбезопасности недавно проверял более 60 человек из мира бизнеса, культуры, развлечений, большинство из которых имеют отношение к избирательной кампании Гитанаса Науседы. И опять остается только пожимать плечами от изумления: почему 60 проверок — это слишком много? Если он знает, что это слишком много, почему бы ему не указать, сколько он считает «в самый раз»? Может быть, всезнающий политический обозреватель стремится установить квоты для литовских спецслужб, сколько человек в год разрешено проверять, вылавливать и разоблачать? Может быть, Департамент госбезопасности — это кружок охотников или рыболовов, которому ежегодно предписано указать, сколько раз можно организовать охоту, рыбалку, сколько дозволено поймать волков, косулей, сколько линей, лещей, щук можно поймать на удочку?
Как только глава Департамента госбезопасности Дарюс Яунишкис заявил, что служба под его руководством интересуется, в частности внутренними настроениями, поскольку мир cкован опасным коронавирусом, и Литва оказалась в ситуации, в которой никогда не приходилось находиться, политический обозреватель опять возмутился. Он пытается доказать, что, мол, подобное поведение службы безопасности в Литве недопустимо, поскольку мониторинг внутренних настроений является прерогативой агентств, занимающихся опросами общественного мнения, таких как „Vilmorus“, „Sprinter Research“ или „Baltic Research“. Да — и их тоже. Но почему агентствам по опросам общественного мнения разрешается интересоваться настроением, а наши джеймсы бонды этого делать не могут, хотя COVID-19 не только нас, литовцев, обрек на карантин, депрессию и финансовые убытки? Разве образованный, вкусивший наук, повидавший мир интеллектуал не видит разницы между, например, „Vilmorus“, чья задача состоит в том, чтобы определить, сколько людей «за», «против», «я не знаю», и Департаментом госбезопасности, цель которого — выяснить, кто специально, целенаправленно провоцирует настроения в опасных для Литвы направлениях? Или, может быть, Литва — идеальное государство, где никто специально никого и ни к чему не подстрекает, никому не вредит и ничего не нарушает?
Итак, я читаю статью Кястутиса Гирнюса «На пути к 1984 году?», опубликованную на портале delfi.lt 13 апреля, и искренне не понимаю причин враждебности автора к литовским спецслужбам. Искать ошибки – почему бы и нет? Цель каждого пишущего — не только восхвалять, но и критиковать. То, что Департамент госбезопасности, как и все другие государственные учреждения, должен находиться под пристальным наблюдением — кто оспаривает эту обязанность? Однако забота не должна стать наручниками и усмирительной рубашкой. Кроме того, кто мог бы быть надзирателем над службой безопасности Литвы — ведь на эту должность следовало бы назначать не только надежных, честных лиц, но и таких, которые разбираются в нюансах разведки?
К сведению Кястутиса Гирнюса и его сторонников скажу, что серьезная и в то же время цивилизованная, демократически действующая разведка не может избежать «устных поручений». Наши сотрудники службы безопасности, которые выполняют чрезвычайно опасные задания, не всегда хотят, чтобы «все было подробно задокументировано». Иногда избегают письменных поручений, чтобы в случае утечки информации до противника не дошли жизненно важные сведения. Во всяком случае это мое личное видение ситуации, которому политолог, безусловно, будет противоречить…
Милосердие Юргиса Юргялиса
К. Гирнюс не единственный, кто набрасывается на Департамент госбезопасности даже в тех случаях, когда этого не следует делать. Схожий путь выбрал сигнатарий Акта о восстановлении независимости Литвы 11 марта 1990 года, бывший глава Департамента госбезопасности Юргис Юргялис. Найдите публикацию «Нам нужны шпионы», опубликованную на портале delfi.lt, в которой он, между прочим, иронизирует: «Нам нужны шпионы. Шпионы просветляют нашу жизнь. Они побуждают нас быть бдительными, не засыпать на лаврах с трудом завоеванной независимости. Шпионы наделяют нас большей гордостью за себя, за наше государство. Это значит, что мы чего-то стоим, это значит, что в нас есть что-то особенное, что представляет большой интерес для врага. Мы не пустое место на карте».
Или вот запомнилось такое замечание Ю. Юргялиса: «Наконец, шпионы придают смысл существованию наших спецслужб. Именно благодаря шпионам мы понимаем, что бюджетные деньги, выделенные спецслужбам, не выбрасываются в болото, не тратятся на ветер. Они предназначены для ловли шпионов. Поймать шпиона — это событие. А очень опасного шпиона — неординарное событие».
В интернете много информации о Юргисе Юргялисе. Фото Slaptai.lt.
Эти ехидные, злобно-ироничные замечания Ю. Юргялиса не могут быть верными по многим причинам. Одним из важнейших контраргументов является поведение России. В Литве действительно имеются российские шпионы. Трудно поверить в то, что в Литве нет российских агентов, что российские спецслужбы не ищут новых возможностей и вариантов в Литве, особенно с трудом верится в то, что они в Литве не готовят специальную площадку для трамплина, чтобы приблизиться к столицам НАТО.
Так рассуждать, как рассуждает Ю. Юргялис, можно было бы разве что в том случае, если бы мы ничего не знали из энциклопедии разведки, историй о разведке, если бы у нас не было горького опыта. Неужели Ю. Юргялис ничего не слышал о российских агентах, депортированных в последние десятилетия из США, Германии, Эстонии, Латвии, Украины, Великобритании, Испании, Литвы, нелегалах; не читал статей, интервью, книг бывших советских, российских разведчиков, таких как Виктор Суворов-Резун, Олег Гордиевский, Александр Литвиненко, Юрий Швец?
Изумляет и публикация Ю. Юргялиса «Любовь и справедливость во время „короны“». Оказывается, Ю. Юргялис очень сожалеет об Альгирдасе Палецкисе, надолго запертом в темнице. Дескать, можно было бы выбрать более мягкую меру пресечения для А. Палецкиса (вскоре так и случилось).
Признаться, мне тоже жаль А. Палецкиса. Когда я начинаю считать, как долго он сидел в одиночном заключении (не в отеле, не в общежитии) в ожидании суда — волосы встают дыбом. Но мне жалко А. Палецкиса как молодого, способного человека, имеющего семью. А вот как литовца, как гражданина Литвы — ничуть. Даже если он и в самом деле не представляет опасности для Литвы, как пытается доказать Ю. Юргялис, вопреки версии Департамента госбезопасности, все равно его не жалко. Не то направление выбрал. Не литовское направление. Вот почему А. Палецкису не хотелось бы протянуть руку или когда-либо оказаться за одним столом с ним.
Алексей Навальный. Фото EPA — ELTA.
Разумеется, границы между тем, что можно отнести к свободе слова, плюрализму, праву иметь специфические убеждения, и тем, что уже является изменой, не всегда легко определить. Например, допустимо сравнивать и в самом деле затянувшееся предварительное заключение (до суда) как самую суровую меру пресечения, примененную к А. Палецкису, с томившимся в российских тюрьмах оппозиционером Алексеем Навальным. Ю. Юргялис как будто хотел сказать, что даже Кремль ведет себя по отношению к своим врагам гуманнее, чем службы безопасности Литвы к своим жертвам.
Но такое сопоставление Ю. Юргялиса неэтично хотя бы потому, что А. Навальный… симпатичен Кремлю. Он — человек имперских взглядов, поддержавший, скажем, оккупацию грузинских территорий, призывавший российские войска наступать даже на Тбилиси, и, какое совпадение, он вытаскивал на свет божий компромат лишь на тех российских политиков, от которых, как выяснялось позже, президент России Владимир Путин хотел избавиться. Совпадение? Может быть! Но все же, по словам Андрея Илларионова, когда-то бывшего серьезным советником Путина по экономическим вопросам, а позже эмигрировавшего в США, это чертовски красноречивое совпадение.
Вот почему я не понимаю Ю. Юргялиса. Если бывший директор Департамента госбезопасности Ю. Юргялис очень хочет сопереживать кому-либо, я предлагаю вспомнить имена Аристидаса Тамошайтиса и Евгения Матайтиса. Эти два гражданина Литвы провели в российских тюрьмах около четырех лет.
И сидели бы еще около десяти лет, если бы Литва не договорилась с Россией обменяться лицами, осужденными за шпионаж.
Если Ю. Юргялису неизвестны эти истории, я напомню: в 2015 г. А. Тамошайтис и Е. Матайтис были обвинены Россией в том, что они, будучи литовскими разведчиками, незаконно собирали секретную информацию в Калининграде и Москве, и приговорены к более чем десяти годам лишения свободы. Если не благоприятно сложившиеся обстоятельства (к операции по обмену разведчиками подключилась даже Норвегия, гражданина которой Россия также обвинила в шпионаже), они бы по сей день мучились в российских тюрьмах или колониях. Если сравнить с А. Палецкисом — так они тоже молоды, у них также есть семьи и дети. Почему бы не проявить милосердия к ним?
Но в публичном пространстве я не обнаружил ни одной статьи Ю. Юргялиса, в которой бы говорилось о переживаниях из-за судьбы этих мужчин. Может быть, я случайно не заметил?
Кстати, я заметил отсутствие в публичном пространстве и серьезного анализа, почему эти двое наших граждан попались российским спецслужбам. Из-за плохой подготовки, предательства или все же не было возможности избежать неприятностей, потому что российские спецслужбы, обладающие несравненно большим количеством ресурсов, чем Департамент госбезопасности Литовской Республики и Второе управление оперативных служб при Министерстве национальной обороны, вместе взятые, действовали умнее и изобретательнее?
Может быть, эту ситуацию обстоятельно, конкретно и подробно прокомментирует всегда всё знающий политолог из Института международных отношений и политических наук Вильнюсского университета?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…
Kęstučio Girniaus visažinystė
Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.
Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?
Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo?
Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?
Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…
Jurgio Jurgelio galestingumas
K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.
Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.
Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.
Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.
Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?
Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).
Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.
Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.
Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.
Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?
Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?
Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau?
Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?
Dainius Gaižauskas ir Vytautas Bakas. Eltos nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (NSGK) Dainius Gaižauskas informuoja, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) pradėjo tyrimą dėl įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo, po to, kai buvęs NSGK vadovas Vytautas Bakas pranešė gavęs duomenų iš pranešėjo.
„Panašu, kad ir pranešėjo apsaugos įstatymas pažeistas, o tai jau baudžiamosios bylos klausimai“, – feisbuke trečiadienį rašo D. Gaižauskas.
Jo teigimu, VSD raštu informavo NSGK apie pradėtą tyrimą dėl įslaptintos informacijos atskleidimo.
„VSD informuoja, kad 2020 m. kovo 5 d. naujienų portale ,,Delfi” publikuotame straipsnyje „Skandalą dėl VSD veiklos sukėlęs dokumentas: pateikiame pilną versiją” atskleidžiama VSD įslaptinta informacija, numatyta VSD Detalaus įslaptintos informacijos, susijusios su LR valstybės saugumo departamento veikla, sąraše. Įvertinus tai, kad straipsnyje publikuota informacija sudaro tarnybos paslaptį, VSD balandžio 8 d. kreipėsi į LR generalinę prokuratūrą prašydama pateikti vertinimą, ar pranešėjo apklausa vykdant tyrimą dėl galimo įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo gali būti vertinama kaip neigiamo poveikio darymas.
VSD taip pat atkreipė komiteto dėmesį, kad straipsnyje pateiktas dokumentas ne tik atskleidė VSD įslaptintą informaciją, bet taip pat paviešino tam tikrus pranešėjo duomenis, kurie VSD pareigūnams ir darbuotojams leido identifikuoti pranešėjo asmens tapatybę“, – socialiniame tinkle rašo D. Gaižauskas.
„Generalinė prokuratūra turės atsižvelgusi vertinti visas aplinkybes ir, panašu, kad čia baudžiamosios bylos reikalai, labai rimti“, – Eltai teigė D. Gaižauskas.
ELTA primena, kad V. Bakas pateikė informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį priėmė VSD direktoriaus Dariaus Jauniškio priesaiką ir paskyrė antrai penkerių metų kadencijai.
Seimo narė Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas teigia, kad trečiadienį komiteto atliekamame tyrime dėl parlamentarės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bus apklausiami parlamentarai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Bakas bei Virgilijus Alekna.
Tuo metu L. Kasčiūnas Eltai teigė, kad kol komitete nebus apklaustas premjeras Saulius Skvernelis, jie į jokius klausimus neatsakinės.
Seimo NSGK trečiadienio darbotvarkėje numatoma tęsti tyrimą dėl parlamentarės I.Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bei informacijos, gautos iš Valstybės saugumo departamento (VSD) netinkamo panaudojimo.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
NSGK tyrimą buvo sustabdęs, nes opozicijai sausio pabaigoje pasiūlius, NSGK nutarė kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją bei Seimo Teisės departamentą, siekiant išsiaiškinti, ar teisiškai būtų galima stabdyti parlamentinį tyrimą, surengti apkaltos procedūrą I. Rozovai, sulaukti Konstitucinio Teismo išvadų ir tada vėl tęsti tyrimą.
Kovo 12 d. Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė išvadą, kad Seimo statutas nenumato laikinųjų komisijų ir nuolat Seime veikiančių komitetų ir komisijų veiklos sustabdymo. Todėl NSGK privalo vykdyti Seimo valią ir iki balandžio 30 d. atlikti tyrimą bei pateikti jo išvadas.
„Priėjome prie paskutinės, trečiosios, dalies, bus apklausti visi Seimo nariai, kurie galimai nuslėpė informaciją ir galimai manipuliavimo žvalgybiniais duomenimis“, – Eltai sakė D. Gaižauskas.
L. Kasčiūnas: neatsakinėsime į klausimus, kol nebus apklaustas premjeras
Tuo metu L. Kasčiūnas teigė, kad neatsakinės į NSGK klausimus, kol į juos neatsakė ir premjeras Saulius Skvernelis.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Viskas priklausys nuo to, ar ministras pirmininkas dalyvaus. Jis turi būti apklaustas kartu, pirmiausia todėl, kad jis yra priėmęs susijusių sprendimų dirbti su šia politine jėga, kurioje yra I. Rozova. Jis yra šios koalicijos Vyriausybės vadovas. Jis prisiima atsakomybę ir jis taip pat turėjo informaciją apie I. Rozovą. Mes matome, kad jis vengia apie tai kalbėti. Tai natūralu, kad mes pasirengę kalbėti, kai premjeras atsakys į klausimus. O aš matau, kad jis nesiruošia to daryti. Tai kodėl mes tai turime daryti? Jis, kaip Vyriausybės vadovas, nusprendęs dirbti koalicijoje kartu su I. Rozova, yra labiau atsakingas nei opozicija šiuo atveju“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
Į trečiadienio komiteto darbotvarkę yra įtraukta ir premjero S. Skvernelio apklausa, bet, pasak D. Gaižausko, premjeras į klausimus yra atsakęs raštu, todėl posėdyje nedalyvaus.
„Opozicija paprašė iškviesti premjerą, nors S. Skvernelis jau buvo raštu atsakęs dėl šito klausimo ir kokius jis sprendimus priėmė gavęs informaciją. Bet opozicijai, kiek suprantu, neužtenka to paties rašto ir nori vienaip ar kitaip prisidengti premjeru, todėl nori jį iškviesti. Tame posėdyje (kai buvo sprendžiama dėl premjero apklausos. – ELTA) dalyvavo opozicijos dauguma ir paprašė dar kartą iškviesti S. Skvernelį ir kad jis pakartotų žodžiu, tai, ką jis buvo išdėstęs raštu. Nežinau, kodėl jie tai padarė, bet jie bandė dar kartą iškviesti premjerą. Premjeras yra atsakęs į klausimus raštu, tai ir jam, mano nuomone, dalyvauti nereikia. Čia kviečia tie, kuriuos ir pačius apklausti reikia. Tai jie dabar tuo prisidengdami tą žaidimą ir žaidžia“, – sakė D. Gaižauskas.
L. Kasčiūnas tuo metu pažymi, kad premjero atsakymas raštu į NSGK klausimus yra nepakankamas. „Jis į klausimus atsakė trimis sakiniais“, – sakė L. Kasčiūnas.
D. Gaižauskas sakė, kad nenustebtų, jei šie keturi parlamentarai iš tiesų nuspręstų neatsakinėti į klausimus. „Iš viso reikėtų nagrinėti, kaip tyrimo objektai gali būti ir tyrimo dalyviai, tyrėjai. Nesąmonė. Dabar, kuomet atėjo laikas juos pačius apklausti, tai jie trukdo visais įmanomais būdais tyrimui. Nenustebčiau, kad jie atsisakytų rytoj duoti parodymus neva premjeras neatėjo“, – sakė D. Gaižauskas.
Anot D. Gaižausko, kadangi komitetui nenumatyta galimybė nušalinti pačius komisijos narius, tai nusišalinti jie turėtų patys. Pasak jo, tai buvo pažymėta ir Seimo etikos ir procedūros komisijos.
„Komisija taip ir pasakė, kadangi nėra tokio priverstinio nušalinimo, tai jie turėtų patys nusišalinti. Bet, žinoma, tai nuo jų moralės priklauso. Tai jie ir sėdi. Čia absurdas, kai patys tyrimo tyrėjai yra apklausinėjami“, – teigė D. Gaižauskas.
Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė atsakymą, kad parlamentarams nusišalinti nuo NSGK vadovaujamo tyrimo nereikia. „Seimas, priimdamas sprendimą pavesti tyrimą atlikti komitetui, išreiškė pasitikėjimą ten dirbančiais Seimo nariais ir mano, kad komitetas galės priimti objektyvius sprendimus. Todėl komisija mano, kad NSGK nariai L. Kasčiūnas, V. Bakas, V. Alekna turi teisę dalyvauti tyrimą atliekančios laikinosios tyrimo komisijos veikloje ir neprivalo nusišalinti“, – teigiama atsakyme.
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.
ELTA primena, kad rugpjūčio pradžioje į parlamentarus kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgis Kandelakis, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikla sukėlė neramumus Tbilisyje, dalyvauja ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova. Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę.
Tuomet Seimas NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovos veiklą.
Paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje dėl I. Rozovos patikrinimo teigiama, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė.
Taip pat VSD pažymi, kad I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS).
VSD pažymoje teigiama, kad I. Rozova palaikė kontaktus su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje V. Malyginu. Pažymėtina, kad V. Malyginas 2014 m. balandžio mėnesį buvo išsiųstas iš Lietuvos dėl veiklos, nesuderinamos su diplomatiniu statusu. V. Malyginas yra siejamas su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Komitetas aiškinasi, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas V. Pranckietis bei kiti informaciją gavę Seimo nariai. NSGK nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, sausį nusprendė rinkti Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės I. Rozovos.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones”…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimas antradienį pritarė Dariaus Jauniško kandidatūrai antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas.
Deja, ne visi parlamentarai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai, daugiausia klausimų kilo Seimo nariams Vytautui Bakui bei Povilui Urbšiui.
Po balsavimo už D. Jauniškio kandidatūrą pasisakė 109 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė – 5.
Prieš balsavimą Seimo posėdžių salėje D. Jauniškis atsakė į šiek tiek anksčiau raštu pateiktus Seimo narių V. Bako ir P. Urbšio 22 klausimus.
Parlamentarai D. Jauniško klausė, ar VSD vadovas turi teisę duoti pavedimą žodžiu savo pavaldiniams surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje? Taip pat parlamentarai klausė, kiek asmenų VSD turi teisę pavesti VSD pareigūnams žodžiu surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje bei panašių klausimų, susijusių su VSD veikla.
D. Jauniškis posėdžių salėje teigė, kad visus atsakymus į klausimus taip pat perdavė ir Nacionalinio saugumo gynybos komitetui.
„Prieš atsakinėdamas į klausimus, priminsiu, kad NSGK konstatavo, jog VSD veikia teisėtai ir laikydamasis įstatymų. Neteisėto veikimo savo ruožtu nenustatė nei STT, nei Generalinė prokuratūra“, – teigė D. Jauniškis. Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Anot jo, VSD savo veiklą grindžia Žvalgybos įstatymo nuostatomis.
„Vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis, žvalgybos institucijos vadovas, organizuodamas institucijos darbą ir jai vadovaudamas, turi teisę duoti pavedimus tiek raštu, tiek žodžiu. Padaliniams patikrinti, ar VSD turi informacijos susijusius su rizikos veiksniais grėsmėmis valstybės saugumui“, – sakė VSD direktorius.
Posėdžių salėje P. Urbšys dar kartą perklausė D. Jauniškį, kiek kartų jis susitiko su tam tikrais Seimo nariais.
„Aš jus laikau drąsiu žmogumi, kuris tiesiai visuomet žiūri į akis ir vis dėlto esate visuomet tiesos pusėje. Bet tai, ką aš girdžiu, šiek tiek suglumino, kad svarbiausi atsakymai pakišti po slaptumo žyma (…) Kodėl jūs labai konkrečiai neatsakote, kiek kartų buvote susitikęs su Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu, kokie šių susitikimų tikslai“, – klausė parlamentaras P. Urbšys.
VSD vadovas teigė, kad visi jo susitikimai su Seimo nariais buvo surašyti jo darbotvarkėje ir visi jie vyko VSD patalpose.
„Skaičiai yra pateikti NSGK. Tie skaičiai įslaptinti ir mes turime tą teisę. Kiek aš susitikau, tai pabrėžiu, susitikau su ne vienu Seimo nariu. Aš manau, kad man nereikia viešais diskutuoti, kokiais klausimais mes diskutuojame. Diskutuojame įvairiais klausimais, klausimų yra įvairių ir apie valstybės klausimus, ir diskusijos apie ekonomiką, ar apie dar kažką. Kodėl aš dabar turėčiau kalbėti apie kiekvieną. Susitikimų buvo, aš to neneigiu, bet tą aš darau visuomet atvirai. Nesislapstau kavinėse ar mieste kažkur, nes visi susitikimai vyksta pas mane ir visas departamentas tai mato, ir tai įrašyta mano darbotvarkėje“, – atsakė D. Jauniškis.
NSGK narys Vytautas Bakas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo metu V. Bakas teigė, kad D. Jauniškis meluoja ir juo pasitikėti negalima. Parlamentaras priminė, apie savo pateiktą praeitą mėnesį pateiktą informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką. V. Bakas teigė, kad pranešėjas, kuris pateikė jam tokią informaciją, užima labai rimtas pareigas.
„Dėl pranešėjo. Dar viena melo dozė, kurią skleidžia Dainius Gaižauskas ir VSD vadovybė viešoje erdvėje. Taip siekiama sukompromituoti pranešėją. Kolegos, aš jums negaliu atskleisti pranešėjo pavardės, bet tas žmogus turi kartais didesnę patirtį nei šiandieninis VSD direktorius bei jo pavaduotojas. Kartais. Jis daugybę metų dirba VSD ir užima labai rimtas pareigas. Jis matė visą paveikslą. Jis mato, kad taip elgtis, kaip elgiasi VSD vadovybė, negalima. Aš turėjau pareigą tai pasakyti. Aš kviečiu jus pagalvoti, ar mes, balsuodami „už“, nesakcionuosime tokių žodinių pavedimų“, – sakė V. Bakas.
Tuo metu NSGK narys Arvydas Anušauskas teigė, kad V. Bakui reikia labiau apsišviesti apie VSD veiklą ir tik tuomet komentuoti. Seimo narys taip pat patvirtino, kad konservatorių frakcija vienareikšmiškai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai ir linki jam sėkmės antroje kadencijoje. Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Reikia švieti visuomenę, reikia švieti ir politikus, nes jie – visuomenės atspindys. Turi būti aišku, kuo skiriasi informacijos rinkimas ir jos tikrinimas. (…) Aš matau, kad daliai ir čia sėdintiems tai dar yra nesuprantami dalykai. Man labai gaila, kad dalis akivaizdžias savo žinių spragas nesistengia likviduoti netgi sėdėdami ir gaudami informaciją šioje salėje“, – teigė A. Anušauskas.
NSGK pirmininkas D. Gaižauskas taip pat teigė pasitikintis D. Jauniškio kandidatūra.
„VSD labai pasikeitė per penkerius metus, jis tapo atviresnis (…) Visuomenei kasmet pateikiama Nacionalinio saugumo grėsmių vertinimo ataskaita ir teikiami praktiniai pavydžiai, kaip apsisaugoti paprastiems piliečiams nuo užsienio tarnybų. Noriu pažymėti, kad per penkerius metus išsaugo pasitikėjimas VSD nuo 44 proc. iki 62 proc.”, – teigė D. Gaižauskas. Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
Darius Jauniškis. Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotr.
Antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento vadovo pareigas paskirtas Darius Jauniškis teigia, kad po pastarųjų mėnesių įvykių būtina supažindinti visuomenę ir politikus su departamento veikla. Anot jo, parlamentaro Vytauto Bako praeitą mėnesį pateikta informacija, kad neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką – buvo nesusipratimas.
„Kaip bendravome su Seimu, taip ir bendrausime toliau. Aš manau, kad gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje kiekvienas turi teisę išreikšti savo nuomonę bei pasakyti savo abejones. Bet, matyt, kiekvienas turi savo teisybę. Ką aš iš tikrųjų matau ir kam pritariu, tai reikia daugiau aiškinimo, kas yra žvalgyba ir kaip ji veikia, tai tą artimiausiu metu ir darysime, aiškindami, kuo ji skiriasi nuo kriminalinės žvalgybos ir kaip mes atliekame savo funkcijas“, – teigė D. Jauniškis.
„Aš esu ne kartą girdėjęs įžeidžiančių žodžių mano atžvilgiu, bet ar verta į tai reaguoti? Nematau, tam jokio tikslo ir jokio pagrindo. (…) Aš manau, reikia stiprinti vidinę komunikaciją. Sakykime, kad nebūtų tokių nesusipratimu. Mano galva, tai buvo daugiau nesusipratimas negu tikra informacija“, – teigė jis.
Pasak jo, VSD taip pat netolimoje ateityje didins kibernetinius pajėgumus.
„Visas pasaulis juda ta linkme ir mes negalime atsilikti (…) Tie ateinantys penkeri metai bus tęsinys penkerių metų, kas yra padaryta ligi šiol. Aš manau, kad kol kas yra padaryta arti 40 proc. Tai, manau, per tuos kitus metus galima bus (…) tuos pokyčius tęsti“, – teigė jis.
Informacijos pranešėjas toliau dirba departamente
D. Jauniškis patikino, kad pranešėjas, kuris perdavė informaciją V. Bakui, ir toliau dirba VSD.
„Jis toliau dirba departamente, man labai gaila, kad jo asmenybė buvo atskleista. Tikrai ne mes tai padarėme. Išviešinus tą informaciją žiniasklaidoje, tai iš karto paaiškėjo. Jis pats atėjo ir prisipažino imuniteto vadovui. (…) Jis dirba savo darbą ir atostogų jis buvo išleistas. Jis saugomas pranešėjo statuso, kas bus ten toliau, matysime, kokie toliau veiksmai bus, matyt, priklausys ir nuo jo paties“, – sakė VSD vadovas.
ELTA primena, kad Seimas antradienį pritarė D. Jauniško kandidatūrai antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas.
Po balsavimo už D. Jauniškio kandidatūrą pasisakė 109 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė – 5.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Antradienį Seimas spręs, ar skirti antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas Darių Jauniškį.
Praeitą savaitę Seimo posėdyje prezidento vyriausiasis patarėjas Jonas Vytautas Žukas, Seimui pristatydamas D. Jauniškio kandidatūrą, teigė, kad D. Jauniškis per savo pirmąją kadenciją parengė ir patvirtino naują VSD veiklos strategiją bei naują Žvalgybos įstatymo redakciją.
„Taip pat prezidentas ypač pažymėjo sėkmingai atliktą operaciją praeitų metų rudenį, kada buvo bendradarbiaujant su Norvegijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybomis labai efektingai pravesta operacija – mūsų žvalgai ir Norvegijos žvalgas buvo sugrąžinti namo. D. Jauniškis per tuos penkerius metus atliko labai daug darbų ir per penkerius metus visuomenės pasitikėjimas Valstybės saugumo departamentu išaugo nuo 44 iki 62 proc.“, – kalbėjo vyriausiasis patarėjas.
Pats D. Jauniškis Seimo nariams pabrėžė, kad mato dar daug būtinų darbų, kad būtų padidintas VSD veiklos efektyvumas saugant valstybę ir visuomenę nuo nedraugiškų išorės inicijuotų veiksnių.
„Nepaisant kylančių globalių krizių, turime išlaikyti aukštą Lietuvos žvalgybos standartą, kad deramai įvykdytume pareigą prognozuoti ir identifikuoti, įvertinti ir užkardyti išorės grėsmes. Esu tikras, kad einame teisinga kryptimi. Ir pokyčius, ir progresą pasiektus per pastaruosius penkerius metus, būtina tęsti“, – posėdyje kalbėjo D. Jauniškis.
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
VSD direktorius Darius Jauniškis ir prezidento Gitano Nausėdos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Vytautas Žukas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) į klausimus atsakys antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas siūlomas Darius Jauniškis.
„Pagrindinė pirmadienio komiteto posėdžio tema – susitikimas su VSD vadovu“, – Eltai patvirtino NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Praeitą savaitę Seimo posėdyje prezidento vyriausiasis patarėjas Jonas Vytautas Žukas, Seimui pristatydamas D. Jauniškio kandidatūrą, teigė, kad D. Jauniškis per savo pirmąją kadenciją parengė ir patvirtino naują VSD veiklos strategiją bei naują Žvalgybos įstatymo redakciją.
„Taip pat prezidentas ypač pažymėjo sėkmingai atliktą operaciją praeitų metų rudenį, kada buvo bendradarbiaujant su Norvegijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybomis labai efektingai pravesta operacija – mūsų žvalgai ir Norvegijos žvalgas buvo sugrąžinti namo. D. Jauniškis per tuos penkerius metus atliko labai daug darbų ir per penkerius metus visuomenės pasitikėjimas Valstybės saugumo departamentu išaugo nuo 44 iki 62 proc.“, – kalbėjo vyriausiasis patarėjas.
Pats D. Jauniškis Seimo nariams antradienį pabrėžė, kad mato dar daug būtinų darbų, kad būtų padidintas VSD veiklos efektyvumas saugant valstybę ir visuomenę nuo nedraugiškų išorės inicijuotų veiksnių.
„Nepaisant kylančių globalių krizių, turime išlaikyti aukštą Lietuvos žvalgybos standartą, kad deramai įvykdytume pareigą prognozuoti ir identifikuoti, įvertinti ir užkardyti išorės grėsmes. Esu tikras, kad einame teisinga kryptimi. Ir pokyčius, ir progresą pasiektus per pastaruosius penkerius metus būtina tęsti“, – posėdyje kalbėjo D. Jauniškis.
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas. VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
Buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (NSGK) Vytautas Bakas antradienį Seime išreiškė nepasitenkinimą antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas siūlomam Dariui Jauniškiui.
Politikas, plenarinėje Seimo salėje D. Jauniškiui atsakinėjant į parlamentarų užduodamus klausimus, grąžino VSD vadovui apdovanojimą, kurį, kaip teigė V. Bakas, jis iš D. Jauniškio gavęs už nuopelnus žvalgybai.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
„Labai vertinau jūsų darbą tol, kol nepaaiškėjo, kad jūs žodiniu pavedimu renkate informaciją, išnaudojate daugybę pareigūnų tam, kad būtų renkama informacija apie niekuo dėtus, su grėsmėmis nesusijusius mūsų verslo, kultūros, meno, žiniasklaidos veikėjus“, – kalbėjo V. Bakas, turėdamas galvoje anksčiau savo pateiktą informaciją, esą VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
V. Bako teigimu, Seimas įstatymus priima ne tam, kad žvalgyba sektų žmones, bet tam, kad kovotų su išorės grėsmėmis.
„Mes įstatymus priiminėjome ne tam, kad jūs sektumėte žmones – mūsų Lietuvos žmones, o tam, kad juos saugotumėte nuo išorės grėsmių. Todėl aš jums noriu apdovanojimą sugrąžinti, nes visiškai nepritariu tam, ką jūs darote dabar“, – sakė jis ir nunešė gautą apdovanojimą tribūnoje stovinčiam D. Jauniškiui.
Seime V. Bakui einant link VSD vadovo pasigirdo parlamentarų nepasitenkinimo šūksniai.
„Su dideliu malonumu“, – paėmęs grąžintą apdovanojimą ištarė D. Jauniškis. VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) priėmė sprendimą, kad VSD veikė teisėtai, kuomet tikrino informaciją apie kandidatų į prezidentus aplinką.
Antradienį Seimui pristatyta antrajai kadencijai teikiama D. Jauniškio kandidatūra į VSD direktoriaus pareigas. VSD vadovo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas Gitanas Nausėda.
„Šiuo sudėtingu metu svarbu užtikrinti svarbiausių valstybės institucijų veiklos tęstinumą. Darius Jauniškis savo darbais įrodė, kad yra strategiškai mąstantis ir energingas vadovas. Tikiu, kad jis užtikrins, jog VSD tęstųsi reikalingos permainos, veikla būtų efektyvesnė, daugėtų atvirumo visuomenei“, – pirmadienį sakė šalies vadovas.
Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo narių nuomonės dėl prezidento Gitano Nausėdos siūlymo antrajai kadencijai teikti Dariaus Jauniškio kandidatūrą į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas – išsiskyrė. Vieni D. Jauniškio kompetencija neabejojo, o kiti priminė VSD direktoriaus padarytas klaidas pirmoje kadencijoje.
Seimo posėdžių salėje prezidento vyriausiasis patarėjas Jonas Vytautas Žukas, pristatydamas kandidatūrą, teigė, kad D. Jauniškis per savo pirmąją kadenciją parengė ir patvirtino naują VSD veiklos strategiją bei naują Žvalgybos įstatymo redakciją.
„Per penkerius metus pasitikėjimas VSD išaugo 44 iki 62 proc.”, – teigė prezidento patarėjas.
Parlamentaras Naglis Puteikis pranešėjo klausė, ar VSD pareigūnų per metus atlikti 77 tūkstančiai elektroninės žvalgybos tikrinimai bei pasiklausymai telefonu yra proporcingi, lyginant su kitomis šalimis. Tuo metu J. V. Žukas atsakė, kad tai sunku lyginti, todėl jis negalintis atsakyti, bet vėliau į šį klausimą atsakė pats kandidatas.
„Aš galiu labai aiškiai pasakyti, nes iš 77 tūkstančių didesnė dauguma buvo tikrinimai dėl emigracijos klausimų dėl juridinių asmenų, tai patikrinimų dalis nebuvo ženkliai didelė“, – atsakė kandidatas D. Jauniškis.
„Kaip čia yra, kad kai kurie kolegos viso posėdžiu metu miega, bet kuomet išgirdus žodį VSD jie atsibunda ir pradeda eskaluoti 70 tūkstančių, ir staiga tampa žmonių teisių gynėjais“, – šaržavo dėl N. Puteikio klausimo konservatorių frakcijos narys Kęstutis Masiulis.
Liberalas Eugenijus Gentvilas, nors ir teigė balsuosiantis „už“ kandidatūrą, bet vis dėlto sakė, kad D. Jauniškio klaidų pirmoje kadencijoje pasitaikė.
„Aš ir visa Lietuva labai aiškiai matėme tokių klaidų su D. Jauniškio parašu. Tarkime, kad „MG Baltic“ koncernas parinko pirmąjį liberalų pirmininką Eligijų Masiulį, nors E. Masiulis net nekandidatavo. Aš suprantu, kad tos klaidos neišvengiamos, bet apie jas gal taip pat nereikėtų pamiršti kalbėti“, – sakė E. Gentvilas.
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos (KAS) medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
Valstybės saugumo departamentas (VSD). Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Valdantieji ir opozicija galutinio sprendimo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Dariaus Jauniškio kandidatūros antrajai kadencijai dar nėra priėmę. Visgi tiek opozicija, tiek valdantieji sutaria didelių priekaištų vadovui neturintys, todėl linkę prezidento pateiktą D. Jauniškio kandidatūrą palaikyti.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį pranešė teikiantis Seimui D. Jauniškio kandidatūrą antrai kadencijai eiti VSD direktoriaus pareigas, primena ELTA.
Valdantieji priekaištų D. Jauniškiui neturi
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Eltą informavo, kad frakcija antradienį rinksis aptarti savo poziciją dėl D. Jauniškio kandidatūros į VSD vadovus.
„Frakcija renkasi rytoj, tai, matyt, ir spręsime rytoj. Tikrai jokių kalbų ar palaikyti, ar nepalaikyti dar nebuvo“, – teigė A. Širinskienė.
Nors politikė teigia nežinanti, ar frakcijos kolegos palaikys D. Jauniškio kandidatūrą, tačiau atkreipia dėmesį, kad pastabų VSD vadovui „valstiečiai“ iki šiol neturėjo.
„Pastabų iki šiol Dariui Jauniškiui niekas kaip ir neturėjo. O kur linksta kolegos, tikrai nežinau“, – klabėjo ji.
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas teigia palaikysiantis D. Jauniškio kandidatūrą. LSDDP lyderis mano, kad tokios pačios pozicijos laikysis ir socdarbiečių frakcijos nariai.
„Aš asmeniškai palaikyčiau. O frakcija galės rinktis, tarsimės. Bet, manau, kad (frakcija – ELTA) palaikys“, – patvirtino G. Kirkilas.
Opozicija linkusi palaikyti D. Jauniškio kandidatūrą
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad frakcija galutinės pozicijos dėl D. Jauniškio kandidatūros antrajai kadencijai kol kas neturi. Visgi opozicijos atstovė teigia, kad bendra Liberalų sąjūdžio pozicija iki šiol buvo linkusi palaikyti dabartinio VSD vadovo kandidatūrą.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Mes frakcijoje, kadangi tai yra nauja informacija, dar galutinio aptarimo neturėjome, bet, kai esame kalbėję apie galimas kandidatūras seniau, tai bendra nuotaika buvo labiau palaikyti. Nors mūsų frakcijoje dėl asmenybių paprastai balsuojama laisvai“, – Eltai teigė V. Čmilytė Nielsen, akcentuodama, kad galutinė frakcijos pozicija bus suformuluota antradienį.
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigia, kad socialdemokratų atstovai Seime greičiausiai palaikys D. Jauniškio kandidatūrą. Pasak politiko, per D. Jauniškio vadovavimo laikotarpį VSD ženkliai pažengė į priekį.
„Aš manau, kad mes palaikysime kandidatūrą, nes, nepaisant to, kad čia pastarosiomis savaitėmis, pastaruoju metu vieno ar kito politiko buvo mėginama eskaluoti ir pūsti nebūtus skandalus, bet VSD per D. Jauniškio kadenciją pažengė stipriai į priekį ir pasitikėjimą tarnyba stipriai atkūrė“, – Eltai teigė G. Paluckas.
„Todėl nematau priežasčių, kodėl D. Jauniškis negalėtų tęsti savo darbų“, – pridūrė jis.
Antonio Guterresas, JT Generalinis sekretorius. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.
Popiežiaus Pranciškaus raginimas
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.
„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).
NATO atšaukia karines pratybas
Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.
Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.
NATO būstinė Briuselyje
Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.
Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.
Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo
Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.
Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.
Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys
O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.
Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.
Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados
Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.
Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.
„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kinijos nenuoširdumas
Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.
„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Šiaurės Korėjos agresyvumas
Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.
Šiaurės Korėja paleido į jūrą dvi raketas. EPA-ELTA nuotr.
Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.
Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.
Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.
Ginklais žvangina ir Armėnija
Gazacho emblema. Slaptai.lt nuotr.
Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose.
Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.
Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra.
Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.
Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) pirmadienį priėmė sprendimą – Valstybės saugumo departamentas (VSD) veikė teisėtai, kuomet tikrino informaciją apie kandidatų į prezidentus aplinką.
„Komitetas šiandien pabaigė parlamentinę kontrolę dėl VSD veiklos, reaguojant į informaciją, kuri buvo pasirodžiusi viešoje erdvėje dėl galimai neteisėtos VSD veiklos Prezidento rinkimų kampanijos metu. Komitetas, įvertinęs visą informaciją, kurią yra gavęs, apibendrino ir priėmė galutinį sprendimą – VSD veikė teisėtai, vadovaudamasis visais Lietuvoje galiojančiais įstatymais“, – Eltai po NSGK posėdžio teigė šio komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Jo teigimu, dėl tokio sprendimo NSGK balsavo vieningai. Išskyrus, pabrėžė D. Gaižauskas, klausimą dėl VSD veiklos iškėlusį Vytautą Baką.
„Komitetas balsavo, išskyrus Vytautą Baką, vienbalsiai, Vytautas Bakas susilaikė“, – teigė D. Gaižauskas.
NSGK pirmininkas taip pat pabrėžė, kad, nepaisant to, jog VSD, tikrinusi informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką, elgėsi neištrūkdama iš įstatymo numatytų rėmų, pačią tvarką, ypač reglamentuojančią užduočių delegavimą VSD struktūros viduje, reikėtų keisti.
„Įstatymai yra tobulintini, ypač tie, kurie reglamentuoja vidinę tvarką, kada yra formuojamos užduotys, ypač vadovybės. Tvarka turėtų būti keičiama, kad tokios užduotys būtų vykdomos tik raštiškai, be jokių žodinių nurodymų. Tokiu būdu būtų aiškumas ir konkretumas“, – pabrėžė D. Gaižauskas.
Jis neatmetė galimybės, kad būtent žodinis pavedimas ir galėjo suklaidinti VSD pareigūną, kuris NSGK vadovo pareigas ėjusiam V. Bakui pranešė apie galimai neteisėtą informacijos rinkimą.
ELTA primena, kad V. Bakas pateikė informaciją, neva Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
Pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Seimui pateikė Dariaus Jauniškio kandidatūrą antrai kadencijai eiti Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas.
Ar gali būti dar blogiau? Liaudies išmintis byloja, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. O patys išmintingiausi sako štai taip: nėra ko nusiminti, bus blogiau. Esą dar ne laikas raudoti, ogi džiaukis tuo, ką dabar turi, vertink dabartį kaip didžiausią dovaną, nes greitai gali netekti net tų paprasčiausių patogumų, kuriuos laikei savaime suprantamais dalykais.
Andai sapnavau, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Vis tik labai nusigandau tik tada, kai ryte perskaičiau Palmyros horoskopą, skelbiantį, jog tos nakties visi sapnai išsipildo. Sunku papasakoti tai, koks jaučiausi tąsyk prislėgtas nerimo, nusiminęs, vaikščiojau panarinęs galvą, nes baisiai graužė sąžinę dėl to, kad galiu užtraukti nelaimę visai žmonijai kaip pasaulio pabaigos užkratas.
Tačiau ir toliau smagiai bėgo dienos, pasaulis nesibaigė, atsigavau ir aš, nusprendęs, kad mano blogieji sapnai nesipildo, tiesą sakant, kaip ir gerieji. Sunku buvo susitūrėti nepasigyrus kiekvienam sutiktajam, kad mano košmarai neįtakoja pasaulio likimo, nuo mano sapnų pasaulis dar nepražus. Kitas dalykas, kad žmonės kraipydavo galvas kažko nesupratę. Žmonėms apskritai būdinga nesuprasti, jie daug dalykų nesupranta, kol gyvi vaikšto šalia vienas kito, tik perskaitę užrašus kapinėse ant antkapių, kartais ima ir pajunta tai, kaip kažkokia mintis šovė į galvą. Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“. Tačiau dabar jau nesu toks tikras nei dėl pasaulio, nei dėl savęs paties.
Kitas pasakys, kad šioje keblioje situacijoje turėtume vengti niūrių minčių, juolab nedora yra skleisti panikos nuotaikas. Dabar – priešingai – turėtume paremti vienas kitą dar ir morališkai, palaikyti užkilusį ūpą aukščiausiame taške, neleisti sau ir kitiems nusiridenti į apačią dvasiškai. Kaip sako rusai, geriau yra kristi į purvą nosimis nei leisti nusmukti dvasia.
Dvasios stiprybės palaikymui pravartu būtų mums visiems rytais išeiti į balkoną ir paploti sau patiems, audringai paploti! Nusipelnėme tokios pagarbos, niekas neturi teisės tuo suabejoti! O jeigu ir mūsų tarpe – neduokDie! – atsiras vienas kitas sunkios dvasios užkrato platintojas, užsilikęs nuo kadais kadės pesimistas, prie kiekvieno likutinio pesimisto reikės pristatyti po du optimistus su civiliniais rūbais. Galop apsipirkti dabar maisto parduotuvėse turėtų būti leista tik su optimisto pažymėjimu, be to, už tiek, kiek esate sukaupęs optimisto taškų.
Optimizmas. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie tai, kaip būtų galima pakelti nuotaiką gyviesiems, tačiau drauge aš noriu paguosti ir nuraminti mirusiuosius: jums vis dėlto pasisekė, nes neteko matyti to, kaip antai išlaisvintoje Tėvynėje prasikala ir jau kelia į viršų galvelę gražiai sužaliavęs policinės valstybės daigelis!
Kai aplink – vieni pesimistai
Buvęs policininkas, dabar vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis grįžtančius tėvynainius pavadino nežmonėmis. O kas čia tokio, – klausiate, – sudėtinga padėtis šalyje, be to, pats laikas būtų pradėti pratintis prie policinės valstybės žargono.
Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis pranešė apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/. Kalbėti nebus uždrausta, gražūs pasisakymai apie valdžią bus net paskatinami dovanėlėmis, tačiau jau dabar, parengiamojoje policinės valstybės stadijoje, yra rekomenduojama kritinius savo pastebėjimus išsakyti į giliai iškastą duobę, po to pasistengiant užkasti ją ir prislėgti dideliu akmeniu, kad pilietinio sąmoningumo žodis neprasisunktų.
Kritika. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Darių Jauniškį, prašydamas pateikti platesnį paaiškinimą dėl komentaro apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais“, – kreipimesi teigia G. Landsbergis.
„Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos“, – pranešime taip pat tvirtina jis.
G. Landsbergis taip pat teigia, kad kritinėse situacijose labai svarbu išlaikyti visuomenės pasitikėjimą priimamais sprendimais ir vykdomais veiksmais, o jį, pasak politiko, pakerta informacijos slėpimas, pavėluotas reagavimas, neretai nekompetentingi ir nesavalaikiai sprendimai, nepakankamas tarpinstitucinis koordinavimas. VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pasak G. Landsbergio, visuomenės teisė būti informuotai ir opozicijos teisė kelti klausimus yra vienas iš svarbiausių demokratinės valstybės požymių ir turėtų būti ir toliau laisvai realizuojama siekiant bendro tikslo – bendromis pastangomis įveikti Lietuvą ištikusią beprecedentę krizę.
„Jūsų vadovaujamai institucijai šiame procese tenka ypač svarbus vaidmuo užtikrinant mūsų valstybės nacionalinį saugumą pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje, todėl, siekiant didesnio aiškumo, prašau pateikti platesnį paaiškinimą, kokią informaciją ketinate stebėti ir fiksuoti ir kokiu tikslu bus panaudojami surinkti duomenys“, – pranešime pažymi G. Landsbergis.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad jau kitos savaitės pradžioje galutinai apsispręs dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo klausimo. Ar bus antrajai kadencijai teikiama dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kandidatūra, tvirtino prezidentas, paaiškės po kitą savaitę vyksiančio Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) posėdžio. VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Mes laukiame kitą pirmadienį įvyksiančio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio, kuriame bus pateikta išvada dėl VSD veiklos. Po šių išvadų mes apsispręsime ir pateiksime savo kandidatūrą – veikiausiai netgi tą pačią dieną. Galimas dalykas, kad ši kandidatūra bus svarstoma jau kitą antradienį, kovo 31 d. įvyksiančiame Seimo plenariniame posėdyje“, – trečiadienį teigė prezidentas G. Nausėda po susitikimo su Lietuvos žvalgybos institucijų vadovais.
NSGK aiškinasi, ar VSD teisėtai rinko informaciją apie kai kuriuos kandidatus ir jų aplinką per praėjusią prezidento rinkimų kampaniją.
ELTA primena, kad buvęs NSGK pirmininkas Vytautas Bakas pateikė informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus G. Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
