Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygą. Naujosios knygos pavadinimas – „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju”.
Kodėl – būtent toks pavadinimas? „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ – iš trijų dalių. Pirmoji – pati svarbiausia. Čia sudėta šešetas išsamių rašytojo Petro Dirgėlos komentarų, kuriuos jis davė šių eilučių autoriui 1990 – 1992 metais (paskelbti „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“).
Kodėl sumaniau išleisti interviu sudėdamas juos krūvon? Nenoriu, kad liktų išbarstyti. Nors parašyti prieš keletą dešimtmečių, jie nepraradę aktualumo. Man regis, jie bus aktualūs visąlaik, kol tik egzistuos lietuvių tauta.
P.Dirgėlos įžvalgos rimtos, gilios. Kiekviena iš jų dvelkia nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi. O kai visi interviu – greta vienas kito, – tuomet dar ryškesnė filosofinė gelmė. Rašytojas atvirai diskutuoja Lietuvai egzistenciškai svarbiais klausimais – dėl mūsų tarpusavio rietenų, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviškojo istorinio romano perspektyvų. Jis skelbia meilę gimtiesiems namams, tėviškei, tėvynei. Jis nuoširdus, atviras, nors, primenu, savo politines pažiūras ir kūrybinius nusiteikimus deklaravo tuomet, kai iš Lietuvos nebuvo išsinešdinusi okupacinė armija. Taip atvirauti anuomet drįso ne kiekvienas.
Turiu prisipažinti – P.Dirgėla vienas mėgstamiausių mano lietuvių rašytojų. Anuomet prarijau visus svarbiausius jo kūrinius: „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“, „Kūlgrindą“, Minijos žemę“, „Vėtrungiškąją dalią“, „Amžių dienai dūzgiančią girią“… Visos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Interviu su P.Dirgėla rengiau remdamasis jo veikaluose aptiktomis tiesomis. Dirgėliška išmintis man padeda gyventi ir šiandien, po trisdešimties metų!
Tačiau ši knyga – ne vien apie P.Dirgėlą ir jo garsiuosius romanus. Antrojoje dalyje skaitytojas ras fotografijų, kurios byloja, jog, be P.Dirgėlos, esu kalbinęs dar keliolika žymių plunksnos meistrų. Tie pokalbiai – taip pat įdomūs, vertingi, turintys išliekamosios vertės. Taigi esu laimės kūdikis. Asmeninėje mano bibliotekoje – interviu su rašytojais Leonidu Jacinevičiumi, Juozu Apučiu, Vytautu Martinkumi, Ramūnu Klimu, Liudviku Gadeikiu, poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Valdemaru Kukulu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, literatūros kritike Vanda Zaborskaite, filosofo Vydūno kūrybos žinovu, populiarintoju Vaciu Bagdonavičiumi, rusų literatūros dėstytoja profesore Birute Masioniene…
O juk savo kelyje sutikau daug žodžio meistrų, su kuriais nesu parengęs interviu, tačiau kurių patarimus tebeprisimenu. Šis sąrašas taip pat ilgokas: Romualdas Granauskas, Vygandas Račkaitis, Kazimieras Jonušas, Vaclovas Mikailionis, Danielius Mušinskas, Algimantas Bučys, Paulina Žemgulytė, Jonas Juškaitis…
O štai trečioji dalis – tai keletas mano beletristinių bandymų. Kam, kodėl jie čia? Kadaise svajojau tapti rašytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietoj rašytojo tapau žurnalistu. Tačiau šie keli tekstai – tai tarsi įrodymas, jog laisvalaikiu tarp žurnalistinių komandiruočių, spaudos konferencijų, skubiai kurpiamų vedamųjų tikrai mėginau rašyti noveles, apsakymus. Šioje sudėti „Traukiniai važiuoja į niekur”, „Lūžusi ranka”, „Miūrivahės gatvės paslaptis”, „Čečėniška rožė”, „Sodyba Voronių kaime”, „Kruvina korida Barselonoje” ir „Pastumdėlis”.
Žodžiu, šis darbas – nuoširdi padėka P.Dirgėlai, kuriam skolingas už visus visus interviu, palinkėjimus, drąsinimus. Tai – padėka ir visiems kitiems rašytojams, poetams, literatūros kritikams, su kuriais bendravau dirbdamas Lietuvos leidiniuose.
Ypač dėkingas rašytojui Vytautui Martinkui (jo istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ labai patiko; taip pat susidomėjęs perskaičiau „Tavo bažnyčios rūsį“). V.Martinkui sakau ačiū už kantrybę aiškinant, kokia turėtų būti tikra novelė, tikras apsakymas.
Beje, mano pirmoji redakcija, kurios duris pravėriau, dar nė nebaigęs Vilniaus Universiteto, buvo „Literatūra ir menas“. Nors ten pradirbta tik keletą metų, bet dienų, praleistų anuomet netoli „Alumnato“ kavinės įsikūrusioje redakcijoje, niekad neužmiršiu. Tai buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų, kurią visuomet mielai prisimenu.
Dabar skaitytojai žino, kodėl šią knygą pavadinau „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“.
Slaptai.lt skelbia išskirtinį 80-ies metų jubiliejų švenčiančio rašytojo, akademiko, literatūrologo Vytauto MARTINKAUS pasakojimą apie literatūrą. Videointerviu pavadintas „Tanko paunksmėje”. Trukmė – 36 minutės.
Vytautas Martinkus. Jubiliejinis vakaras. Gintaro Visocko nuotr.
Gegužės 30 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) gražiai paminėta rašytojo, akademiko Vytauto Martinkaus 80-mečio sukaktis. Renginį organizavo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius, skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir VšĮ „Rašytojų klubas“.
Vakarą vedusi literatūrologė akademikė Viktorija Daujotytė, sveikindama kolegą, „talentingą šio pasaulio gyventoją“ V. Martinkų, bandė ieškoti jo „nelengvai apčiuopiamo centro, branduolio“. Pagal išsilavinimą inžinierius jis galbūt galėjo pastatyti kokią nors gerą elektrinę, svarstė V. Daujotytė, bet toks išsilavinimas pasitarnavo jam ir literatūroje, humanistikoje, suteikdamas literatūrai būtino konstruktyvumo, formos valdymo, stiprios minties. Pasak akademikės, visoje savo kūryboje V. Martinkus lieka prasmės ieškotojas, alchemikas, ir tų jo susirinktų „aukso trupinių“, kūrybai intensyvėjant, vis daugėja. Didžiausiu rašytojo pasiekimu akad. V. Daujotytė įvardijo romaną „Tavo bažnyčios rūsys“, kuriame, jos žodžiais tariant, sueina pagrindinės V. Martinkaus kūrybos linijos, išryškėja kūrybinės metaforos, paradoksai ir išlieka „prasmės alchemija“. Aptardama panašiu metu išleistą eseistikos knygą „Vidaujos link“, akademikė pabrėžė autoriaus principinę deklaraciją: „toldamas artėju į tą vietą, iš kurios esu“, ir pasidžiaugė išlaikytu žodiniu žemaitybės kodu. Ji taip pat prisipažino besižavinti V. Martinkaus pedagoginiu gebėjimu savo sudėtingus teorinius filosofinius, estetologinius samprotavimus, dažnai pateikiamus sunkiai perprantama moksline terminologija, „nuskaidrinti“ iki paprasto galvojimo ir konkrečiai auditorijai suprantamos kalbos. Kalbėdama apie V. Martinkų kaip fenomenologą, akad. V. Daujotytė iškėlė retorinį klausimą: kaip fenomenologijos reikalavimas mąstyti be prielaidų dera su V. Martinkaus mąstymu su visomis įmanomomis prielaidomis?
Akademikė Jūratė Sprindytė savo pranešimą apie sukaktuvininko kūrybą pavadino paties V. Martinkaus perfrazuota santrumpa LDK – literatūros didžioji kunigaikštystė. „Tai apimli ir karališka teritorija (9 romanai, 3 novelių rinkiniai, kelios apysakos, esė rinkiniai, atsiminimų ir pokalbių tomas bei 3 fundamentalios literatūrologinės knygos, o kur dar įvairūs mokslo populiarinimo ar studentams skirti leidiniai)“, – išskaičiavo akademikė, pasirinkusi kalbėti apie kelias iš tų knygų – reikšmingas jai asmeniškai. V. Martinkaus literatūrą pavadinusi „ne jausminga, o protinga“, ji pasidžiaugė, kad autorius, atėjęs į pernelyg jausmingą ir poetišką ligtolinę lietuvių epiką, pasuko intelektualinės, „žaidžiančio proto prozos“ keliu, taip itin praturtindamas ir praplėsdamas lietuvių literatūros galimybes. Akad. J. Sprindytė prasitarė, kad jai „imponuoja išskirtinis V. Martinkaus dėmesys literatūros metodologijos sferai“, gebėjimas „taip esmingai kelti literatūros prigimties ir kūrinio funkcionavimo klausimus“, savo knygose „sukabinti“ literatūrą ir mokslą. Akademikės teigimu, V. Martinkaus „grožinėje kūryboje išbandomos teorinės tiesos, jos įkūnijamos vaizdais ir siužetais, konfliktais ir charakteriais, o iš kūrybos praktikos ateina papildymai ir įžvalgos mokslo darbams. Paskutinieji mokslo tekstai sušildyti asmenine patirtimi; į estetinį išgyvenimą einama iš vidaus, iš savo patyrimų, gilinamasi į ypatingą skaitymo būseną – estezę, kai patiriamas nušvitimas, kūrinys sukrečia ar sukelia katarsį. Kitaip tariant, į vienį susijungia teoretikas ir praktikas. Geras rašytojas ir kompetentingas literatūrologas – vienintelis toks derinys dabar Lietuvoje.“
2003 metais išėjusią „Literatūrą ir paraliteratūrą“ – straipsnių ir esė apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį rinkinį – J. Sprindytė pavadino knyga, itin ryškiai skleidžiančia Martinkaus sociologinių įgūdžių meistrystę. Tai – tuomečio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, vėliau – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovo, aktyviai besireiškusio politinėje realybėje bei rengiant teisinius dokumentus, „apytikriai 12 metų kūrybinių šurmulių metraštis, suskvarbytas analitišku žvilgsniu“, tiriantis „literatūrai artimų kontekstų reiškinius, pristatomus paraliteratūros vardu (ideologija, kūrybos laisvė, filosofija, populiarioji kultūra, sociologija, rinkos mechanizmai, meno politika ir t. t.)“.
Iš kairės – Aldona Daučiūnienė, akademikė Jūratė Sprindytė ir prof. Petras Bražėnas. Gintaro Visocko nuotrauka
Kitoje, pasak akad. J. Sprindytės, „etapinėje“ V. Martinkaus knygoje – dviejų apysakų rinkinyje „Šuns mazgas“ (2005) – autorius iškelia individo atsakomybę įvardyti, su kokiu kraičiu į pertvarką ir naujus laikus atėjo jo karta. Organiškai susipynusios šunų ir žmonių istorijos, pateikiamos kaip egzistencinės situacijos, „interpretuoja, papildo viena kitą, taip kilstelėdamos kūrinius nuo buitinio lygmens „Pasaulio Skliauto“ link. Būtis apysakose prabyla […] nuojautomis, paslaptimis, sutapimais, numatymais, esminiais signalais ar praregėjimais; tuo, ką fenomenologai vadina „blyksniais“. Kaip kitas V. Martinkaus „ženkliškas knygas“ akademikė išskyrė „Žemaičio garlėkį“ (2009), „12 lieptų / kalendorinės novelės“ (2011) bei paskutinį 2018 m. išleistą romaną „Tavo bažnyčios rūsys“. Pastarąją knygą ji pavadino „vienu geriausių viso dešimtmečio lietuvių istorinių romanų“, „tikra lobių sala, polifoniška 500 metų aprėpties sakme nuo daugiakultūrės LDK ir reformacijos pradžios, per škotų, totorių, lietuvių genų sampynas – iki pat XX a. pabaigos.“
Rašytojas Vytautas Martinkus. Rankose – romanas „Tavo bažnyčios rūsys”. Slaptai.lt nuotrauka
Akad. J. Sprindytė klausytojų dėmesį atkreipė ir į V. Martinkaus prozos polistilistiškumą – realistinio, simbolinio, psichologinio, biblinio, publicistinio kodų susitikimą joje; ir į nuolatinį autoriaus dėmesio sutelkimą į profesinius dalykus, rašymo išmanymą. Ji citavo paties rašytojo „išaiškinimą“, iš ko susidaro literatūra: „Literatūra tebekuriama Žodžiu, per Žodį, Žodyje. Žinant, jog žodžio yra per maža. Reikalingas sakinys, pastraipa, skyrius. Struktūra“. Komentuodama šią citatą, J. Sprindytė pastebėjo, kad pastaruoju metu V. Martinkaus „kieta struktūra įgijo minkštosios galios. Proto konstruktyvumas dabar pasipildė išmintimi.“
Akademikė sukaktuvininką pristatė ir kaip literatūrologą bei kritiką, analizuojantį „sudėtingus, daugiaplanius, komplikuoto turinio ir kompozicijos kūrinius; ir kaip vertybiškumo bei vertybių saugotoją, dėmesį sutelkiantį „į vertinimo būtinumą bei laisvės sąlygomis išsiplėtusią vertinimo amplitudę“; ir kaip kultūros istoriką, siekiantį „prikelti, įamžinti buvusius rašytojus, kurie dėl įvairių aplinkybių patys nebaigė savo darbų.“
„Derinti, regis nesuderinamus dalykus – tekstologinį kruopštumą, atidumą faktografijai bei filosofinį užmojį ir dar „inžinerinius“ struktūravimo gebėjimus – visa tai daro Martinkų išties nepakartojamu Autoriumi“, reziumavo akad. J. Sprindytė ir pasidžiaugė, kad „paskutinis jo darbas – recenzija filosofo Algio Mickūno „Atsiminimų punktyrams“ minties žvalumu, stiliaus gyvumu liudija tebesitęsiantį Martinkaus kūrybinį klestėjimą, o ne metų naštą.“
Vidaujos link. Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.
Literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas, sukaktuvininką pažįstantis ir drauge su juo besidarbuojantis jau daugiau nei 50 metų, papasakojo apie jųdviejų pažinties pradžią. Jis, bepradedantis savo karjerą kritikas, parašė recenziją apie V. Martinkaus ketvirtą romaną „Akmenys“ į oficiozinį dienraštį „Tiesa“, ir „į tuos akmenis labai smarkiai nusibrozdino“. Mat redaktorius dėl vietos stokos laikraštyje visą pozityviąją recenzijos dalį atmetė ir išspausdino vien kritiką. Tolerantišką V. Martinkaus reakciją į tokį akibrokštą ir nuo to prasidėjusią jųdviejų draugystę prof. P. Bražėnas teigė lig šiol laikantis sektinu rašytojo ir kritiko santykių modeliu. Kaip artimiausius jo širdžiai kūrinius profesorius minėjo knygas „Žemaičio garlėkys“, „Šuns mazgas“, „Tavo bažnyčios rūsys“, ir išsitarė, kad jam vis dar lieka „neįkąstų, neiššifruotų metaforų“, neatskleistų prasmių, nes V. Martinkaus kūrybos (ne vien grožinės) skaitymas yra „literatūrinis alpinizmas“.
Prof. P. Bražėnas pasakojo, kaip dirbdamas kartu su V. Martinkumi Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – LEU) kolegą Vytautą vis geriau pažino kaip santūrų, susitvardantį net ekstremaliose situacijose, labai disciplinuotą žmogų, gerą vadovą, gebantį apginti kultūrininkų interesus, mylimą ir gerbiamą tiek savo studentų, tiek kolegų. Į mūsų visuomeninį gyvenimą, kultūrą V. Martinkus įnešė labai reikšmingą indėlį, teigė P. Bražėnas. Taip pat jis „išdavė paslaptį“, kad rašytojas akademikas vis dar tebemoka sutaisyti neveikiančius elektrinius prietaisus ir yra geras vyndarys. Profesorius linkėjo kolegai V. Martinkui stiprybės ir dėkojo už turtingą prozą, eseistiką bei literatūrologiją, už jo turiningą, pavyzdį teikiantį gyvenimą, už draugystę ir visada paruoštą ištiesti pagalbos ranką.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pirmieji išgirsti dar nebaigtos V. Martinkaus knygos „Rekviem nuogam karaliui“ ištrauką. Sulaikę kvėpavimą visi klausėsi meistriškai parašytos ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovės Aldonos Daučiūnienės įtaigiai skaitomos beletrizuotos dokumentinės istorijos apie prieš keturiasdešimt metų Jugoslavijos kalnuose įvykusią tragišką avariją.
Mintimis apie nuskambėjusią knygos ištrauką, rašomą romaną ir sukaktuvines nuotaikas pasidalijo ir pats akademikas Vytautas Martinkus.
Rašytojas Vytautas Martinkus rankoje laiko „Žemaičio garlėkį”. Slaptai.lt nuotr.
„Girdėjote žodžius, kuriuos užrašiau prisimindamas man brangius žmones, žadindamas atmintį, klausdamas jos, kas, kada, kaip nutiko mano, o ir ne tik mano vieno, gyvenime. Nevadinčiau tų užrašų atsiminimais, autobiografija juo labiau – dienoraščiu ar naktiraščiu. Tai – įžodinta atmintis, atminties žodinės. Netobulas bandymas jas užrašyti. […]
Norėjau prašnekinti pats save. Tad susibaudžiau ieškoti atminties prošvaisčių. Ne visų. Pirmiausia – prisiminti išėjusius, man brangius žmones, vėl išgirsti jų balsus. Po to įsiklausyti į save. Pasiklausiant atminties ieškoti / rasti medžiagos savo gyvenimo naujai literatūrinei formai. Ryžtis suprastinti ankstyvesnes, suskaidyti, sutrumpinti, pagilinti jas. Paversti estetinėmis jų patirtimis. Kai kada – mįslėmis, gal aforizmais, sentencijomis.
Taip gal bus. O kol kas tekstas, jo apie 500 lapų, didelis ir margas. Kartais dokumentinis, daiktais publicistinis, poetinis, filosofinis, bet dažniausiai – eseistinis. […] Ir pabaigos nematyti. Jos ir negaliu matyti, kol turiu jėgų ir noro ką nors užrašyti, pridurti, patikslinti, kitaip, ką esu patyręs, paaiškinti, iš naujo atmintį pažadinti.
Džiaugiuosi: esu įlaikinęs savo atminties trupinius, tai yra esu susigalvojęs žanro pavadinimą. Vadinu at/minties gyvastimis. Pirmojo žodžio priešdėlį galima tarti atskirai / skirti nuo minties. Mintis, atminties gyvastis reikia, kaip sakiau, pažadinti, atgaivinti. Jos gyvos tada, kai vienos kitas veda, gimdo. Kai nuo jų skauda, gelia širdį, slegia sąžinę.
Ištrauka, kurią girdėjote, skaudi. Bent man. Ji – vienas pirmų atminties išbandymų, užrašytas gana seniai. Atrodo, ne aš pats prisiminiau, tuos vaizdus apsakė, papasakojo vietoj manęs žuvęs skulptorius Vytautas Juzikėnas. Kraštietis, nuo Jurbarko, dvejais metais jaunesnis.
Turbūt supratote, kad 1983 metų gegužės 12-ąją galiu laikyti gimtadieniu. Antruoju. […]
Džiaugiuosi ir kitu dalyku. Jeigu teisingai supratote, ką vadinu atminties gyvastimis, tai akivaizdu, kodėl užrašuose nėra linijinio laiko. Yra toks mitinis, ciklinis. Viskas sukasi ratais. Dideliais, mažesniais ir visai mažutėliais. Štai mano kūdikystė, prasidėjusi tėvų vienkiemyje po vokiečių sukeltais karo dūmais, ir šiandienis Rusijos karas prieš Ukrainą kažkokiais aplinkkeliais susitinka, pamaitina giliąją atmintį. Ji iracionali, negali man paaiškinti, kodėl turime ir šiandien kariauti. Viskas giliojoje atminty iracionalu. Nieko nauja, juk ieškau šviesos ar tiesos, uždarytos žodžiuose, įdarytos į literatūros tekstą. Ji ten slapstosi, išsprūsta, kai žiūri į save, sakai ką nors apie save. Dar sunkiau užrašyti ją. Šiek tiek gelbsti perkeltinės reikšmės, metaforos, aliuzijos, jos suka tuos laiko ratus.
Trečias rašymo džiaugsmas: Ilgai ieškojau, bet manau,kad jau radau antraštę. Tai tik metafora, tad nevienareikšmė – REQUIEM NUOGAM KARALIUI. Iš trijų žodžių ir bent poros užuominų. Pirmasis žodis, requiem – muzikinė aliuzija į scenos, spektaklio, žemiško / dangaus gyvenimo uždangą, į egzistencijos pabaigą. Nuogas karalius, be abejonės, atklydęs iš Anderso pasakos – juo esu aš pats. Užuomina taip pat skaudi: apie iliuzijas, stipresnes už gyvenimą, apie svetimus, puošnius ar išvis nesamus drabužius. Apie metą nusišypsotiiš savęs. Toji šypsena labai praverčia, kai prisimeni dvasiškai skaudžių dalykų ar poelgių, kurie gyvenimo nepuošia. Tada paliauju pasakojęs savo balsu, pirmuoju asmeniu, prisisegu „nuotolinį“ vardą – su šypsena lengviau pasakoti apie trečiąjį asmenį, Vytautą Martinkų, tą savo alter ego, ir juokingą, ir apgailėtiną.
Užtiktoms atminties gyvastims anksčiau ar vėliau randi jų formą. Vienintelę, tikrą. Gilioji jos prasmė atsiveria per paties autoriaus gyvenimo egzistencinius klausimus. Jau gal 30 metų suvokiu jų ypatingą reikšmę. Literatūroje ji svarbesnė už tiesos, istorijos, politikos, net etikos klausimų reikšmę. Savo prasme autoriui ir skaitytojams. Manau, tai ne vien tik autobiografinės – dokumentinės – eseistinės krypties, bet ir visos mūsų literatūros išlikimo, jos ateities garantija, netgi jos vadinamo europietiškumo ar globalumo sąlyga.
Tiek apie rašomas at/minties gyvastis. Prie jų turiu dar daug darbo. Nežinau, ar turiu daug laiko.“
Kalbėdamas apie savo sukaktuvių ceremoniją, kurios, sakė, aukštai nevertinantis, akad. V. Martinkus teigė, kad kiekviena sukaktis yra gera sukaktis, ir kad jam sukaktis primenanti procesiją. „Gyvenimo, bažnytinę, šventinę. Kokią tik įsivaizduojate. Dienų, įvykių, žmonių procesiją“, kurioje dienų ir įvykių dar daugėja, o žmonių – mažėja. „Man artimi žmonės, ėję priekyje, šalia ar įkandin, sustoja, parpuola, prapuola. Jų veidai išnyksta. […] Supranti: taip jau yra, taip jau ir bus – siaurėja artimųjų ratas. Galimos pažintys, naujos dienos nekompensuoja, tik primena, ko netekai, ko jau neturi ir neturėsi. Kiekviena diena, o ypač sukaktuvinė, kaip gyvenimo proceso dalis, tikrina, ar pramokai gerti arbatą vienas.“
Sukaktuvininkas dėkojo visiems jį pasveikinusiems ir dar sveikinsiantiems, visiems, susirinkusiems čia, į LMA salę, kurią jis pasirinko iš dviejų galimų jam brangių vietų – Mokslų akademijos ir Rašytojų namų – kurių duris teko dažnai varstyti ilgiau nei 50 metų. O tokį pasirinkimą, kaip pats prisipažino, nulėmė tai, kad norėjo visus „matyti prie apskritojo stalo“, prie kurio susėdę „visi jaustųsi kaip namuose“…
Vytautas Martinkus. Jubiliejus. Gintaro Visocko nuotr.
Akad. V. Daujotytė vakarą užbaigė rašytojo akademiko V. Martinkaus citata: „Amžinas esamasis laikas yra asmeninė energija […] panaši į fizikinių atomų skilimą“; ir palinkėjo sukaktuvininkui šią citatą visąlaik prisiminti „einant į savo gyvastis“ bei tęsiant rašomą romaną – kad ta asmeninė energija jį nuolat lydėtų ir būtų galima „dirbti nedaug, padaryti labai daug ir būti turtingam“.
LMA vardu akademiką V. Martinkų pasveikino viceprezidentas Zenonas Dabkevičius. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkė Birutė Jonuškaitė perskaitė Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą. Išsirikiavo ilga sveikintojų eilė: LRS, „Rašytojų klubo“, buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto (vėliau – Lietuvos edukologijos universiteto), „Aviacijos pasaulio“ atstovai, buvę LR Seimo nariai Vytenis Andriukaitis ir Justas Vincas Paleckis, kolegos, draugai, artimieji… Te su kaupu išsipildys visi geri ir nuoširdūs mūsų gerbiamam akademikui išsakyti linkėjimai, te niekad nepristigs „asmeninės energijos“ ir įkvėpimo, o rašomas romanas lai tęsis dar ne vieną šimtą puslapių…
Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriausioji specialistė Diana Lekevičienė
Informacijos šaltinis – Lietuvos Mokslų Akademija (LMA.lt)
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.
Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.
Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.
Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti novelę.
Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.
Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”
Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.
Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, autoriaus, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją.
Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene,Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95) iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.
Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.
Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.
Rašymas. Slaptai.lt nuotr.
Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.
Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.
Literatūra ir menas
Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Dabar, kai knygynų lentynos lūžta nuo knygų gausos, sunku išsirinkti, ką vertėtų būtinai perskaityti. Čia pateikiu keletą nuotraukų, kuriose užfiksuotos mane sudominusios knygos.
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias pusėe, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – antroji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji dalis.
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys” ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys”. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dvi dalys.
Tai – trečiasis pokalbis su rašytoju Vytautu Martinkumi.
Rašytojas svarsto, ar tikrai lietuvių kalba kaip niekad saugi, ar išties globalizmas reikalingesnis nei tautiškumas?
Rašytojo dėmesio centre – daug sudėtingų temų. Sakykim, kokias knygas per savo gyvenimą privalo perskaityti išsilavinęs lietuvis, kaip mums pasirinkti dėmesio vertą knygą, kai knygynų lentynos lūžta nuo jų gausos, ko vertos prognozės, kaip atrodys lietuvių literatūra po trijų dešimtmečių?
Vytautas Martinkus ir jo keturkojis bičiulis. Gintaro Visocko nuotr.
„Tavo bažnyčios rūsys“ – naujausias rašytojo Vytauto Martinkaus romanas, dienos šviesą išvydęs 2018-aisiais (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Kuo šis 500 puslapių veikalas svarbus, aktualus Lietuvai? Kuo jis brangus rašytojui? Ar sunku buvo rašyti, kiek metų užtruko kūryba?
Šiandien slaptai.lt portalo svečias – rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2018) laureatas Vytautas MARTINKUS.
Tai – antroji pokalbio dalis. Joje rašytojas pasakoja ne tik apie naujausią kūrinį, bet prisimena ir ankstesnius savo darbus. Pavyzdžiui, istorinį romaną „Žemaičio garlėkys”.
Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji videointerviu dalis. Joje – Vytauto Martinkaus samprotavimai apie knygų, kurias privalu perskaityti, sąrašą, apie lietuvių kalbos ateitį, apie literatūros paskirtį…
„Tavo bažnyčios rūsys” – naujausias rašytojo Vytauto Martinkaus romanas, dienos šviesą išvydęs 2018-aisiais (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Kuo šis 500 puslapių veikalas svarbus, aktualus Lietuvai? Kuo jis brangus rašytojui? Ar sunku buvo rašyti, kiek metų užtruko kūryba?
Šiandien slaptai.lt portalo svečias – rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2018) laureatas Vytautas MARTINKUS.
Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios videointerviu dalys.
Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.
Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.
Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.
Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.
Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.
„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą V.Bartininką.
Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.
Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.
Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.
Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.
Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.
„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.
P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.
Rašytojas Petras Dirgėla.Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.
Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.
P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. 2016 metais pasirodė knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. („Naujasis Židinys-Aidai“). Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą. Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.
Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų ciklas „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų. Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos…
Dar jį menu iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, E. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras ir Povilas Dirgėlos išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti.
Rašytojas Petras Dirgėla
Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 metų vasarą filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“.*(„Apie Karalystę“, p. 26;). (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po ketvirčio amžiaus užtrukusio intensyvaus darbo).
Apie sinchroną
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta –A. G.).
R. Granauskas savo kritiniame rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra kontrastinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktąja istorijos interpretavimo prasme. Jau 1986 metais pasirodė „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. Analizuodamas Saulių Kondrotą, Dirgėla rašė ir save: savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
S. T. Kondrotas, kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, anot Petro Dirgėlos teiginio, „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P. 216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S. T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
Menininkas kuria… siela
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „ O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. (Kursyvas – mano, p. 79- 80).
Rašytojas Petras Dirgėla
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę karalystės koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
Apie istoriografinę metafikciją
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010 , pabraukta –A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
Apie literatūrinį „kerštą“
Petro Dirgėlos romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
O! Jei dar kepėjupakviestumeGranauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta –A. G., p. 281, 283).
Petro Dirgėlos romanas „Karalystė”
Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61). Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip, po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mitinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
Simonas Grygas apie lietuviškąjį epą
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu…„Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio…. Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanų dilogija „Joldijos jūra“ (1987, 1988) ir „Litorina, Litorina“, „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ ciklą („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais.
Apie „Joldijos jūrą“
Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla suprato, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos kūrinius bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suvokė, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriuose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mitinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas,- išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas, mirtingumo – nemirtingumo sąsajos Tvirbuto bei Zavišos gyvenimuose.
„Nematomi ir negalėdami matyti…“
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“. 2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Petras Dirgėla, kaip rašytojas ir istoriologas, rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas , – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Rašytojas Vytautas Martinkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link” (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?
Įžangoje rašoma:
„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link” – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.
To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.
Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.
Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.
Ir visiškai pasitikima Skaitytoju”.
Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.
Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.
Su rašytoju VytautuMARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Sausio 28 d. Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje palaidojome rašytoją Joną Mikelinską – “žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės figūrą.”
Prie kapo duobės jo mokinys, jo kolega rašytojas Vytautas Martinkus pasakė atsisveikinimo kalbą.
Nesu klausęs Valdo Papievio, parašiusio premijomis vainikuotą romaną „Eiti”, ar jis su Jonu Mikelinsku yra vaikščiojęs Paryžiuje ar bent Vilniuje. Manau, vaikščiojo.
Velionis buvo žmogus, kuris eina. Ėjimo meistras. Ne vien dėl sportiško, treniruoto, įspūdingo stoto, bet tiesiog, anot jo paties, mėgęs kojomis lyg žirklėmis karpyti kelią, ir kaime, ir miške, ir mieste, vis vaikščioti ir mąstyti vienas. Manau, tai buvo mąstymo ir kūrybos būdas, ir ne betikslis. Esu tikras, kad visus Jono žingsnius sudėjus, jų būtų daugiau, nei reikia apeiti visą Žemę.
Jis mėgo ir šnekučiuotis. Ir ne tik gurkšnodamas pasvalietišką alų, pirmoką ar, iš bėdos, ir trečioką. Ir prie tuščio, ir rankraščiais ar knygomis apkrauto stalo, ir gatvėje su pakeleiviu jis būdavo šnekus, skvarbaus proto analitikas. O susirinkimuose ir mitinguose garsėjo kaip neprilygstamas gražbylys, vėlgi – retorikos meistras, individualios, daugumai kartais ir nepriimtinos, tačiau visada puikiai argumentuotos pozicijos advokatas. Mokytojo profesija, Lietuvos ir (su protinga išlyga!) pasaulio piliečio pareiga, dekalogas, o plačiau kalbant – moralinės kategorijos, rašytojo inteletualo ir filosofo pašaukimas būdavo gili ir neišsenkama jo viešų kalbų versmė.
Kalbas jis dažnai pradėdavo žodžiais: KAI GALVOJI. Arba: KAI PAGALVOJI.
O tolesnes mintis ištardavo kaip kito – mano, jūsų, tai yra pašnekovo. Buvo geras dialektikas, ir prastesnių už save kartais ir matyt nenorėdavo. Kalbantis jis atrodydavo panašus į „Išpažinimų” autorių – Aurelijų Augustiną.
Kalbėdavosi ne tik su savimi ir mumis, kalbėdavosi, tikriausiai, su Sąžine, Tiesa, su Dievu, kurio vardo, jo paties liudijimu, net per tamsiausias, karinguoju ateizmu vadinamas, tikėjimo sutemas mažąja raide nė sykio niekur nėra parašęs. Kas mena tokias sutemas, geriausiai gali įvertinti dievoieškos skleidžiamą šviesą ir prasmę – sau ir kitiems.
Man regis, tie Jono žodžiai „kai pagalvoji” buvo įprasta, bet svarbi figūra, įterpinys, kuris sustiprina, pratęsia jo tikėjimą žmogaus galia mąstyti, įtemptai galvojant daug ką suprasti, rasti tiesą, gyventi jai ir pagal ją.
Tad gal tiktų panašia intonacija su juo ir atsisveikinti? Bent pradėti, porą trejetą sakinių tarsi jo paties ištarti:
KAI GALVOJI apie naujausią lietuvių literatūrą, o ypač – prozą, nustembi, kiek daug joje pavardžių, o dar daugiau – veikalų. Šiandien bibliografai ir literatūrologai prapultų be kompiuterių. Tikra laimė, kad mašinos už mus visus viską greitai suskaičiuoja ir surašo. O giliau pasvarstęs, supranti, kad nuostaba ištinka ne dėl to, kad rašytojų daug ir jų parašytų knygų vis daugėja.
Nustembi, išvydęs, kiek nedaug jų, vos vienas kitas, yra tikrai svarbūs mūsų literatūrai, o taip pat ir mums, jos skaitytojams. Plačiame moderniosios literatūros lauke vietos daug, jos užtenka kiekvienam ir visiems, bet iš to lauko retai kuriam išnykus jame išnyksta ir tai, ką mes vadiname literatūros modernumu, šiuolaikiškumu, aktualumu. Tai, kas mums leidžia matyti ir branginti klasiką, kas padeda nujausti, kokia bus literatūros rytdiena.
O asmeniškai matau Joną Mikelinską kaip žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės mūsų literatūros figūrą. Jis buvo tos literatūros atnaujintojas, daugelio jos ydų kritikas ir kantrus gydytojas.
Esu gyvas Jono Mikelinsko literatūrinio proveržio ir moralinio autoriteto sovietiniais laikais liudininkas.
Jau kitų paminėta, kad novelistą, apysakininką, romanistą Joną Mikelinską mūsų skaitytojai išvydo ir įsidėmėjo prieš 55 metus. Ir aš anuomet vieną po kitos rijau pirmąsias jo novelių knygas: „Senį po laikrodžiu”, „Šiltas rankas”, „Žiupsnį smėlio”… Beveik kasmet po naują. Asmeniškai susipažinau 1965-asiais, kai jis mane, visiškai žalią, vos pradedantį rašinėti, pakvietė į prozos seminarą Rašytojų sąjungoje, kur tuo metu jau ir dirbo – ėjo literatūros konsultanto pareigas.
O paskui už rankos su pirmosios knygelės rankraščiu nuvedė į „Vagos” leidyklą. Tą kuklią, nedaug ko vertą knygelę išleidus, nuoširdžiausiai pasveikino. Parodė didžiulį tikėjimą: gali rašyti. Po to paliko vieną vaikštinėti, kur noriu, ir kaip noriu. Kaip galiu. Tik dažnai susitikdavome, vis kalbėdavomės. Ir tai buvo didysis mano turtas, tie mudviejų kolegiški, kritiški, bet gilūs ir tolerantiški pašnekesiai apie literatūrą ir gyvenimą. Ypač, kai man teko drbti Raštojų sąjungoje.
Negalėčiau prisiminti išmintingesnio patarėjo per Sąjūdį ir pirmaisiais postsovietiniais metais. Pasak Petro Dirgėlos, Jonas būtų pats išmintingiausias bet kurio prisiekusiųjų teismo pirmininkas.
Bet iki Nepriklausomybės reikėjo dar porą dešimtmečių gyventi. O sovietinei 7-9 dešimtmečių lietuvių literatūrai labai reikėjo viso to, kas XX a. modernybėje buvo išnykę, nutrūkę, uždrausta. Ir tada kažkaip – sunkiai, po truputį, talentingiausių ir drąsiausių pastangomis – vėl radosi. Radosi ir per Mikelinską, per jo prozą. Tai – vidinė kūrinio gyvybė, ypatingas kūrinio vientisumas, jo socialinis tikrumas, psichologinė gelmė, ir visiškas stebuklas – laisva autoriaus/pasakotojo pasaulėžiūra ir egzistencinis filosofinis mąstymas, neįtikėtinai stipri tautinė, pilietinė ir politinė laikysena. Galėtume sakyti, jis buvo kolektyvinės mūsų sąžinės garantas. Ne kur nors toli, o čia pat, gyvas, matomas, besikalbantis su tavimi.
Bendraudamas, kalbėdamasis su juo, visada stebėjausi, kokia aukšta jo dvasinė savivertė, kokie aiškūs gėrio ir blogio principai, kaip paprastai jo gyvenime ir kūryboje veikia didieji moralės dėsniai.
Viešoji kritika ir valdžia už tai jo neglostė. Net baudė. Tačiau jis buvo labai reikalingas ir reikšmingas tiems, kurie buvo tame pačiame, vis dar sovietinaime literatūros lauke, bet nepajėgė panašiai gyventi, panašiai rašyti, kuriems Dievas ar prigimtis nedavė talento, arba kurių tėvai ir mokykla neišmokė, ko turėjo išmokyti. O Jonas stebėdavosi (naiviai!?), kodėl kitiems taip sunku ką nors gera, paprasta, žmogiška padaryti.
Labai džiaugiuosi tais mažais žingsneliais, žengtais greta jo, netoliese, ar bent jam iš paskos. Aišku, vis likdavau toli nuo jo. Kaip prisipažino jo namo kaimynas Petras Bražėnas, paėjėjus su juo bent kiek kartu, ilgai skaudėdavo kojas. Bet manau, kiekvienam tikrai į sveikatą toks skausmas. Juk ėjo jis, kaip sakyta, į aukštą tikslą, kažkokią šviesą ar tiesą, jam vienam matomą.
Tad net ir išėjimas į kitą gyvenimą Jono patykojo kaip ir visada – jam einant. Jis išėjo pas seserį Pauliną. Ir jau nenuėjo. Ėjo šaltą dieną, bet pargriuvo, peršalo ir pasigavo lemtingąjį plaučių uždegimą. Ir jau gal tik per jį nebeprisikėlė.
Tik tasai, kas nevaikšto, niekada nepagriūva.
Tačiau literatūriniame lauke, apie kurį kalbėjau, kurį gerai pažįstu, per kurį tiek dešmtmečių kartu buvo eita, Jonui Mikelinskui neįmanoma pargriūti. Jam nereikia ir nereikės prisikelti. Jo knygos ir autoriaus dvasinė stiprybė yra ir visos mūsų prozos stiprybė. Visa tai, ką šiandien su pasididžiavimu vadiname mūsų prozos lietuviškumu ir atvirumu pasauliui, jos tarnyste mūsų gyvenimui ir tėvynei, yra jis pats – Jonas Mikelinskas. Taip ir bus čia, Antakalnyje, Menininkų kalnelyje, užrašyta.
Lapkričio 28 d. Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko prozininko, literatūrologo, meno filosofo, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario Vytauto Martinkaus knygos „Estezė ir vertinimai. Esė apie literatūros kūrinio pajautą, straipsniai ir recenzijos” (Lietuvos edukologijos universitetas, 2013) pristatymas. Renginiui vadovavo Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis.
Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.
Apie knygą kalbėjo jos autorius, taip pat profesorius, habilituotas mokslų daktaras Juozas Mureika, Edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė, profesorė, habilituota mokslų daktarė, tikroji Lietuvos mokslų akademijos narė Jūratė Sprindytė, Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros centro afiliuotas profesorius Kęstutis Nastopka, knygos redaktorė Kristina Noreikienė.
Skelbiame kai kurių pranešimų santraukas ir Vytauto Visocko nuotraukas iš knygos pristatymo.
XXX
Sigutė Radzevičienė
Vytauto Martinkaus estetinės vertybės ir šiandienė literatūra
Ieškoti bendrojo estetikos ir filosofijos problematikos vardiklio, atrodo, jau nuo seno įprasta. Dažnusyk vargiai įmanoma kalbėti mene apie vieną jų, aplenkiant antrąją… Nieko nuostabaus: filosofijai rūpi ne tik proto ir jutimiškumo sąsają, bet ir estetinė meno regimybė. Taip estezę, arba meno (kūrinio) pajautą filosofai ir estetologai dėsningai išpažįsta, pripažįsta kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, kuri sykiu su gebėjimu mąstyti yra tiesiog būtina žmogui, orientuojantis vertybių spektre; arba vadovėliškai tariant, atskiriant vertybes nuo nevertybių.
Tiesa, filosofo įžvalgai, matyt, aktualesnis estetinio potyrio imanentiškumas ir jo diachroniškasis punktyras (estezės/mąstymo tolydumas laike, kismo, pertrūkių giliosios aplinkybės).
O estetologijos akiratyje pajautos reiškinių apibūdinimas lyg ir prisikviečia bendresnes asociacijas su meno patirtimi: pajauta (arba estezė) aptariama kaip prasmių steigties būdas. (Žmogus vertybę turi išgyventi, ne vien teoriškai suvokti, kad galėtų ją priimti; o išgyvenant tų dalykų reikšmingumą, atsiranda pajauta. Iš pajautos gimsta prasmės. Per prasmes sukuriame gyvenimo tikslus. Iš čia – vertybių hierarchija. – Juozas Mureika).
Kalbėti šiandienos tema pradėjau kiek iš tolo, nes mūsų gerbiamo prelegento, knygos „Estezė ir vertinimai” autoriaus Vytauto Martinkaus kūrybinei mąstytojo patirčiai gerai pažįstami, išpažįstami abu patirties klodai: įžvalgaus filosofo ir jautraus estetologo. Akademiko profesiniame mąstytojo įdirbyje šie klodai, apimti difuzijos, paliudija prigimtinį filosofijos – estetikos koherentiškumą ir šiandien tiesiog ne(beiš)vengiama tarpdiscipliniškumą.
Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai.
„Estezėje ir vertinimuose” visateisiu estetinių vertybių paieškos nariu iškyla trečiasis, literatūrologijos, matmuo. Pats savaime lyg ir nemenkesnis už abu ankstesniuosius, esė-monografijos „rėmuose” tampa ir inovatyvus. Knygos literatūrologinė aktualija, iškeldama šiūdienės literatūros pasitaikančią antivertybinę laikyseną, ir ja skaitytoją savotiškai provokuodama virtualiam dialogui, tartum įelektrina patikimai nusistovėjusią filosofijos-estetikos dermę.
Žinoma, knygoje svarstoma ne tik šiuolaikinio meninio žodžio estetinės vertybės byla: ištakos, tapsmas, pajauta; tyrėjo žvilgsnis siekia aprėpti jo meninio žodžio kismo tendencijas nuo pat antikos… Su spartėjančiu minties pagreičiu judant mūsų laikų link, vis aiškiau brėžiasi įvairias estezės tendencijas pagrindžianti literatūrologijos bazė (su savo metodologija ir personalijomis: Fuko, Derida, Lakanu, Greimu, Daujotyte ir t.t.)
Galima pastebėti, kad Vytauto knygoje vertybių atskaitos principas yra paralelus: diachroniškai estezės žvalgai čia atitaria jos sinchroninis, gelminis, pjūvis. Tai išties sudėtingas „inžinerinis” aksiologinių estezės prielaidų (II dalis. Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos) ir jos tapsmo mene (III dalis. Anapus estezės. Vertinimai) konstruktas, kuriam intriguojančią gyvastį suteikia, manyčiau, aktualusis knygos klausimas: Ar šiuolaikinės literatūros destruktyviame pasaulyje estezė yra įmanoma?
Klausimas, vertas ne tik šiandienos, bet ir esminio, principinio rūpesčio, nes papildo (bene poststruktūralistų pradėtą) diskusiją apie literatūros, kaip universalios vertybės, (neįmanomą) sampratą. Skaitytoją lydėdamas laike kintančių vertybių labirinto takeliu (nuo antikos mąstytojų iki šiandienos literatūrologų), išvedančiu į šiuolaikinei literatūrai aktualią estezės sampratą, monografijos autorius atveria du matymus.
Pirma, estezė, kaip ir vertybių būvis mene ne (iš)nyksta, o nuolatos patvirtina atvirybę dvasinės patirties kismui, tad ir naujoms humanistikos teorijoms.
Antra, Estezės (kaip ir vertybių) išgyvenimas literatūroje ir literatūrologijoje neprivalo koreliuoti; nūnai jis dažnai ir nekoreliuoja.
Turint galvoje pastaruosius dešimtmečius, regime meną vis dar liudijant tiesos, grožio, gėrio vertybes (Greimo „Apie netobulumą”) žodžiais, estezė – tiesos, grožio, gėrio susiliejimas), bet, literatūrologijai (teorijai ir kritikai) diagnozuojant „literatūros be vertybių” reiškinį, turime patikėti, kad – labai gražiai Vytauto pasakyta – „literatūra nėra griežtai arbitrali. Tikrumas ir netikrumas gali būti vienodai svarbūs.” Pastaroji autoriaus ištarmė paliudija šiuolaikinio estezės tapsmo „kodą”.
O gal ne tik šiandieninio? Minties, ištartos knygoje, atabradai į, pvz., Sofijos Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko, Igno Šeiniaus „Lietuvių kultūra” – ankstyvųjų modernistų – į estezės paieškas galėtų vėl pasirodyti įdomūs…
Kaip ir antikos mąstytojų apibūdinamos pajautos kismas, nuo mimezės – subjektyvaus išgyvenimo link – nuo Aristotelio, Horacijaus – link Psedolongino…
Tad Vytauto Martinkaus knyga „Estezė ir vertinimai” svarbi dar ir tuo, kad samprotavimams apie estezę ji ne tik kalbina šiuolaikinius autorius, bet smalsumui, naujoms įžvalgoms pabudina ir mūsų klasikos novatorius…
Man, besistengiančiai mokyti mūsų mielus studentus, labai patinka metodinis pateikties būdas – su pratarme (iš anksto atkreipiant dėmesį į siekinius, problemos tradiciją ir jos naujumą) ir užsklanda (Vietoje pabaigos), dar kartą atkreipiant dėmesį į pagrindinius problemų aspektus.
XXX
Kęstutis Nastopka
Apie estezę
Knygos epigrafas – fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“, kuriame autorius pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią:
„Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“
Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir nepasiekusių pirštų. Greimas tokį įvykį vadina esteze:
„Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“. Vytauto Martinkaus knygos epigrafe yra visi Greimo išskirti estezės elementai: įrėminimas kasdienybe, izotopijos pertrūkis, išgyvenimo unikalumas, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys (rega, klausa, lyta).
Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą, kuri gali būti atkurta ir literatūros tekstuose. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – estetinis literatūros kūrinio ir skaitytojo susitikimas, retas, ne kiekvieną ištinkantis įvykis. Tai susiaurina problemą iki literatūrinės patirties, bet praplečia teorinį analizės lauką nuo Aristotelio katarsio iki Heideggerio ir Benjamino nušvitimų ar tiesiog ekstazės.
Estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αἴσθησιςreiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu. Betarpišką jutiminį literatūros patyrimą Martinkus priešina literatūros filosofijai. Nors ir naudodamasis teoriniais „konceptais“, knygos autorius atiduoda pirmenybę ne filosofiniam literatūros aiškinimui, o estetiniam išgyvenimui.
Beje, panašiai elgiasi ir semiotikai. Pasak Paolo Fabbrio, parašiusio pratarmę Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle.
Nenorėdamas tapti chirurgu, Martinkus apibrėžia estezę kaip tampančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“.
Neįvykusios estezės atvejis aptariamas Maironio eilėraščio „Širdis ir protas“ analize. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“. Ji tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur“.
Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, kuris neverčia užmerkti akių. Tačiau, pasak Martinkaus, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.
Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αἴσθησις reikšmė– žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Skirtingai nuo legalių medžiotojų brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).
Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus.
Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.
XXX
Jūratė Sprindytė
Vytauto Martinkaus Estezė, arba susiverpti Ariadnės siūlą
Ir rašytojai, ir kritikai šiandien pamėgę paribius, užribius, marginalijas, eskizus, atskirybes, ką liudija daugelio knygų antraštės: Leonardo Gutausko Fragmentai, Aido Marčėno Sakiniai, Valantino Sventicko Guriniai. Visur regėti monolito trupėjimas (net Vytauto Kubiliaus premija tinklaraštininkui V. Gasiliūnui buvo paskirta už užrašų knygelės internete atitikmenį, vadinamą „šis tas apie šį tą“). Retas literatūrologas užsimoja sistemiškai ir panoramiškai apmąstyt kokį nors reiškinį, dažniau apsiriboja sau naudingu aspektu, atveju, momentinėmis reakcijomis ar kepštelėjimais, t.y. kažkuo daliniu.
O čia štai stulbinamas bandymas mąstyti sistemiškai, apie bendrus dėsningumus. Ne padriki įspūdžiai, žybsniai ar dirgsniai, bet sugebėjimas į visetą suimti literatūros galaktiką, kurti labilų teorinį modelį, nuoseklus aiškinimas(is) ir mokymas(is) atverti kūrinį, ieškoti estetikos prigimties ir meno sugestijos „iš pačių pašaknų“ (žmogaus „giliųjų estetinių prielaidų“, p.87). Šios knygos pirmus du skyrius turbūt priskirčiau mūsuose nedažnai literatūros filosofijai. Tuo pačiu ne tiesmukai, asmeniškai suinteresuotai svarstomi ir literatūros vietos bei vaidmens dabarties visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime klausimai. Tai tarsi bandymas žmogų grąžinti į meno glėbį – skatinimas patirti literatūros kūrinį čia ir dabar.
Labiausiai stebina tyrėjo gebėjimas likti tarsi tradiciniuose fundamentiniuose dalykuose, ir labai šiuolaikiška jo retorika, ypatingas mokytumas – naujoviškas senų problemų traktavimas; ištisinis klausimų kėlimas – kas gi yra literatūra? Juk ne visi pasakojimai ar žaidimai žodžiais, ir ne visi mus veikia – tad kodėl ir kaip veikia?
Pirmiausia patraukia mąstymo atvirybė. Net keista, kad estezė apibrėžiama, kiek ją išvis galima apibrežti – išsamiai; ilgai savo rašymui ieškoma pradžios – tas ieškojimas atviras, autentiškas, steigia pasitikėjimo būseną. Daug paaiškina ir pradžios motto – vaikystėj Eržvilko bažnyčioje altorius kartais atrodydavo stebuklingai gražus ir sakralus, o kartais kasdieniškas kaip komoda tėvų seklyčioj. Tas klausimas „Kodėl“ daro knygą gyvą.
Iš pratarmės matyti – estezės konceptualizavimas ir kūrinių vertinimai į knygą susiklostė iš dešimties pastarųjų metų darbų, todėl galima būtų tikėtis tam tikrų baltų siūlų ar tekstų nesukibimo, bet valingai pasiektas darbo rišlumas. Ši knyga man artima ir savo mąstymo kryptimi, ir konceptualizuota „būsenos“ sąvoka, esu „Prozos būsenomis“ pavadinusi savo knygą apie šiuolaikinę prozą. Šis nestandartinis Martinkaus veikalas galėtų vadintis „Aš ir kūrinys“, nes nuolat ieškoma jų susitikimo. Manau, kad ankstesnė monografija Estetinė literatūros gyvybė (2010) ir ši Estezė sudaro dilogiją. Aptariamoje matyti netikėtas Martinkaus išlaisvėjimas. Ir teorinės, ir praktinės refleksijos yra kūrybiškos. Ir visad ištikimiausia palydovė – abejonė: „ką interpretuoti? Ką suvokti? Ką išsiaiškinti ir paaiškinti?
Ir kodėl reikėtų tai daryti? (p. 75). Toks tarsi neslepiamas „pasimetimas“ man nuostabus, nes prieš pora metų recenzuodama kitas Martinkaus knygas vadinau jį struktūros žmogumi. Mąstymas pagal proto tvarką niekur nedingo, tačiau kalbėjime vis gausiau individuacijos, asmenybiškumo, privatumo, šilumos. „Mūsų pojūčiai „mąsto“, o „protas junta“ (p. 91) – ši sąveika, abipusė koreliacija, dvigubumas nuolat įrodinėjama ir grindžiama. Autorius nesideda esąs literatūros dėsnių žinovas (nors iš didžiulės rašytojo, kritiko ir skaitytojo patirties toks yra). Vis labiau atsisakoma direktyvinės, neginčytinos, autoritetingos laikysenos (dėstytojui tai turbūt nelengva), žavi atsiskleidžiantis mąstymo apie literatūrą ir jos aptarimo procesiškumas, tęstinumas, viskas nelyginant vyksta tavo akyse.
73-ame puslapyje sakoma: „nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti“ (tuo konkrečiu atveju turi galvoj semiotikos mokyklą, bet tai bendras jo principas). Savarankiško mąstymo knyga – išskirtinis jos bruožas. Žinomi teoretikai iškyla ne tiek kaip galios autoritetai, kiek kaip bendraminčiai – Barthes‘as, Vitgenšteinas, Fuko, Lacanas, Deliozas, Guattari, Umberto Eco – iš jų veikalų paimamos tikslinės idėjos ar instrumentai savo modeliui kurti.
Čia labai gelbsti profesinė dvisklaida: Martinkus ir rašytojas, ir literatūrologas. Todėl gal vienintelis ir gali taip įtaigiai ir supratingai dėstyti labai sudėtingus dalykus. Laisvę liudija ir temų plėtotė džiazuojančiu ritmu, ir pasirinktas esė žanras – nesakoma, kad čia pateikiami straipsniai ar monografijos skyriai; pabrėžiamas mąstymo esėjiškumas. [Pas mus esė terminas įsigalėjo nuo S. Parulskio recenzijos D. Kajoko knygai 1990 m., recenzija pavadinta „Būsena – esėju“] .
Retsykiais pasitelkiamos įspūdingos metaforos: anot Martinkaus, medį piešti pradėti galima nuo bet kur – nuo lapo, lapijos, kamieno, o auga jis visas pagal biologines stadijas (p. 39) – taip vizualizuojant ryškinama perskyra tarp mentalinės tikrovės ir realybės. Rašytojo įgūdžiu blykstelėjusi metafora kondensuoja mintį, tokio stiliaus pavyzdžių apstu.
Specialisto mokytumas dera su intuityviais pajautimais. Estezė, būsena, pajauta – tokie dalykai nepasiduoda instrumentinei analizei ir išvis analizei, kaip ir vertinimų skyriuje esančios Putino romano, Dirgėlos novelių interpretacijos pagal meilės, o Biliūno „Laimės žiburio“ – pagal laimės kodą. Tad pasirenkami sunkiausiai apčiuopiami ir verbalizuojami dalykai. Autorius reiškinį stereoskopiškai apžiūri, apklausia iš visų pusių, problemina ir kvestionuoja. Sic – „bus einama esthesis link, bet nebūtinai prieita“.
Kai teorinės prieigos konkretinamos analizuojant Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“, jau žadėjau kritiškai žvelgti į pakilų to gana kuklaus kūrinio aptarimą – mat interpretacijos puošnumas pranoksta šį ne aukščiausio kalibro poeto kūrinį – ir štai, Martinkus stebina kurdamas intrigą – jis pats konstatuoja, kad estezis jo neištiko, to lauktojo blyksnio nebuvo.
Estezės procesas – NON FINITO.
Subtilumą rodo tirštas kalbinis Martinkaus teksto lygmuo – gausus sinonimiškumas, išlavėjusi ir turtinga rašytojo kalba, pateikiami to paties žodžio variantai, lietuviško išvertimo galimybės, prasmės niuansai. Akį taukia naujadarai: klostiniai, reikštis, jutimybė, paveika, dienraštinėjimas, visumybė, dalinumas, LDK – Literatūros didžioji knigaikštystė.
Aš ir kūrinys– tampa principine aktualija, kai mąžta visuomenės gebėjimas skaityti, suvokti, išklibo skonis, vietoj tikro daikto siūlomi elementarūs pakaitalai. Ir nors kūrinio interpretacija, literatūros vaizdas įvardijami kaip „daugybinis“, „daugiasluoksnis“, „prieštaringas“, „atsitiktinis“ – visgi išlaikomas aiškus vertybinis požiūris. Tai svarbu, kai meno kūrinio statusas šiuo metu susvyravęs, pakitęs, kai vertinant meną, ne tik literatūrą, vyksta gana totali deestetizacija.
Prieš kelias dienas skaičiau VGTU profesorės interviuapie naują komunikacinę meno sampratą, kuri teigia, kad menininkų yra per daug ir reikia orientuotis į socialiai paklausų meną, jis turįs tapti „socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.“ Literatams tai reikštų vien popluliariosios literatūros įsiviešpatavimą.
Toks kontekstas Martinkaus knygą daro dar svarbesnę.
Atraminės atrodo mintys apie „geros literatūros“ sampratą (p. 89), kuri Martinkui anaiptol neatrodo pasenusi, nors kai kurios madingos teorijos tą teigtų. Čia jis atsiremia į patirtinį kultūros istorijos jausmą ir individualią intuiciją (su dažnomis aliuzijomis į tobulos klausos kritiko Alberto Zalatoriaus pavyzdį). Puslapiai apie tai, ką reiškia suprasti ar nesuprasti sudėtingesnį kūrinį man rodos tiesiog prašosi publikuojami plačiajai visuomenei – Martinkaus požiūris ir saliamoniškas, ir demokratiškas, ir išmintingas; reziumuojant trumpai – jei skaitytojas nesuprato, tai vadinasi neatitiko jo lūkesčių: „nesuprastas romanas, aišku, yra nepamatytas romanas. Arba neįvykęs romanas. Galbūt neįvykęs per šito skaitytojo skaitymą“ (p. 79).
Turi labai visapusiškai apsvarstyti ir įsigilint į tyrimo objektą, kad gebėtum formuluoti, pasiūlyti savąjį apibrėžimą: „Kūrinys – asmeniška jo reikšmių prasmės steigtis (p. 98).
Perskaičiusi du knygos skyrius buvau nutarusi, kad trečias čia nepritaps, žaviai vientisai knygai užtektų tik estezės. Bet kai išvydau, kokie nestandartiniai yra tieji „vertinimai“, net susigėdau dėl išankstinio kritiško nusiteikimo. Mane tikra estezė ištiko skaitant recenziją „Meilės prisikėlimų laisvės kaina“ apie Petro Dirgėlos novelių knygą „Jauno faraono vynuogynuose“. Tiesiog idealiai demonstruojama toji asmeniška prasmės steigtis, rašoma ne tiek recenzija, kiek jautri, turininga esė. Dirgėlos kritikai (recenzentai) knygą traktavo kaip giminės/šeimos griuvimo istoriją, o Martinkus – kaip meilės įvairiais pavidalais pašlovinimą. Padeda ir puikus Dirgėlos istorinių romanų išmanymo kontekstas. Visi trečiojo skyriaus tekstai netikėti, nepasakojami žinomi dalykai. Apie Putiną jo romano Altorių šešėly pasirodymo serijoje „XX a. lobynas“ proga rašomas puikus visuminis, kumuliacinis straipsnis.
Nenuostabu, kad šalia estetinio Martinkaus darbuose išnyra etinis aspektas, ypač kalbant apie Grušo vaidmenį sovietmečiu, kuris pavadinamas inovaciškai – elitologiniu. Dėmesys literatūros kanono autoriams – Putinui, Grušui, Baltušiui – tai pervertinimas, permąstymas jų centrinių kūrinių ir vaidmens, ieškojimas jungties su dabartimi. Straipsnyje apie Grušą steigiamas toks supratingumo, tolerancijos lygmuo, kad Grušo tezė „rašyti skersai linijų“ tampa pritaikoma ne tik jo interpretacijai – nukaldintas naujoviškas raktas, kuriuo galima rakinti ir kitų stambesnio kalibro kūrėjų – Marcinkevičiaus, Maldonio, Sajos laikysenas ir kūrybą. Tik gal mįslingas ir nevisai motyvuotas man liko Grušo „dvasinis realizmas“.
Svarbūs ir atnaujinti atrodo samprotavimai apie kūrinio ir teksto skirtį, apie kūrinio meninės vertės ir vertinimo kriterijus. Vykusiai pasitelktas labirinto įvaizdis, trečio skyriaus pradžioje nusakantis tolesnę vertinimo strategiją: vertinti – tai įeiti į labirintą ir iš jo išeiti. Neabejodama galiu pasakyti, kad Martinkus turi viso gyvenimo kūrybine patirtimi verptą ir suverptą tą išganingą Ariadnės siūlą. Ir iš labirinto išeina nukovęs mitinį Minotaurą.
Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros.
Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra.
Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekeno literatūra. Užsimerkiame – "nematome" lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros "kaip visur" savastis.
Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – "masinės" – literatūros.
