Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis. 

Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…

Tai – trečioji, paskutinioji, pokalbio dalis.

Gintaras Visockas

Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis. 

Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias pusėe, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…

Tai – antroji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji dalis.

Gintaras Visockas

2021.05.01; 06:00

Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis. 

Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…

Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dvi dalys.

Gintaras Visockas

2021.04.30; 17:17

Tai – trečiasis pokalbis su rašytoju Vytautu Martinkumi.

Rašytojas svarsto, ar tikrai lietuvių kalba kaip niekad saugi, ar išties globalizmas reikalingesnis nei tautiškumas?

Rašytojo dėmesio centre – daug sudėtingų temų. Sakykim, kokias knygas per savo gyvenimą privalo perskaityti išsilavinęs lietuvis, kaip mums pasirinkti dėmesio vertą knygą, kai knygynų lentynos lūžta nuo jų gausos, ko vertos prognozės, kaip atrodys lietuvių literatūra po trijų dešimtmečių?

2021.04.04; 06:00

Vytautas Martinkus ir jo keturkojis bičiulis. Gintaro Visocko nuotr.

„Tavo bažnyčios rūsys“ – naujausias rašytojo Vytauto Martinkaus romanas, dienos šviesą išvydęs 2018-aisiais (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 

Kuo šis 500 puslapių veikalas svarbus, aktualus Lietuvai? Kuo jis brangus rašytojui? Ar sunku buvo rašyti, kiek metų užtruko kūryba?

Šiandien slaptai.lt portalo svečias – rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2018) laureatas Vytautas MARTINKUS.

Tai – antroji pokalbio dalis. Joje rašytojas pasakoja ne tik apie naujausią kūrinį, bet prisimena ir ankstesnius savo darbus. Pavyzdžiui, istorinį romaną „Žemaičio garlėkys“.

Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji videointerviu dalis. Joje – Vytauto Martinkaus samprotavimai apie knygų, kurias privalu perskaityti, sąrašą, apie lietuvių kalbos ateitį, apie literatūros paskirtį…

2021.04.03; 09:00 

„Tavo bažnyčios rūsys“ – naujausias rašytojo Vytauto Martinkaus romanas, dienos šviesą išvydęs 2018-aisiais (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 

Kuo šis 500 puslapių veikalas svarbus, aktualus Lietuvai? Kuo jis brangus rašytojui? Ar sunku buvo rašyti, kiek metų užtruko kūryba?

Šiandien slaptai.lt portalo svečias – rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2018) laureatas Vytautas MARTINKUS.

Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios videointerviu dalys.

2021.04.02; 10:51

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.

Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.

Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.

Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.

Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.

Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.

„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą  V.Bartininką.

Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.
Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.

Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.

Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.

Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.

„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.

P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.

Rašytojas Petras Dirgėla.
Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.

Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.

Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.

P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.

2020.07.04; 16:37

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)                                                                                                                                                            

Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. 2016 metais pasirodė knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. („Naujasis Židinys-Aidai“). Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą. Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.

Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.

Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.

XXX

Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų ciklas „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų. Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti  „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos…

Dar jį menu iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, E. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…

XXX

Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras ir Povilas Dirgėlos išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti.

Rašytojas Petras Dirgėla

Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 metų vasarą filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…

Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“.*(„Apie Karalystę“, p. 26;). (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po ketvirčio amžiaus užtrukusio  intensyvaus darbo).

Apie sinchroną

Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta –A. G.).

R. Granauskas savo kritiniame rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra kontrastinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).

Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude  nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktąja istorijos interpretavimo prasme. Jau 1986 metais pasirodė „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. Analizuodamas Saulių Kondrotą, Dirgėla rašė ir save: savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo  AŠ, o kada visi žmonės  – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.

S. T. Kondrotas, kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, anot Petro Dirgėlos teiginio, „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P. 216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S. T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.

Menininkas kuria… siela

O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „ O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. (Kursyvas – mano, p. 79- 80).    

Rašytojas Petras Dirgėla

Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai  karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.

Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę karalystės koncepciją. (P. 155,    Paryškinta ir kursyvas –A. G.).

Apie istoriografinę metafikciją

Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010 , pabraukta –A. G. p. 281).

Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).

Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai

Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.

Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.

Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.

  • Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.

 Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22

 Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:

 –  Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.

 Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979  metais, tai autorius atsako:

– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.

Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Paryškinta – A. G.).

Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).

Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.

Apie literatūrinį „kerštą“       

Petro Dirgėlos romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…

– Kokio susitarimo?

– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.  

– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…

– Kokiam Jergui?

– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…

– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus. 

 – Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?

 – Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.

– Jergui?

– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…

Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.  

 – Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.

– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.

  • Manai, kad tikrai?
  • O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
  • Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
  • Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
  • O! Jei dar kepėjupakviestumeGranauską…

Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta –A. G., p. 281, 283).

Petro Dirgėlos romanas „Karalystė“

Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61). Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.

Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip, po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mitinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“  panaudojimas.  

Simonas Grygas apie lietuviškąjį epą

„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:

Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu…Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse,  esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio…. Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.) 

Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanų dilogija „Joldijos jūra“ (1987, 1988) ir „Litorina, Litorina“, „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ ciklą („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais.

Apie „Joldijos jūrą“

Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla suprato, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos kūrinius bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suvokė, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriuose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.

Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mitinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas,- išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas, mirtingumo – nemirtingumo sąsajos Tvirbuto bei Zavišos gyvenimuose. 

„Nematomi ir negalėdami matyti…“

Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“. 2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų,  lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).

„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia  žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.

Petras Dirgėla, kaip rašytojas ir istoriologas, rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių  priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui  Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus  – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas , – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64  (Paryškinta – A. G.)…

 2020.06.22; 06:00

Rašytojas Vytautas Martinkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link“ (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?

Įžangoje rašoma:

„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link“ – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.

To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.

Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.

Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.

Ir visiškai pasitikima Skaitytoju“. 

Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.

Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.

Su rašytoju Vytautu MARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Vytautas Martinkus: rašytoją vis rečiau bematome viešojoje erdvėje…“

Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.

Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji  šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą. 

Continue reading „Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas“

Sausio 28 d. Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje palaidojome rašytoją Joną Mikelinską – “žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės figūrą.”

Prie kapo duobės jo mokinys, jo kolega rašytojas Vytautas Martinkus pasakė atsisveikinimo kalbą.

Nesu klausęs Valdo Papievio, parašiusio premijomis vainikuotą romaną „Eiti”, ar jis su Jonu Mikelinsku yra vaikščiojęs Paryžiuje ar bent  Vilniuje. Manau, vaikščiojo.

Velionis buvo žmogus, kuris eina. Ėjimo meistras. Ne vien dėl sportiško, treniruoto, įspūdingo stoto, bet tiesiog, anot jo paties, mėgęs kojomis lyg žirklėmis karpyti kelią, ir kaime, ir miške, ir mieste, vis vaikščioti ir mąstyti vienas. Manau, tai buvo mąstymo ir kūrybos būdas, ir ne betikslis. Esu tikras, kad visus Jono žingsnius sudėjus, jų būtų daugiau, nei reikia apeiti visą Žemę.

Jis mėgo ir šnekučiuotis. Ir ne tik gurkšnodamas pasvalietišką alų, pirmoką ar, iš  bėdos, ir trečioką. Ir prie  tuščio, ir rankraščiais ar knygomis apkrauto stalo, ir gatvėje su pakeleiviu jis būdavo šnekus, skvarbaus proto analitikas. O susirinkimuose ir mitinguose garsėjo kaip neprilygstamas gražbylys, vėlgi – retorikos meistras, individualios, daugumai kartais ir nepriimtinos, tačiau visada puikiai argumentuotos pozicijos advokatas. Mokytojo profesija, Lietuvos ir (su protinga išlyga!) pasaulio piliečio pareiga, dekalogas, o plačiau kalbant – moralinės kategorijos, rašytojo inteletualo ir filosofo pašaukimas būdavo gili ir neišsenkama jo viešų kalbų versmė.  

Kalbas jis dažnai pradėdavo  žodžiais: KAI GALVOJI. Arba: KAI PAGALVOJI.

O tolesnes mintis ištardavo kaip kito – mano, jūsų, tai yra pašnekovo.  Buvo geras dialektikas, ir prastesnių už save kartais ir matyt nenorėdavo. Kalbantis jis atrodydavo  panašus į „Išpažinimų” autorių – Aurelijų Augustiną.

Kalbėdavosi ne tik su savimi ir mumis, kalbėdavosi,  tikriausiai, su Sąžine, Tiesa, su Dievu, kurio vardo, jo paties liudijimu, net per tamsiausias, karinguoju ateizmu vadinamas, tikėjimo sutemas mažąja raide nė sykio niekur nėra parašęs. Kas mena tokias sutemas, geriausiai gali įvertinti dievoieškos skleidžiamą šviesą ir prasmę – sau ir kitiems.

Man regis, tie Jono žodžiai „kai pagalvoji” buvo įprasta, bet svarbi figūra, įterpinys, kuris sustiprina, pratęsia jo tikėjimą  žmogaus galia mąstyti, įtemptai galvojant daug ką suprasti, rasti tiesą, gyventi jai ir pagal ją.

Tad gal tiktų panašia intonacija su juo ir atsisveikinti? Bent pradėti, porą trejetą sakinių tarsi jo paties ištarti:

KAI GALVOJI apie naujausią lietuvių literatūrą, o ypač – prozą, nustembi, kiek daug joje pavardžių, o dar daugiau – veikalų. Šiandien bibliografai ir literatūrologai prapultų be kompiuterių. Tikra laimė, kad mašinos už mus visus viską  greitai suskaičiuoja ir surašo. O giliau pasvarstęs, supranti, kad nuostaba ištinka ne dėl to, kad rašytojų daug ir jų parašytų knygų vis daugėja.

Nustembi, išvydęs, kiek nedaug jų, vos vienas kitas, yra tikrai svarbūs mūsų literatūrai, o taip pat ir mums, jos skaitytojams. Plačiame moderniosios literatūros lauke vietos daug, jos užtenka kiekvienam ir visiems, bet iš to lauko retai kuriam išnykus jame išnyksta ir tai, ką mes vadiname literatūros modernumu, šiuolaikiškumu, aktualumu. Tai, kas mums leidžia matyti ir branginti klasiką, kas padeda nujausti, kokia  bus literatūros rytdiena.

O asmeniškai matau Joną Mikelinską kaip žymią, labai iš toli matomą XX a. antrosios pusės mūsų literatūros figūrą. Jis buvo tos literatūros atnaujintojas, daugelio jos ydų kritikas ir kantrus gydytojas.

Esu gyvas Jono Mikelinsko  literatūrinio proveržio ir moralinio autoriteto sovietiniais laikais liudininkas.

Jau kitų paminėta, kad novelistą, apysakininką, romanistą Joną Mikelinską mūsų skaitytojai išvydo ir įsidėmėjo prieš 55 metus. Ir aš anuomet vieną po kitos rijau pirmąsias jo novelių knygas: „Senį po laikrodžiu”, „Šiltas rankas”, „Žiupsnį smėlio”… Beveik kasmet po naują. Asmeniškai susipažinau 1965-asiais, kai jis mane, visiškai žalią, vos pradedantį rašinėti, pakvietė į prozos seminarą Rašytojų sąjungoje, kur tuo metu jau ir dirbo – ėjo literatūros konsultanto pareigas.

O paskui už rankos su pirmosios knygelės rankraščiu nuvedė į „Vagos” leidyklą. Tą kuklią, nedaug ko vertą knygelę išleidus, nuoširdžiausiai pasveikino. Parodė didžiulį tikėjimą: gali rašyti. Po to paliko vieną vaikštinėti, kur noriu, ir kaip noriu. Kaip galiu. Tik dažnai susitikdavome, vis kalbėdavomės. Ir tai buvo didysis mano turtas, tie mudviejų kolegiški, kritiški, bet gilūs ir tolerantiški pašnekesiai apie literatūrą ir gyvenimą. Ypač, kai man teko drbti Raštojų sąjungoje.

Negalėčiau prisiminti išmintingesnio patarėjo per Sąjūdį ir pirmaisiais postsovietiniais metais. Pasak Petro Dirgėlos, Jonas būtų pats išmintingiausias bet kurio prisiekusiųjų teismo pirmininkas.

Bet iki Nepriklausomybės reikėjo dar porą dešimtmečių gyventi. O sovietinei 7-9 dešimtmečių lietuvių literatūrai labai reikėjo viso to, kas XX a. modernybėje buvo išnykę, nutrūkę, uždrausta. Ir tada kažkaip – sunkiai, po truputį, talentingiausių ir drąsiausių pastangomis – vėl radosi. Radosi  ir per Mikelinską, per jo prozą. Tai – vidinė kūrinio gyvybė, ypatingas kūrinio vientisumas, jo socialinis tikrumas, psichologinė gelmė, ir visiškas stebuklas – laisva autoriaus/pasakotojo pasaulėžiūra ir egzistencinis filosofinis mąstymas, neįtikėtinai stipri tautinė, pilietinė ir politinė laikysena. Galėtume sakyti, jis buvo kolektyvinės mūsų sąžinės garantas. Ne kur nors toli, o čia pat, gyvas, matomas,  besikalbantis su tavimi.

Bendraudamas, kalbėdamasis su juo, visada stebėjausi, kokia  aukšta jo dvasinė savivertė, kokie aiškūs gėrio ir blogio principai, kaip paprastai jo gyvenime ir kūryboje veikia didieji moralės dėsniai.

Viešoji kritika ir valdžia už tai jo neglostė. Net baudė. Tačiau  jis buvo labai reikalingas ir reikšmingas tiems, kurie buvo  tame pačiame, vis dar sovietinaime literatūros lauke, bet nepajėgė panašiai gyventi, panašiai rašyti, kuriems Dievas ar prigimtis nedavė talento, arba kurių tėvai ir mokykla neišmokė, ko turėjo išmokyti. O Jonas stebėdavosi (naiviai!?), kodėl kitiems taip sunku ką nors gera, paprasta, žmogiška padaryti.

Labai džiaugiuosi tais mažais žingsneliais, žengtais greta jo, netoliese, ar bent jam iš paskos. Aišku, vis likdavau toli nuo jo. Kaip prisipažino jo namo kaimynas Petras Bražėnas, paėjėjus su juo bent kiek kartu, ilgai skaudėdavo kojas. Bet manau, kiekvienam tikrai į sveikatą toks skausmas. Juk ėjo jis, kaip sakyta, į aukštą tikslą, kažkokią šviesą ar tiesą, jam vienam matomą.

Tad net ir išėjimas į kitą gyvenimą Jono patykojo kaip ir visada – jam einant. Jis išėjo pas seserį Pauliną. Ir jau nenuėjo. Ėjo šaltą dieną, bet pargriuvo, peršalo ir pasigavo lemtingąjį plaučių uždegimą. Ir jau gal tik per jį nebeprisikėlė.

Tik tasai, kas nevaikšto, niekada nepagriūva.

Tačiau literatūriniame  lauke, apie kurį kalbėjau, kurį gerai pažįstu, per kurį tiek dešmtmečių kartu buvo eita, Jonui Mikelinskui neįmanoma pargriūti. Jam nereikia ir nereikės prisikelti. Jo knygos ir autoriaus dvasinė stiprybė yra ir visos mūsų prozos stiprybė. Visa tai, ką šiandien su pasididžiavimu vadiname mūsų prozos lietuviškumu ir atvirumu pasauliui, jos tarnyste mūsų gyvenimui ir tėvynei, yra jis pats – Jonas Mikelinskas. Taip ir bus čia, Antakalnyje, Menininkų kalnelyje, užrašyta.

Ir tebūnie lengva Tau, mielas Jonai, ši žemelė.

2015.01.29; 15:11

Lapkričio 28 d. Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko prozininko, literatūrologo, meno filosofo, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario Vytauto Martinkaus knygos „Estezė ir vertinimai. Esė apie literatūros kūrinio pajautą, straipsniai ir recenzijos“ (Lietuvos edukologijos universitetas, 2013) pristatymas. Renginiui vadovavo Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. 

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Apie knygą kalbėjo jos autorius, taip pat profesorius, habilituotas mokslų daktaras Juozas Mureika, Edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė,  profesorė, habilituota mokslų daktarė, tikroji Lietuvos mokslų akademijos narė Jūratė Sprindytė, Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros centro afiliuotas profesorius Kęstutis Nastopka, knygos redaktorė Kristina Noreikienė.

Skelbiame kai kurių pranešimų santraukas ir Vytauto Visocko nuotraukas iš knygos pristatymo.

XXX

Sigutė Radzevičienė

Vytauto Martinkaus estetinės vertybės ir šiandienė literatūra

Ieškoti bendrojo estetikos ir filosofijos problematikos vardiklio, atrodo, jau nuo seno įprasta. Dažnusyk vargiai įmanoma kalbėti mene apie vieną jų, aplenkiant antrąją… Nieko nuostabaus: filosofijai rūpi ne tik proto ir jutimiškumo sąsają, bet ir estetinė meno regimybė. Taip estezę, arba meno (kūrinio) pajautą filosofai ir estetologai dėsningai išpažįsta, pripažįsta kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, kuri sykiu su gebėjimu mąstyti yra tiesiog būtina žmogui, orientuojantis vertybių spektre; arba vadovėliškai tariant, atskiriant vertybes nuo nevertybių.

Tiesa, filosofo įžvalgai, matyt, aktualesnis estetinio potyrio imanentiškumas ir jo diachroniškasis punktyras (estezės/mąstymo tolydumas laike, kismo, pertrūkių giliosios aplinkybės).

O estetologijos akiratyje pajautos reiškinių apibūdinimas lyg ir prisikviečia bendresnes asociacijas su meno patirtimi: pajauta (arba estezė) aptariama kaip prasmių steigties būdas. (Žmogus vertybę turi išgyventi, ne vien teoriškai suvokti, kad galėtų ją priimti; o išgyvenant tų dalykų reikšmingumą, atsiranda pajauta. Iš pajautos gimsta prasmės. Per prasmes sukuriame gyvenimo tikslus. Iš čia – vertybių hierarchija. – Juozas Mureika).

Kalbėti šiandienos tema pradėjau kiek iš tolo, nes mūsų gerbiamo prelegento, knygos „Estezė ir vertinimai“ autoriaus Vytauto Martinkaus kūrybinei mąstytojo patirčiai gerai pažįstami, išpažįstami abu patirties klodai: įžvalgaus filosofo ir jautraus estetologo. Akademiko profesiniame mąstytojo įdirbyje šie klodai, apimti difuzijos, paliudija prigimtinį filosofijos – estetikos koherentiškumą ir šiandien tiesiog ne(beiš)vengiama tarpdiscipliniškumą.

Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai.

„Estezėje ir vertinimuose“ visateisiu estetinių vertybių paieškos nariu iškyla trečiasis, literatūrologijos, matmuo. Pats savaime lyg ir nemenkesnis už abu ankstesniuosius, esė-monografijos „rėmuose“ tampa ir inovatyvus. Knygos literatūrologinė aktualija, iškeldama šiūdienės literatūros pasitaikančią antivertybinę laikyseną, ir ja skaitytoją savotiškai provokuodama virtualiam dialogui, tartum įelektrina patikimai nusistovėjusią filosofijos-estetikos dermę.

Žinoma, knygoje svarstoma ne tik šiuolaikinio meninio žodžio estetinės vertybės byla: ištakos, tapsmas, pajauta; tyrėjo žvilgsnis siekia aprėpti jo meninio žodžio kismo tendencijas nuo pat antikos… Su spartėjančiu minties pagreičiu judant mūsų laikų link, vis aiškiau brėžiasi įvairias estezės tendencijas pagrindžianti literatūrologijos bazė (su savo metodologija ir personalijomis: Fuko, Derida, Lakanu, Greimu, Daujotyte ir t.t.)

Galima pastebėti, kad Vytauto knygoje vertybių atskaitos principas yra paralelus: diachroniškai estezės žvalgai čia atitaria jos sinchroninis, gelminis, pjūvis. Tai išties sudėtingas „inžinerinis“ aksiologinių estezės prielaidų (II dalis. Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos) ir jos tapsmo mene (III dalis. Anapus estezės. Vertinimai) konstruktas, kuriam intriguojančią gyvastį suteikia, manyčiau, aktualusis knygos klausimas: Ar šiuolaikinės literatūros destruktyviame pasaulyje estezė yra įmanoma? 

Klausimas, vertas ne tik šiandienos, bet ir esminio, principinio rūpesčio, nes papildo (bene poststruktūralistų  pradėtą) diskusiją apie literatūros, kaip universalios vertybės, (neįmanomą) sampratą.  Skaitytoją lydėdamas laike kintančių vertybių labirinto takeliu (nuo antikos mąstytojų iki šiandienos literatūrologų), išvedančiu į šiuolaikinei literatūrai aktualią estezės sampratą, monografijos autorius atveria du matymus.

Pirma, estezė, kaip ir vertybių būvis mene ne (iš)nyksta, o nuolatos patvirtina atvirybę dvasinės patirties kismui, tad ir naujoms humanistikos teorijoms.

Antra, Estezės (kaip ir vertybių) išgyvenimas literatūroje ir literatūrologijoje neprivalo koreliuoti; nūnai jis dažnai ir nekoreliuoja.

Turint galvoje pastaruosius dešimtmečius, regime meną vis dar liudijant tiesos, grožio, gėrio vertybes (Greimo „Apie netobulumą“) žodžiais, estezė – tiesos, grožio, gėrio susiliejimas), bet, literatūrologijai (teorijai ir kritikai) diagnozuojant „literatūros be vertybių“ reiškinį, turime patikėti, kad – labai gražiai Vytauto pasakyta – „literatūra nėra griežtai arbitrali. Tikrumas ir netikrumas gali būti vienodai svarbūs.“ Pastaroji autoriaus ištarmė paliudija šiuolaikinio estezės tapsmo „kodą“.

O gal ne tik šiandieninio? Minties, ištartos knygoje, atabradai į, pvz., Sofijos Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko, Igno Šeiniaus „Lietuvių kultūra“ – ankstyvųjų modernistų – į estezės paieškas galėtų vėl pasirodyti įdomūs…

Kaip ir antikos mąstytojų apibūdinamos pajautos kismas, nuo mimezės – subjektyvaus išgyvenimo link – nuo Aristotelio, Horacijaus – link Psedolongino…

Tad Vytauto Martinkaus knyga „Estezė ir vertinimai“ svarbi dar ir tuo, kad samprotavimams apie estezę ji ne tik kalbina šiuolaikinius autorius, bet smalsumui, naujoms įžvalgoms pabudina ir mūsų klasikos novatorius…

Man, besistengiančiai mokyti mūsų mielus studentus, labai patinka metodinis pateikties būdas – su pratarme (iš anksto atkreipiant dėmesį į siekinius, problemos tradiciją ir jos naujumą) ir užsklanda (Vietoje pabaigos), dar kartą atkreipiant dėmesį į pagrindinius problemų aspektus.

XXX

Kęstutis Nastopka

Apie estezę

Knygos epigrafas – fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“, kuriame autorius pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią:

„Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“

Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir nepasiekusių pirštų. Greimas tokį įvykį vadina esteze:

„Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“. Vytauto Martinkaus knygos epigrafe yra visi Greimo išskirti estezės elementai: įrėminimas kasdienybe, izotopijos pertrūkis, išgyvenimo unikalumas, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys (rega, klausa, lyta).

Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą, kuri gali būti atkurta ir literatūros tekstuose. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – estetinis literatūros kūrinio  ir skaitytojo susitikimas, retas, ne kiekvieną ištinkantis įvykis. Tai susiaurina problemą iki literatūrinės patirties, bet praplečia teorinį analizės lauką nuo Aristotelio katarsio iki Heideggerio ir Benjamino nušvitimų ar tiesiog ekstazės.

Estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αἴσθησιςreiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu. Betarpišką jutiminį literatūros patyrimą Martinkus priešina literatūros filosofijai. Nors ir naudodamasis teoriniais „konceptais“, knygos autorius atiduoda pirmenybę ne filosofiniam literatūros aiškinimui, o estetiniam išgyvenimui.

Beje, panašiai elgiasi ir semiotikai. Pasak Paolo Fabbrio, parašiusio pratarmę Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle.

Nenorėdamas tapti chirurgu, Martinkus apibrėžia estezę kaip tampančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“.

Neįvykusios estezės atvejis aptariamas Maironio eilėraščio „Širdis ir protas“ analize. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“. Ji tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur“.

Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, kuris neverčia užmerkti akių. Tačiau, pasak Martinkaus, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.

Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αἴσθησις reikšmė– žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Skirtingai nuo legalių medžiotojų brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).

Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus.

Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.

XXX

Jūratė Sprindytė

Vytauto Martinkaus Estezė, arba susiverpti Ariadnės siūlą

Ir rašytojai, ir kritikai šiandien pamėgę paribius, užribius, marginalijas, eskizus, atskirybes, ką liudija daugelio knygų antraštės: Leonardo Gutausko Fragmentai, Aido Marčėno Sakiniai, Valantino Sventicko Guriniai. Visur regėti monolito trupėjimas (net Vytauto Kubiliaus premija tinklaraštininkui V. Gasiliūnui buvo paskirta už užrašų knygelės internete atitikmenį, vadinamą „šis tas apie šį tą“). Retas literatūrologas užsimoja sistemiškai ir panoramiškai apmąstyt kokį nors reiškinį, dažniau apsiriboja sau naudingu aspektu, atveju, momentinėmis reakcijomis ar kepštelėjimais, t.y. kažkuo daliniu.

O čia štai stulbinamas bandymas mąstyti sistemiškai, apie bendrus dėsningumus. Ne padriki įspūdžiai, žybsniai ar dirgsniai, bet sugebėjimas į visetą suimti literatūros galaktiką, kurti labilų teorinį modelį, nuoseklus aiškinimas(is) ir mokymas(is) atverti kūrinį, ieškoti estetikos prigimties ir meno sugestijos „iš pačių pašaknų“ (žmogaus „giliųjų estetinių prielaidų“,  p.87). Šios knygos pirmus du skyrius turbūt priskirčiau mūsuose nedažnai literatūros filosofijai. Tuo pačiu ne tiesmukai, asmeniškai suinteresuotai svarstomi ir literatūros vietos bei vaidmens dabarties visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime klausimai. Tai tarsi bandymas žmogų grąžinti į meno glėbį – skatinimas patirti literatūros  kūrinį čia ir dabar.

Labiausiai stebina tyrėjo gebėjimas likti tarsi tradiciniuose fundamentiniuose dalykuose, ir labai šiuolaikiška jo retorika, ypatingas mokytumas – naujoviškas senų problemų traktavimas; ištisinis klausimų kėlimas – kas gi yra literatūra? Juk ne visi pasakojimai ar žaidimai žodžiais, ir ne visi mus veikia – tad kodėl ir kaip veikia?

Pirmiausia patraukia mąstymo atvirybė. Net keista, kad estezė apibrėžiama, kiek ją išvis galima apibrežti – išsamiai; ilgai savo rašymui ieškoma pradžios – tas ieškojimas atviras, autentiškas, steigia pasitikėjimo būseną. Daug paaiškina ir pradžios motto – vaikystėj Eržvilko bažnyčioje altorius kartais atrodydavo stebuklingai gražus ir sakralus, o kartais kasdieniškas kaip komoda tėvų seklyčioj. Tas klausimas „Kodėl“ daro knygą gyvą.

Iš pratarmės matyti – estezės konceptualizavimas ir kūrinių vertinimai į knygą susiklostė iš dešimties pastarųjų metų darbų, todėl galima būtų tikėtis tam tikrų baltų siūlų ar tekstų nesukibimo, bet valingai pasiektas darbo rišlumas. Ši knyga man artima ir savo mąstymo kryptimi, ir konceptualizuota „būsenos“ sąvoka, esu „Prozos būsenomis“ pavadinusi savo knygą apie šiuolaikinę prozą. Šis nestandartinis Martinkaus veikalas galėtų vadintis „Aš ir kūrinys“, nes nuolat ieškoma jų susitikimo. Manau, kad ankstesnė monografija  Estetinė literatūros gyvybė (2010) ir ši Estezė sudaro dilogiją.  Aptariamoje matyti netikėtas Martinkaus išlaisvėjimas.  Ir teorinės, ir praktinės refleksijos yra kūrybiškos. Ir visad ištikimiausia palydovė – abejonė: „ką interpretuoti? Ką suvokti? Ką išsiaiškinti ir paaiškinti?

Ir kodėl reikėtų tai daryti? (p. 75). Toks tarsi neslepiamas „pasimetimas“ man nuostabus, nes prieš pora metų recenzuodama kitas Martinkaus knygas vadinau jį struktūros žmogumi. Mąstymas pagal proto tvarką niekur nedingo, tačiau kalbėjime vis gausiau individuacijos, asmenybiškumo, privatumo, šilumos. „Mūsų pojūčiai „mąsto“, o „protas junta“ (p. 91) – ši sąveika, abipusė koreliacija, dvigubumas nuolat įrodinėjama ir grindžiama.  Autorius nesideda esąs literatūros dėsnių žinovas (nors iš didžiulės rašytojo, kritiko ir skaitytojo patirties toks yra). Vis labiau atsisakoma direktyvinės, neginčytinos, autoritetingos laikysenos (dėstytojui tai turbūt nelengva), žavi atsiskleidžiantis mąstymo apie literatūrą ir jos aptarimo procesiškumas, tęstinumas, viskas nelyginant vyksta tavo akyse.

73-ame puslapyje sakoma: „nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti“ (tuo konkrečiu atveju turi galvoj semiotikos mokyklą, bet tai bendras jo principas). Savarankiško mąstymo knyga – išskirtinis jos bruožas. Žinomi teoretikai iškyla ne tiek kaip galios autoritetai, kiek kaip bendraminčiai – Barthes‘as, Vitgenšteinas, Fuko, Lacanas, Deliozas, Guattari, Umberto Eco – iš jų veikalų paimamos tikslinės idėjos ar instrumentai savo modeliui kurti.

 Čia labai gelbsti profesinė dvisklaida: Martinkus ir  rašytojas, ir literatūrologas. Todėl gal vienintelis ir gali taip įtaigiai ir supratingai dėstyti labai sudėtingus dalykus. Laisvę liudija ir temų plėtotė džiazuojančiu ritmu, ir pasirinktas esė žanras – nesakoma, kad čia pateikiami straipsniai ar monografijos skyriai; pabrėžiamas mąstymo esėjiškumas. [Pas mus esė terminas įsigalėjo nuo S. Parulskio recenzijos D. Kajoko knygai 1990 m., recenzija  pavadinta „Būsena –  esėju“] . 

Retsykiais pasitelkiamos įspūdingos metaforos: anot Martinkaus, medį piešti pradėti galima  nuo bet kur – nuo lapo, lapijos, kamieno, o auga jis visas pagal biologines stadijas (p. 39) – taip vizualizuojant ryškinama perskyra tarp mentalinės tikrovės ir realybės. Rašytojo įgūdžiu blykstelėjusi metafora kondensuoja mintį, tokio stiliaus pavyzdžių apstu.

Specialisto mokytumas dera su intuityviais pajautimais. Estezė, būsena, pajauta – tokie dalykai nepasiduoda instrumentinei analizei ir išvis analizei, kaip ir vertinimų skyriuje esančios Putino romano, Dirgėlos novelių interpretacijos pagal meilės, o Biliūno „Laimės žiburio“ – pagal laimės kodą. Tad pasirenkami sunkiausiai apčiuopiami ir verbalizuojami dalykai. Autorius reiškinį stereoskopiškai apžiūri, apklausia iš visų pusių, problemina ir kvestionuoja. Sic bus einama esthesis  link, bet nebūtinai prieita“.

Kai teorinės prieigos konkretinamos analizuojant Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“, jau žadėjau kritiškai žvelgti į pakilų to gana kuklaus kūrinio aptarimą – mat interpretacijos puošnumas pranoksta šį ne aukščiausio kalibro poeto kūrinį – ir štai, Martinkus stebina kurdamas intrigą – jis pats konstatuoja, kad estezis jo neištiko, to lauktojo blyksnio nebuvo.

Estezės procesas – NON FINITO.

Subtilumą rodo tirštas kalbinis Martinkaus teksto lygmuo – gausus sinonimiškumas, išlavėjusi ir turtinga rašytojo kalba, pateikiami to paties žodžio variantai, lietuviško išvertimo galimybės, prasmės niuansai. Akį taukia naujadarai:  klostiniai, reikštis, jutimybė, paveika, dienraštinėjimas, visumybė, dalinumas, LDK – Literatūros didžioji knigaikštystė.

Aš ir kūrinys–  tampa principine aktualija, kai mąžta visuomenės gebėjimas skaityti, suvokti, išklibo skonis, vietoj tikro daikto siūlomi elementarūs pakaitalai. Ir nors kūrinio interpretacija, literatūros vaizdas įvardijami kaip „daugybinis“, „daugiasluoksnis“, „prieštaringas“, „atsitiktinis“ – visgi išlaikomas aiškus vertybinis požiūris. Tai svarbu, kai meno kūrinio statusas šiuo metu susvyravęs, pakitęs, kai vertinant meną, ne tik literatūrą, vyksta gana totali deestetizacija.

Prieš kelias dienas skaičiau VGTU profesorės interviuapie naują komunikacinę meno sampratą, kuri teigia, kad menininkų yra per daug ir reikia orientuotis į socialiai paklausų meną, jis turįs tapti „socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.“  Literatams tai reikštų vien popluliariosios literatūros įsiviešpatavimą.

Toks kontekstas Martinkaus knygą daro dar svarbesnę.

Atraminės atrodo mintys apie „geros literatūros“ sampratą (p. 89), kuri Martinkui anaiptol neatrodo pasenusi, nors kai kurios madingos teorijos tą teigtų. Čia jis atsiremia į patirtinį kultūros istorijos jausmą ir individualią intuiciją (su dažnomis aliuzijomis į tobulos klausos kritiko Alberto Zalatoriaus pavyzdį). Puslapiai apie tai, ką reiškia suprasti ar nesuprasti sudėtingesnį kūrinį man rodos tiesiog prašosi publikuojami plačiajai visuomenei – Martinkaus požiūris ir saliamoniškas, ir demokratiškas, ir išmintingas;  reziumuojant trumpai – jei skaitytojas nesuprato, tai vadinasi neatitiko jo lūkesčių:  „nesuprastas romanas, aišku, yra nepamatytas romanas. Arba neįvykęs romanas. Galbūt neįvykęs per šito skaitytojo skaitymą“ (p. 79).

Turi labai visapusiškai apsvarstyti ir įsigilint į tyrimo objektą, kad gebėtum formuluoti, pasiūlyti savąjį apibrėžimą: „Kūrinys – asmeniška jo reikšmių prasmės steigtis (p. 98).

Perskaičiusi du knygos skyrius buvau nutarusi, kad trečias čia nepritaps, žaviai vientisai knygai užtektų tik estezės. Bet kai išvydau, kokie nestandartiniai yra tieji „vertinimai“, net susigėdau dėl išankstinio kritiško nusiteikimo. Mane tikra estezė ištiko skaitant recenziją „Meilės prisikėlimų laisvės kaina“ apie Petro Dirgėlos novelių knygą „Jauno faraono vynuogynuose“. Tiesiog idealiai demonstruojama toji asmeniška prasmės steigtis, rašoma ne tiek recenzija, kiek jautri, turininga esė. Dirgėlos kritikai (recenzentai) knygą traktavo kaip giminės/šeimos griuvimo istoriją, o Martinkus – kaip meilės įvairiais pavidalais pašlovinimą. Padeda ir puikus Dirgėlos istorinių romanų išmanymo kontekstas. Visi trečiojo  skyriaus tekstai netikėti, nepasakojami žinomi dalykai. Apie Putiną jo romano Altorių šešėly pasirodymo serijoje „XX a. lobynas“ proga rašomas puikus visuminis, kumuliacinis  straipsnis.

Nenuostabu, kad šalia estetinio Martinkaus darbuose išnyra etinis aspektas, ypač kalbant apie Grušo vaidmenį sovietmečiu, kuris pavadinamas inovaciškai – elitologiniu.  Dėmesys literatūros kanono autoriams – Putinui, Grušui, Baltušiui – tai pervertinimas, permąstymas jų centrinių kūrinių ir vaidmens, ieškojimas jungties su dabartimi. Straipsnyje apie Grušą steigiamas toks supratingumo, tolerancijos lygmuo, kad Grušo tezė „rašyti skersai linijų“ tampa pritaikoma ne tik jo interpretacijai – nukaldintas naujoviškas raktas, kuriuo galima rakinti ir kitų stambesnio kalibro kūrėjų – Marcinkevičiaus, Maldonio, Sajos laikysenas ir kūrybą. Tik gal mįslingas ir nevisai motyvuotas man liko Grušo „dvasinis realizmas“.

Svarbūs ir atnaujinti atrodo samprotavimai apie kūrinio ir teksto skirtį, apie kūrinio meninės vertės ir vertinimo kriterijus. Vykusiai pasitelktas labirinto įvaizdis, trečio skyriaus pradžioje nusakantis tolesnę vertinimo strategiją: vertinti – tai įeiti į labirintą ir iš jo išeiti. Neabejodama galiu pasakyti, kad Martinkus turi viso gyvenimo kūrybine patirtimi verptą ir suverptą tą išganingą Ariadnės siūlą. Ir iš labirinto išeina nukovęs mitinį Minotaurą.

2013.12.01

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros.

Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra.

Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekeno literatūra. Užsimerkiame – "nematome" lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros "kaip visur" savastis.

Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – "masinės" – literatūros.

Continue reading „Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos bei išnykstančios“