Vytautas Sinica

Žurnalisto užrašai

Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS. 

Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.

Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.

Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.

Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.

Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.

Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.

Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.

Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.

Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.

O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.

Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.

Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių” tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.

O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?

O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?

Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.

Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.

Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org). 

2017.04.04; 10:00

Žurnalisto užrašai

Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.

Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?

Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.

Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.

Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.  

Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“

Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…

Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.

Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.

Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.

Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.

Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.17; 12:00

Politinės intrigos

Ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų. Jų nėra, nes didžiausios Lietuvos problemos, labiausiai prikaustančios visuomenės dėmesį, yra politikų kelionės, mylimieji, pirkiniai ir turtas. 

Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai neretai sutaurinama ir įprasminama buitinio pobūdžio įstorijoms suteikus tikrą ar tariamą korupcinį atspalvį. Esą kažkas nedeklaruota, supainiota, neteisėta. Vienu ar kitu atveju taip ir būna. Etikos komisija tada skiria įspėjimą ir paprašo politikus patikslinti deklaraciją. Prasižengimai tad tėra tokio lygio – verti tik įspėjimo. Tačiau skandalai iš jų – nacionaliniai. 

Štai sausį visa Lietuva kalbėjo apie vienos politine prasme visiškai neįdomios moters mašiną, kailinius, keliones ir stilių, nors tuo pačiu metu, pavyzdžiui, išrinktas naujas Europos Parlamento pirmininkas, Švietimo ministrė humanitarinių mokslo institutų darbuotojams pareiškė, kad jų tyrimų temas turėtų diktuoti valstybė, Seimo pirmininkas nepritarė gynybos biudžeto didinimui iki 2,5 procentų, o Vyriausybė nutarė, kad mirusių pensininkų paveldėtojai kompensacijų negaus. Visa tai nublanko, tarytum nebuvo, prieš mašiną ir kailinius.

Pavyzdžiai neatsitiktiniai. Tekstu jokiu būdu nenorima pasakyti, kad nereikėtų kritikuoti valstiečių, „trukdyti jiems dirbti“. Priešingai, valdančiuosius sekti ir kritikuoti reikia visada, tačiau turėkime savigarbos – kritikuokime už politinius sprendimus, už nevykstančias arba blogai vykstančias reformas, už pažadų nevykdymą, už galimai tragiškas kai kurių politinių sprendimų pasekmes atskiroms visuomenės grupėms, akademinei laisvei, socialiniam teisingumui, konstituciniams principams ir t.t. Taip pat jokiu būdu nenorima pasakyti, kad politikų skaidrumas nesvarbus, kad jie gali daryti ką nori, jei tik priima valstybei naudingus sprendimus. Taip nėra. Tačiau žiniasklaida gali padėti atskleisdama galimus interesų konfliktus, atkreipdama atsakingų institucijų dėmesį į įtartinus faktus. Ne jos darbas yra tas bylas išnarplioti, rasti ir nuteisti kaltus. Kai kone mėnesį svarbiausia tema Lietuvoje yra nereikšmingos politikės mašina, apranga ir meilė, naudingas pastangas nuo buitinio skandalo kūrimo skirianti riba yra aiškiai peržengiama.  

Būtent tai matėme, kai kone visų portalų ir laikraščių pagrindine naujiena buvo Karbauskio įmonės ir Kildišienės visureigio „byla“. Net aukščiausią žiniasklaidos dėmesį reiškianti E. Jakilaičio „Dėmesio centre“ rinkosi šią temą. Tai ne pirmas kartas. Visuomenę sudominęs „skandalas“ yra jokia naujiena, o tik naujas atvejis ilgoje politinio bulvaro istorijoje. Jau praėjusioje kadencijoje tokia žiūra į politiką buvo visiška norma, tikriausiai taip buvo ir anksčiau. Tarkime, darbiečių valdoma Švietimo ir mokslo ministerija sėdėjo dar liberalų supiltoje pelkėje, įšaldė tragišką situaciją aukštojo mokslo sektoriuje ir nieko esmingo nesutvarkė, nors vyriausybės programa švietime žadėjo tiesiog revoliucinius pokyčius. Ar kas nors taršė šias temas laidose ir straipsniuose? Ne. Kritiką už neveiklumą gerokai nusvėrė kritika švietimo ministrės antakiams, rašybos klaidoms ir su vyru gerai praleistai nakčiai Londone. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Ką tai rodo apie mus pačius? Mažiausiai kelis dalykus. Pirma, politika vis dar be galo personalizuota, iš esmės nepolitiška. Rinkėjai renkasi pagal absurdiškus kriterijus: jaunas, gražus, gera šeima, sąžiningas, turtingas („vadinasi, nevogs“) ir panašius. Po to tie patys kriterijai projektuojami vertinant išrinktų politikų darbą. Kildišienės „džipas“, Valinskienės renginių vedimas ar Baukutės šeimos dramos būnant Seimo nare žiniasklaidai svarbiau nei jų, o dar svarbiau, jų partijų balsavimai ir pažiūros. Žmonės nesupranta ir nesivargina suprasti politikos. Jie tik nori, kad būtų padaryta stebuklingas Kažkas, nuo ko šalyje pasidarytų gera gyventi. Tam jie išsirenka „sąžiningus ir jaunus“ žmones, dar geriau „profesionalus“. Tokiems rinkėjams įdomiau skaityti apie Kildišienės mašiną nei apie Sodros reformą. Trauka abipusė.

Žiniasklaida turi tikrai ne vien edukacinę misiją. Ji turi reaguoti ir reaguoja ir į skaitytojų paklausą. Jei skaitytojai nori „Stiliaus“ laidos tipo istorijų žiniose, medijos jiems tą ir suteikia. Kad viskas atrodytų oriai, tiktų žiniose ir nekeltų disonanso („kodėl tai išvis žiniose?“), buitinėms istorijoms suteikiamas politinis prieskonis – galimai supainioti vieši ir privatūs interesai, galimai nedeklaruota nauda, galimai nuslėpti įmonės mokesčiai. 

Kas Lietuvoje rimtai galvojo, kad Greta Kildišienė Seime sukurs E. Masiulio vertą korupcinę schemą ir prastums „Agrokoncerno“ interesus ginančius įstatymus? Kad Seimui de facto vadovaujant „Agrokoncerno“ savininkui, šiai įmonei dar reikia papirkinėti eilinę Kildišienę korupciniais tikslais? Rimtai? Turbūt beveik niekas. O jei niekas, kaip ir aišku, kad „korupcinis“ aspektas tokiose visureigių istorijose yra tik bulvarą sutaurinanti etiketė. „Žiūrėkite, tai politika“, – šaukia mums „Lietuvos ryto“ iškapstyta tiriamoji žurnalistika. Bet politikos ten nėra. 

Politika, griežta prasme, yra idėjų kova dėl geriausios valstybės raidos strategijos ir konkrečių efektyviausių priemonių tai geriausiai strategijai įgyvendinti. Bet visuomenė nenori į tai gilintis, jai daug geriau sekasi gilintis į skandaliukus ir ši teisė jai suteikiama, dar daugiau, legitimuojama. Kaip balsuojame, taip ir kontroliuojame valdžią. Buitiškai. Kontrademokratija Lietuvoje veikia sekant politikų verslus ir asmeninius gyvenimus, tik tikrosios politikos tame visai nėra. 

Antra, žiniasklaida rado savotišką priebėgą ir veiklos barą neva korupcinėse istorijose. Dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo pagrįstai verkiama, kad neegzistuoja tiriamoji žurnalistika. Rimtas žurnalistinis tyrimas reikalauja daug laiko, pinigų, išmanymo, įsigilinimo, o rezultato būna ne tiek ir daug, „click`ų“ jis negeneruoja, žmonėms skaityti sudėtinga. Reaguojant į situaciją tiriamoji žurnalistika pradėta kurti nusitaikius į viešųjų asmenų interesų konfliktus. Vietoje reformų projektų, galimų jų pasekmių, užsienio šalių patirties, ekspertinių vertinimų ar prie dabartinių šalies problemų atvedusių sprendimų analizės, kuri duotų realios naudos valstybei, ugdytų skaitytoją ir iš tiesų tiesiogiai liestų politiką, o ne ja užsiimančiųjų asmeninius gyvenimus, pasirinkta nagrinėti būtent pastaruosius.

15min.lt net sukūrė skambiai pavadintą specialiųjų tyrimų komandą, nors sunku pasakyti, kiek reformų projektų ji visapusiškai išanalizavo, kiek argumentuotos kritikos valdžios sprendimams pateikė. Žurnalistai „tiriamąją žurnalistiką“ suprato kaip politikus kontroliuojančių institucijų darbo dubliavimą. Ir tai vėlgi suprantama: ir temos paprastos, ir žmonėms įdomu, ir viešąja nuomone galima manipuliuoti daug efektyviau nei nagrinėjant politikų sprendimus ir jų pasekmes valstybei. „Teisiškai viskas gerai, bet moralinė žala padaryta“ – politologai kritikuoja į tokius buitinius skandalus įklimpusius politikus. Tačiau kas iš tiesų daro šią moralinę žalą ir kiek jos būtų, jeigu įtarimai būtų pirma tikrinami atsakingų institucijų, o tik tada savaitėmis narstomi žiniasklaidoje?

Trečia, paradoksalu, bet tokia situacija patogi ir politikams. Dešimtmečius Lietuvą valdė žmonės, kuriems patogiau buvo atsakinėti į klausimus apie korupciją ir interesus, nei į klausimus apie reformas. LSDP vyriausybė daug realesnius, apčiuopiamus ir su aiškiai styrančiomis verslo interesų ausimis korupcijos skandalus tvarkė kaip einamuosius reikalus. Kas pusmetį po skandalą, o reitingai laikėsi. „Tefloniniai reitingai“. Gal būtų išsilaikę ir iki rinkimų, jei ne darbo kodeksas ir dar keli politiniai sprendimai, tiesmukai spjovę į visuomenės gerovę ir lūkesčius. Įsivaizduokime, kad su tuo pačiu užsispyrimu kaip dėl žento įmonės žiniasklaida būtų persekiojusi A. Butkevičių apie kokius nors finansinius klausimus, pažadėtą, bet nevykdomą aukštojo mokslo reformą, demografijos problemos sprendimą. Savaitėmis tampę po laidas, kartoję tuos pačius klausimus, leidę parodyti visą savo neišmanymą ir nesigaudymą jei ne vienu, tai kitu klausimu.

Kas balsuotų už gerą žmogų (galima neabejoti, A. Butkevičius – geras žmogus), jeigu taptų iki skausmo akivaizdu, kad jis nesupranta problemų, kurias sprendžia, ir sprendimų, kuriuos priima? Valstybei, kurioje nėra politinės klasės (politikos profesionalų, kurių nereikėtų atsivesti iš NVO arba iš verslo), ją atstoja kailį išvertusi sovietmečio politinė ir akademinė nomenklatūra arba jos vaikai, ką puikiai atskleidė Indrė Makaraitytė. Tokioje valstybėje kaip versle ar ūkyje tvarkytis daug geriau atsakinėjant į interesų ir nuslėpto turto, o ne tikrus politinius klausimus. Blogiausiu atveju vienas ar kitas politikas gali kristi korupcinio skandalo baloj tik tam, kad vėliau vėl atgimtų. Rinkimai parodė, kad korupciją besąlygiškai atleidžia net skaidrusis liberalų rinkėjas, vadinasi, atleidžia visi. 

Taip susiprantame sėdintys užburtame rate, kur visuomenei, „politikams“ ir žiniasklaidai yra patogu gyventi apolitišką gyvenimą, mąstant apie valstybę kaip apie kolūkį, kurio turtas galimai vagiamas ir kurį reikia administruoti skaidriai. Kadangi niekas nėra pasiruošę pradėti Lietuvos mąstyti, nušviesti ir valdyti kaip politinio subjekto, niekas ir nesiima iniciatyvos iš šio užburto rato išeiti. Jame patogu ir saugu mums visiems – savo gyvenimus gyvenantiems ir apie politikų gyvenimus noriai paskaitantiems atomizuotos ir egoistinės pilietinės visuomenės (skaitykite V. Laučių) atstovams. Visuomenė visada yra per didelė ir per mažai organizuota, kad joje galėtų prasidėti kažkokie kryptingi pokyčiai. Politikai… politikų mes beveik neturime. 

Jeigu kas ir gali pradėti keisti buitinį Lietuvos mąstymą politiniu Lietuvos mąstymu, tai tik žurnalistų ir analitikų luomas. Išsilavinęs, pilietiškai atsakingas, mėgstantis socialines reklamas ir akcijas. Žinoma, kiek toks apskritai egzistuoja. Pradėkime dažniau kalbėti apie politinius sprendimus ir mažiau apie politikų gyvenimus. Nors ir sunku, nors ir mažiau kas skaitys. 

Šiomis dienomis visuomenei pateiktas Vyriausybės „projekto projektas“ suteikia dar vieną galimybę kalbėti ir kritikuoti iš tiesų svarbius dalykus, kurie lems mūsų ateitį. Vyriausybė turėtų būti priremta prie sienos atsakyti, ar žada laikytis rinkiminių pažadų, už kuriuos balsavo nugalėtojų rinkėjai, ar pasiguos opozicijos spaudimui ir pigiam flirtui? Ar ko nors vertas skambus premjero pažadas „atstovauti Lietuvai, iš kurios šaiposi vadinamasis elitas“? Ar rinkiminis prioritetas „padėti Lietuvos šeimoms“ neapsiribos Šakalienės parodomąja kova su smurtaujančiais sugyventiniais? Ar universitetai stebuklingai susijungs savo iniciatyva, susijungę garantuos mokslo ir studijų kokybę, o visiems nemokamų studijų pažadas bus išpildytas? Ar virs konkrečiais darbais socialinio teisingumo šūkis, už kurį balsavo socialdemokratus dėl valstiečių palikę rinkėjai ir prieš kurį piestu stosis įtakingas Laisvos rinkos institutas?

Šie ir kiti klausimai laukia sąžiningų žurnalistų dėmesio. O kol kas Lietuva neturi problemų. 

Informacijos šaltinis – portalas Propatria.lt.

2017.03.04; 05:05

Politinės intrigos

Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Vakarų naujienų „cenzūra“

Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Š

is iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu„Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.

Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška). 

Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.

„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“

Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?

Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.

Vakarų visuomenių lūžiai

Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.

Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.

Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.

Pasirinkti frontą

De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.

Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.22; 05:06

Gordijo mazgas

Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę. 

Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa

Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.

Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai. 

Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.

Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra. 

Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.

Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.

Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.

Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.

Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai. 

Muziejinis tautiškumas

Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“

Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.

Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.

Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.

Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.

Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.

Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.

Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.

Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.

Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.

Iššūkis

Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.

Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.

Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.

Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.

XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.

Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.12.27; 15:12

Politinės intrigos

Pastarosiomis savaitėmis ramybės neduoda vienas galvosūkis: ar tikrai TS-LKD dreifuoja liberalizmo link? Konservatorių – krikdemų partiją laikau rimta, įtakinga, solidžia politikų grupe, kuri reikalinga Lietuvai kaip atsvara kairiosioms, liberaliosioms, centristinėms jėgoms.

Iš konservatorių ir krikdemų laukiu, kad jie nuoširdžiai rūpintųsi ne tik ekonominiais, demografiniais, kariniais reikalais, bet valstybę patikimai saugotų dar ir nuo pragaištingų įtakų iš svetur. Nuo beribio vakarietiško liberalizmo, nuo Kremliaus išpuolių…  

Štai už tokią TS-LKD galėčiau ramia sąžine balsuoti. Tačiau iš atminties neišdyla keletas viešojon erdvėn prasprūdusių užuominų, esą šios partijos vadovybė vis labiau linkusi panašėti į liberalus. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių partijos narių priešiškumas naująjam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiu. Grubių jo klaidų nematau. Nesąžininga kaltinti vadovą, kad būtent dėl jo sprendimų partija pralaimėjo Ramūno Karbauskio komandai. Priekaištauti galėtumėm nebent tada, jei TS-LKD būtų treti ar ketvirti. Dabar juk iškovota antroji vieta. Prof. Vytautas Landsbergis taikliai pastebėjo: sidabro medalį laimėjusios Rūtos Meilutytės niekas nebara, niekas jai nepriekaištauja…

O štai asmeninių nuoskaudų, girdi, kodėl G.Landsbergis manęs nepastebėjo, nepasiteiravo mano nuomonės ar neįtraukė manęs į pirmąjį dešimtuką, – užtektinai. Ypač juokingai atrodo mesti kaltinimai, kad jaunasis Gabrielius arogantiškas. Susireikšminimo G.Landsbergio elgesyje tikriausiai yra. Ir bus ateityje. Bet leiskite paklausti, ar elgesys tų, kurie jį kritikuoja, nepaženklintas visažinystės, pasipūtimo, susireikšminimo ženklais? Ar, pavyzdžiui, politologas Vytautas Sinica, vienas iš pirmųjų pažėręs aštrių pastabų („Prof. Landsbergio nekentusi Lietuva atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“, delfi.lt), – ne arogantiškas? Argi teisinga ir tikslu sakyti, jog prof. V.Landsbergio nekenčia visa Lietuva? Rūta Janutienė ir jos lygio politologai – tai jau visa Lietuva? Ar gali taip kalbėti politologas, ketinęs talkinti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei? Už tokį netaktą visiškai pagrįstai jo paslaugų atsisakyta. Juk toje frazėje – ne tik janutienių, bet ir V.Sinicos nuomonė. Aš taip suprantu. 

Man regis, vienintelis aktualus klausimas: ar naujoji TS-LKD vadovybė nėra tik konservatorių – krikdemų skraiste prisidengę liberalai? Štai toks variantas būtų pats skaudžiausias tiems, kurie nepasitiki įvairiausių krypčių liberalais (turėtumėm suvokti, kad mažoms tautoms pirmiausia reikia galvoti ne apie asmenines teises ir laisves, o apie pareigas ir atsakomybę).

Įtarimų dėl konservatorių chameleoniškumo gal net daugėja. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas priekaištavo partijos vadovybei, kad ši prieš rinkimus vaidino liberalus (portalas 15min.lt), todėl nepasiekė gerų rezultatų. Buvęs parlamentaras ironizavo: „Kam balsuoti už kopiją, jei egzistuoja geras originalas“?

Išties keista, kai į Seimą išrinkto Lauryno Kasčiūno komanda susitikimuose su rinkėjais diskutuoja kaip konservatoriai, o gretimame rajone G.Landsbergio atstovai salėje primena labiau liberalus nei konservatorius. Bet ir vėl kirba įtarimai: piktinamasi nuoširdžiai ar tik dėl patirtų asmeninių nuoskaudų?

Ypač aštriai partijos vadovą kritikavo konservatorius Virgis Valentinavičius. „Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G.Landsbergis“, „į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G.Landsbergis“, „savo elgsena mobilizavo priešininkus eiti balsuot“, „pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas“… Tai tik kelios citatos iš buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus teksto (delfi.lt). Bet atsakymo į pagrindinį klausimą – ar G.Landsbergis nėra konservatoriumi tik apsimetantis liberalas – publikacijoje neradau.

Gaila. Smulkiai išvardinęs premjeru norėjusio tapti, bet netapusio G.Landsbergio nuodėmes, V.Valentinavičius galėjo pateikti bent užuominą: o kokias klaidas kadaise yra padaręs jo buvęs darbdavys – buvęs premjeras A.Kubilius. Pavyzdžiui, kiek 2016-ųjų rinkimų rezultatams yra netiesiogiai pakenkęs pats A.Kubilius? Būtent – kokią įtaką A.Kubiliaus vadovavimas vyriausybei padarė 2016-ųjų rudens rinkimų rezutatams. Ir kiek dėl to kalti A.Kubiliaus patarėjai, neišskiriant ir V.Valentinavičiaus. Dabar gi atrodo, kad partijai vadovauti vos tik pradėjęs G.Landsbergis – didžiausias niekadėjas, o štai užtektinai ilgas A.Kubiliaus vadovavimo laikotarpis – be jokios dėmelės.

Taip, A.Kubilius vertas pagarbos, kad sunkiomis sąlygomis suvaldė neatsakingo socialdemokratų išlaidavimo sukeltą ekonominę krizę. Bet nejaugi anuomet A.Kubilius nepadarė klaidų, kurias šiandien nebūtų verta viešai aptarti, analizuojant 2016-ųjų rinkimų rezultatus? Ką V.Valentinavičius  atsakytų tiems nuo konservatorių nusisukusiems lietuviams, kurie kaltina A.Kubilių, jog šis smunkančią ekonomiką sutramdė pačių silpniausiųjų sąskaita, nedrįsdamas kibti į atlapus milijonieriams? O ką būtų galima atkirsti tiems prarastiems konservatorių gerbėjams, kurie mano, jog A.Kubilius – visai ne konservatorius, ne krikdemas, o savo pažiūras slepiantis liberalas, tramdantis „vadinamuosius TS-LKD talibus“?

Man regis, konservatorių tramdyti nereikia, atvirkščiai, skatinkime dar atviriau, dar drąsiau ginti lietuviškuosius Lietuvos interesus. Jei ką nors verta Lietuvoje tramdyti, tai tik liberalus ir kosmopolitus, kuriems nekelia nerimo nei milžiniška emigracija, nei klastinga asimiliacija, nei lietuviškosios savigarbos praradimas, nei beribis pataikavimas tautinėms bendrijoms.

Lakmuso popierėliu galėtų tapti atsakymai kad ir į tokius paprastus klausimus: jei nori įsileisti lenkiškas raides, jei manai, kad pulkininkas Kazys Škirpa nevertas paminklinės lentos, jei nepalaikai idėjos atstatyti Vilniaus pilis, jei tau nereikalingi tautiškų dainų konkursai, jei žadi masiškai dalinti dvigubas pilietybes, vadinasi, nesi vertas nei mano balso, nei mano palaikymo.

2016.12.15; 05:47

Politinės intrigos

Vilčių, jog po 2016-ųjų rudens rinkimų į Seimą mūsų šalyje bus bent šiek tiek šviesiau, – mažėja. Nesutarimų, intrigų bei savanaudiškumo formuojant naująsias politines galias kur kas daugiau, nei rūpinimosi silpstančios valstybės reikalais. Dėl tokios sumaišties kalčiausia, man regis, pirmąją vietą Seimo rinkimuose iškovojusi jėga. Ji laimėjo daugiausiai mandatų, todėl privalo prisiimti visišką atsakomybę net ir dėl smulkmenų. 

Kokių tik politinių intrigų nepasitaiko Lietuvos parlamente! Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kokių tik politinių intrigų nepasitaiko Lietuvos parlamente! Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors skaitlingas komentatorių būrys priekaištauja konservatorių vadovybei, esą būtent ši nenori eiti į koaliciją su rinkimų nugalėtojais, todėl kurpia įvairiausio pobūdžio primityvias intrigėles, šių eilučių autoriui atrodo kiek kitaip. Tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis nenorėjo į koaliciją pasikviesti Gabrieliaus Landsbergio komandos. Vis vilkino, vis vengė aiškiai pasakyti. Štai tikroji priežastis, kodėl LŽVS neranda bendros kalbos su TS-LKD.

Visi R.Karbauskio tvirtinimai, girdi, konservatorių – krikdemų vadovai jo vengia, – demagogija. Peržiūrėjau dešimtis turtuolio R.Karbauskio interviu Lietuvos televizijoms, perskaičiau dešimtis jo komentarų, duotų stambiausiems Lietuvos leidiniams, bet apart abstrakčių postringavimų, kad jis tikrai norėtų bičiuliautis su G.Landsbergio komanda, – nepamačiau, neišgirdau.

R.Karbauskio kalbos – gal ir gražios. Bet ten nėra konkretumų. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau: jei R.Karbauskis nuoširdžiai būtų norėjęs bendradarbiauti su G.Landsbergio partija, būtų pasielgęs taip, kaip ir dera solidžiam politikui – oficialiai pasikviestų TS – LKD vadovą deryboms dėl bendrų veiksmų formuojant Vyriausybę. Bet juk oficialaus pakvietimo nebuvo. Nebuvo nė vieno konkretaus ženklo: mes kviečiame jus deryboms. Kaip G.Landsbergis galėjo sutikti, jei nebuvo gavęs nei oficialaus žodinio, nei oficialaus raštiško pakvietimo pradėti derybas? Gal G.Landsbergis privalėjo nusižeminęs prašyti R.Karbauskio malonės – atsiųsk bent ketinimų protokolą?

O štai 2016-ųjų rinkimus prapylę socialdemokratai iš  LŽVS sulaukė konkrečių pasiūlymų imti valdžią į savo rankas. Ir vis dėlto padoriose kompanijose taip nesielgiama. Normalioje valstybėje neturėtų būti į koaliciją kviečiami, vartojant moderniškus verstinius terminus, akivaizdūs „autsaideriai ir lūzeriai“. Padorioje valstybėje bendram darbui turėtų būti pirmiausia pasirenkami tie, kurie užėmė antrąją vietą. Dar norėtųsi pridurti: net jei LŽVS kviestų dalyvauti formuojant naująją Vyriausybę, 2016-ųjų rinkimus prašvilpęs Algirdas Butkevičius privalėtų atsisakyti. Jo paaiškinimas galėtų skambėti maždaug taip: „Mes negalime, nes mes pralaimėjome rinkimus“.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Keistokas ir R.Karbauskio lrytas.lt televizijai duotas interviu, kuriame politikas dievagojosi nieko nebijąs – nei slaptųjų pažymų, nei saugumo patikrinimų. Nebijąs net kalbų, esą egzistuoja jam nepalanki kažin kokia Ukrainos slaptųjų tanybų pažyma. Pokalbis taip ir buvo pavadintas: „R.Karbauskis nieko nebijo“. Šie žodžiai nuskambėjo nenatūraliai, neįtikinamai. Kiekvienas žmogus ko nors bijo: vieni – slaptųjų pažymų, kiti – likti be darbo arba prarasti milijoną, treti – žmonos… Nieko nebijančių žmonių tiesiog nėra ir negali būti. R.Karbauskio vietoje aš bent jau sunerimčiau dėl Rusijoje sėkmingai dirbančio brolio ateities – ar tik nepradės Kremlius šantažuoti?

Beje, LŽVS lyderio biografijoje – vienas tikrai abejotinas žingsnis. Kai Rusijos sulaikymo strategijoje konservatoriai ne itin palankiai atsiliepė apie jo verslus, politikas puolė savo garbę ir orumą ginti teismuose. O kodėl ne televiziniuose debatuose, ne spaudos puslapiuose, galų gale – ne savo parengtose „sulaikymo strategijose“, ne filmuose, ne autobiografinėse knygose? Juk jam, turtuoliui, sunešioti į miltus konservatorių „sulaikymo strategiją“ viešojoje erdvėje buvo lengviau nei lengva. Bet, užuot pasirinkęs demokratišką priemonę viešai ginčytis ir įtikinėti, kodėl konservatoriai su Andriumi Kubiliumi priešakyje yra absoliučiai neteisūs, o jis – absoliučiai švarus, R.Karbauskis griebėsi kraštutinės, represinės priemonės – teismo pagalbos. Vaizdžiai tariant, konservatoriams užkišti burną norėjo jėga – kumščiu.

Šiandien į paviršių iškyla ir daugiau netikėtų kūliaversčių. Pavyzdžiui, nustebino Vytautas Sinica. Viename iš savo paskutiniųjų publikacijų portale delfi.lt dešiniesiems iki šiol priskirtas politologas pažėrė abejonių dėl G.Landsbergio nuopelnų partijai. Straipsnyje „Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus“ jis įvardina vieną iš priežasčių, kodėl konservatoriai šį rudenį nešventė pergalės: „Profesoriaus Landsbergio nekentusi Lietuva (t.y. visi, išskyrus TS-LKD ir LLS rinkėjus) atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“.

Panašių abejonių turėjo ir šių eilučių autorius, kai G.Landsbergis buvo įvardintas TS-LKD lyderiu. Ar netaps pasipūtusiu visažiniu, ar nesuskaldys partijos? Bet šiandien tokio nerimo – vis mažiau. Jaunasis G.Landsbergis tvarkosi užtektinai solidžiai. Gal kitas, jo vietą užėmęs, dar geriau tvarkytųsi. Tačiau mes šito nežinome. Nežino ir politologas V.Sinica. Ir negali žinoti. Todėl turėtume konstatuoti, jog šiandieninis variantas nėra labai blogas. Be to, rašyti, esą „Lietuva nekenčia profesoriaus Landsbergio“ – netikslu, nekorektiška. Prof. Vytautas Landsbergis turi daug gerbėjų, nes turi užtektinai rimtų nuopelnų, kurių užgožti negali padarytos klaidos. Tą supranta, man regis, net tie, kurie jo nemėgsta.

Be abejo, R.Karbauskio programoje – daug viltingų tvirtinimų: rūpinsis tautiškumo įtvirtinimu, emigracijos stabydumu, palaikys tas Europos Sąjungos šalis, kurios priešinasi absoliučiam Briuselio diktatui… Bet kodėl V.Sinica įsitikinęs, kad Naisių turtuolis būtinai laikysis šių pažadų? Negi Lietuva per mažai patyrusi išdavysčių, kad būtų galima už gryną pinigą priimti kiekvieną politiko pažadą? Matėme televizijos reportažą iš Naisių. Žmonės akivaizdžiai bijo atvirai sakyti savo nuomonę – kaip sovietų, kolchozų laikais. Uždirba, atrodo, mažai. Vienas, kalbėjęs apie Naisių aktorių atlygimimus, turbūt net suklydo: sunku patikėti, kad uždirba jie mažiau negu minimumą. 

Prisipažiniu, šiandien nustebino ir konservatorius Audronius Ažubalis. Tiksliau tariant, visi tie, kurie pataria TS-LKD veržtis į valdžią bet kokia kaina. Esą būdami opozicijoje konservatoriai labai daug prarastų, o tapę pozicijos dalimi – išloštų ateičiai reikalingų dividentų. Tokia versija galima. Bet kodėl neįmanoma priešinga versija: kam veržtis į vykdomąją valdžią, jei žinai, kad kur kas gausesni partneriai neleis įgyvendinti užsibrėžtų tikslų? Kam tiesti bendradarbiavimo ranką tiems, kurie tavęs akivaizdžiai nekenčia? Juk po ketverių metų rinkėjai būtinai paklaus: kodėl, būdami valdžioje, tiek mažai nuveikėte?

Ką tada, pone A.Ažubali, atsakysite savo gerbėjams? Teisinsitės, kad jums dirbti iš peties neleido R.Karbauskis? Bet tada teks išklausyti nusivylusių rinkėjų priekaištų: „tai kokio velnio nešė jus į tą galerą, jei žinojote, kad esate bejėgiai“?

2016.11.02; 06:30

Gordijo mazgas

Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką. 

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.  

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui. 

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą. 

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.

Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą. 

Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.

AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai. 

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje. 

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.

Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“. 

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą. 

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.

To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas. 

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus. 

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).

Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

201609.09; 10:40

Politinės intrigos

Sinica
Nuotraukoje: politologas Vytautas Sinica.

Premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad „lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo klausimas turėtų išsispręsti pavasarį“, o negalėjimas priimti sprendimo Lietuvos ir Lenkijos „tikrai labiau nesuartina“.

Premjeras teisus. Kadangi Lietuva užsileido ant galvos problemą tuščioje vietoje, nuolatinis jos kurstymas ir nesprendimas yra naudingas tik Rusijai ir jos darbus dirbantiems platformininkams Lietuvoje. Pavasaris įsibėgėjo ir Seimas greitai imsis spręsti šį klausimą.

Tačiau kaip suderinti Lietuvos interesus, Konstituciją, demokratinį piliečių atstovavimą ir – kartais atrodo, kad politikams patį svarbiausią – geresnių santykių su Lenkija siekį?

Reikėtų atskirai aptarti pavardžių rašybą ir mūsų brangius NATO partnerius. Pavardžių klausimas blaškomas tarp dviejų projektų: LSDP atstovų siūlymo rašyti kitomis kalbomis vietoje valstybinės ir piliečių talkos už valstybinę kalbą siūlymo rašyti norima kalba papildomų įrašų puslapyje, pirmame paliekant tik valstybinę kalbą.

Pavardės

Pavardžių klausimas po 69 000 piliečių parašų surinkimo išsprūdo iš J. Sabatausko stalčių ir atiteko Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Šis parodė norą klausimą spręsti rimtai ir kreipėsi į ekspertus. Suorganizuota tarptautinė konferencija su Latvijos atstovais, tarp jų ir buvusia Latvijos Švietimo ministre bei Rygos universiteto prorektore prof. Ina Druviete. Kaip reikalauja Konstitucinis Teismas, gautos kalbos komisijos (VLKK) ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) išvados. Visos jos buvo palankios „antrojo puslapio“ variantui.

Abi kalbos politiką formuojančios institucijos konstatavo, kad pritaria pagrindinei „Talkos“ siūlymo nuostatai, jog „Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis“. Dar atkreipė dėmesį į ankstesnių Komisijos sprendimų numatytas išimtis – galimybę nevalstybine kalba asmens dokumentuose rašyti Lietuvos pilietybę gavusių užsieniečių, jų sutuoktinių arba vaikų vardus ir pavardes.

Pagal VLKK išvadas, tokia galimybė šioms išimtinėms piliečių grupėms gali būti sudaroma ir pirmame paso puslapyje, bet prievolės tą leisti nėra, todėl „Talkos“ pateiktas siūlymas leisti įrašus nevalstybine kalba paso kitų įrašų skyriuje šiai VLKK nuostatai neprieštarauja.

Tačiau jau anksčiau VLKK išaiškinta, kad Konstitucijai prieštarauja G. Kirkilo siūlymas leisti vietoje valstybinės kalbos kitomis kalbomis pase rašyti visiems to norintiems. G. Kirkilo projektas vis dar yra antikonstitucinis. J. Sabatauskas pernai pavasarį nuosekliai vaizdavo, kad negirdi ar nesupranta šios išvados. Ekspertus reikėtų išgirsti.

Kaip reikėtų išgirsti ir NATO partnerius latvius, su nerimu sekančius šio klausimo svarstymą Lietuvoje ir nuolatos panašiais reikalavimais spaudžiamus kaimynės Rusijos. Latvijos Saeimos narys R.Ražukas dar užpernai apie G. Kirkilo ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Pastaruoju metu signalų padaugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. Seime šį sausį kalbėjusi buvusi Latvijos Švietimo ministrė ir esama Saeimos narė prof. Ina Druvietė siūlė Lietuvai latviškąjį modelį, paaiškino visas jo taikymo subtilybes, paneigė baimes dėl neatitikimo tarptautinei teisei. Latvija laimėjo visus prieš ją vietos rusų pradėtus teismus dėl tariamos teisės asmenvardžius pase rašyti norima kalba pažeidimo. Nėra tokios teisės, nėra ir ką pažeisti.

Metų pradžioje LRT paskelbta, kad „užsieniečių pavardes latviai perrašo pagal savo kalbos taisykles ir jie labai bijo, kad, jei Lietuva suteiks teisę užsieniečiams rašyti pavardes originalo kalba, Latvijos rusai gali pradėti reikalauti išimčių. Būtent dėl to jų kalbininkai yra kategoriškai prieš tai nusistatę“. Rusijos spaudimas – gerai žinomas faktas. Kad Rusija norėtų LLRA reikalavimų išpildymo ir faktinės dvikalbystės Lietuvoje, yra pripažinęs ir Rusijos ambasadorius. Latvijoje net rengtas nesėkmingas referendumas dėl rusų valstybinės kalbos statuso. Jaučiama reali grėsmė. Laimei, Lenkija nereiškia jokių priekaištų Latvijai dėl 2 proc. joje gyvenančių lenkų teisių ir pavardžių rašybos.

Meilės Lenkijai išbandymas

Pasisakančiųjų šia tema nenuoseklumas dažnai glumina ir bado akis. Jau anksčiau teko klausti, ar Latvijos lenkai yra mažiau lenkai, kad Varšuva dėl jų teisių Latvijoje neturi šiai šaliai jokių priekaištų, priešingai, viešai jas giria? Žinoma ne. Akivaizdu, kad Lenkijos požiūris į Lietuvos lenkus yra išskirtinis ir nulemtas istoriškai susiformavusių interesų. Tačiau Lietuvoje, ypač LSDP atstovų ir liberalių apžvalgininkų taip pat galime klausti: ar latviai mažiau NATO partneriai, kad niekas nereikalauja solidariai su jais laikytis prieš Rusijos interesus Baltijos šalyse? Žinoma ne. Partnerystės argumentai paprasčiausiai išsitraukiami ten ir tada, kur ir kai yra patogūs.

Kovo 10 dieną Lietuvos žiniasklaidos lyderiai susitinka su kolegomis iš Lenkijos ir L. Linkevičius paskelbia, kad reikia siekti daugiau Lenkijos Lietuvoje ir geresnių šalių santykių, nes jų bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus. Įsipareigojama tam dirbti.

Bet tie patys žiniasklaidos lyderiai vienu balsu trimituoja apie Lenkijoje trypiamą demokratiją ir šios šalies antieuropietiškumą. A. Ažubalis pasiūlo Seimui rezoliucija, kurioje reiškia paramą Lenkijos užsienio politikai, taip pat siekiams atnaujinti Smolensko tragedijos tyrimus. Seimo valdyba atsisako jį svarstyti – visų pirma „w“ šalininkų socialdemokratų ir LLRA balsais. Sako, draugystei nereikia deklaracijų.

Tai leidžia kelti kitą, jau visai nepadorų klausimą. Ar nėra taip, kad didelė dalis vadinamosios „w“ šalininkų (pavienės išimtys – V.Laučius ir…?) to nori visai ne dėl šventos draugystės su Lenkija, o vedini gilesnio užsidegimo naikinti visa, kas uždara, „atsilikę“ ir etnocentriška?

Dar konkrečiau, ar tai nėra elementarus atvejis platesnės kovos už kairiųjų intelektualų visoje ES populiarinamą sampratą atviros pilietinės tautos, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė (kalba, papročiai, simboliai, tautos istorinis pasakojimas ir t.t.) neturi jokios išskirtinės, valstybės pripažįstamos vertės kitų tautinių kultūrų atžvilgiu. Jokia naujiena, kad labai daug kas Lietuvoje seniai viešai ragina esamą politinę lietuvių tautą pakeisti tokia betaute atvira visuomene, atsisakyti principo, jog Lietuvos valstybė yra visų pirma lietuvių tautos namai, kur gerbdami jos įsteigtas normas gali lygiomis teisėmis gyventi kitų tautų atstovai.

Europoje vykstantys procesai gali leisti labai paprastai patikrinti šią hipotezę ir atsijoti pelus nuo grūdų. Pernai Europos Komisija inicijavo tyrimą, ar Lenkijoje demokratiškai išrinkta naujoji valdžia laikosi teisės viršenybės principo. Beveik visiems, besidomintiems situacija Lenkijoje, žinoma, kad tyrimas gimė ne be rinkimus pralaimėjusios liberalų partijos atstovo D. Tusko pastangų. Balsavimas dėl tyrimo išvadų ir galimų sankcijų Lenkijai – jei tokio balsavimo prireiktų ES Taryboje – bus grynai politinis pagarbos arba nepagarbos Lenkijos Vyriausybės savarankiškiems sprendimams pademonstravimas.

Labai norėtųsi, kad Lietuvos vyriausybei likimas suteiktų tokio balsavimo šansą. Tai būtų tobula proga parodyti, ko vertos socialdemokratų ir kitų „w“ šalininkų kalbos apie draugystės su Lenkija būtinybę.

Ne visiems Lietuvoje žinoma, kad naujoji Lenkijos valdžia, nors nacionalistinė ir dėl Lenkijos vidaus politikos klimato priversta nuolatos kelti „lenkų padėties rytuose“ klausimus savo kaimynėms, šiam klausimui visiškai neteikia prioriteto. „Teisės ir teisingumo“ prioritetas – regioninė partnerystė siekiant kuo didesnių NATO saugumo garantijų šiame regione ir formuojant bent kiek vieningą Vidurio Europos šalių bloką ES santykio su nacionalinėmis valstybėmis klausimu.

Tiek G. Kirkilas, tiek A. Kubilius puikiai žino, kad dvišaliuose susitikimuose Lenkijos naujosios valdžios atstovai pirmieji nekelia asmenvardžių klausimo ir netgi suka tolyn nuo jo, kai tą dėl nesuvokiamų priežasčių daro patys Lietuvos delegatai.

Tikrasis PiS interesas yra kuo mažesniais kaštais Lenkijos visuomenei numesti meduolį – žinią, kad pasiekta apčiuopiamų rezultatų ginant lenkų reikalą Lietuvoje, ir taip patraukti šią kliūtį iš dvišalės darbotvarkės, užleidžiant vietą tikrai svarbiems klausimams.

Lietuvos pasirinkimas tad yra gerokai sudėtingesnis nei leisti ar neleisti „w“. Tai pasirinkimas eiti su Varšuva ar su Briuseliu. Pasirinkimas tarp tautų arba kosmopolitinės Europos. Lenkija kartu su kitomis Vyšegrado šalimis pastaraisiais metais nuosekliai demonstruoja suverenios teritorinės tautinės valstybės gynimą nuo viršnacionalinių institucijų ir tapatumų įvairovę skatinančių politinių sprendimų.

Europos integracija tuo tarpu vykdoma kaip tik tokiomis priemonėmis – tautų suverenumo silpninimas ir kolektyvinių tapatumų dekonstrukcija yra ne koks apmaudus integracijos šalutinis poveikis, o planinė integracijos priemonė. Lenkija su savo naująja valdžia atsiduria kovos su šia tendencija smaigalyje, tuo tarpu Baltijos šalys kol kas pasyviai stebi susidūrimus tarp Varšuvos ir Briuselio, kai būtina besirinkdamos Briuselio poziciją.

Bandymai ES finansų, migrantų ir kitas krizes spręsti didesnės integracijos ir sienų atvėrimo keliu tik skatins šią konfrontaciją. Artėja, o gal jau pasiektas taškas, kai transnacionalinis ES elitas iš šalių narių reikalauja daugiau nei šios kada nors buvo pasiryžusios atiduoti. Jungtinės Karalystės išstojimo scenarijus grasina iki maksimumo įkaitinti šį ES ateities klausimą.

Ar tikra „w“ šalininkų meilė Lenkijai?

Šiame europiniame kontekste „W“ įteisinimo pasuose šalininkai paradoksaliai atsiduria visai ne Varšuvos, o jos priešininkų pusėje. Pats mažumų teisių reikalavimas, jų reikalavimų kėlimas prieš vadinamąjį „daugumos diktatą“ yra Europos integracijos dėsnių atspindys. ES skatina kuo didesnę įvairovę pačių valstybių viduje, atvirumą tautinėms, religinėms ir kitokioms mažumoms, išskirtinių statusų joms suteikimą.

Neatsitiktinai Lietuvos lenkakalbių teisių reikalavimai pasigirdo stojimo į ES kontekste, užuodus naujus vėjus, finansavimo šaltinius ir tapatumų politizavimo galimybes. V. Tomaševskio jedinstvininkams puikiai sekėsi išnaudoti šiuos mažumų teisių lozungus ir derinti juos su nepaprastai palankia aplinkybe – Lenkijos iš esmės imperinėmis, Rusijai ir Vengrijai taip pat būdingomis, ambicijomis diktuoti kaimynams lenkų gyvenimo sąlygas. Tačiau ši Lietuvai nepalanki, o V. Tomaševskiui karjerą sukūrusi aplinkybių sąjunga nekeičia fakto, kad Lenkija niekada nebuvo ir nėra mažumų teisių ir kosmopolitinės „vienovės įvairovėje“ gynėja.

Net valdoma liberalų Lenkija buvo iš esmės tradicinė tautinė valstybė. Valstybė, atsisakiusi euro įvedimo, apribojimais padariusi neįmanomą žemės pardavimą užsieniečiams, ribojanti abortus taip griežtai, kaip Lietuvoje drįso siūlyti tik LLRA, dėstanti ne kontracepciją dalinančio lytinio švietimo, o susilaikymą iki santuokos skatinančias rengimo šeimai programas.

Valstybė, kurios prezidentas ir valdančios partijos pirmininkas po pergalės rinkimuose pirmiausiai vyksta į Čenstachovą atsiklaupti maldai prieš Dievo Motinos paveikslą. Svarbiausia – valstybė, kuri nuosekliai asimiliavo kone visas savo tautines mažumas, kurių liko tiek nedaug (viso 2 proc.), kad jos nebeturi jokios politinės reikšmės ir gali mėgautis kosmetinėmis kalbinėmis teisėmis.

Tokia yra Lenkija, su kuria draugystės garsiausiai šaukdami ieško Lietuvos liberalai ir socialdemokratai. Kaip taisyklė, Lietuvoje „w“ šalininkai beveik visais atvejais aptartame tautų dekonstrukcijos ir išsaugojimo, „pažangos“ ir tradicijos fronte stovi ne Lenkijos pusėje ir visai nesvarbu, liberalų ar konservatorių vyriausybė vadovauja mūsų brangiai kaimynei. „W“ šalininkai beveik visada yra ir mažumų teisių plėtros, „vienovės įvairovėje“ kūrimo, atvirumo Kitam ir gilesnės integracijos šalininkai. Eurooptimistai, besišaipantys iš ES kritikuojančiųjų „paranojiškos ir apokaliptinės retorikos“.

Tipinis šio mąstymo pavyzdys buvo neseniai pasirodęs Vytauto Ališausko tekstas žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“. Autoriui atrodo, kad „w“ įteisinti reikia ir tam trukdo tik bukas lietuvių nacionalizmas. Patogiai nutylima, kad Varšuvoje to reikalaujama dėl to paties „buko“ nacionalizmo. Kartu „Naujojo židinio“ autorius stebisi Lietuvos dešiniųjų entuziastinga parama naujajai Lenkijos vyriausybei, jos „antiimigracine retorika dengiamu nacionalizmu“. Siunčiamas įspėjimas, kad palaikyti Lenkiją ES būtų didžiausia klaida, esą paversianti Lietuvą Lenkijos įkaite.

Anksčiau aptartame nematomame fronte tarp tautinių valstybių ir betautės Europos šalininkų, aiškiai siūloma rinktis antrąją pusę ir toliau laikytis dabar Lietuvai būdingos prointegracinės laikysenos. Laikysenos, kurią Lenkija laiko keliu į susinaikinimą ir kurios laikantis, neįmanoma draugystė su šia kaimyne.

Toks V.Ališausko siūlymas savaip nuoseklus, mat profesorius netiki, kad vis glaudesnėje ES Lietuva nyksta kaip savarankiškas politinis subjektas. Jam atrodo, kad stiprėjame, nors ES organams atiduodame vieną kompetencijos sritį po kitos. Skaitant tekstus matyti, kad iš esmės tokios pozicijos laikosi dauguma ne tik „Naujojo Židinio“, bet ir kitų liberalių ir pažangių viešosios erdvės autorių.

Tačiau mus dominantis klausimas yra draugystė su artimiausiais NATO partneriais – Lenkija ir Latvija. Pastarąją akivaizdžiai išduotume ir pakištume meškai mėgindami „prastumti“ į pirmą pasų puslapį nelemtąją „w“. Tačiau tą padarę vis tiek netaptume Lenkijos draugais. Lenkija, kaip didelė valstybė su solidžia politine klase, savo ambicijomis žvelgia toliau ir sprendžia iš esmės valstybės ir modernaus politinio gyvenimo modelio išlikimo klausimą. Nuo karinių grėsmių ji siekia apsisaugoti stiprindama NATO vaidmenį regione, nuo valstybinės sąmonės dekonstravimo saugosi stodama prieš ES institucijų pastangas riboti nacionalinių valstybių suverenumą.

Šie tikslai yra ir bus Lenkijos prioritetai. Draugystę su ja lems Lietuvos laikysena šiais klausimais ir to nepakeis jokios aukos Lietuvos lenkams. Galėtume suteikti jiems regioninę kalbą, lenteles, pasų įrašus, lenkiškas mišias arkikatedroje ir panaikinti LLRA platformininkams rinkimų slenkstį, tačiau visa tai neturės vertės Lenkijai, jei Lietuvoje ji nematys sąjungininko kovoje už pačios valstybės – taigi už jų ir mūsų politinę laisvę – išlikimą. Tie, kam iš tiesų rūpi stipri ir abipuse pagarba grįsta partnerystė su Lenkija, turės rinktis tarp Varšuvos valstybininkų ir Briuselio biurokratų vizijų, o ne įteisinti „w“. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2016.04.14, 19:47

Gordijo mazgas

1918 metais modernią tautinę valstybę sukūrusi ir 1990 metais jos nepriklausomybę atkūrusi lietuvių tauta netrukus ir Konstitucijoje įtvirtino, kad valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai.

Tai akivaizdžiausiai liudija ir svarbiausią Lietuvos kaip modernios tautinės valstybės interesą – valstybės ir ją steigiančios politinės tautos išlikimą. Vienodai būtina, tiek kad išliktų valstybė, tiek kad išliktų politinė tauta. Valstybė egzistuoja tik dėl ją kuriančios tautos, o ją kurianti tauta tą daro, nes negali visavertiškai egzistuoti be valstybės.

Continue reading „Vytautas Sinica: „Europeizacija kaip sovietizacija“” →

Aktualijos

Kaip visą tą tikslingą į Europą plūstantį žmonių srautą pavadinti? Gal Europos okupacija? Europos tautų naikinimo mašina? Ji, ta mašina, veikė ir iki šiol, bet žymiai lėčiau, ne taip pastebimai. Vadinamieji pabėgėliai (taip tą srautą įvardija lietuvis anonimas, dirbantis Vokietijoje pabėgėlių centre: Delfi.lt) kosmopolitams labai pageidautiną darbą nepaprastai paspartins. Dešimtmečio kito darbas – per metus kitus.

Bet apie tai niekas nekalba. Apie tai beveik draudžiama kalbėti. Reikia pataikauti lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nes juos gina Lenkija, reikia labai atsargiai elgtis su rusais, nes juos gina Rusija, reikia kiekviena proga ir be progos muštis į krūtinę: lietuviai šaudė žydus. Dabar naujas reikalavimas: apie pabėgėlius – tik gerai, tik su užuojauta, nes juos gina Vokietija, Prancūzija.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Europa pabėgėlius gelbsti popieriniais laiveliais” →

Aktualijos

Stebėdamasis, jog vakar dauguma žiniasklaidos priemonių nepastebėjo ir nepaskelbė joms siųstos žinios apie daugiau nei 150 žinomų visuomenės veikėjų pasirašytą viešą laišką, esu priverstas jį pakartoti.

Pati žinia per parą nepaseno, tačiau kartu ir nepasikeitė faktas, jog toks viešas laiškas yra beprecedentis įvykis pastarųjų metų Lietuvos politiniame gyvenime ir apsimesti, jog tai neverta publikavimo naujiena yra neįtikinama ir, drįsčiau teigti, neprofesionalu. Būtų apmaudu, jeigu žinia apie šį viešą inteligentijos laišką pasiektų visuomenę kartu su faktu, jog masinės žiniasklaidos priemonės ją sąmoningai blokavo. 

Continue reading „Viešas laiškas Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo” →

Žurnalisto užrašai

Esu vieningos, stiprios Europos Sąjungos šalininkas. Džiaugiuosi, kad Lietuva – ES narė. Balsavau už narystę ES. Briuseliui ir Strasbūrui esu dėkingas už Lietuvai suteiktą finansinę paramą. Visuomet karštai kritikavau ES skeptikus. Sutinku, jog vardan europietiško solidarumo privalu paklusti kai kurioms bendro elgesio taisyklėms. Susibūrus į kolektyvą, kitaip neįmanoma: kai ko atsisakau aš, kai ko atsisako mano kaimynas.

Tačiau šiandien – ne apie ES privalumus. Esama akimirkų, kai imu nebesuprasti Europos. Vis dažniau pastebiu, kaip ES vadovai nesilaiko duoto žodžio, taiko dvigubus standartus, išduoda savo prigimtį ir kilmę. Deja, tokių akimirkų – vis daugiau.

Continue reading „Akimirkos, kada nebesuprantu Europos” →

Politinės intrigos

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba.

Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško. Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. 

Continue reading „Ir vėl nekaltas melas prieš valstybinės kalbos vartojimą” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Rytoj, rugpjūčio 19 d. 10 val., Vyriausioje rinkimų komisijoje Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“ pristatys iniciatyvą teikti Seimui įstatymo pataisas, kuriomis būtų  išspręstas nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose klausimas.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui. Penkiasdešimties tūkstančių piliečių iniciatyvą gavęs Seimas privalo apsvarstyti per tris mėnesius.

Continue reading „Visuomenininkai siūlys Seimui vardų ir pavardžių rašybos klausimo sprendimą” →

Politinės intrigos

Po karo, kai jau vyko šaltasis karas, sovietų laikraščiai spausdindavo piešinius: kapitalistai – storuliai jankiai – tonomis į jūrą verčia apelsinus. Kapitalistinių šalių žmonės badauja, o jie, norėdami palaikyti aukštas vaisių kainas, dalį jų sunaikina, užuot išdalinę vargšams arba bent pigiau pardavę.

Sunku buvo patikėti, kad laikraščiai ir radijas sako tiesą. Nejaugi  taip gali būti? – niekaip netilpo mano vaikiškoje galvoje toks elgesys. Nupiešti sunkvežimį, jūros krantinėje į vandenį verčiantį vaisius, nesudėtinga – todėl turbūt tai melas.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviams Lietuvoje darosi karšta” →

Aktualijos

Vargu, ar Lietuvai yra buvę liūdnesnės Velykos. Per savaitę mus paliko du Sąjūdžio milžinai, simboliškai įkūnijantys Kauną ir Vilnių, kareivį ir mąstytoją.

Valstybės vadovai apie juos abu pasakė daug pelnytų gražių žodžių, tarp kurių visada buvo minimos tiesa, principingumas, meilė Lietuvai. Tai teisingi žodžiai, kurie tačiau, vargu ar užčiuopia šių Velykų praradimo mastą.

Mane, turėjusi garbę ir laimę artimai pažinti ir mokytis iš šių žmonių, kamuoja baimė dėl Romualdo Ozolo.

Continue reading „Romualdo Ozolo Lietuva” →

Politinės intrigos

Į Seimo darbotvarkę sugrįžta komitetų palaiminimo sulaukęs Tautos istorinės atminties įstatymas (TIAĮ). Nors sulaukęs aštrios kritikos iš kai kurių šalies istorikų, šis Lietuvai itin reikšmingas projektas kol kas ne tik neatmestas politikų, bet pagaliau sulaukia ir Lietuvos akademinės bendruomenės paramos.

Beveik 30 žinomų šalies istorikų pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragina priimti šį įstatymą ir imtis nuoseklios istorijos politikos formavimo. Iš esmės tą patį siūlo ir VU mokslininkai, apibendrinę 5 metus trukusio tyrimo išvadas. Kadangi TIAĮ atžvilgiu vis dar laidomos klaidingos kritikos strėlės, norėtųsi pasitelkiant pačių istorikų ir politologų argumentus atremti kelis dažniausiai girdimus ir visuomenę gąsdinančius mitus.

Continue reading „Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Vladimiras Putinas” →

Politinės intrigos

Kovo 23 dieną signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka buvo kviečiamas pasisakyti apie asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba studentų vedamoje radijo laidoje.

Atsisakęs šio pasiūlymo, grėsusio vieša diskusija su oponentų argumentais, R. Valatka kovo 25 dieną jau per Lietuvos radiją perskaitė savo komentarą ta pačia tema. Pasisakyme, pavadintame „Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“, gerbiamas redaktorius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) dvikalbystės reikalavimų nepildančią Lietuvą prilygino „Rusijos carų ir sovietų politikai“.

Continue reading „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai” →

Politinės intrigos

Rodos, penktus metus pora signatarų vis grįžta prie įrodinėjimų, jog paskutinis ginkluotos pokario rezistencijos Lietuvoje dalyvis – partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas – buvęs visai ne laisvės kovotojas prieš okupacinį režimą, o paprasčiausias kriminalinis nusikaltėlis.

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis ir LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas vieningai kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) klastojant tyrimus ir slepiant Siaubūno nusikaltimus bei reikalauja atimti iš jo kario savanorio teisinį statusą.

Continue reading „Ko nepadarė KGB, padarys signatarai?” →