(Perskaičius Algimanto Bučio straipsnį “Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku”)
Dešimtis, jeigu ne šimtus kartų lankiausi Punioje. Kai tik važiuoju į gimtąjį Alytų, beveik visada užsuku pasigrožėti Nemunu, Punios šilu nuo Punios piliakalnio. Visais metų laikais. Esu išleidęs Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę “Punia”, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Atgimimo laikais džiaugiausi prisidėjęs prie Vladislavo Sirokomlės “Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą” (vertė Kazimieras Umbražiūnas), Zigmanto Gliogerio “Nemunu” (vertė Vytautas Būda) išleidimo. Minėtose knygose nemažai rašoma apie Punią, jos didvyriškąjį kunigaikštį Margirį, narsiuosius Pilėnus. “Tiesa, kai kurie mūsų istorikai pilies, kryžiuočių vadinamos “Pullen, ieško ne Punioje, o kur nors kitur. Tačiau aš turiu tūkstantį moralinių ir vieną istorinį įrodymą, kad viskas turėjo vykti čia, o ne kur kitur”, – rašo V.Sirokomlė. O Z.Gliogeris, plaukdamas pro Punią, cituoja V.Sirokomlės poemą “Margiris”. Mums, leidėjams, Atgimimo laikais taip pat labiau rūpėjo moraliniai įrodymai: ne tiek svarbu buvo, kur vyko tragiškai didvyriški Pilėnų įvykiai, bet kad jie neabejotini, kad jie didvyriški.
Portalas Slaptai.lt daug rašo apie Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų veiklą visame pasaulyje. Šiame straipsnyje papasakosime, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, kadaise persekiodama profesorių Norbertą Vėlių. Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.
Nesirengiau rašyti šiai knygai. Maniau, man pakaks to, kad esu visų šių šviesių atsiminimų apie Norbertą Vėlių leidėjas. Apie atliktus jo darbus, asmenybės žavumą čia daug ir gražiai papasakota. Tačiau ir leidinio sudarytojos, ir Norberto žmona Ramunė Vėliuvienė, susipažinusios su pateikta medžiaga, pasigedo kitokio Norberto: beveik visą gyvenimą, iki pat Atgimimo, persekioto, dažnai dėl to kentėjusio. Ne kiekvienas iš mūsų jį tokį matydavo, tik artimieji, tik patys patikimiausi draugai.
Neprisimenu televizijos diskusijų laidos, labiau tendencingos ir antilietuviškos, kaip balandžio 13-osios “Teisė žinoti”.
Visuomenės teisė žinoti, kas dedasi Lenkijoje, kodėl ši valstybė tapo tokia agresyvi Lietuvos atžvilgiu, buvo paminta ir sutrypta.
Ir tą padarė keturi intelektualai, vadovaujami penktos intelektualės žurnalistės. Dėl to intelektualumo, žinoma, galima būtų ir pasiginčyti, ypač pasiklausius nerišlių vertėjo Gailiaus samprotavimų. Geriau jau jis vienatvėje toliau sau verstų knygas – būtų daugiau naudos.
Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.
Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.
Kiekvieną kartą, atsidūręs “anapus” Lazdijų, vis dar prisimenu tą didžiulį Sąjūdžio žygį, kai pėsti ir važiuoti iš visos Lietuvos veržėmės į “vakarus”, bet “anapus” Lazdijų atsitrenkėme į spygliuotų vielų sieną…
Tada daugiatūkstantiniame mitinge reikalavome laisvės, siekėme susijungti su čia pat, už tos sienos, gyvenančiais broliais lietuviais, daug dešimtmečių nematytais, jau primirštais ir nepažįstamais.
Du lietuviai iš to paslaptingo “vakarų” pasaulio man vis dėlto buvo pažįstami, nes lituanistikos mokslus Vilniaus universitete studijavau drauge su punskiečiais Danute Grabauskaite ir Algiu Uzdila, kurį draugiškai vadindavome Algiuku arba Uzdiliuku.
Vilniaus antikvariate įsigijau Jono Miškinio atsiminimų knygą “Manoji Dzūkija” (Nidos Knygų Klubo Leidinys Nr. 59, 1966. Printed by NIDA PRESS, 1, Ladbroke Gardens, London, W.11, Gt.Britain). Knygos autorius – buvęs Alytaus gimnazijos mokytojas, mokyklų inspektorius. Manau, jubiliejiniais Alytaus gimnazijos metais ne tik dzūkams bus įdomu perskaityti kelias šios knygos ištraukas apie Alytų, kurį mena jau tik seniausi jo gyventojai, kuris jau saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje, .kultūros paminkluose.
Skyrelyje “Dzūkų muziejus” autorius pasakoja apie Alytaus šviesuomenės (pirmiausia – pedagogų, moksleivių) pastangas “atgaivinti senoviškus papročius, ištraukti iš palėpių, svirnų, kluonų, rūsių, skrynių ir pirkių liaudies vaizdinį meną: namų apyvokos daiktus, senoviškus žemės dirbimo bei medžio įrankius, ūkio padargus ir kt.”
Tokia buvo Alytaus kraštotyros muziejaus pradžia. Spalio mėnesį čia lankiausi. Parsivežiau nuotraukų. Gal vienas kitas eksponatas yra užsilikęs nuo Jono Miškinio laikų, kai “dzūkai voromis juos vežė”? Gal tik vienas kitas, nes XX amžiaus Lietuvos istorija kultūrai buvo itin nepalanki (Vytautas Visockas).
Spalio 1-oji – protesto akcijų, mitingų diena. Keli šimtai mokytojų prie Švietimo ir mokslo ministerijos reikalavo švietimui nemažinti finansavimo, kalbėjo apie moksleivio krepšelio tuštėjimo metą, apie švietimo genocidą. Policijos (angelų sargų) dienos išvakarėse prie Gedimino paminklo Vilniuje policijos, priešgaisrinės apsaugos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos taip pat surengė protesto akciją. Kalbėjusieji ragino skanduoti „gėda” pažadų nevykdančiam Vidaus reikalų ministrui R.Palaičiui, premjerui A.Kubiliui, kad jie baigia nustekenti, „nuauti” pareigūnus. „Basas pareigūnas – nesaugūs žmonės”, „Pareigūnai be garantijų – policija be ateities”, „Basa tvarka – basa tauta”.
Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį…
Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Vytautas Visockas
Alytaus gimnazijos 90-mečiui
Iš atsiminimų knygos „Kelio pradžia”. Sudarytojas Sigitas Jegelevičius. 2009
Lituanistai
Neturėjau laimės būti Jono Mikulevičiaus mokiniu. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tada buvo Ona Būtėnienė. Vieną kartą ji neatėjo į mokyklą, gal susirgo, taip pasitaikydavo neretai. Pamoka jau seniai prasidėjusi, mokykloje tylu, tik mes dūkstame – ir klasėje, ir net koridoriuje. Kur buvęs kur nebuvęs – mokytojas J. Mikulevičius. Nenoromis suėjome į klasę, susėdome į suolus. „Aš jums, mokiniai, paskaitysiu”, – kai šiek tiek aprimome, vylingai šypsodamasis žemu balsu tarė mokytojas. Tada jis buvo dar ir inspektorius ar mokymo dalies vedėjas.
Pirmokėliai
Klasėje nuvilnijo nusivylimo, nepasitenkinimo banga. Tačiau niekur nedingsi: prieš mus – mažai pažįstamas mokytojas, net mokytojų viršininkas, tikriausiai griežtas ir reiklus. Matydavome jį tik per pertraukas arba visos mokyklos mokinių susirinkimuose. Ar mokytojas pasakė, kokio kūrinio ištrauką ketina skaityti, dabar neprisimenu; aš tik gerokai vėliau, kai pats tą kūrinį perskaičiau, supratau, kad skaitė jis ištrauką iš Gogolio apysakos „Tarasas Bulba”.
Ir štai klasėje – tik mokytojo balsas, toks labai žemas, nepakartojamas. O mūsų tarsi nėra, mes ten, kur bursos seminaristai per pertrauką svaidosi sniegu. Kai pasigirdo skambutis, mes gal pirmą kartą buvome nepatenkinti, kad pamoka baigėsi, nešokome, kaip paprastai, iš suolų, nesuūžėme kaip „žydo bitės” (mokytojo Vinco Petručionio priežodis), mes dar norėjome būti su jaunaisiais Gogolio apysakos herojais. Nežinau kaip kitiems klasės draugams, bet man ši pamoka padarė neišdildomą įspūdį. Aš ir dabar, daugiau kaip po pusės šimtmečio, girdžiu mokytojo balsą, matau meistriškai žodžiu perteiktą grožinio kūrinio paveikslą. Gal šeštokas, gal septintokas tada buvau. Ar šiandien ta skaitymo pamoka man padarytų tokį įspūdį?
Be abejo – ne. Tuo nenoriu pasakyti, kad mokytojas skaitė kaip eilinis lituanistas, kad šeštos klasės mokinį nesunku sužavėti. Vaikams kartais daug nereikia, menka gyvenimiška patirtis dažnai neleidžia atskirti pelų nuo grūdų, tas tiesa, tačiau dabat tai juk aš žinau, kad mes, paaugliai, tada dalyvavome neeilinėje pamokoje, net jeigu kitiems ji nepadarė tokio didelio įspūdžio. Viską pasakė mirtina tyla pasigirdus skambučiui.
Aukštasis „pilotažas”
Savo gyvenime aš dalyvavau dar vienoje ne mažiau įsimintinoje pamokoje, kurios autorius (taip, autorius!) – mokytojas Algirdas Martinaitis. Tačiau tada aš klasėje sėdėjau kaip mokytojas. Vyko pavyzdinė, parodomoji pamoka Kurnėnų aštuonmetėje mokykloje. Aukštesnio pedagoginio „pilotažo” nei kaip mokinys, nei kaip mokytojas nesu regėjęs. Tada supratau, akivaizdžiai pamačiau, kiek patirties, darbo, talento reikia sukaupti, įdėti, turėti, kad šitaip vaikus galėtum mokyti gimtosios kalbos ir literatūros! Ne kiekvienam lemta pasiekti tokias aukštumas. O, jeigu visi mokytojai būtų tokie!
Po daugelio metų klasėje
Su mokytoju A. Martinaičiu aš bendravau tik tą vienintelį kartą, tik toje įsimintinoje nepralenkiamo meistriškumo pamokoje, o su mokytoju J.Mikulevičiumi esu susitikęs ir kaip jaunas, ką tik iš universiteto atėjęs mokytojas. Alytuje vyko kelių dienų konferencija, kurioje aš, jaunas „specialistas”, privalėjau dalyvauti.
Paskutinį vakarą susirinkome prie vaišių stalo, už kurio sėdėjo J.Mikulevičius, Anzelmas Matutis, buvusi mano mokytoja Šimukonienė, kitų neprisimenu. Tada J.Mikulevičius pasakojo ir konkrečiai pademonstravo, kas yra raiškus, meniškas skaitymas. Keičiant intonaciją, akcentus, tempą prozos kūrinį, eilėraštį galima beveik neatpažįstamai pakeisti. Vieną eilėraštį jis perskaitė dviem variantais. Buvo labai įdomu. Pokalbyje aktyviai dalyvavo ir A.Matutis, bet jo minčių aš kažkodėl beveik neprisimenu. Išlenkiau taurelę, kad drąsiau būtų, ir papasakojau, kokį įspūdį man padarė ta prieš keliolika metų N.Gogolio apysakos ištrauka. Mat iš pokalbio supratau, kad J.Matulevičius domisi raiškiuoju skaitymu daugiau nei to reikalauja programos, turi plokštelių su rusų aktorių skaitomais poezijos ir prozos kūriniais, jų klausosi, juos vertina. Tikėjausi, kad mano įsiterpimas į patyrusių pedagogų pokalbį bus tas šaukštas medaus, kuriuo pasigardžiuos visi susirinkusieji. Tačiau taip neatsitiko. J.Mikulevičiaus ištarti žodžiai tada buvo netikėti: „Matote, koks aš!” – ironiškai tarstelėjo jis, ir apie mano susižavėjimą daugiau nebuvo jokios kalbos.
Su auklėtoja Marija Viselgaite
Kiti mokytojai manęs neparėmė. Tik šalia sėdėjusi mokytoja Šimukonienė paguodė: „Jūs buvote geras mokinys” (Ir ji man trumpai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą). O turėjau pačius geriausius ketinimus. Dabar aš suprantu, kad J.Mikulevičius tada, prie vaišių stalo, ir negalėjo kitaip reaguoti į buvusio mokinio pagiriamuosius žodžius. Kai buvusi mano mokinė Albina Vaitkevičiūtė-Šiupienienė viešai mane giria, aš irgi jos žodžius nuleidžiu juokais, priimu kaip mandagų žodį, nors širdyje džiaugiuosi.
Mokytojas J. Mikulevičius man darė geraširdžio, vaikus suprantančio ir juos mylinčio žmogaus įspūdį. Įsidėmėjau jo skvarbią, kiaurai matančio išminčiaus šypseną. Sprendžiant iš jį geriau pažinojusių mokinių prisiminimų, toks jis ir buvo – visų mylimas, žavus. Smetonos laikų inteligentas! – mano dėdės Jono charakteristika.
Taip sakydamas jis omenyje greičiausiai turėjo J.Mikulevičiaus apsirengimą: kelnės trumpos, sukištos į beveik iki kelių užtemptas kojines. Alytuje tada taip išskirtinai rengtis nedrįso niekas kitas. O ir mokytojas J.Mikulevičius tik kai kada taip madingai (iš tiesų senamadiškai) rengdavosi. Dar vienas mažytis epizodas. Baigėsi lietuvių literatūros pamoka. Mūsų mokytoja O.Būtėnienė koridoriuje pakeliui į mokytojų kambarį pasisveikina su mokytoju J.Mikulevičiumi. Kelias minutes jie aptaria dvi Adomo Mickevičiaus poemas: „Gražina” ir „Ponas Tadas”. Aš vaikštinėju netoliese ir gaudau kiekvieną žodį: mokiniams labiau patinka pirmoji poema, bet J.Mikulevičiui neabejotinai meniškesnė – antroji.
Po daugelio metų prie mokyklos
Dabar negalėčiau pasakyti, kokios nuomonės buvo mūsų mokytoja O.Būtėnienė, greičiausiai jie abu pirmenybę teikė „Ponui Tadui”. Man pačiam keista, kad tiek daug vietos šiuose atsiminimuose skiriu ne mano mokytojui J.Mikulevičiui ir pavydžiu tiems, kurie jį gali vadinti – „mano mokytojas”.
Džiaugiuosi, kad ši ryški asmenybė, pati to nenujausdama, stumtelėjo mane į šviesą, į platų ir prasmingą literatūros pasaulį. Paskutinį kartą su mokytoju J.Mikulevičiumi kalbėjausi Vilniuje, Žirmūnų parduotuvėje. Tada abu tame rajone gyvenome, jis, kiek žinau, pas dukrą. Ne kartą stovėjome eilėje prie pustuščių prekystalių, nereikšmingai, ne apie literatūrą kalbėdamiesi. Mane visą laiką kaustė suvokimas, kad bendrauju su Mokytoju iš didžiosios raidės…
Televizijos išradėjas
Klasės draugas Mindaugas Bajerčius
Pulko gatvėje eidamas į mokyklą dažnai sveikindavausi dar su vienu namo grįžtančiu mokytoju (jis visada atsakydavo į pasveikinimą). Pakrypęs senukas, lazda pasiramsčiuodamas, apie pietus lėtai sunkiai eidavo iš Pirmosios vidurinės. Tai mokytojas Liucijonas Vitkauskas (1880-1958). Pavarde mokiniai jo niekada nevadindavo – Tėvelis. Net kreipdavosi į jį dažniausiai ne „tamsta mokytojau”, o šiuo maloniniu žodžiu. Apie jį visokių keistenybių sužinojau iš vyresniųjų draugų dar tada, kai fiziką dėstė, berods, jaunas impulsyvus mokytojas Levulis, dėl staigaus būdo ir dėl pavardės pravardžiuotas Levu. Žinojau, kad vyresnėse klasėse teks su Tėveliu susitikti, o dvejetų, pasak vyresniųjų draugų, jis negaili.
Blogus mokinius, dvejetukininkus, esą, vadinąs „balandėliais kalikais”. Dvejetukininkai nesupranta teksto, todėl išmoksta mintinai, „iškala”, todėl „kalikai”. Šviesūs, malonūs mano prisiminimai apie šį mokytoją, kuris, kaip dabar suprantu, nelabai paisė mokymo programų, stengėsi mums gerai „įkalti” tik svarbiausius fizikos dėsnius, „įkandamus” paaugliams, kurie toli gražu ne kiekvienas sieks aukštųjų mokslų. Jautėme, jog šis senas (vaikų akimis) žmogus atėjęs tarsi iš kito pasaulio, nepanašus į daugelį mums pažįstamų mokytojų. Buvome girdėję, kad jo vaikai gyvena Amerikoje. Kartais jis mums papasakodavo įdomių, su technika, fizikos mokslu susijusių, dalykų.
Klasės draugas Algis Marcinonis
Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį… Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Tuo metu aš neblogai šaudžiau iš mažo kalibro šautuvo. Mokytojas Svetikas mus, turėjusius taiklesnę akį ir ranką, treniravo, net respublikinėse moksleivių šaudymo varžybose teko dalyvauti, tiesa, gan nesėkmingai, nes tuo metu jau pajutau pirmuosius trumparegystės požymius, nosį teko pabalnoti akiniais, kurių aš labai nekenčiau, pradžioje juos užsidėdavau tik niekam nematant. Fizikos pamokos metu Tėvelis man (kam dar – jau neprisimenu) pasiūlė išmatuoti kulkos greitį. Paaiškino, kaip pagal formulę tai galima padaryti. Reikia pakabinti maišelį su smėliu, prie to maišelio pritvirtinti rašaluotą pagaliuką, kuris, kulkai įsmigus į maišelį ir jį sujudinus, šalia esančiame popieriaus lape nubrėš brūkšnį. Žinant atstumą nuo šautuvo iki maišelio su smėliu, žinant maišelio svorį, galima nustatyti kulkos greitį. Bandymą atlikome pamokos metu mokyklos tualete.
Bandymas bandymu, tačiau ar šiais laikais galima įsivaizduoti, kad paaugliams be suaugusiųjų priežiūros būtų patikėtas šautuvas, šoviniai? Tiesa, tada mokiniai nei iš šautuvų, nei iš pistoletų savo bendraklasių nešaudydavo, nekankindavo, o dabar ir šaudo, ir kankina. Kiti laikai – vis dėlto prabėgo beveik šešiasdešimt metų. Mumis pasitikėjo ne tik mokytojas Tėvelis, bet ir karinio parengimo mokytojas Svetikas. Mažo kalibro šautuvą ir šimtus šovinių aš ne vienerius metus laikiau namie, šaudžiau kada panorėjęs, ir ne tik į popierinį taikinį prie pylimo šalia Dailidės.
Klasės draugas Jonas Jakučionis
Mano tėvas buvo medžiotojas, medžiokle aš tiesiog kliedėjau, esu medžiojęs ir vienas, nušovęs kiškių, ančių, apie varnas nekalbu. Kartą mano tų laikų draugas Valdas Janulevičius (irgi Pirmosios vuidurinės mokinys), inteligentiškos šeimos vaikas, Aušros gatvėje dienai baigiantis pykštelėjo į varną, kuri nukrito visai šalia vaikiško vežimėlio. Buvo kiti laikai, ir kai kuriais dabartiniais kriterijais jų matuoti negalima. Dabar aš esu didžiausias medžiotojų priešas, nešaučiau nei į žvėrį, nei į paukštį.
Atsiminimų knygoje „Mūsų klasė. 1957-2007” šio man labai mielo leidinėlio sudarytojas Sigitas Jegelevičius, pasakodamas apie Tėvelį, nemažai vietos skiria „tinginio ašaroms”, kuriomis trimestro pabaigoje verkia visi tinginiai. Tiesą Sigitas rašo, tačiau aš, nors užmušk, niekaip neprisimenu to stiklo lašelio, kurį garbusis mokytojas per pirmąją fizikos pamoką parodydavęs visiems iš arti. Dabar, perskaitęs tuos atsiminimus, žinau, kad taip buvo, bet nuo savęs pridėti nieko negalėčiau. Iš šios knygelės nusirašiau Tėvelio vardą (ir kai kurių kitų mokytojų vardus) jo gyvenimo ir mirties datas.
