Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.

Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.

Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.

Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.

Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.

Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.

Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.

Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.

Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.

Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.

2017.09.14; 15:00

Inkščia kaip šunys

Tiek inkštimo, kiek girdžiu iš dabartinio žmogaus, nesu girdėjęs net iš Sibirą ištvėrusių senelių.

Vytautas Visockas, šių dviejų komentarų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sėdėdamas ant Mažvydo bobliotekos laiptų, taip pasakė dainininkas, „Lietuvos Ryto“ žurnalistas, aktorius, telvizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jį, kaip Lietuvos įžymybę, rugpjūčio 26 d. kalbino Gintarė Urnikienė (Delfi „Veidai“ redaktorė. Sakinys labai sureikšmintas: iškeltas net antraštėje).

Interviu kaip interviu. Nekvailas vaikinas, nes neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, milijonierius, dainos „Trys milijonai“ autorius. Gali atsitikti, kad jau niekas nežinos, kas yra šios dainos autorius, o ji bus dainuojama. Gera daina. To nepasakyčiau apie „Aš labai myliu Lietuvą“ – primityvi, nenuoširdi.

Bet aš ne apie tai, o apie žodį „inkščia“. Kai inkščia sužeistas, kankinamas šuo, daugeliui „dabartinių žmonių“ jo gaila, gyvūno kankintojai net baudžiami, tie gyvūnai atiduodami jautresniems žmonėms. Kankinamų, badu marinamų gyvūnų (ir ne tik!) mūsuose dar labai daug, tik vienas kitas patenka televizijų akiratin ir būna išgelbėtas.

O Lietuvos įžymybę Mikutavičių Lietuvos žmonių “inkštimas“, atrodo, erzina, jam jų, atrodo, negaila.

Mikutavičiaus seneliai anūkėliui galėjo paaiškinti, kodėl tada jie, ištvėrę Sibirą, „neinkštė“, o dainavo: gera gyventi mūsų kolūkiečiams – žydi jiems laukų gėlelės ir saulutė šviečia.

Panašių dainų buvo daug: tada nežinojome kitos tokios šalies, „gde tak volno dyšit čelovek“, tada mes labai mylėjom Tarybų Lietuvą, kaip dabar Mikutavičius myli  „inkščiančią“ Lietuvą. Galėčiau paaiškinti, kodėl jo seneliai taip dainavo, kodėl „neinkštė“, bet kažkaip nepatogu. To betrūko, kad imčiau mokyti Lietuvos įžymybę!

O neįžymybėms norėčiau priminti, kad žmonės vaitoja, dejuoja, rauda, kenčia, bet neinkščia. Net lietuviai. Nebent vaitojančiojo, dejuojančiojo labai nekenti kaip šuns, tada jis gali ir inkšti.    

XXX

Reklama, kaip visada, apgavo

Nusivyliau „Emilija iš Laisvės alėjos“, vakar parodytos per lrt televiziją. Iki filmo pabaigos net neištvėriau.

Ir aš, kaip Emilija, tą dieną buvau Laisvės alėjoje. Grįždamas iš žurnalistinės komandiruotės Jonavoje, užsukau pas žmonos dėdę Julių Petkevičių, tada žinomą futbolininką (apie jį yra išleista Leono Karaliūno knyga „Odinio kamuolio pavilioti“). Iš jo ir sužinojau, kas tą dieną atsitiko Kaune. Einam, sako man Julius, pasižiūrėti, kas ten dabar dedasi. Buvo pavakarys. Kulminacija jau įvykusi, bet Laisvės alėjoje ties teatru dar daug susijaudinusių kauniečių, o kiek atokiau – daug kareivių dengtuose automobiliuose, pilna milicininkų. Štai du pareigūnai už parankių veda jaunuolį. Staiga jis pasimuisto, išsilaisvina ir dingsta minioje. Žmonės pareigūnams tarsi netyčia trukdo persekioti nusikaltėlį.

Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas

Buvau sužavėtas ta scenele be žodžių, iki šiol ją gerai prisimenu. Visi vėl tylūs vaikštinėja, kaip niekur nieko. Galėjo būti ir taip, kad tiedu milicininkai net apsidžiaugė tokia incidento baigtimi, juk jie, tikriausiai, buvo kauniečiai.

Tais laikais dažnai užsukdavau į Kauną įkvėpti lietuviško oro – Vilniuje jo pasigesdavau. Gatvėse, autobusuose – lietuvių kalba. Rusai čia nebuvo tokie įžūlūs kaip Vilniuje.

Dar norėčiau pasakyti, kad tada buvau pažįstamas su skulptoriumi Robertu Antiniu, esu ne kartą jį kalbinęs kaip radijo žurnalistas, bet iki šiol piktinuosi jo paminklu Romui Kalantai. Yra paminklas, ir paminklo nėra. Įtariu, tokiu kūriniu siekiama, kad jis nebūtų pastebėtas. Teatro sodelyje turbūt nemalonu matyti tragišką įvykį, sukrėtusį ne tik Lietuvą.

Degančiom rankom jums dalinu/ Kiekvienam po žariją./ Nebijokite ištiesti delnų -/ Tegul žaizda neužgyja. (poetas Kazys Bradūnas).

„Emilija“ man priminė tuos jau tolimus laikus, ir už tai aš jai esu dėkingas. Tik tiek. Gausių jos gerbėjų prašau man atleisti, kad esu toks neišmanėlis. Matau daug jos trūkumų. O juk tikėjausi, laukiau įvykio, verto Valstybės šimtmečio. Bet reklama, kaip visada, apgavo. Pasakysiu tik tiek, kad, nors, ačiū Dievui, turiu geras ausis, dažnai nesuprasdavau, ką aktoriai pusbalsiu nusisukę kalba, galėjai tik spėlioti iš vieno kito žodžio. Gal čia tik televizijos varianto trūkumas?

Antra vertus, sekso scenos suprantamos ir be žodžių. Vargšę Emiliją kamera užklupo sėdinčią ant klozeto. Filmo statytojai turbūt norėjo pasakyti, kad tais laikais moterys nesinaudojo tualetiniu popieriumi?

2017.08.29; 15:05

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“. 

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.

Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).

Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.

Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.

Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2017-07-24

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 2 2 »

2017-07-23

Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.

Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį. 

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.

Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.

Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną –  Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.

Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.

Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas  perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.

Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.

Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.

Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.

Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.

O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.

Kaltų nėra. Kalta lietinga vasara.

2017.07.13; 09:30

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

Turbūt net Hitleris ir Stalinas viešai diplomatų nestumdė. Mažų valstybių atstovams jie subtiliau parodydavo savo pranašumą ir galią: versdavo ilgai laukti priimamąjame, „nepastebėdavo“, nepaduodavo rankos. Bet nestumdė. Tiesa, užkariavę jie juos kalindavo koncentracijos stovyklose, gulaguose, žudydavo. 

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vokietijos kanclerę Angelą Merkel yra vertęs laukti, bauginęs šunimi, o su savo šalies opozicijos lyderiais ir žurnalistais jis elgiasi žymiai negailestingiau, beveik kaip Stalinas.

JAV prezidentas Donaldas Trampas įeis į istoriją kaip… Kaip kas? Silpnesnius stumdo chuliganai. Sovietmečiu mes panašiai braudavomės prie prekystalio, kai „išmesdavo“ kokią deficitinę prekę. Bet D.Trampas juk turtuolis. Jeigu mano šalies vadovas panašiai pasielgtų, aš jausčiau didžiausią gėdą. O Amerika?

Labai nesimpatiškas JAV prezidentas, negalėjome net įsivaizduoti, kad amerikiečiai kada nors išsirinks savo šustauską.

Tačiau ne tai svarbiausia. Žymiai svarbiau, kad pastaruoju metu jau negalima pasikliauti Amerika. Štai Vokietija jau nepasikliauja. Metas apie tai pagalvoti ir mums. Su kuo dabar eisime obuoliauti, kai D.Trampas taip neprognozuojamai elgiasi? Neseniai Briuselyje susitikime su kitų NATO šalių lyderiais jis neįsipareigojo, reikalui esant, besąlygiškai vykdyti 5-ojo straipsnio reikalavimą. Nes Europos didžiosios valstybės nevykdo įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. BVP.

Dar neseniai JAV ragino Europą labiau spausti Rusiją, o dabar viskas tarsi atvirkščiai. Gal dėl to, kad Kremlius padėjo D.Trampui tapti prezidentu, gal su Putino valdoma Rusija buvo neleistinų ryšių, dėl kurių, jeigu jie bus atskleisti, gręsia apkalta. JAV prezidento rankos surištos?

A.Merkel tampa ne vien Vokietijos, bet ir visos Europos lydere (jeigu, žinoma, bus perrinkta Vokietijos kanclere), o mes iki šiol besąlygiškai pasikliaujame  didžiąja mūsų gynėja, nors D.Trampo asmenyje ji gali pamiršti buvusių prezidentų įsipareigojimus, užrašytus Vilniuje matomose vietose.

Tad ar ne laikas peržiūrėti užsienio politiką, nes ant dviejų kėdžių ilgai nepasėdėsi – ir A.Merkel, ir D.Trampui vienodai geras nebūsi, visi juk norime, kad mylėtų tik mus.

„Taigi, klausimas, ar Lietuvai tikrai verta ir toliau pasikliauti JAV, iš tiesų tampa nebe retorinis. Galbūt kol kas jį reikėtų formuluoti švelniau: ar Lietuvai tikrai ir toliau verta pasikliauti PIRMIAUSIA JAV. Ypač tai aktualu Europos gynybos iniciatyvų kontekste, kurias, beje, aktyviausiai remia ta pati A.Merkel“ (Marius Laurinavičius: „Ar Lietuva gali pasikliauti D.Trumpo Amerika“; 15min.lt).

Egzistuoja ir kitokia nuomonė. Abejojama ne D.Trumpo vadovaujamos Amerikos ištikimybe Europos Sąjungos NATO partnerių atžvilgiu, o pirmiausia kanclerės A. Merkel vadovaujamos Vokietijos pozicija ir ateityje nevykdyti įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. BVP. Ją remia Europos Komisijos prezidentas Žanas-Klodas Junkeris: „Europa neturi pasiduoti Amerikos spaudimui“. Kai kurie politologai tokią poziciją vadina parazitavimu, tūnojimu po stipresniojo sparneliu.

Amerikos prezidentas D.Trampas naujojoje Aljanso būstinėje Evere (atidengiant paminklą NATO 5 straipsniui) kalbėjo: „Ateities NATO turi skirti daug dėmesio kovai su terorizmu ir imigracija, taip pat – grėsmėms iš Rusijos NATO rytiniame ir pietiniame pasienyje“.  Jeigu tokie reikalavimai bus įgyvendinti – Baltijos valstybės, Ukraina – gali būti ramios.

Ką kalba A.Merkel? Kad „kiek tik įmanoma ir kur tik įmanoma reikia draugauti ir palaikyti gerą kaimynystę su Rusija ir kitomis valstybėmis“. Vokietija nemato būtinybės pirkti daugiau tankų ir skatinti ginklavimosi varžybas (Vokietijos diplomatijos vadovas Sigmaras Gabrielis).

„Trumpui Rusija – grėsmė, kurią reikia atremti, Merkel Rusija – kaimynė, su kuria reikia kaip galima labiau draugauti. Požiūrių skirtumas esminis ir vargiai suderinamas“ (Audrius Bačiulis: „Trumpas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“; lzinios.lt).

Tai ar Lietuvai ir toliau verta pasikliauti JAV?  Jeigu klausimas ne retorinis, tai į jį atsakyti šiandien dar labai nelengva. Nepaprastai daug nežinomųjų.

Gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su JAV Kongreso delegacijos nariais, atvykusiais tiesiogiai susipažinti su saugumo situacija rytiniame NATO pasienyje. Prezidentės teigimu, JAV vaidmuo yra kertinis užtikrinant Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą. Pasak šalies vadovės, Lietuva nuolat jaučia tvirtą Jungtinių Valstijų paramą, kurios labai konkrečiai – savo kariais, karine technika ir finansais prisideda, kad Baltijos šalių žmonės gyventų saugiai. Kongreso delegacijos nariai pabrėžė tvirtą JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai (Prezidentės spaudos tarnyba).

JAV prezidentas daug gali (ir pataisyti, ir pagadinti), bet ne viską. Jeigu jis nesistumdytų ir nesimaivytų, o visas Europos Sąjungos NATO partneres priverstų karinę naštą nešti pagal Aljanso įsipareigojimus, JAV ir artimiausioj ateity reikėtų pasikliauti labiau negu vis dar neaiškios ateities Europa. Amerika yra Amerika, ko nepasakysi apie neameriką. Ji, tikiu, sugebės sutramdyti savo prezidentą, ypač jeigu jis neteisėtais ryšiais susijęs su Putino Rusija.

2017-06-01; 19:17

Gegužės mėnesį žurnalas „IQ“ paskelbė Eglės Murauskaitės – Merilendo universiteto vyr. mokslininkės, dirbančios prie ICONS projekto (atsakinga už krizių simuliacijas Europoje) – straipsnį „Sprintą pakeisti maratonu“.

Ji rašo: „Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes“. Vertas dėmesio straipsnis, nors ko nors labai naujo ir netikėto jame neradau. Mes jau puikiai suprantame, kad vien karinėmis priemonėmis nuo Rusijos neapsiginsime, ši valstybė hibridiniame kare vartoja įvairiausius „ginklus“. Autorė ragina daugiau dėmesio skirti vidaus problemoms. Skurdas, socialinė atskirtis, tautinių mažumų nepasitenkinimas silpnina valstybę, visuomenę daro mažiau atsparią poveikiui iš išorės. Pastebimai gerėjanti gyvenimo kokybė „yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą“ .

Atkreipiau dėmesį į ilgo sakinio pradžią: „Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius…“ Būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę apie pastaruoju metu kaip tik paaštrėjusias diskusijas, susijusias su vietos lenkais; totoriai čia, žinoma, ne prie ko, su jais mes neturime jokių problemų. Ar autorė mato, kad problema – ne vietos lenkai, o Lenkija, kuri niekaip nesusitaiko su Vilniaus krašto netekimu ir puoselėja vėl jį iš mūsų ilgainiui atimti bent jau autonomijos pavidalu? Vargu.

Didžioji Lietuvos visuomenės dalis būtent taip mato šią dirbtinai sukeltą trijų raidžių problemą. Tačiau politikai gali nepaisyti ilgalaikių mūsų valstybės interesų. Bėda ta, kad Lenkija visokiais būdai siekia Lietuvos lenkus paversti lenkais Lietuvoje.

XXX

Daug žmonių žūsta keliuose. Daug daroma, kad eismo nelaimių būtų kuo mažiau. Platinami keliai, statomos dviejų lygių sankryžos… Greičio ribojimai. Pabandyk gyvenvietėje lėkti greičiau nei leidžia kelių eismo taisyklės ir ženklai! Didelės baudos, atimamos vairuotojo teisės. Ką jau kalbėti apie vairavimą išgėrus. Žodžiu – žiauri prievarta, įvairiausi draudimai. Dažnai jų nepaisoma, labai dažnai, tačiau niekas viešai nesipiktina tokiais mano laisvės ribojimais, neina prie Seimo ir nešaukia: draudimai tik padidins nelaimių, žūčių keliuose statistiką!

Visai kitaip reaguojama į ketinimus riboti alkoholio vartojimą. Pripažįstama, kad 16 litrų šimtaprocentinio alkoholio kiekvienam Lietuvos gyventojui daugoka, bet  draudimai – ne išeitis. Už laisvę rinktis, prisiimti atsakomybę ir spręsti patiems! Skęstančiųjų reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, ir jokių draudimų gaminti alkoholį, jį pardavinėti ir reklamuoti mes neleisime! Jie – festivalių, koncertų organizatoriai – nieko nesiūlo, tik neleidžia riboti, drausti, o juk alkoholizmas nepalyginamai skaudesnis už nelaimes, žūtis keliuose, kur ir ribojama, ir draudžiama, ir baudžiama. Įsivaizduokime, kad gatvėse ir keliuose vairuotojai elgiai kaip kas išmano!

Bijau, kad jie laimės. Gėrė vyrai ir dar gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers. Jie – jėga, ir žaliesiems valstiečiams blogai baigsis, nes vien draudimais išties problemos neišspręsime.

Vis dėlto koncertas prie Seimo – gėdingas faktas mūsų kultūros istorijoje. Laisvės sąvoka buvo suprimityvinta iki žemės graibymo.

XXX

Nesu Eurovizijos gerbėjas ir žiūrovas. Vieną kitą pasirodymą esu matęs. Nepatinka dainos, klyksmai, šviesų triukai. Visko perdaug. Žiūrėjau mūsų dainininkų atrankos į Euroviziją koncertą. Norėjau pamatyti, kokie vėjai pučia mūsų padangėje. Tiesiog nesusipratimas, kad laimėjo dainininkė, kuri triuškinamai pralaimėjo Ukrainoje. Kitaip ir būti negalėjo. Mes niekada nelaimėsime Eurovizijoje, nebent mūsų dainininkas (dar geriau – dainininkė) scenoje nusimautų kelnes, kaip jau beveik atsitiko, kai dainavo Mamontovas ir Mikutavičius. Man iki šiol gėda dėl to trečiojo jų partnerio, nors būtent jis atkreipė sergančios Europos dėmesį.

Jeigu būtų mano valia, Eurovizijoje privalomai būtų dainuojama tos ar kitos šalies valstybine kalba. Bloga darosi nuo visuotinio suanglėjimo. Save gerbianti tauta, ypač maža, be jokios prievartos turėtų pasauliui demonstruoti savitumą ir nesigėdyti nei savo kalbos, nei savo kultūros. Mums reikėtų mažiau kliedėti apie pergales, tada gal jos mus ir aplankytų. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne pergalė, o tautinė savigarba, kurios mums trūksta kaip oro.

Kas gali būti gražiau už lietuvių liaudies dainas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-05-18

Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad  žodžio „galimai“ neliktų.

Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).

Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).

 Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais  ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.

Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.

Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.

Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.

Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.

2017-05-12 

Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Keturis dešimtmečius – nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų – Lietuvą okupavę Rusijos carai draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudė, bet neuždraudė: nepaisant žiaurių represijų, ji buvo spausdinama, platinama, skaitoma. Garbė jos rašytojams, leidėjams ir platintojams – knygnešiams! Nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1904 m. – 1372 knygos.

Neseniai perskaičiau dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografiją“, pradėtą 1921 m. pabaigoje ir baigtą 1922 m. birželio 16 d., o Lietuvos Mokslo Draugijos išleistą 1936-aisiais. Ne kokią monografiją apie Didįjį Aušrininką, „Auszros“ įkūrėją, Lietuvių Tautos Gaivintoją, Švietėją, Didįjį lietuvių tautos Atgimimo Patriarchą, jos Prisikėlimo Pranašą, – ne kitų parašytą  biografiją, o autobiografiją, kurios ištraukas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną čia skelbiame. Šiuos aukštus žodžius apie Joną Basanavičių „Įžangos žodyje“ vartoja Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkas kun. d-ras Ant. Viskantas. Manome, kad jie teisingi ir pagrįsti, nepaisant pastaruoju metu pastebimo trumparegiško, primityvaus mūsų Tautos, jos praeities niekinimo.

Tais laikais, kai dar nebuvo nušvitusi „Aušra“, tik vienas kitas inteligentas, dažniausiai gyvenę ne Lietuvoje, sielojosi dėl lietuvių Tautos, jos kalbos likimo. Apie tai Basanavičius rašo savo „Autobiografijone“. Tada buvo labai mažai Tautos gaivintojų, švietėjų, mokytojų, užtat kaimuose gyveno daug neraštingų valstiečių ir mokyklos nelankančiųjų vaikų. Dabar inteligentų, intelektualų turime tarsi daug, bet Tautos likimui neabejingųjų – beveik kaip Basanavičiaus laikais. O kaimai tragiškai ištuštėję. Tai kada lietuvių Tauta buvo didesniame pavojuje? Ką mokysime ir auklėsime Lietuvoje be lietuvių? Šiandien dėmesio centre – ne Tauta, o tautinės ir seksualinės mažumos.

„Autobiografijoje“ Basanavičius klausia: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?“ Klausimas labai aktualus ir šiandien.

Lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904-ųjų gegužės 7 d. Beje, „Autobiografijoje“ šis faktas net nepaminėtas. Gal dėl to, kad Didysis Aušrininkas tą draudimą panaikino žymiai anksčiau – 1883-aisiais.

Vytautas Visockas

xxx 

D-ro Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ fragmentai

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įstegti „Lietuvių mokslo draugystė“. Iš šitos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta „Liet. Ceitungoje“. Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti, arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pav. „Apie senovės Lietuvos pylis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savo organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėliai dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet nekalbant jau apie politikos sąlygas – rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant – netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo – išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris – nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbių laikraščiui; tik nuo vieno kun. S.Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės „Margio“ ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literatiško laukti darbo.

x   x   x

Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Vištaliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėliai laiškais gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija, iš abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Auszros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruzdžių apsilankymas“ ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės paminėjimas“. Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“! graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.

x   x   x

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai „Tėvynės varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3) pasakoja: „Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas – be, abejo Narkevičius – papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį“. Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant „Auszrai“ buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.

Iš priežasties 10 metų „Auszros“ sukaktuvių tas pats V. Kudirka kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: „Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris „Aušros“… Šitie metai istorijoj lietuvių tautiško kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo „Aušra“ buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos.

x   x   x

„Auszros“ programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra „prakalboje“, kuri spausdinantės į „priekalbą“ pavirto. Kaip jau iš motto: „homines historiarum ignari semper sunt pueri“ matoma, mūsų „Auszra“ Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino ant istoriškai-tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to dar jau tuomet norėta, kiek galint, vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga.

x   x   x

Pirmojo Aušros numerio viršelis

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur-kitur išsiuntinėjus – jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: „Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau… Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Auszros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dumojau“ ir t.t. Taipogi M.Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė – su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V.Kudirka savo „Tėvynės varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspudį, kokį į jį padaręs pirmasis „Auszros“ numeris: „Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau N 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu“.

x   x   x

VI-je klasėje esant ant Velykų nusisamdę žydelį išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot ir turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės“… Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo II klasės mokiniu ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės Varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“ – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau“. Mat buvo nutautėjęs.

2017.05.07; 01:13

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Kai sužinojau, kad balandžio 6 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatomos Vokietijoje surasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto kopijos, negalėjau praleisti progos tame renginyje dalyvauti ir fotografuoti.

Juk pamatysiu žmogų, kuris amžiams taip netikėtai, taip džiugiai įsiveržė į Lietuvos istoriją: mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui įteikė pačią brangiausią dovaną, pastatė įspūdingiausią paminklą. Jis gali daugiau nieko neparašyti, nieko neatrasti, bet vis tiek bus minimas iš po šimto metų: pagerbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto (Nutarimo) signatarus, rodant tik beveik po šimtmečio atrastą originalą. Šalia šio Dokumento, šalia jį pasirašiusiųjų nuotraukų bus ir profesoriaus Liudo Mažylio nuotrauka. Ir ne tik todėl, kad jis labai žavus, labai draugiškas, labai išmintingas…

Ketvirtį amžiaus statome ir niekaip nepastatome paminklo Lukiškių aikštėje, geriausiu atveju šimtmečiui ją tik patvarkysime, apželdinsime, o prof. Liudas Mažylis jau pastatė patį įspūdingiausią paminklą „ne ranka statytą“ (prisiminiau mokykloje išmoktą Aleksandro Puškino eilėtaštį). Nušluostė jis nosį visiems skulptoriams, visiems politikams, visoms valdžioms. Nereikia nė sakyti – ir visiems istorikams, pastariesiems – ypač.

Fotografuoju, nardau tarp filmavimo kamerų, viena ausimi klausausi kalbėtojų, o akimis ieškau Alfredo Bumblausko ir kitų televizijose kasdien matomų istorikų. Nerandu. Ranką paspaudžia Stanislovas Buchaveckas (išleidau jo „Šalčios žemę“). Štai Alfonsas Eidintas (1993 m. išleidau jo „Lietuvių kolumbus“, ištaisėme iš esmės sovietmečiu parengtą šios knygos tekstą, bet rankos jis man nepaspaudžia). Ir viskas?

Atsiprašau, jeigu kokio žymesnio istoriko nepastebėjau. Bumblauską pastebėjau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos: tą pačią dieną vakare jį vėl kalbino Lietuvos ryto žurnalistė. Po to netakto, kai prof. Mažylį išvadino „tipu“, jis gal jau trečią kartą televizijose samprotauja apie šimtmečio atradimą, nors pats prisipažįsta, kad šiame reikale ne kažin ką teišmano. Bando išsklaidyti „nemalonų kvapą“ (prisimenate Vaižganto pasakymą: kartais padorioje kompanijoje kas nors ima ir…), bet vis dėlto įrodinėja, kad nieko tokio nepaprasto neįvyko, šimtmečio dokumentų ieškojimas – ne istorikų darbas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikisi, kad vokiečiai šį dokumentą mums padovanos, o Bumblauskas net nesako, kad būtų gerai jį turėti.

Reikėjo Bumblauskui ateiti į Mažvydo biblioteką, paspausti prof. Mažyliui ranką, pastovėti šalia jo ir patylėti. Reikėjo ne tik jam, bet ir kitiems Lietuvos istorijos „banginiams“ įveikti save.

Turbūt tik sutapimas, atsitiktinumas. Tą pačią dieną ryte Lrt.lt Kultūros kanalas transliuoja Virginijaus Savukyno „Istorijos detektyvus“. Tema – gėdingi Lietuvos istorijos faktai. Žurnalistas kamantinėja istoriką prof. Rimvydą Petrauską: paminėkite gėdingus Lietuvos istorijos faktus. Istorikas pasakoja apie Vytauto Didžiojo abejotiną elgesį po Žalgirio mūšio. Puiku! Kas dar? – patenkintas klausia žurnalistas. Istorikas ilgai negalvojęs mini kitą įvykį. Kas dar? Kas dar? Savukynas nepasotinamas. Duokit daugiau saviniekos! Kas dar?

O juk teigiamų pavyzdžių mums reikia ir trūksta kaip oro. Mes dūstam nuo saviniekos ir savinaikos, nesustabdomai bėgame iš Lietuvos, nes nemokam pasidžiaugti net tada, kai pasitaiko labai reta proga.

Rašau, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir jo signatarai (o dabar ir prof. Mažylis) bus minimi, pagerbiami ir po šimto metų, bet mintyse apsidraudžiu: jeigu! Jeigu neišsibėgiosime, jeigu Rusija ketvirtą kartą neokupuos, nes tada tektų ieškoti ne tik Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, bet ir Kovo 11-osios.

Labai apsidžiaugiau, kai Mažvydo bibliotekoje pasirodė prof. Vytautas Landsbergis su žmona. Jonas Basanavičius – Vasario 16-sios signatarų centre, Vytautas Landsbergis – Kovo 11-osios. Taip bus per amžius.

Gal dar pasidžiaugsime (nepaisant kai kurių istorikų ir politikų skepticizmo) ir prof. Mažylio atrastu originalu, o svarbiausia – sugrįžtančiais, atsikvošėjusiais Lietuvos vaikais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.07; 09:30

Teigiamos informacijos lietuviškojoje žiniasklaidoje dar teks palūkėti. Rimvydas Valatka trinktelėjo kumščiu į stalą – ir du parlamentarai, viena parlamentarė pakėlė rankas. Ne ne, mes tik pajuokavome, mes nenorime būti blogesni už Pūką ir Bastį. Mes tik gero norėjome.

Kvailiau nesugalvosi laikais, kai Lietuvoje viešpatauja Laisvė: ką noriu, tą darau, ką noriu, tą rašau, kur noriu, ten  važiuoju. Na, daryti ir važiuoti ką noriu ir kur noriu gal ir galima, bet tik ne rašyti. Rašyti reikia taip, kaip nori didžiosios žiniasklaidos bosai, plačiajai visuomenei nematomi, nežinomi. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerais norais ir pragaras grįstas. Nejaugi jūs, neišmanėliai seimūnai, nesuprantate, kad žiniasklaida tik atspindi jūsų darbus ir darbelius, jūsų neišmanymą, kartais – tiesiog kvailumą, godumą ir viso to pasekmes? Tik atspindi. Liaukitės elgtis kaip Pūkas, kaip Bastys, kaip Kėvišas, kaip kai kurie Aukščiausiojo teismo teisėjai, prokurorai (nedrąsu minėti pavardes – dar nuteis už garbės ir orumo įžeidimą); liaukitės neteisėtai statytis vilas draustiniuose, kurortuose – ir teigiamos informacijos žiniasklaidoje bus daugiau kaip 50 procentų. Nužmogėję jaunuoliai liausis žudyti brangius automobilius vairuojančias merginas, o merginos ir jaunos moterys – savo kūdikius. Niekas nebėgs iš Lietuvos, net karo pabėgėliai – ir bulvarinės žiniasklaidos bosai bus priversti suokti kaip lakštingalos arba bankrutuoti.

Ar iš tiesų žiniasklaida, ypač televizija, dėl slogaus Lietuvos psichologinio, moralinio klimato visai niekuo dėta? Ar ji tik atspindi gyvenimo negeroves, tačiau jokiu būdu jų nedaugina? Anaiptol!

Kovo 16 d. „Savaitėje“ paskelbtas Rasos Derenčienės straipsnis „Televizoriui mūsų namuose būti ar ne?“, kuriame kalbamasi su psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte. Labai aktualus pokalbis. Pasirodo, Lietuvos miestuose plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausias to argumentas – noras negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems.   

Gal būtų buvę geriau, jeigu žiniasklaidos žmonės, užuot tyčiojęsi iš naivių procentinių seimūnų, būtų pradėję labai aktualią diskusiją apie neigiamos informacijos padarinius žmonių savijautai, sveikatai? Vienas kitas, gal net šimtai televizijos atsisakyti gali, tačiau būtų geriau – visiems žiūrovams susitarti ir nežiūrėti tik bjaurių filmų, tik bjaurių laidų, kur smurtaujama, kur demonstruojamos banalybės, primityvumas. Bėda, kad to pasiekti neįmanoma, nes žmogui visada įdomesnės nelaimės. Ir smurto televizijose kūrėjai tą žmogaus silpnybę žino, ja sėkmingai naudojasi, iš jos pelnosi.

Deja, tokia žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysime tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė Žalytė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją linkęs laikyti svarbesne už teigiamą („Savaitė“).     

Kam smurtas naudingas? Ne tik milijonieriams, valdantiems žiniasklaidą (ypač bulvarinę), bet ir valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai, jos įtakos agentams Lietuvoje. Juo daugiau čia smurto, patyčių, nevilties, juo jai geriau.

Vakarų civilizacijoje yra visokių draudimų, bet nėra draudimo žiniasklaidoje smurtauti. Ir dėl to labiausiai nukenčia vaikai, paaugliai. „Savaitėje“ rašoma apie atliktus tyrimus. „Per pagrindinius Lietuvos TV kanalus „per vieną valandą buvo parodoma vidutiniškai net po 10,8 smurto įvykių… Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichologinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008)“.

Smurtas smurtas smurtas… Seksas seksas seksas… O paskui stebimės, kas tuos jaunus žmones išmokė taip smurtauti ir prievartauti. Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, tačiau bulvarinės žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne paskutinis.

Labai gerai, kad žiniasklaida žaibiškai informuoja apie didelius žiaurius nusikaltimus, bet, mano supratimu, nereikėtų jų savaičių savaitėmis vartalioti, rodyti tuos pačius vaizdus, kartoti tuos pačius faktus visose televizijose. O taip yra. Teroristinis aktas Londone bus eksploatuojamas kokį mėnesį, iki kito didelio nusikaltimo. Neigiamomis emocijomis nepagrįstai ilgai buvome maitinami nuolat: šulinį nustelbė prabangus Audi, o pastarąjį – tragedija Londone.

Ir draudimais čia nieko nepakeisi, tik dar labiau papiktinsi žurnalistą Rimvydą Valatką. Tiesiog prie vienos arba kitos žiniasklaidos vairo turėtų atsisėsti toks bosas, kuriam visuomenės nuotaika, jos gerovė būtų svarbiau už reitingus, pelną. Ar tai įmanoma? Stebuklų kartais pasitaiko. Tiesa, tokių televizijų, kurios pelnosi iš žmogiškų silpnybių, neribotais kiekiais tiražuoja smurtą, seksą, man regis, saulutė jau leidžiasi. Padėkime joms nusilpti ir pagaliau numirti: paremkime plintančią madą atsisakyti televizorių arba bent nežiūrėkime (svarbiausia – neleiskime žiūrėti vaikams) smurtą, seksualinę prievartą skatinančių laidų.

2017.03.24; 12:40

Vytautas Visockas

Neseniai Andrius Kubilius angliškai kalbėdamas (nesitikėjau, kad jis taip gerai moka speakinti) tarptautinėje konferencijoje retoriškai klausė: kur mes dabar būtumėm, kas mes dabar būtumėm, jeigu ne Europos Sąjunga? Maždaug taip pasakė.  Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Kai dar tik norėjome tapti išsvajotosios Sąjungos nariais, su Vilniaus Vytautų klubu važinėjome po mokyklas ir moksleiviams pasakodavome, kaip gerai bus, jeigu įstosime, jeigu būsime priimti. Galėsime laisvai važinėti po visą Sąjungą! Į Paryžių, į Londoną, į Romą, Berlyną… be jokių problemų. Fantastika! Šis argumentas, kiek prisimenu, buvo pagrindinis. Griuvus geležinei uždangai, jis darė įspūdį. Šalčininkų rajono moksleiviai mūsų klausėsi išsižioję.

LRT televizijoje įvairaus išsilavinimo žmonės karts nuo karto atsako į klausimą, kaip jie supranta Laisvę, kas jiems yra Laisvė? Tipiškas atsakymas: Laisvė – tai kai gali važiuoti, kur nori, kalbėti, ką nori, daryti, ką nori. Europos Sąjunga buvo (ir tebėra?) Laisvės simbolis.

Buvau gerai pažįstamas su Romualdu Ozolu. Tada, kai aš agitavau Šalčininkų moksleivius referendume balsuoti už stojimą į ES, jis buvo daugiau negu skeptikas. Ne kartą šiuo klausimu buvome susiginčiję. Aš nemačiau geresnės išeities, o jis 2004-ųjų balandžio 28 d. rašė: “Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?”  Jis manė, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei, vos išsivadavus iš vienos sąjungos, stojimas į kitą. “Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu“.

Taigi, kuo ir kur dabar būtumėm, jeigu būtų laimėjęs ne A.Kubilius, o R.Ozolas? Sunku įsivaizduoti, kaip būtų  buvę be ES, bet tada taip pat negalėjome įsivaizduoti, kad  bus taip, kaip dabar yra, kai esame ES. Buvom naivūs kaip kūdikiai. 

Turbūt galima neabejoti, kad, jeigu ne ta laisvė ką noriu daryti, ką noriu kalbėti, kur noriu važiuoti, tie 800 000, o gal net visas 1000 000 šiandien būtų namie. Mažiau turėtumėm milijonierių, mažiau automobilių, viadukų, sporto salių, apžvalgos bokštų… O alkoholikų, narkomanų, žmogžudžių, vaikžudžių, savižudžių, bedarbių, patiltėse gyvenančiųjų? O patyčių mokyklose, o prabangių vilų draustiniuose, pajūryje, paupiuose, paežerėse? O laisvės (ką noriu, tą darau) būtų daugiau ar mažiau? O tautiškumo, patriotiškumo, lietuvių kalbos?

A.Kubilius žino, kaip būtų buvę, aš nežinau. Tikrai šiandien sunku (man atrodo – neįmanoma) pasakyti, kaip gyventumėm Lietuvoj su sostine Vilniuje, o ne Briuselyje. Aš nepamiršau milijardų, kuriuos iš to Briuselio gavome ir dar gauname, bet ar jie gali nusverti praradimus, kuriuos dabar matome, apie kuriuos kas valandą informuoja žiniasklaida? Juk abejojančiųjų lietuvių tautos išlikimu kaskart vis daugiau.

Ir Briuselyje, ir Lietuvoje (Seime, Vyriausybėje) jau matomos, kartais pripažįstamos didžiulės negerovės, bet apie tikrąsias jų priežastis kalbėti vengiama. Mano akimis, didžiausia ES klaida – kad ji pasikėsino į titulines tautas (ypač mažas), į šeimas, į tautines valstybes, paniekino tautiškumą ir suabsoliutino pilietiškumą. Kas naudinga Didžiajai Britanijai, Vokietijai – kartais pražūtinga Lietuvai. Gydytojai iš Vokietijos į Lietuvą nebėga, bedarbiai iš Anglijos darbo Lietuvoje neieško. Mus žudo vienodos kainos, tačiau nevienodi atlyginimai ir pensijos. Bet apie tai net užsiminti vengiama. O tie, kurie užsimena, apšaukiami nacionalistais, antidemokratais. Kosmopolitui Tomui Venclovai, dažnai apsilankančiam Lietuvoje, visada suteikiama galimybė plačiai skleisti savo pažiūras, o tiems, kuriuos jis vadina nefilosofais, – didžiųjų žiniasklaidos priemonių durys uždarytos, nes jie naudingi populistams, o pavojingi – elitui, liberalams, kosmopolitams.

Vis dėlto didžiausia Lietuvos netektis – jaunoji karta (turbūt didelė  jos dalis), išauklėta be meilės savo tautai, savo Tėvynei, savo kalbai. Dabar norima šią netektį sušvelninti, bet patriotų jėgos, ko gero, jau silpnesnės už tų, kurių rankose liberalioji žiniasklaida.

Skiname vaisius, liberalų, kosmopolitų užmegztus tuoj po įstojimo į ES: po Kovo 11-osios gimusios motinos žudo savo vaikus, vaikai, tėvų palikti senelėms, gatvei, žiauriausiais būdais žudo dėl prabangaus automobilio. Psichologinis ir fizinis smurtas, dvasinis ir materialinis skurdas taip išsikerojo, kad apima neviltis. Bet kas dėl to kaltas? Policininkas, laiku neatvažiavęs ginti mušamos žmonos, socialinis darbuotojas, numojęs ranka į darželinuko mėlynes veide? Čia pasekmės, o priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir toli Briuselyje. Ir tautos jų jau ieško. Londone, Paryžiuje, Berlyne,  Amsterdame galvas kelia vadinamieji populistai. Bet kas yra populizmas?  Idėjos, šūkiai, atitinkantys daugumos lūkesčius, nukreipti prieš savanaudišką elitą.

Europos Sąjungos ideologų klaidas jau mato dar nesunaikintos į ją įeinančiųjų valstybių titulinės tautos. Liberalizmas,kosmopolitizmas – bevaisis kaip mulas, – rašė Ozolas. Taigi – anksčiau ar vėliau jam teks numirti, nepalikus nieko pozityvaus. Europa jau keičiasi, sugrįžta į tradicines vertybes. Jau nebijoma pasakyti, kad Anglija, Prancūzija, Vokietija…  – pirmiausia anglams, prancūzams, vokiečiams, o tik paskui tautinėms mažumoms ir emigrantams. Taip, kaip buvo pastaraisiais dešimtmečiais, jau nebus, o kaip bus – jaunoji karta pamatys. Duok Dieve, kad toje ateityje Lietuva, lietuvių tauta dar kartą išliktų. Nes Putino Rusija ne juokais ketina pirmiausia būtent mus, Baltijos valstybes, praryti su visais nacionalistais, liberalais ir kosmopolitais. Labiausiai kalti būtų pastarieji, nes būtent jie mus vertė daryti ne ką reikia, kad išliktumėm, o kas naudinga jiems vieniems.

2017 03 16