{sigplus}fotoreportazai/ane{/sigplus}

Jaunimui kitąmet nebus leidžiama surengti tradicinių Kovo 11-osios eitynių sostinės Gedimino prospekte. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai žygiuoti bus leidžiama tik toliau nuo Vilniaus centro, Upės gatvėje, kur trispalvės ir tautinė simbolika bus mažiau pastebima.

Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga tokį savivaldybės elgesį vadina įžeidimu tautiškumui. Prašymas gauti eitynių leidimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas prieš mėnesį. Dar praėjusią savaitę patriotiškai nusiteikusiam jaunimui buvo neoficialiai pasakyta, kad eitynes bus leista organizuoti.

Tačiau Vilniaus savivaldybės Renginių (susirinkimų) derinimo komisija staiga pakeitė nuomonę. Tautinio jaunimo sąjungai pasiūlyta eitynes organizuoti atokiau nuo sostinės centro, už Neries, Upės gatvėje, kurioje 2009-aisiais metais vyko homoseksualistų eitynės. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje tautininkams buvo paaiškinta, kad centre jie netilps, esą šioje vietoje numatyta kitų renginių.

Continue reading „Kovo 11-osios švęsti neleidžiama”

« 1 2 »

Apie septyniasdešimt kartų girdėjau priesaikos žodžius Seimo Konstitucijos salėje. Stovėdamas. Buvo daug stovinčių žmonių tribūnose. Parteryje mačiau išrinktųjų, ypatingųjų, laimingųjų galvas. Jie irgi stovėjo. Visus stovėti pakvietė Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet nepaprašė nevaikščioti, nesikalbėti, todėl ir išrinktieji, ir žiūrovai vaikščiojo, kalbėjosi tarpusavy. Žiūrovų vis mažėjo, mažėjo.

Pirmą kartą buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai reikėjo taip ilgai stovėti. Net buvęs krepšininkas, o dabar išrinktasis Sergejus Jovaiša sakė, kad lengviau sužaisti tris kėlinius… Net bažnyčioje tiek ilgai nereikia stovėti: Dievą garbindamas gali ir atsiklaupti, atsisėsti. Seime negalima. Galima išeiti, vėl ateiti. Žiūrovai išėjo ir jau negrįžo. Tribūnose nemačiau ambasadorių, garbingų svečių, Nepriklausomybės akto signatarų (vieną kitą). Gal dėl to, kad jie įvertino savo fizines jėgas?

Continue reading „Bijokite Dievo!”

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )”

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )”

« 1 2 »

Pirmą kartą Vilniaus gatvėmis 42 kilometrus ir 195 metrus sportininkai bėgo 2004-aisiais. Tada šią trasą įveikė daugiau kaip 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš dešimties pasaulio šalių. Nuo 2006 metų bėgama ir pusę maratono. 2007-aisiais į Vilnių buvo atvykę profesionalūs bėgikai iš Kenijos. Richard Rotich distanciją įveikė per 2 val 21 min. 15 sek. Ir nugalėjo, pagerino Vilniaus maratono rekordą. 2008-aisiais Diana Maciušonytė Lobačevskė pagerino moterų rekordą: nubėgo per 2 val.45 min. 31 sek.

Šiais metais Vilniaus maratone pergalę pasiekė Tomas Venckūnas ir ukrainietė Anastasija Bulavinceva. Tomas Venckūnas pernai buvo trečias, o 2009-aisiais – antras. Praėjusių metų nugalėtojas baltarusis Dmitrijus Grigorjevas atbėgo trečias. Šįmet nugalėtojas Tomas Venckūnas distanciją įveikė per 2 val. 26 min. ir 55 sek.

Vytauto Visocko nuotraukose: akimirkos iš IX-ojo tarptautinio Vilniaus maratono.

2012.09.10

« 1 2 »

Seniai Vilniuje vienoje gatvėje matėme tiek daug automobilių, kurie sovietų laikais buvo didžiausia mūsų svajonė. Savaitgalį tokią progą turėjome. Gedimino prospektu iki Prezidentūros važiavo Moskvičiai, Pobiedos, Volgos, Žiguliai… Nematėme tik Zaporožiečių. Kažkur garažuose yra gal dar ir tokių, koks vienas kitas, bet kelionė aplink Lietuvą, jau ne tarybinę, jiems, matyt, būtų buvusi per sunki. Važiavo ir kitokių automobilių, ne sovietų gamybos, bet jų buvo mažiau.

Dvi dienas jie riedėjo asfaltuotais ir neasfaltuotais Lietuvos keliais, nuvažiavo per tūkstantį kilometrų. Prisiminta Antano Smetonos laikų tradicija, kai aplink Lietuvą riedėjo automobiliai, kurie dabar nublizginti, išpuoselėti stovi tik turtingų kolekcionierių garažuose, tokių kaip garsus sovietų laikų lenktynininkas Stasys Brundza, kuris vakar spaudė rankas nugalėtojams – ir greičiausiems, ir vyriausiems, ir jauniausiam.

Siūlome pasižiūrėti į automobilius, kurie jau tampa retenybėmis. O kažkada tik jie riedėjo mūsų keliais ir gatvėmis, vežė mus į Palangą ir Druskininkus, į kolektyvinius sodus ir į kaimą pas tėvus tikrų dešrų ir lašinių parsivežti… Žiguliai buvo geri automobiliai, verti garbingos vietos turtingų kolekcionierių garažuose.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.07.27

« 1 2 »

Rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio metines, Nacionalinis susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” (Tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautos vienybės sąjunga) surengė automobilių žygį Baltijos keliu iki pasienio su Latvija.

Įvyko mitingai Ukmergėje, Panevėžyje, Pasvalyje ir Saločiuose. Žygio dalyvius lydėjo, gėles barstė Lietuvos aviatorių pilotuojami lėktuvai. Saločiuose buvo pasirašyta Latvijos ir Lietuvos vienybės deklaracija ir Nacionalinio susivienijimo “Už Lietuvą Lietuvoje” ir Nacionalinio susivienijimo “Visu Latvijai/TB/LNNK” komunikatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.25

« 2 2 »

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

 Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.06

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau. Dar kelios pokario nuotraukos – gal mano, o gal mano fotografavimo mokytojo Laimučio Igno Sidabro.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.04

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.07.15

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.07.07

Tarptautinio folkloro festivalio “Skamba skamba kankliai” dienomis Prezidentūros kiemelyje įvyko vaikų ir jaunimo folkloro šventė “Saulytė”. Vytauto Visocko nuotraukose – kai kurios šio renginio akimirkos. 

Vytauto Visocko nuotraukos.

2012.05.29

Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo gegužės 20-ąją.

Tai simbolinė diena, kai mes galime ištarti: “mokesčius valstybei mokėti baigėme. Nuo šiandien uždirbtus pinigus leisime savo poreikiams”!

Jei grynąsias nacionalines pajamas sąlyginai prilyginsime kalendoriniams metams, o per valstybės viešąjį sektorių perskirstomą jo dalį išreikšime dienų skaičiumi metuose, tai tų dienų skaičius nuo metų pradžios ir parodys Laisvės nuo mokesčių dienos datą.

Įsivaizduokime, kad visas dienas iki Laisvės nuo mokesčių dienos, įskaitant sekmadienius, dirbome tam, kad sumokėtume mokesčius, o nuo šios dienos tapome laisvi nuo mokesčių ir dirbsime tik savo naudai. Laisvės nuo mokesčių diena – tai tam tikras bendros mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią mūsų visų sukuriamų grynųjų nacionalinių pajamų dalį valstybė perskirsto per įvairius valstybinius biudžetus ir fondus. Remiantis šiuo rodikliu lengva palyginti mokesčių naštą skirtingose šalyse arba kaip mokesčių našta kinta laike.

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau” – teigė populiarus XVII a. prancūzų valstybės veikėjas Žanas Batistas Kolberas. Lietuvoje tai daroma meistriškai – mokesčių našta po truputį auga, o gagenimo beveik nėra!

2012 metais Lietuvos valstybės viešasis sektorius išleis virš 35 milijardų litų. Tai yra iš kiekvieno Lietuvos žmogaus, įskaitant senelius ir naujagimius, planuojama per metus vidutiniškai surinkti maždaug po 11,100 litų. Kiekvienais metais valstybė išleidžia daugiau negu surenka mokesčių, tai yra gyvena ne pagal išgales, ateities kartų skolon. Todėl Lietuvos valstybės skola jau viršija 41 milijardą litų. Kiekvienam iš mūsų tenka virš 13,100 litų skolos.

Surinkti mokesčiai dažnai panaudojami neskaidriai ir neefektyviai, todėl Valstybės lėšų sirstymo skaidrumu abejoja du iš trijų Lietuvos gyventojų.

Valstybėje kuriama vis daugiau įvairių apribojimų ir draudimų, kurie varžo asmens laisves ir teises (Iš Liberalų ir centro sąjungos ir jaunųjų liberalcentristų lankstinuko, vakar dalinto velkant mokesčių naštos akmenį).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.21

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Continue reading „Ir vėl gegužio žiedai…”

Lygiai pusę dešimtos trenkė orkestras – ir labai spalvinga kolona pajudėjo nuo Seimo rūmų Vyriausybės rūmų link. Gedimino prospektas dar tuščias. Vilniečiai miega arba jau išvažinėję į gamtą. Arba abejingi tam, kas dedasi gatvėje. Ar maža jie matė visokių demonstracijų! Tačiau prospekte daug socialdemokratų iš visos Lietuvos, iš daugelio rajonų. Žygiuoja jauni ir pagyvenę, kai kurie stumia tuščius vaikiškus vežimėlius, neša lagaminus su užrašu “grįžtu namo”.

Prie Vinco Kudirkos paminklo LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius paaiškino, ką tai simbolizuoja. Raginimą grįžti iš plataus pasaulio, gimdyti ir auginti vaikus Lietuvoje, Lietuvai. Dabartinė vyriausybė šių ir kitų opių problemų neišspręs. Oratoriui demonstrantai pritarė.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.01

Trečias pilietinio judėjimo “Už Lietuvą. Už teisingumą” mitingas. Prie Prezidentūros, prie Seimo, dabar vėl prie Seimo. Visuose buvau – fotografavau, džiaugiausi, ypač prie Prezidentūros, kad galbūt, kaip prieš 24-23 metus, vėl rinksimės į daugiatūkstantinius mitingus, išgąsdinsime valdžioje sėdinčius savanaudžius, kyšininkus, pačius įžūliausius išvaikysime, pakeisime Tėvynės patriotais.

Kol kas tuo pasidžiaugti negalime. Neišsigando, rupkės, neišgirdo, teisingiau – išgirdo, viską žino, mato, bet nereaguoja. Nes per mažai mūsų, o ir balselis “gėda” silpnutis, seniokiškas. Šeštadienį vienas jaunikaitis karštai aiškino, ką mes, žilagalviai, turėtume daryti, kaip reikėtų elgtis.

Bet daryti turime ne mes, jau padarę, ką galėjome, ką sugebėjome, o jūs jauni, laisvoje (?) Tėvynėje gimę, Baltijos kelyje mums ant pečių sėdėję, dvidešimtpenktą pavasarį švenčiantys. Kur jūs? Mačiau grupelę jaunuolių su vėliava. Mažai.

Lok nelojęs, valdžios žmonės žino, kad kai šuo loja – jis nepavojingas. Šunys, kurie loja – nekanda. Karavanas eina toliau. Aukščiausiojo teismo pirmininką pakeisti – nenumatyta. Nebus keičiami ir Saugumo vadai, ir Generalinės prokuratūros, kokiais epitetais mes juos bevadintume. Nes mes ne šunys, mes avys, baikščios avelės, ganomos ne lojančių, o kandančių šunų.

Man gėda, kai mes šaukiame “Gėda!”. Šitaip šaukdami prieš du dešimtmečius į šalį stumtelėjome sovietinę nomenklatūrą. Ji “susigėdo” ir persirengė, pakeitė apdarą. Jeigu jums taip patinka, mes galime būti verslininkai, kapitalistai, globalistai. Jeigu jums taip patinka. Bet dabar nebandykite mūsų gėdinti! Nepavyks!

Kapitalisto nesugėdinsi. Bėgi iš Lietuvos – Dieve duok tau kojas! Kaip sakoma: boba iš ratų, ratams lengviau. Jeigu nebėgi, bet tau neužtenka mano numestos pašalpos, bedarbio išmokos, kompensacijos už šildymą, pensijos vaistams – dvėsk sau į sveikatą. Kuo aš čia dėtas?!

Mes ne šunys, kurie kanda, mes baikščios avelės, klusniai bėgančios į skerdyklą. Prisimenate antrame mitinge Antano Terlecko raginimą eiti ir išvaikyti šilumininkus, lupančius avelėms paskutinį kailį? Ar nuėjome? Ar eisime? Mulkina mus įvairiausiom metodikom, prisigalvoja visokių nepriemokų, skolų, kaltina šalčius, neapšiltintus namus ir kraunasi sau milijonus. Jokios krizės jie nepatiria. Pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! – sako kapitalistai ir lupa gyvai avelei kailį. O avelė bliauna – “gėėėda”.

Beje, balandžio 14-osios mitingas buvo mažesnis nei antrasis. Galėjau nė nefotografuoti – šiam tekstui būtų tikę ir antrojo mitingo nuotraukos. Apie tai verta pagalvoti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.15

Valdiški šventiniai renginiai vis mažiau domina visuomenę. Šiais metais Kovo 11-ąją Vilniaus Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai prasidėjo tuoj po to, kai pro valdžios žmones pražygiavo gerai išmuštruoti kariškiai. Daug kas jau nebegali ir nebenori žiūrėti į tuos ponus, kurie iš Lietuvos išvijo šimtus tūkstančių jaunų lietuvių, sužlugdė tautinės mokyklos idėją, pasėjo kosmopolitizmo sėklą, nelaiku sustabdę Ignalinos atominę elektrinę iki šiol nesugebėjo jos tinkamai užkonservuoti, o milijonus iššvaistė…

Nenori žiūrėti į tuos, kurie patys neleistinai praturtėjo ir nebaudžiamai leido praturtėti vagims, kurie KGB rezervisų ir į juos panašių rankomis Lietuvoje vykdė “teisingumą”, kurie išaugino ragus lenkų šovinistams Vilniaus krašte ir faktiškai įteisino jų autonomiją, to krašto lietuvius paversdami beteise tautine mažuma, kurie nieko nepadarė, kad rusai ir baltarusiai prie Nemuno ir Neries nestatytų “uždelsto veikimo bombų”, kurie šoka ir dainuoja, užuot kūrę teisingus įstatymus, naujas darbo vietas, kurie pasiekė, kad kainos Lietuvoje būtų didžiausios Europos Sąjungoje, o algos ir pensijos mažiausios, kurie… kurie…

Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai Kovo 11-ąją vyko ne Seime ir ne prie Seimo rūmų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.03.12

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.03.04

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.26

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.18