Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.
Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.
Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?
Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.
Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja!
Iš Vilniaus miesto gyventojų ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” mitingo, įvykusio 2011 metų lapkričio mėnesio 30 dieną, rezoliucijos. Rezoliucijos pavadinimas: “dėl didelių šildymo kainų”.
Jau trečią kadenciją Artūras Zuokas, būdamas Vilniaus meru, netesi pažado rinkėjams bene pačiu aktualiausiu klausimu – sumažinti šilumos ir karšto vandens kainas. Beveik prieš dešimt metų mero A.Zuoko iniciatyva Vilniaus šilumos tinklai išnuomoti “Rubikon Gruop” (dabar – ICOR), garantuojant gyventojams atpiginti centralizuoto šildymo ir karšto vandens kainas. Deja, pažadai ir liko pažadais. Prieš praėjusius savivaldybių rinkimus A.Zuokas vėl apsimelavo, pažadėjęs šildymo kainą sumažinti mažiausiai 20 proc. Deja, šilumos ir karšto vandens kainos nesumažėjo.
Maža to, vos tapęs meru A.Zuokas sugebėjo taip įtakoti kai kuriuos Vilniaus miesto tarybos narius, kad 2011 m. birželio 13 d. taryba suteikė leidimą perleisti Vilniaus savivaldybei priklausantį “Vilniaus energijos” akcijų paketą neaiškios kilmės Prancūzijos įmonei SVD22 (Societe Valmy Defense 22) tik su 37 eurų įstatiniu kapitalu. Kokių aktyvių veiksmų tuo metu ėmėsi A.Zuokas, Vilniaus gyventojai nepamiršo.
Aiškėja, kad ši nauja Vilniaus šilumos tinklų nuomininkė ims milijoninę paskolą iš banko, t.y. visi vilniečiai taps banko įkaitais. Bus įkeisti Vilniaus šilumos tinklai ir už tai paimta paskola panaudota tik jiems žinomais tikslais. Mūsų akivaizdoje gimsta nusikalstamas “Snoras-2”. Vilniečiai negali tylėti ir nieko neveikti. Visomis įmanomomis priemonėmis privalome pasipriešinti akivaizdžiai vykdomam nusikaltimui. Vilnius privalo pasinaudoti Ukmergės miesto pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už miesto gyventojų interesus. Ukmergės miesto gyventojai ir savivaldybė, veikdami kartu ir susigrąžinę šilumos tinklus, sugebėjo vien tik tokiu veiksmu atpiginti šildymo kainą 5 centais už 1 kw ir teigia, kad dar ne visi rezervai panaudoti.
Mitingo dalyviai yra įsitikinę, kad komunalinių paslaugų sfera privalo priklausyti savivaldybei ir negali būti pasipelnymo šaltiniu atskiriems asmenims ar bendrovėms. Valstybė savo nuosavybėje privalo išsaugoti energetiką, vandens, šilumos tiekimą, komunalines paslaugas, infrastruktūros įmones ir natūralias monopolijas.
Mes, vilniečių mitingo dalyviai ir Lietuvos gelbėjimosi aljansas, vienijantis šešiolika nevyriausybinių visuomeninių organizacijų,
Reikalaujame:
Vilniaus miesto gyventojų rinktos savivaldybės tarybos narių:
Nedelsiant pradėti ir įvykdyti Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties nutraukimo procedūrą su “Vilniaus energija”;
Sugrąžinus Vilniaus šilumos tinklus teisėtam savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei, kartu su LR Vyriausybe inicijuoti bendro savivaldybių ir valstybės šilumos tinklų holdingo steigimą.
Prašome:
Valstybės Kontrolės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Ekonominės policijos atlikti kompleksinį patikrinimą dėl nuomininkų veiklos skaidrumo, šildymo kainų nustatymo pagrįstumo. Išsiaiškinti, ar “Vilniaus energijos” akcijų perleidimu nėra padarytas nusiklatimas. Užkirsti kelią galimam neteisėtam Vilniaus šilumos tinklų įkeitimui bankui. Mitingo dalyviai pritaria Tautos ateities forumo iniciatyvai rinkti vilniečių parašus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir siūlo šią akciją tęsti.
Priimta bendrame vilniečių ir “Lietuvos gelbėjimosi aljanso” 2011 m. lapkričio 30 d. mitinge.
Kokie mes dar barbarai gatvėse ir keliuose, kai sėdime prie vairo! Važiuoji maksimaliu leistinu greičiu – visi tave būtinai pralenks, šviesomis ragins praleisti, jeigu atsidursi antroje eilėje.
Lekia jauni vyrai, lekia jaunos moterys, labai dažnai su mobiliuoju telefonu prie ausies. Tokie sankryžoje arba prie parduotuvių būtinai manevruoja viena ranka: žiūrėkite, koks(ia) aš šaunuolis(ė)! Painiojasi čia visokie po kojomis! Iš kelio! Aš važiuoju!
NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.
Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.
(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)
Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės – 2011 metų lapkričio 1-ąją.
Kaip greitai bėga laikas! Dar taip neseniai sodinome svogūnus, agurkus, pomidorus, o jie jau užaugo, vieni džiūsta prieklėtyje, kiti žiemos laukia stiklainiuose. Tik pomidorai, kurių šiemet gausiai užderėjo, vis dar noksta ne dienomis, o valandomis, nespėjame suvalgyti. Visi kaip susitarę – ir ankstyvieji, ir vėlyvieji – skuba iš savo šilto namelio į miestą ant stalo, į stiklainius. Tokia šįmet vasara: šilta, lietinga. Visi mūsų sodo kaimynai skundžiasi, kad staigiai sudžiūvo, pasibaigė agurkai, nors ir gerai užderėjo. Jau liepos pabaigoje visi nurovė česnakus, svogūnus. Šiais metais pomidorų nevalgysime iki spalio pabaigos, kaip kitados – nekonservuoti neišsilaikys. O gaila: konservuota daržovė – tai ne šviežia, nors už krautuvinę nepalyginamai geresnė.
Baigiasi dar viena vasara. Sūnus iš mūsų pasišaipo: parduota vasara. Daugiau kaip trisdešimt tokių vasarų jau prabėgo, pražuvo kaip sapnas. Paseno mūsų obelys, kurios nesusirgo vėžiu ir neišnyko, išaugo kelios kartos vyšnių, slyvų, serbentų… Šįmet ankstyvosios vyšnios uogų beveik neparagavome. Ketinome po kelių dienų atvažiuoti ir raškyti, taip ir padarėme, atvažiavome. Ir aiktelėjome: vyšnia tuščia. Visos uogos “nuskintos” ir numestos ant vejos, be kauliukų. Kauliukai perskelti, išlukštenti. Nedidelių paukštelių, kurių net vardo nežinau, darbas. Ne strazdų, nors pirmiausia juos įtarėme. Strazdai sulesa visą uogą.
Didžiavausi iš gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės parsivežtomis kelių rūšių tujomis, išaugintomis iš mažų šakelių, o dabar jos jau priartėjo prie elektros laidų ir kelia daug rūpesčių. Dar didesnė panaši bėda su mūsų Atgimimo ąžuolu, pasodintu Kovo 11-osios metais. Jo viršūnė jau praaugo laidus ir vos vos jų neliečia. Ant grandinės, pririštos prie medžio kamieno ir prie klėties, per vidurį pritvirtinau kelias plytas, taip bandau viršūnę palenkti kuo toliau nuo laidų. Bet ąžuolas yra ąžuolas, ne berželis svyruonėlis. Kaip sako poetas, ąžuolai miršta stovėdami. Pastebėjau, kad vienas ąžuoliukas dešimties centrimetrų ūgio žaliuoja šalia juodojo serbento krūmo. Kėkštų darbas. Geras darbas, tačiau nors vieną kitą gilę galėtų palikti ir mums. Palieka tik sugedusias ir geldeles.
Trijuose, kartais keturiuose inkiluose tomis “parduotomis vasaromis” išaugo po kelias dešimtis varnėnų, zylių, žvirblių. Esu kelis kartus matęs tą jaudinantį momentą, kai paukšteliai pirmą kartą išskrenda iš gimtojo namelio. Vienas pavojingai nutupia ant žolės, kitas laimingai pasiekia vyšnios ar obels šakelę ir tarsi girtas linguoja, čirpia. Trečias, tėvų raginamas, ilgai ilgai nesirįžta pavojingam skrydžiui ir gailiai verkia…
Ar tikrai “parduotos vasaros” šešių arų sklypelyje? Jeigu per prievartą, be ūpo, be noro – būtų baisiau negu “parduotos”. Neištvertum, prakeiktum. Kalbu apie sovietmečio vadinamuosius kolektyvinius sodus, kuriuose ponų nebuvo ir, ačiū Dievui, nėra. Po darbo, savaitgaliais jie išauginti. Be agronomų, be landšaftų ir kitokių architektų. Buvo laikai, kai net rūsio po visu nameliu neturėjai teisės išsikasti. Dažnas to nepaisė, kasė slapta, rizikuodamas turėti nemalonumų…
Ar tikrai “parduotos vasaros”, jeigu Palangoje, Nidoje ištverdavau ne ilgiau kaip savaitę? Gerai prisimenu atostogas prie Juodosios jūros, Bulgarijoje, Albenos kurorte. Kaip aš tada ilgėjausi savo klėtelės, kurioje taip jauku miegoti, skaityti, priimti draugus, artimuosius! O mano bičiulis, kilęs iš Krinčino, taigi nedidelio miesto, labai retai užsukdavo į vien jo žmonos jėgomis ir pastangomis puoselėjamą sklypelį. Nenoriu, neįdomu, neverta, jūs baudžiauninkai. Netolimas mūsų sodo kaimynas yra skundęsis: jo žmona vis “suserganti”, kai tik reikia važiuoti į sodą.
Baigiasi dar viena vasara netoli Sudervės, kur auga milžiniški beržai, kur rausta pomidorai. Norėtumėm, kad ji nebūtų paskutinė.
Ši nuotrauka daryta seniai, prieš gerą trisdešimtmetį, kovo mėnesio pabaigoje, per moksleivių pavasario atostogas. Neris ties Žirmūnais.
Fotografavau bijodamas, kad kiekvienu momentu gali įvykti nelaimė. Antakalnio mokyklos “sielininkai” stebino pramuštgalviška drąsa. Toje vietoje upė buvo “sustojusi”, jie bandė ją sujudinti, atskirti susiglaudusius didžiulius ledo gabalus. Ir jiems tai pavyko – ledai pajudėjo. Lytys kartais skildavo, trynėsi viena į kitą, išsiskirdavo, vėl susiglausdavo, o vaikai vikriai šokinėjo nuo vienos ant kitos. Patus drąsiausieji nuplaukė miesto centro link, išnyko man iš akių. Negirdėjau, kad tą dieną kas nors būtų nuskendęs.
Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.
Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.
Nuo pat ankstyvo pavasario, nuo Kovo 11-osios – minėjome, šventėme, didžiavomės ir džiaugėmės, nors negalėjome pamiršti, kad niūri nūdiena temdo naujausios Lietuvos istorijos horizontą, varo į neviltį ir net iš namų.
Tik ištikimiausieji Nepriklausomybės gynėjai dar neklausia: o ką ji man davė? Skaudama širdimi jie gieda himną ir Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo giesmes ir dainas Nepriklausomybės aikštėje, prie Aukų muziejaus, Ūtoje ir Nemunaityje, prie Gedimino, Mindaugo paminklų, sodina ąžuoliukus ir net giraites Žalgirio mūšio pergalei.
Kiekvieną kartą, atsidūręs “anapus” Lazdijų, vis dar prisimenu tą didžiulį Sąjūdžio žygį, kai pėsti ir važiuoti iš visos Lietuvos veržėmės į “vakarus”, bet “anapus” Lazdijų atsitrenkėme į spygliuotų vielų sieną…
Tada daugiatūkstantiniame mitinge reikalavome laisvės, siekėme susijungti su čia pat, už tos sienos, gyvenančiais broliais lietuviais, daug dešimtmečių nematytais, jau primirštais ir nepažįstamais.
Du lietuviai iš to paslaptingo “vakarų” pasaulio man vis dėlto buvo pažįstami, nes lituanistikos mokslus Vilniaus universitete studijavau drauge su punskiečiais Danute Grabauskaite ir Algiu Uzdila, kurį draugiškai vadindavome Algiuku arba Uzdiliuku.
Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį…
Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Vytautas Visockas
Alytaus gimnazijos 90-mečiui
Iš atsiminimų knygos „Kelio pradžia”. Sudarytojas Sigitas Jegelevičius. 2009
Lituanistai
Neturėjau laimės būti Jono Mikulevičiaus mokiniu. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tada buvo Ona Būtėnienė. Vieną kartą ji neatėjo į mokyklą, gal susirgo, taip pasitaikydavo neretai. Pamoka jau seniai prasidėjusi, mokykloje tylu, tik mes dūkstame – ir klasėje, ir net koridoriuje. Kur buvęs kur nebuvęs – mokytojas J. Mikulevičius. Nenoromis suėjome į klasę, susėdome į suolus. „Aš jums, mokiniai, paskaitysiu”, – kai šiek tiek aprimome, vylingai šypsodamasis žemu balsu tarė mokytojas. Tada jis buvo dar ir inspektorius ar mokymo dalies vedėjas.
Pirmokėliai
Klasėje nuvilnijo nusivylimo, nepasitenkinimo banga. Tačiau niekur nedingsi: prieš mus – mažai pažįstamas mokytojas, net mokytojų viršininkas, tikriausiai griežtas ir reiklus. Matydavome jį tik per pertraukas arba visos mokyklos mokinių susirinkimuose. Ar mokytojas pasakė, kokio kūrinio ištrauką ketina skaityti, dabar neprisimenu; aš tik gerokai vėliau, kai pats tą kūrinį perskaičiau, supratau, kad skaitė jis ištrauką iš Gogolio apysakos „Tarasas Bulba”.
Ir štai klasėje – tik mokytojo balsas, toks labai žemas, nepakartojamas. O mūsų tarsi nėra, mes ten, kur bursos seminaristai per pertrauką svaidosi sniegu. Kai pasigirdo skambutis, mes gal pirmą kartą buvome nepatenkinti, kad pamoka baigėsi, nešokome, kaip paprastai, iš suolų, nesuūžėme kaip „žydo bitės” (mokytojo Vinco Petručionio priežodis), mes dar norėjome būti su jaunaisiais Gogolio apysakos herojais. Nežinau kaip kitiems klasės draugams, bet man ši pamoka padarė neišdildomą įspūdį. Aš ir dabar, daugiau kaip po pusės šimtmečio, girdžiu mokytojo balsą, matau meistriškai žodžiu perteiktą grožinio kūrinio paveikslą. Gal šeštokas, gal septintokas tada buvau. Ar šiandien ta skaitymo pamoka man padarytų tokį įspūdį?
Be abejo – ne. Tuo nenoriu pasakyti, kad mokytojas skaitė kaip eilinis lituanistas, kad šeštos klasės mokinį nesunku sužavėti. Vaikams kartais daug nereikia, menka gyvenimiška patirtis dažnai neleidžia atskirti pelų nuo grūdų, tas tiesa, tačiau dabat tai juk aš žinau, kad mes, paaugliai, tada dalyvavome neeilinėje pamokoje, net jeigu kitiems ji nepadarė tokio didelio įspūdžio. Viską pasakė mirtina tyla pasigirdus skambučiui.
Aukštasis „pilotažas”
Savo gyvenime aš dalyvavau dar vienoje ne mažiau įsimintinoje pamokoje, kurios autorius (taip, autorius!) – mokytojas Algirdas Martinaitis. Tačiau tada aš klasėje sėdėjau kaip mokytojas. Vyko pavyzdinė, parodomoji pamoka Kurnėnų aštuonmetėje mokykloje. Aukštesnio pedagoginio „pilotažo” nei kaip mokinys, nei kaip mokytojas nesu regėjęs. Tada supratau, akivaizdžiai pamačiau, kiek patirties, darbo, talento reikia sukaupti, įdėti, turėti, kad šitaip vaikus galėtum mokyti gimtosios kalbos ir literatūros! Ne kiekvienam lemta pasiekti tokias aukštumas. O, jeigu visi mokytojai būtų tokie!
Po daugelio metų klasėje
Su mokytoju A. Martinaičiu aš bendravau tik tą vienintelį kartą, tik toje įsimintinoje nepralenkiamo meistriškumo pamokoje, o su mokytoju J.Mikulevičiumi esu susitikęs ir kaip jaunas, ką tik iš universiteto atėjęs mokytojas. Alytuje vyko kelių dienų konferencija, kurioje aš, jaunas „specialistas”, privalėjau dalyvauti.
Paskutinį vakarą susirinkome prie vaišių stalo, už kurio sėdėjo J.Mikulevičius, Anzelmas Matutis, buvusi mano mokytoja Šimukonienė, kitų neprisimenu. Tada J.Mikulevičius pasakojo ir konkrečiai pademonstravo, kas yra raiškus, meniškas skaitymas. Keičiant intonaciją, akcentus, tempą prozos kūrinį, eilėraštį galima beveik neatpažįstamai pakeisti. Vieną eilėraštį jis perskaitė dviem variantais. Buvo labai įdomu. Pokalbyje aktyviai dalyvavo ir A.Matutis, bet jo minčių aš kažkodėl beveik neprisimenu. Išlenkiau taurelę, kad drąsiau būtų, ir papasakojau, kokį įspūdį man padarė ta prieš keliolika metų N.Gogolio apysakos ištrauka. Mat iš pokalbio supratau, kad J.Matulevičius domisi raiškiuoju skaitymu daugiau nei to reikalauja programos, turi plokštelių su rusų aktorių skaitomais poezijos ir prozos kūriniais, jų klausosi, juos vertina. Tikėjausi, kad mano įsiterpimas į patyrusių pedagogų pokalbį bus tas šaukštas medaus, kuriuo pasigardžiuos visi susirinkusieji. Tačiau taip neatsitiko. J.Mikulevičiaus ištarti žodžiai tada buvo netikėti: „Matote, koks aš!” – ironiškai tarstelėjo jis, ir apie mano susižavėjimą daugiau nebuvo jokios kalbos.
Su auklėtoja Marija Viselgaite
Kiti mokytojai manęs neparėmė. Tik šalia sėdėjusi mokytoja Šimukonienė paguodė: „Jūs buvote geras mokinys” (Ir ji man trumpai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą). O turėjau pačius geriausius ketinimus. Dabar aš suprantu, kad J.Mikulevičius tada, prie vaišių stalo, ir negalėjo kitaip reaguoti į buvusio mokinio pagiriamuosius žodžius. Kai buvusi mano mokinė Albina Vaitkevičiūtė-Šiupienienė viešai mane giria, aš irgi jos žodžius nuleidžiu juokais, priimu kaip mandagų žodį, nors širdyje džiaugiuosi.
Mokytojas J. Mikulevičius man darė geraširdžio, vaikus suprantančio ir juos mylinčio žmogaus įspūdį. Įsidėmėjau jo skvarbią, kiaurai matančio išminčiaus šypseną. Sprendžiant iš jį geriau pažinojusių mokinių prisiminimų, toks jis ir buvo – visų mylimas, žavus. Smetonos laikų inteligentas! – mano dėdės Jono charakteristika.
Taip sakydamas jis omenyje greičiausiai turėjo J.Mikulevičiaus apsirengimą: kelnės trumpos, sukištos į beveik iki kelių užtemptas kojines. Alytuje tada taip išskirtinai rengtis nedrįso niekas kitas. O ir mokytojas J.Mikulevičius tik kai kada taip madingai (iš tiesų senamadiškai) rengdavosi. Dar vienas mažytis epizodas. Baigėsi lietuvių literatūros pamoka. Mūsų mokytoja O.Būtėnienė koridoriuje pakeliui į mokytojų kambarį pasisveikina su mokytoju J.Mikulevičiumi. Kelias minutes jie aptaria dvi Adomo Mickevičiaus poemas: „Gražina” ir „Ponas Tadas”. Aš vaikštinėju netoliese ir gaudau kiekvieną žodį: mokiniams labiau patinka pirmoji poema, bet J.Mikulevičiui neabejotinai meniškesnė – antroji.
Po daugelio metų prie mokyklos
Dabar negalėčiau pasakyti, kokios nuomonės buvo mūsų mokytoja O.Būtėnienė, greičiausiai jie abu pirmenybę teikė „Ponui Tadui”. Man pačiam keista, kad tiek daug vietos šiuose atsiminimuose skiriu ne mano mokytojui J.Mikulevičiui ir pavydžiu tiems, kurie jį gali vadinti – „mano mokytojas”.
Džiaugiuosi, kad ši ryški asmenybė, pati to nenujausdama, stumtelėjo mane į šviesą, į platų ir prasmingą literatūros pasaulį. Paskutinį kartą su mokytoju J.Mikulevičiumi kalbėjausi Vilniuje, Žirmūnų parduotuvėje. Tada abu tame rajone gyvenome, jis, kiek žinau, pas dukrą. Ne kartą stovėjome eilėje prie pustuščių prekystalių, nereikšmingai, ne apie literatūrą kalbėdamiesi. Mane visą laiką kaustė suvokimas, kad bendrauju su Mokytoju iš didžiosios raidės…
Televizijos išradėjas
Klasės draugas Mindaugas Bajerčius
Pulko gatvėje eidamas į mokyklą dažnai sveikindavausi dar su vienu namo grįžtančiu mokytoju (jis visada atsakydavo į pasveikinimą). Pakrypęs senukas, lazda pasiramsčiuodamas, apie pietus lėtai sunkiai eidavo iš Pirmosios vidurinės. Tai mokytojas Liucijonas Vitkauskas (1880-1958). Pavarde mokiniai jo niekada nevadindavo – Tėvelis. Net kreipdavosi į jį dažniausiai ne „tamsta mokytojau”, o šiuo maloniniu žodžiu. Apie jį visokių keistenybių sužinojau iš vyresniųjų draugų dar tada, kai fiziką dėstė, berods, jaunas impulsyvus mokytojas Levulis, dėl staigaus būdo ir dėl pavardės pravardžiuotas Levu. Žinojau, kad vyresnėse klasėse teks su Tėveliu susitikti, o dvejetų, pasak vyresniųjų draugų, jis negaili.
Blogus mokinius, dvejetukininkus, esą, vadinąs „balandėliais kalikais”. Dvejetukininkai nesupranta teksto, todėl išmoksta mintinai, „iškala”, todėl „kalikai”. Šviesūs, malonūs mano prisiminimai apie šį mokytoją, kuris, kaip dabar suprantu, nelabai paisė mokymo programų, stengėsi mums gerai „įkalti” tik svarbiausius fizikos dėsnius, „įkandamus” paaugliams, kurie toli gražu ne kiekvienas sieks aukštųjų mokslų. Jautėme, jog šis senas (vaikų akimis) žmogus atėjęs tarsi iš kito pasaulio, nepanašus į daugelį mums pažįstamų mokytojų. Buvome girdėję, kad jo vaikai gyvena Amerikoje. Kartais jis mums papasakodavo įdomių, su technika, fizikos mokslu susijusių, dalykų.
Klasės draugas Algis Marcinonis
Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį… Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Tuo metu aš neblogai šaudžiau iš mažo kalibro šautuvo. Mokytojas Svetikas mus, turėjusius taiklesnę akį ir ranką, treniravo, net respublikinėse moksleivių šaudymo varžybose teko dalyvauti, tiesa, gan nesėkmingai, nes tuo metu jau pajutau pirmuosius trumparegystės požymius, nosį teko pabalnoti akiniais, kurių aš labai nekenčiau, pradžioje juos užsidėdavau tik niekam nematant. Fizikos pamokos metu Tėvelis man (kam dar – jau neprisimenu) pasiūlė išmatuoti kulkos greitį. Paaiškino, kaip pagal formulę tai galima padaryti. Reikia pakabinti maišelį su smėliu, prie to maišelio pritvirtinti rašaluotą pagaliuką, kuris, kulkai įsmigus į maišelį ir jį sujudinus, šalia esančiame popieriaus lape nubrėš brūkšnį. Žinant atstumą nuo šautuvo iki maišelio su smėliu, žinant maišelio svorį, galima nustatyti kulkos greitį. Bandymą atlikome pamokos metu mokyklos tualete.
Bandymas bandymu, tačiau ar šiais laikais galima įsivaizduoti, kad paaugliams be suaugusiųjų priežiūros būtų patikėtas šautuvas, šoviniai? Tiesa, tada mokiniai nei iš šautuvų, nei iš pistoletų savo bendraklasių nešaudydavo, nekankindavo, o dabar ir šaudo, ir kankina. Kiti laikai – vis dėlto prabėgo beveik šešiasdešimt metų. Mumis pasitikėjo ne tik mokytojas Tėvelis, bet ir karinio parengimo mokytojas Svetikas. Mažo kalibro šautuvą ir šimtus šovinių aš ne vienerius metus laikiau namie, šaudžiau kada panorėjęs, ir ne tik į popierinį taikinį prie pylimo šalia Dailidės.
Klasės draugas Jonas Jakučionis
Mano tėvas buvo medžiotojas, medžiokle aš tiesiog kliedėjau, esu medžiojęs ir vienas, nušovęs kiškių, ančių, apie varnas nekalbu. Kartą mano tų laikų draugas Valdas Janulevičius (irgi Pirmosios vuidurinės mokinys), inteligentiškos šeimos vaikas, Aušros gatvėje dienai baigiantis pykštelėjo į varną, kuri nukrito visai šalia vaikiško vežimėlio. Buvo kiti laikai, ir kai kuriais dabartiniais kriterijais jų matuoti negalima. Dabar aš esu didžiausias medžiotojų priešas, nešaučiau nei į žvėrį, nei į paukštį.
Atsiminimų knygoje „Mūsų klasė. 1957-2007” šio man labai mielo leidinėlio sudarytojas Sigitas Jegelevičius, pasakodamas apie Tėvelį, nemažai vietos skiria „tinginio ašaroms”, kuriomis trimestro pabaigoje verkia visi tinginiai. Tiesą Sigitas rašo, tačiau aš, nors užmušk, niekaip neprisimenu to stiklo lašelio, kurį garbusis mokytojas per pirmąją fizikos pamoką parodydavęs visiems iš arti. Dabar, perskaitęs tuos atsiminimus, žinau, kad taip buvo, bet nuo savęs pridėti nieko negalėčiau. Iš šios knygelės nusirašiau Tėvelio vardą (ir kai kurių kitų mokytojų vardus) jo gyvenimo ir mirties datas.
