Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

By Gintaras Visockas

Every year, on the eve of 24 April, disputes start how the West should commemorate the tragic events of 1915, when many Armenian people died in then Ottoman Empire.

It was very curious to hear, what the new US President Joe Biden would do. Biden’s predecessor republican Donald Trump avoided word ‘genocide’ in his statements on 1915 events. Barack Obama, in whose administration Biden was a Vice President, also did not use this definition.

Unfortunately, US President Biden yesterday, according to Armenian press, officially called the wars of 1915 as ‘genocide’. This statement is not binding, it is just a declaration. And it is a strange step by the 46th US President.

History is not politics. It is impossible to understand historical events by throwing out political statements. It is stupid and primitive to search who was right then, by voting in the Congress, the Senate or the White House. There is only one way to learn history – carefully study it in archives. Today’s situation is this: US congressmen and senators really do not know, what, how and why happened in 1915 between Turks and Armenians in the lands of the Ottoman Empire. Official Yerevan is to be blamed the most for the fact that the world still does not know the real truth about 1915. Yes, Armenia, unlike Turkey, still keeps its archives of this painful topic classified. Armenia did not respond to Turkey’s urges to all interested countries to unlock their archives, carefully review them and then sit at a round table and discuss all nuances and details. So, it will only be possible to say who shot, killed, starved when US historians will have a possibility to review Armenian archives (Turkish archives, as I have told, are open).

So, Biden’s hurry to make categorical conclusions without knowing the Armenian archives is a fateful mistake. Biden’s hurry to indulge Yerevan shows not the 46th US President’s morals, sensitivity, but his weakness and primitivity by succumbing to large lobbying influences. There are many Armenian lobby organizations in Washington, and he shamefully succumbed to them. If Biden cared about truth and justice, one question would have been enough for him: does America know what secrets Armenia hides in its archives? Hearing the answer about locked doors of Armenian archives, the principled President must have responded: until Yerevan opens its old manuscripts, there will not be an official statement by Washington.

Bruce Fein

Finally, before making strong statements, Biden should have asked what former law advisor of US President Ronald Reagan, Bruce Fein thought about this. This advisor of President Reagan has many times publicly stated that the White House has tried to carefully analyze the issue of ‘Armenian genocide’ using available information. This is his conclusion, which today is reminded by a publication Turkiye and Caucasus Online: ‘If the archives are opened, Armenians will have to apologize for misleading the world’.

In my opinion, Armenian researcher, historian, author of the book ‘Israel Ori. Pandora’s chest’ Philip Ekozians has the most sober view of the Armenian tragedy of 1915. Here is his comment, which he gave to slaptai.lt on January 20th, 2020:

The fight for recognition of ‘genocide’ is not a fight for the victory of justice. It is a fight to change one definition to another: calling the tragedy of all nations of the Ottoman Empire as genocide of one Armenian nation. It is clear to a smart person, that in such conditions, when the Ottoman Empire was fighting on several fronts, when there were several outbreaks of civic confrontation inside the country, which rose because of both religious and national reasons, it was very difficult to record this sad statistics, which today is manipulated by ‘victims of genocide’ (saying ‘victims of genocide’ I mean, of course, not those who were killed, God rest their souls, but those who today are trying to get financial and moral ‘royalties’ for their deaths). It is obvious, that today it is impossible to clearly uncover, what exactly happened in every city, every village, every part of the front. Does any one of us understand: who is killing whom and why in Iraq and Libya? Today we are using satellite connections, internet, media, video records, we have thousands of professional journalists working in hot spots. And we still cannot doubtlessly answer these questions. What to say about a hundred years old events!’.

Philip Ekozians

Balanced opinion of official Ankara is also worth attention: ‘Turkish Government recognizes the fact of the mass killing of Armenians, but stands against the use of term ‘genocide’ and states that the number of victims, claimed by Armenia, is too high. According to Ankara, Armenian deaths were not a result of a purposeful government policy, but the outcome of the civil war in the Ottoman Empire, which claimed Turks as victims as well’.

Unfortunately, official Washington spat at all arguments of Armenia’s opponents. And at the same time opened the famous Pandora’s chest. What do I mean? They not only drove away their NATO ally Turkey, but also set against themselves millions of Muslims across the world, also gave a right to their big and small critics to constantly ask: how should destruction of Japanese cities Hiroshima and Nagasaki be called, how should we call wars in Vietnam, Iraq or Serbia’s bombings? Even attacks against red-skinned Americans could be remembered.

Joe Biden. EPA – ELTA foto

Another question by America’s opponents is also possible: is it worth to blindly believe every word of Washington, if the previous US President guaranteed territorial integrity to Ukraine with his signature in exchange for ‘giving up nuclear bombs’ and later US President forgot this public and solemn obligation?

2021.04.26; 09:00

Kristupo Kolumbo skulptūra Bostone. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė įstatyminį potvarkį įkurti „Nacionalinį Amerikos didvyrių sodą“, kad nuo vandalų būtų apginti JAV nusipelniusių žmonių paminklai, praneša BBC.
 
Sudarytai darbo grupei nurodyta per 60 dienų parengti planą ir numatyti vietą, kur būtų įrengtas parkas. Prezidentas prašo, kad statulos „nebūtų abstrakčios ar modernistinės“.
 
Protestuotojai pastaruoju metu ėmė naikinti iškilių JAV asmenybių paminklus po to, kai suėmimo metu mirė juodaodis vyras George‘as Floyd‘as. Ypač taikomasi į paminklus, skirtus vergų turėjusiems Amerikos Valstijų Konfederacijos atstovams.
Tadas Kosciuška. Paminklas Milvokyje
 
Gindamas konfederatų simbolius, D. Trumpas priminė, kad jie taip pat yra valstybės istorijos dalis.
 
Sakydamas kalbą prie Rašmoro kalno Nepriklausomybės dienos proga, JAV prezidentas pasmerkė paminklus griaunančius protestuotojus prieš rasizmą. Jis sakė, kad Amerikos paveldui gresia pavojus, ir ragino žmones būti patriotais.
 
Prezidento pasirašytame dokumente nurodoma, kad sodas netoli vieno iš miestų turėtų būti atidarytas 2026 m. liepos 4 d. Valstijos ir pilietinės organizacijos raginamos šiam tikslui perduoti paminklus.
 
Istorinių asmenybių, kurios būtų įamžintos, sąrašas veikiausiai bus kontraversiškas. Tarp pasiūlymų minimi JAV įkūrėjai George‘as Washington‘as ir Thomas Jefferson‘as, taip pat pasienio gyventojas Davy Crockett‘as, evangelikų pamokslininkas Billy Graham‘as, prezidentas Ronald‘as Reagan‘as ir Antrojo pasaulinio karo didvyriai Douglas‘as MacArthur‘as ir George‘as Patton‘as.
 
Sode taip pat turėtų iškilti paminklai kovotojams už vergovės panaikinimą Harriet‘ai Tubman ir žmogaus teisių aktyvistui Martin‘ui Luther‘iui King‘ui.
Bostone nuspręsta demontuoti paminklą prezidentui A. Lincolnui. EPA-ELTA nuotr.
 
Be to, į sąrašą D. Trumpas siūlo įtraukti ne JAV piliečius, kurie svariai prisidėjo prie šalies nepriklausomybės, raidos ir atradimų. Taigi sode turėtų atsirasti paminklai Kristupui Kolumbui, Junipero‘ui Serra‘i ir markizui de Lafayette’ui.
 
Sąraše nėra tenykščių Amerikos gyventojų, Meksikos ar Pietų Amerikos atstovų. Jame taip pat nėra demokratų prezidentų, nors yra respublikonų.
 
Dienraščio „The Washington Post“ kalbinti istorikai sukritikavo D. Trumpo sumanymą. James‘as Grossman‘as, Amerikos istorijos asociacijos (AHA) vykdomasis direktorius, sakė, kad istorinių asmenybių pasirinkimas „svyruoja nuo keisto iki veikiausiai netinkamo ir net provokuojamo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 15:27