Pašto ženklų blokas, skirtas 4 partizanams, pasirašiusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Lietuvos pašto nuotr.
Lietuvos paštas penktadienį, vasario 7-ąją, išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“.
Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.
Kitais metais planuojama išleisti pašto ženklų bloką su kitais keturiais šią deklaraciją pasirašiusiais partizanais – tai Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.
Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs deklaraciją: trys šio akto signatarai žuvo tais pačiais 1949 metais, dar trys – po metų–dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.
Penktadienį išleidžiamame bloke – du paštai ženklai: 0,81 euro vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, ir 0,84 euro vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6500 vnt. Su pašto ženklais bus išleistas pirmos dienos vokas, proginis antspaudavimas vyks vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus.
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Skulptorius – Gintautas Lukošaitis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiojo atminimo paniekinimo kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Jis prašo įvertinti Giedriaus Grabausko pasisakymus apie Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą.
Rusijos televizijos kanalu „Rossija 1“, kurio programas Lietuvoje transliuoja Rusijos televizijos kanalas „Rossija 24“, kovo 3 d. transliuotoje savaitės naujienų ir aktualijų laidoje „Vesti nedeli“ buvo rodytas reportažas apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Reportaže prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančio paminklo Lietuvos partizanų vadui J. Žemaičiui-Vytautui Kaune kalbintas žurnalistu prisistatantis „Socialistinio liaudies fronto“ pirmininkas G. Grabauskas teigė, jog „tai paminklas vadinamajam herojui, o faktiškai holokausto dalyviui J. Žemaičiui-Vytautui, kuris 1941 m. Kaune ir Vilniuje žudė žydus ir po karo buvo miško brolių vadu“.
L. Kasčiūno teigimu, akivaizdu, kad šioje Rusijos televizijos laidos „Vesti nedeli“ ištraukoje buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Tai nėra pirmas atvejis, kai Rusijos televizijos kanalai skleidžia tokio ir panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Vykdydama informacinį karą ir skleisdama priešišką propagandą, melagingas žinias, Rusija siekia kurstyti visuomenės įtampą ir Lietuvos žmonių nepasitikėjimą savo valstybe.
Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris „Todėl šiuo atveju prašau įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiojo atminimo paniekinimo. Taip pat prašau įvertinti, ar jo pasisakymuose nėra tautinės neapykantos kurstymo požymių. Tai jau ne pirmas kartas, kai G. Grabauskas šmeižia mūsų partizanus ir jų atminimą Rusijos televizijos reportažuose. Turime imtis veiksmų ir netoleruoti tokių veikėjų kaip G. Grabauskas veiksmų ir mūsų valstybei svarbių žmonių atminimo šmeižto“, – savo kreipimąsi komentavo Seimo narys.
Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.
Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo?
2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.
Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos.
KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo, Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę. Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? – Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas, Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių. O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.
Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.
Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“
Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.
Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.
Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.
Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.
Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęsJūsų etnolingvistinis patriotizmas…“
Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.
Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.
Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.
Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.
Gegužės 31 d. Karinių jūrų pajėgų patrulinis laivas „Žemaitis” (P11) ir priešmininis laivas „Kuršis“ (M54) išplaukė į Szczeciną (Lenkija) dalyvauti didžiausiose šiais metais vyksiančiose tarptautinėse karinėse pratybose Baltijos jūroje „Baltops 2017“ birželio 2-16 d.
Baltops 2017 pratybose
Šiemet pratybose „Baltops 2017“ svarbus vaidmuo tenka Lietuvos Karinių pajėgų patruliniam laivui „Žemaitis“ (P11), kuris pratybų metu vadovaus patrulinių laivų junginiui. Taip pat pirmą kartą Lietuvos karinių jūrų pajėgų istorijoje šis patrulinis laivas „Žemaitis“ atliks artilerinius šaudymus į krantą, esantį Lenkijos kariniame poligone. Priešmininis laivas „Kuršis“ (M54) pratybose dalyvaus su Baltijos šalių karinių laivų junginiu BALTRON.
Šių didžiausių NATO pratybų Baltijos jūroje, pagrindiniai tikslai yra tarp dalyvaujančių NATO ir Šiaurės Europos valstybių pajėgų išplėsti sudėtingų kompleksinių operacijų mastą, taip pat treniruotis gerinant dalyvaujančių šalių pajėgų tarpusavio bendradarbiavimą ir sąveiką bei kelti dalyvaujančių jūrų pajėgų kompetencijos lygį.
Pratybose dalyvaus kariniai laivai ir orlaiviai iš 14 šalių: dvylika iš NATO: Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos ir dviejų Aljansui nepriklausančių šalių: Suomijos ir Švedijos.
Baltops 2017 pratybose
Šios karinės pratybos vyks Baltijos jūroje – Danijos, Lenkijos ir Švedijos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.
Pratybos vyks pagal tam tikrą scenarijų, imituojant susidariusį konfliktą tarp pramanytų šalių. Pratybų dalyviai pagal scenarijų yra suskirstyti į dvi grupes, iš kurių viena atlieka pagalbos suteikimo vienai iš pramanytų šalių, taip pat gynybos, kita – puolimo funkcijas. Šios pratybos yra puiki proga patikrinti laivų įgulų pasiruošimą vykdyti karines užduotis artimas realioms sąlygoms.
Lietuvos karinis laivas „Žemaitis”
Pratybų metu bus atliekamos ir tobulinamos karo laivų manevravimo formuotėse, laivų konvojavimo, artilerinių šaudymų, priešlėktuvinės ir antiteroristinės gynybos, minų paieškos ir nukenksminimo, kovos su povandeniniais laivais, jūrų desanto išlaipinimo krante bei kitos karinės procedūros.
Pratybas „Baltops“ kasmet organizuoja Jungtinių Amerikos Valstijų karinis laivynas.
Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų laivai pratybose BALTOPS dalyvauja nuo 1993 metų.
2012 m. vykusiose pratybose „Baltops 2012“ pirmą kartą Lietuvos pakrantėje buvo treniruojamasi vykdyti NATO jūrų desanto pajėgų išsilaipinimo į krantą operaciją. Tuomet pratybos vyko centrinėje Baltijos jūroje bei Lenkijos ir Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.
Nuotraukos – Karinių jūrų pajėgų
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija
Šią vasarą į Punską, į Žolinės šventę tikėjausi važiuoti su aktoriumi Algirdu Grašiu. Bet buvo labai karštos dienos, ir garbusis artistas nerizikavo. Jo bičiulis Algirdas Kalinauskas to krašto lietuviams vežė tik jo knygą “Algirdo Grašio legandos.
Bračo pacukų satyros” (“Žuvėdra”, Vilnius, 2009). Autoriaus pasirašytą ją gavo Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, jotvingių – prūsų gyvenvietės – muziejaus įkūrėjas Petras Lukoševičius, Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė, partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko – Vanago dukra, Seimo narė Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė…
Netikėtai šią knygą gavau ir aš. Per Algirdą Kalinauską; su autoriaus prierašu: “Iš poeto Antano Miškinio sužinojau, jog senovėje rytų Aukštaitijoj gyveno baltų sėlių gentys, vadinamos Seluona. Sėlių gentis Seluona seniai jau mirusi. Dabar čia Lietuva! Ji gyva! Amžina garbė tiems, kurie gynė Tėvynę ir už ją paaukojo gyvybę!”
