Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Šis videoreportažas – apie Vilniaus Žirmūnų 7-ąją vidurinę mokyklą. Man teko joje mokytis vienuolika metų. Ilgoka laiko atkarpa, bet prabėgo tarsi viena diena.

Žirmūnų 7-oji vidurinė mokykla apie 1976-uosius metus. Mano 3-oji A klasė. 

Ten, Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje, praleidau daug gražių, prasmingų, džiugių akimirkų. Būtent joje lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, istorijos, matematikos, geografijos mane mokė puikūs, reiklūs mokytojai. Nepaisant tvyrojusios sovietinės cenzūros, mūsų mokytojai mums dar skiepijo meilę viskam, kas lietuviška.

Būtent toje mokykloje aš turėjau daug šaunių draugų, nors su kai kuriais tekdavo ir pasistumdyti.

Tiesa, oficialus mano mokyklos pavadinimas šiandien – kitoks. Ji dabar vadinasi Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

Bet paradinė aikštė su gluosniu, po kurio šakomis oficialiai fotografuotasi baigus tris, aštuonias, o paskui ir 11-a klasių, – tokia pat pažįstama, kaip ir anais, 1973 – 1984-aisiais, metais. Ir vidinis mokyklos kiemas, kuriame bėgiota, šėliota, siausta, – toks pat savas kaip ir anuomet. Ir pirmąjame aukšte esanti klasė, kurios duris nedrąsiai pravėriau prieš 44-erius metus, tokia pat pažįstama. Dabar visa tai – ne tik pažįstama, sava, bet ir labai brangu.

Šių metų rugsėjo 1-ąją trumpam buvau užsukęs į savo gimtąją mokyklą. Jaudinausi užplūdus prisiminimams. Miela buvo prisiminti klasiokus, net ir tuos, su kuriais mažai bendravome. Miela buvo prisiminti visus savo buvusius mokytojus, net ir tuos, kurie rašė dvejetus bei griežtas pastabas.

Tik labai liūdna, kad šiemet iškilmingame mokslo metų atidaryme jau neišvydau nė vieno savo buvusio mokytojo. Visi mes senstame. Nėra nieko amžino.

Amžinas tik rugsėjo 1-osios žavesys.

2017.09.03; 20:19

Tėvai turėtų skirti daugiau laiko šeimos fotoalbumų peržiūrai su vaikais – išsiaiškino fotografė, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentė Indrė Vaitkevičiūtė.

Mergina atliko tyrimą, kurį aprašė savo bakalauro darbe. Ji nagrinėjo, kiek vaiko pozityviosios socializacijos procesui turi įtakos šeimos fotografijos, kaip fotografija gali prisidėti prie šio proceso.

Kuria artimesnį santykį šeimoje

Tėvams fotoalbumų peržiūra yra dar viena galimybė savo vaikams skirti daugiau laiko. Žiūrint į fotoalbumuose saugomas nuotraukas galima analizuoti ne tik socialinius, bet ir fiziologinius šeimos pokyčius, kurti artimesnį tarpusavio santykį. 

Fotografė Indrė Vaitkevičiūtė.
Fotografė Indrė Vaitkevičiūtė.

Tėvai, su jaunaisiais šeimos nariais analizuodami nuotraukas, gali atskleisti savo jausmus, fotografijose užfiksuoto momento išgyvenimus. Taip kuriamas artimesnis santykis tarp šeimos narių.

„Vaiko suvokimas apie šeimos modelį formuojamas ne tik stebint šeimos santykius, bet ir analizuojant šeimos istoriją žyminčias fotografijas“, – sako LEU socialinės pedagogikos studentė.

Fotografija – amžinos istorijos įrodymas. Užfiksuotas vaizdas leidžia kolekcionuoti žmonijos kultūros ir socialinių įgūdžių raidą, politinius ir ekonomikos įvykius, žmonių evoliuciją, technologijų kaitą. Nuotraukos, kaip įrodymas ar pavyzdys, yra naudojamos edukaciniame procese, tačiau mokyklos bendruomenei – vadovams, socialiniams ir kitiems pedagogams – I. Vaitkevičiūtė patartų dirbti vieningai.

Fotografijos analizės arfototerapijos metodus reikėtų taikyti sprendžiant problemas. Šie būdai sudarytų dar vieną galimybę padėti vaikui pozityviai socializuotis bendruomenėje.

„Fototerapijos metodas padėtų vaikui atskleisti savo jausmus ir išgyvenimus. Fotografijos analizės metu vaikas artimiau susipažintų su savo šeimos ir visos giminės tradicijomis, pozityviu pavyzdžiu“, – teigia mergina.

Ilgametė šeimos istorija

Šeimos fotografija yra būdas vizualiai, nepriklausomai nuo laiko, informuoti giminės ar šeimos narius apie vykstančius pokyčius, svarbius įvykius šeimoje.

Iš kartos į kartą keliaujantys fotoalbumai leidžia stebėti tradicijas, besikeičiančią madą, biologinius žmonių panašumus ir taip kurti ilgametę šeimos istoriją, tam tikrą pozityvią socializaciją tarp giminės ir pačio savęs, kaip tos bendruomenės nario.

Nuo tada, kai atsirado, fotografija yra labai pažengusi. Žmonijos gyvenimo kasdienybėje ji labai svarbi. Studentė atkreipia dėmesį, kad greitai besivystančiame pasaulyje dėl laiko trūkumo didelė dalis socializacijos ir edukacijos vyksta per vizualiąją komunikaciją. Šiuo metu itin plačiai nagrinėjami socializacijos, tradicijų puoselėjimo klausimai. Vis kyla diskusijų apie žmogiškąsias vertybes ir kaip jas perteikti vaikams, sparčiai tobulėjančių technologijų ir vizualizacijos pilname pasaulyje.

Vaikai vis sunkiau socializuojasi visuomenėje, todėl pati gyvenime daug laiko praleidžianti fotografuodama I. Vaitkevičiūtė nusprendė ištirti vaikų pozityviosios socializacijos procesą, vykstantį per vizualizaciją – šeimos fotografiją – ir išsiaiškinti, kaip vizualinė komunikacija gali padėti vaikams lengviau socializuotis visuomenėje.

LEU studentės tyrime dalyvavo 14–18 metų vaikai. Jų buvo prašoma apibūdinti fotografijos svarbą, fotografijos procese užimamą vaidmenį ir palyginti šiuo metu ir anksčiau vykusius fotografijos procesus.

Kelia prisiminimus

Fotografija labiausiai akcentuojama kaip svarbių akimirkų įamžinimo forma ir šeimos ar kitų artimų bendruomenės narių fiziologinių pokyčių įamžinimas.„Kai kalbėjausi su vaikais, dauguma teigė, kad svarbiausia yra tai, jog galima išsaugoti užfiksuotas akimirkas, kurios yra svarbios, jas turėti ir išsitraukti tada, kai labiausiai to nori. Šeima yra artimiausia socialinė aplinka, po jos – mokykla, kuri taip pat yra paminėta informantų atsakymuose. Vaikams yra svarbu pamatyti, kaip anksčiau gyveno jiems artimi žmonės, palyginti su dabartiniu gyvenimu, kurį gyvena jie patys“, – pasakoja studentė.

Žirmūnų 7-oji vidurinė mokykla apie 1976-uosius metus.
Žirmūnų 7-oji vidurinė mokykla apie 1976-uosius metus.

Tiriant buvo domimasi ir apie fotografavimo tradicijas šeimoje, kiek fotografija turi įtakos santykiams ir socializacijai. Informantų mergina prašė apibūdinti jausmus ir emocijas, kurios dažniausiai įamžinamos jų šeimos fotografijose, nupasakoti, kokius jausmus užfiksuotos akimirkos kelia jiems patiems. „Įdomu tai, kad interviu metu visi teigė, jog žiūrėjimas į fotografijas kelia prisiminimus. Du vaikai pasakojo, jog su savo šeimos nariais peržiūrinėdami fotografijas kalbasi apie įvykusius nuotykius, prisimena gražias akimirkas. Apklaustieji pasakojo, jog įdomiausia stebėti savęs ir tėvų fiziologinius pokyčius, o fotografijų peržiūra yra lyg tam tikra tradicija“, – pasakoja I. Vaitkevičiūtė.

Keli informantai pasakojo, jog mokykloje mokytojai šeimos fotografijų analizę naudoja kaip metodą istorijos pamokose. Du tiriamieji teigė, jog fotografijomis su bendraamžiais nesidalija, į jas žiūri vieni arba su savo šeima. Iš apklausos atsakymų matyti, kad šeimos fotografijos daro įtaką socializacijai su bendraamžiais: fotografijos leidžia artimiau pažinti bendraamžių šeimos narius ir jų fiziologinę kaitą, palyginti esamą ir dabartinį socialinį statusą, kitus aspektus.

Pasirinkta nuotrauka – informacijos šaltinis

Informantų paklausus apie puoselėjamas šeimos vertybes, penki iš jų teigė, jog apie senelius ar kitus giminaičius kalbasi su tėvais dažnai, o fotografijos puikiai padeda iliustruoti pasakojimus, susipažinti su giminaičiais.

„Taigi šeimos fotografija padeda ne tik iliustruoti tuos, apie kuriuos pasakojama, tačiau ir byloja apie tam tikrus šeimos vertybių aspektus. Šeimos nariai mezga santykį ir su tais, kurie yra mirę. Pasakojamos istorijos ne tik apie save, bet ir anksčiau gyvenusius žmones, lyginama su dabartiniu gyvenimu. Išsaugojamos vertybės, šeimoje vyraujančios tradicijos.Tai rodo, jog ne tik šeimos santykiai, bet ir fotografijos padeda fiksuoti šeimos modelį, žmonių skaičių, santykius, pokyčius. Tai padeda vaikams formuotis suvokimą apie savo šeimą“, – sako fotografė.

I.Vaitkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad vaikai mielai dalijosi mintimis apie mėgstamiausias nuotraukas. „Trys pašnekovai pasakojo apie fotografijas, kuriose yra įamžinti su savo mama, tėčiu ar visa šeima. Vaikai pasidalijo savo jausmais, kuriuos iliustravo fotografijos. Paklausus, kokios priežastys lemia tai, jog šios fotografijos jiems yra pačios mieliausios, vaikai įvardijo gerus santykius su tais asmenimis, su kuriais yra įamžinti pasirinktose nuotraukose“, – pasakoja tyrėja.

Jos nuomone, tai rodo, jog fotografijos atspindi vyraujančias emocijas, šeimos narių santykių tvirtumą, ilgesingą nuotaiką. „Pasirenkama fotografija gali būti informacijos šaltinis, kuris taip pat naudojamas ir taikant fototerapijos metodą“,– sako studentė.

Skatina domėtis savo giminaičiais

Pačios fotografės šeimoje nuotraukos yra saugojamos fotoalbumuose ir perduodamos iš kartos į kartą. „Turime sukaupę kelių šeimos kartų fotografijų. Kai buvau mažesnė, kartu su šeima fotografijas žiūrėdavome tikrai labai dažnai, tėvai pasakodavo isorijas, susijusias su nuotraukomis, o kai pati pradėjau domėtis fotografijomis, analizuodavau ir analizuoju jas viena. Įdomiausia yra tai, kad fotografijos saugo labai daug informacijos, susijusios su visa mano gimine: fiziniai panašumai, mada, šeimos modelio suvokimas ir perdavimas. Fotografijų analizavimas mane paskatino daugiau domėtis savo giminaičiais: kur jie gyvena, ką veikia gyvenime“ – atvirauja mergina.

Fotografija mergina susidomėjo dar mokykloje, tačiau mėgėjiškai. Pradėjus studijuoti LEU socialinę pedagogiką, dar pirmame kurse žymus fotografas Vaidotas Grigas, LEU studentams dėstantis vizualinės komunikacijos kursą, pastebėjo talentingą studentę ir paskatino ją fotografija užsiimti profesionaliai. Doc. V. Grigas buvo ir I. Vaitkevičiūtės baigiamojo darbo vadovas.

Nuotraukose: Vilniaus 7-oji vidurinė mokykla Žirmūnuose apie 1976-uosius metus; Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentė Indrė Vaitkevičiūtė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas (LEU).

2016.06.08; 14:48