Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes


Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.