Nemėgstu diskutuoti, kai švaistomasi aštriais epitetais, juolab nesmagu aptarinėti, kuo kas pavadino kurį asmenį. Tačiau, kai metami aštrūs, įžeidūs žodžiai neseniai amžinybėn išėjusiam Mokslininkui, jaučiu pareigą netylėti.

Turiu galvoje signataro, kelių publicistinių knygų autoriaus Rimvydo Valatkos straipsnį „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“, paskelbtą 2015 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www. Delfi.lt. Straipsnio pavadinimas lyg orientuotas į istoriją, bet turinys greitai pasukamas į dabartį ir taikomas atskiriems asmenims.

Continue reading „Kas tie zombiai ir ką jie suzombino?“

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį.

Continue reading „Arnoldas Piročkinas: „Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis““

Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.

Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.

Continue reading „Lietuva mažiau saugi nei Prancūzija“

Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).

Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų. 

Continue reading „Kai matomos tik raidės“

Rusų rašytoja Liudmila Ulickaja surengė Maskvoje „Inteligentijos kongresą prieš Krymo aneksiją“. Ji sutiko atsakyti į Le Temps korespondento Emanuelio Grinšpano klausimus apie savo požiūrį į pastaruosius įvykius Ukrainoje.

Pasak Ulickajos, ideologija, grindžianti Krymo aneksiją, kažkuo panaši į fašizmą. „Mes matome metodus ir ideologiją, kurie labai primena Hitlerio atėjimą į valdžią, tiksliau, fiurerio Miuncheno laikotarpį. Apie tai labai nemalonu ir skaudu kalbėti. Net pavojinga. Visiškai akivaizdu, kad mes matome tų pačių schemų pritaikymą. Istorija – fundamentalus mokslas, bet žmonių atmintis trumpa, ir į akis metasi išsilavinimo stoka“.

Continue reading „Liudmila Ulickaja: „Rusijos piliečiai paverčiami zombiais““

Ką reiškia kalbai „neišgyventi skaitmeninėje epochoje“? Kodėl ši grėsmė iškyla ne tik neturtingoms ir mažoms šalims, bet ir skandinavų valstybėms, kurios yra pasaulinės informacinių technologijų lyderės ir turi pakankamą ekonominį bei mokslo potencialą, kad neatsiliktų tokioje svarbioje srityje? Svarbiausia – ką reikia daryti, kad lietuvių kalba išvengtų šios grėsmės? O gal tai visai ne grėsmė, bet reklaminė išmonė europiniam finansavimui padidinti?

Vivos voco, mortuos plango, fulgura frango (Gyvuosius šaukiu, mirusius apverkiu, žaibus sulaužau) – tai tradicinis užrašas ant bažnyčios varpų, išpopuliarintas vokiečių poeto Friedricho Schillerio poemos „Varpo giesmė“, mums labiau žinomas iš Vinco Mykolaičio-Putino karo metų eilėraščio makabriškai sukeistu pavadinimu: „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apverkiu, mirusius šaukiu). Dar neapverktas, atrodo, liko tik žaibas…

Continue reading „FULGURA PLANGO“