Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiksliau pasakius, jie  atriedėję ir atidundėję jau senokai, dar 2016-aisiais.

Gal tuomet, pradžioje, naivus Lietuvos rinkėjas dar ir tikėjo, kad štai: Karbauskis pažadėjo ir ištesėjo (su Verygos pagalba), kad uždės apynasrį besaikiam alkoholio vartojimui; Karbauskis pažadėjo, kad pasiūs tautinius kostiumus vaikams Lietuvos šimtmečio proga (su Juozuko Statkevičiaus pagalba), ir keletą pasiuvo, regis.

Bet netrukus prasidėjo Gretos istorija, kuri tęsėsi ilgokai, paskui aprimo, ir beveik niekas jos šiandien nebeprisimena.

Galiu garantuoti, kad neilgai trukus pasimirš ir Irinos Rozovos, Seimo narės, besižvalgančios po Rusijos platybes, istorija, kuri nepalyginamai rimtesnė ir grėsmingesnė Lietuvai, nei Gretos istorija, nes nebeliko Vytauto Bako, buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko.

Bet negi kas nors iš Lietuvos žmonių, dar mąstančių, tiki, kad Seime, ir aplink Seimą, ir šiek tiek toliau, neknibžda daugiau tokių rozovų, tik stambesnio kalibro?

Kremlius savo propagandiniuose kanaluose neretai tiesiog pasišaipo iš Lietuvos: kam tokia nykštukinė valstybė rūpi, sako jie.

Dabar žurnalistai, politologai savaitę „mėgaujasi“ lenkais Narkievičiumi, Jedinskiu, Tamašūnine, etc.

Bet ar jie lenkai? Man regis, tikresni lenkai yra tie aktoriai, kurie vaidina lenkus „Dviračio žiniose“. Lenkės bobutės Vilniaus Halės turguje kone kasdien, kai rodomos „ Žinios“, mielai juos aptarinėja ir neslepia džiaugsmo… Štai kur lenkai, tikri, sako jos!…

Bet, tiesą pasakius, tai jau  nebejuokinga. Vardan daugumos Karbauskio į koaliciją priimti „lenkai“ rodo savo tikrąjį veidą. O jis  – ne koks.  Anksčiau, tiesa, jį rodydavo tik Tomaševskis, kuomet ypatingomis Rusijai progomis segėdavo Georgijaus juostelę, dabar – ir jo chalujai.

Ir ne tik lenkai. Dar ir bebrai, tokie kaip Kirkilas ir Butkevičius, išdavę a. a. Brazausko socialdemokratines vertybes, ir pasidarę socialdarbiečiais; translyčiu tapti sunkiau nei pasikeisti savo ilgai slėptą veidą, pasirodo.

Štai kaip paaiškino bebras Kirkilas, gindamas „lenkus“, kurių valdomose apylinkėse asfaltuojami keliai, o į tuos kelius pakliuvo ir premjero Skvernelio, kaip bebūtų gaila premjero, įklimpusio „valstiečių“ mėšlan, kelias: mes turime skatinti tautines mažumas, padėti joms integruotis… Maždaug taip, ne pažodžiui sakau.

Ak, kokios aistros užvirė viešojoje erdvėje. Su lenkais norima susidoroti, juos nori mušti. Taip rėkia Narkievičius, sakydamas, kad jie mušami dėl to, kad Lenkų rinkiminė akcija yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri nėra susaistyta korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu. Vienintelė!

O tuo tarpu vadų dukros ir sūnūs gyvena Seimo viešbutyje, sūnūs dar ir su meilužėmis, o tėvas Jedinskis sako, kad sūnus tik retkarčiais pernakvoja, bet nesako, kad vienas, o ne su meiluže.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar sako, kad valdžios negalima kritikuoti, nes ji nuo Dievo.

Tomas Janeliūnas praėjusį savaitgalį parašė viešą laišką valdantiesiems: jūs parazitai! Taip ir rėžė, iš peties. Parazitai. Nevardysiu jo nepaneigiamų argumentų, kodėl parazitai.

Nereikia, ir taip aišku, plika akimi matoma.

Ir štai – reziumė. Ilgokai svarstęs Prezidentas Nausėda praėjusios savaitės pabaigoje pagaliau ryžosi inteligentiškai pareikšti, kad Narkievičius turi pasitraukti iš ministro posto. Ne būti išmėžtas ant šakių, kaip per mėšlavežį sovietmečiu Lietuvos TSR kaime, o pasitraukti.

Sako, reikią palaukti, kol po gydymosi pirmadienį sugrįš į darbą premjeras, ką jis pasakys.

Šiandien jau pirmadienis. Prasidėjo Kristaus gimimo laukimas.

2019.12.02; 04:00

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėja Helovinas. Vaiduokliškai baugus, paslaptingas, „pašėlęs“ Helovinas… Jau esame infekuoti juo ir mes. Helovino atributika jau puošiamos ir mūsų parduotuvių vitrinos. Darganotas ruduo – reikia „šventės“, kad lietuviai nebūtų tokie surūgę paskutiniams lapams nuo medžių nukritus.

Prisimenate Algirdo Kaušpėdo topinę dainą? Zombiai atrieda atidunda…

Tiesą sakant, Heloviną šiemet mes pradėjome švęsti labai anksti – kone nuo pavasario. Kaukių ir kaukolių fiestoje išradingiausiai pasirodė mūsų politikai. Vien ko vertas Seimo Pirmininko V. Pranckiečio numeris. Ilgai jo kaukolę pažastyje nešiojosi Kultūros komiteto Pirmininkas R. Karbauskis.  Kol prieš pat Heloviną jo entuziazmas ėmė ir išblėso: nemirusių nėra ko ir prisiminti.

O čia dar netikėtai driokstelėjo – užsidegė Alytaus padangų perdirbimo fabrikas ir padangę perskrodė helovinininio deglo pragariška šviesa bei pragariški dūmai.

Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gaisravietėje Alytuje. N. Cesiulio „Facebook“ nuotr.

Ir čia staiga tose pragaro liepsnose pasirodė, kad helovininiai politikai nebežiną ką daryti. Vienas, stambiausias, Japonijoje atlikinėjo istorinę misiją – dalyvavo šios paslaptingos Rytų šalies imperatoriaus prisaikdinime, kiti čia, Lietuvoje, tris dienas suko galvą, kaip nuvykus Alytun.

Karbauskis stoiškai žemaitiškai tylėjo.

Premjeras serga, pateisinama.

Vienas Alytaus meras Cesiulis stojo ginti Dzūkijos žemės nuo pragaro liepsnų. Ir tapo šių dienų tikruoju didvyriu. Ugniagesiai, kiti gelbėtojai taip pat tapo didvyriais, ir tai, tikėkimės, bus deramai įvertinta.

Vakar iš televizoriaus ekrano stebėjau televizinį forumą, kuriame dalyvavo aukšti valdininkai ir politikai (buvę ir esami). Jie aptarinėjo gaisrą Alytuje ir jo pasekmes, dėliojo dėliones, kaip išmokti panašias pamokas.

Labiausiai įsiminė tokie žodžių junginiai: šiame procese sąveikavo, ieškojo sąveikos taškų, vykdė koordinuotą proceso valdymą, etc.

Skurdi kalba, skurdus ir darbas.

Šiaip jau, nuo seno, esame įpratę, kad mokomasi mokyklose: vidurinėse, pagalbinėse, gimnazijose… Bet mados keičiasi – dabar net į Seimą einama tik pasimokyti. Mokėsi gi ir Valinskienė, ir Valinskas, ir tūla Baukutė su Antanu…

Ar išmoko? Kažin… Nebent E. Masiulis, iš tos senesnės, labiau įgudusios kartos…

Bet ir tas dabar tyli kaip žuvis vandenyje.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurie garsūs užsienio politologai ir analitikai kone unisonu kalba apie naują nūdienos politikos vektorių. Anot jų įžvalgų, jau dabar reikia ruoštis naujų politikos vadovėlių rašymui, mat iš esmės keičiasi tradicinės politinės vertybės. Ateina naujos politikų kartos, populistinės, komunikuojančios feisbukuose ir kalbančios tai, ką nori išgirsti dažniausiai visiškai neišrankus rinkėjas, taigi iš lempos. Tai jau matyti ir Rusijoje, ir Amerikoje, ir iš brexsitų negalinčioje išsivaduoti Europoje.

Ką gi, gal iš tikrųjų, kaip rašoma Mikaldos pranašysčių knygoje, artėja Pasaulio Pabaiga?

2019.10.29; 08:30

Nemėgstu diskutuoti, kai švaistomasi aštriais epitetais, juolab nesmagu aptarinėti, kuo kas pavadino kurį asmenį. Tačiau, kai metami aštrūs, įžeidūs žodžiai neseniai amžinybėn išėjusiam Mokslininkui, jaučiu pareigą netylėti.

Turiu galvoje signataro, kelių publicistinių knygų autoriaus Rimvydo Valatkos straipsnį „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“, paskelbtą 2015 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www. Delfi.lt. Straipsnio pavadinimas lyg orientuotas į istoriją, bet turinys greitai pasukamas į dabartį ir taikomas atskiriems asmenims.

Continue reading „Kas tie zombiai ir ką jie suzombino?“

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį.

Continue reading „Arnoldas Piročkinas: „Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis““

Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.

Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.

Continue reading „Lietuva mažiau saugi nei Prancūzija“

Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).

Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų. 

Continue reading „Kai matomos tik raidės“

Rusų rašytoja Liudmila Ulickaja surengė Maskvoje „Inteligentijos kongresą prieš Krymo aneksiją“. Ji sutiko atsakyti į Le Temps korespondento Emanuelio Grinšpano klausimus apie savo požiūrį į pastaruosius įvykius Ukrainoje.

Pasak Ulickajos, ideologija, grindžianti Krymo aneksiją, kažkuo panaši į fašizmą. „Mes matome metodus ir ideologiją, kurie labai primena Hitlerio atėjimą į valdžią, tiksliau, fiurerio Miuncheno laikotarpį. Apie tai labai nemalonu ir skaudu kalbėti. Net pavojinga. Visiškai akivaizdu, kad mes matome tų pačių schemų pritaikymą. Istorija – fundamentalus mokslas, bet žmonių atmintis trumpa, ir į akis metasi išsilavinimo stoka“.

Continue reading „Liudmila Ulickaja: „Rusijos piliečiai paverčiami zombiais““

Ką reiškia kalbai „neišgyventi skaitmeninėje epochoje“? Kodėl ši grėsmė iškyla ne tik neturtingoms ir mažoms šalims, bet ir skandinavų valstybėms, kurios yra pasaulinės informacinių technologijų lyderės ir turi pakankamą ekonominį bei mokslo potencialą, kad neatsiliktų tokioje svarbioje srityje? Svarbiausia – ką reikia daryti, kad lietuvių kalba išvengtų šios grėsmės? O gal tai visai ne grėsmė, bet reklaminė išmonė europiniam finansavimui padidinti?

Vivos voco, mortuos plango, fulgura frango (Gyvuosius šaukiu, mirusius apverkiu, žaibus sulaužau) – tai tradicinis užrašas ant bažnyčios varpų, išpopuliarintas vokiečių poeto Friedricho Schillerio poemos „Varpo giesmė“, mums labiau žinomas iš Vinco Mykolaičio-Putino karo metų eilėraščio makabriškai sukeistu pavadinimu: „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apverkiu, mirusius šaukiu). Dar neapverktas, atrodo, liko tik žaibas…

Continue reading „FULGURA PLANGO“