Lietuva mažiau saugi nei Prancūzija


Print

Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.

Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.

O tai reiškia, jog, nepaisant Lietuvos VSD pranešimų apie sąlyginai ramią padėtį, nuo teroristinių išpuolių neapsaugota ir Lietuva (šios tarnybos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 50 įtartinų asmenų). Beje, privalome suprasti, jog Lietuva tokiomis akimirkomis kur kas mažiau saugi nei Prancūzija. Prancūzai bent jau ramūs, kad, pagrindinius gynybinius pajėgumus sukoncentravę terorizmo prevencijai, jie nesulauks peilio į nugarą – Kremliaus agresijos.

O mes prisimename karčią 1991-ųjų pamoką. Vos tik Vakarų pasaulis susirūpino Kuveito likimu, tą pačią akimirką buvo primiršta Baltijos valstybių nepriklausomybės byla. SSRS imperialistai teisingai planavo ir skaičiavo: Maskva turi laiko terioti Lietuvą tol, kol JAV ir Didžioji Britanija įklimpusi Kuveito smėlynuose. Todėl prasminga klausti, ar panaši nelaimė neištiks mūsų ir 2015-aisiais?

Fanatikų išpuoliai Paryžiuje jau pakenkė rusų okupacinių struktūrų iš savo žemių išstumti nepajėgiančiai Ukrainai. Pasaulio dėmesys nukreiptas tik į Paryžių. Kijevo bėdos pamirštos. Kijevo vargai pasauliui jau pradeda nusibosti. Visi raudoja dėl žuvusių civilių prancūzų, o kasdien žūstantiems ukrainiečių kariams nebeužtenka ašarų.

Be kita ko, Paryžius vis garsiau šaukia, esą Europos Sąjunga nuo šiol privalo būti atlaidesnė Vladimirui Putinui. Primityvus mąstymas. Nejaugi besiformuojant teroristiniam – islamistiniam Gordijo mazgui, Kremliaus nuodėmės, lyginant su Islamo valstybės keliamais pavojais, nėra jau tokios baisios? Nejaugi Europa nepajėgi sugauti Paryžiuje ar Briuselyje pasislėpusių teroristų be terorizmą šiuo metu labai akivaizdžiai, intensyviai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje platinančios Rusijos paramos?

Vokietija irgi gudrauja. Ji linkusi su teroristiniu Kremliumi derėtis dėl naujų energetinių projektų ignoruojant Vilniaus, Rygos ir Talino energetinius interesus. Situacija bjauri. Vokietija visiškai nebijo Rusijos agresijos, todėl ir flirtuoja su V.Putinu, su kuriuo padorūs politikai vis tik neturėtų sėstis prie vieno derybų stalo. Mat sėdėjimas prie vieno stalo su vienu didžiausių teroristų pasaulyje – terorizmo rėmimas. O Lietuva per silpna, kad priverstų Vokietiją persigalvoti. Sunku patikėti, jog ponia Angela Merkel įsiklausytų į europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio perspėjimus, esą Berlynui nedera priimti sumaniai užmaskuotų V.Putino „energetinių meduolių“.

Kitas pavojus – mūsų nenoras apie rimtas problemas kalbėti atvirai, ieškant ne tik svetimų, bet ir savų klaidų. Kodėl Kuveito išlaisvinimas 1991-aisiais buvo sėkmingas, o Afganistano, Irako, Libijos, Sirijos operacijos – komplikuotos? Kodėl mes manome, jog mūsų vakarietiškas gyvenimo būdas – tobulas, o visi kiti būdai – niekam tikę? Ar jau suprantame, jog prancūziškos ir daniškos karikatūros, kuriose juoktasi iš musulmonams šventų dalykų, nevertos civilizuotų, demokratiškų, padorių žmonių pagarbos? Ar mes tikrai musulmonus pažįstame taip giliai, kad galėtume apie juos konstruoti kategoriškas išvadas?

Žvelgiant į į Paryžiaus tragediją dera nepamiršti visų konflikto dedamųjų. Omenyje turiu kad ir gilų įspūdį palikusio Martyno Starkaus ir Jono Banio filmą „Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“. Kaip Rusija mulkina Vakarus, kaip ji meluoja, dezinformuoja, klastoja, – daug girdėjome, daug žinome. Tačiau pagrindinė šio konkrečius faktus, palyginimus, pavyzdžius pateikiančio filmo vertė – atvirumas. Filmo režisieriai skelbia labiausiai nerimą keliančią žinią: Rusija senų seniausiai kurpia Baltijos valstybių okupacijos planus. Baltijos valstybių užgrobimo scenarijai rengiami tikriausiai dar nuo tų laikų, kai į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas sumanė atgaivinti Sovietų Sąjungos himną. Tik į šią detalę mes, naivuoliai, tuomet neatkreipėme deramo dėmesio.

Žodžiu, Kremlius rimtai ruošiasi mus pulti. Kremlius laukia tik tinkamo momento. Šiandieninė Rusija – tiksinti teroristinė bomba. Ar susiklostys Kremliaus agresoriams palankios aplinkybės susprogdinti užtaisą, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, nuo Europos. Tų „jeigu“ – labai daug. Jei didžiosios Europos valstybės pasirodys bejėgės kontroliuojant migrantų krizę, jei Paryžiuje, Berlyne, Londone ir Romoje į valdžią plūstelės kraštutiniai dešinieji, jei Europoje dažnai aidės teroristinių sprogimų ir šūvių garsai, jei europiečiai neatsisakys kai kurių pasenusių, sustabarėjusių vienpusių politkorektiškumo, multikultūralizmo dogmų, jei ten nebus protingai subalansuotos žmogaus ir tautos teisės, tuomet Lietuva turės tik vieną rimtą sąjungininką ir gynėją, – JAV.

Ar Kremliui susidarys palankios sąlygos agresijai, priklauso ir nuo pačių lietuvių. Bet Lietuvos vidaus padėtis tokia pat chaotiška kaip ir kitose Europos valstybėse. Lietuviai, kurie tenori, kad lietuviškuose dokumentuose pavadinimai ir pavardės būtų užrašomos tik lietuviškai, kai kurių žurnalistų, politikos apžvalgininkų, komentatorių jau užgauliai pravardžiuojami zombiais ir retrogradais (Rimvydo Valatkos ir Laimanto Jonušio sugalvoti epitetai). Lietuvoje per daug lietuvių, kuriems rūpi tik Lietuvos lenkų padėtis, o į Lenkijoje gyvenančių lietuvių vargus – nusispjauti (apie Kaliningrado srityje baigiamus surusinti lietuvius jau net nebekalbame).

Pasirodo, turime net Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekaną Antaną Smetoną, kuris viešai sako netiesą, esą dėl grubiai Lietuvai brukamų svetimų raidžių Lenkija niekuo dėta. Griauti lietuviškos abėcėlės nereikalauja totoriai, karaimai, žydai, baltarusiai, rusai, šios užgaidos užsimanė tik lenkai, tačiau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas teigia, jog lenkai ir Lenkija nesusiję su šiuo ilgokai Lietuvą kamuojančiu šantažu.

Esama ir lietuvių, kurie ragina, vaizdžiai tariant, prieš statant paminklus ar kabinant atminimo lentas Lietuvos partizanams, pirmiausiai paprašyti žydų leidimo („Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Valdas Bartasevičius).

Žodžiu, Lietuvoje daugėja lietuvių, kuriems pirmiausiai rūpi ne lietuviški, bet lenkiški, žydiški, vokiški, rusiški ir dar velniai žino kokie interesai. O tiems, kuriems, regis, vis tik rūpi ir savi reikalai, jau nebeturi kur prabilti arba nebegali atvirai prabilti.

Atsiverskite lapkričio mėnesio žurnalą „Valstybė“, kur redaktorius Eduardas Eigirdas paskelbė straipsnį „V.Putinas Lietuvoje sėkmingai įgyvendina palaną B“. Straipsnis reikalingas. Autorius paaiškina, kaip Kremlius, nesugebėjęs Europos pavergti ekonomiškai, pasirinkdamas grubius, agresyvius, tiesmukiškus būdus, nūnai ėmė ieškoti subtilesnių priemonių. Taigi papirkinėja – ieško savo gerbėjų tarp politikų, žurnalistų, verslininkų, siūlydamas jiems pelningus projektus ir kontraktus. Kai šie užtektinai giliai įklimps, tada Kremlius ir atsigriebs…

Tačiau toje publikacijoje – nė vienos konkrečios pavardės, nė vienos konkrečios firmos ar įmonės pavadinimo.

Leidinio redaktorių galima suprasti – Lietuvoje tiek daug vienpusio politkorektiškumo ir žmogaus teisių, kad kiekvienas, konkrečiau apkaltintas simpatijomis Kremliui, žurnalą pajėgus sužlugdyti kreipdamasis į teismą dėl įžeidimo ar sušlubavusios reputacijos. Štai kodėl plunksnos broliai kartais priversti apsiriboti abstrakčiais apibendrinimais, štai kodėl vis dažniau mes vengiame konkretybių.

Ir vis dėlto jei trokštame būti saugūs, konkretūs priekaištai konkretiems lietuviškųjų interesų ignoruotojams reikalingi.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2015.11.17; 06:16


Prisijunkite prie diskusijos