Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija Seime ketvirtadienį įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama išplėsti ir sukonkretinti viešojo asmens sąvoką. Konservatorių frakcijos nario Arvydo Vyšniausko teigimu, išplėsti viešo asmens sąvoką paskatino nevienareikšmiškas sprendimas byloje, kurioje portalas „Atvira Klaipėda“ pripažintas pažeidęs Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR).
„Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuris buvo prieš savaitę „Atviros Klaipėdos“ byloje, iš tikrųjų sukūrė blogą precedentą, jis susiaurino viešo asmens sąvokos pačią esmę ir jos galimybę vartoti. Ši sąvoka, ji iki šiol yra pakankamai aptaki, dėl to teismai turi labai pačią diskreciją ją aiškinti. Mes manome, kad pati sąvoka ir pati viešojo asmens esmė neturėtų būti siaurinama, ji turėtų būti kaip tik plečiama. Ir mes tai norime įstatymo pataisa iš esmės padaryti“, – Eltai teigė A. Vyšniauskas.
Todėl, pasak jo, yra siūloma Visuomenės informavimo įstatymą papildyti punktais, kas yra vieši asmenys.
„Norime, kad kandidatai visuose rinkimuose viešaisiais asmenimis išliktų ne tik rinkimų kampanijos metu, bet ir dvi kadencijas po rinkimų. Kitaip tariant, jeigu kandidatavau 2020 metais į Seimą, tai dar iki 2028 metų aš išlieku viešu asmeniu“, – informavo Seimo narys.
„Tai yra be galo svarbu todėl, kad labai dažnai ta duomenų bazė ir informacija apie kandidatus žiniasklaidai yra bene pagrindinis įrankis susižiūrint, kur ten kokie interesai plaukioja. Dėl to manome, kad kandidatų buvimas viešais asmenimis ilgesnį laiką yra labai svarbus“, – paaiškino jis.
A. Vyšniausko teigimu, į įstatymo projektą įtraukiama nuostata ir dėl viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių asmenų.
„Jeigu laimi, turi sutartį, tai jų valdymo organų nariai – direktorius, valdyba ir akcininkai – yra vieši asmenys, atitinkamai leidžia išvengti tokių situacijų kaip su portalu „Atvira Klaipėda“. Dar praplečiama lobistais, lobistinių organizacijų valdybų nariais ir panašiais asmenimis. Tai iš esmės viešo asmens sąvoka sukonkretėja, tačiau kartu ir prasiplečia“, – sakė parlamentaras.
Seimo nario teigimu, poreikis redaguoti Visuomenės informavimo įstatymą brendo seniai, tačiau, pasak jo, „Atviros Klaipėdos“ istorija tapo katalizatoriumi, kuris pastūmėjo pagaliau šį klausimą spręsti.
A. Vyšniauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad Seimo Kultūros komitete šiuo metu yra ganėtinai daug iniciatyvų dėl tam tikrų žiniasklaidos savireguliacijos pokyčių.
„Ir tie pasiūlymai, kaip suprantu, būtent iš žurnalistų bendruomenės ir atkeliauja. Tai mes norėtume, kad ši viešo asmens sąvoka toliau svarstoma bendrame pakete dar būtų žurnalistų peržiūrima, ar tikrai pakanka to, ką siūlome“, – sakė A. Vyšniauskas.
Ketvirtadienį Seime įregistruotas Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas numato, kad viešaisiais asmenimis būtų laikomi valstybės politikai, teisėjai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, valstybės tarnautojai, asmenys valstybės ir savivaldybių įstaigose dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat šiose institucijose sudarytų darbo grupių, komitetų, komisijų, tarybų ir kitų kolegialių institucijų nariai, valstybės bei savivaldybių kontroliuojamų įmonių ir įstaigų valdymo organų nariai, politinių partijų ir rinkimų komitetų valdymo organų nariai, kandidatai rinkimuose (viešojo asmens statusas išlaikomas ir po rinkimų laikotarpiui, kuris yra lygus dviem kadencijoms tos institucijos, į kurią asmuo kandidatavo).
Taip pat juridinių asmenų, kurie sudaro viešųjų pirkimų sutartis ir(arba) dalyvauja viešųjų pirkimų sutarties vykdyme subrangovo teisėmis, valdymo organų nariai ir akcininkai (dalininkai), lobistai ir lobistine veikla užsiimančių juridinių asmenų valdymo organų nariai, darbuotojai ir akcininkai (dalininkai), asociacijų ir viešųjų įstaigų, kurios yra gavusios valstybės ir(arba) savivaldybių finansavimą, valdymo organų nariai ir akcininkai (dalininkai) ir kiti fiziniai asmenys, einantys viešąsias pareigas ir(arba) turintys viešojo administravimo įgaliojimus ir(arba) administruojantys viešųjų paslaugų tiekimą ir(arba) naudojantys viešuosius išteklius ir(arba) atliekantys svarbų vaidmenį viešajame gyvenime.
ELTA primena, kad praėjusį trečiadienį teismas atmetė skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo, kurio portalas, pranešdamas apie Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės ,,Gatvių apšvietimas“ viešuosius pirkimus ir atskleisdamas su jais susijusių asmenų pavardes, buvo pripažintas pažeidęs BDAR. Toks sprendimas sulaukė abejingos žurnalistų bendruomenės ir teisininkų reakcijos, todėl apie teisės aktų pakeitimus, apibrėžiančius viešo asmens sąvoką, prakalbo ir Seimo nariai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir Valstybės apdovanojimų įstatymu, pasirašė dekretą, kuriuo išbraukė Šarūną Černiauską iš valstybės apdovanotųjų sąrašo, jam pažeminus apdovanotojo vardą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu Š. Černiauskas buvo apdovanotas 2018 m. vasario 15 d., primena Prezidentės spaudos tarnyba.
ELTA primena, kad žurnalistas Š. Černiauskas dėl etikos pažeidimų buvo atleistas iš naujienų portalo 15min.lt, kur jis vadovavo Žurnalistinių tyrimų skyriui. Pats žurnalistas pripažino, kad jis, užsiimdamas individualia veikla pagal pažymą, rengė analizes viešųjų ryšių įmonei apie viešus asmenis ir verslo įmones, apie tai neinformavęs tuometės darbovietės. Vėliau paaiškėjo, kad informacija teikiama viešųjų ryšių agentūros vadovui Dariui Gudeliui.
Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.
Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?
Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi?
Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.
Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.
Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.
Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“
Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…
Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.
Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.
Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.
Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.
Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.
(Sveikinimo kalba tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaidos ir politikos sąveika Baltijos šalyse“, prasidėjusioje Vilniaus universitete 9 val.; buvo paskelbta anglų k.)
Prabėgo daugiau kaip 25 metai nuo tada, kai čia patyrėme realią žodžio ir spaudos laisvę.
Nuo 1988 m. Lietuvoje dvejus metus cenzūros sistema byrėjo sulig kiekviena diena, kol – atrodo – visai išnyko.
„Užrašinėti politikų kalbas? Niekam to nereikia, jas išplatina partijos. Sporto varžybų rezultatus paversti tekstais? Tai greitai darys robotai,” – pirmoji vien tiriamąja žurnalistika užsiimanti redakcija Vokietijoje CORRECT!V (toliau tekste – Correctiv) tiki, kad dabar geriausias laikas telktis ties tikrąja žurnalistikos misija ir daryti žurnalistinius tyrimus.
Prieš pusmetį įsikūrusi Correctiv yra registruota kaip ne pelno siekianti organizacija ir specializuojasi duomenų žurnalistikoje.
Lietuvos advokatūra kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Nacionaline teismų administracija Seime buvo surengusi svarbią diskusiją. Oficiali apskritojo stalo tema – „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“.
Jei esama manančių, jog ši tema nėra aktuali, – klysta. Šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius Lietuvos teismuose auga tarsi ant mielių: nuo 2008-ųjų metų būtent tokių bylų padaugėjo beveik du sykius – nuo 289 iki 560 bylų. Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2012-aisiais metais lietuviškuosiuose teismuose privataus kaltinimo tvarka nagrinėta jau net 560 įžeidimo ir šmeižimo bylų. Prokurorai sako, jog ikiteisminių tyrimų skaičius dėl šmeižimo ir įžeidimo taip pat įspūdingas – bevei 900 atvejų.
Vadinasi, Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie jaučiasi įžeisti ar apšmeižti. Taip pat akivaizdu, jog ši padėtis negali džiuginti demokratiškai gyventi norinčių visuomenių. Civilizuotose, padoriose valstybėse šmeižtai ir įžeidimai turėtų tapti labai retais, pavieniais atvejais. Bet jeigu tokio pobūdžio konfliktų gausėja, belieka susimąstyti – kodėl?
Čepmenas Pinčeris (Chapman Pincher)– britų rašytojas ir žurnalistinių tyrimų specialistas.
Būtent jis parašė knygą, kurioje buvęs Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybos (MI 5) generalinis direktorius Rodžeris Holisas (Roger Hollis) kaltinamas tuo, kad buvo sovietų šnipas.
1976 metais Čepmenas Pinčeris jau buvo gerai žinomas žurnalistas, rašęs straipsnius gynybos temomis.
Būtent 1976-aisiais metais jis ir nutarė parašyti knygą, pagrįstą buvusio ministro pirmininko Haroldo Vilsono pareiškimais, esą Saugumo tarnyba (MI 5) rengė prieš jį sąmokslą. Kai ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, Č.Pinčeris parašė „Jų amatas – išdavystė“ („Their Trade Is Treachery“, 1981).
Spaudos apžvalgos labai dažnai pradedamos būtent nuo bulvarinės spaudos publikacijų analizės. Ne tik Vokietijoje, bet ir kitose demokratinėse Europos Sąjungos šalyse.
Ten, kur nėra vadinamosios “geltonosios” spaudos, masinių informacijos priemonių tiražai gerokai kuklesni. Kuklesni ne tik todėl, kad didelius tiražus skaičiuojantys bulvariniai leidiniai pagerina bendruosius statistinius rodiklius. Mažesni dar ir todėl, kad žmonės, skaitantys bulvarinius leidinius, norom – nenorom pratinami skaityti ir rimtus, analitinius, literatūrinius leidinius.