Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui siūloma padidinti mėgėjų žvejybos leidimų kainas valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose nuo 1 euro 40 centų iki 3 eurų dviem paroms, nuo 5 eurų iki 15 eurų mėnesiui ir nuo 14 eurų iki 50 eurų metams.
Tai numatančias Mėgėjų žvejybos įstatymo pataisas įregistravo Seimo nariai Aistė Gedvilienė, Simonas Gentvilas ir Linas Jonauskas. Projekto autorių teigimu, šiuo metu galiojančios mėgėjų žvejybos leidimų kainos nesikeitė jau 11 metų.
„Išaugus prekių ir paslaugų kainoms, surenkamų lėšų neužtenka žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui užtikrinti. Pvz.,vienos įžuvinimui skirtos šiųmetės lydekos rinkos kaina pernai siekė apie 1,8 eurų, tuo tarpu dvi paras galiojantis žvejo mėgėjo bilietas ir leidimas žvejybai vandens telkinyje, į kurį išduotas leidimas naudoti žvejybos plotą, kainuoja tik 1,4 eurų“, – sako projekto autoriai.
Jeigu Seimas pritartų, mėgėjų žvejybos leidimų kainos padidėtų apie 2 – 3,5 karto.
Dvigubai turėtų pabrangti ir mėgėjų žvejybos leidimas žvejoti privačiame žuvininkystės vandens telkinyje, kuriame neorganizuota limituota žvejyba, arba valstybiniame žuvininkystės vandens telkinyje, į kurį neišduotas leidimas naudoti žvejybos plotą ir organizuota limituota žvejyba, išskyrus lašišų ir šlakių limituotą žvejybą. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei Seimas pritartų, už vienos paros mėgėjų žvejybos leidimą lašišų ir šlakių limituotai žvejybai tektų sumokėti 15 eurų, jei žvejojama paleidžiant visas sugautas lašišas ir šlakius – 5 eurus.
„Lašišos ir šlakiai yra išskirtinio dydžio, rečiau sugaunamos ir trofėjinę vertę turinčios žuvys, kurių žvejyboje tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse skatinamas pagavai – paleisk principas. Įstatymo projekte siūloma nustatyti didesnę mėgėjų žvejybos leidimų, suteikiančių teisę paimti sugautas lašišas ir šlakius, kainą, išduoti pigesnius, nesuteikiančius teisės paimti sugautų lašišų ir šlakių, mėgėjų žvejybos leidimus“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Jame nurodoma, kad į valstybės biudžetą už mėgėjų žvejybos leidimus kasmet surenkama apie 1,5-1,6 mln.eurų. Skaičiuojama, kad priėmus projektą, jei mėgėjų žvejybos leidimų skaičius reikšmingai nesumažėtų, būtų surenkama apie 4,6 mln. eurų. Šias lėšas planuojama skirti vandens telkinių įžuvinimui, mokslinių tyrimų atlikimui, vandens transporto priemonių nuleidimo vietų įrengimui, žvejybos kontrolės stiprinimui ir kitoms priemonėms.
Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant paskatinti jaunimą žvejoti siūloma leisti žvejoti nemokamai, be mėgėjų žvejybos leidimų, asmenims iki 18 metų. Šiuo metu tokia galimybė suteikta iki 16 metų.
Jei Seimas pritartų įstatymo pataisoms, Rusnės seniūnijos gyventojai netektų teisės nemokamai žvejoti, nes, projekto autorių teigimu, „tokia nuostata diskriminuoja kitų savivaldybių vietos gyventojus ir sukuria nepagrįstų lūkesčių“.
Projekte numatoma, kad mėgėjų žvejybos leidimų išdavimo tvarką nustatys aplinkos ministras.
Mėgėjų žvejybos įstatymo pataisų pateikimas Seime planuojamas ketvirtadienį.
Liaudies išmintis skelbia, neik su velniu obuoliauti, bet eik su Grybauskaite grybauti! Tai mums visiems vėl verta prisiminti šiandien, kai buvusi Lietuvos prezidentė yra kotiruojama kaip viena iš perspektyviausių kandidačių užimti NATO generalinio sekretoriaus postą.
Tačiau, įsivaizduoju, ne vienas gali pasakyti: grybavimas kaip hobis netinka prie rimto vyriškio įvaizdžio. Kitas dalykas, reikia suprasti, yra medžioklė ir žvejyba. Esą patys tikriausi vyrai kartas nuo karto žvejoja banginius Didžiajame vandenyne, o labiausiai linkę rizikuoti keliauja į Afrikos savanas pašaudyti liūtų. Be to, visi gerai žinome, jog tik žvejyba ir medžioklė, o ne grybų rinkimo menas, teikia neišsenkamus vyriško orumo įtvirtinimo atributikos rezervus. Nesunku suprasti, jog netoliese gestikuliuojantis žmogelis, staiga ištiesiantis į šonus rankas visa apimtimi, įtemdamas net pirštų galiukus iki pamėlynavimo, ne tik siekia vaizdžiai parodyti „nutrūkusio laimikio ilgį“, bet drauge bando aplinkiniams įskiepyti visai pašalinę mintį apie neįtikėtiną savo vyriškumą. Kas be ko, dar akivaizdžiau ši intencija ryškėja dažno medžiotojo įpročiuose svetainių sienas nukabinėti briedžio arba, pavyzdžiui, vienaragio ragais. Kita vertus, šįkart aš vis tik esu nusiteikęs papasakoti apie tuos išbandymus, riziką ir rimtus pavojus, kurie gali ištikti būtent grybautoją.
Erkė – pavojinga žmogaus sveikatai. Slaptai.lt nuotr.
Bijai vilko, neik į mišką, – porina senoji patarlė. Tačiau mūsų postmodernistiniais laikais, regis, tiksliau būtų kalbėti apie užkrėstos ir baisias ligas galinčios sukelti erkės įkandimo baimę. Tai baimė, kuri vienija medžiotojus, grybautojus, uogautojus, medkirčius, raudonkepuraites ir šiaip miške pasiklydusiu neaiškios reputacijos žmones. Savo ruožtu specifiniai išbandymai grybautojui, kaip atrodo, labiau siejasi ne su aplinkos keliamais pavojais, o su vidiniais paties žmogaus kompleksais. Įvardinti šiuos kompleksus, pasirodo, vis tik nėra taip paprasta ir lengva.
Tarkime, ramiai nusiteikęs žmogus vaikštinėja po mišką, apsimetęs, kad rankioja grybus, taigi, pakeitęs įprastą aplinką, tokiu būdu ilsisi. Miškas išties yra tokia filtrų sistema, kuri padeda iškylautojui apsivalyti nuo nereikalingų minčių ir blogų emocijų. Kita vertus, čia neretai „įkraunamos baterijos” teigiamomis emocijomis. Kaip visi gerai žinome, tokiose iškylose žmogus paprastai atstato pusiausvyrą, randa balansą. Tačiau įsivaizduokime kitą kraštutinį atvejį, kai paskendęs savo mintyse grybautojas visai netikėtai užeina į kitų grybautojų dar nenušliaužtus pakraščius su tokia čia tyvuliuojančia geriausiųjų grybų gausybe (norėčiau sakyti pratęsdamas „nutįsusia iki horizonto”, bet horizonto miške nėra), jog pradeda raibti akys. Galima laikyti kažkuo panašiu į prakeikimą, tekusiu man, jog net labiausiai negrybingais metais vieną ar kitą kartą netyčia papuolu į nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose vietas, kuriuose iš po kojų atsiveria baravykų „klondaikai”. Tikriausiai nereikia dabar pasakoti, kiekvienas gerai įsivaizduoja pats, jog tokiais atvejais ramybę kažkas nupučia iš karto, o visos mintys išgaruoja kaip nebūtos.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik vėliau, kai šeimininkės jau valo grybus ir deda į puodą, vieną akimirką užgniaužia kvapą tarsi ir gėdos jausmas arba kažkoks nesmagumas, jog, surinkęs savuosius šimtą ar du šimtus baravykų, tu dar ilgai sukai ratus, trypinėjai aplinkui, ieškodamas to mažiausiojo, nepastebėto.
Ar aprašytoji situacija liudija tik gobšumo įvykį, – sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šiaip ar taip, grybautojo pasija, regis, mažai ką bendro turi su žvejybos ir medžioklės aistromis. Gretinamuoju atveju labai svarbūs yra pergalės prieš gamtą trofėjai. Surinkti grybai, žinoma, tokiais trofėjais nėra ir negali būti. Kita vertus, aprašytoji grybavimo patirtis kažkokia, galbūt tik labai menka dalimi leidžia nutuokti apie apsėstojo turtėjimo manijos išgyvenimus, įpareigoja suprasti, pavyzdžiui, be saiko plečiančio savo verslo imperiją žmogaus patosą, teikia progą įsivaizduoti netramdomo noro turėti „daugiau ir daugiau” patologijos prieštaras. Dar daugiau, – šią vasarą vėl buvau įpuolęs į tokią baisią geltonuojančių voveruškų gausybę, jog vienu momentu pasijutau nelyg koks įsilaužėlis į juvelyrinę parduotuvę, kuris drebančiomis rankomis renka aukso dirbinius iš vitrinų. Kitas dalykas, jog net labiausiai prisiekęs grybautojas išėjęs iš miško greitai blaivosi, tuo tarpu tikras gobšuolis neturi ramybės net sapnuose.
Ne paslaptis, ne visados grybautoją lydi tik sėkmė, ne visados miške gali atrasti vienatvę. Būna ir taip, jog į mišką susirenka daugiau grybautojų nei yra pačių grybų. Nieko nesakykite, vis tik įdomu pabūti tokioje kompanijoje, kai žmonių nesimato, bet girdisi intensyvūs susišūkavimai. Tokiu atveju žmogaus balsas tampa labiau savarankišku, įgyja tikrą substancinį svorį. Iš visų pusių girdisi BALSAI, pasijunti papuolęs į vaiduoklių mitingą.
Grįžę iš darbų Vokietijoje žmonės man pasakojo, jog grybų ten niekas jau neberenka, nors vokietis biurgeris net labai yra linkęs grybais paįvairinti savo virtuvę. Vokietis perka rytų europiečių surinktus miškuose arba specialiuose grybų tvartuose Vakaruose išaugintus grybus. Esą čia laikomasi nuostatos, kad pačiam vaikščioti po miškus ir rinkti grybus yra labai žema, neoru, netgi vyrauja nuomonė, jog taip elgtis gali tik antros rūšies žmonės. Gali būti, jog taip iš tiesų šiandien savo orumą įsivaizduoja pirmarūšiai grynakraujai biurgeriai.
Grybai, grybai, grybai. Vytauto Visocko nuotr.Grybai. Vytauto Visocko nuotr.
Drauge esu įsitikinęs, jog didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, jog šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti rinkti į vieną neužbaigiamą visumą sudužusio būties veidrodžio šukes. Neatsitiktinai pats M.Heideggeris pastebi, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotišku kodu (liet. verčiamas – žodis, mintis) esą kyla iš archaiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija nėra tiesiogiai išvedama iš grybavimo patirties, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto.
Kaip nieko kito laukiu būtent susitikimo su rudeniu miško laukymėje. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą.
Ar pastebėjote, šiais grybingais metais artėjant prie sostinės, daugėjo musmirių?..
Žuvinte. Vytauto Visocko nuotr.
Aplinkos ministerija siūlo atsisakyti mėgėjų žvejybos Žuvinto gamtiniame rezervate.
Pakeitimai paliestų ir Kiaulyčios botaninį-zoologinį draustinį bei Liepakojų botaninį draustinį. Juose, siekiant išsaugoti meldinės nendrinukės perimvietes ir migruojančių gervių susitelkimo vietas, lankytis būtų leidžiama ne nuo gegužės iki rugpjūčio, kaip yra dabar, o nuo rugsėjo iki balandžio.
Taip pat ministerija siūlo pašalinti teisinį nenuoseklumą dėl to, kas turi įgaliojimus nustatyti draudimus ir apribojimus dėl medžioklės, žvejybos, plaukiojimo Žuvinto biosferos rezervate. Projektu siūloma atsisakyti teisinio reguliavimo Vyriausybės lygmeniu, nes tokius apribojimus nustato aplinkos ministras.
Šiuos siūlymus trečiadienį ketina svarstyti Vyriausybė. Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.
Žuvinto ežere nuo gruodžio 1 iki vasario 1 dienos yra leidžiama poledinė mėgėjų žvejyba.
Žvejo mėgėjo korteles, suteikiančias teisę mėgėjų žvejybai Žuvinto ežere, išduoda Žuvinto biosferos rezervato direkcija tik vietiniams gyventojams.
Didžiosios Britanijos pakrantė. EPA – ELTA nuotr.
Artėjant derybų su ES galutiniam terminui, Jungtinė Karalystė (JK) parengė ginkluotus karališkojo karinio jūrų laivyno laivus patruliuoti šalies žvejybiniuose vandenyse, jei, įvykus „Brexitui“ be susitarimo, kiltų įtampa.
Keturi 80 metrų ilgio laivai buvo dislokuoti ginti JK vandenis nuo ES tralerių, jei abi pusės sekmadienį nuspręstų nutraukti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo.
Laivų dislokavimas yra dalis atsarginių planų, kurie yra rengiami tiek JK, tiek ir ES. Šis Londono žingsnis primena 1958–1961 m. vykusius JK „menkių karus“ su Islandija dėl žvejybos teisių Atlanto vandenyno šiaurėje.
JK premjeras Borisas Johnsonas penktadienį teigė, jog „labai labai tikėtina“, kad derybos žlugs ir JK su ES prekiaus pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) bazines prekybos normas.
Europos lyderiams taip pat buvo pasakyta, kad galimybių abiems pusėms susitarti dėl konkurencijos reguliavimo taisyklių ir žvejybos teisių britų teritoriniuose vandenyse yra nedaug.
Nepriklausomai nuo to, ar būtų pasiektas susitarimas, JK iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos pasitrauks gruodžio 31 d., nuo „Brexito“ referendumo praėjus daugiau nei ketveriems metams.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketvirtadienį ES viršūnių susitikime Briuselyje pareiškė, kad Prancūzijos žvejų bendruomenė neturi prarasti prieigos prie Jungtinės Karalystės (JK) vandenų dėl „Brexito“.
„Žvejai jokioje situacijoje nebus aukojami „Brexitui“. Mes nesirinkome „Brexito“. Mums svarbu išsaugoti žvejų prieigą prie Didžiosios Britanijos vandenų, – sakė jis. – Tad prieigos prie Didžiosios Britanijos vandenų išlaikymas ir gero kompromiso mūsų žvejams radimas… šioje diskusijoje mums yra svarbus klausimas.“
E. Macronas JK-ES derybose dėl ateities santykių laikosi itin griežtos pozicijos dėl žvejybos teisių. Prancūzija ir dar keletas kitų ES valstybių norėtų po pereinamojo laikotarpio turėti neribotą prieigą prie JK vandenų, tačiau Didžioji Britanija ją norėtų smarkiai apriboti ir ragina dėl žvejybos teisių jos vandenyse derėtis kasmet.
Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas kreipiasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos inicijuoto Vyriausybės nutarimo pakeitimo, pagal kurį Žuvinto biosferos rezervate leidžiama užsiimti žūkle.
„Deja, atėjo laikai, kai Lietuvos gamtą tenka ginti teismuose net nuo paties aplinkos ministro“, – sako S. Gentvilas.
Žuvinto rezervatas yra seniausia Lietuvos saugoma teritorija, įsteigta dar 1937 m., prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Rezervatai sudaro vos 0,5 proc. šalies teritorijos ir yra išskirtinai skirti apsaugoti gamtos savireguliacijai. Žuvintas išskirtinis – čia, toli nuo žmonių, peri net 234 rūšys paukščių. Dauguma jų žiemoja čia visus metus.
„Labai liūdna, kad dabartiniam aplinkos ministrui atrodo, jog net ir unikaliausia gamta turi tarnauti žmonių pramogoms. Ministro iniciatyva Žuvinto biosferos rezervate įteisinta galimybė 14 kaimų gyventojams žvejoti rezervate. Dalis tų kaimų nuo rezervato nutolę daugiau nei 25 km. Žvejyba rezervate niekaip negali būti pateisinama tradicijų išsaugojimu – žvejyba seniai virto ne maisto apsirūpinimu, o pramoga. Rezervatai nėra vieta pramoginei žūklei. Tokiam žvejybos legalizavimui nevienareikšmiškai prieštarauja ir UNESCO, kurio dalimi rezervatas tapo 2011 m.
Aplinkos ministras K. Mažeika nenustoja stebinti. Šis pakeitimas – akivaizdus sūduviškio nevykęs bandymas gamtos sąskaita laimėti balsus rudenį vyksiančiuose rinkimuose“, – aiškino Seimo Aplinkos apaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas. Pelkė. Žuvintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę Vyriausybės priimtuose naujuose Žuvinto biosferos rezervato nuostatuose leidžiama uogauti, grybauti ir net žvejoti. Nors tai draudžia net 2 galiojantys įstatymai – Saugomų teritorijų bei Specialiųjų žemės naudojimo įstatymai.
„Teismai tikrai stos gamtos pusėn, nes tiek Vyriausybės, tiek Aplinkos ministerijos teisininkai Vyriausybės nutarimą lydinčiose pažymose pabrėžia, kad leidimas žvejoti prieštarauja įstatymams. Kreipiuosi į LVAT tikėdamasis teisingo sprendimo“, – teigė parlamentaras S. Gentvilas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, Seimo nariams suteikiama galimybė kreiptis į Lietuvos vyriausią administracinį teismą prašant išaiškinti, ar Vyriausybės ir ministerijų teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Kovo mėnesį LVAT S.Gentvilo prašymu panaikino išimtį žiemos, rudens, pavasario metu į dyzeliną nemaišyti 7 proc. biodegalų dalies. Tąkart buvo panaikintas jungtinis aplinkos, susisiekimo, energetikos ministrų įsakymas, stabdęs didesnį atsinaujinančių energetinių išteklių panaudojimą degalinėse.
Ukrainoje per žvejybą, kurios metu buvo suvartotas didelis alkoholio kiekis, nušauti septyni žmonės, penktadienį pranešė šalies policija.
Aštuoni žmonės iš sostinės Kijevo atvyko į Žitomyro sritį pažvejoti ežere.
Pasak Ukrainos vidaus reikalų ministro pavaduotojo Antono Gerasčenkos, pažvejoti atvykusius vyrus priėmė vietinis vyras, kuris vėliau septynis iš jų nušovė medžiokliniu šautuvu.
Nusikaltimas įvykdytas ankstų penktadienio rytą, kai šeši vyrai jau buvo nuėję miegoti, o įtariamasis ir du kiti vyrai toliau žvejojo.
Paryčiais kilus ginčui, vietinis šeimininkas – profesionalus medžiotojas – griebėsi ginklo ir nušovė du su juo pasilikusius svečius, paskui nušovė penkis kitus svečius, miegojusius ant ežero kranto esančioje pašiūrėje.
Kodėl kilo ginčas, neaišku.
„Jis nušovė septynis asmenis. Pasigirdus šūviams, tik vienam asmeniui pavyko pasprukti į mišką, pasiekti kaimą ir paskambinti policijai“, – teigė A. Gerasčenka ir pridūrė, kad įtariamasis sulaikytas, jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
Kaip skelbia vietos žiniasklaida, aukų amžius svyruoja nuo 30 iki 50 metų, jie anksčiau kovojo kaip savanoriai prieš Rusijos remiamus separatistus Ukrainos rytuose.
Prasti ar stambūs laimikiai laukia žvejų reformavus arba likvidavus Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri jau kelis dešimtmečius žuvino visiems žvejams mėgėjams atvirus valstybinius vidaus vandenis? Ar tai dar vienas valstiečių ir žaliųjų politikų genialus oro pagadinimas, tik šįkart vandenyje, kad nesigirdėtų ir neužsiuostų?
Sumanymas rimtas – keliolikos mln. eurų vertės turto per visą Lietuvą talpinantis. Žvejo mėgėjo klausimas reformos autoriams – upėse lašišų atsirado. Kada jos išnyks, jei žuvų veisėjai bus likviduoti?
Kad bus reformuojama Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), kaip perkūnas iš giedro dangaus žinia netrenkė, netgi priešingai. Jos galėjo ir visai nebūti, juk ne kiekvienas žvejys mėgėjas pavarto ministerijų skelbiamas naujienas valdiškose svetainėse, skirtas dažniausiai savo darbais pasigirti. Kaip perkūnas trenkė ne informacija apie pačią reformą, bet jos turinys. Reorganizuoti tarnybą ir likviduoti – skirtingi dalykai. Suvokti visuomeninę reformos naudą – sunkokas uždavinys, tikslo – niekas nesiteikia paaiškinti, tenka priežasčių ir naudos ieškoti kitur, pirmiausia, pasvarstyti kokių čia esama interesų. Suprantama, kad akys krypsta į Žuvininkystė tarnybos turtą, ar ne čia bus vadinamųjų reformų tikslas, turinys ir prasmė.
Žvejybos jūroje beveik neliko
Kad būtų suprantamesnis ministerijos politikų galvose gimęs sumanymas, iš pradžių tenka išsiaiškinti kontekstą. Nors dalykai ne nauji, tačiau be jų tolimesnė reformos kryptis į nuoseklią sistemą nesugula. Idėjos, kad Žuvininkystės tarnyba gali būti reorganizuojama, sklandė jau senai, kalbėta, kad tikslinga ją perduoti Aplinkos ministerijai.
Lietuvoje žvejybą vidaus vandenyse valdo Aplinkos ministerija, o jūroje ir pamaryje – Žemės ūkio ministerija, tiksliau, jos sudėtyje esanti Žuvininkystės tarnyba. Logiška, kad dviejų institucijų buvo per daug nedidelei valstybei. Juolab, kad žvejybos jūroje nebe daug ir liko, kai Nepriklausomybės pradžioje be pėdsakų buvo pradangintas vienas didžiausių Baltijos regione Lietuvos jūrų laivynas, o dalis pamario žvejų pasitraukė iš verslo gavę Europos Sąjungos išmokas už į metalo laužą priduotus laivus.
Didelės – kilogramais, mažos – kiekiais
Bet tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita. Žuvininkystė tarnyba užsiima vidaus vandenų žuvinimu. Skirtingai nuo Baltijos jūros laivyno, kur jų rankos ir nesiekė, vidaus vandenų žuvininkai nemažą dalį žuvivaisos struktūros išsaugojo ir, pagal pajėgumus, žuvino ir žuvina valstybines upes ir ežerus.
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žuvininkystė tarnyba turi tai, ko trūksta aplinkosaugininkams – kompetencijos, patirties, žuvinimo medžiagos ir infrastruktūrą – žuvininkus, mokslininkus ir praktikus, žuvivaisos įrenginius ir t.t., tačiau stokoja pinigų. Žemės ūkio ministerijos žemdirbiai nelabai noriai dalinosi su žvejais biudžeto asignavimais. Žvejai pas ūkininkus buvo pelenės vietoje, kaip ir prieš 100 metų Lietuvos upių ir ežerų žvejų kaimelių biedniokai.
Aplinkos ministerija, kai pinigų neturėjo, užsiėmė žvejybos vidaus vandenyse kontroliavimu ir administravimu, tačiau, kai pakėlė mokesčius už žvejybą ir įdiegė ALIS žvejų mėgėjų bilietų platinimo sistemą, pinigų pas juos atsirado gausiau nei tikėtasi, tad aplinkosaugininkai taip pat užsiėmė žuvinimu, nors specialistų, kurie žinotų, kaip tuos pinigus geriau panaudoti žuvų ištekliams gausinti, per daug neturėjo, bet darbavosi iš peties – kūrė žvejų rojus ir pragarus, mažų žuvų žuvininimui kiek sumanę negavo – tai pirko dideles, žuvino ne kiekiais, bet kilogramais, gundė brakonierius patraukliu laimikiu, leido žuvis į kelis Molėtų ir Zarasų ežerus, skelbė konkursus, vežė verslininkai iš Lenkijos, Baltarusijos žuvis, pylė į mūsų vandenis.
Efektyviai ar nelabai tai jiems sekėsi – tegu aiškinasi mokslininkai. Bet ar paleisti milijoną paaugintų žuvelių, ką darė Žuvininkystės tarnyba, ar kelis šimtus didelių, ką darė aplinkosaugininkai, išgyvenamumo tikimybė ir procentas panašus, tik gausumas skirtingas. Atitinkamai ir nauda. Didėlėmis Aplinkos ministerijos žuvimis džiaugėsi keli šimtai žvejų, o jei rizikavo užsitraukti gamtos inspektorių nemalonę, – džiaugėsi iš karto, ką tik išleistomis, o žuvininkystės tarnybos žuvelių reikėjo metus kitus palaukti, kol jos užaugs. Tačiau jų užaugdavo milijonai, nes ir išleistų kiekiai buvo atitinkami.
Kada politinio sprendimo reikia
Idėja Žuvininkystės tarnybą perduoti Aplinkos ministerijai atrodė gana racionalus sprendimas. Aplinkosaugininkų entuziazmas dėl nukritusių iš dangaus, o tiksliau, ištrauktų iš dugno pinigėlių, buvo ne visai korektiškas, nes tuos pinigėlius mokėjo žvejai todėl, kad buvo žuvies, o žuvies buvo todėl, kad Žuvinininkystės tarnyba žuvino. Taigi ciklas turėjo užsidaryti. Niekas neginčija aplinkosaugininkų nuopelnų suvaldant brakonieriavimą, bet žuvinimo nuopelnai buvo gerokai išpūsti ir pradžiugino, tarkim, Rudesos ež. Molėtų r. meškeriotojus, traukusius iš ežero įžuvintus karpius, kuriuos kitu atveju, tuos pačius ar kitus, bet panašaus dydžio, būtų tekę pirkti prekybos centre iš akvariumo.
Žuvininkystės tarnyba turėjo infrastruktūrą ir specialistų, dirbo ne mėgėjiškai, bet gyveno „ant bado“ dietos, nors galimai, dalį savo žuvų žuvininkai ir suvalgydavo. Aplinkos ministerija turėjo entuziazmo ir pinigų, bet juos labiau įsisavino, nei investavo žvejų mėgėjų sąlygoms gerinti. Abiejų struktūrų sujungimo šalininkų žuvininkų bendruomenėje buvo. Ginčų galėjo kilti ir jų kilo, bet reformos kelias iškeldinti tarnybą pas aplinkosaugininkus turėjo gana stiprią argumentaciją.
Vidurvasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvo ir nepritariančių Žuvininkystės tarnybos perdavimui oro taršos valdytojams, teigiančių, kad žuvis veisti ir žuvinti turi specialistai, o aplinkosauginkai turi kontroliuoti. Tai, kad pastarieji ėmėsi ūkininkauti (ne veisti), patys žuvinti ir kontroliuoti, skelbė konkursus žuvų kiekiams, kurių Lietuvoje nėra, ir kiekius keitė kilogramais, priminė pinigų skandinimą į keistas dangiškąsias „Žvejų rojaus“ vandenų platybes. Esą turėtų būti atvirkščiai, aplinkosaugininkai, kurie užsiima žuvivaisa, turi pereiti su pinigų krepšeliu į Žuvininkystės tarnybą Žemės ūkio ministerijoje.
Bet Aplinkos ministerija, matyt, nelabai norėjo atiduoti iš žvejų mėgėjų surinktų pinigų Žemės ūkio ministerijai, juolab, kad žuvims pirkti išleisdavo tik trečdalį lėšų, o likusias naudojo kitoms savo reikmės. Savo ruoštu, tikėtina, kad ir Žemės ūkio ministerija nenorėjo paleisti iš savo rankų akvakultūros įmonių rėmimo iš ES fondų lėšų, kurias ji administravo. Taigi, buvo tokios reformos ir priešininkų, ir šalininkų, ir visi turėjo savų argumentų ir, ko gero, visi laukė racionalaus politinio sprendimo.
Reformos per atostogas
Tačiau tai, ką paskelbė Žemės ūkio ministerijos vadovybė, švelniai tariant, netikėta. Kokia prasmė ir nauda Lietuvai, piliečiams, žvejams? Deja, kaip ir dauguma reformų, kurias vieną po kitos iš rankovių traukia į Seimą ir Vyriausybę susirinkę valstybinės politikos naujokai. Reformas, geresnes ir blogesnes, vykdė ir politikos senbuviai, tačiau bent jau išaiškinti ką ir kodėl daro, nepatingėdavo. Šįkart neteisinga būtų pasakyti, kad „išgirdome naujieną“. Atostogų sezono pradžioje, saulėtą dieną artėjant šventėms paskelbta žinia apie Žuvininkystės tarnybos pertvarką ŽŪM tinklapyje visuomenės dėmesio nesulaukė.
Tarkim, viešuosius pirkimus, kai nelaukiama dėmesio, gudresnės valdžios įstaigos įsigudrindavo skelbti net naujametinių švenčių laikotarpiu, atseit, tegu kas nori linksminasi, o solidūs žmonės rimtais reikalais užsiima laiko neskaičiuodami ir šventinių fejerverkų nepaisydami. Visai reformos nutylėti, kaip ir viešųjų pirkimų neskelbti, matyt, nebuvo galima, grėsė rizika atsidurti įvairių tarnybų dėmesio centre. Tačiau, kad laikas pasirinktas atsitiktinai, neatrodo. Žinia apie reformą vos nepaskendo didžiųjų švietimo, alkoholio, mokesčių, teismų, urėdijų ir kt. reformų sraute ir visas reformas lydinčiuose skandaluose bei viešuose apsižodžiavimuose.
Žalia šviesa mėlyniems vandenims
Tačiau ir ši „mažoji reforma“ vis dėlto verta dėmesio, nes panašu, kad yra ne iš pigiųjų. Be to, svarbi žvejams mėgėjams, kurių, kaip teigia Aplinkos ministerija, Lietuvoje yra apie 170 tūkst., o jei skaičiuojant pasyviuosius, kurie meškerę į rankas paima tik kartą per metus atostogaudami vasarą, – tai ir 0,5 mln. susidarytų.
Žemės ūkio viceministras Artūras Bogdanovas ministerijos skelbiamame pranešime pasigyrė, kad reforma yra ne vienos nakties planas, prie pertvarkos eita žingsnis po žingsnio, beveik 5 mėnesius. ŽŪM darbo grupė, siekdama efektyvumo ir rezultatyvumo, analizavo tarnybos funkcijas ir galimybes jas optimizuoti, panaikinti perteklines bei nebūdingas funkcijas ir t.t. Birželio pradžioje pertvarkos siūlymams pritarė ŽŪM vadovybė ir uždegė žalią šviesą pokyčiams, tad viską, kas sumanyta, iki naujųjų metų nuspręsta ir padaryti.
Du svarbiausi punktai
Atmetus beletristiką, kuria apipinami visi sunkiau suprantami valdžios sprendimai, rizikų valdymą, tarnybos darbuotojų pasirengimą pertvarkoms, optimizavimą, racionalizavimą, atnaujinimą ir t.t., svarbūs ir reikšmingi du pertvarkos punktai: 1) pagrindinės pertvarkos gairės siejamos su šios tarnybos perkėlimu į Klaipėdą. Svarstoma, palaipsniui, ar iš karto į Klaipėdą perkelti dalį jų, ar visus tarnybos padalinius; 2) bene svarbiausias punktas, o tiksliau, net ir ne punktas, o tarp eilučių ministerijos paskelbtame pranešime pasimetantis sakinys – esminis: šešių Žuvininkystės tarnybos gamybinių poskyrių pagrindu planuojama steigti naują uždarąją akcinę bendrovę, kuri rinkoje toliau veiks konkurenciniu pagrindu. Ar tik ne čia ir slypi vadinamosios reformos esminė ašis?
Žvejų tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeši Žuvininkystės tarnybos padaliniai
Kas tie šeši padaliniai, kuo užsiima, kur yra ir kiek turto turi, kurie turėtų virsti uždarąją akcine bendrove ir veikti komerciniu pagrindu? Šiek tiek apsilaužius kojas ŽŪM informacijos pateikimo sistemoje, sužinome štai ką: Žeimenos poskyris (Švenčionių r.) žuvina ir veisia Baltijos lašišas ir šlakius, eksploatuoja 3 uždaras recirkuliacines žuvų auginimo sistemas (URS), šio poskyrio Strigailiškio padalinys (Ignalinos r.) eksploatuoja seliavų ikrų inkubavimo cechą, turi 25 ha gruntinių tvenkinių; Trakų Vokės poskyris (Vilniaus m.) žuvina ir veisia marguosius upėtakius, kiršlius, turi inkubacinį cechą su 2 moderniomis URS šaltavandenėms žuvims; Rusnės poskyris (Šilutės r.) eksploatuoja 2 URS, vienintelis padalinys, kuriame įsisavinta technologija inkubuoti ir paauginti sterkus, vėgėles, aštriašnipius eršketus, taip pat veisia ir žuvina vandenis europiniais šamais; Simno poskyris (Alytaus r.) eksploatuoja 112,5 ha tvenkinių, 5 URS, žuvina ir veisia sykus. Laukystos poskyris (Kaišiadorių r.) eksploatuoja 125 ha gruntinių tvenkinių, žuvina ir veisia ungurius, turi 2 modernias unguriams pritaikytas URS; Šilavoto padalinys (Prienų r.) žuvina ir veisia karpius, turi veislinių Šilavoto karpių motininę bandą. Dalis poskyrių daugiau ar mažiau dar žuvina ir veisia lydekas, lynus, visi poskyriai turi pastatus, įrangą, vidaus baseinus ir didesnius ar mažesnius lauko baseinus, tvenkinius. Žuvininkystės tarnybos žuvininkai išleidžia žuvis į 120 didžiųjų Lietuvos ežerų bei 60 upių.
Kiek turto ir kokia jo vertė?
Turtas, įvertinant vietas (dažnai – upių pakrantės), kur padaliniai yra, statinius (tad turi ir leidimus statyboms), atmetus viską, kas susiję su žuvivaisos infrastruktūra, inkubaciniais cechais, laboratorijomis, URS įrenginiais, kuo labiausiai iki šiol žuvininkai džiaugėsi bei didžiavosi, visa kita kartu sudėjus, sumos skaičiuojamos nebe keliais mln. eurų. Tarkim, vien tik Trakų Vokės poskyrio vertė – vieta šalia Trakų Vokės dvaro, Vilniaus mieste, su greta esančiais daugiau nei prieš 100 m. įrengtais dvaro tvenkiniais ir nauja, jau „istoriniais laikais“ pastatyta infrastruktūra, dirbtiniais tvenkiniais. Perleidus visą šią teritoriją gyvenamųjų namų kvartalo statybai, vertė išaugtų dešimteriopai.
Kai kuriomis veiklomis galbūt galėtų užsiimti ir akvakultūros verslas, auginantis žuvis pardavimui, tačiau tikrai ne žuvų veisimu tam, kad jie būtų leidžiami į valstybinius, visiems atvirus vidaus vandenis. Yra žuvų, kurias auginti rentabilu, o kurių neapsimoka, jos akvakultūros verslininkų ir nedomina. Tačiau dažniausi – tai būtent tos žuvys, kurios išleidžiamos į upes ir kuriomis labiausiai ir džiaugiasi žvejai mėgėjai.
Uždaroji akcinė bendrovė
Ministerijos sumanytoje reformoje numatyta, kad bus įsteigta uždara akcinė bendrovė (ne valstybinė įmonė), kuri veiks komerciniu pagrindu rinkoje, o tai reiškia, kad ji ir užsiims tuo, kas pelninga, o ne tuo, kas neša nuostolius, tarkim, aštriašnipių eršketų, sterlių, lašišų ir šlakių veisimu. Kažkada ir lašišų veisimas kai kam atrodė nesusipratimu. Į Raudonąją Knygą įrašyta žuvis, atrodė, jau visiems laikams iš Lietuvos vandenų išplaukusi. Tačiau dabar, kai žvejai jau ne pirmus metus, legaliai iš Neries traukia stambias lašišas, vargu ar jų vesimą vis dar „nesusipratimu“ laiko, ko gero, ir pamiršo, kodėl ir kada lašišos pas mus sugrįžo.
Tad jei bus įsteigta komerciniu pagrindu veikianti bendrovė, nusimato dvi jos ateities perspektyvos: jei užsiims veisimu žuvų, kurių niekas neperka – bankrutuos ir turtą išparduos arba augins karpius ar kurias kitas, komerciškai patrauklias žuvis.
Ar žuvininkystė reikalinga?
Kokia šio grandiozinio plano esmė, nauda, perspektyva Lietuvai, mokesčių mokėtojams ir žvejams. Gerai ar blogai dirbo – žuvino vandens telkinius Žuvininkystės tarnyba? Atsakyti gali specialistai, mokslininkai. Atsiliepimai apie ją spaudoje daugiausia geri ir panašu, kad ji neužsiiminėjo parodomosiomis akcijomis. Žvejai, kurie meškeres pasiima ne vieną kartą metuose, supranta, kad žuvims užaugti reikia ne vienerių metų, o užsiimti jų veisimu, suformuoti vadinamąsias motinines bandas, ir 5 metų neužtenka. Supranta ir tai, kad galėjo Aplinkos ministerijos pareigūnai iki pamišimo saugoti Neries upę nuo brakonierių, – lašišų joje nebūtų atsiradę, nes jų ten nebebuvo, sargai upės pakrantėse žuvų neišperėjo. Apie kitas žuvis, sykus, šlakius, marguosius upėtakius, kiršlius, šamus, ungurius, irgi pasakytina tas pats, kaip ir apie lydekas ir starkius, kurių mūsų ežeruose trūksta. Kelios išleistos didelės ir brangios žuvys į kelis didelius Lietuvos ežerus, už didelius Aplinkos ministerijos iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus, – jokios apčiuopiamos naudos visiems žvejams mėgėjams nedavė, jei žuvų ir padaugėjo natūraliai, tai irgi nėra tik Aplinkos apsaugos pareigūnų nuopelnas. Žuvininkystės tarnyba, suprantama, neužsiėmė brakonierių gaudymu – tai ne jos funkcija.
Savas ir svetimas verslas
Žuvininkystės tarnyba, o ir komerciniai žuvų veisėjai Lietuvoje, beveik nedalyvavo Aplinkos ministerijos konkursuose, kai ta pirko žuvinimo medžiagą. Nes staiga iš dangaus žuvų mailiaus pasiimti negalėjo. Žuvų veisimo konkursai teoriškai galimi, bet jie turėtų būti skelbiami 5–10 metams laiko, nes per 1–2 metus žuvų vesimo sistemos nesukursi, juolab, niekas jos ir nekurs, jei nebus tikras, kad šių žuvų reikės po 3–4 metų. Žuvis aplinkosaugininkams tiekė žuvies prekeiviai, iš kur ji paimta, niekas nekontroliavo, kiek kartu su pietinių kraštų karpiais ir lydekomis atvežta ligų, irgi visi galai vandenyje paskendo. Buvo ir visuomeninių akcijų – pasidžiaugdavo koks žvejų mėgėjų klubas, kad ungurių prileido, o kad po mėnesio ir paleisti, ir vietiniai unguriai aukštyn pilvais ežere plaukia, buvo nutylima, tik stebimasi, kodėl dvesia žuvys?
Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo „Savaitės“ žurnalistė Genovaitė Paulikaitė, kalbinusi Lietuvos ichtiologus, prieš 3 dešimtmečius Norvegiją buvo sukrėtusi masinė nelaimė – 49 upėse teko išnuodyti visa kas gyva, tik taip pavyko įveikti iš kaimyninės Švedijos su veisimui atsivežtomis lašišomis atsivežtus ir parazitus, kuriems vietinės žuvys buvo neatsparios. Tuo metu, kur parazitas pakliuvo, žuvo 95 proc. Norvegijos žuvų.
Daugelis Europos valstybių po nelaimės Norvegijoje nustatė gana griežtus reikalavimus žuvivaisai, žuvinama turėtų būti tik vietinėmis žuvimis ir visa tai labai griežtai kontroliuojama. Panašu, kad mūsų Aplinkos ministerijos žuvintojams panašios problemos nerūpėjo, tereikėjo įsisavinti iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus. Mokslininkai į žuvivaisos perdavimą į privačias rankas žiūri labai atsargiai, kadangi sunaikinti viską galima greitai ir lengvai, o atkurti – prireiks dešimtmečių ir atkūrimas kainuos milijonus eurų.
Laisva rinka: už ir prieš?
Toks žuvų veisimo ir žuvinimo praktikos kontekstas verčia labai suabejoti sumanymu, kilusiu Žemės ūkio ministerijos politikams. Kokio tikslo siekiama – įkurti uab‘čiką ir išparceliuoti žuvininkų 27 metus tausotą ir kauptą turtą, o toliau – tesižino tie žvejai mėgėjai ir jų aplinkosaugininkai. Juk skirtingai nuo urėdijų reformos, kur bent jau kalbama apie bendrą valstybinę, įmonę valdančią visus miškus, šiame reformos projekte kalbama konkrečiai – UAB ir laisva rinka.
Galbūt ir pagrįsti būtų klausimai, ar tie Žuvininkystės tarnybos padaliniai negalėjo labiau užsiimti komercija, auginti karpius ar kt. prekines žuvis, t.y. dalyvauti rinkos žaidimuose ir žaisti pagal jos taisykles. Tačiau, kas tada būtų užsiėmę veisimu tų žuvų, kurios domina žvejus mėgėjus – nuo 170 tūkst. iki 0,5 mln. Lietuvos piliečių, o ne 16 nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamybos verslininkų bei neapibrėžto kiekio tarpininkų, kurie nieko nei veisia, nei augina, tik veža iš kažkur kažkokią produkciją ir pila ją ten, kur esamoms valdžioms patogiau. Reikėjo pilti į „Žvejų rojaus“ ežerus – pylė ten, kai reikės pilti kitur, – irgi išpils.
Siurbs ES pinigus?
Galimas ir kitoks reformos scenarijus. Kaip 15min.lt portale teigia Aleksandro Stulginskio universitete Akvakultūros centro ichtiologas Alvydas Žibas, jau artimoje ateityje pasaulyje prognozuojamas žuvininkystės sektoriaus proveržis. Tai nestebina, nes žmonių populiacija auga ir sveiko maisto poreikis didėja. Prognozuojama, kad žuvininkystė per kelis dešimtmečius taps viena perspektyviausių veiklų ir pasaulyje užims ketvirtąją vietą viso ūkio struktūroje.
Europos Sąjungoje panaši situacija, gal tik blogesnė. Pusė suvartojamų žuvų yra ne sužvejotos, bet išaugintos akvakultūros įmonių, tačiau nuo 2000 m. akvakultūros produkcija ES nebedidėja, kai pasaulyje ji auga maždaug 7 proc. kasmet, todėl vienas iš ES Bendrosios žuvininkystės politikos prioritetų artimiausiam laikotarpiui yra akvakultūros plėtojimas.
Visa tai reiškia paprastą dalyką – ES pinigų kanalas skirtas plėtoti akvakultūros verslams tikrai neišseks, tad norintiems tuo užsiimti, perspektyvos gana gražios, ypač turint galimybių tuos pinigus nukreipti tinkama vaga. Iš 6 valstybinių žuvininkystės padalinių, kurie žuvina ir veisia žuvis žvejams mėgėjams – jokios naudos, o štai akvakultūra užsiimanti uždaroji akcinė bendrovė gali tapti tikra pinigų kasykla. Ypač jei verslą pradėti ne nuo paskolos ir pirmos URS sistemos pastatymo, kuri geriausiu atveju atsipirks tik po 5–10 metų, bet pasiremti jau veikiančia, modernia, visą reikalingą infrastruktūrą turinčia sistema. Bet pirmiausia – ta sistema turi tapti uždarąja akcine bendrove. Į kieno rankas ji atiteks? Taps 17 įmone (verslininku) Lietuvos akvakultūros sektoriuje, bankrutuos ir taps pasivaikščiojimų parkeliu daugiabučių gyventojams – klausimai, į kuriuos reformos iniciatoriai atsakymų nepateikia.
Žuvininkus – kuo toliau ir giliau
Kitas pertvarkos punktas mažiau kontraversiškas. Kelių valdininkų perkėlimas į Klaipėdą, kai jūrų laivyno nebeliko, nėra toks jau svarbus. Jūrine valstybe Lietuva jau netaps, laivai nuplaukė ir valstybė šiuo metu neturi pajėgumų pasistatyti naujus laivus. Tik kad Žuvininkystės tarnyba bus toliau nuo ežeringiausių Lietuvos rajonų – Zarasų, Molėtų, Ignalinos, Lazdijų. Tad, jei ką nors vidaus vandenyse ir veiks, vizitai į rytinį Lietuvos kraštą bei sostinę kainuos brangiau. Sustiprins Klaipėdos universitetą – vienintelis sveiku protu suvokiamas racionalus argumentas. Kita vertus, žadėjo valstiečiai iškaišioti įvairias valstybės tarnybas po regionus. Iš Klaipėdos krašto kilusiam Žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui juk irgi reikia kažką į savo tėvynę atsikelti. Visos Žemės ūkio ministerijos juk neiškels į Baltijos pakrantę – štai ir apsiribojo žuvininkais, tuo pačiu ir Valstiečių bei žaliųjų sąjungos rinkiminę programą įvykdys.
Kaip ežerinė lydeka taps atlantine?
Kaip ir vanduo upėje – laikas povandeniniame gyvūnijos pasaulyje lėtai bėga. Sėdi štai žvejys Neries pakrantėje, traukia lašišą ir džiaugiasi. Sėdės jis ir po 5–10 metų, trauks juodą grundalą iš Neries ir dūsaus prisimindamas: „Ot buvo laikai seniau, būdavo upėje didelių žuvų, bet kažkur jos išplaukė, nebėra ir, matyt, nebebus“.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ko gero, taip ir nutiks. Šis Žemės ūkio ministerijos sumanymas nelabai skiriasi nuo kt. politikos naujokų avantiūrų, lyg tvano dienomis užgriuvusių Lietuvą. Iš versliukų, ūkelių, projektų susirinkę politika, praleidžia vieną svarbiausių bet kurios reformos punktų – situacijos analizę ir realų pasekmių įvertinimą ilgesniam laikotarpiui nei Seimo kadencija. Tačiau gal ir neįdomios tos pasekmės, jei tikslas paprastas – uždaroji akcinė bendrovė ir pirmyn į didžiųjų verslo banginių vandenis.
Tai, kad aplinkos viceministras pasigiria, jog per 5 mėnesius parengė ir dabar įgyvendins Žuvininkystės tarnybos reorganizavimą, reiškia tik viena – per tuos 5 mėnesius įmanoma tik sugriauti tai, kas kurta per gerokai ilgesnį nei 5 dešimtmečių laiką. Žuvivaisos tradicijoms Lietuvoje beveik 150 metų. Ar gali viceministras per 5 mėn. tradiciją pakreipti kita vaga, kur tos vagos vandenys ežerų ir upių žuvis nuneš – į privačią kišenę ar sūrią Baltijos jūrą – atviri klausimai žvejams vasaros žvejybos sezonui.
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius V. G. yra kaltinamas kyšininkavimu.
Kaip daug kas tikėjosi, padrąsėjęs Seimas prieš kadencijos pabaigą atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo. Įstatymo, kurio atitinkamos tarnybos dar neįvertino korupcine prasme. Įstatymo, kurio iš esmės nesvarstė Vyriausybė. Priminsiu, kad visi įstatymai ir jų pataisos, aktualios gamtai ir gamtiniams resursams, privalo būti įvertinti korupcine prasme.
Paviršinės naujo įstatymo nuostatos tokios. Mokestis už mėgėjišką žūklę pakeliamas penkiagubai. Privačių vandens telkinių „nuomotojai“ (o tikriau – praktiškai savininkai) gali reikalauti kokios nori kainos už žvejybą jų ežere. Įskaitant pensininkus ir paauglius. Sunku pervertinti šios rekreacinės veiklos svarbą tiek hiperaktyviems paaugliams, tiek ribotų finansinių galimybių senjorams. Iš žvejų klubų atimama galimybė nuomoti upių atkarpas.
Būna gi malonių momentų šiame gyvenime. Štai prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas, vetuotas Prezidentės.
Šalies vadovė viešąjį interesą stato priekin. Juk ji – tautos išrinkta.
O šis naujas įstatymas skirtas apriboti tautos teises į visiems žmonėms pagal Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ilsėtis. Kaip simptomatiškai aktyviai oligarchinės grupės pastaraisiais metais kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko.
