Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo plenariniame posėdyje antradienį svarstant rezoliucijų „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“ projektus, užvirė arši Seimo narių ir rezoliucijų rengėjų diskusija.

Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.

Dėl šio Jungtinių Tautų (JT) pakto Seime buvo parengtos net trys rezoliucijos.

Anot vienos iš jų rengėjų Žygimanto Pavilionio, šis JT dokumentas yra neįpareigojantis ir naudingas mums, nes siūlo dalyvauti migracijos problemų sprendimo procese, ieškoti panašiai mąstančių partnerių ir bandyti procesą pakreipti mums naudinga linkme.

Kolegos Lauryno Kaščiūno paklaustas, kodėl šiam globaliam paktui nepritaria tokios valstybės kaip JAV, Izraelis, mūsų strateginė sąjungininkė Lenkija, o pritaria Rusija, Ž. Pavilionis pabrėžė, kad tokios valstybės kaip Amerika, Australija, Izraelis turi išteklių valdyti migrantų srautus pačios.

„Mes nesame tokio dydžio valstybė, todėl migracijos srautams valdyti mums reikia pagalbos, kurią ir bando suteikti JT. Kodėl Rusija tai daro? Rusija daro labai daug prieštaringų dalykų: pirmiausia bombarduoja Sirijos kaimus, didina migracijos srautus, iš vienos pusės pritaria paktui, iš kitos kursto jam nepritarimą, nes tikrasis Rusijos interesas – suskaldyti šitą Seimą, suskaldyti Europą. Vienintelis atsakas, kurį galime jai sukurti – vienybė“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Parlamentaras Audronius Ažubalis Centre). Slaptai.lt nuotr.

Dar vienos rezoliucijos autorių buvusį užsienio reikalų ministrą, konservatorių Audronių Ažubalį pirmiausia papiktino tai, kad dokumentas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

„Tai antras kartas istorijoje, kai svarstomas neišverstas dokumentas. Dar vienas dalykas: niekas nežinojo, nė vienas komitetas nebuvo informuotas, kad užsienio reikalų ministras jau dvejus metus dalyvauja derybose dėl šio dokumento“, – teigė A. Ažubalis.

Atsakydamas į Ž. Pavilionio argumentus, neva dokumentas bus visiškai neįpareigojantis, A. Ažubalis pabrėžė, kad iš viso dokumento tekste 24 kartus pakartojama, kad pasirašydami šį paktą įsipareigojame įgyvendinti jo nuostatas.

„Galiu išvardinti keletą socialinių įsipareigojimų, dėl kurių tokios neturtingos šalys kaip Austrija atsisakė ją pasirašyti, tai užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungti, garantuoti įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos, suteikti pilietybę toje valstybėje gimusiems emigrantų vaikams, pripažinti oficialiai neįgytas kvalifikacijas“, – sakė A. Ažubalis.

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys atkreipė dėmesį į finansinius įsipareigojimus ir šalims tenkančią naštą. Jo teigimu, vieno migranto socialinis išlaikymas per mėnesį kainuoja 800-1000 eurų, nepriskaičiuojant kitų susijusių kaštų, susijusių su galimai augančiu nusikalstamumu ar integracija.

„Toks jautrus klausimas yra svarstomas slapčia nuo Lietuvos žmonių. Europai stinga žmonių, ji savo strategijoje yra numačiusi, kad 2050 m. reikės 100 mln. žmonių darbo jėgos, todėl ir bandoma parodyti, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas yra tarptautinė migracija“, – pabrėžė R. J. Dagys.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Ž. Pavilionio nuomone, dokumente yra daug dalykų, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Tai informacijos rinkimas, duomenų valdymas, išorinės sienos apsauga, migrantų grąžinimas, šiuolaikinė vergystė. Anot Ž. Pavilionio, 300 tūkst. mūsų tautiečių vienokia ar kitokia forma užsienyje yra į ją pakliuvę.

„Dalyvaudami procese, neleistume kitoms šalims ar radikalioms grupėms mums primesti savo nuomonės. Siūlau ir kairei, ir dešinei susivienyti ir balsuoti už šią kompromisinę rezoliuciją. Priešingai, po kelių dienų vidaus reikalų ministras, dalyvausiantis konferencijoje, kurioje bus tvirtinama ši rezoliucija, nebus išgirstas, kaip ir Lietuvos balsas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

A. Ažubalis jam nebuvo linkęs pritarti, pabrėždamas, kad teiginys, jog šis dokumentas pasitarnaus mūsų piliečiams, yra visiškas niekinis, o išvykusių piliečių interesus užsienyje reglamentuoja dvišalės sutartys.

„Mūsų piliečiui pakliuvus į bėdą Zimbabvėje, Sudane, Sirijoje ar Rusijoje, jokios Jungtinių Tautų sutartys jam nepadės“, – teigė A. Ažubalis.

Trečiosios rezoliucijos rengėjas Remigijus Žemaitaitis posėdyje nedalyvavo. Rezoliucijų svarstymas ir tvirtinimas, dėl užsitęsusių diskusijų, buvo nukeltas kitam Seimo posėdžiui.

ELTA primena, kad numatoma šią JT rezoliuciją priimti tarptautinėje konferencijoje Marakeše, Maroke, gruodžio 10-11d.

Konferencijoje dalyvaus ir Lietuvos poziciją pristatys vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:17

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesutarimai tarp dviejų konservatoriams priklausančių diplomatų pastaruoju metu pateko į visuomenės akiratį. Prezidento posto siekiantis Vygaudas Ušackas jaučiasi įžeistas Žygimanto Pavilionio išsakytos nuomonės, kad jis yra „prorusiškas“ kandidatas ir todėl kelia „grėsmę partijai ir Lietuvai“.

Prezidento posto siekiantis V. Ušackas teigia, kad tokios Ž. Pavilionio kalbos yra nepagarba ir įžeidimas ne tik jam, bet pirmiausia partijai ir jos vadovybei. Todėl V. Ušackas asmeniškai reikalauja TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išsakyti politinį Ž. Pavilionio elgesio vertinimą ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nutraukta, pasak jo, šmeižto ir purvo drabstymo kampanija.

Trečiadienį paskelbtame laiške G. Landsbergiui V. Ušackas piktinasi, kad po Ž. Pavilionį įspėjusio TS-LKD Priežiūros komiteto posėdžio jis ne tik nesulaukė atsiprašymo, bet priešingai – dar daugiau nepagrįstų kaltinimų.

Tuo tarpu pats Ž. Pavilionis į šią situaciją ir į partijos Priežiūros komiteto išvadą žvelgia kitaip. Jis nėra linkęs atsiprašyti V. Ušacko ir akcentuoja, kad siekia užtikrinti, jog Tėvynės sąjungos keliami kandidatai į prezidentus nenutoltų nuo partijos postuluojamų vertybių. Politikas pabrėžia, kad V. Ušacko pasipiktinimą sukėlusį pasisakymą jis ištarė tiesiog kaip individas, profesionalas, ambasadorius, šaulys ir pilietis.

Visgi Ž. Pavilionis žada, kad daugiau asmeniškumų jo komentaruose nebebus. Politikas teigia, kad nuo šiol visi partijoje egzistuojantys skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos turėtų būti diskutuojami partijos viduje, o pats nuo šiol konkrečių asmenų veiksmų nebekomentuos – tik konkrečią politiką ir faktus.

„Aš nenorėčiau daugiau komentuoti, nes vakar Priežiūros komitete mes ilgai dėl to aiškinomės ir kalbėjome apie tam tikrus neatitikimus. Buvo nuspręsta, kad tie pozicijų skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos, kurie galbūt yra akivaizdūs, turėtų būti toliau aiškinami partijos viduje“, – Eltai aiškino Ž. Pavilionis. Pasak jo, V. Ušackas turėtų laikytis ilgalaikės partijos pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jeigu jis yra partijos kandidatas, tai jis turėtų bent jau laikytis tų nuostatų, su kuriomis mes tris dešimtmečius judame į priekį“, – pabrėžė diplomatas. Jis pažymėjo tikįs, kad jam asmeniškai nebereikės kelti klausimų apie nuo partijos vertybių atitolusius asmenis ir pozicijas.

„Aš nuo šiol nebekomentuosiu asmenų, nuo šiol komentuosiu tik politikas ir faktus. Tam aš jaučiuosi pakankamai stiprus. O asmenis, kurie kandidatuoja nuo partijos, turi vertinti partijos vadovybė ir kitokios institucijos. Nuo šiol tikrai susilaikysiu nuo asmeniškumų, nes vakar įrodžiau visiems, kad mes turėtume laikytis turinio, kuris yra visiems labai priimtinas“, – sakė politikas.

Paprašytas konkretizuoti ir pasakyti, ar jis ir toliau mano, kad V. Ušackas nesilaiko partijos deklaruojamų vertybių, Ž. Pavilionis kalbėjo abstrakčiai.

„Nebenoriu tos temos daugiau liesti. Manau, kad tai turėtų būti perduota partijos atsakomybėn. Aš tiesiog išryškinau tam tikrus skirtumus ir neatitikimus. Kadangi esu tos srities (Diplomatijos. – ELTA) ilgametis profesionalas ir ilgametis partijos narys. Manau, kad tie neatitikimai turi būti toliau aiškinami partijos viduje. Tai yra visos partijos atsakomybė už mūsų kandidatus, už ką jie kalba. Aš galbūt sureagavau kaip individas, kaip profesionalas, ambasadorius, šaulys, pilietis“, – kalbėjo konservatorius.

Paklaustas ar yra linkęs atsiprašyti partijos kolegos, Ž. Pavilionis pažymėjo, kad, be V. Ušacko, niekas kitas tokio reikalavimo jam nesuformulavo. Politikas dar kartą pakartojo, kad ir toliau principingai seks, kad niekas nenutoltų nuo Tėvynės sąjungos politinių vertybių.

„Aš niekada neskundžiu žmonių ir aš kalbu apie problemas. Iki šiol aš tą dariau ir darysiu. Ir jeigu vėl kažkas nuo tų gairių nukryps – aš, aišku, tai pastebėsiu, bet tada jau kalbėsiu apie turinį, apie principus ir vertybes“, – apibendrino Ž. Pavilionis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.27; 07:44

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasiskelbęs dalyvauti prezidento rinkimuose buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas antradienį išplatino kreipimąsi į bendražygius dėl organizuoto šmeižto ir melo kampanijos ir išsiuntė jį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir Priežiūros komitetui.

Pasak V. Ušacko, niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl jis kreipėsi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu.

Anot V. Ušacko, apogėjų jau kurį laiką besitęsianti prieš jį nukreipta atviro šmeižto ir puse lūpų išsakomų insinuacijų kampanija pasiekė pirmadienį, kai rinkimuose nedalyvauti nutaręs partijos Prezidiumo narys Ž. Pavilionis pavadino jį „prorusišku kandidatu“ bei „grėsme partijai ir Lietuvai“.

„Nuo vakar (pirmadienio – ELTA) gaunu partiečių žinutes – jie šokiruoti ir priblokšti nuskambėjusio prieš mane nukreipto šmeižto ir melo. Jie nesuvokia, kaip galima nebaudžiamai vykdyti šitokią partijos reputacijos destrukciją iš vidaus“, – rašo V. Ušackas kreipimesi.

V. Ušackas sako ilgai kentęs nuolatinius Ž. Pavilionio viešus išpuolius, tikėdamasis, kad galės jam deramai atsakyti viešuose debatuose. „Buvau pasirengęs paneigti jo kaltinimus ir susitikimų su partiečiais metu, tačiau Žygimantas Pavilionis per pastarąjį mėnesį nė karto nedrįso jų išsakyti man į akis, nors kartu dalyvavome ne viename partijos skyriaus susirinkime“, – sako V. Ušackas.

Tačiau, anot jo, „pabūgęs viešų debatų, orios ir garbingos kampanijos p. Pavilionis pasitraukė iš rinkimų kovos, o pasitraukdamas išpylė dar vieną šmeižto dozę, šitaip kenkdamas ne tik man asmeniškai, bet ir visos partijos reputacijai“.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Pasak V. Ušacko, jo šeimos istorija, paženklinta tremčių ir okupantų persekiojimų, yra tai, iš ko jis sėmėsi ir semiasi stiprybės ir Tėvynės meilės.

„Esu tremtinio sūnus. Mano mama iki šiol krūtinėje nešioja stribų paleistą kulką. Didžiuojuosi sūnumi, kuris yra Lietuvos kariuomenės savanoris, prisiekęs ginklu ginti mūsų valstybę. Todėl, nors man neišpasakytai skaudu girdėti tokius žodžius savo adresu, kreipdamasis į Jus ginu ne savo, o pirmiausia savo šeimos, artimųjų, draugų orumą.

Niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl kreipiuosi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu“, – rašo V. Ušackas kreipimesi į TS-LKD Prezidiumą.

Pasak jo, jei partijos vadovybė pasisako už atvirus ir demokratiškus pirminius rinkimus, už garbingą, sąžiningą ir orią kovą, ji privalo nevienareikšmiškai išsakyti savo poziciją, užkirsti kelią šiai šmeižto ir insinuacijų kampanijai, pareikalauti viešo atsiprašymo iš jos vykdytojų. Priešingu atveju garbingi ir sąžiningi, atviri ir nešališki pirminiai rinkimai liks tik tuščia deklaracija, pažymi jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.19; 07:54

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.

Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.

Vargu, ar  galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.

Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.

M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.

Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.

Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…

Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.

Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.

Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…

A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“

Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.04.09; 11:30

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.

Prasideda „trolinimas“

Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis  kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…

G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.

Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?

Asmenybė su žmogiškuoju veidu

Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.

Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?

Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.

Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.

Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…

V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…

Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…

Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…

Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…

Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“

Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.

Kas prilygs D.Grybauskaitei?

Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:

„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“ 

Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?

2018.02.12; 05:52

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų Gitanas Nausėda vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Todėl Ž. Pavilionis antradienį asmeniškai kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“, pagrindinio SEB akcininko, prezidentą Peterį Wallenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Scholdtzą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo G. Nausėdos statuso.

„Bankinis ir finansų sektorius yra strateginė sritis valstybės gyvenime, kuri dėl savo jautrumo turi būti kuo toliau nuo politikos, ypač rinkimų periodais. Deja, buvo ne vienas atvejis Lietuvoje, kuomet bankai savo noru ar dėl aplinkybių buvo įtraukiami į politinius žaidimus ir tai turėdavo liūdnų padarinių ne tik jiems, bet ir valstybei. Nors Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nėra įvardinę oficialaus kandidato į prezidentus, tačiau, mano asmenine nuomone, dėl galimo kandidato G. Nausėdos klostosi būtent tokia padėtis, todėl mano pareiga yra perspėti SEB akcininkus ir pareikalauti iš jų maksimalaus skaidrumo ir atvirumo prieš Lietuvos piliečius dėl jų darbuotojo“, – kreipimosi motyvus aiškina Ž. Pavilionis.

Laiške Seimo narys SEB akcininkų atstovams primena istoriją, kuomet Lietuvoje dėl rinkimų jau buvo nukentėjęs SEB priklausantis bankas. „Kad tokie nuogąstavimai turi pagrindo, primena ir penkiolikos metų senumo istorija, kurioje tiesiogiai ir nelinksmomis aplinkybėmis teko sudalyvauti ir SEB grupei priklausančiam bankui. 2003 m. prie tuometinio Vilniaus banko nutįso žmonių eilės – jie skubėjo atsiimti indėlius dėl neva kritinės banko padėties, kuri pasirodė tesą piktas gandas. Buvo įtariama, kad bankas tapo tuometinės rinkimų kovos tarp dviejų pagrindinių kandidatų įkaitu, nors įrodymų ir nebuvo pateikta“, – rašoma parlamentaro laiške, adresuotame pagrindiniams SEB banko akcininkams.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo narys SEB akcininkams akcentuoja, kad juridiniai asmenys tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti kandidatų į renkamus postus – tai draudžia šalies įstatymai.

Ž. Pavilionio nuomone, dabartinė situacija, kai potencialus kandidatas naudojasi vieno didžiausio šalyje finansų institucijos teikiamomis galimybėmis, gali būti suvokiama kaip parama.

„Siekiame demokratiškų ir teisingų rinkimų, kad tauta skaidriai rinktų šalies prezidentą. Todėl bet koks verslo ar valdžios administracinių resursų naudojimas yra negalimas. Įvertinus SEB banko kapitalo kilmę, tokia padėtis ir parama gali būti suvokiama kaip užsienio valstybių kišimasis į vidaus politiką. Nors Skandinavijos valstybių draugiškumas nekelia abejonių, tačiau įvertinus geopolitinę padėtį įvairiomis spekuliacijomis gali užsiimti priešiškos Lietuvai jėgos. Visas šias rizikas reikėtų neutralizuoti ir iniciatyvos laukčiau iš SEB akcininkų“, – teigia Ž. Pavilionis.

Jis taip pat ragina už galimus padarinius atsakomybę prisiimti ir patį G. Nausėdą. „Visi pažįstame G. Nausėdą kaip ilgametį profesionalą, kuris savo nuosekliu darbu pelnė tiek profesinės bendruomenės, tiek šalies piliečių pagarbą. Tačiau sėdėdamas ant dviejų kėdžių vienu metu jis kelią grėsmę viskam, prie ko kūrimo prisidėjo.

Paradoksalu, kad žmogus, deklaruojantis meilę valstybei, nepalankiai susiklosčius aplinkybėmis, gali tapti priešiškų jėgų įrankiu. Todėl raginčiau jį kuo greičiau priimti sprendimą dėl savo tolesnių veiksmų“, – perspėja Seimo narys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.07; 03:00

Svečiuose pas Punsko ir Seinų lietuvius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo nariai sieks užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) transliacijas lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse. Tai, pasak jų, bus puiki priemonė formuoti lietuvių kalbos įgūdžius bei domėtis Lietuvos politikos aktualijomis.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Paulius Saudargas kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir Lietuvos radijo ir televizijos centro generalinį direktorių Remigijų Šerį, prašydami užtikrinti LRT kanalų transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse.

Pasak parlamentarų, nors dauguma lietuvių kilmės Lenkijos Respublikos piliečių gyvena netoli pasienio su Lietuva įsikūrusiose gyvenvietėse, dalyje jų Lietuvos televizijų programos kol kas nėra transliuojamos. Tai ypač aktualu Suvalkų mieste gyvenantiems Lenkijos lietuviams. Tokia situacija mažina galimybes šioje šalyje gyvenantiems lietuviams sužinoti apie įvykius Lietuvoje, taip pat domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.

L. Kasčiūno teigimu, atsižvelgiant į tai, kad daliai visuomenės, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nesinaudojantiems internetu, radijas bei televizija yra pagrindiniai informacijos šaltiniai, dėl lietuviškų kanalų retransliacijos nebuvimo didelė dalis Lenkijos lietuvių faktiškai neturi galimybės domėtis Lietuvos aktualijomis. Be to, dauguma Lietuvoje sukurtų kino filmų rodomi tik Lietuvos kino teatruose bei televizijos kanaluose. Todėl Lenkijos lietuviai turi ribotas galimybes susipažinti su Lietuvos kinematografija.

Ž. Pavilionis akcentavo, kad galimybė žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus yra viena iš priemonių, siekiant, kad kitose šalyse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų geresnes galimybes išmokti lietuvių kalbą.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje Soldine. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Nors Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, tačiau gyvendami šioje šalyje lietuviškų mokyklų abiturientai vėlesniame gyvenime turi ribotas galimybes pritaikyti mokykloje įgytas taisyklingos lietuvių kalbos žinias, ir dėl šios priežasties dalis jų rizikuoja prarasti savo lietuvišką tapatybę“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

P. Saudargas teigė, kad jau nuo vasario Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių miestų bei rajonų gyventojai turės galimybę matyti keleto Lenkijos televizijos kanalų retransliacijas. Anot jo, toks sprendimas buvo priimtas, siekiant sudaryti sąlygas lenkiškai kalbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams geriau susipažinti su Lenkijos aktualijomis ir šios šalies kultūra ir sudaryti alternatyvą Rusijos televizijos kanalams, kurie šiuo metu yra pagrindinis informacijos šaltinis tarp Pietryčių Lietuvos gyventojų.

„Atsižvelgdami į tai ir siūlome, kad LRT transliuojami televizijos kanalai būtų transliuojami ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Lenkijos Suvalkų mieste bei Punsko ir Seinų gyvenvietėse“, – sakė P. Saudargas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.25; 05:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Valstybinės istorinės atminties komisiją ir Seimo Kultūros komitetą, prašydami, kad būtų imtasi veiksmų, „siekiant piliečių ir Seimo valia Lukiškių aikštėje įamžinti valstybinei aikštei tinkamą Vyčio monumentą“.

L. Kasčiūno teigimu, organizuojant Lukiškių aikštės paminklo konkursą buvo paminta Seimo valia ir daugumos piliečių pareikšta nuomonė dėl jiems priimtino monumento: tiek visuomenė reprezentatyviose apklausose, tiek išrinkti tautos atstovai Seimo balsavimu jau yra aiškiai pasisakę už Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje.

„Kadangi konkursas buvo imtas organizuoti jau po to, kai Seimas priėmė sprendimą Lukiškių aikštėje vykdyti Vyčio monumento statybas, organizuodama konkursą Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) savavališkai perėmė suverenias tautos galias. Gegužės 2 d. Seimas beveik vienbalsiai pritarė Vyčio paramos fondo organizuoto konkurso nugalėtojui, o kiek anksčiau atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad už Vyčio paminklą pasisakė net 76 proc. apklaustųjų“, – sako Seimo narys L. Kasčiūnas. 

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

A. Ažubalis tvirtina, kad Kultūros ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės ir ŠMC surengtas konkursas iš pat pradžių vyko nedemokratiškai, kadangi surengtas ignoruojant Seimo ir visuomenės išreikštą valią ir neskaidriai, nes balsavimo procedūra organizuota nepašalinus galimybių abejoti piliečių valia. Jo teigimu, konkursą laimėjęs projektas neatitinka ypatingą memorialinį ir reprezentacinį statusą turinčios aikštės paminklo funkcijų. Atsižvelgiant į Lukiškių aikštės istoriją ir planuojamo memorialo paskirtį pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, memorialas, kreipimosi iniciatorių nuomone, turėtų būti ne abstrakčią meninę idėją, o politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją įkūnijantis simbolis.

„Negana to, paaiškėjo, kad konkursą laimėjęs memorialas neatitinka paveldosauginių reikalavimų: dar 2010 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą, jog Lukiškių aikštės paviršius turi būti lygus. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros paveldo apsauga patenka į Kultūros ministerijos kompetencijų sritį, ši informacija Kultūros ministerijai yra lengvai prieinama ir turėjo būti žinoma prieš pradedant organizuoti konkursą ir į jį įtraukiant reikalavimų neatitinkančius projektus“, – pabrėžia Ž. Pavilionis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl, jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus. „Kalbėjome Kultūros komitete, kad tas projektas, kuris yra paskelbtas laimėtoju, šito reikalavimo neatitiktų. Dėl to, matyt, darbo grupė susės kartu su autoriumi ir su paveldosaugos specialistais ir tarsis, kaip šitą reikalavimą įvykdyti, nes iš tikrųjų kalvos ten būti negali“, – žurnalistams yra sakęs R. Karbauskis.

Jo teigimu, Seimo komitetas prašė, kad tai būtų padaryta labai greitai, kad kuo greičiau visuomenė gautų paaiškinimus ir būtų rasti sprendimai.

Konkursą laimėjo skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.01; 00:30

Lapkričio 7-ąją mūsų Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta amerikiečio Davido J. Kramerio knyga apie tai, ką Vakarams reikėtų ir ko nereikėtų daryti bendraujant su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pavyzdžiui, negalima tikėti nė vienu Kremliaus vadovo žodžiu, nedera nusileisti Maskvos vilionėms bei grasinimams, silpninti Rytų Europos gynybą…

Diskusijoje dalyvavo knygos autorius D. J. Krameris, Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Žygimantas Pavilionis, Laurynas Kasčiūnas, Delfi.lt apžvalgininkė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė…

Kuo šis veikalas svarbus Amerikai, Europai, Lietuvai? Slaptai.lt pateikia keletą ištraukų iš knygos pristatymo.

2017.11.08; 10:51

Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.

Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?

Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.

Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.

Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.

Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.

Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?

Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.

Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?

Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 04:36

Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.  

Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?

Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?

Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?

Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…

Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!

Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.

Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos. 

Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?

Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins

Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad  sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą? 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…

Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.

2017.10.26; 16:20

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl Vyriausybės suburtos darbo grupės pateiktų siūlymų, orientuotų į valstybės valdomų įmonių akcijų pardavimą, įmonių reorganizavimą ar likvidavimą. 

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui bei didelę reikšmę valstybei turinčios valstybės įmonės yra šalies nacionalinio saugumo objektas, todėl bet kokie sprendimai, ypač susiję su šių įmonių privatizavimu, turi būti priimti itin apgalvotai. Pažymėtina, kad tokių įmonių reorganizavimas ir (ar) privatizavimas gali būti pavojingas nacionalinio saugumo požiūriu. Akcijų perleidimas privatiems investuotojams susilpnintų pastarųjų atsparumą neigiamam išorės poveikiui,” – sako vienas iš kreipimosi autorių L. Kasčiūnas.

Ž. Pavilionio teigimu, dėl lėtai besikuriančios regioninės rinkos, palyginti lėtų ES Energetinės sąjungos kūrimo ir solidarumo principo įgyvendinimo tempų, tokie sprendimai kelia grėsmę, ypač energetikos sektoriui. 

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Šiame sektoriuje išlieka dar neįgyvendintų strateginės reikšmės projektų, tokių kaip elektros tinklų sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais, regioninės dujų rinkos sukūrimas, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas, vartojimo efektyvumo dindinimas, atsinaujinančios energetikos plėtra ir pan. Pardavus dalį svarbias energetikos bendroves valdančių „Lietuvos energijos“, „EPSO-G“, „Klaipėdos naftos“ akcijų, strateginių energetikos projektų įgyvendinimo tempas gali kristi“, – mano parlamentaras.

Konservatorių nuomone, priimant tokius sprendimus dėl valstybės įmonių privatizavimo ir (ar) reorganizavimo negalima vadovautis vien rinkos, gerosios valdysenos praktikos ir panašiais principais.

„Greta didesnio efektyvumo, ekonominės naudos siekio būtina matyti ir įvertinti vartotojų interesus, taip pat nacionalinio saugumo poreikius. Be to, kad ir dalinis privačių investuotojų atėjimas į valstybės valdomas įmones, kurios turi monopolijos statusą ir kurių teikiamos produkcijos kainos yra reguliuojamos, ir privačių investuotojų orientacija į pelno didinimą sukurtų spaudimą kelti kainas vartotojams”, – teigė parlamentarai.

Pasak jų, darbo grupė siūlo parduoti po trečdalį akcijų tokiose strateginėse valstybės įmonėse kaip „Lietuvos energija“, „EPSO-G“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Klaipėdos nafta“, „Lietuvos paštas“. „Lietuvos geležinkelių“ įmonių grupę siūloma reorganizuoti atskiriant kai kurias veiklas, privatizuojant krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas ir kai kurias dabar grupėje esančias bendroves. Komercinių veiklų atskyrimas ir pardavimas numatytas ir „Lietuvos pašto“ įmonių grupėje.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.09.02; 00:30

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.

Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis. 

top_secret_plius
Didžiosios paslaptys

Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.

Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.

Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.

Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.

Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.

Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?

Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?

Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?

Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“

Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.

Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.

Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?

Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.

Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.

Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.

2017.08.31; 06:00

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su Seimo narių Žygimanto Pavilionio ir Arvydo Anušausko kreipimusi dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako bandymo neva megzti kontaktus su Rusijos valdžios kontroliuojamomis profesinėmis sąjungomis, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako lojalumu Lietuvos Respublikai.

„Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kelia susirūpinimą, ar toks tendencingas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako veiksmų interpretavimas bei jo lojalumo valstybei klausimo eskalavimas būtent šiuo metu, kai kaip niekada turime būti vieningi, kai kyla pagrįstų abejonių Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinių pratybų ,,Zapad“ akivaizdoje, nėra Rusijos Federacijos propagandos pasekmė“, – teigia V. Pranckietis.

V. Bakas į Rusijos Federacijos ambasadorių Lietuvoje kreipėsi 2011 m., tai yra, prieš 6 metus. Kreipimosi faktas niekada nebuvo slepiamas. Per šešerius metus nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, nei Valstybės saugumo departamentas jokių grėsmių dėl minėto kreipimosi neįžvelgė. Be to, V. Bako teigimu, tokie pat kreipimaisi buvo nusiųsti ir kitų valstybių giminingoms organizacijoms.

Parlamento vadovas pastebi, kad Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Baką, nenustatė jokių aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam nebūtų išduotas, o tai liudija, kad nėra neleistinų ar įtartinų ryšių su Rusijos Federacijos institucijomis, įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis ar fiziniais asmenimis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.22; 04:35

Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį. 

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.

Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.

Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.

Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.

Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.

Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.18; 08:15

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir nariai Laurynas Kasčiūnas bei Žygimantas Pavilionis kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių dėl galimų Rusijai taikomų sankcijų pažeidimų. 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. ytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi Seimo nariai prašo peržiūrėti trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklą Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste po Europos Sąjungos sankcijų įvedimo ir įvertinti, ar šių įmonių veikla nepažeidžia dar 2014 m. Europos Tarybos priimtų apribojimų, taikytinų šių miestų kilmės prekių importui į Europos Sąjungą (ES). Kartu klausiama, ar nepažeidžiami ir Lietuvos teisės aktai.

„Mūsų įsitikinimu, ES sankcijų režimas bus efektyvus tik tada, kai valstybės narės tinkamai užtikrins jų įgyvendinimą. Šios sankcijos galios tol, kol Rusija nutrauks okupaciją ir sugrąžins Krymą ir Sevastopolį Ukrainai. Visą šį laikotarpį atsakingos Lietuvos institucijos privalo nuolat stebėti, kad nebūtų sankcijų pažeidimų. Todėl tikimės, kad žiniasklaidoje pateikta informacija bus nedelsiant deramai išnagrinėta“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Seimo narys L. Kasčiūnas teigė, kad galimi ES reglamento pažeidimai turi būti atsakingai peržiūrėti ir įvertinti.

„Mūsų šalies pozicija dėl Rusijos agresijos veiksmų prieš Ukrainą ir palaikymas jos teritorijos vientisumui yra ilgalaikis ir nuoseklus. Todėl bet kokia informacija apie galimus Europos Sąjungos reglamento pažeidimus turi būti atidžiai ir atsakingai įvertinta“, – komentavo L. Kasčiūnas.

„Verslo žinių“ informacijoje „Įstrigę Kryme: sankcijų pažeidimo šešėlis“ keliami klausimai dėl trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklos Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste. 2014 m. priimtas Europos Tarybos reglamentas numato, kad į ES šalis draudžiama importuoti Krymo ir Sevastopolio kilmės produktus, ES piliečiams ir kompanijoms draudžiama investuoti į Krymą ir Sevastopolį: pirkti nekilnojamąjį turtą, finansuoti Kryme veikiančias kompanijas, teikti turistinės veiklos paslaugas Kryme ir Sevastopolyje, taip pat tiekti šiam regionui transporto, telekomunikacijų, energetikos, gavybos sektorių prekes ir technologijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.31; 16:02

Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.

Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.

Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.

Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.

Svarbiausi – prezidento rinkimai

Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.

Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.

Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.

Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.

Pretendentų bemaž 20-imt

Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.

Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.

Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?

Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.

Žino, bet dar tyli

Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.

Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.

2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.

Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.

Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi

Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.

Premjero partija

Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors  pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.

Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.

Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.

Kritika be atsakomybės

Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.

Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.

Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.

Vienas ateina, kita išeina

Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.

Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.

Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.

Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.

Šachmatų partijos prasideda

Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.

Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.

Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.

Socialdemokratai be favoritų

Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.

Politika atostogų neišeina

Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.

Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.

Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.

Starte – lygiosios

Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.

Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.

Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.

Kokiu būdu dalyvaus Rusija?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.

Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.

Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, –  jų tik daugės.

S. Skvernelio užsienio politika?

Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.

Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme,  kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.

Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas  silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.

Rusija veiks, tad reaguoti reikės

Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.

Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.

Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.

Orkestras jau repetuoja

Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.

Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.

Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.

Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.

Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.

2017.07.23; 06:00

Pasiūlyta mokesčių mažinimo reforma viduriniajai klasei stiprinti. Opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija (TS-LKD) penktadienį pristatė modelį, pagal kurį asmenys, uždirbantys per mėnesį iki 1800 eurų (iki mokesčių) mokėtų mažesnį – 12 proc. – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą, o uždirbantieji daugiau nei 1800 eurų (iki mokesčių) mokėtų 19 proc. GPM, bet tik už tą sumą, kuri viršytų minėtą atlyginimo slenkstį.

TS-LKD frakcijos Seime narys Laurynas Kasčiūnas akcentavo, kad mokesčiai iš esmės mažėtų.

„Tas progresyvumas netgi orientuotas į mokesčių mažinimą. Dabar turime 15 proc. GPM bet kokioms pajamoms, tai reiškia, kad progresyvumo šia prasme nėra. Mūsų siūlymas: iki vadinamojo slenksčio visi moka tą patį 12 proc. tarifą, o virš slenksčio esančioms pajamoms galiotų 19 proc. GPM tarifas. Net ir tie, kurie uždirbtų „popieriuje“ 1850 eurų, jie iki 1800 eurų mokėtų 12 proc. GPM tarifą, ir tik už tuos 50 eurų „įsijungtų“ 19 proc. tarifas“, – Seime penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje „Ar Lietuvai reikalinga solidarumo principais grįsta mokesčių sistema?“ sakė L. Kasčiūnas.

Pasak Seimo nario, konservatorių pasiūlytas modelis skirtas stiprinti viduriniąją klasę.

„Visa šita reforma pirmiausia būtų orientuota į viduriniosios klasės stiprinimą. Žmonėms, kurie uždirba vidutinį darbo užmokestį, mokesčiai sumažėtų 21,5 euro. Didėti mokesčių našta pradeda jau tiems žmonėms, kurie gauna 3150 eurų (iki mokesčių). Truputį mokesčių našta išaugs 10 tūkstančių daug arba labai daug uždirbančių žmonių. Bet tas „solidarumo įnašas“ turėtų būti jų suvoktas kaip tam tikra neišvengiamybė“, – aiškino L. Kasčiūnas, pastebėjęs, kad ši formulė pagrįsta įvairių šalių pavyzdžiais.

TS-LKD frakcijos narys Žygimantas Pavilionis taip pat įsitikinęs, kad pasiūlytas modelis naudingas ir mažesnes, ir didesnes pajamas uždirbantiems asmenims.

„Daugiau nei milijonui žmonių, daugumai mūsų gyventojų mokesčiai sumažėtų, jie uždirbtų daugiau. Ir tik maža dalis pačių turtingiausių žmonių šiek tiek daugiau sumokėtų į biudžetą. Kas teisinga, manau, net ir jiems patiems. Ekonominis variklis po truputį stoja tiems turtingiesiems, nes čia lieka vis mažiau darbuotojų“, – spaudos konferencijoje sakė Ž. Pavilionis, besitikintis, kad šis siūlymas virs nacionaliniu susitarimu, nes mažinant socialinę atskirtį daugiau delsti esą nebegalima.

„Tai dalinis siūlymas, turi būti sisteminė mokesčių peržiūra, tikimės, kad valdantieji ateis į Seimą su tais pakeitimais. Mes tiesiog laukti nebegalime. Teikiame šį siūlymą tikėdamiesi, kad kažkokio pobūdžio nacionalinis susitarimas gali atsirasti tarp visų politinių jėgų, nepaisant mūsų visų politinių skirtumų“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Iniciatyvos autorių skaičiavimu, preliminariai, reforma šalies biudžetui galėtų kainuoti iki 18 mln. eurų, bet galima tikėtis, kad šalies iždas nepatirs jokios papildomos naštos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.27; 06:22