Žygimantas Pavilionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentūra kritiškai atsiliepė apie diskusijas sukėlusį Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko Žygimanto Pavilionio vizitą į Sakartvelą. Prezidento vyriausiosios patarėjos Astos Skaisgirytės teigimu, tarpininkauti į politinę krizę patiriančią Pietų Kaukazo valstybę siųstas konservatorius su jam patikėta misija nesusitvarkė.
„Politikas nuvyko į kitą šalį ir parėmė vieną politinę jėgą. Jis padarė tai, ką padarė. Deja, tarpininkavimo misija jam nepavyko. Ji nepavyko natūraliai, nes jei atsistoji į vienos politinės jėgos pusę – kai yra dvi pusės – tai tarpininkauti tada jau nebeišeina“, – LRT radijui ketvirtadienį teigė A. Skaisgirytė.
Patarėja sutiko, kad Seimas turėtų įvertinti neigiamo dėmesio sulaukusį Ž. Pavilionio vizitą į Sakartvelą. Anot jos, išvadas reikia padaryti.
„Svarstyti reikia, aptarti šią situaciją reikia ir pasidaryti tam tikras išvadas taip pat reikia“, – teigė A. Skaisgirytė.
Trečiadienį posėdžiavusi Seimo valdyba nusprendė išsikviesti konservatorių Ž. Pavilionį paaiškinti dėl diskusijas sukėlusios kelionės aplinkybių.
ELTA primena, kad Užsienio reikalų komiteto pirmininkas kritikos susilaukė, kai viešėdamas Sakartvele ir dalyvaudamas opozicinėms jėgomis surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad Sakartvelo opozicijos lyderio Nikanoro Melijos suėmimas galėtų sukelti tarptautinį atsaką ir galimas sankcijas.
Politinė krizė Sakartvele prasidėjo po spalį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos aptemdė įtarimai dėl sukčiavimo.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po vizito Sakartvele dėl retorikos kritiškų reakcijų sulaukęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Žygimantas Pavilionis pakviestas į Seimo valdybą paaiškinti kelionės aplinkybių.
Tokį sprendimą priėmė trečiadienį posėdžiavusi Seimo valdyba, pritarusi Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen vadovaujamos delegacijos darbo vizitui į Latviją, kurioje yra ir Ž. Pavilionis.
Vienos dienos vizitas į Latviją planuojamas šių metų kovo 1 d. Jis rengiamas Latvijos Saeimos pirmininkės Inaros Mūrniecės kvietimu.
Prieš vizitą į Latviją opozicijai atstovaujantys Seimo vicepirmininkai Jonas Jarutis, Julius Sabatauskas, Andrius Mazuronis pasiūlė išklausyti Ž. Pavilionio paaiškinimų valdybai dėl jo pareiškimų Sakartvele ne tik žiniasklaidai, bet ir Seimo valdybai.
„Visada mūsų santykiai buvo grįsti abipuse pagarba, o Ž. Pavilionis nusprendė mokyti gruzinus ginti vieną pusę, kaltinti kitą…“,– apgailestavo J. Sabatauskas.
„Po Seimo narių užsienio komandiruočių teikiamos ataskaitos, todėl galėtume sutarti, kad Ž. Pavilionis galėtų ne tik raštu, bet ir žodžiu pateikti ataskaitą Seimo valdybai. Įdomu, kaip ten viskas vyko“,– sakė A. Mazuronis.
Gruzija (Sakartvelas). Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis vasario 19–22 dienomis viešėjo Sakartvelo sostinėje Tbilisyje. Seimo valdybai pritarus, jis ten vyko palaikyti Sakartvelo siekį atnaujinti politinį dialogą ir stabilizuoti padėtį šalyje, tačiau grįžęs į Lietuvą sulaukė dviprasmiškų reakcijų dėl esą netinkamos retorikos.
Kaip ELTA jau skelbė, parlamento vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkui konservatoriui Ž. Pavilioniui vizito į Sakartvelą metu reikėjo būti ypač diplomatiškam. Seimo pirmininkė atkreipia dėmesį, kad bet kuris neatsargus pareiškimas „nedraugiškų jėgų“ bus panaudotas, siekiant pakenkti Lietuvos ir Sakartvelo santykiams.
„Akivaizdu, kad net turint labai tvirtą asmeninę poziciją nuvykus į Sakartvelą reikėjo būti ypatingai diplomatiškam“, – LRT radijui teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas kritikos susilaukė, kai viešėdamas Sakartvele ir dalyvaudamas opozicinėms jėgomis surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad Sakartvelo opozicijos lyderio Nikanoro Melijos suėmimas galėtų sukelti tarptautinį atsaką ir galimas sankcijas.
Politinė krizė Sakartvele prasidėjo po spalį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos aptemdė įtarimai dėl sukčiavimo.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Penktadienį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva šaukiamas iš užsienio politikos srityje veikiančių institucijų vadovų ir ekspertų sudarytos Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdis. Jame bus tariamasi dėl vieningo nacionaliniu konsensusu grįstos Lietuvos užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo plano. Taryba siekiama užtikrinti sklandų tarpinstitucinį darbą užsienio politikos srityje.
Pirmajame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje daugiausia dėmesio bus skiriama situacijai Baltarusijoje aptarti, taip pat bus sprendžiamos 2021 m. nacionalinio saugumo, NATO, ES, Rytų partnerystės politikos darbotvarkės ir svarstoma Astravo AE grėsmės valdymo programa.
Susitikimus žadama rengti, atsižvelgiant į būtinybę ir užsienio politikos prioritetus.
Nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu dalyvaus Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis ir Seimo Europos reikalų komiteto vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Diskusijoje dalyvaus ir Europos Rytų šalių politikos ekspertai: Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva buvo, yra ir išliks patikima JAV partnerė pasaulyje, Europoje ir Baltijos jūros regione – tai pažymima Seimo priimtoje rezoliucijoje „Dėl strateginės Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų partnerystės įtvirtinimo“.
Už šį dokumentą, kurį parlamentarų grupės vardu antradienį pristatė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, balsavo 108 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 5 parlamentarai.
Rezoliucijoje teikiamas siūlymas steigti NATO Demokratijos atsparumo kompetencijos centrą Lietuvoje. Joje taip pat pareiškiamas pasirengimas organizuoti NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimą Vilniuje 2022 metais.
„Lietuva įsipareigoja atsakingai narystei NATO, didindama kiekvienais metais gynybai skiriamą BVP dalį, kad 2030 metais būtų pasiekta 2,5 procento šalies BVP, modernizuodama ginkluotąsias pajėgas ir prisidėdama prie tarptautinių sąjungininkų operacijų“, – sakoma dokumente.
Jo autoriai pareiškia tvirtą valią įgyvendinti priimančiosios šalies paramos įsipareigojimus, sudaryti tinkamas karinio rengimo sąlygas Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų kariams, plėtoti poligonų infrastruktūrą, siekiant paskatinti sąjungininkus organizuoti bendras pratybas mūsų regione.
Dokumente deklaruojamas siekis išlaikyti ilgalaikę ir nuoseklią JAV paramą Baltijos valstybių pajėgumams plėtoti. Lietuvos Seimas paragino JAV Kongresą palaikyti ir stiprinti Baltijos valstybių saugumo paramos iniciatyvą, kuri leistų sėkmingai įgyvendinti Baltijos valstybių regioninius projektus naudojant tam siūlomus JAV finansinius instrumentus.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rezoliucijoje remiama išrinktojo JAV prezidento Joe Bideno iniciatyva dėl Demokratijų vadovų susitikimo (Democracy Summit) 2021 metais, kuris paskatintų pasaulio demokratijų vadovus susitelkti vieningam atsakui į autokratijų keliamus iššūkius, siekiant laisvų ir demokratinių rinkimų Baltarusijoje.
„Europos ir JAV bendradarbiavimas yra transatlantinio saugumo ir klestėjimo pagrindas, kuriuo esame abipusiai suinteresuoti, todėl Lietuva kartu su JAV yra pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, NATO matomumo ir karinio atgrasymo ir gynybos laikysenos priemonių stiprinimą, platesnę europinę ir transatlantinę integraciją, spartesnę NATO plėtrą į Ukrainą ir Sakartvelą ar kitas narystės NATO siekiančias šalis partneres“, – sakoma dokumente.
Jame akcentuojama, kad Lietuva ir toliau aktyviai prisidės prie Jungtinių Tautų iniciatyvų ginklų kontrolės, neplatinimo ir nusiginklavimo srityse, stiprinant kovą su teroristinėmis organizacijomis ir kitais nusikalstamais nevalstybiniais veikėjais.
„Lietuva sieks dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą su JAV energetinio, kibernetinio saugumo ir kitų hibridinių grėsmių užkardymo srityse ir aktyviai palaikyti JAV ir trijų Baltijos valstybių nuolatinį dialogą transatlantinės energetikos partnerytės (P-TEC) klausimais, siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės, energetinio saugumo ir energetinės infrastruktūros vystymo tikslų“, – sakoma Seimo priimtoje rezoliucijoje.
Joje teigiama, kad „Lietuva tęs kovą su priešiškų valstybių vykdomomis dezinformacijos ir propagandos kampanijomis ir, bendradarbiaudama su JAV, imsis aktyvių ir nuoseklių veiksmų, siekiant identifikuoti klaidinamą ir piktavališką informacinę veiklą, užkirsti kelią dezinformacijos sklaidai, nustatyti jos šaltinius ir pateikti tikrovę atitinkančius faktus“. Žygimantas Pavilionis su JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas taip pat pareiškė paramą ir solidarumą JAV pozicijai dėl to, kad 5G ryšio infrastruktūra ES ir NATO valstybėse narėse būtų plėtojama dalyvaujant tik patikimiems ir transatlantinio saugumo kriterijus atitinkantiems gamintojams.
Parlamentarai dokumente pažymėjo, kad Lietuvos Seimas skatins glaudesnį Lietuvos ir JAV dvišalį bendradarbiavimą žmogiškųjų ryšių, politinių partijų, parlamentinėje, „smegenų centrų“, akademinėje, mokslo ir tyrimų, pažangiųjų technologijų ir inovacijų, universitetinių ir studijų mainų programų, visuomenės informavimo priemonių srityse, taip pat plės Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų atstovavimą JAV.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, manydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) iš dalies neteisingai išsprendė bylą ir nepagrįstai suvaržė jo, kaip Tautos atstovo, teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybės interesus, nes uždraudė net Seimo posėdžio metu kalbėti apie procesus, kurie Seimo nario nuomone, gali būti naudingi Rusijai, Vilniaus apygardos administracinio teismo liepos 10 d. sprendimą apeliacine tvarka skųs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT), o jei reikės – ir Europos Sąjungos institucijoms.
Seimo narys kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadą, kurioje pripažinta, kad jis pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir nurodyta artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
Liepos 10 d. VAAT teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Seimo nario Ž. Pavilionio skundą, atsakovams Seimo kanceliarijai ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui – Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ – dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, priėmė sprendimą, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies.
VAAT panaikino Seimo etikos sargų išvados 2 punktą, kuriuo Seimo narys Ž. Pavilionis įpareigotas artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
„Ketinu skųsti Vilniaus apygardos apeliacinio teismo sprendimą, kadangi demokratija privalo būti apginta, o laisvoje Europos Sąjungos valstybėje negali įsitvirtinti precedentas, kuriuo net politikams būtų draudžiama priešintis A. Dugino idėjoms. Tautos atstovo laisvą mandatą ir saviraiškos laisvę laikau fundamentaliu demokratijos veikimo pagrindu, o Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadą – pažeidžiančia indemnitetą, kurį garantuoja Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti absoliutų draudimą persekioti Seimo narį už jo pareigų vykdymą“, – pažymėjo parlamentaras. Bendrijos „Romuva” krivė Inja Trinkūnienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anot Seimo nario, jo kalba Seimo vakarinio plenarinio posėdžio metu, 2019 m. birželio 27 d., išsakyta jam atliekant konstitucinę Tautos atstovo priedermę, siekiant, be kita ko, atkreipti dėmesį į procesus, kurie gali būti naudingi Rusijai.
Pasak krivės Inijos Trinkūnienės, melagingi Ž. Pavilionio pasisakymai ir viešas Katalikų bažnyčios hierarchų spaudimas Seimo nariams neabejotinai turėjo įtakos Seimo narių apsisprendimui balsuojant dėl „Romuvos“ valstybinio pripažinimo. „Manau, kad po šio teismo sprendimo Seimas turi pakankamą pagrindą „Romuvos“ pripažinimo klausimą svarstyti dar kartą. Tikiuosi, kad naujos kadencijos Seime prie šio klausimo bus sugrįžta“, – sakė „Romuvos“ religinės bendrijos vadovė.
Negavusi valstybinio pripažinimo Senovės baltų religinė bendrija Romuva pernai kreipėsi ir į Europos Žmogaus teisių teismą, prašydama pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Seimui atsisakius suteikti Romuvai valstybės pripažinimą, pažeidė net kelis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius: dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.
Jaroslavas Neverovičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius sako, kad prezidentas aktyviai dalyvauja sprendžiant Astravo atominės elektrinės (AE) klausimus, bei ragina energetikos ministrą Žygimantą Vaičiūną su Baltijos valstybėmis pasiekti Lietuvos interesus atitinkantį kompromisą.
„Prezidentas aktyviai dalyvauja sprendžiant Astravo AE klausimą – jis yra keliamas daugiašaliuose bei dvišaliuose susitikimuose su Europos Sąjungos lyderiais. Šeštadienį prezidentas nesaugios Astravo AE keliamą grėsmę bei poreikį neįsileisti į ES rinką nesaugiose elektrinėse pagamintos elektros energijos aptarė su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen. Šio pokalbio metu taip pat buvo paliestas ir Lietuvai ypač aktualus elektros jungčių sinchronizacijos su žemynine Europa klausimas“, – Eltai teigė J. Neverovičius.
„Vykstantis derybų procesas negali pakenkti strateginiam tikslui – elektros tinklų sinchronizacijos procesui, kuriam finansuoti trys Baltijos šalys neseniai pateikė 1,2 mlrd. eurų paraišką“, – pridūrė jis.
Prezidentūra taip pat paragino Ž. Vaičiūną tęsti derybas su Baltijos šalimis, kuriose būtų rastas Lietuvai tinkantis kompromisas.
„2019 metų gruodį Europos Vadovų Taryboje Lietuvos pasiūlytos ir bendrai sutartos nuostatos, kad trečiosiose šalyse turi būti laikomasi aukščiausių tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų, įgyvendinimas pirmiausia reiškia, kad visos trys Baltijos šalys negali pirkti nesaugios Astravo AE pagamintos elektros. Prezidentas ragina energetikos ministrą Ž. Vaičiūną tęsti derybas taip, kad būtų pasiektas Lietuvos interesus atitinkantis kompromisas“, – teigė J. Neverovičius.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Dainius Kreivys, Žygimantas Pavilionis ir Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius pirmadienį kreipėsi į energetikos ministrą Ž. Vaičiūną, ragindami jį nedelsiant nusišalinti nuo tolesnių derybų.
Parlamentaras Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad Baltijos šalių susitarimas dėl prekybos elektra su Baltarusija grubiai pažeis šiuo metu Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus. Seimo narys mato rimtą riziką bei pavojų Baltijos valstybių susitarime, kuris, pasak jų, nepadeda sustabdyti ir siekti tikslo, kad Astravo AE statybos būtų finansiškai ribojamos. Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį, kad prezidentas dar turi galimybę sustabdyti Vyriausybės ruošiamą susitarimą tarp Baltijos valstybių.
Energetikos ministras Ž. Vaičiūnas žurnalistams sakė, kad šis susitarimas leidžia įgyvendinti „antiastravinį“ įstatymą.
„Pirmasis tikslas, kuris yra keliamas, – turėti su Latvija ir Estija bendrą poziciją dėl elektros pirkimo-nepirkimo, apmokestinimo iš trečiųjų šalių. (…) Šis susitarimas taip pat mažina srautus ir leidžia nenaudoti Lietuvos-Baltarusijos infrastruktūros prekybai. Jeigu tokio susitarimo nėra, mūsų galimybės kontroliuoti srautus bus tikrai labai ribotos. Bus tam tikrų instrumentų, kalbame apie alternatyvius variantus, juos taip pat rengiame, bet jie bus žymiai mažesni nei su šiuo susitarimu“, – sakė energetikos ministras.
Pirmadienį Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę surengė piketą prie Prezidentūros.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę (AE) pirmadienį ketina rengti piketą prie Prezidentūros. Piketu raginama derėtis dėl bendro Baltijos šalių siekio nepirkti elektros iš Astravo.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis įsitikinęs, kad Baltijos šalių susitarimas dėl prekybos elektra su Baltarusija grubiai pažeis šiuo metu Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus. Seimo narys mato rimtą riziką bei pavojų Baltijos valstybių susitarime, kuris, pasak jų, nepadeda sustabdyti ir siekti tikslo, kad Astravo AE statybos būtų finansiškai ribojamos. Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį, kad prezidentas dar turi galimybę sustabdyti Vyriausybės ruošiamą susitarimą tarp Baltijos valstybių.
Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas žurnalistams sakė, kad šis susitarimas leidžia įgyvendinti „antastravinį“ įstatymą.
„Pirmasis tikslas, kuris yra keliamas, turėti su Latvija ir Estija bendrą poziciją dėl elektros pirkimo-nepirkimo, apmokestinimo iš trečiųjų šalių. (…) Šis susitarimas taip pat mažina srautus ir leidžia nenaudoti Lietuvos-Baltarusijos infrastruktūros prekybai. Jeigu tokio susitarimo nėra, mūsų galimybės kontroliuoti srautus bus tikrai labai ribotos. Bus tam tikrų instrumentų, kalbame apie alternatyvius variantus, juos taip pat rengiame, bet jie bus žymiai mažesni nei su šiuo susitarimu“, – sakė energetikos ministras.
Tuo metu konservatoriai teigia, kad susitarimas atvertų kelią Astravo atominės elektrinės elektros prekybai Baltijos šalyse bei grubiai pažeistų šiuo metu Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus.
Prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas Baltijos šalių susitarimą dėl prekybos elektra su Baltarusija, sakė, kad artėjama techninio sutarimo nepirkti elektros iš šios šalies link, tačiau svarbu susitarti ir dėl politinio situacijos vertinimo.
Praėjusią savaitę sąjūdis surengė piketą prie Latvijos ambasados Vilniuje.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas. Skelbiame parlamentaro Žygimanto Pavilionio komentarą.
Seimo plenariniame posėdyje antradienį svarstant rezoliucijų „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“ projektus, užvirė arši Seimo narių ir rezoliucijų rengėjų diskusija.
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Dėl šio Jungtinių Tautų (JT) pakto Seime buvo parengtos net trys rezoliucijos.
Anot vienos iš jų rengėjų Žygimanto Pavilionio, šis JT dokumentas yra neįpareigojantis ir naudingas mums, nes siūlo dalyvauti migracijos problemų sprendimo procese, ieškoti panašiai mąstančių partnerių ir bandyti procesą pakreipti mums naudinga linkme.
Kolegos Lauryno Kaščiūno paklaustas, kodėl šiam globaliam paktui nepritaria tokios valstybės kaip JAV, Izraelis, mūsų strateginė sąjungininkė Lenkija, o pritaria Rusija, Ž. Pavilionis pabrėžė, kad tokios valstybės kaip Amerika, Australija, Izraelis turi išteklių valdyti migrantų srautus pačios.
„Mes nesame tokio dydžio valstybė, todėl migracijos srautams valdyti mums reikia pagalbos, kurią ir bando suteikti JT. Kodėl Rusija tai daro? Rusija daro labai daug prieštaringų dalykų: pirmiausia bombarduoja Sirijos kaimus, didina migracijos srautus, iš vienos pusės pritaria paktui, iš kitos kursto jam nepritarimą, nes tikrasis Rusijos interesas – suskaldyti šitą Seimą, suskaldyti Europą. Vienintelis atsakas, kurį galime jai sukurti – vienybė“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Dar vienos rezoliucijos autorių buvusį užsienio reikalų ministrą, konservatorių Audronių Ažubalį pirmiausia papiktino tai, kad dokumentas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.
„Tai antras kartas istorijoje, kai svarstomas neišverstas dokumentas. Dar vienas dalykas: niekas nežinojo, nė vienas komitetas nebuvo informuotas, kad užsienio reikalų ministras jau dvejus metus dalyvauja derybose dėl šio dokumento“, – teigė A. Ažubalis.
Atsakydamas į Ž. Pavilionio argumentus, neva dokumentas bus visiškai neįpareigojantis, A. Ažubalis pabrėžė, kad iš viso dokumento tekste 24 kartus pakartojama, kad pasirašydami šį paktą įsipareigojame įgyvendinti jo nuostatas.
„Galiu išvardinti keletą socialinių įsipareigojimų, dėl kurių tokios neturtingos šalys kaip Austrija atsisakė ją pasirašyti, tai užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungti, garantuoti įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos, suteikti pilietybę toje valstybėje gimusiems emigrantų vaikams, pripažinti oficialiai neįgytas kvalifikacijas“, – sakė A. Ažubalis.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys atkreipė dėmesį į finansinius įsipareigojimus ir šalims tenkančią naštą. Jo teigimu, vieno migranto socialinis išlaikymas per mėnesį kainuoja 800-1000 eurų, nepriskaičiuojant kitų susijusių kaštų, susijusių su galimai augančiu nusikalstamumu ar integracija.
„Toks jautrus klausimas yra svarstomas slapčia nuo Lietuvos žmonių. Europai stinga žmonių, ji savo strategijoje yra numačiusi, kad 2050 m. reikės 100 mln. žmonių darbo jėgos, todėl ir bandoma parodyti, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas yra tarptautinė migracija“, – pabrėžė R. J. Dagys.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Ž. Pavilionio nuomone, dokumente yra daug dalykų, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Tai informacijos rinkimas, duomenų valdymas, išorinės sienos apsauga, migrantų grąžinimas, šiuolaikinė vergystė. Anot Ž. Pavilionio, 300 tūkst. mūsų tautiečių vienokia ar kitokia forma užsienyje yra į ją pakliuvę.
„Dalyvaudami procese, neleistume kitoms šalims ar radikalioms grupėms mums primesti savo nuomonės. Siūlau ir kairei, ir dešinei susivienyti ir balsuoti už šią kompromisinę rezoliuciją. Priešingai, po kelių dienų vidaus reikalų ministras, dalyvausiantis konferencijoje, kurioje bus tvirtinama ši rezoliucija, nebus išgirstas, kaip ir Lietuvos balsas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
A. Ažubalis jam nebuvo linkęs pritarti, pabrėždamas, kad teiginys, jog šis dokumentas pasitarnaus mūsų piliečiams, yra visiškas niekinis, o išvykusių piliečių interesus užsienyje reglamentuoja dvišalės sutartys.
„Mūsų piliečiui pakliuvus į bėdą Zimbabvėje, Sudane, Sirijoje ar Rusijoje, jokios Jungtinių Tautų sutartys jam nepadės“, – teigė A. Ažubalis.
Trečiosios rezoliucijos rengėjas Remigijus Žemaitaitis posėdyje nedalyvavo. Rezoliucijų svarstymas ir tvirtinimas, dėl užsitęsusių diskusijų, buvo nukeltas kitam Seimo posėdžiui.
ELTA primena, kad numatoma šią JT rezoliuciją priimti tarptautinėje konferencijoje Marakeše, Maroke, gruodžio 10-11d.
Konferencijoje dalyvaus ir Lietuvos poziciją pristatys vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Nesutarimai tarp dviejų konservatoriams priklausančių diplomatų pastaruoju metu pateko į visuomenės akiratį. Prezidento posto siekiantis Vygaudas Ušackas jaučiasi įžeistas Žygimanto Pavilionio išsakytos nuomonės, kad jis yra „prorusiškas“ kandidatas ir todėl kelia „grėsmę partijai ir Lietuvai“.
Prezidento posto siekiantis V. Ušackas teigia, kad tokios Ž. Pavilionio kalbos yra nepagarba ir įžeidimas ne tik jam, bet pirmiausia partijai ir jos vadovybei. Todėl V. Ušackas asmeniškai reikalauja TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išsakyti politinį Ž. Pavilionio elgesio vertinimą ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nutraukta, pasak jo, šmeižto ir purvo drabstymo kampanija.
Trečiadienį paskelbtame laiške G. Landsbergiui V. Ušackas piktinasi, kad po Ž. Pavilionį įspėjusio TS-LKD Priežiūros komiteto posėdžio jis ne tik nesulaukė atsiprašymo, bet priešingai – dar daugiau nepagrįstų kaltinimų.
Tuo tarpu pats Ž. Pavilionis į šią situaciją ir į partijos Priežiūros komiteto išvadą žvelgia kitaip. Jis nėra linkęs atsiprašyti V. Ušacko ir akcentuoja, kad siekia užtikrinti, jog Tėvynės sąjungos keliami kandidatai į prezidentus nenutoltų nuo partijos postuluojamų vertybių. Politikas pabrėžia, kad V. Ušacko pasipiktinimą sukėlusį pasisakymą jis ištarė tiesiog kaip individas, profesionalas, ambasadorius, šaulys ir pilietis.
Visgi Ž. Pavilionis žada, kad daugiau asmeniškumų jo komentaruose nebebus. Politikas teigia, kad nuo šiol visi partijoje egzistuojantys skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos turėtų būti diskutuojami partijos viduje, o pats nuo šiol konkrečių asmenų veiksmų nebekomentuos – tik konkrečią politiką ir faktus.
„Aš nenorėčiau daugiau komentuoti, nes vakar Priežiūros komitete mes ilgai dėl to aiškinomės ir kalbėjome apie tam tikrus neatitikimus. Buvo nuspręsta, kad tie pozicijų skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos, kurie galbūt yra akivaizdūs, turėtų būti toliau aiškinami partijos viduje“, – Eltai aiškino Ž. Pavilionis. Pasak jo, V. Ušackas turėtų laikytis ilgalaikės partijos pozicijos Rusijos atžvilgiu.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu jis yra partijos kandidatas, tai jis turėtų bent jau laikytis tų nuostatų, su kuriomis mes tris dešimtmečius judame į priekį“, – pabrėžė diplomatas. Jis pažymėjo tikįs, kad jam asmeniškai nebereikės kelti klausimų apie nuo partijos vertybių atitolusius asmenis ir pozicijas.
„Aš nuo šiol nebekomentuosiu asmenų, nuo šiol komentuosiu tik politikas ir faktus. Tam aš jaučiuosi pakankamai stiprus. O asmenis, kurie kandidatuoja nuo partijos, turi vertinti partijos vadovybė ir kitokios institucijos. Nuo šiol tikrai susilaikysiu nuo asmeniškumų, nes vakar įrodžiau visiems, kad mes turėtume laikytis turinio, kuris yra visiems labai priimtinas“, – sakė politikas.
Paprašytas konkretizuoti ir pasakyti, ar jis ir toliau mano, kad V. Ušackas nesilaiko partijos deklaruojamų vertybių, Ž. Pavilionis kalbėjo abstrakčiai.
„Nebenoriu tos temos daugiau liesti. Manau, kad tai turėtų būti perduota partijos atsakomybėn. Aš tiesiog išryškinau tam tikrus skirtumus ir neatitikimus. Kadangi esu tos srities (Diplomatijos. – ELTA) ilgametis profesionalas ir ilgametis partijos narys. Manau, kad tie neatitikimai turi būti toliau aiškinami partijos viduje. Tai yra visos partijos atsakomybė už mūsų kandidatus, už ką jie kalba. Aš galbūt sureagavau kaip individas, kaip profesionalas, ambasadorius, šaulys, pilietis“, – kalbėjo konservatorius.
Paklaustas ar yra linkęs atsiprašyti partijos kolegos, Ž. Pavilionis pažymėjo, kad, be V. Ušacko, niekas kitas tokio reikalavimo jam nesuformulavo. Politikas dar kartą pakartojo, kad ir toliau principingai seks, kad niekas nenutoltų nuo Tėvynės sąjungos politinių vertybių.
„Aš niekada neskundžiu žmonių ir aš kalbu apie problemas. Iki šiol aš tą dariau ir darysiu. Ir jeigu vėl kažkas nuo tų gairių nukryps – aš, aišku, tai pastebėsiu, bet tada jau kalbėsiu apie turinį, apie principus ir vertybes“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Pasiskelbęs dalyvauti prezidento rinkimuose buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas antradienį išplatino kreipimąsi į bendražygius dėl organizuoto šmeižto ir melo kampanijos ir išsiuntė jį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir Priežiūros komitetui.
Pasak V. Ušacko, niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl jis kreipėsi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu.
Anot V. Ušacko, apogėjų jau kurį laiką besitęsianti prieš jį nukreipta atviro šmeižto ir puse lūpų išsakomų insinuacijų kampanija pasiekė pirmadienį, kai rinkimuose nedalyvauti nutaręs partijos Prezidiumo narys Ž. Pavilionis pavadino jį „prorusišku kandidatu“ bei „grėsme partijai ir Lietuvai“.
„Nuo vakar (pirmadienio – ELTA) gaunu partiečių žinutes – jie šokiruoti ir priblokšti nuskambėjusio prieš mane nukreipto šmeižto ir melo. Jie nesuvokia, kaip galima nebaudžiamai vykdyti šitokią partijos reputacijos destrukciją iš vidaus“, – rašo V. Ušackas kreipimesi.
V. Ušackas sako ilgai kentęs nuolatinius Ž. Pavilionio viešus išpuolius, tikėdamasis, kad galės jam deramai atsakyti viešuose debatuose. „Buvau pasirengęs paneigti jo kaltinimus ir susitikimų su partiečiais metu, tačiau Žygimantas Pavilionis per pastarąjį mėnesį nė karto nedrįso jų išsakyti man į akis, nors kartu dalyvavome ne viename partijos skyriaus susirinkime“, – sako V. Ušackas.
Tačiau, anot jo, „pabūgęs viešų debatų, orios ir garbingos kampanijos p. Pavilionis pasitraukė iš rinkimų kovos, o pasitraukdamas išpylė dar vieną šmeižto dozę, šitaip kenkdamas ne tik man asmeniškai, bet ir visos partijos reputacijai“.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Pasak V. Ušacko, jo šeimos istorija, paženklinta tremčių ir okupantų persekiojimų, yra tai, iš ko jis sėmėsi ir semiasi stiprybės ir Tėvynės meilės.
„Esu tremtinio sūnus. Mano mama iki šiol krūtinėje nešioja stribų paleistą kulką. Didžiuojuosi sūnumi, kuris yra Lietuvos kariuomenės savanoris, prisiekęs ginklu ginti mūsų valstybę. Todėl, nors man neišpasakytai skaudu girdėti tokius žodžius savo adresu, kreipdamasis į Jus ginu ne savo, o pirmiausia savo šeimos, artimųjų, draugų orumą.
Niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl kreipiuosi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu“, – rašo V. Ušackas kreipimesi į TS-LKD Prezidiumą.
Pasak jo, jei partijos vadovybė pasisako už atvirus ir demokratiškus pirminius rinkimus, už garbingą, sąžiningą ir orią kovą, ji privalo nevienareikšmiškai išsakyti savo poziciją, užkirsti kelią šiai šmeižto ir insinuacijų kampanijai, pareikalauti viešo atsiprašymo iš jos vykdytojų. Priešingu atveju garbingi ir sąžiningi, atviri ir nešališki pirminiai rinkimai liks tik tuščia deklaracija, pažymi jis.
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.
Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.
Prasideda „trolinimas“
Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…
G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.
Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?
Asmenybė su žmogiškuoju veidu
Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.
Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?
Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.
Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.
Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…
V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…
Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…
Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…
Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.
S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…
Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“
Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.
Kas prilygs D.Grybauskaitei?
Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?
Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:
„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“
Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų Gitanas Nausėda vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Todėl Ž. Pavilionis antradienį asmeniškai kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“, pagrindinio SEB akcininko, prezidentą Peterį Wallenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Scholdtzą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo G. Nausėdos statuso.
„Bankinis ir finansų sektorius yra strateginė sritis valstybės gyvenime, kuri dėl savo jautrumo turi būti kuo toliau nuo politikos, ypač rinkimų periodais. Deja, buvo ne vienas atvejis Lietuvoje, kuomet bankai savo noru ar dėl aplinkybių buvo įtraukiami į politinius žaidimus ir tai turėdavo liūdnų padarinių ne tik jiems, bet ir valstybei. Nors Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nėra įvardinę oficialaus kandidato į prezidentus, tačiau, mano asmenine nuomone, dėl galimo kandidato G. Nausėdos klostosi būtent tokia padėtis, todėl mano pareiga yra perspėti SEB akcininkus ir pareikalauti iš jų maksimalaus skaidrumo ir atvirumo prieš Lietuvos piliečius dėl jų darbuotojo“, – kreipimosi motyvus aiškina Ž. Pavilionis.
Laiške Seimo narys SEB akcininkų atstovams primena istoriją, kuomet Lietuvoje dėl rinkimų jau buvo nukentėjęs SEB priklausantis bankas. „Kad tokie nuogąstavimai turi pagrindo, primena ir penkiolikos metų senumo istorija, kurioje tiesiogiai ir nelinksmomis aplinkybėmis teko sudalyvauti ir SEB grupei priklausančiam bankui. 2003 m. prie tuometinio Vilniaus banko nutįso žmonių eilės – jie skubėjo atsiimti indėlius dėl neva kritinės banko padėties, kuri pasirodė tesą piktas gandas. Buvo įtariama, kad bankas tapo tuometinės rinkimų kovos tarp dviejų pagrindinių kandidatų įkaitu, nors įrodymų ir nebuvo pateikta“, – rašoma parlamentaro laiške, adresuotame pagrindiniams SEB banko akcininkams.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo narys SEB akcininkams akcentuoja, kad juridiniai asmenys tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti kandidatų į renkamus postus – tai draudžia šalies įstatymai.
Ž. Pavilionio nuomone, dabartinė situacija, kai potencialus kandidatas naudojasi vieno didžiausio šalyje finansų institucijos teikiamomis galimybėmis, gali būti suvokiama kaip parama.
„Siekiame demokratiškų ir teisingų rinkimų, kad tauta skaidriai rinktų šalies prezidentą. Todėl bet koks verslo ar valdžios administracinių resursų naudojimas yra negalimas. Įvertinus SEB banko kapitalo kilmę, tokia padėtis ir parama gali būti suvokiama kaip užsienio valstybių kišimasis į vidaus politiką. Nors Skandinavijos valstybių draugiškumas nekelia abejonių, tačiau įvertinus geopolitinę padėtį įvairiomis spekuliacijomis gali užsiimti priešiškos Lietuvai jėgos. Visas šias rizikas reikėtų neutralizuoti ir iniciatyvos laukčiau iš SEB akcininkų“, – teigia Ž. Pavilionis.
Jis taip pat ragina už galimus padarinius atsakomybę prisiimti ir patį G. Nausėdą. „Visi pažįstame G. Nausėdą kaip ilgametį profesionalą, kuris savo nuosekliu darbu pelnė tiek profesinės bendruomenės, tiek šalies piliečių pagarbą. Tačiau sėdėdamas ant dviejų kėdžių vienu metu jis kelią grėsmę viskam, prie ko kūrimo prisidėjo.
Paradoksalu, kad žmogus, deklaruojantis meilę valstybei, nepalankiai susiklosčius aplinkybėmis, gali tapti priešiškų jėgų įrankiu. Todėl raginčiau jį kuo greičiau priimti sprendimą dėl savo tolesnių veiksmų“, – perspėja Seimo narys.
Svečiuose pas Punsko ir Seinų lietuvius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariai sieks užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) transliacijas lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse. Tai, pasak jų, bus puiki priemonė formuoti lietuvių kalbos įgūdžius bei domėtis Lietuvos politikos aktualijomis.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Paulius Saudargas kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir Lietuvos radijo ir televizijos centro generalinį direktorių Remigijų Šerį, prašydami užtikrinti LRT kanalų transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse.
Pasak parlamentarų, nors dauguma lietuvių kilmės Lenkijos Respublikos piliečių gyvena netoli pasienio su Lietuva įsikūrusiose gyvenvietėse, dalyje jų Lietuvos televizijų programos kol kas nėra transliuojamos. Tai ypač aktualu Suvalkų mieste gyvenantiems Lenkijos lietuviams. Tokia situacija mažina galimybes šioje šalyje gyvenantiems lietuviams sužinoti apie įvykius Lietuvoje, taip pat domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.
L. Kasčiūno teigimu, atsižvelgiant į tai, kad daliai visuomenės, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nesinaudojantiems internetu, radijas bei televizija yra pagrindiniai informacijos šaltiniai, dėl lietuviškų kanalų retransliacijos nebuvimo didelė dalis Lenkijos lietuvių faktiškai neturi galimybės domėtis Lietuvos aktualijomis. Be to, dauguma Lietuvoje sukurtų kino filmų rodomi tik Lietuvos kino teatruose bei televizijos kanaluose. Todėl Lenkijos lietuviai turi ribotas galimybes susipažinti su Lietuvos kinematografija.
Ž. Pavilionis akcentavo, kad galimybė žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus yra viena iš priemonių, siekiant, kad kitose šalyse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų geresnes galimybes išmokti lietuvių kalbą.
Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje Soldine. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nors Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, tačiau gyvendami šioje šalyje lietuviškų mokyklų abiturientai vėlesniame gyvenime turi ribotas galimybes pritaikyti mokykloje įgytas taisyklingos lietuvių kalbos žinias, ir dėl šios priežasties dalis jų rizikuoja prarasti savo lietuvišką tapatybę“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
P. Saudargas teigė, kad jau nuo vasario Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių miestų bei rajonų gyventojai turės galimybę matyti keleto Lenkijos televizijos kanalų retransliacijas. Anot jo, toks sprendimas buvo priimtas, siekiant sudaryti sąlygas lenkiškai kalbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams geriau susipažinti su Lenkijos aktualijomis ir šios šalies kultūra ir sudaryti alternatyvą Rusijos televizijos kanalams, kurie šiuo metu yra pagrindinis informacijos šaltinis tarp Pietryčių Lietuvos gyventojų.
„Atsižvelgdami į tai ir siūlome, kad LRT transliuojami televizijos kanalai būtų transliuojami ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Lenkijos Suvalkų mieste bei Punsko ir Seinų gyvenvietėse“, – sakė P. Saudargas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Valstybinės istorinės atminties komisiją ir Seimo Kultūros komitetą, prašydami, kad būtų imtasi veiksmų, „siekiant piliečių ir Seimo valia Lukiškių aikštėje įamžinti valstybinei aikštei tinkamą Vyčio monumentą“.
L. Kasčiūno teigimu, organizuojant Lukiškių aikštės paminklo konkursą buvo paminta Seimo valia ir daugumos piliečių pareikšta nuomonė dėl jiems priimtino monumento: tiek visuomenė reprezentatyviose apklausose, tiek išrinkti tautos atstovai Seimo balsavimu jau yra aiškiai pasisakę už Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje.
„Kadangi konkursas buvo imtas organizuoti jau po to, kai Seimas priėmė sprendimą Lukiškių aikštėje vykdyti Vyčio monumento statybas, organizuodama konkursą Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) savavališkai perėmė suverenias tautos galias. Gegužės 2 d. Seimas beveik vienbalsiai pritarė Vyčio paramos fondo organizuoto konkurso nugalėtojui, o kiek anksčiau atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad už Vyčio paminklą pasisakė net 76 proc. apklaustųjų“, – sako Seimo narys L. Kasčiūnas.
Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.
A. Ažubalis tvirtina, kad Kultūros ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės ir ŠMC surengtas konkursas iš pat pradžių vyko nedemokratiškai, kadangi surengtas ignoruojant Seimo ir visuomenės išreikštą valią ir neskaidriai, nes balsavimo procedūra organizuota nepašalinus galimybių abejoti piliečių valia. Jo teigimu, konkursą laimėjęs projektas neatitinka ypatingą memorialinį ir reprezentacinį statusą turinčios aikštės paminklo funkcijų. Atsižvelgiant į Lukiškių aikštės istoriją ir planuojamo memorialo paskirtį pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, memorialas, kreipimosi iniciatorių nuomone, turėtų būti ne abstrakčią meninę idėją, o politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją įkūnijantis simbolis.
„Negana to, paaiškėjo, kad konkursą laimėjęs memorialas neatitinka paveldosauginių reikalavimų: dar 2010 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą, jog Lukiškių aikštės paviršius turi būti lygus. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros paveldo apsauga patenka į Kultūros ministerijos kompetencijų sritį, ši informacija Kultūros ministerijai yra lengvai prieinama ir turėjo būti žinoma prieš pradedant organizuoti konkursą ir į jį įtraukiant reikalavimų neatitinkančius projektus“, – pabrėžia Ž. Pavilionis.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl, jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus. „Kalbėjome Kultūros komitete, kad tas projektas, kuris yra paskelbtas laimėtoju, šito reikalavimo neatitiktų. Dėl to, matyt, darbo grupė susės kartu su autoriumi ir su paveldosaugos specialistais ir tarsis, kaip šitą reikalavimą įvykdyti, nes iš tikrųjų kalvos ten būti negali“, – žurnalistams yra sakęs R. Karbauskis.
Jo teigimu, Seimo komitetas prašė, kad tai būtų padaryta labai greitai, kad kuo greičiau visuomenė gautų paaiškinimus ir būtų rasti sprendimai.
Konkursą laimėjo skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.
Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai.
Lapkričio 7-ąją mūsų Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta amerikiečio Davido J. Kramerio knyga apie tai, ką Vakarams reikėtų ir ko nereikėtų daryti bendraujant su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pavyzdžiui, negalima tikėti nė vienu Kremliaus vadovo žodžiu, nedera nusileisti Maskvos vilionėms bei grasinimams, silpninti Rytų Europos gynybą…
Diskusijoje dalyvavo knygos autorius D. J. Krameris, Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Žygimantas Pavilionis, Laurynas Kasčiūnas, Delfi.lt apžvalgininkė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė…
Kuo šis veikalas svarbus Amerikai, Europai, Lietuvai? Slaptai.lt pateikia keletą ištraukų iš knygos pristatymo.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.
Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?
Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.
Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.
Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.
Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.
Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?
Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.
Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?
Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.
Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?
Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?
Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?
Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…
Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!
Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.
Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos.
Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?
Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins
Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…
Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.
