lietuvių tauta

liekis_algimantas
Aktualijos

Praeito  „Veido“ numerio  (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10)  vyraujanti tema –  dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos  palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.

Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.

Continue reading „Kai lyginami nepalyginami dalykai ir dar svetimu matu…” →

endriukaitis_algirdas
Aktualijos

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę” →

ses_0
Aktualijos

Žinau, kur baigiasi ateitis

NĖRA tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities. Negalima nutraukti upės tekėjimo, nukirsti paukščio skrydžio. Kryptį pakeisti galima, bet ne esmę. Ateities galimybė, jos vizija yra visų organinių ir socialinių struktūrų gyvybės rodiklis. Be ateities – vadinasi, miręs.

Tačiau ką reiškia ateitis? Kur jos ribos? Rytdiena? Dešimt ar šimtas metų? Ne, atsakymo reikia ieškoti ne čia. Galbūt taip: mano pastangos gyventi turi ateitį tik tada, kai jos “įsirašo” į didesnio organizmo pastangas būti, išlikti. Taigi tėvynės buvime, jos ateityje yra ir mano ateities tam tikra garantija.

Continue reading „Šiandien – Lietuvos valstybės atkūrimo diena” →

maceina_antanas
Aktualijos

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija” →

kundrot
Politinės intrigos

2011 rugsėjo 28 d. Konstitucinis teismas pareiškė, jog santuokinės ir nesantuokinės šeimos – lygios.

Lygybė – gražu, tad pažiūrėkime, kas gi slypi už tokių išvadų.

Pirma – pagal šią logiką reiktų kuo skubiau sulyginti registruotas ir neregistruotas partijas.

Neregistruotoms nereiktų nei tūkstančio narių su asmens kodais, nei atitinkamų mokesčių, nei kitų šiandieniniais įstatymais nustatytų prievolių, tačiau jos turėtų lygias teises dalyvauti rinkimuose, lygias galimybes gauti valstybės paramą, lygias galimybes rinkiminei agitacijai ir kitoms viešosioms gėrybėms.

Continue reading „Ką pasakė Konstitucinis teismas?” →

kniuksta_2
Politinės intrigos

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.

Continue reading „Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?” →

merginos_
Aktualijos

Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę.

Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta.

Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė. Tačiau nei mūsų Konstitucijoje, nei kituose normatyviniuose dokumentuose terminas nėra įteisintas, todėl dėl jo esmės ir vartosenos keliamos abejonės ir net įtarimas, kad tautybė prilyginama pilietybei, o tokiu atveju tautybė tarsi ir nebevertinama.

Continue reading „Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį” →

liub
Politinės intrigos

Viskas gyvenime keičiasi. Pasak liaudies, mainos rūbai margo svieto…

Menu, vaikystėje keletui kaimynų buvo priklijuoti skrebų arba banditų vardai. Į skrebo pavadinimą nelabai kreipiau dėmesio, nes tai siejosi su skrebenimu, o žodis „banditas“ skambėjo grėsmingai. Niekaip nesupratau, kodėl jie banditai, jei į tokius nepanašūs. Kai senelė atsargiai paaiškino, kad jie naktimis pabeldę į langą prašydavo duonos ir priešinosi tarybų valdžiai, kilo abejonių. Tėvas pridūrė, kad partizanus pavertė banditais dėl to, kad visi jų bijotų, nes vaikščiojo po miškus ginkluoti ir neva puldinėjo ir žudė kaimo žmones. Paskui aiškėjo, kad pašauti ir sugauti jie ilgus metus sėdėjo kalėjimuose, o jų šeimos arba slapstėsi, arba buvo išvežtos į Sibirą. Vėliau atėjo suvokimas, kad jie šitaip kovojo už mūsų šalies laisvę. Tik požiūris į juos buvo iškreiptas. Tačiau priklijuota klišė liko ilgam… iki Nepriklausomybės atgavimo.

Continue reading „Keičiami tik senų sąvokų pavadinimai” →