Šiandien – Lietuvos valstybės atkūrimo diena


Print

Žinau, kur baigiasi ateitis

NĖRA tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities. Negalima nutraukti upės tekėjimo, nukirsti paukščio skrydžio. Kryptį pakeisti galima, bet ne esmę. Ateities galimybė, jos vizija yra visų organinių ir socialinių struktūrų gyvybės rodiklis. Be ateities – vadinasi, miręs.

Tačiau ką reiškia ateitis? Kur jos ribos? Rytdiena? Dešimt ar šimtas metų? Ne, atsakymo reikia ieškoti ne čia. Galbūt taip: mano pastangos gyventi turi ateitį tik tada, kai jos “įsirašo” į didesnio organizmo pastangas būti, išlikti. Taigi tėvynės buvime, jos ateityje yra ir mano ateities tam tikra garantija.

LIETUVIŲ tauta turi ilgą ir garbingą savigynos patirtį, pasyvaus ir aktyvaus priešinimosi istoriją, ji prasidėjo, galima sakyti, su nacionalinės sąmonės ir kultūros užuomazgomis: su pirmąja knyga, su pirmaisiais mūsų inteligentais, su pirmąja mokykla, su pirmuoju laikraščiu, su pirmuoju vaidinimu… Tai kelia pasigėrėjimą ir pasitikėjimą savo tauta. Lietuva pažįsta save kantrią, užsispyrusią, atkaklią, išsaugojusią ugnį ir po pelenais. Vargu ar pasaulyje rastųsi tauta, kuri su tokiu pasiryžimu būtų gynusi savo kalbą ir raštą, kaip tai darė mūsų senoliai visą XIX a. antrąją pusę. Žinoma, tai kainavo daug fizinės ir dvasinės energijos, tačiau didesnio tikslo už priešinimąsi grėsmingoms laiko ir istorijos jėgoms turbūt nėra. Norėtųsi parašyti apie tai.

ses_1

Reikia suvokti savo tautos istoriją ne kaip kasdieninę sunkesnę ar lengvesnę buitį, o kaip nenutrūkstamą, plika akimi dažniausiai net ir nepastebimą dvasios namų statybą. Kuo aukštesni bus tie namai, tuo iš toliau jie bus matomi, tuo daugiau individualių ir kolektyvinių pastangų juose tilps, tuo aktyvesnė vyks juose naujų gyvenimo formų kūryba. Kaip svarbu čia yra sąmoningumo ir nacionalinės atsakomybės jausmas! Ne augalo, o žmogaus gyvenimas juk mums duotas. Augalas – net ir tas – turi savo geografinę tėvynę: palmės ar kaktusai neauga prie Baltijos jūros, o mūsiškės ievos nesutiksime Viduržemio jūros pakrantėse. Žmogus neturi šaknų, bet jis prisiriša prie savo žemės, įauga į ją giliau, tvirčiau už medį – jokios socialinės, politinės, ideologinės audros jam nebaisios. Bėgimas niekada nebuvo herojiškas aktas. Ypač mūsų jaunimui reikia išsiugdyti imunitetą prieš tolimų kelių ir ilgo, lengvo rublio (dolerio) “romantiką”. Nacionalinis fundamentalizmas – štai kuo galėtumėm pagrįsti savo gyvenimą, darbą ir veiklą, atidžiai saugodamiesi tautinio egoizmo, pasipūtimo, uždarumo.

ses_2

(Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.) (Iš knygos: Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2011).

ses_3

ses_4

ses_5

ses_6

ses_7

ses_8

ses_9

ses_10

ses_11

ses_12

ses_13

ses_14

ses_15

ses_16

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.16


Prisijunkite prie diskusijos