SInternetiniame leidinyje „Mano Joniškis“ praėjusių metų spalio mėnesį buvo paskelbtas nedidelis tekstas, pasakojantis, kaip mieste svečiavosi Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Tigranas Mkrtchyanas, konsulas Misakas Balayanas, Diližano (Dilijan) meras Armenas Santrosyanas ir administracijos direktorius Ara Martirosyanas.
Minėtame leidinyje buvo rašyta, kad Armėnijos svečius priėmė rajono savivaldybės meras Gediminas Čepulis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Artūras Pališkevičius. Jei Armėnijos atstovai aplankė Joniškį – nematau nieko blogo. Draugaukite, bičiuliaukitės, keiskitės delegacijomis, parodomis, dovanomis, koncertais – kiek tik norite ir pajėgiate. Dvejopų minčių sukėlė tik manojoniskis.lt paskelbta žinutė, kad Joniškio Raudonojoje sinagogoje surengta, be kita ko, Armėnijos istorijos ir kultūros fotografijų paroda „Arcacho (Kalnų Karabachas) istorija ir dabartis“.
Galvoje kirba galvosūkis – kodėl Armėnijos ambasadorius propaguoja būtent Kalnų Karabachą? Juk Kalnų Karabachas – ne Armėnijos teritorija. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga pripažįsta, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tokios pat nuomonės laikosi ir Lietuva. Net ir pati Armėnija nepripažįsta, kad Kalnų Karabachas – savarankiška valstybė. Taip pat nenuginčijama ir ši tiesa: visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau daugiau nei du dešimtmečius reikalauja, kad armėnų separatistai šias pagrobtas žemes grąžintų azerbaidžaniečiams – iš ten patrauktų savo ginkluotąsias pajėgas. Nejaugi Joniškio krašto valdžiai šios aksiomos nežinomos?
Jei nežinomos, tai pats metas žinoti, kad azerbaidžaniečiai niekad niekada savojo Kalnų Karabacho nevadino niekaip kitaip, išskyrus žodžių junginiu „Kalnų Karabachas“. Arcacho pavadinimą dažniausiai naudoja tie, kurie, Rusijos kariuomenės padedami, okupavo šias žemes. Vadinasi, jei vartoji pavadinimą „Arcachas“ – įžeidi Azerbaidžaną. Tas vienui vienas žodelis – labai pavojingas. Nesusigaudant, kada jį galima, o kada negalima naudoti, įmanomas diplomatinis skandalas.
Žodžiu, nesutarimai dėl šios teritorijos – dar nebaigti (tegul konfliktas ir įšaldytas). Ginkluoti susirėmimai jau nusinešė ne vieną tūkstantį gyvybių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. O ir dabar vos ne kasdien ten aidi šūviai, žūsta žmonės. Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho, kai į jį veržėsi Armėnijos – Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nejaugi Joniškio krašto valdžia nėra nieko girdėjusi apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias ir vargus?
Jei parodą apie Kalnų Karabachą rengtų Lietuvoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius, – tada suprasčiau. Nieko įtartino. Dabar gi keistas tiek Armėnijos diplomato užsispyrimas propaguoti būtent svetimas teritorijas, tiek Joniškio krašto valdžios nesusigaudymas, koks didelis skirtumas tarp Arcacho ir Kalnų Karabacho.
Egzistuoja, beje, ir dar vienas vadinamasis pragmatiškas aspektas, kurį portale slaptai.lt aprašė žurnalistas Gintaras Visockas straipsnyje „Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija“. Pacituosiu keletą ištraukų:
„Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.
Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.
Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.
Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.
Nejaugi šiuose priekaištuose nėra nė smiltelės tiesos?
2019.01.07; 10:00
