2015-aisiais rugpjūčio 1 d.kalbininkui prof. Vytautui Vitkauskui būtų sukakę 80 metų


Print

Kalbininkas Vytautas Vitkauskas gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose. Nuo 1958 m., po Vilniaus universiteto baigimo, karjerą pradėjo Lietuvių kalbos ir literatūros (dabar – Lietuvių kalbos) instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1963 m. – to paties instituto Žodynų sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis.

1975 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Žemaičių dūnininkų šnektų morfofoneminiai dialektizmai“.

1999 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių kalbos tarmių morfofoneminiai reiškiniai ir jų svyravimas“.

Vienuolika metų (1990–2001 m.) vadovavo Žodynų skyriui. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

Dirbo prie Lietuvių kalbos žodyno ir jam surinko apie 65 000 žodžių iš įvairių tarmių. Už darbą su minėtuoju žodynu kartu su kitais 1996 m. paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija.

V. Vitkauskas daug dirbo rengiant “Lietuvių kalbos žodyno” elektroninį variantą (2005), “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” (vyr. red. S. Keinys) 3 ir 5 leidimus (1993, 2000, 2004).

Velionis kalbininkas – lietuvių tarminės leksikografijos pradininkas. 1976 m. išleido “Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną”, 1988 m. kartu su G. Naktiniene ir A. Paulausku – “Druskininkų tarmės žodyną” (J. Balčikonio premija).

2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiumi. 2005 m. paskirta kalbininko P. Būtėno premija.

Apie prof. Vytautą Vitkauską rengiama atsiminimų knyga. Skelbiame jo bičiulės Albinos Šiupienienės tekstą iš būsimos knygos.

XXX

Albina Šiupienienė

Tai ir žinokit

Ligi šiolei širdį glosto profesoriaus žodžiai – jei ką, tai(p) ir žinokit!.. Ir tas įprastas Jo (kaip ir dr. Aldono Pupkio) atsisveikinimas telefonu „Laikykimės!“ – nebuvo tuščias skambalas.

Visų pirma, tebūnie leista nuoširdžiai padėkoti (tiems, kam reikia!) ir kartu pasidžiaugti, kad tokia kilnia intencija bus atiduota pagarba profesoriui Vytautui Vitkauskui, kuris, kaip ir dera, palaidotas numylėtuose Kuršėnuose. Gera buvo girdėti (taip ir žinokit, Profesoriau!), kad, praėjus pusmečiui po mirties, Kuršėnų garbės piliečio Vytauto Vitkausko vardu buvo pavadinta miesto viešoji biblioteka. Ne už dyką nuopelnai dalijami – gimtinė jam labai rūpėjusi…

Beveik per pora dešimtmečių perpratau profesorių visokį. Pirmiausia man Jis buvo pareigos žmogus. Paprastas, doras ir savas. Rodos, į artimesnę pažintį suėjom 1994 metais.Neretai man, savamokslei kalbos tvarkytojai, suprantama, reikėjo prityrusio kalbininko patarimo ar palaikymo. Pasiūliusi nevalstybinei organizacijai (Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus bendrijai) vardą „Pagava“, jos vadovės buvau paprašyta surasti dar vieną, pikčilingiškai tariant, pagaulų ir paveikų žodį, kuris paslėptų visuomenei atgrasius „invalidus“ – „kurčiuosius (neprigirdinčius) invalidus“ arba „asmenis sukurtumo negale“.

Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriaus vadovo dr. Vytauto Vitkausko pritarimu, ryžtasi prikelti „neįgaliuosius“– šiandien jau plačiai prigijusius teisės aktuose ir žmonių lūpose. Taigi, pirmasis darbinis pokalbis su profesoriumi nejučia virto kasdieniais pašnekesiais. Bendrauti, dažniausiai telefonu vakarais ar savaitgaliais, buvo nenuobodu. Kalbėdavomės apie viską: kalbą ir kalbininkus, politiką ir politikus, bažnyčią ir kunigus, ligas ir kitas bėdas, beje, šitaip neakivaizdžiai pažinau profesoriaus giminę, bičiulius. Labai branginęs draugystę su bendrakursiu Eugenijumi Urbonu iš Panevėžio, kalbininko Antano Salio žmona iš Amerikos. O kuršėniškiai (ypač brolis Algis), susidarė toks įspūdis, tarsi buvo visa profesoriaus paguoda ir ramstis. Menkos sveikatos, geraširdis žemaitis Vytautas Vitkauskas iš paskutinio viskuo dalinosi: šelpė, padėjo, dovanojo… It darbščioji vargo bitelė, iki profesoriaus vardą gavo, tyliai ir kantriai nešė Dievo duotą kryželį ir galop iškopė į mokslo aukštumas.

Perpasakoti profesorių, kurio mintyse būta daug sopulio, prilygtų šventvagystei. Drąsus, tiesus, kartais vaikiškai naivus ir besisielojantis, visada neieškantis žodžio kišenėje, gana dažnai, anot Jo paties, nukentėdavo per savo liežuvį. Jei ką, slėpėsi spaudoje pasirašydamas Dargužu (pagal Mamutės mergautinę pavardę). Mokėjo pagirti, sugebėjo papeikti, o svarbiausia, buvo vienas iš nedaugelio, viešai nebijojusio ginti puolamo kolegos. Kai iš švietimo ministrų metė akademiką Zigmą Zinkevičių, išsyk pirmasis „Lietuvos aide“ protestą pareiškė. Daugiau pavienių drąsuolių lyg ir neatsirado. Ir Vilniaus miesto – sausakimšame ministro palaikymo mitinge – pirmu smuiku grojo: Kur tai matyta, kad Nepriklausomoje Respublikoje už Rytų Lietuvos atlietuvinimą saviškiai smaugtų. Nedovanotina! Beje, 1998 m. ir mane buvo gynęs „Savivaldybių žiniose“ (Kažkas norėjo, matyt, sumaišyti gražiai dirbamą mūsų kalbos tvarkybos darbą, kelti vaidus ir triukšmus. Ištepti purvu žmogų mes juk taip mokam!).

Tačiau, teisybės dėlei, profesorių Vytautą Vitkauską ginti, pateisinti ar net deramai pasveikinti (juolab viešai pasidžiaugti stropuolio – nenuilstamo žodžių rinkėjo veikla) vienas kitas tesugebėjom. Atvirkščiai, perfrazuojant Jo skausmo žodžius, iš kai kurių kalbos veikalų profesoriaus pavardė (kaip bendraautoriaus) ėmė išnykti. Šit „Lietuvos aide“ iškėlęs klausimą (galbūt kai kam ir papriekaištavęs), kodėl Panevėžyje „Gabijos“ vidurinė mokykla su kabutėmis, o Vilniuje – be kabučių, baisiai sielvartavo esąs per visą puslapį į šuns dienas išdėtas kaip koks nevykėlis. Mėginau raminti, juokauti – būčiau žinojusi, būčiau nors kartą ir aš Jus paprotinusi: Panevėžyje mokyklos vardas yra simbolinis, o Vilniuje –  pagal gatvės pavadinimą. Ir paguodžiau: Jei tokiems kalbos asams kyla abejonių, ką jau šnekėti apie eilinius kalbos vartotojus.

Apskritai man profesorius buvo neįkainojama parankinė enciklopedija. Kamantinėjau, kodėl profesoriui šlovė, džiūgauti nelabai prie širdies, o sovietai, sovietmetis – tarsi gerai (aš dažniau linkau prie dr. Prano Kniūkštos tarybinių laikų teorijos), knietėjo sužinoti, kodėl įvardisTamsta kai kam nepatinka, kodėl dr. Aldonui Pupkiui (1994 m. išklausiusiam telefonu Prano Karlono laidai „Radijo karieta“ parengtą pasveikinimą)* neužkliuvo nei Tamsta, nei godas godoti ir net Eduardo Mieželaičio posmas, profesorius kaip kirviu nukirto: Todėl, kad Pupkis sveiko protoJaučia, kas gražu ir tikra. Be to, dzūkė esate… (Mano galva, toks puikus komplimentas dr. Aldono Pupkio neturėjo įžeisti, bet perduoti delsiau, net ir po profesoriaus mirties, juolab kad rinkimų šūkiuose ėmė vyrauti sveiko proto liberalai.) Nesyk profesorius yra pažėręs vaizdingų tautos posakių, aukštinęs tarmių grožybę (ypač Jam patikusi manoji dzūkiška tarmybė, kai retsykiais nei iš šio, nei iš to leptelėdavau – tuščia jų, neziurbalokim (t. y. neverkšlenkim), Profesoriau!). Skaitant dr. Aldono Pupkio dovanotą knygą apie didį kalbininką profesorių Juozą Balčikonį, lygia greta iškilo prof. Vytautas Vitkauskas. Gyvenimas Jų (Mokytojo ir Mokinio) – panašus kaip du vandens lašai.

Profesorius Vytautas Vitkauskas, idant nemanytų esąs atstumtas ir niekam nereikalingas, nuolat buvo kviečiamas į kalbos renginius – nebūtinai prakalboms sakyti, paprasčiausiai pabūti drauge, nelauktai atsidurti scenoje tarp apdovanotųjų. Būtent 2009 m. balandžio 24 d. vilniečių sueigoje „Įpūsti tai, kas dar neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje“ (Just. Marcinkevičius) paskutinįsyk ir galbūt pirmą sykį regėjau profesorių besišypsantį ir tokį laimingą tarp saviškių, juolab greta nuostabių moteriškių – habil. dr. Nijolės Sližienės, Genutės Kniūkštienės (kaip maži vaikai visi vienodai džiaugėsi gavę dovanų po firminį Savivaldybės maišelį). Nors 2008 m. rudenį, gerai menu, profesorius salotų bare „Mano guru“ už vieno stalo gana rimtai politikavo su kalbininku dr. Pranu Kniūkšta, istoriku dr. Mindaugu Tamošiūnu, lituanistu Vytautu Visocku (buvusiu mano Santaikos aštuonmetės mokyklos šauniuoju lietuvių kalbos mokytoju) ir kitais švento reikalo bendražygiais (kaip vėliau paaiškėjo, asmenvardžių rašybos klausimu nelabai susišnekėję…). Kitiems smagiai vaišinantis (be jokių svaigiųjų gėrimų!), netikėtai šovė galvon visų paklausti, gal kas žino, kaip dzūkai bandukes vadina? Niekas, nei mano mokytojas (alytiškis) nežinojo, nei Druskininkų tarmės žodyno vienas bendraautorių prof. Vytautas Vitkauskas nebuvo girdėjęs apie šiuškutes. Tiktai garsaus tautosakininko Ambraziejaus Jonyno (kun. Vaclovo Aliulio kaimyno) duktė Virginija Motiejūnienė pasigyrė, kad neretai tėvukas supykęs ją šiuške vadinęs.

2010-11-19 Tautystės vakare („Neringos“ restorane) profesoriaus neišvydome. Tąsyk Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos nariai, itin viešosios kalbos labui nusipelnę kalbininkai (habil. dr. Nijolė Sližienė, dr. Jonas Klimavičius, dr. Pranas Kniūkšta, dr. Aldonas Pupkis, prof. Vytautas Vitkauskas), buvo pagerbti Vilniaus miesto savivaldybės mero padėkomis – minint Jono Jablonskio 150-ąsias gimimo metines

už padarytus didelius darbus kalbos labui,

už šventą pareigą tiesti ir taisyti žodžiui kelią,

už pamokymus, patarimus ir nuoširdžius pabarimus

turint kilnų siekį – padėti drauge rūpintis

sostinės viešosios kalbos reikalu.

Budėkime kartu ir toliau lietuviško žodžio sargyboje!

Perduoti padėką prof. Vytautui Vitkauskui mielai sutiko tuometė Lietuvos Respublikos Seimo narė Danutė Bekintienė, buvusi ilgametė Karoliniškių seniūnė.

Neilgai trukus profesorius pasiligojo. Mamutė, arba Mokslinyko Mama (taip ją kadaise iš pagarbos vadino kaimynė dzūkė Dominyka), diena dienoj iš parduotuvės nešusi sūnui liesos varškės pakelius, jau senokai buvo mirusi. Kartą paskambinus profesoriaus telefonu atsiliepė sutrikusi artima bičiulė daktarė Onutė. Neva labai blogai su Vytuku, nežinanti, ką daryti… Šokau į pagalbą ir bemat iškviečiau greitąją, paskui kas antrą dieną lankiau profesorių Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Skambinau, prašiau kelių artimiausių kalbos bendražygių nueiti aplankyti, tačiau nebuvo kam (kas kita prie vaišių stalo paūžauti – neištvėrusi vienai Vytulio bičiulei įgėliau). Buvo kas lanko profesorių (smulkiai išpasakodavo, kas ateina, kokie daktarai gydo…). Tada, sunkiai išgyvendama užgriuvusią savo šeimos negandą, galutinai supratau – draugą pažinsi nelaimėje. Gerokai vėliau su profesoriumi buvome tvirtai sutarę, kad padėsiu Jam persiregistruoti iš Karoliniškių (esą už priešinimąsi Vilnijos lenkinimui vienas gydytojas prieš Jį nekaip nusiteikęs…) į Centro polikliniką. Bet neprireikė. Ilgai neatsiliepė telefonu. Vargais negalais pagavau brolį ir išgirdau nelabą žinią – profesorių išsiveža į Šiaulius. Nuoširdžiu balsu tarytumei paragino: Jei kas nori pamatyti, tegul ateina šiandien aplankyti. Rytoj išvažiuojame... Sumišau. Išsigandau. Tądien dirbau viena. Tiesą sakant, labai bijojau (o jeigu nepažins?)… Ten profesorius greitai užgeso.

Deja, sudie! Sudie, nes gyvenai. (Just. Marcinkevičius)

Ar teks kada nors pastovėti prie Profesoriaus kapo?..

„Gyviesiems reikia tarti gražius žodžius, dūsauti, dėkoti prie kapo duobės, kai žmogus negirdi, nėra prasmės“, – ataidi žodžiai jaunystėje buvusios mano viršininkės Bronislavos (beje, mūsų kalbos renginių puošmenos – maestro Liongino Abariaus buvusios svočios), kurią, prieš Josios mirtį, sąžinės liepiamair nepaisydama vaikų draudimo, aplankiau ligoninėje.

Galbūt lengviausia pasiteisinti – spėta atsiteisti, atsidėkoti, pagarbinti!.. Šiaip ar taip, kad būtų širdyje ramiau, profesoriui Vytautui Vitkauskui, giliai tikėjusiam Dievą, Mišių auka – pasitinkant ir prisimenant Jo 80-ąsias gimimo metines – tebus šventa dovana. Tai ir žinokit.

Nuotraukoje: kalbininkas prof. Vytautas Vitkauskas.

P.S. Artimiausiu metu paskelbsime fotoreportažą iš prof. Vytauto Vitkausko 80-mečio minėjimo.

2015.08.02; 12:55


Prisijunkite prie diskusijos