Suvokimai. Šaunus žmogus


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Šaunus žmogus“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 18 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

XXX

Petras Dirgėla

Kas yra šaunus žmogus?

Ar toks, kuris šitaip kalba: „Skaitytojau, tu rodai į mane pirštu ir sakai, kad aš kaltas, jog rietenos štai jau keleri metai nepasibaigia, nes aš nenoriu, kad laimėtų bankininkai, nes aš nenoriu, kad laimėtų verslininkai, nes aš nenoriu, kad laimėtų ūkininkai, pramonininkai ar nusikalstamos grupuotės. Teisybę sakai. Nenoriu. Aš negaliu leisti laimėti rietenų žmonėms, kurie nežino, ką darytų laimėję.

Aš klausiu, kokie jų interesai. Jie susiginčija. Jie visi nori išgyvent, prasigyvent ir turėt daug pinigų, tačiau neišmano, kur geriausia pinigus būtų sukišti. Jie riejasi lyg ir be tikslo. O juk riejantis žmonės žūva. Aš negaliu leisti, kad žmonės be tikslo žūtų. Ir aš patvarkau taip, kad jie rietųsi dėl mano interesų, dėl mano tikslo, nes aš žinau, kur jų visų pinigus padėt. Aš nesakau, kad mano iždas šventas. Kad ir kokie nešvarūs būtų pinigai mano ižde, iždo pilnėjimas suteikia rietenoms prasmės.

Skaitytojau, teisėjams tu liudiji: štai šis aukštas pareigūnas gąsdina įstatymais, prievartauja duoti kyšį, sąvadauja su nusikaltėliais, paskui šantažuoja, kalbėdamas apie policiją ir prokuratūrą. Teisybę liudiji. Neslepiu: aš įvarau žmonėms baimės, žmonės manęs bijo labiau negu reketininkų. Suprantu, būtų geriau, jeigu žmonės vykdytų mano įsakymus ne iš baimės, o, tarkim, iš pagarbos mano postui ar, dar geriau, – iš artimo meilės. Būtų nuostabu, jeigu žmonės nebijotų manęs. Tačiau ar tu, skaitytojau, įsivaizduoji, kas dėtųsi, jei žmonės nebebijotų vieni kitų?

Taip. Žmonės ne tiek manęs, kiek vieni kitų bijo. Tik todėl, kad jie vieni kitų bijo, aš galiu eiti aukštas pareigas ir palaikyti šiokią tokią tvarką gyvenime ir savo ižde“.

Keista šneka, ar ne? Konstitucijoj įrašyta, kad mūsų šalis – ir nepriklausoma, ir demokratinė. Demokratinė, vadinasi, tokia, kurioje neturi būti nei institucijų, nei pareigūnų, varžančių piliečių iniciatyvas, užmojus, planus, teises ir pareigas. Taigi tokių „šaunuolių“, kaip ką tik šnekėjęs, mūsų šalyje turėtų nebūti. Ir nebūtų, jeigu žmonės nebijotų likti vieni, be tokių aukštų pareigūnų. Jie yra tik todėl, kad  visuomenėj šmirinėja daug jų maitintojų, jau kitokios padermės „šaunuolių“, man jie labai aiškiai prieš akis iškyla, kai žiūriu į dailininkų nupaišytas karikatūras Č.Juršėno tema.

Portretas: apvalus veidas šviečia kaip saulė, pro akinius akių beveik nematyti, taigi kas šviečia – nesuprasi.

Kostiumas: burbulinės kelnės (trumpos, iki kelių), liemenė, švarkas, durtinys, delija, kailiniai, apsiaustas, kepurė, segė kepurėj, ant krūtinės raudona juosta surišta kaspinu.

Svarbiausios žinios apie jį: akademiškai išsimokslinęs, persisunkęs kultūra, viešai praktikuojantis socproletkrikautolibdemas, griežtas tolerantas, šaltakraujis moralistas, gražbylys, ryžtingas, atkaklus vyras, vedęs, turi vaikų, mėgsta klausytis muzikos lėkdamas automobiliu, pakeliui nuolatos skambina aukštam pareigūnui, drąsiai priima sprendimus ir tvarko biznio reikalus, niekada nenusirita taip žemai, kad neatiduotų pareigūnui pelno dalies.

Tai šit: kol aukštai sėdės pareigūnų, kuriems reikia bijančios visuomenės, o žemai šmirinės šimtai pasipūtėlių, kuriems reikia vieno jų baimės verto pareigūno, o ne šimtų įstatymų, tol demokratija mūsų šalyje bus „siaura“, skirta „siauram ratui“.

Šio rato ideologai, apsivilkę burbulinėm kelnikėm, dažnai prieš mus staiposi ir šitaip – su panieka – gąsdina: „beveik kiekvienas mūsų šalies pilietis iš pradžių rūsčiai šūkauja, kad nė už ką neįsiveltų į mūsų pakulas. Tačiau tas, kuris neįsivelia, neturi nė vieno lito. Tas, kuris uždirba bent vieną litą, jau yra įveltas. Tas, kuris suduria galą su galu, jau yra mūsų tarnas. Klausiu: gerbiamieji, ką reiškia žodžiai „būti labiau žmogumi“, kuriuos idealistai vampsija?“

Jie nebijo policininkų. Jie nebijo prokurorų ir teisėjų. Jie bijo tik „labiau žmogaus“. Jie bijo kiekvieno, kuris stengiasi tapti „labiau žmogumi“.

Šaunaus žmogaus neapibūdinsi žodžiais „iždas“ ar „burbulinės kelnikės“. Šaunus, vadinasi, toks, kuris nori ir stengiasi tapti „labiau žmogumi“, apie tai mes ir plačiau, laikui atėjus, pasišnekėsime.

1997 metų vasario 18 diena.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

(Bus daugiau)

2015.08.02; 16:27


Prisijunkite prie diskusijos