Keletą mėnesių prieš tai, kai Li Harvy Osvaldas nužudė Džoną Kenedį – 1963 metų lapkritį – jis bandė nužudyti dar kai ką: ultradešiniųjų pažiūrų generolą Edviną Volkerį, rašo The Daily Beast.
Leidinys spausdina ištraukas iš Billo Minutaglio ir Styveno Deviso knygos „Dalasas, 1963“, kurioje pasakojama to pasikėsinimo istorija.
Knygoje pasakojama, kaip L.H.Osvaldas, žinomas savo atsidavimu marksizmui ir komunizmui, slapta ruošėsi nužudyti E.Volkerį. Autoriai smulkiai aprašinėja, kaip jis ėjo žudyti, pasiėmęs šautuvą ir palikęs raštelį savo žmonai Marinai, kurią jis atsivežė į JAV iš Sovietų Sąjungos. Straipsnyje pateikiamas knygos fragmentas.
„Balandžio 10, 8:30 vakaro. Generolas Volkeris sėdi kabinete savo erdvaus namo pirmajame aukšte. Grupelė jam atsidavusių padėjėjų jau eina prie savo mašinų, ir jis liko vienas pats su savimi šį pernelyg šiltą trečiadienio vakarą. Nors jis mėgsta anksti gultis, šį kartą jis užsisėdėjo iki vėlumos. Jis turi užpildyti savo mokesčių deklaracijas, kurias reikia paduoti po penkių dienų.
Pedantiškas ir tvarkingas, jis pasiraito marškinių rankoves, paima smailai nudrožtą pieštuką ir susidėlioja savo finansinius dokumentus ant medinio rašomojo stalo užpakalinėje namo dalyje. Pro langą mediniais rėmais matyti labai siaura pasislėpusi alėja, apjuosta pinta tvorele ir netankiais aukštais krūmais, ką tik pradedančiais žydėti. Šiandien jis paliko langą pravirą. Namie dega šviesos. Jis sėdi prie stalo, veidu į kambarį.
Osvaldas žino tamsų, ramų takelį už Volkerio namo. Jis atvažiuoja apie 9 valandą vakaro. Jis nešasi šautuvą, kurį slėpė savaitę šalia geležinkelio. Iš savo stebėjimo punkto jis mato, kad baigiasi pamaldos koplyčioje priešais generolo namą. Taukši mašinų durelės ir užvedami varikliai, žmonės išsivažinėja. Idealus momentas.
Jam atsiveria geras Volkerio namo vaizdas. Už stalo sėdintis generolas gerai matosi… Jis prieina prie krūmų tvorelės… Nuo jos iki Volkerio stalo apie 120 pėdų…
Osvaldas pakelia šautuvą ir įsižiūri į langą. Aplink Volkerį – lentynos, knygos, kalnai paketų, suvyniotų į rusvą pašto popierių… Matyti Volkerio galvos profilis. Jo rankoje pieštukas ir jis visiškai nejudrus, susikaupęs į kažką ant stalo… Osvaldas prisimerkia žvelgdamas į optinį taikiklį, Volkerio galva užima visą regimąjį lauką. Dabar atrodo, kad jis taip arti ir sėdi taip ramiai, jog nepataikyti neįmanoma… Jis paspaudžia gaiduką. Šūvis drioksteli nakty, nugriaudėja per visą alėją…
Volkeris instinktyviai krūpteli nuo stipraus garso ir siaubingo traškesio virš jo galvos… Akimirką jis sėdi nejudėdamas. Dešinioji ranka lieka ištiesta virš stalo su 1962 metų pajamų mokesčių deklaracijomis. Jis to nežino, bet pasirodo kraujas. Staiga topteli mintis: petarda. Kažkas metė į mane petardą…“
Jį pasiekia naujas triukšmas… Jis tuojau atsitraukia nuo stalo, kad nesimatytų pro langą. Atsigręžęs jis mato didžiulę skylę sienoje, visiškai arti tos vietos, kur buvo jo galva. Jis atsargiai, greitai lipa aukštyn ieškoti pistoleto. Jis pasičiumpa jį ir leidžiasi laiptais žemyn, žvelgdamas pro antro aukšto langą pietų pusėje.
Už medžių matyti mašina, kažkokia mašina, kuri pasuka iš alėjos prie koplyčios… Volkeris prieina prie užpakalinių durų ir nedrąsiai išeina į tamsią naktį. Su pistoletu rankose, jis žvelgia į tamsą. Žibintų šviesos, kurias jis pastebėjo pro langą viršuje, išnyko.
Jis grįžta vidun. Dabar jis supranta, kad iš jo dešinės rankos keturiose ar penkiose vietose teka kraujas. Volkeris skambina į policiją ir prašo kuo greičiau atvažiuoti…“
Nuotraukoje: Li Harvy Osvaldas.
Šaltinis: The Daily Beast
2013.10.08
