Antrame posėdyje Naujų Suslovų Trejukė sulopė lenininių principų skraistę, po kuria Nomenklatūra slepiasi.
Vladimiro Iljičiaus atodūsis prieš mirtį: "…man visada svarbus buvo praktinis tikslas" – raktas į leninizmo pažinimą.
Vladimiro Iljičiaus palikimas – veikalai, kalbos, straipsniai, straipsneliai, rašteliai, replikos, šauktukai, klaustukai paraštėse – labai didelis. Kalnas knygų. Citatomis iš jų savo darbus pateisinti gali ir ideologai, ir politikai, ir komercininkai, ir sukčiai, ir plėšikai. Vladimiras Iljičius buvo ideologas, kūrė lozungus momentų ideologijoms, o tie momentai keisdavosi kasdien, kas valandą. Kad ir kas tave gyvenime ištiktų, pasklaidyk Vladimiro Iljičiaus raštus – rasi paguodos. Ko ieškosi, to jo raštuose rasi.
Todėl Naujų Suslovų Trejukė Vladimiro Iljičiaus palikimą revizuoti nusprendė fundamentaliu metodu: vienadienius kūrinius atsijojam nuo amžiams sukurtų; pirmuosius nutylim, antruosius – iš naujo išaukštinam. Trejukė padirbo neregėtai didelį darbą. Reviziją ypatingai apsunkino ta aplinkybė, jog amžinais kūriniais dabar dažniausiai reikėjo paskelbti tuos rašinius, kurie anksčiau buvo laikomi vienadieniais arba visai nutylimi, ir atvirkščiai – tuos kūrinius, kurie kelis dešimtmečius buvo laikomi amžinais (juose kone kiekviena Sodo bitė atmintinai mokėjo), reikėjo staiga vienadieniais buvusius paskelbti, užmarščiai pasmerkti. Tačiau Suslovai tam ir yra, kad tyliai, nepastebimai nuverstų kalnus, kurių šiaip jau nepajėgtų nuversti šimtai Heraklių ir Titanų.
Pertvarką Avangardas pavadino revoliucija, tikriau, Vladimiro Iljičiaus traninės revoliucijos tęsiniu. O politikuojančios bitės Sode vis garsiau dūzgė, kad traninė revoliucija nė revoliucija nebuvo – tik perversmas ar net perversmėlis, kurio metu tranai valdžią paėmė. O ir tas perversmas buvęs įvykdytas ne laiku, ne taip, kaip reikėjo, ne tam, kam reikėjo.
Todėl Naujų Suslovų Trejukė pirmiausia išteisino revoliuciją, įrodė, kad ji buvo kilni, tauri, atitiko liaudies masių lūkesčius lygiai taip pat, kaip dabar liaudies lūkesčius atitinka antra – pertvarkos – revoliucija.
Pagrindą revoliucijos išteisinimui Trejukė parinko tokį. Ne gamta sukūrė protingus išnaudojimus ir neprotingus išnaudojamuosius. Tokiais juos padarė skirtingos gyvenimo sąlygos, sukurtos ir palaikomos išnaudotojiškų visuomeninių santykių. Pastarieji – tai "išmintingųjų tironų" gerai apgalvotas ir įgyvendintas evoliucinio vystymosi stabdymas. Vladimiras Iljičius griežtai pasmerkė ne evoliucinį vystymąsi, o jo stabdymą, kurio dėka vieni lobsta, lavinasi, kiti – skursta, kvailėja. Evoliucinio vystymo stabdymui Vladimiras Iljičius priešpastatė revoliuciją, revoliucinį šuolį. "Žudyk, naikink, akmens ant akmens nepalik, jei tai naudinga revoliucijai, ir: glostyk galvelę, vadink Aleksandru Makedoniečiu, jei tai naudinga revoliucijai".
Iš Vladimiro Iljičiaus samprotavimų, kurie bus teisingi per amžius, Naujų Suslovų Trejukė padarė apibendrinančias išvadas, kurias užrašė doktrinoje "Pertvarka – revoliucijos tęsinys". Doktrinos esmė tokia. Heraklitas sakė: "Karas yra visų daiktų tėvas". Mes, revoliuciniai pertvarkininkai, sakome: "Revoliucija yra visų gėrybių motina"; iš revoliucinio kelio pasitraukti mes negalime; jei taip pasielgtume, nusilenktume pertvarkos priešininkams, taptume ištižėliais, amžinos stagnacijos vergais; Avangardas drąsiai pasmerkė Josifo, Nikitos, Leonido deformuotą tranizmą, dar drąsiau šaukia liaudį kilti į naują žygį link tikrojo – lenininiais principais pagrįsto tranizmo. Tam žygiui pašvęstas gyvenimas ne tik nėra tuščias, bet ir privilegijų bei lengvatų yra vertas. Doktrina pasibaigia žodžiais: "Liaudies planai – Avangardo planai. Visa valdžia Bičių Taryboms!"
Nomenklatūra niekada nebus nuoga. Lenininių principų skraistę, kaip ir kiekvieną drabužį, galima lopyti, lopyti, begaliniai ilgai lopyti. O argi gėda nešioti sulopytą drabužį, jei jo kišenės prikimštos pinigų, o tavo žodis – įstatymas milijonams?
Trečiame posėdyje Naujų Suslovų Trejukė apibrėžė, kas yra tranizmas. Tranų Sode tuo klausimu virė aršūs ginčai. Nusikalbėta iki to, kad tranizmo sąvoka, girdi, nė konkrečios prasmės neturinti – esanti tik tuščia abstrakcija bičių akims dumti.
Trejukė nusprendė, Avangardo Aparatas paskelbė: naujomis – pertvarkos – sąlygomis tranizmas – tai iniciatyvių piliečių visuomenė. Ankstesnių generalinių kultai bei stagnacija pražudė ne apskritai tranizmą, o tik vieną jo formą – valstybinį tranizmą. Trejukė ir Aparatas su pasitenkinimu pabrėžė: tranizmo formų yra begal daug, todėl kad ir kiek jų žlugtų, tranizmas vis tiek gyvuotų.
Tranų Sode subliuško baimės sindromas. Bitės nebebijojo mankurčių kariūnų geluonių. Nebebijojo net ir kastuvėlių, bananų, geltonųjų dujų. Nebebijojo nieko, nes įtikėjo, kad praeities siaubas nebepasikartos – represijų, trėmimų, psichiatrinių laikai nebegrįš. O čia dar ir masių politizacija vyksta sėkmingai. Kone į visų širdis smelkiasi politika, išstumdama iš jų Dievą. Kas bus, kai bitės nė Dievo nebebijos?
Nieko neveiksi, baimės sindromą būtina reanimuoti. Kiekviena bitė bent truputį bent ko nors turi bijoti. Kiekviena bitė bent kartą per savaitę turi pašokti naktį iš miego krečiama baimės drugio: Stalinas nemirė! caras Rūstusis nemirė! jie čia pat – vėl siekia mano gerklės!
Naujų Suslovų Trejukės maloniu prašymu Nina Andrejevna, generalinio sekretoriaus demokratiškumu didžiai nepatenkinta traninė bitė, susapnavo gūdų sapną, jį aprašė, aprašą – kaip įspėjančią pranašystę – atspausdino visuose Tranų Sodo laikraščiuose.
Poetas Osipas Mandelštamas gulėjo Pečiorų vienuolyno kieme ant sniego, kraujo klane. Prie jo kūno parklupo Stalinas. Jo skruostais ir ūsais riedėjo ašaros. Atgailaujantis Tautų Tėvas paėmė nukankinto Poeto kūną ant rankų, atsistojo, lėtais, gedulingais žingsniais nunešė per apsnigtą vienuolyno kiemą į Dievo Motinos Dangun Ėmimo cerkvę. Iš Poeto žaizdų lašėjo kraujas ant balto sniego. Spiečius bičių labai sujaudino Tėvelio Stalino gailestingumas. Tūkstančiai bičių tūpė ant raudono sniego, Kruvinuoju taku ropojo į cerkvę ir joje meldėsi. Jų akivaizdoje Tautų Tėvas įrašė nukankinto Poeto vardą į sinodiką, į atmintiną amžinąją knygą. Suskambo varpai visose Tranų Sodo cerkvėse ir bažnyčiose. Pragydo angelų chorai šiaurėj ir pietuose, rytuos ir vakaruos: "Tėvas prisikėlė! Ateina sūnų, dukterų iš numirusių prikelti!" (Ninos Andrejevnos sapnas – aliuzija į 1570 m. įvykius Pečioruose. Caras Ivanas IV Rūstusis, nukirtęs vienuolyno igumenui Kornilijui galvą, pats nunešė aukos kūną į cerkvę ir ten atgailavo).
Naujų Suslovų Trejukė, sužinojusi, kokį bičių sąmyšį Sode sukėlė Ninos Andrejevnos pranašingasis sapnas, Nomenklatūros Patriciatui parašė raportą: " Garbieji Tėvai, ramia širdimi galite šaukti Avangardo konferenciją ir paskelbti pirmus demokratinius rinkimus Tranų Sode. N.S. Trejukė liaudį tiems renginiams paruošė".
Gerbiamas Michailai Perestrojevičiau!
Jūs – Centre, toli nuo mūsų bitynų, ir veikiausiai nė nenutuokiate, kas juose dedasi. O juose priviso labai daug tranų, atsakingų už pertvarkos sėkmę. Jie visi – Jūsų vadovaujamo Avangardo nariai, vietiniai karaliukai. Jie mums šaukia: "Liaudies planai – Avangardo planai!" Jie reikalauja, kad mes gyventume taip, kaip jie nori. Jei neklausom ir savo protu vadovaujamės, jie mums grasina: palaukite – ateis laikas, išauš diena, su visomis neklusniosiomis susidorosime. Iš mūsų tyčiojasi: lauk, šunie, kol padvės kumelė! veikiau dangus žemę užgrius negu Nomenklatūra prieš jus parklups!
Mes jau nebetikim pertvarka, nes Avangardas rūpinasi mumis tik todėl ir tik tiek, kiek tas rūpestis padeda valdžią išlaikyti. Liaudžiai gana Avangardo atsakomybės už ją, liaudis pati nori būti už save atsakinga.
Vakare Avangardo Centro generalinis sekretorius Michailas Perestrojevičius per televiziją kreipėsi į Tranų Sodo Respublikų Sąjungos gyventojus:
– Avangardas ryžtingai pasmerkė kai kurių praeities vadovų klaidas, deformavusias tranizmą. Avangardas atvirai pasakė liaudžiai, kokioj sunkioj krizėj atsidūrė Sodas. Avangardas, bendras dvasines vertybes iškėlęs aukščiau klasinių, pradėjo Sode revoliuciją iš viršaus. Liaudis atsiliepė pasitiktine revoliucija iš apačios. Pastarajai sunku. Jai trukdo biurokratai, administratoriai, aparatininkai, nomenklatūrininkai – visi, kurie įprato nesusimąstydami valdyti, visi, kuriuos išlepino nepelnytos privilegijos ir lengvatos. Tačiau dabar Sode nebėra jėgų, kurios pajėgtų sustabdyti pertvarką. Revoliucija iš viršaus – neatšaukiama. Revoliucija iš apačios – nesulaikoma. Kai abi revoliucijos susitiks, viršūnės ir apačios susilies. Nebebus nei viršūnių, nei apačių. Sodą valdys demokratiškai išrinktos Bičių Tarybos. Avangardas vadovaus Taryboms per savo deputatus. Demokratijai ir viešumui nebus kitų ribų, tik du krantai – ekonomijos dėsniai ir valstybės įstatymai. Iš pradžių bus sunku. Kol gyvenimas pradės tekėti tarp tų dviejų krantų, praeis gal dveji metai. Susiveržkime diržus. Pragyvenkime dvejus metus susiveržę diržus ir viskas pasikeis į gera. Nė patys nepastebėsime, kaip pradėsime turtėti, tukti, linksmėti, vienas kitą labiau mylėti. Sudie visam laikui, stagnacija. Labanakt, gerbiami televizijos žiūrovai.
Kai Michailas Perestrojevičius pabaigė kalbą, televizijos studijoj sučirškė telefonas. Aparato budintis valdininkas pranešė: Nomenklatūros Patriciatas kviečia generalinį sekretorių skubiai atvykti į Sekretą.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
(Bus daugiau)
2013.10.18
