Ingalf – serija Didžiosios Britanijos žvalgybos operacijų, surengtų šeštajame – septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmečiuose, siekiant įsiskverbti į Egipto ir Prancūzijos slaptąsias ryšių sistemas, įrašinėjant elektroninius triukšmus, kuriuos skleidžia dirbančios šifravimo mašinos (ypač sukurtos Boriso Hagelino suprojektuotų mašinų pagrindu).
Anglams pavyko įtaisyti pasiklausymo įrenginius Egipto ambasadoje Londone 1956 metais (kaip tik kai paaštrėjo Didžiosios Britanijos ir Egipto santykiai dėl Sueco, vėliau virtę Sueco karine kampanija). Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos (MI 5) bendradarbiai įsigavo į šifravimo kambarį, apsimetę telefono linijų montuotojais (prieš tai Paštų ministerija specialiai sutrikdė telefono ryšį ambasadoje).
Savo knygoje „Šnipų gaudytojas“ (Spycatcher, 1987) MI 5 bendradarbis Peteris Wrightas rašo:
„Atskirai išskirti svarbiausi žvalgybiniai duomenys, kuriuos mes gavome iššifravę įrašytus signalus, o būtent ataskaitas apie Sovietų Sąjungos ir Egipto derybas, kurias Egipto ambasadorius Maskvoje reguliariai persiųsdavo Egipto ambasadoriui Londone. Informacija, gauta iš to šaltinio, įtikino Jungtinį žvalgybos komitetą, kad Sovietų Sąjunga nusiteikusi gana ryžtingai ir jos grasinimai įsikišti į Sueco krizę Egipto pusėje ne tušti žodžiai“.
Kitas perimtas ir iššifruotas pranešimas, prisimena P.Wrightas, paskatino Britanijos premjerą Antonį Ideną greičiau sutikti nutraukti ugnį Sueco kanalo rajone. O tų gautų duomenų perdavimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms BRUS susitarimo rėmuose (Britain–United States – BRUS), galimas dalykas, lemtingai paveikė JAV požiūrį į Sueco karą ir jo dalyvius – Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Izraelį.
Pažymėtina, kad, pasak P.Wrighto, rusai pasiuntė į Egipto ambasadą grupę savo „valytojų“ (kaip geros valios gestą) ieškoti pasiklausymo įrenginių ir mikrofonų. Jiems pasisekė rasti pasiklausymo įrenginių telefonuose, įtaisytuose MI 5 bendradarbių, bet jie ne tik jų neišėmė, o net nepasakė apie juos egiptiečiams.
Matyt, sovietų vyriausybė buvo suinteresuota, kad anglai, toliau pasiklausydami ambasados, tiksliai įsivaizduotų ryžtingą SSSR poziciją Sueco klausimu ir kituose Vidurio Rytų reikaluose.
Ingalfo rėmuose anglai taip pat įtaisė pasiklausymo įrenginius Prancūzijos ambasadoje. Toji operacija buvo pavadinta Stokaid.
Su Ingalfo operacija susijęs dar vienas atsitikimas. Kai 1959 metais į Stokholmą (Švedija) atplaukė sovietų kreiseris "Ordžonikidzė", anglai pabandė užfiksuoti šifravimo mašinų laivo radijo kabinoje triukšmus. Kol laivas stovėjo prieplaukoje, jie įrengė mikrofonus sandėliuose, kurie buvo visiškai priešais radijo kabiną. Ir nors pasiklausymo aparatai užfiksavo signalus, panašius į šifruotojų triukšmus, įminti pranešimų prasmės taip ir nepavyko.
2013.11.15
