Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios Rusijos žurnalistės, rašytojos, politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarą apie tai, kas dedasi Ukrainoje. Pateikiame per radiją "Echo Moskvy" (laida – "Priėjimo kodas") skelbto komentaro sutrumpintą variantą. J.Latynina ne tik pateikia savają Ukrainos įvykių versiją, bet ir analizuoja, kodėl viskas susiklostė būtent taip.
J.Latyninos palyginimai, argumentai padės giliau suvokti sudėtingą Ukrainos padėtį. Kai kurie jos palyginimai, argumentai verti dėmesio analizuojant ir lietuviškąsias aktualijas. Nejaugi Rusijos slaptosios tarnybos nepajėgtų Lietuvoje sukurti panašaus chaoso?
Julija Latynina
Įdomiausia, kas vyksta posovietinėje erdvėje, vyksta Ukrainoje, tiksliau Donecke ir Luganske, kur užgrobti viename – srities administracijos pastatai, kitame – SBU (Ukrainos saugumo tarnybos, – vert.).
Ir Ukrainos vyriausybė pasakė, kad duodame jums 48 valandas tiems pastatams išlaisvinti, o toliau bus šturmas. O po 48 valandų sako: „Na, žinote, dabar mes vedame derybas“.
Jei valdžia skelbia ultimatumą „per 48 valandas išsikraustykite“, o paskui ultimatumo nevykdo, tai jau ne ultimatumas, o atsitraukimas. Tai reiškia, kad valdžia neturi monopolijos jėgai panaudoti, o tai, iš esmės, ir yra pagrindinė valdžios esmė.
Iš pradžių priminsiu istoriją, papasakotą anoje programoje, kai po vasario 21-osios Viktoras Janukovičius beveik savaitę buvo dingęs ir nesuprantama, kur jis buvo, o tuo pačiu metu buvo kažkokie keisti pareiškimai iš rusų pusės, pusiau oficialūs, girdi, Janukovičius prašė Rusijos įvesti kariuomenę, bet Putinas nesutiko, kurie paliko įspūdį, kad viskas buvo absoliučiai atvirkščiai.
Kaip pabėgo Janukovičius…
Ir išaiškėja, kad, pabėgęs iš Kijevo, Janukovičius patraukė į Charkovą, į Regionų partijos suvažiavimą. Ten jis turėjo pareikšti, kad valdžią Kijeve užgrobė fašistai už Vakarų pinigus, paskelbti Donecko respubliką, kaip tik paprašyti Rusijos įvesti kariuomenę, kad apgintų nuo Vakarų fašistų.
Bet kaip jau pažymėjo Stanislavas Belkovskis, svarbiausias vaidmuo šiuose įvykiuose tenka tam faktui, kad Janukovičius – bailys. Tai yra ten elementariai išsigando, Dopa ir Gepa (žmonės taip vadina Charkovo merą ir Charkovo srities gubernatorių, – vert.) suvažiavime kažką pamurmėjo, Janukovičius sėdo į sraigtasparnį, išskrido į Donecką. Donecke jis turėjo sėsti į lėktuvą ir išskristi į Rusiją. Ten jam užkirto kelią į lėktuvą, jis sėdo į mašiną ir patraukė į Krymą.
Na, o toliau man pasakojo įvairiausias istorijas. Pasak vienos iš jų Kryme jis sėdo į lėktuvą, išskrido į Rusiją, po to grįžo, kai Ukrainos vyriausybė susivokė, kur jis esąs, Avakovas ir Nalivaičenka (tai nauji VRM ir SBU vadovai) išvažiavo jo suimti. O kadangi jie buvo nauji vadovai, o žinybos buvo senos, tad apie tai Janukovičius sužinojo po 5 minučių, ir jis pabėgo taip greitai, kad net nenubėgo iki aerodromo – jis nubėgo iki Rusijos laivo, iš kur jį kažkaip išgabeno.
Tai, tiesą sakant, ši istorija yra kaip raktas į ten, kas dabar dedasi Donbase, nes Kremliaus planai iš pat pradžių buvo kiti. Krymas – tai buvo paguodos prizas. Kremlius negavo, ko norėjęs, ir štai Dopa ir Gepapabūgo skelbti Donecko respubliką, nes jie turi ką prarasti. Ir štai, tiesą sakant, dabar tuos ar panašius reikalavimus, kuriuos jie pabijojo kelti tada, kelia žmonės, kurie ginkluoti iki dantų, kurie sėdi SBU pastate Luganske.
Nauja logika
Suprantama, kad ginkluotų maištininkų, nepriklausomai nuo to, ar jie geri, ar blogi vyrukai, sąlygų priimti negalima, nes kai tik valdžia priima ginkluotų maištininkų sąlygas, ji nustoja būti valdžia. Štai nesuprantama, kodėl negalima buvo eiti derybų su teroristais Bislane, o štai derybų su automatininkais, kurie sėdi SBU pastate Luganske, galima eiti. Tad aš teisingai suprantu, kad, pagal naują logiką, jeigu, tarkime, ginkluoti žmonės Rusijoje užgrobs dar vieną Nord-Ostą, tai bus ženklas, kad tie vargšai žmonės įstumti į visišką neviltį ir su jais būtinai reikia vesti derybas?
Apskritai, iš tikrųjų, kažkaip keista, nes, pagalvokite, Navalno tinklaraštis vėl uždraustas per teismą, nes, girdi ragina smurtauti. Bet tuo pačiu metu kažkaip mūsų televizijoje pasakojama, kaip tai gerai, kokie tie žmonės nelaimingi, iki ko jie buvo privesti, kad užgrobė SBU pastatą.
Iš tiesų, kas gi ten atsitiko? Ten Charkove atsitiko įvairių dalykų, nes Charkove žmonės, matyt, neturėjo jokios gyventojų paramos. Ir kadangi jie ten užėjo, ten buvo tik žmonės, kurie bandė užgrobti pastatą, ir juos čia pat suguldė, jau nekalbant apie tai, kad ten kilo komiškas incidentas, kai merijos pastatą supainiojo su teatru. Tai yra, žmonės aiškiai ne visi buvo vietiniai.
Luganske ne taip. Luganske, matyt, labai daug vietinių. Mažų mažiausiai daug vietinių, nes tie gerai ginkluoti žmonės, kurie jau sėdi Luganske, tai, matyt, vietiniai afganai – jie visiškai nuoširdžiai su Rusija. Ir pagrindinis klausimas, kas gi bus, – ar toliau bus tikras liaudies sukilimas dėl prisijungimo prie Rusijos? Kol kas jo nėra, ten Luganske ir Donecke daugelis žmonių aiškiai nuoširdžiai nori į Rusiją. Bet vis ne masiška, ar ne? Visa tai ten neįgyja totalaus išėjimo į gatves formos.
Separatizmas – mainais į privilegijas
Ir jeigu nebus masinio sukilimo, jeigu nebus įvesta Rusijos armija, tai visa tai, galų gale, neturi prasmės. Ir kaip, iš tiesų, juos ten įsileido, į Luganską? Matyt, sprendžiant iš visko, juos paprasčiausiai įleido patys maištautojai. Plius iš kur ten atsirado ginklų, tame SBU pastate? Na, matyt, nuo Maidano laikų jie ten buvo suvežami, masė ginklų suvežama į lojalius regionus.
Ir, žinoma, Lugansko elitas, kuris arba separatistinis, arba nori iškeisti savo separatizmą į kuo daugiau privilegijų. Tai yra, ten yra žmonių, kurie viena ranka palaiko visa tai, kas vyksta, o kita ranka tiesiasi į Kijevą ir sako „Oi, siaubas, kas pas mus dedasi. Imkime tartis“.
Priminsiu, kad ne visi žmonės Luganske ir Donecke yra Ukrainos piliečiai. Štai nutiko įstabi istorija, kai naujienų tarnyba išvedė į tiesioginį eterį vieną iš savigynos vadų. Jis Donecke administracijoje sako „Aš – Pavelas Vladimirovičius Paramonovas, Tulos srities Jefremovo miesto gyventojas“. Jo klausia: „Ką gi jūs veikiate Donecke?“ Jis atsako, kad padedu broliškai tautai ginti savo teises.
Na, žinote, man, Rusijos pilietei, kažkaip keista. Žmonės tvirtina, kad Kijevo valdžia juos pribaigė. Štai man nesuprantama, kuo Kijevo valdžia per savo gyvavimo mėnesį spėjo pribaigti Pavelą Vladimirą Paramonovą iš Tulos srities?
Turiu tokį klausimą: o Tulos srities valdžia Pavelo Vladimirovičiaus nepribaigė? O su jo paties pilietinėmis teisėmis jo Tuloje viskas tvarkoje? Ten rinkimai yra? Ten atsižvelgiama į žmonių nuomonę? Ten laisvė yra? Štai keista, kad Pavelą Vladimirovičių viskas tenkina jo gimtojoje Tulos srityje, bet jis kupinas siaubingo pasipiktinimo ukrainiečių tauta, nuvertusia Janukovičių su jo aukso batonu.
Beje, kai kurie tų žmonių reikalavimai kitomis aplinkybėmis, kitu metu visiškai normalūs. Maža to, kai kurie iš jų (ta pati Ukrainos decentralizacija) aiškiai patys būtų iškilę naujos valdžios dienotvarkėje. Bet, deja, kai tie reikalavimai keliami per tą, kaip prezidentas Obama kalbėdamas telefonu su kanclere Merkel pavadino „valdomą kiršinimo ir kenkimo kampaniją“, tai, štai, sunku su jais sutikti. Tuo labiau, kad kai kurių šitų žmonių taktika mažų mažiausiai siekia ne susitarti, o išprovokuoti šturmą.
Po to arba Rusijos armija ateis į pagalbą taikiems gyventojams, arba bent jau Rusijos televizija papasakos, kaip kruvini pindosai, vilkintys ukrainiečių snaiperių uniformas, naikino taikų protestą.
Psichologinis fenomenas
Trečia. Yra žinomas psichologinis fenomenas, kai jūs priskiriate savo priešams tai, ką darote patys. Štai kodėl Stalinas nuoširdžiai tikėjo, kad SSSR visur šnipai? Todėl, kad jis žinojo, kiek sovietų šnipų Vakaruose. Putinas nuoširdžiai įsitikinęs, kad revoliuciją Ukrainoje įvykdė fašistiniai smogikai už Vakarų pinigus. Kremlius tuo įsitikinęs. Jie ten gyvena tokiame pasaulyje, ten kloja ant stalo atitinkamus pranešimus. Aš nemanau, jog Kremliuje gali įsivaizduoti, kad buržuazija gali sukilti prieš korumpuotą valdžią, nes tai reiškia, kad tada Rusijoje irgi gali įvykti revoliucija. Štai kodėl Putinas ten nuoširdžiai pasakoja spaudos konferencijoje, kaip Amerikos specialieji būriai likvidavo Muamarą Kadafį.
Ir atitinkamai gaunasi, kad Vakarai Kijeve padarė tą patį, ką Kremlius daro Luganske. Ir štai gaunasi, Vakarams galima, o Kremliui negalima. Štai dvejopi standartai!
Ketvirta. Yra objektyvios aplinkybės, kurių esmė, kaip jau sakiau, ta, kad reikšminga dalis Donecko ir Lugansko nori į Rusiją. Tiksliau, nori į semtuvėlį, na, visiškai teisinga nūdienos Rusiją asocijuoti su semtuvėliu. Štai toji problema, kurios linkę nepastebėti visi demokratijos šalininkai, kad liumpenas mėgsta semtuvėlį. Egipto liumpenas nori į Alacho viešpatiją, Donecko liumpenas nori į semtuvėlį.
Ir daugelis iš tikrųjų palaiko. Palaiko tie patys mentai, kurie šaudė į žmones, tie patys tituškos, kuriuos iš Donecko vežė Maidano triuškinti. Galimas dalykas, juos palaiko tiek pat gyventojų, kiek Kryme, jei ne 90, tai 80 procentų.
Visi varguolia dievina mafijos bosus
Tai ypatingo mentaliteto regionas (Doneckas), toks pat, kaip ir Italijos pietūs. Štai Italijos pietūs siaubingai vargingi, nes ten valdo mafija. Bet vis tiek varguoliai dievina mafijos bosus, nes ten, kur viešpatauja smurtas, visada skurdas, bet vis tiek tie varguoliai visada dievina tuos, kas valdo smurtą.
Aš kažkaip jau atsakinėjau paskutinėje programoje į klausimą, kas, mano požiūriu, dabar valdo tą mentalitetą. Be viso kito, jį valdo ir Rusijos televizorius. Štai Rusijos televizorius, štai mentai, kurie žudė Kijeve, štai tituškos, kurie buvo Kijeve. Štai jie grįžo į Donecką ir papasakojo, kad Kijeve valdžią paėmė fašistai, kurie patys į save šaudė.
Ir manau, kad jie tuo nuoširdžiai tiki, kaip tuo tiki Putinas. Taip kaip osetinai, gynę Gruzijos kaimus, tiki, kad gruzinai vyniojo moterų žarnas ant tankų vikšrų. Jiems tai papasakojo Rusijos televizija ir specialiai apmokyti žmonės kieme. Taip, kaip arabai, kurie pjovė žydus 1936 metais, tikėjo, kad žydai norėjo susprogdinti Al Akso mečetę – jiems tai pasakė mula per penktadienio pamaldas.
Bet mirti – nepasiruošę
Dar vienas svarbus momentas, kad liumpenas gal ir nori į semtuvėlį, bet jis nepasiruošęs už tai mirti. Štai Kijeve žmonės, gal jų ir ne tiek daug, bet pakanka revoliucijai, buvo pasirengę mirti už laisvę. Toji laisvė dar 30 kartų užgrius, dar bus naujų janukovičių, dar parduos, išprievartaus ir apdergs. Bet žmonės Kijeve buvo pasirengę mirti už laisvę kaip Chamasas pasirengęs mirti už Alachą. O už semtuvėlį, atrodo, nedaug kas nori mirti, ir tai pasirodė esanti rimta problema Kremliui, nes tikriausiai viso to organizatoriai tikėjosi naujo Maidano.
Tikėjosi, kad jei žmonės užgrobs Luganske SBU pastatą, tai visas miestas subėgs jiems padėti. O miestas, na, gausiai nesubėgo, ir susidarė gana sudėtinga situacija, kai sukilimas, žinoma, ne masinis, bet žmonių vis dėlto aplinkui yra. Dar yra ir vietinis elitas, kuris viena ranka juos palaiko, o paskui bėga į Kijevą ir sako „Oi, pas mus ten toks separatizmas – derėkitės su mumis“.
Dar vienas svarbus momentas. Pasakyti, kad tai, kas vyksta Luganske, irgi Maidanas, neišeis. Faktas tas, kad neišeis. Tai yra, mūsų Rusijos televizija gali tvirtinti, kad, cituoju NTV, „naujosios Kijevo valdžios įstumti į neviltį naktį į pirmadienį Lugansko gyventojai šturmu užėmė valstybinę įstaigą“. Na, ir toliau pasakoti, kad štai tie gyventojai mato kovotojus, kurie žvelgia į juos per snaiperių taikiklius. Na, aš cituoju žodis žodin: štai koks siaubas, taikūs gyventojai su automatais užgrobė SBU pastatą, o į juos žvelgia per taikiklius. Na, paprasčiausiai kruvinieji samdiniai.
Kalbėdamas telefonu, kaip jau sakiau, Obama pareiškė, kad, cituoju, „prorusiški separatistai, matyt, palaikomi Maskvos, destabilizuoja padėtį Ukrainoje valdomos kiršinimo ir kenkimo kampanijos pagalba“. Ir apskritai, tai reiškia, kad Vakarų nuomonė bus tokia.
Aštunta. Ukrainos specialieji padaliniai, kaip aš suprantu, atsisakė šturmuoti pastatus Donecke ir Luganske. Tai visiškai natūrali situacija po revoliucijos. Jeigu štai toji pati „Alfa“ ką tik šturmavo Profsąjungų rūmus ir stengėsi nušluoti nuo žemės paviršiaus revoliuciją, tai kaip ji klausys tų, kas nugalės? Manau, kad labai daug kas iš „Alfos“ žymiai labiau simpatizuoja tiems, kas užėmė SBU pastatą Luganske, negu savo naujiesiems šeimininkams. Ir todėl naujoji Ukrainos valdžia atsidūrė beveik visiško kracho situacijoje.
Valdžia – tai galimybė naudoti jėgą
Kaip jau sakiau, jeigu jūs skelbiate ultimatumą per 48 valandas, jis nevykdomas, ir jūs sakote, kad „žinote, jūs čia lyg ir ne tai turėjote omenyje“, tai atrodo katastrofiškai, nes tai reiškia, kad valdžia neturi jėgos. Valdžia, galų gale, visada remiasi jėga. Tai niekur taip gerai nematyti, kaip per revoliuciją, nes legitimumas – tai teisė naudoti jėgą.
Jūs negalite panaudoti jėgos – jūs neligitimus. Janukovičius negalėjo panaudoti jėgos, tapo nelegitimus.
Dabar Putinas užsimoka Ukrainos revoliucijai tais pačiais pinigais, tuo labiau, kad dar yra Europa, kuri nemėgsta jėgos naudojimo: ji norėtų, kad viskas be kraujo, savaime išsisklaidytų.
Štai, iš principo, mes matome situaciją, jau privestą iki absurdo. Antai Palestinoje smogikai stato raketinį įrenginį ant gyvenamojo namo stogo, ir jūs galite būti tikri, kad jei izraeliečiai suduos atsakomąjį smūgį, tai Europa pasmerks kruviną Izraelio kariauną.
Čia jau net be gyvenamojo namo, čia SBU pastate sėdi ginkluoti žmonės. Galite būti tikri, kad jei bus šturmas, tai Europoje atsiras daugybė žmonių, kurie pasakys „Ak, kaip negerai“.
Ir štai čia toks objektyvus dalykas, kurio esmė – kad šiuolaikiniame pasaulyje labai sunku kovoti prieš piktą valią, ypač besimaskuojančią ar sutampančią su liaudies valia ir iš dalies esančią ja.
Moterys ir vaikai – kaip priedanga
Štai Vladimiras Vladimirovičius jau sakė spaudos konferencijoje „Tegul pabando šauti į saviškes moteris ir vaikus, kai mes būsime ne priešakyje, o užpakaly“. Štai tokiu būdu paėmė vieną iš Krymo dalių – ten moterys buvo priešaky. Donecke mes matome tą patį, nuo scenos aidi „Jūs, moterys, jokiu būdu nesiskirstykite – į jus nešaudys“. Odesoje tiesioginiame eteryje iš įvykių vietos buvo girdėti žodžiai: „Pakeiskite taktiką, stokite moterims už nugaros – jų nelies“. Tai, deja, iš tiesų palestinietiška taktika, bet tai veiksminga taktika. Klausimas „Ką daryti?“ Atsakymas labai griežtas: jeigu Ukrainos vyriausybė nesusidoros su ta krize, tai ji negyvybinga.
Taip, aš suprantu, kad visa tai sudėtinga, kad reikia be kraujo. O kaip be kraujo, jeigu ten puikiai parengti buvusieji afganai? Kas yra vietinis elitas, kuris nenori šturmo ir norėtų, kad vietoj Rusijos, su kuria vargu ar įmanoma susitarti, Kijevo valdžia susitartų su juo.
Reikia lavonų…
Bet tai ne armija, tai ne karinis įsiveržimas, ta grėsmė visa kategorija žemesnė. Taip, tai sudėtinga. Taip, tai visiškai tas pats braižas, kaip, prisiminkite, Gruzijoje Nino Buržanidzė rengė demonstracijas ir ten su sūneliu jie šnekučiavosi, jog reikia lavonų, kad įsikištų Rusijos specnazas (specialiosios paskirties būriai, – vert.). Taip, pikta valia labai veiksminga per griovimus. Ir taip pat atrodo labai veiksminga tai, kas dabar dedasi, Ukrainos valstybingumo griovimo požiūriu.
Ir dar toks momentas. Na, apskritai, tam ir lydeka, kad karosas nežiopsotų.
Ir kas bene svarbiausia. Štai dabar Ukrainoje rinkiminė kampanija vis dėlto vyksta. Ir, apskritai, net rinkiminė kampanija dėl tos krizės nuslinko į antrą planą. Ir, beje, per rinkiminę kampaniją paprastai tokie dalykai dedasi, nes tarsi nerūpi kariniai veiksmai, kai visi dalijasi vietas arba sėdi kaip ant adatų.
Ir, žinoma, vienintelis būdas išvengti Ukrainos tolesnės destabilizacijos politiniu požiūriu – tai susivienyti dviem pagrindiniams kandidatams, Julijai Timošenko ir Petrui Porošenkai. Kiek aš žinau, Porošenka tai jau siūlė. Jis pasiūlė Timošenko premjero postą mainais už susivienijimą. Kiek žinau, Timošenko kategoriškai atsisakė. O reikia pasakyti, kad tas siūlymas smarkiai pakeitė mano požiūrį į Petrą Porošenką, nes štai aš, nepriklausoma stebėtoja, neturiu jokių asmeninių saitų nei su vienu, nei su kitu kandidatu. Bet štai šitoje istorijoje Petras Porošenka daug išlošė mano akyse, nes tai vienintelis būdas laimėti rinkimus per pirmąjį turą ir neprileisti Rytų bei Kremliaus įtakos prie rinkimų baigties Ukrainoje.
Visais kitais atvejais rinkimų rezultatus lems Rytai ir, galų gale, Kremlius.
Taip, tokia koalicija bloga. Taip, tai baisu, kad ten praėjus 10 metų po Oranžinės revoliucijos Ukrainos likimą lemia du žmonės, kurių konkurencija pražudė tą revoliuciją.
Taip, man baisu, pavyzdžiui, kad Petras Porošenka važiavo į Vieną susitikti su Firtašu. Tai labai blogas ženklas. Kuo Porošenka taip priklausomas nuo Firtašo, kad važiavo susitikti su žmogum, kurį JAV pasirengusios pasodinti ilgam laikui, ir mes suprantame, kad jie per jį nori prisikapstyti iki kažkokių Kremliaus istorijų. Taip, neabejotina, tie du lyderiai, jeigu susitars, tai jie susipyks, jie mirtinai susikibs per mėnesį po rinkimų. Bet tai bus po mėnesio. Jei prezidento kandidatūros bus atskirtos, tai Ukraina, matyt, bus padalyta.
Ir štai, mano požiūriu, žinoma, tų dviejų žmonių susivienijimas vienaip ar kitaip – tai vienintelis būdas neleisti, kad Ukrainos likimą spręstų Kremlius ir Rytai.
Kur dingti Rinatui Achmetovui?
Štai, tiesą sakant, manęs čia internetu klausia, kokia visoje istorijoje Achmetovo pozicija. Bet pradžiai aš paprasčiausiai priminsiu, kad, nors Achmetovas ir Janukovičius iš pradžių buvo viena komanda, ir, žinoma, Achmetovas atvedė į valdžią Janukovičių… Achmetovas, priminsiu, Rinatas Achmetovas, turtingiausias Donbaso žmogus, toks visų bosų bosas Donbase ir visų įmonių.
Na, visų pirma, kadangi Janukovičius revoliucijai prasidedant užskliausdavo visus finansinius srautus jau savo šeimoje, tiesiogiai savo sūnui, tai kentėjo Achmetovas, Ir net pasakojama, buvo tokia įstabi istorija per paskutinę Janukovičiaus gimimo dieną, kai Janukovičius pakėlė tostą už jaunąją kartą, suprask, už savo sūnų, ir čia Rinatas iš savo vietos tarstelėjo, kad jaunajai kartai dar derėtų pasimokyti. Įsivyravo tokia įtempta tyla. Kitą dieną Achmetovas apsimetė, kad jis, manding, per daug išgėrė ir neatsimena ką kalbėjo, bet pasakymas visiems buvo visiškai aiškus. Ir, žinoma, Achmetovo pozicija, mano požiūriu, suprantama be jokių paaiškinimų, grynai logiškai.
Rinatas Achmetovas be Ukrainos neegzistuoja. Jeigu Donbasas pereina Rusijai, tai jo sąskaitos Vakaruose bus areštuotos kaip Firtašo sąskaitos. Plius didelė tikimybė, kad pačioje Rusijoje jį ten pasidalys rotenbergai ir kovalčiukai kaip kompensaciją už visokius išorinius nuostolius. Tai ne šimtaprocentinė tikimybė, bet ji gana aukšta. Apskritai, sakyčiau, būti milijardieriumi Rusijoje dalykas neprognozuojamas.
Be Rusijos Achmetovas taip pat neegzistuoja, jo gamyklos užsiskliaudžia Rusijoje. Vienintelė pozicija, kuri jam naudinga, tai Donbaso kunigaikščio postas. Štai jis nori, šiurkščiai kalbant, tokios pat pozicijos, kaip Kadyrovas Rusijoje.
Man atrodo, kad tokia pozicija naudinga ir Ukrainai, nes suprantama, kad alternatyva federaciniam pusiau nepriklausomam Donbasui – tai Rusijos intervencija. Galų gale Achmetovas – tai tas kompromisas, su kuriuo galima sutikti. Sprendžiant iš visko, tai paprasčiausiai Ukrainos valdžios išgyvenimo klausimas. Ir jeigu Ukrainos valstybė taps stipri ir turtinga, tai paskui ji atsikratys Achmetovo ir vėliau jo nepastebės.
Čečenizuotas Donbasas
Jeigu Ukraina liks neturtinga palaida bala, tai toks čečenizuotas Donbasas bus mažiausia iš jos problemų. Tai bus tas pats kaip su Čečėnijos padėtimi Rusijoje. Taip, suprantama, kad mes nelabai kontroliuojame tą teritoriją, suprantama, kad mes mokame duoklę, suprantama, kad ten galioja ne mūsų įstatymai. Bet apskritai tai ne pirmaeilis uždavinys įvedinėti Rusijos įstatymus Čečėnijoje, nes iš tikrųjų netvarka vyrauja visoje šalyje. Ir jeigu normalūs įstatymai bus Rusijoje, tai toliau jau paskui galima nustatyti, ką daryti su regionais, kurie, tarkim, federaciškesni už kitus.
Manęs klausia, kodėl aš įsitikinusi, kad visi žmonės, kurie susirinkę ten Luganske ir Donecke, kad jie provokatoriai, kad jie pasamdyti Rusijos. Na, visų pirma, tai sakau ne aš, o Obama Ir, žinoma, toli gražu ne visiems suprantama, kad žmonės Luganske, kaip jau sakiau, tai vietiniai afganai. Be to, suprantama, kad mes dar daug ko nežinome, nes teisingumas, skirtingai nuo propagandos, važiuoja lėtai.
Štai praėjo daugiau kaip mėnuo nuo šaudymų Maidane, ir tik dabar VRM vadovas Avakovas pradeda vardyti konkrečias brigadas, kurios šaudė žmones. Bet faktus vis dėlto mes jau turime. Štai ten SBU sulaikė Rusijos pilietę proputiniškos „Jaunosios Rusijos“ aktyvistę Mariją Koledą… Sutikite, nesvarbu, koks profesionalumas tos merginos, kuri ten neva tai šaudė į Nikolajevsko administraciją ir tarėsi su kažkokiomis vietinėmis grupėmis. Bet ji aiškiai ten ne Donbaso gyventoja, kaip ir jau minėtas Pavelas Vladimirovičius Paramonovas.
Nuotraukoje: žymi Rusijos žurnalistė, rašytoja, politikos apžvalgininkė Julija Latynina, šio komentaro, perskaityto www.echo.msk.ru autorė.
Pateikiamas sutrumpintas variantas.
Informacijos šaltinis – radijas „Echo Moskvy“ (www.echo.msk.ru), laida „Priėjimo kodas“.
2014.04.16; 06:45
